2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

Kaip atpažinti netikrą mokytoją ir netikrą pranašą


Jėzus perspėjo: „Jei tada kas nors jums sakytų: 'Štai čia Mesijas' arba: 'Jis tenai!',- netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai jus apie tai iš anksto įspėjau!“ „Tad jeigu jums sakytų: 'Štai jis tyruose!', – neikite, 'Štai jis namų gilumoje!', – netikėkite. 27 Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu“ (Mt 24:23-27). Apie tai kalbama ir 2 Pt 3:3 bei Jud 17-18.
Geriausias kelias apriboti save nuo netikrumo ir netikrų mokytojų yra žinoti tiesą. Norėdami pastebnėti klastotes, mes turime studijuoti tikrus dalykus. Kiekvienas tikintysis, kuris „be iškraipymų skelbia tiesos žodį“ ((2 Tim 2:15) ir kuris atidžiai studijuoja Šventąjį Raštą, gali atkirti netikras doktrinas. Pavyzdžiui, tas tikintysis, kuris yra skaitęs apie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios darbus (Mt 3:16-17), iš karto atskirs bet kurią doktriną, kuri neigia Trejybę. Taigi – pirmas žingsnis yra Biblijos studijos ir Šventojo rašto mokymo priėmimas.
Jėzus sakė, kad „medis pažįstamas iš vaisių“ (Mt 12:33). Tačiau žvelgiant į vaisius yra trys specifiniai klausimai, kuriuos reikia užduoti mokytojui, kad įvertinti jo mokymo tikslumą.
1) Ką mokytojas kalba apie Jėzų? Jėzus klausė savo mokinių: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16:15-16). Kaip tik dėl šių žodžių Petras yra laikomas šventu. Apaštalas Jonas antrajame laiške sako: „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų“ (2 Jn 9). Kitaip sakant Jėzus Kristus ir Jo atpirkimo darbas yra nepaprastos svarbos dalykas. Reikia saugotis kiekvieno, kuris neigia, kad Jėzus yra Dievas, kuris nuvertina šventąją Jėzaus mirtį ir kuris atmeta Jėzaus žmogiškumą. Pirmajame Jono laiške sakoma: „Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų“ (1 Jn 2:22).
2) Ar mokytojas skelbia Evangeliją? Evangelija yra Geroji Naujiena, kuri skelbia Jėzaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą. Apie tai aiškiausiai sako apaštalas Paulius: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15:1-4). Kad ir kaip gražiai skambėtų žodžiai „Dievas tave myli“, „Dievas nori mus pamaitinti ir numalšinti alkį“ ir „Dievas nori, kad tu būtum turtingas“, jie nėra Evangelijos žinia. Apaštalas Paulius laiške Galatams sako: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją“ (Gal 1: 6-7). Nei vienas, net pats didžiausias pamoklsininkas neturi teisės pakeisti Dievo mums suteiktos žinios. „Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1:9).
3) Ar mokytojas savo charakterio savybėmis šlovina Dievą? Judo laiške randame tokius žodžius: „Vargas jiems! Jie pasuko Kaino keliu, parsidavė Balaamo paklydimui, pražudė save Korės prieštaravimu“ (Jud 11). Kitaip sakant netikras mokytojas gali būti atpažintas iš puikybės (Kainas atmetė Dievo planą), godumo (Balaamas pranašavo už pinigus), ir maišto (Korė skelbė save aukštesniu už Mozę). Jėzus sakė, saugotis tokių žmonių ir kad mes turime pažinti juos iš vaisių (Mt 7:15-20).
Norėdami geriau išmokti atpažinti netikrus mokymus turime perskaityti tas Šventojo Rašto knygas, kurios yra parašytos specialiai tam, kad atskirtume netikrus mokytojus ir nettikrą mokymą : laišką galatams, Antrąjį Petro laišką, Pirmąjį Jono laišką, Antrąjį Jono laišką ir Judo laišką. Dažnia yra tikrai nelengva atskirti netikrą mokytoją ir pranašą. Šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Kor 11:14), o jo tarnai apsimeta teisumo tarnais (2 kor 11:15). Tik kruopščiai pažinę tiesą mes galėsim atskirti apgavystes.

2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Chose de Rivieros šedevras „Moterų dvikova“

Chose de Riviera (1591-1652) Izabelės de Karazi ir Diambros de Potinello dvikova ("Duelo de mujeres") 
1636 m. / drobė, aliejus 235 x 212 cm / Madrido Prado muziejus, Ispanija
1552 metais Neapolyje atsitiko neeilinis įvykis – markizo de Vasta akivaizdoje kovėsi dvi damos – Izabela de Karaci ir Diambra de Petinella. Tai buvo dvikova dėl jaunuolio Fabio de Zeresola. Moterų kova dėl meilės vyrui tapo jaudinančiu įvykiu, nes buvo įprasta, kad kova dėl moters visada buvo užsiėmimas. 

Ši dvikova taip sukrėtė Neapolio gyventojus, kad dar ilgą laiką apie ją sklidi kalbos. Romantinė dviejų, vieną vyrą pamilusių jaunų moterų kova įkvėpė 1636 metais Italijoje gyvenusį ispanų dailininką Chose (Giuseppe) Rivierą (Ribera) sukurti tikrą šedevrą – drobę „Moterų dvikova“. Tai yra vienas iš labiausiai jaudinančių Madrido Prado muziejaus eksponatų.

Dvikovos scena pavaizduota tobulu klasikiniu stiliumi. Paveikslo personažai padalinti į dvi, ryškiai išsiskiriančias grupes. Pirmame plane – dvi, mirtinoje kovoje susirungusios, skydais ir kardais ginkluotos  moterys. Mes matome dvikovos kulminaciją. Viena iš moterų ką tik sužeista į kaklą ir parkrito ant žemės. Kita laiko kardą kovinėje parengtyje ir rengiasi smogti lemiamą smūgį. Gulinti, nuo žaizdos apsilpusi dama, paleidžia iš rankų savo kardą, kuris tik dalinai matomas drobėje. Tai turėtų reikšti, jog daugiau ji juo nepasinaudos. Tačiau ji dar ginasi skydu ir tikisi atremti kitą, neišvengiamą priešininkės smūgį. Nugalėtoji dama iššaukia mūųs simpatijas – ji tokia moteriška ir graži. Šaltakraujiškai į sužeistą priešininkę žvelgianti varžovė – kur kas mažiau moteriška ir kur kas masyvesnė. Tačiau skirtingai nuo daugybės batalinio žanro scenų, ši dvikova neatrodo labai žiauri, nepaisant to, kad mes matome kraujuojančią žaizdą.

Abi figūros tapytos ryškiomis spalvomis, yra aptakios ir čia ko gero daugiau skulptūriškumo, nei tapybiškumo. Minkšti ir apvaloki siluetai dvelkia erotizmu, o pati scena apjungia savyje moteriškumą, įniršį ir aistrą. Kovotojų apranga primena Senovės Romą, ir tai daro šią porą panašią į klasikines amazones.

Drobės kompozicija tobulai subalansuota. Dešinioji dama atrodo stambesnė, ir tai simbolizuoja jos pranašumą kovoje. Dominuojančią potencialios nugalėtojos figūrą atsveria rūstaus vyro figūra už nugalėtosios damos nugaros ir išryškina jos moteriškumą. Vyriškis susikaupęs stebi ir nerodo jokio ketinimo stabdyti mirtiną dvikovą. Galima numanyti, kad  toga ir kirasa apsirengęs vyrisškis ir yra markizas del Valis. Paskutiniame plane pavaizduota grupė žmonių, kurių tarpe yra senolis ir ginkluoti kareiviai. Nuo besikaunančių moterų juos skiria medinė sienelė, kuri primena bulių kautynių areną ribojantį atitvarą. Žiūrovai pavaizduoti tamsiomis spalvomis, o užpakalinis planas nutapytas keliais potepiais.

Iš tikrųjų tai nėra įprasta dvikova, nes jos būdavo rengiamos privačiai ir dalyvaujant sekundantams. Ši kova primena gladiatorių mūšį, tačiau jie arenoje kaudavosi be sekundantų. Kaip ir kituose Chose Rivieros paveiksluose, šiame taip pat glūdi tam tikra paslaptis – kodėl markizas suitiko būti sekundantu ir kodėl kiti žiūrovai (tame tarpe ir senolis) ramiai stebi šią mirtiną dviejų jaunų damų kovą, kai jų ginčo priežastis – išimtinai asmeniška? Taip pat neaišku, ką žiūrovų tape veikia ginkluoti žmonės.

Be jokios abejonės Rivierą jaudino lyties problemos - pakanka prisimimti kaip prieš kelis metus jis sukūrė paradoksalų paveikslą „Barzdota moteris“, kur pavaizdavo „maitinančią motiną“, kri stovi greta vyro. „Motina“ turi visus eilinio barzdoto vyro bruožus, išskyrus didelę moterišką krūtinę, kurią žindo vaikas. Į vyrus panašios moterys buvo paplitęs įvaizdis Ispanijos kultūroje ir tai galima aptikti Servanteso kūryboje. Tačiau „Moterų dvikovos“ paveiksle moterys kaip tik nėra panašios į vyrus, čia „paradoksų menininkas“ apčiuopė neįprastą ir jaudinantį moteriškos dvikovos erotiškumą, kuris visais laikais buvo daugiau vaizduotės vaisius, nei realybė.

Gali būti, kad Riviera norėjo pabrėžti kontrastą tarp ryškių moterų, kurios yra pačiame jėgų žydėjime, ir pilkos žmonių masės. Paradoksas tame, kad po akimirkos nusotabus ir žydintis gyvenimas gali nutrūkti, kai tuo tarpu minia egzistuos amžinai. Tai – nuostabi drobė apie įgimtą moteriškumą, apie nuolatinę kovą už meilę ir gyvenimą, apie didybę ir netobulumus bei žmogiško gyvenimo trapumą.

2012 m. balandžio 24 d., antradienis

Kojinės mene

Vyrų žvilgsnius visada traukė tos retos akimirkos, kai būdavo įmanoma žvilgtelti į kojine aptemptą koją. Tai domino ir dailininkus. 19 amžiaus viduryje nuo apnuogintio kūno vaizdavimo kanonų nutolę dailininkai pradėjo piešti daugiasluoksnių rūbų ir apatinių netekusias moteris. 

Female Nude Reclining on a Divan 1825-26 / Eugene Delacroix /
Musée Du Louvre, Paris, France
Pirmasis moters su kojinėmis atvaizdas pasirodė 1832 metais. Tai buvo Eženo Delakrua paveikslas „Odaliska su baltomis kojinėmis“. Bet tai – tik išimtis iš taisyklės. Demi-nu (pusiau apnuoginto kūno) tema atsirado arčiau 19 amžiaus pabaigos, kai afišose, laikraštiniuose ir humoristiniuose piešiniuose, erotinėje fotografijoje įsigalėjo modernizmo stilius. Todėl tų metų pusiau apnuoginto kūno tema taip ir nepateko į ‚aukštajį“ meną.

Teisėtai grožėtis moters kūnu 19 amžiaus vyrai galėjo tik operoje arba cirke. Moterų kojos užkulisiuose viliojo tokius dailininkus, kaip Edgaras Dega ir Žoržas Pjeras Sera. To paties amžiaus pabaigoje pasirodė pagal to meto moralės taisyklės nepadorus šokis kankanas. Šokio metu šokėjos pabrėžtinai rodydavo juodomis kojinėmis su daugybe nėrinių puoštas kojas. Todėl kai kurių dailininkų paveiksluose pasirodė tai, kas anksčiau buvo matoma tik miegamuosiuose.  
Simboliniu to laiko dailininku tapo Anri de Tuluz-Lotrekas. Jo ranka pieštos įžymiosios Mulen Ružo reklamos. Paskutiniais 19 amžiaus metais atsirado daugybė kafešantanų, kur būdavo šokamas kankanas. Dailininkai piešė žymiąsias to meto šokėjas, tarp kurių buvo Loi Fuler. Tačiau dauguma tų darbų nepraėjo dailės galerijų cenzūros ir žiūrovai jų neišvydo. 
Jean-Gabriel Domergue (1889-1962) Le French Can-Can
Nauja, 20 amžiaus pradžios karta, ypatingai fovistai erzino cenzūrą ir nusistovėjusias moralės normas piešdami kankano vaizdus. Ypatingai čia pasižymėjo Ogiustas Šabo (Auguste Chabaud) ir Žanas Domerk (Jean-Gabriel Domergue).
Jean-Louis Forain 1878 The Client
Antroji moterų su kojinėmis tema – prostitutės, Iki 19 amžiaus vidurio jos nebuvo vaizduojamos dailės kūriniuose ir tai liudija apie aukštą to meto moralę. Bet jau 1841 metais pradeant Gavarni darbu „Išlaikytinės“ prostitučių piešiniai pradėti publikuoti žurnaluose ir laikraščiuose. Prie šios temos dažnai sugrįždavo tokie meistrai, kaip Pikaso, Tuluz-Lotrekas, Gri, Diušampas ir Van Dongenas. Ir kiekviename darbe į pirmą planą ištraukiamos kojines su raišteliais. Mergina su kojinėmis tapo visuomeninio blogio ir nuopolio simboliu. Žano Lui Foreno (Jean Louis Forain) darbas „Klientas“ vaizduoja pusnuoges merginas skrybelėto vyro draugijoje ir taip dar labiau išryškina vaizdo nepadorumą.
Kees Van Dongen (1877 – 1968) Tango of the Archangel
19 amžiaus pabaigoje, kai kino ekrane parodytas filmas “Ivetos naktys” (“Les Couchers d'Yvette“), kuriame pirmą kartą rodomas striptizas, tapytojai pradėjo vaizduoti moterį jos kambaryje ir parodė publikai tai, kas anksčiau buvo labai asmeniška.  Paveiksluose vaizduojamos moteriško tualeto detalės ir dažniausiai – kojines besimaunanti moteris. Besirengianti moteris tapo mėgstamu to meto skulptorių siužetu. Ką jau ir kalbėti apie fotografus – jie tiesiog nardė po buduarus.
Visi šie nesuskaičiuojami darbai ir fotografijos paskatino, kad iki antrojo dešimtmečio beveik nepastebimo kojinės, dabar tapo stipriu erotiniu elementu ir fatališkos moters simboliu. Šiuolaikinio demi-nu pradininkas Felisjenas Ropsas (Félicien Rops) moterį su kojinėmis visada vaizduoja balansuojančią ant pornografijos ribos, o olandas Van Dongenas (Kees van Dongen) – priešingai, kaip be nuodėmės esančią dangišką būtybę.
Jau nuo pat 19 amžiaus vidurio pradėjo vystytis erotinė fotografija, kuri nuo 1880 metų pradėta publikuoti „specializuotuose“ leidiniuose. Viename 1850 metų degerotipe pavaizduota jauna moteris, kuri nusivelka kojines ir žvelgia tiesiai į objektyvą. Moters su kojinėmis atvaizdai foto nuoraukose fetišizavo šią aprangos detalę. Vėliau erotinės fotografijos tapo subtilesnės tiek formoje, tiek savo kompozicijomis.
 

Po Antrojo pasaulinio karo iš JAV į Europą atkeliavo pin-up stilius, kur kojinės yra pagrindinė piešinio žinia. Šiuolaikiniai menininkai ir toliau sėkmingai griauna kūno vientisumą. Kojine aptemptos kojos erotiškumas veda link to, kad ji tiesiog atskiriama nuo žmogaus ir vartotojo nebedomina asmuo. Koja tampa objektu, panašiu į lėlės detalę. Toks erotinis „iškapojimas“ pastebimas Man Ray ir Brassay fotografijose.

2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Iš kur pas Mozę ragai?

Mikelandželas gyveno katalikiškoje Italijoje, o jo skaitytas Šv. Raštas yra romėniškas graikiškos „Septuagintos“ vertimas „Vulgata“.
Ten rašoma:
Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti. (Iš. 34, 29-30)
Iš ivrito kalbos žodis „qrn“ gali būti išverčiamas keliomis prasmėmis:
1) qeren - ragas
2) qeren - spindulys
3) qaran – švytėjo, spinduliavo
Todėl iš ivrito į europinės kalbas verstame tekste sakoma: „jo veido oda švytėjo“, o Vulgatoje tai buvo išversta kaip „ragai“.
Simboliškai ragą augaluose išreiškia spyglys. Todėl galima manyti, kad Kristaus erškėčių vainikas (uždėtas jam pasityčiojant iš Jo,  vadinusio save Žydų Karaliumi) gali būti suprastas kaip Šviesos karūna. Beje įdomu palyginti karūnos reikšmes įvairiose kalbose: rusiškai – „корона“, lotyniškai – „corona“, angliškai – „crown“, lietuviškai – „karūna“. Visuose šiuos žodžiuose galima atsekti žydiško „qrn“ atitikmenį.

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

Prancūzijos La Roque Gageac kaimelis


Prancūzijos La Roque Gageac kaimelis

La Roque-Gageac yra Akvitanijoje ir laikomas viena iš gražiausių Prancūzijos vietų. Šį išskirtinumą kaimeliui suteikia galinga, nuo šiaurės vėjų užstojanti uola. Dėl to tiesiog gatvėse auga tropiniai augalai. Žmonės čia apsigyveno dar pirmykščių bendruomenių laikais. Apie tai liudija ant uolų išlikę piešiniai.
Čia gyveno Galilėjaus bičiulis, botanikas Džovanis Tarde.
1957 metų sausio 17 dieną dalis uolos nugriuvo ant kaimelio, sugriovė šešis namus, daržinę ir perkirto kelią. Žuvo trys žmonės. 2010 metų sausio 9 ant kaimelio vėl nugriuvo uolos dalis. 2010 metų birželio 3, turistinio sezono pradžioje iškilo grėsmė, kad nugrius vir kaimelio pakibusios 320 tonų uolienos. Buvo evakuoti gyventojai, o aplink uolą ištemptas tinklas. Žmonės grįžo namo, tačiau uolos griūties grėsmė išlieka nuolat. 
















2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

Nemoku mylėti, tad valgau


ENZO BIANCHI
Nūdienos medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas turėtų mums suteikti galimybę sąmoningiau ir veiksmingiau reaguoti į tas „dvasios  ligas“, kurios nuo pirmųjų krikščionybės amžių vadinamos „svarbiausiomis ydomis“. Vis dėlto, bandant išsiaiškinti, kokią žinią slepia klasikinis aštuonių aistrų sąrašas, pasirodo, kad jis tebėra nepaprastai aktualus ir pamokomas. Šios žmogų kamuojančios „mintys“ rodo jo nesveiką santykį su svarbiausiais savo žmogiškojo ir dvasinio gyvenimo matmenimis: rajumas arba persivalgymas ir persigėrimas iškreipia santykį su maistu; gašlumas – santykį su kūnu ir seksualumu; gobšumas – santykį su daiktais; rūstumas – santykį su kitais žmonėmis; liūdnumas ir tingumas iškreipia santykį su laiku ir erdve; tuščiagarbiškumas – santykį su veikla; ir, galiausiai, puikybė paliečia santykį su Dievu.
Bûtent dėl nesveiko santykio su išoriniu pasauliu skirtingose egzistencijos srityse, rizikuojama ne kuo kitu, o visa žmogaus esybe. Kodėl gi aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. „pilvo pamišimu“, o Vakarų tradicijoje žinoma kaip rajumas, yra ydų sąrašo pradžioje? Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą tik patvirtina tai, ką ir taip žinome iš savo patirties: kiekviena žmogaus yda yra neatskiriama nuo svarbiausiojo pamatinio poreikio – maitinimosi. Reikia valgyti, kad gyventum. Tačiau apsirijimas nereiškia nei natûralaus maitinimosi poreikio patenkinimo, nei to malonumo, kurį patiriame valgydami ar ragaudami skanų maistą. Apsirijimas – tai saiko neturėjimas maisto atžvilgiu, tai „besaikis maisto troškimas“, kuris ilgainiui išsivysto į smaližiavimą, t. y. per didelį maisto kokybės vaikymąsį; ir į ėdrumą, t. y. nesugebėjimą valgyti nustatytu laiku ir būdu. Žinoma, valgymas yra bûtina funkcija, tačiau jis visuomet rizikuoja būti redukuotas į neįsisąmonintą ir neapgalvotą gyvuliškumą.
Nors šiandien ir neteikiame daug reikšmës rajumui, tačiau negalime paneigti ir to, kad jis daro didžiulę žalą mūsų sveikatai. Tai paradoksalu, bet tikra: esame labiau linkę priimti tuos nepatogumus, kurie kyla iš piktnaudžiavimo maistu, o ne tuos, su kuriais susidurtume, jei maistą vartotume taip, kaip pridera, t. y. nuosaikiai ribodami valgį ir išlaikydami blaivumą – tai leistų užmegzti sveiką santykį su savo kūnu. Kaipgi nepastebėsi, kad mūsų visuomenėje neigiamai žiūrima į šias „dvasines kovas“, o tuo pačiu metu dėl dietinių ir estetinių paskatų ima plisti tos pačios susilaikymo nuo maisto praktikos, jau nuo seno žinomos iš krikščionių tradicijos, t. y. pratimai, pasninkai, dietos. Mūsų „vartotojiškos visuomenės“ kultûriniame kontekste, kur maisto niekad netrūksta, į apsirijimą galime žiûrėti kaip vartojimo ydą. Maistas ryjamas kaip degalai, kad galėtų veikti mūsų mašina-kūnas, o ši maitinimosi patologija banaliai pateisinama laiko stoka ir būtinybe gaminti. Tad neatsitiktinai šis santykių su maistu sulaukėjimas pasireiškia ir valgio gaminimo bei vartojimo srityse. Nebeliko kone ritualinių maisto ruošimo matmenų, t. y. rūpinimosi visu jo pakeitimo procesu, nuo žalių produktų iki išvirto ar iškepto patiekalo. Sėdėjimas prie vieno stalo taip pat tampa retenybe.
Dabar stengiamasi kuo mažiau laiko praleisti virtuvėje, valgoma greitai, stovint, rankomis, priešais televizoriaus ekraną... Visi šie dalykai vyksta netgi suvokus, kaip rajumas mus apsunkina tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: padauginę maisto apkvaištame, mus sukausto vangumas, atimantis nuovoką ir blaivumą. Lygiai taip pat galime pajusti, kad savęs nebekontroliuojame, kad esame dirglūs, nebegalime pažaboti liežuvio, gestų, pamirštame, jog esame tarp žmonių...
Šitaip galime geriau suvokti, kodėl Bažnyčios tėvai rajumą vadino „visų aistrų vartais“ – tai vartai, atsiveriantys būtent toje vietoje, kuri yra mūsų santykio su maistu pasireiškimas, t. y. prie stalo. Vieta skirta dalinimuisi, bendravimui, meilės parodymui, šiandien dėl persivalgymo ir persigėrimo tampa kivirčų, smurto ir pykčio išliejimo židiniu.
Puikiai žinome ir tai, kad valgymo veiksmas susijęs ne vien su fiziniu maitinimusi, bet taip pat priklauso troškimo sričiai ir pasižymi kai kuriomis ypač svarbiomis emocinėmis ir simbolinėmis konotacijomis: valgymas yra pirmapradis veiksmas ir pirmasis pasaulio atpažinimas; žmogaus kultūrinės veiklos pratęsimas; galimybė pasakyti, kad myli ir priimti meilę. Tai liudija pirmapradė naujagimio patirtis. Naujagimis užmezga ryšį su išoriniu pasauliu žįsdamas pieną, t. y. maitindamasis iš savo motinos. Jis ieško motinos krūties galingo ir beveik nepasotinamo troškimo vedamas, neatskirdamas gimdos nuo motinos asmens. Naujagimis tarsi norėtų praryti savo gimdytoją, turėti ją visą sau – tą, kuri yra kiekvieno jo troškimo ir poreikio šaltinis ir patenkinimas.
Šiandien mes taip pat žinome, kad jei vaikas susiduria su traumuojančiomis patirtimis savo santykyje su motina, o ypač žindimo ir nujunkymo laikotarpiais, tai iškyla rizika, kad tai lems infantilų elgesį ateityje. Taigi būtent šios oralinės frustracijos, kurios palieka ženklą žmogaus pasąmonës gelmėje, gali sukelti nepasotinamą alkį arba lygiai taip pat nepasotinamą susilaikymą nuo maisto. Iš tiesų, vaistų nuo savo negalavimo žmogus ieško santykyje su maistu. Pasekmės dažnai būna pragaištingos. Neužgesinamus oralinius impulsus imama tenkinti arba ryjant didžiulius maisto ar gėrimų kiekius, arba, priešingai, atsisakant būtino maitinimosi. Taip atveriamas kelias bulimijai ir anoreksijai.
Tad rajumas visų pirma reiškia ne dvasinį negalavimą, bet kraštutinį troškimo išsigimimà, kuris gali pasireikšti psichoze arba neuroze. Kas gi yra bulimija ir anoreksija, jei ne emocinių sutrikimų, veikiančių ir žmogaus maitinimąsi, ženklai?
Šitaip maistas užima meilės vietą, o santykis su juo tampa priemone kentėjimui paslėpti. Meilė yra nepasiekiama, o maistas – čia pat... Apsirijimas sukeičia vietomis priemonę ir tikslą: maistas nebetraktuojamas kaip gyvenimo, dalijimosi ir šventimo įrankis, bet tampa tikslu! Štai kodėl žmogaus dvasiniam augimui yra būtina ugdyti gebėjimą valdyti savo troškimus, pradedant nuo svarbiausiojo, t. y. maisto troškimo. Čia apsisprendžiama dėl laisvės, čia ypatingu būdu suprantame, kuo gyvename.

2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Švęsti Jėzaus Velykas


Ką reiškia žodžiai ,,Kristus mirė ir prisikėlė“!
Kokią prasmę krikščioniui turi Velykos?
Velykų slėpinys - mūsų tikėjimo pagrindas

Velykos - krikščionių tikėjimo išpažinimo šerdis. Nepaprastai įtaigiai viename iš savo laiškų apie tai kalba apaštalas Paulius:
„Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tai kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali buti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15,12-19).
Paulius kreipiasi į bendruomenę ar galbūt į jos dalį, nepripažįstančią mirusiųjų prisikėlimo. Jis sako, kad jei mirusieji neprikeliami, tai ir Kristus nebuvo prikeltas, tačiau tuomet mūsų tikėjimas ,,tuščias", o mes patys - ,,apgailėtini". Tai reiškia, kad be prisikėlimo mūsų tikėjimas yra nieko vertas, kad mes - tik užuojautos verti svaičiotojai.
Kodėl? Ogi todėl, kad Jėzaus prisikėlimas liudija ir apreiškia, kad jis iš tiesų yra Tėvo Sūnus. Be Jėzaus prisikėlimo krikščionybė tebūtų gailestingų filantropų draugija ar nepataisomai suklaidintų žmonių grupė, neteisingai supratusi savo mokytojo žodžius.
Tam tikra prasme Korinto bendruomenės prieštaravimai ir abejonės dėl prisikėlimo yra būdingi ir kai kuriems nūdienos žmonėms. Labai jau keistas ir sunkiai tikėtinas dalykas - mirusiojo prisikėlimas. Kur girdėta, kad kas po mirties prisikeltų? Galbūt ir kai kurie šalia mūsų gyvenantys krikščionys mano, kad mirtis – visa ko pabaiga. Kartais tokį nusiteikimą galima pastebėti laidotuvėse: atsiranda tokių, kurie atėję į Mišias už mirusįjį nedrąsiai prisėda bažnyčios gale ar stoviniuoja šventoriuje - laiko save krikščionimis, bet netiki prisikėlimu!
Plėtodami šią temą dar sykį prisiminkime apaštalą Paulių: Graikijoje, Atėnuose, jis kalbasi su nepatikliai mirusiųjų prisikėlimo atžvilgiu nusiteikusiais žmonėmis. Kaip rašoma Apaštalų darbuose, po Pauliaus kalbos, pasibaigusios prisikėlimu grįsto tikėjimo skelbimu, įvyksta štai kas:
„Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ,,Apie tai pasiklausysime kitą kartą". Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizas, Aeropago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai (Apd 17, 32-34).
Taigi abejoti prisikėlimu nėra tik ,,šiuolaikinio išprususio vakariečio" prerogatyva - tai tolimus laikus siekiantis klausimas, su kuriuo krikščionybė susidūrė labai anksti tiek už krikščioniškos  bendruomenės ribų, tiek savo viduje. Todėl apaštalinė bendruomenė iš karto ėmė viešai skelbti tiesą, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Šis teiginys - tai taip vadinama kerigma, krikščioniškosios žinios šerdis. Patys pirmieji apaštalų mokymai buvo ne apie meilę, taiką ar brolybę. Visų pirmiausia apaštalai ėmė skelbti Kristų prisikėlus!
Tai suvokti mums gali padėti Velykų laiko sekmadienių liturgija, kurios pirmasis skaitinys yra iš Apaštalų darbų knygos. Šiose ištraukose kaip tik ir kalbama apie pirmąsias apaštalų ,,homilijas". Garsūs yra apaštalo Petro ,,pamokslai", kuriuose įtaigiai pabrėžiama, kad Kristus prisikėlė.
Prisiminkime bent vieną pavyzdį - sekminių dieną Petro sakyto pamokslo kreipimąsi:
„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 22-24).
Ta pati tiesa pabrėžiama ir kitų apaštalų pamoksluose - Nukryžiuotasis prisikėlė. Tai pati svarbiausioji ir neatidėliotina žinia, kurią apaštalai privalėjo pranešti pasauliui. Kaip tik dėl šio nepalaužiamo jų įsitikinimo, jog Kristus yra prisikėlęs Viešpats, jie ir buvo pavadinti ,,krikščionimis“ - t. y. Kristaus mokiniais. Apie tai rašoma Apaštalų darbuose:
„Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų burį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ,,krikščionimis“ (Apd 11, 26).
Taigi prisikėlimas yra mūsų tikėjimo atspirties taškas ir pagrindas. O sykiu - daugybės klausimų, nesusipratimų, skirtybių šaltinis. Kaip anuomet, taip ir šiandien. Kuo remdamiesi galime tikėti Jėzaus prisikėlimu? Kuo grindžiame savo tikėjimą į mirusį ir prisikėlusį Kristų? Turime du svarbius ženklus, kuriuos jau minėjome: tuščią kapą ir Prisikėlusiojo pasirodymus. Tai ne įrodymai, o ženklai, kuriuos galime priimti arba atmesti.
Jie nevaržo mūsų laisvės! Turime ir dar vieną svarbų ženklą, kviečiantį įtikėti: apaštalų liudijimą. Dėl jų nuopelnų šiandien galime tikėti Jėzaus prisikėlimu. Ir dėl jų palikto žodžio - Naujojo Testamento (evangelijų, Apaštalų darbų, apaštalo Pauliaus laiškų ir kt.). Užrašyti apaštalų žodžiai išreiškia jų tikėjimą.
Tačiau yra ir dar vienas didžiai iškalbingas liudijimas - pats jų gyvenimas. Tie kuklūs, ne itin išsimokslinę vyrai paliko savo šeimas ir namus, rizikavo savo ateitimi ir geru vardu, draugystėmis ir daugelis iš jų paguldė galvas, kad patvirtintų, jog tiki mirusį ir prisikėlusį Jėzų, Tėvo Sūnų.
Manau, tai vercia rimtai susimąstyti. Galima rasti žmonių, sutinkančių mirti dėl idėjos, dėl vertybių - net ir dėl netikrų. Tačiau mirti Jėzaus vardan, kad skelbtum jį esant savo gyvenimo Viešpačiu - toks sprendimas man atrodo esąs ypatingas, nes yra pagrįstas išimtinai dvasiniu principu - tikėjimu įJėzų. Tokios mirties niekada neieškoma. Ji niekam nėra priešiška, nepažeidžia kitų asmenų teisių. Ja nesiekiama žemiškų tikslų, nesivaikoma pomirtinės garbės. Galime tarti, kad krikščionio kankinio mirtis yra visiškai bergždžia. Savo mirtimi jis tik trokšta pasakyti, kad miręs ir prisikėlęs Kristus yra jo gyvenimo Viešpats ir jam toks brangus, kad žmogus geriau renkasi mirti nei Jėzų išduoti ar jo išsiginti.
Kiekvienas kankinys yra liudytojas. Tikinčiajam kankinystė yra aukščiausias liudijimo lygmuo. Apaštalai mums paliko butent tokį liudijimą kaip savo tikėjimo nuoširdumo ir tikrumo įrodymą. Pasiklausykime kitų iškalbingų Petro žodžių:
„Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis. Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą:
,,Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują".
Petras ir apaštalai atsiliepė:
,,Dievo reikia klausyti labiau negu zmonių". Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems". Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti (Apd 5, 26-33).
Kuo pagrįstas yra apaštalų liudijimas? Jei tie vyrai nebūtų patyrę kai ko pribloškiančio, jei nebūtų matę ir lietę prisikėlusio Jėzaus, jei nebūtų tapę nepakartojamo įvykio liudininkais - kaip būtų galima paaiškinti jų drąsą viešai kalbėti žmonėms, stoti prieš išsimokslinusius fariziejus ir aukštuosius kunigus? Kaip paaiškinti tai, kad per palyginti trumpą laiką jų gyvenimuose įvyko tokių didžiulių permainų? Kaip paaiškinti jų kankinystę ir mirtį?
Pasakodami apie Prisikėlusiojo pasirodymus, apaštalai troško perteikti savo asmeninę patirtį. Tai nebuvo haliucinacijos, fantazijos ar prasimanymai: jie pasakojo apie asmenį, kuris ne sykį su jais ir daugeliu kitų kalbėjo, valgė, leidosi paliečiamas. Ir šis asmuo yra Prisikėlusysis – tas pats, kuris buvo miręs ant kryžiaus ir savo kūne vis dar tebenešioja nukryžiavimo žymes.
„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir farė: ,,Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 19-20).
O vėliau: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: ,,Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis“ (Jn 20, 26-27).
Taigi tai, ką apaštalai mums skelbia, yra reali jų patirtis, juos pačius pribloškęs įvykis, faktas, tapęs jų pasišventimo priežastimi. Žinoma, visa tai nėra mokslinis Jėzaus prisikėlimo įrodymas, bet patikima prielaida, paskata susimąstyti. Toliau viskas priklauso nuo mūsų - ar panorėsime gilintis į šią tiesą, ar skverbsimės giliau į Velykų slėpinį, ar leisimės pagaunami Jėzaus ir jo Bažnyčios istorijos.
Jei esame krikščionys — nors mums ir kyla abejonių ar neaiškumų- veikiausiai tikime Jėzaus prisikėlimu. Veikiausiai tikime ir pasitikime apaštalų liudijimu bei nepertraukiama tikėjimą mums perdavusių liudytojų grandine.
Ką šiandien mums reiškia Jėzaus prisikėlimas?
Jėzaus prisikėlimas turi per šimtmečius nekintantį objektyvųjį aspektą, kurį galime atrasti skaitydami Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jėzaus prisikėlimas yra esminis faktas, atskleidžiantis jo tapatybę. Prisikėlimas mums pasako, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Tai, kad Jėzus yra gyvenimo Viešpats, sužinome tik Velykų rytą.
Visa, kas buvo anksčiau (jo žodžiai, stebuklai, ženklai), yra Velykų paankstinimas. Velykos galutinai mums patvirtina, kad visa, ką anksčiau Jėzus sakė ir darė, yra tiesa.
Tačiau mane labai domina ir kitas, subjektyvusis aspektas - prisikėlimas ,,man". Kas Jėzui prisikėlus įvyksta manyje? Toks klausimas kyla dėl gerai žinomos stulbinančios tiesos, kad esame ,,prisikėlimo vaikai“: per krikštą krikščionis ,,miršta" ir ,,prisikelia“ su Kristumi. Mūsų lemtis - numirti šiam gyvenimui ir prisikelti kitam.
Minėtą tiesą dažniau linkstame ,,taikyti“ žemiškosios kelionės pabaigai. Bet tai juk vyksta jau šiame gyvenime! Prieš keletą dienų įsikarščiavęs bičiulis man kalbėjo: ,,Na, gerai, būti krikščioniu - tai tikėti, kad po mirties prisikelsiu. Bet aš noriu gyventi kaip prisikėlęs jau dabar, šiame gyvenime!“ Gyventi prisikėlus šiame pasaulyje ir šiame gyvenime - tai esminis tikėjimo aspektas, raginantis mus atsiliepti jau šią akimirką. Tai didysis Velykų mums metamas iššūkis ir neįkainojama dovana.
Ką reiškia būti ,,prisikėlimo vaiku“ jau šiandien? Tai įsileisti į savo gyvenimą Velykų slėpinio logiką. Turbūt ne sykį esate patyrę kažką panašaus: po niūraus ar net juodo ir galbūt nepaprastai ilgai trukusio laiko tarpsnio debesys staiga ima ir išsisklaido, nušvinta saulė. Po mirties ateina prisikėlimas. Pati gamta, štai kad ir besikeičiantys metų laikai, mums byloja apie nuolatinį mirties ir gyvenimo ratą, apie nuolatinį mirimą ir atgimimą. Taip ir mūsų sieloje džiugesys keičia skausmą, laimė - kančią. Tai visuotinis dėsnis. Tačiau to per maža. Velykos negali būti laikomos tik Visatos atgimimo simboliu ar mitu. Kai kurie per Velykas dovanoja kiaušinius ir vadinam jas... ,,gražiausia“ pavasario švente!
Jėzaus prisikėlimas nuplėšia nuo istorijos dviprasmybės šydą. Istorija - dėl jai būdingos nuolatinės gėrio ir blogio, džiaugsmo ir skausmo kaitos - nenurodo mums aiškios kelio krypties. Istorija mums neduoda suvokti, kokia bus jos baigtis. Iš istorijos dviprasmybių mus išvaduoja Jėzaus prisikėlimas, nes jis atskleidžia istorijos prasmę. Žmonijos istorija nepavaldi paprastos ,,pusiausvyros" dėsniui. Žmonijos istorija – daugiau nei amžinoji gėrio ir blogio kova.
Kristaus prisikėlimas skelbia, kad paskutinį žodį tars gėris. Kad paskutinįžodį tars laimė. Kad paskutinį žodį tars šviesa. Ši perspektyva mums yra labai svarbi, nes moko pasikliauti rytojumi ir pasitikėti gyvenimu: juk pasaulio ir mano asmeninė gyvenimo istorija turi gerą, šviesią prasmę, kurią suteikia galutinė Dievo, kuris yra visų Tėvas, pergalė. Taigi Jėzaus prisikėlimas mums dovanoja viltį. Ir įkvepia pasitikėjimo.
Kaip esame keičiami?
Prisikėlimas mums užtikrina, kad net sunkūs gyvenimo tarpsniai yra prasmingi. Turbūt ne vienam yra tekę kentėti ar vargti nesuprantant kodėl. Jėzaus Velykos mums skelbia, kad prasmė yra visada. Gal šiuo metu mes jos nesuvokiame, tačiau jei at- siduosime į Dievo rankas, kad ir koks sunkus ir skausmingas būtų mūsų kryžius, jis padės mums priartėti prie gyvenimo ir prisikėlimo slėpinio.
Juk ne tas pats, ar negandų užklupti kenčiame sukandę dantis, ar bejėgiškai nuleidžiame galvą ir pasiduodame, ar žengiame per sunkumus tikėdami, kad galime juos įveikti ir kad jie netgi gali mums ar šalia esantiems žmonėms suteikti kažko gero. Tai išties skirtingi dalykai.
Prisikėlimas mus įgalina tikėti ir viltis, niekada nepalūžti, neprarasti drąsos ir nenusiminti. Niekada nenuleisti rankų. Krikščionis yra karščiausias vilties gynėjas: net ir prieštaringiausiais bei tamsiausiais istoriniais laikotarpiais.
Krikščionis įvykių sūkuryje laikosi tarsi mažytis šviesulėlis plačiame tamsiame vandenyne ir liudija, kad tamsybė nelaimės, kad vieną dieną ši mažytė švieselė pavirs spindulingo ryto aušra!
Prisikėlimas reiškia, kad bet kada galima viską pradėti iš naujo. Kartais patiriame slogių nuodėmės padarinių. Nesusipratimų kartėlį. Nusiviliame. Pralaimime. Ima atrodyti, kad prieš akis - akligatvis, kelio pabaiga.
Jėzaus prisikėlimas primena, jog tai netiesa: nebūna padėties be išeities. Visada galima pradėti iš pradžių, nes Jėzus yra stipresnis už mano nuodėmę ir už bet kokias žmonių piktadarybes. Visada galima pakilti iš duobės.
Būnant bet kurio amžiaus. Bet kurią akimirką. Kad ir kaip susiklostytų aplinkybės. Prisikėlimas reiškia niekuomet nepasiduoti baimei. Žinoma, nėra taip, kad krikščionis neturėtų baimės jausmo - tikrai ne. Tačiau tai reiškia, kad jis nesileidžia baimės suparalyžiuojamas. Prisikėlusysis kviečia nebijoti. Baigdamas siūlau paskaityti dar vieną Šventojo Rašto ištrauką:
„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: ,,Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ,,Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite". Štai aš jums tai paskelbiau". Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: ,,Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: ..Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys" (Mt28, 1-10).
Kasdien vis labiau atsiverkime Jėzaus Prisikėlimo slėpiniui. Tegu kiekviena mūsų diena tampa perkeičiančiu susitikimu su Prisikėlusiuoju. Tegu kiekvienas sekmadienis mums tampa savaitės Velykomis (štai kodėl Jėzus mane kviečia į susitikimą, kuriame yra laužoma duona). Tuomet būsime tokie krikščionys, kurie net ir ištikti galybės sunkumų žengia į priekį, nes žino, kokia kryptimi keliauja, žino, koks yra jų gyvenimo tikslas - vienybė su Išganytoju Jėzumi.
Kun. Alessandro Barelli SDB / Saleziečių žinios, 2008 Nr. 1 (130)