Tikra tiesa apie bendravimą santuokoje

Jennifer Smith

Per visą mūsų santykių istoriją bendravimas buvo tikra kova tiek mano vyrui, tiek man.

Daug metų dėl to kaltinau tik savo vyrą ir jo prigimtį.  Bet pastaruosius du mėnesius Viešpats vedė mane per mano pačios bendravimo silpnybes. Aš likau pažeminta ir man teko pripažinti, kad visos mūsų bendravimo kovos kilo iš mano pačios būdo.

Bendravimas apima du labai svarbius faktorius: kalbėjimą ir klausymąsi. Aš buvau įsitikinusi, kad puikiai įvaldžiau juos abu. Dabar suprantu, kad esu silpna ir ten ir ten, todėl visus tuos dešimt metų sukeldavau tarpusavio rietenas.

Kalba

Mano vyras yra intravertas,  ir dažnai meiliai pajuokaudavo, kad aš turiu “daugybę žodžių”. Jis teisus.

Aš esu ekstravertė ir įprastai man nereikia kankintis, kad galėčiau verbalizuoti savo mintis ir jausmus.  Daug metų ir daug kartų jutau nuoskaudą, kai matydavau, jog mano vyras nesiklauso, bet niekada nemaniau, kad jo klausymosi įgūdžius trukdo mano pačios bendravimo būdas. Mano kalbos tonas ir mano žodžiai nekvietė mano vyro įsiklausyti. Aš bambu, aš plepu, kalbu “tarp kitko” ir dažniausiai – kritiškai ir negatyviai.

Aš nekalbu taip, kaip mano vyras norėtų klausytis

Santuokoje labai svarbu būti nusiteikus palankiai. Aš palankiai žvelgiu į savo pačios laiką, nepalaikau santykių su kitais vyrais, pirmenybę teikiu fiziniam intymumui su savo vyru ir gerbiu jį savo mintimis. Tačiau aš niekada nefiltruoju savo žodžių taip, kad jie būtų palankūs jam.

Bet aš turiu polinkį plepėti, o tai veda į neribotą ir neapdairią žodžių beprasmybę.   

Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“. (Mt 12, 35-37)

Trokšdama užpildyti namuose tvyrančią tylą aš imu kalbėti. Aš galiu kalbėti apie kalendorių, orą ar namų ūkio reikalus. Nors šių dalykų aptarimas ir yra bendro gyvenimo dalis, mūsų emocinis intymumas išlieka infantiliame lygyje. Man reikia priaugti iki tylos , priprasti prie jos ir kai pasijusiu vedama, man prireiks aptarti tuos giliausius širdies ir dvasios dalykus, kurie ir sustiprins mūsų santykį.

Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti. (Kol 4,6)

Ta žinia, kurią aš teikiu savo vyrui, turi būti pozityvi ir pakelianti. Ar neturi didžioji mano žodžių dalis išpurenti tą dirvą, kurioje augtų mūsų namų didvyris? Sveikoje santuokoje nėra vietos kritikuojančiai ir priekaištaujančiai žmonai.

Aš trokštu būti tokia žmona, kuri aprašyta laiške Efeziečiams – ištarianti tik tokius žodžius, kurie naudingi mano vyro augimui.

Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams. (Ef 4,29)

 Geriau gyventi kampe ant stogo, negu erdviuose namuose su priekabinga žmona. (Pat  21,9)

Klausymasis

Santuoka kviečia mus klausytis. Bet kaip man tenka dėl to kovoti. Ši vieta yra ta, kur Viešpats atskleidžia man, kad esu tikra kliūtis sveikam santuokiniam bendravimui. Kol kaltinu savo vyrą, kad jis nesidalina savo jausmais, nesuprantu, kad iš tiesų pati nesu ta saugi vieta, kur jis tai gali daryti.

Aš nesiklausau taip, kaip mano vyras norėtų man kalbėti

Kai klausausi savo vyro, nuolat jį pertraukiu. O dažnai esu tokia nekantri ir taip noriu pareikšti savo nuomonę, kad nutraukiu jį galutinai. Kitais atvejais manau, kad suprantu, kuria linkme eina pokalbis, todėl paprasčiausiai užbaigiu jo sakinius pati (nors iš tikrųjų daug kartų pasakiusi tai, ką maniau mano vyras nori pasakyti, buvau labia toli nuo esmės). Kai nutraukinėju jį, duodu suprasti, kad jo žodžiai nesvarbūs. Mano pasirinkimas neišklausyti apriboja jo norą kalbėtis su manimi!

Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius yra ir kvaila, ir užgaulu. (Pat 18,13)

Dar vienas pavyzdys, kad man reikia tobulinti savo klausymosi įgūdžius, yra tas faktas, kad nesuteikiu savo vyro žodžiams tos pagarbos, kurios jie yra verti. Vietoj to, kad įsiklausyčiau į jo širdį, aš beregint užimu gynybišką poziciją ir kaip galima aršiau ginu savo nuomonę ar iš viso lieku nepatenkinta tuo, ką jis sako.

Jo žodžius metu atgal pačiu bjauriausiu ir kritiškiausiu būdu, tuo pačiu nutraukdama kantrų ir intymų jo bendravimą su manimi. Aš turiu tapti savo vyrui saugiu asmeniu pasikalbėti, o tam reikia tapti kuo nuoširdesnė klausytoja!

Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. (Jok 1,19)

Tai ką turi daryti žmona?

Jei jūsų santuoka, kaip ir mano kenčia bendravimo srityje… žinokite, kad esate ne vienos! Mūsų santuokos pradžioje nuolat meldžiau Dievo, kad jis duotų mano vyrui troškimą dalintis su manimi giliausiomis mintimis ir kančiomis. Daug metų ši malda likdavo be atsako. Tik pastaruosius kelis mėnesius aš pakeičiau savo malda ir ėmiau prašyti Dievo, kad perkeistų mane. Ir pamačiau lūžį mūsų atvirume ir pažeidžiamume.  Skirtumas tame, kad pokyčiai palietė mane! Kai stengiuosi kalbėti taip, kad mano vyras nori klausytis… pastebiu visada esantį poreikį apsaugoti, filtruoti ir išmintingai rinktis žodžius.  Kai stengiuosi klausytis tokiu būdu, kad mano vyras norėtų kalbėti, atsiveria mano akys ir matau, kokioie silpni buvo mano įgūdžiai anksčiau. Jūs negalite perkeisti savo vyro bendravimo ypatybių, jūs galite matyti savo pačios socializacijos būdą ir melsti Dievą, kad atvertų jūsų akis ir parodytų tą vietą, kur reikalinga jį taisyti. Jei mes sutelksime dėmesį į save, kaip į žmonas, mūsų santuokos tikrai bus palaimintos!

Nebejaučiu potraukio. Ką daryti?

Prapuolęs potraukis yra labai dažnas vyro ir žmonos santykiuose. Jis dingsta dėl įvairių priežasčių. Pabandysime kai kurias iš jų aptarti.

Tačiau prieš pradedant verta prisiminti, kad visi santykiai praeina tam tikrus etapus. Labiausiai jaudinantys yra pirmieji mėnesiai ar net metai:

-     “Ar ji man paskambins?”

-      “Jis sakė tai ir tai. Aš iš tikrųjų jam patinku!”

-       ”Negaliu patikėti – mes pasibučiavome!”

Visą dieną galvoji apie kitą asmenį ir atrodo, kad visas tavo gyvenimas sukasi aplink jį. Ir kai kitas įžengia į kambarį, viskas darosi daug geriau.

Naujiena yra tokia – drugeliai neskraido visuomet.

Bet tai ir yra gerai.

Santykiai vystosi etapais ir kiekvienas iš jų turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų savybių. Kai tave kaitina aistra, tu matai tuos plasnojančius drugelius ir gali nuolat jais mėgautis. Tačiau žinok, kad tas kitas asmuo tavęs nepažįsta.

Kai jūsų santykiai ilgalaikiai (kartais ilgaaaaaaaaalaikiai), partneris pažįsta tave kaip nuluptą ir tada jūs esate vienas kitam pasišventę. Tai – pozityvu. Negatyvu yra tai, kad palengva dingsta kibirkštis.

Laimei santykiai yra panašūs į automobilius. Kai jie sugenda, mes neišmetame jų į šiukšlyną. Mes juos remontuojame. Ir, žinoma, prieš pradėdami remontą mes visų pirma turime išsiaiškinti, kokia problema ir kur ji yra. Bet kai dingsta kibirkštis, visi kaip susitarę ignoruoja šią svarbią vietą!

Taigi, dabar pateiksiu kelias, dažniausiai iškylančias problemas, kurios ir sukelia potraukio sumažėjimą. Ir jūs galite tai ištaisyti.

Aistros atgaivinimas: Kaip atpažinti problemą ir ją ištaisyti

1. Problema: Jūs abu susiliejote

Taip, jūs esate santykyje, tačiau nesate viena. Jūs esate du individualūs asmenys, kurie pamilo vienas kitą ir pasirinko gyventi bendrą gyvenimą. Ir kai viską darote kartu, jūs dalinatės kiekviena mintimi ir patirtimi taip, lyg būtumėt vienas asmuo. Ir tai yra problema.

Sprendimas: Perkelk save.

Kai abu pamilote vienas kitą, jūs pamilote tą, kuris buvo visiškai atskiras nuo jūsų. Jis ar ji gyveno savo gyvenimą, turėjo savo interesus, pomėgius ir ypatybes. Aišku, kad kai kuo ir dalinotės ir gali būti, kad kaip tik tai suvedė jus drauge. Tačiau nuo pat pradžių į santykį atėjote po vieną.

Jums reikia tai atgaivinti. Atrasti tai, kuo esi. Įsitikinti, kad veikiate patys ir turite savo draugų. Turite savo pomėgius ar kuriate naujus. Jei tai darysite abu, darysitės vis patrauklesni, įdomesni ir net gal šiek tiek paslaptingi (taip pat ir seksualiai).

2. Problema: Jūs turite neraminančių dalykų sąrašą

Tai nebūtinai turi būti sąrašas, bet tai yra kažkas jūsų galvose. Tu nekenti, kaip jis šliurpia, kaip ji priekaištauja dėl drabužių, kaip jis raukosi, o ji – žiovauja. Žinoma, kartais problemos yra kur kas didesnės ir gana lengvai prisimenate tuos skaudinančius dalykus, kuriuos ištarė sutuoktinis prieš dešimt metų.

Sprendimas: Kalbėkitės apie tai. Gražiai. .

Jus turite bendrauti. Taip, kai kas verčia tiesiog pailsėti. Bet rimtos ir teisėtos problemos negali likti vien tik mintyse. Jūsų tikslas – išugdyti įgūdį aptarti reikalus gražiai. Pagelbėti gali kai kurios bazinės taisyklės:

1.       Būk švelnus ir geras. Įsivaizduok, kad šią problemą iškėlei tam , kurį labai gerbi – Prezidentui ar Popiežiui. Ir negali pradėti nuo piktų kaltinimų. Lengviau ir pagarbiau.

2.       Jei gali, pasiūlyk sprendimą.

3.       Atidžiai klausykis, ką sako sutuoktinis ir nepertraukinėk.

4.       Kalbėk švelniai. Stenkis išlaikyti balso toną.

5.       Neiškasinėk praeities. Kalbėk apie tai, kas vyksta dabar.

6.       Nesikreipk vardu. 

3. Problema: Nuobodulys griaužia kasdieninę bendrą rutiną

Kai dingsta patrauklumas, mes imamės klaiskinio sprendimo – daugiau laiko praleisti kartu. Teisingai? Bet labai dažnai problema yra tame, ką poros pasirenka daryti kartu. Gali būti, kad jūs esate įpratę nueiti į restoraną, kiną ar pas tuos pačius draugus.

Sprendimas: Kartu išmėginkite naujas patirtis.

Naujos patirtys padės sugrąžinti tuos aštrius pojūčius, kuriuos patyrėtė pirmųjų pasimatymų metu. Bara jus apėmė rutina ir tam, kad vėl pradėtumėte žavėtis, turite patirti kai kokius nuotykius. Išbandykite baidares, keliones, tapybos ar šokių pamokas, pertvarkykite namus ar imkitės kokio kulinarinio recepto įgyvendinimo.

4. Problema: Jūs jaučiate, kad neturėtumėte dėti tiek pastangų.

Labai dažnai po ilgų santuokos metų mes imame jausti, kad viskas turi gautis tarsi be pastangų. Jūs partneris yra sielos draugas, ar ne? Taigi, jūs mylite vienas kitą, susituokėte ir viskas turi būti nepaisant nieko, taip?

Net tada, kai spoksote į TV ir nesikalbate. Net tada, kai pamiršote gimtadienį. Net tada, kai nustojote vaikščioti į sporto salę.

Ne. Tikrai ne.

Sprendimas: Supraskite, kad svarbu yra stengtis.

Jūs nepamilote to dručkio, kuris kas vakarą sudrimba prieš televizorių keturioms valandoms, o tada eina miegoti su sutrinta pižama. Taip pat ir jis nevedė tokios moters, kaip tu. Labai dažnai tokia elgsena “tebūnie, kaip gaunasi” yra ne kas kita, kaip bandymas nespręsti santykių problemų.

Bet toks elgesys paveikia santykius. Jūs neturite būti būti tobuli, bet dėti pastangas – turite. Tai labai svarbu tavo  partneriui  ir tau. Investuok į save. Esi to vertas.  

Dėl to reikia susėsti kartu ir atsekti, kurioje vietoje sugriuvo. Ar jūs….

·         Sakote “Aš myliu tave” ?(reikšmingai)

·         Mylitės?

·         Dovanojate vienas kitam dovanas?

·         Patarnaujate vienas kitam?

·         Kreipiate dėmesį į dabartinę kiekvieno iš jūsų gyvenimo būklę? Į tai, kokie santykiai su bendradarbiais ir draugais?

·         Atidžiai klausotės, kai jums kalba?

·         Laikotės už rankų?

·         Pakasote vienas kitam nugarą?

·         Rūpinatės kai sutuoktiniui yra blogai? (fiziškai ar dvasiškai) 

Visi šie žodžiai yra dali tų santykių, kuriuose randasi gerai sutariančios poros. Ir jie ypatingai suaktyvėja tada, kai santykiai ir patrauklumas ima blėsti. Štai kodėl intymumo lygis taip tampriai siejasi su romantišku potraukiu.

Kitaip sakant – kuo daugiau pastangų įdėsite į savo santykių atstatymą, tuo aistringiau stengsitės juos išlaikyti. \.

Nepasiduokite

Patrauklumas yra tik viena iš daugybės malonių, kurias teikia geri santykiai. Tikėtina, kad jūs duodate ir imate paramą, draugystę, saugumą, džiaugsmą ir kaip teigia mokslas – geresnę sveikatą. Štai kodėl taip svarbu nepasiduoti, kai ima gęsti santykių ugnis. Jūs galite uždegti ją vėl. Išmėginkite šiuos patarimus ir pamatysite, kad jie veikia.

Sėkmės!

Portretas

Galėjai jį palaikyti prasišvilpusiu menininku. Jis nešiojo plačiabrylę skrybėlę ir sodrių spalvų kaklaraištį, buvo pastebimas visose meno draugijos parodose, kur apžiūrėdavo paveikslus atidžiai, bet ne kritiškai, susikišęs rankas į kišenes bei supdamasis ant vienos kojos. Dažnai jį matydavai užsukant į mažas pigias gėlių parduotuves, kur visada pirkdavosi didelę puokštę gėlių – kartais gvazdikų, kartais narcizų arba alyvų, bet niekada – rožių. „Rožės kelia melancholiją“, - taip jis kartais sakydavo.

Jis buvo užsidėjęs akinius siaurais, auksiniais rėmeliais, menkos išvaizdos ūsams leido neprižiūrimiems nukarti ir visą dieną rūkė Virginijos cigarus. Plaukus, jei jie nebūdavo trumpai nukirpti, nešiojo be sklastymo, sušukuotus tiesiai ant kaktos. Patys plaukai buvo šviesiai rusvi ir prastai prižiūrimi, ne tokie, kokius mėgsta glostyti moterys. Nebuvo jie ir atgrasios spalvos, nei susivėlę, tik neišvaizdūs ir paprasti.

Jis galėjo pasirodyti labai jaunas. Jo kalba, eisena, judesiai ir apranga buvo kažkokie nesklandūs ir nevykę, kaip jaunų žmonių, kurie nežino kaip elgtis. Ir ta negraži eisena dažniausiai buvo labai pavargusi, sunki ir nemaloni. Jo balsas buvo santūrus ir, ko jaunystė nežino, kiek ironiškai skambėjo; lūpos perkreiptos ir karčios, o kaktoje atsispindėjo protinio darbo, galvos skausmų ir bemiegių naktų pėdsakai. Taip pat jis turėjo begėdišką įprotį – sambūriuose dažnai tylėdavo ir pašaipiai reaguodavo į svetimus pokalbius.

Galėjai manyti jį esant filosofą arba svajotoją. Tačiau jo pažiūros kito ir svyravo taip pat, kaip ir jo įpročiai, galbūt kaip tik dorybe pripažinta, jog jam nebūdingas buvo atkaklumas bei nenuolaidumas. Tik šitaip toli nenueisi.

Tarp miesčionių atrodė iššaukiantis, kone vunderkindas, tarp žymių žmonių – beveik paikšas. Tarp jaunuolių – solidus ir patyręs, tarp senių – nesubrendęs ir sutrikęs.

Kartais prie vyno taurės, šis žmogus būdavo įdomus ir šnekus, bet jo kalbos buvo įžūlios, karčios arba santūrios. Galėjai nepažinti, pamatęs jį vienoje iš nedaugelio šeimų, su kuriomis jis bendravo, kalbantį ar žaidžiantį su vaikais: jis imdavo juos ant kelių ir į glėbį, sekdavo paprastas pasakas, neprieštaraudamas žiūrėdavo rodomus mokyklinius sąsiuvinius ir paklausydavo pianinu grojamų pradžiamokslinių pratimų.

Iš visų menų, kuriems naivūs laimingieji skiria savo laiką, jisai išmanė tiktai du: fantazuoti su smuiku ir visą šiltą pavakarę tysoti žolėje ant nugaros bei rimtomis akimis stebėti debesų skrydį. Deja, ir vienu ir kitu retai užsiimdavo.

Jis turėjo ir draugą, tikrą draugą, gyvenantį toli, kuriam rašydavo nuoširdžius laiškus, dažnai po porą per savaitę. Bet, draugui apsilankius, pasirodydavo užsidaręs, šaltas, ironiškas ir kankindavo tą juokais arba tylėjimu. Vėliau laiške nuoširdžiai atsiprašinėdavo: „Taigi jei žmogus galėtų taip, kaip nori“ arba: „Bet netrukus aš rimtai imsiuosi domėtis vadinamuoju „menu gyventi“ ir panašiai.

Visa kas jo sieloje buvo gera ir nesugadinta, supleškėjo beviltėje, nė sau neprisipažįstamoje meilėje vienai gražiai moteriai ir naktimis paskubomis rašomose eilėse.

O kartais jis nepatikliai stebėdavo save. Vieną tokią valandą ir užrašė šias eilutes.

1902 / Herman HESSE

Vedęs . . . Bet vienišas

Taip neturi būti. Išmėginkite šiuos pasiūlymus, kad sutuoktinį pritrauki arčiau.

Jeanette and Robert Lauer

“Galvoju, kad pamečiau ją” – sako aštuonis metus santuokoje gyvenantis Tomas. “Aš stovėjau eilėje prie kasų. Priešais mane stovėjęs vyras atsigręžė ir nusišypsojo. Jis atrodė toks geras. Pajutau nenugalimą troškimą paprašyti, kad jis mane apkabintų. Kai nuėjau į automobilį, pravirkau kaip mažas vaikas. Pagaliau suvokiau, koks vienišas jaučiuosi”.

“ Esu pervargusi ir vieniša” – sako 14 metų santuokoje gyvenanti Diana. “Mano vyras dalyvauja visur. Beveik kas vakarą jis žaidžia krepšinį. O kai būna namie, nuolat su kažkuo kalbasi telefonu apie buvusias ir būsimas varžybas ar susitikimus. Jam užtenka laiko viskam, išskyrus mane”.

“Jei užtektų tik draugų ir kolegų, aš niekada nebūčiau ištekėjusi” – sako 10 metų santuokoje gyvenanti Kristina. “Man reikia vyro. Noriu, kad kažkas būtų su manimi, kas galėtų kasdien dalintis savo gyvenimu”.

Niekas nesitiki, kad taip atsitiks. Santuoka turi apsaugoti nuo vienatvės, ar ne taip? Deja, ne taip. Ji neapsaugo.

Pas konsultantus besilankančios poros dažniausiai skundžiasi tuo pačiu: “Esu vedęs/ištekejusi, bet vienišas/vieniša”. Mes visi trokštame fizinio ir emocinio sutuoktinio intymumo, nes sutuoktinis tam ir yra. O kai to nebūna, mus apima frustracija, pyktis, nuoskaudos, kurios susimaišo su išdavystės jausmu. “Kokia prasmė būti santuokoje,” – klausia Tomas, - “jei tau tenka pasiieškoti kas tave suprastų?”

Ir kuo ilgiau patiriamas vienišumo jausmas, tuo didesnė galimybė, kad sutuoktinis sau paramos, priėmimo, bendrystės ir meilės ieškos už santuokos ribų.

Tai kokie yra būdai kovoti su santuokiniu vienišumu?

Analizuokite savo situaciją

Jie jaučiatės vieniši, paklauskite savęs:

·         Kas darosi mano santuokoje, kad esu priverstas jausti vienatvę?

·         Ar tai trumpalaikė situacija, kurią galiu išgyventi,  o gal – ilgalaikė situacija ir reikia permainų? 

Atsakę į šiuo klausimus apsaugosite save nuo trijų spąstų:

1. Kaltinti save. Tiek Tomas, tiek Diana iš esmės jaučia kaltę dėl savo vienišumo.  Tomas buvo įsitikinęs, kad jis kažkaip neteko žmonos… O Diana jautėsi nedėkinga, kai skundėsi jog jos ištikimas, šeimai pasišventęs ir vyras turi įvairiausių užsiėmimų.  Ji galvojo, kad jai reikia jaustis kitaip. Tačiau problema ne jos jausmuose, nes tai tik signalas, kad jai reikia keisti aplinkybes.
2. Kaltinti savo sutuoktinį/sutuoktinę. Diana apkaltino savo vyrą, kad jis visas sutelktas į save ir išmetą ją iš savo gyvenimo. Taip, ji yra praradusi tikrąjį jo elgesio šaltinį ir puolė į depresiją. Bet sutuoktinio kaltinimas čia nepadės.   
3. Manyti, kad jūsų santuoka yra pasmerkta ar mažų mažiausiai palinko į vidutinišką. Toks mąstymas tik atitraukia jus nuo veiklios išeities paieškų.  

Sukurkite veiksmų planą

Atsakykite į šiuos klausimus:

·         Kokie pokyčiai sumažintų mano vienatvę?

·         Ką galėčiau padaryti ir ką galėtų padaryti sutuoktinis/sutuoktinė, kad tie pokyčiai įvyktų?

Sudarykite jūsų vienatvę panaikinančių veiksmų ir pokyčių sąrašą. Įsitikinkite, kad visi punktai yra realistiški. Nerealu tikėtis, kad pasikeis asmenybė. Bet užtat realu prašyti papildomų pastangų. Tačiau intravertas netaps ekstravertu, bet jis gali tapti labiau atviru.

Po to paklauskite ar tie pasiūlymai yra pakankamai konkretūs. Pirmasis Dianos pasiūlymas „mums reikia praleisti daugiau laiko drauge” buvo pernelyg apibendrintas. Vėliau ji sukonkretino savo pasiūlymą: „Mums reikia kasdien pabūti drauge – išgerti kavos po pietų, kartu pavedžioti šunį ar pasikalbėti apie dienos įvykius. Ir mažiausiai du kartus per mėnesį turime paskirti pasimatymui”. Kuo konkrečiau, tuo geriau. Pavyzdžiui, galima sakyti: „Norėčiau, kad tu labiau bendrautum”, ir tai bus taip abstraktu, kad sutuoktiniui bus sunku ir atsakyti. Tačiau galima sakyti: „Norėčiau, kad bent vieną kartą per dieną pasidalintum vienu savo jausmu”. Tai jau bus konkretus pasiūlymas, į kurį įmanoma atsiliepti.

Aptarkite savo sąrašą su sutuoktiniu/sutuoktine  

Kai sudarysite savo sąrašą, pasidalinkite juo su savo sutuoktiniu/sutuoktine. Tai nebus labai lengva. Kai kas tiesiog nekenčia kalbėti apie jausmus. Toks žmogus užima gynybinę poziciją ir susitraukia į kiautą. Tada jo žinia yra aiški: „tai yra tavo jausmai, tu su jais ir tvarkykis”.

Ką jūs darote, kai sutuoktinis pyksta, ginasi ir vis labiau traukiasi? Atsargiai papasakokite apie savo jausmus ir kaip jums svarbu remtis jo ar jos pagalba, kad įveiktumėte vienišumą. Niekada nekaltinkite savo sutuoktinio. Jūsų požiūris turėtų būti maždaug toks: „Mes turime problemą. Jaučiuosi nuo tavęs atskirtas ir vienišas”. Niekada nesakykite: “Tu esi problema. Verti mane jaustis apgailėtinai”.

Sukurkite veiksmų planą

Pasitarkite dėl plano dalių. Kai jas aptarinėsite, gali atsirasti ir naujų klausimų. Pasirinkite kelis ir sukurkite konkretų veiksmų planą. Vienas iš Dianos pasiūlymų buvo, kad Tomas apribotų savo veiklą. Jis sutiko. Dabar Tomas šeštadieniais nebesilankė lygos varžybose, o ketvirtadienio vakarais – tradiciniame komandos pasisėdėjime. Atsiliepdami į kitą Dianos prašymą – daugiau bendrauti poroje, - abu nusprendė, kad kiekvieną vakarą pusvalandį skirs santykių atnaujinimui. 

Kai jie tarėsi Diana pastebėjo, kad jos vienatvė apėmė ir asmeninės brandos poreikį. Ji tapo labai priklausoma nuo Tomo ir laukė, kad jis išpildytų visus jos poreikius. Jie sutarė, kad ketvirtadienio vakarais jos vyras pabus su vaikais namie, kol Diana lankys piešimo ir tapybos pamokas. Ir pagaliau sutarė, kad penktadienis bus jų pasimatymų diena.

Kad ir kokios priežastys kėsintųsi, jūs visada galite įveikti santuokinę vienatvę, jei veiksite kartu. Būkite kūrybingi ir žinokite, kad yra daugybė galimybių pradėti iš naujo. Ir jei sutuoktinis dės pastangas kartu su jumis, tai tik sustiprins poros intymumą. O tai ir yra pati geriausia priemonė nuo santuokinės vienatvės.

Pirmasis astronautas žuvo?

Trečia dalis

Bet ir tokiu dramatišku laiku Verneris fon Braunas lieka ištikimas savo svajonei. 1944 metų vasario mėnesį Luftwaffe ypatingai įslaptintu būdu pradėjo 42 kandidatų atranką. Jie turėjo pilotuoti raketa A9/A10 kapsules. Grupės vadovu paskirtas Vokietijos diversantas Nr. 1, SS oberšturmbanfiureris Oto Skorcenis. Kovinių kapsulių pilotai turėjo pilotuoti A9 pakopą su 1 tonos kovine galvute į JAV taikinius. Tačiau raketa startuotų vertikaliai ir tik tam tikrame aukštyje A9 atsiskirtų nuo pirmos pakopos ir šautų už atmosferos ribų. Skorcenis susitiko su Fon Braunu ir pranešė kurioje Alpių vietoje bus bazuojamas jo suformuotas astronautų būrys (karo tikslu jie bvo vadinami pakopos A9 nutaikymo operatoriais).

1944 metų birželio 16-ąją į Londoną nuskriejo 294 sparnuotos raketos A-2 (Fau-1). Bet ir jų efektas buvo minimalus – jos retai pataikydavo į tikslą ir buvo gana lengvai numušamos. Tiesa, psichologinis poveikis buvo stiprus – niekas negalėjo iš anksto žinoti apie bombardavimą, nuo raketų negelbėjo nei debesys nei šviesos maskuotė. Bet gana greitai anglai išmoko išvesti iš rikiuotės raketų valdymo sistemą, todėl jos krisdavo ... į jūrą. Jie tiesiog priskrisdavo prie Fau-1 ir sparno judesiu apversdavo ją ore. Sparnuotoji raketa nemokėjo atstatyti buvusios padėties ir krisdavo žemyn. O kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, jie paskubėjo kuo greičiau užimti „Fau-1“ paleidimo aikšteles.

Bet dabar atėjo fon Brauno eilė – jo raketos skrido toliau ir galėjo startuoti iš Olandijos ar net Vokietijos. Dar 1943 metų lapkričio mėnesį „Fau-2“ išmėginta Lenkijos kaimuose, iš kurių buvo iškelti gyventojai. Raketos jau tada nepataikydavo į taikinius, bet vokiečiai guodėsi tuo, kad Londonas – daug didesnis taikinys. 1944 metų rugsėjo 5 pirmoji „Fau-2“ paleista į Paryžių, o rugsėjo 8-ąją – į Londoną. Iš viso Vokietija pasigamino apie 4300 raketų „Fau-2“. 1300 paleista į Londoną, o 1600 – į Antverpeną. Žuvo 13029 žmonės, bet jokių esminių sugriovimų jos nepadarė - karo aviacija vis dar buvo efektyvesnė. Tačiau nesunku suprasti, kad įvykdžius Hitlerio įsakymą atakuoti Londoną po 1000 raketų kasdien, aukų ir sugriovimų būtų buvę kur kas daugiau.

Po pirmojo smūgio į Londoną fon Braunas vėl susitiko su Adolfu Hitleriu ir pasiūlė „išvystyti sėkmę smogiant neatremiamą smūgį į Niujorką“. Jis pranešė, kad yra visiškai tam pasiruošęs – parengti netgi pirmieji šeši A9 pakopos operatoriai. Trūksta tik radijo švyturio ant aukščiausiojo Niujorko pastato „Empire State Building“ stogo. Toks švyturys reikalingas paskutinėje raketos trajektorijos atkarpoje ir pagelbėtų tiksliau ją nutaikyti. Rugsėjo 30 dieną prie rytinės JAV pakrantės išniro povandeninis vokiečių laivas. Iš jo išsilaipino du diversantai, kurie ir turėjo įgyvendinti fon Brauno užduotį. Tačiau jie pateko į pasalą ir operacija „Elster“ nepavyko.

Verneris fon Braunas tikrai buvo pasirengęs – jo sąskaitoje jau 48 A9/A10 startai. Iš jų tik 16 baigėsi avarijomis. Fon Braunas buvo įsitikinęs, kad turint tokį patikimumą visiškai realu paleisti į kosmosą žmogų. Tuo labiau, kad kandidatų pasirinkimas praktiškai neribotas – Oto Skorcenio būryje jau buvo beveik 100 karo lakūnų! Be to jau pagamintos ir išbandytos kapsulės, skafandrai, maisto paketai, navigacinės sistemos ir visa kita. Trūko tiki politinio sprendimo.

1945 metų sausio 23-ios vakarą vyriausias poligono gydytojas Vilhelmas Kolbė pakvietė fon Brauną atvykti į Medicinos centrą. Starto aikštelėje stovinčios raketos konstruktorius atėjo į šiaurinėje Uzedom salos dalyje esantį korpusą ir pirmą kartą pamatė oberleitenantą Rudolfą Šrederį. Būtent šis, pilnai kosmine apranga aprengtas vokietis kitą dieną turėjo pirmasis iš žmonių kilti į suborbitinį kosminį skrydį. Tokia akimirką fon Braunas surado tuos žodžius, kurie galėjo įkvėpti kovinę patirtį turėjusį lakūną.

Auštant Hermanas Obertas, Verneris fon Braunas ir kiti raketinio – kosminio komplekso kūrėjai susirinko bunkeryje ir tyliai susėdę į krėslus stebėjo istorinį ritualą. Tai galėjo būti pirmas žmogaus skrydis į kosmosą. Bet jam nebuvo lemta įvykti.

Švieslentėje matėsi, kad pirmosios pakopos variklis ir nešėjos valdymo sistema suveikė normaliai. Bet jau 10-ąją skrydžio sekundę nutrūksta ryšys ir duomenys ekrane dingsta... Operatorius bejausmiu balsu praneša, kad „dėl nežinomų priežasčių bandomasis skrydis nutrūko“. Kelias minutes truko mirtina tyla. Po to uždegama šviesa ir visi, kas galėjo pareiškė užuojautą fon Braunui. Dar po kelių valandų sušauktas pasitarimas, kuriame generolas Dornbergeris pakvietė nesitraukti nuo pasirinkto kelio, o paskui pridėjo, kad tai priklausys nuo besikeičiančios padėties karo frontuose. 

Pirma dalis - Verneris fon Braunas - kosminio amžiaus genijus

Antra dalis - Penemiundė ir pirmoji balistinė raketa

Trečia dalis - Pirmasis astronautas žuvo

Ketvirta dalis - Himlerio kerštas

Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 

Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis

Septinta dalis - "Aukso amžius".

Ar santuoka – tik nemokamas seksas ir namų ruoša?

Suprasti tikrąją santuokos paskirtį

Kartą viena sužadėtinė paklausė: “Koks yra santuokos tikslas? Kartais aš galvoju, kad tai – laisvai prieinamas seksas ir namų ruoša. Ar tai – finansiniai mano vyro pajėgumai mainais už namų ruošą ir valgio gaminimą?”

Grynai pragmatiniu požiūriu ji yra teisi. Santuoka yra gėrybių ir paslaugų mainai. Net netradicinėse šeimose vyras auklėja ir prižiūri vaikus, teikia seksą, o žmona “parneša namo grobį”. Santuoka taip pat yra ne tokių materialių gėrybių kaip draugystė ir emocinė parama mainai.

Jei santuoka yra tik sąžiningi gėrybių ir paslaugų mainai, tai kam ją legalizuoti? Juk vyras ir moteris gali keistis visais tais dalykais nebūdami susituokę. Ir jei mes taip matome santuoką, mes turėtume jas panaikinti, kai tik vyro ir žmonos mainai tampa nesąžiningi. Ir iš tikrųjų dauguma skyrybų įvyksta kaip tik dėl tos priežasties. Nes “susitarimas” daugiau nebeveikia.

Tačiau santuoka yra kur kas daugiau. Tikroji santuokos reikšmė neturi nieko bendro su sąžiningumu ir teisingumu. Santuokinėje priesaikoje nėra žodžių “aš prisiekiu tau duoti tiek pat kiek tu duodi man” ar “aš mylėsiu tave, kol mūsų santykiai bus teisingi”. Santuoka nėra susitarimas ir nuo pat pradžių buvo įsteigta kaip sandora.

Planas įrašytas mūsų kūnuose

Savo esme santuoka nėra civilizuotos kultūros išradimas. Taip, tyrimai parodė, kad tos kultūros, kurios pripažįsta santuoką yra stabilesnės už tas, kurios nepripažįsta. Ir tai yra dėl to, kad mes esame sukurti santuokai ir gyvenimas tuo geresnis, kuo labiau laikomės Dievo plano. Santuokos esmė įrašyta mūųs kūnuose.

Aš auginu tris paauglius. Kodėl šie jaunuoliai staiga taip susidomėjo merginomis? Jei jūs auginate merginas, esu tikra, kad pastebėjote panašų “pabudimą”. Kodėl ankstyvoje jaunystėje atsiranda tokia įtampa tarp intymumo ir saugios vienatvės pasirinkimo? Kodėl pažado “kol mirtis mus išskirs” kontekste mes pagaliau tampame laisvi nebeveikti savo mylimo asmens naudai? Ir kodėl lytinės išdavystės ir išnaudojimo skausmas nepalyginamas su niekuo?

Žmonija neturi atsitiktinių evoliucinių savybių. Jie kalba pagal tą planą, pagal tą istoriją, kuri įrašyta mūsų kūnuose. Viduje kiekvienas iš mūsų šaukiasi intymumo, ilgisi pripažinimo ir trokšta pilnai išreikšti meilės džiaugsmą. Šiuos troškimus. Šiuos įsitikinimus gali slopinti baimė, jie net gali būti atmesti dėl patirto skausmo, tačiau jie niekada neišnyks. 

Mūsų širdyse įrašyta istorija

Romantiškos meilės drama ir jos išsipildymas santuokoje pasakoja apie Dievo meilę mums. Nesvarbu ar ji pakylėta, ar apimta skausmingo ilgesio, ar meilės ekstazės ar nuobodulio – visa tai ir yra universali Evangelijos drama.

Kaip dažnai savo santykį su Dievu mes matome sandorį. Mes galime galvoti apie religiją ar kitokių gėrybių mainus. Jei aš patenkinsiu Dievą ir darysiu tai, kas yra teisinga, jis bus man skolingas laimę, sėkmę ir sveikatą. Ir kai tas “kontraktas” nevykdomas, mes galime pasitraukti nuo Dievo ir rasti kitą kosminį santykį su kitu dievu, kuris “žais pagal taisykles”. Tačiau Dievas niekada nepasirašinėja kontraktų. Vietoj to Jis išplečia santykį į sandorą – į tą įžadą, kuris niekada nebus nutrauktas. “Aš miriau už tave, kai tu buvai nusidėjėlis” ir “Aš niekada tavęs neišduosiu”. Jis prašo pasitikėjimo ir ištikimybės netgi tada, kai mūsų santykiai su Juo mums atrodo beprasmiški.

Mūsų gyvenimais rodoma Evangelija  

Mano draugės santuoka turo mažai bendro su tuo, kas gamins valgį ir kaip dažnai jie mylėsis. Tai nėra kasdienė jų Evangelinio pažado išraiška pasauliui. Jų meilė išbandoma per nusivylimus ir iššūkius. Kažkada jie atsidurs tiesos kryžkelėje: ar mes tik sąžiningai susitarėme ar įsipareigojome meilės įžadais?

Didžiausias kultūros poveikis santuokai yra tame, kad visiškai išnyko akivaizdi Evangelinė žinia. Dabar retai sutiksi porą, kuri suvokia, kad jų įžadai yra kur kas daugiau, nei asmeninė laimė ir pilnatvė.

Aš turiu privilegiją turėti tėvą ir mamą, kurie vis dar vedę ir myli vienas kitą daugiau nei 55 metai. Jie patyrė ligas, finansinius nepriteklius, gilius nesutarimus, sėkmes ir nesėkmes. Ir tas jų pavyzdys suteikia vilties mano santuokai ir leidžia suprasti ką reiškia įsipareigoti meilei ir to laikytis.

Kol mūsų visuomenė į pirmą vietą kels asmeninę laimę ir pilnatvę, žmonija niekada nepraras troškimo įsipareigoti ir būti ištikima. Kodėl? Todėl, kad santuokoje esančių dalykų viltis neištrinamai įrašyta mūsų širdyse.

Dr. Juli Slattery

Dvasiškai nesuderinamos santuokos

“Jis manęs nesupranta! Jis nekenčia mano muzikos, jis neina į bažnyčią ir mes neturime nieko bendro. Kaip gali būti tokia santuoka?” Ji verkė. “Niekas negali suprasti tokios vienatvės. Niekas!”

Ir aš ją puikiai suprantu, suprantu visą jos skausmo gylį, nes mano vyras taip pat nemyli mano Viešpaties.

Naujas tikėjimas, naujos kovos

Aš priėmiau Kristų tryliktaisiais mūsų santuokos metais. Tačiau mano vyras taip ir nepripažino poreikio būti išgelbėtu. Jis tiki, kad yra Dievas ir atmeta “netikinčio” etiketę, tačiau mano, kad aš nuėjau “per toli”.  Atrodo, kad mano pasišventimas sekti Jėzų nuvedė mus skirtingais keliais ir mes abu pripažįstame, kad ši dvasinė praraja sukėlė įtampą santuokoje.  Tačiau aš tuo pačiu metu žinau, kad Dvasia veda mane tokiais keliais, apie kuriuos net nenutuokiau.

Mano gyvenimas pasikeitė, kai tapau krikščione. Dabar aš klausiausi kitokią muziką, įgijau naujų draugų, sekmadienius leidau bažnyčioje o vakarais skaičiau Šventąjį Raštą. Staiga aš tapau ne ta moterimi, kurią jis vedė! Dar daugiau – aš ėmiau tvirtinti, kad myliu kažką be jo – Jėzų. Ši nauja meilė mano vyrui tapo tikra grėsme.

Žvelgdama į praeitį matau tuos laikus, kai jis jautėsi apleistas ir visiškai teisėti pavydo bei atstūmimo jausmai pasireiškė nuoskauda ir tyla. Mano troškimas, kad jis sektų mane į naują gyvenimą iš tiesų tik atitolino mus. Pasijutusi vieniša aš praradau pagarbą savo vyrui. Tačiau jei aš buvau vieniša, kiek vienišesnis buvo jis?

Pačiame savo skausmo apogėjuje kreipiausi į Šventąjį Raštą, šlovinimą, dievišką draugystę ir maldą. O į ką kreiptis galėjo jis? Jei aš esu krikščionė, tai ar neturėčiau būti ta, kuri jo siekia?

Imkis iniciatyvos

Tie, kurie gyvename dvasiškai nesuderinamose santuokose, esame pašaukti imtis iniciatyvos ir stiprinti santuoką. Jei esame pakankamai atviri ir sąžiningi, turėtume pripažinti, kad dažniausia mūsų kova yra su pačių puikybe. Iš tiesų mes net nesivaržome pasinaudoti Dievu, kad tik nereikėtų keistis.

Iš 29 santuokoje pragyventų metų 16 metų siekiau tikėjimo Kristumi ir tik paskutinius 6 metus siekiau savo vyro. Mano akys žvelgė į jį taip, kaip žiūri Dievas kažkada matė mane: siekdama Jo malonės atsižadėjau savo sielos. Tai buvo nelengva ir aš tikrai nesitikėjau gauti visus atsakymus, tačiau per Dievo Žodį ir išmintingus patarimus aš atėjau į tą tašką, kur atnaujinau meilę ir pagarbą savo vyrui. Ilgus metus aš stengiausi jį pakeisti, kol supratau, kad pasikeitimo reikėjo ne jam, bet man! Aš padariau daugybę klaidų, bet tame kelyje išmokau kelias vertingas pamokas.

1. Mano vyro išgelbėjimas yra ne man, bet jam. Man būtų kur kas geriau, jei mes eitume kartu į bažnyčią, turėtume tuos pačius draugus ir būtume labiau sutariantys. Tačiau aš pastebėjau, kad meldžiuosi labiau savo patogumui nei dėl jo sielos. Dievo Žodis sako: Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti (Jok 4:3). Aš supratau, kad mano motyvai buvo savanaudiški. Dabar mano viltis nėra nukreipta į jo išgelbėjimą, ji nukreipta į Dievą, kuris trokšta, kad tai įvyktų.

2. Tai ne mano darbas. Mano vyras nenori būti mano projektu, jis nori būti mano širdies troškimas! Aš galiu melstis už jį, drąsinti jį ir verkti dėl jo, bet aš niekada nebūsiu už jį atsakinga. Apaštalas Petras mums primena, kad Dievas yra kantrus: Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3:9). Dievas trokšta mano vyro išgelbėjimo daugiau nei aš galiu įsivaizduoti.

3.Jis turi būti prioritetas. Daugybė mano vaidmenų tempia mane į visas puses ir aš pripažįstu, kad dažnai savo planus iškeliu aukščiau jo poreikių. Jis taip pat jautėsi apleistas ir vienišas, todėl man labai svarbu matyti gyvenimą iš jo perspektyvos. Krikščioniškame tikėjime labai svarbu būti dėmesinga jo prioritetams. Mane padrąsino šios Šv. Rašto eilutės: Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą  (Ef 5:33). Aš tikiu, kad Viešpats padės man eiti tuo siauru taku tarp pagarbos Jam ir mano vyrui.

4. Gerbk jį. Mano pastorius sakė: “Kiekviename vyre yra karalius ir vaikas. Ir tas kuris ateina, yra tas, su kuriuo turi kalbėtis”.  Aš mačiau, kaip mano susižavėjimas įkvėpė ir motyvavo mano vyrą, ir aš taip pat mačiau, kaip mano požiūris ir žodžiai nublokšdavo jį žemyn. Mes galime patvirtinti ir pairti mylimą vyrą arba pasmerkti ir pažeminti tą vaiką, kurį norime kontroliuoti. Nepagarba sutrupina bet kurią santuoką ir suniokoja vyrą. Dvasinį nesuderinamumą jaučiančios žmonos gali patirti nemažus sunkumus gerbiant skirtingas moralines vertybes turintį vyrą, bet turi ir žinoti, kad jei jaus dvasinę aroganciją, jis vis daugiau ir įnirtingiau priešinsis Dievui.

5. Melskis! Netikintis sutuoktinis gali laisvai atmesti visas žmonos pastangas, bet ištikimos maldos galia yra nesustabdoma: Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje (1Tes 5:16–18). Malda pasiekia vyrus net be jų leidimo.

6. Pakluskite. Raštas ragina dvasiškai nesuderinamose santuokose gyvenančias moteris sekti Jėzaus pavyzdžiu ir rinktis klusnumą:“Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.” (1Pt 3:1–2).

Aš esu valinga, nepriklausoma ir savimi pasitikinti moteris. Prieš kelis metus vien nuo minties apie paklusnumą man stojosi piestu plaukai. Visgi apaštalo Petro žodžiai yra nukreipti į netikinčius vyrus turinčias moteris ir ragina liudyti savo gyvenimais, bet ne žodžiais. Mes matome, kad tikrasis paklusnumas yra galimybė gyventi Evangelija. Paklusnumas – tai valingas atsakymas atsisakyti savo teisių dėl didesnės Dievo šlovės. Labai sunku atsisakyti teisės būti teisia, bet Dievo šlovės šviesoje mano puikybės nuslopinimas mus abu pakelia į užtikrintos santuokos aukštį.

Mylėti jį, mylėti Dievą

Mano siela ilgisi dvasinės vienybės intymiausiame santykyje, bet aš žinau,kad joks žmogus pasaulyje negali užpildyti tą dievišką ilgesį, kuris gallop veda mane prie Jėzaus kojų. Jei nerasime pilnatvės Viešpatyje, mes labai lengvai kelsime savo vyrams nerealius lūkesčius – nesvarbu ar jis krikščionis ar ne. Ir jei leisime veikti Dievui, jis užpildys nesuderinamą santuoką gilesniu intymumu su Pačiu Savimi.

 “Netikintis,” “nevienodai įsipareigojęs,” “dvasinis nesuderinamumas”— visa tai nepavydėtinos aplinkybės santuokoje tam asmeniui, kuris tiki į Kristų. Nors mūsų santuoka nėra pats lengviausias dvasinės kelionės aspektas, nuoširdžiai sakau, kad aš augau tikėjimu atkakliai vykdyti savo misiją santuokoje. Mano dvasia šaukia mano vyrui, kad jis pažintų Tą, Kurį aš pažinau, o mano darbas yra melstis, tikėti Evangelija ir tiesa. Aš žinau, kad Dievas veikia tokiais būdais, kurių aš niekada nesuprasiu. 

Kathy Cordell