2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Šv. Antanas Paduvietis: Dievo žmogus



Trumpa labai populiaraus šventojo, kurio dažnai šaukiamasi, tačiau kurio gyvenimas ir darbai yra mažai žinomi, biografija. Stebuklai ir šventas gyvenimas - tikėjimo pavyzdys.

Antonio Guercino (1591–1666) / 
Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikėliu Jėzumi    
/ 1656 /Aliejus ant drobės / 91 x 74 cm
Fernandas de Bulloes y Taveira - kas jis? Kas galėtų suskaičiuoti, kaip daž­nai į jį kreipiamasi kitu, kur kas žinomesniu -Antano Paduviečio vardu!
Tiksliausia Šventojo gimimo data būtų 1195 metai. Jis gimė Lisabonoje, Portugalijoje, ir buvo kilmingos bei galingos riterio Martino di Alfonso šeimos pirmagimis. Tėvas sūnui buvo numa­tęs jo aukštą kilmę atitinkantį gyveni­mo kelią: vaikino laukė karjera karybos srityje arba aukštajame magistrate. Ta­čiau Dievas jaunuoliui turėjo kitų planų. Bręsdamas vaikinas vis labiau bodėjo­si aukštuomenės pasauliu, grįstu ga­lia, išnaudojimu, o sykiu jo širdyje vis labiau stiprėjo religiniai jausmai.
Apie vieną Antano Paduviečio vai­kystės įvykį pasakojama tokia istori­ja. Vieną dieną, patarnavęs Lisabonos katedroje šv. Mišioms, Fernandas dar pasiliko pasimelsti tuščioje šventovėje. Staiga jis išvydo iš chorui skirtos vie­tos išnyrančią pamėlusią pabaisą, nuo kurios vaizdo jam pašiurpo oda - tai buvo piktasis. Berniukas, nors ir labai išsigandęs, šiaip ne taip įstengė pirš­tu ant grindų marmuro nubrėžti kryžių. Velnio regėjimas dingo, o akmenyje įsispaudęs kryžiaus ženklas liko ten vi­siems laikams.
Fernandas lankė prie Lisabonos ka­tedros veikusią vyskupijos mokyklą, o sulaukęs penkiolikos, 1210 m. paliko šeimą ir įstojo į Lisabonos šv. Vincen­to augustinijonų vienuolyną. Tačiau šeimos nuolat spaudžiamas atsisaky­ti ketinimo tapti vienuoliu ir vienuolyno vyresniesiems leidus, po dvejų metų Fernandas paliko savo gimtąjį miestą ir išvyko į Šv. Kryžiaus abatiją Koimbroje, tuometinėje Portugalijos sostinėje, čia vaikinas pagaliau galėjo visiškai atsidėti teologijos studijoms ir sulau­kęs dvidešimt penkerių buvo įšven­tintas į kunigus šv. Augustino regulos kanauninkų Augustinijonų ordine. Atro­dė, jog Fernandas atrado taip stipriai trokštą vidinę ramybę, tačiau...
1220-ųjų vasarį į Koimbros šv. Kry­žiaus bažnyčią buvo atgabenti penkių brolių pranciškonų, nukankintų Marakeše, Maroke, palaikai. Jaunasis kuni­gas liko sukrėstas: tai buvo penki šv. Pranciškaus sekėjai, neseniai atkakę iš Umbrijos ir ėję pareigas ant Olivareso kalno. Tuos vyrus jis gerai paži­nojo, dažnai su jais kalbėdavosi apie Asyžiaus Neturtėlį, o dabar prieš save matė jų varganas, bet garbingas relikvi­jas! Įkvėptas kankinių kraujo ir neturto idealo, kuriuo šie sekė, Fernandas nusprendė palikti augustinijonų ordi­ną ir apsivilko šiurkštų pranciškonų abitą. Kaip naujojo pasirinkimo ženk­lą savo krikšto vardą vienuolis pasi­keitė į Antaną - didžio abato, Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvo, dėl mei­lės Kristui palikusio visus savo turtus, garbei. Naujoko širdyje degė kanki­nystės troškimas, ir kad jį numalšintų, Antanas sėdo į Marokan plaukiantį laivą, pasiryžęs susigrumti su bedie­viais ir pasitikti tą pačią garbingą da­lią kaip minėtieji penki pranciškonai.
Tačiau, pasirodo, ir šis kelias nebu­vo jam Dievo skirtas. Antano svajonė veikiai sudužo dėl maliarinės karšti­nės: užuot miestų aikštėse skelbęs Kristų, vienuolis kalendamas danti­mis gulėjo patale. Jis buvo nugalėtas, bet karštinė, nors ir labai pakenkė jo sveikatai, atvėrė Antano sielos akis ir padėjo suvokti, kad jame ir vėl pabu­do tas pats Fernandas, kurį jis manė jau savyje jau numarinęs: ūmus vyras, kardą pakeitęs liežuviu, bet dar neparklupdęs paties nuožmiausio savo prie­šo - puikybės, užmojo visuomet ir kad ir kas būtų imtis didvyriškų žygių.
Aprimęs po neišsipildžiusios afrikietiškos misijos, Antanas įlipo į laivą, ku­ris plaukė į Italiją, nes norėjo dalyvauti mažųjų brolių generalinėje kapituloje Porciunkulėje per 1221 metų Sekmi­nes. Tačiau ir šį sykį, regis, viskas bai­gėsi tyliai bei ramiai: niekas iš dviejų tūkstančių brolių neatkreipė dėmesio į jauną brolį portugalą, kuris renginio dalyviams išvykstant pasijuto toks vie­nišas ir visų apleistas. Jį pastebėjo tik Gracijanas, Romanijos provincijos mi­nistras, kuris, sužinojęs, kad Antanas yra kunigas, nusivežė jį Į Montepaolo vienuolyną, netoli Forli. Čia būsima­sis šventasis ir toliau gyveno pasi­slėpęs nuo pasaulio kaip nuolankus brolis, dirbęs pačius kukliausius dar­bus. Tačiau jo ilgą laiką slėptos švie­sos nebebuvo įmanoma ilgiau išlaikyti uždengtos.
Tinkama proga pasitaikė 1223 m. rugsėjį. Su kitais broliais Antanas nu­vyko į Forli dalyvauti kelių brolių įšventinimo į kunigus apeigose. Tačiau paaiškėjo, kad nėra nė vieno, kuris būtų pasirengęs perskaityti pagal apei­gas priklausančią dvasinę konferenciją būsimiems kunigams. Visiems atsisa­kius, atlikti šią tarnystę buvo įpareigo­tas Antanas. Nors ir kalbėjo iš anksto nepasiruošęs, jis sugebėjo taip uždeg­ti klausytojus, kad visi liko apstulbę ir pakylėti tiek dėl pamokslo gilumo, tiek dėl gausių nuorodų į Šventąjį Raš­tą. Nuo tos dienos iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio be jokių pertrau­kų tęsėsi būsimojo šventojo „pamoks­lininko“ karjera. Antanas Paduvietis buvo ypač atsidėjęs dėstyti broliams pranciškonams teologiją, turėdamas paties vienuolijos steigėjo sutikimą, duotą viename garsiame laiške. Taip pat jis daug jėgų skyrė kovai su erezi­jomis bei liaudies katechezei ir Kristui laimėjo daugybę sielų.
Yra išlikę daug pasakojimų apie An­tano Paduviečio kaip pamokslininko tarnybą 1223-1229 m. Daugelis jų atskleidžia ir Antano gebėjimus padė­ti žmonėms pasveikti. Visų pirmiausia minėtinas pamokslas žuvims Riminio paplūdimyje: miesto žmonėms nuo jo abejingai nusigręžus, Antanas kreipėsi į jūros gyvius ir šie išniro iš vandens jo pasiklausyti. Arba štai įvykis su mule. Vienam eretikui, neigusiam realų Kris­taus buvimą Eucharistijoje, Antanas metė iššūkį: pasiūlė jam palaikyti savo mulę tris dienas neėdusią, o po liepė atnešti konsekruotą ostiją. Eretikas priėmė iššūkį, ir jo mulė, nepaisant to, kad buvo peralkusi, nė nepažvelgu­si į jai atneštas šviežias avižas suklu­po priešais švenčiausiąjį Sakramentą. Šie ir daugybė kitų stebuklų praturtina mūsų šventojo biografiją ir rodo jo nuo­latinį dėmesį silpniesiems, prispaustie­siems, vargšams.
1230 m. gegužę Antanas Paduvie­tis buvo išsiųstas į Romą pranciškonų ordino pertvarkymo reikalais. Čia savo žodžiu ir pavyzdžiu jis kėlė paties po­piežiaus Gregorijaus IX dvasią.
Paskutinius dvejus metus šventasis buvo ypač atsidėjęs Paduvos miestui: nuolat ten pamokslaudavo, klausė iš­pažinčių, globojo vargšus. Veronoje jis be baimės stojo tirono Ezelino da Ro­mano akivaizdon ir išlaisvino vieną Pa­duvos kapitonų. Taip pat jis sugebėjo pasiekti, kad Paduvos magistratas at­šauktų nemokių skolininkų įkalinimą ir taip išgelbėjo daugybę beturčių nuo kalėjimo, o sykiu - nuo dar varganesnio ir taip skurdaus jų gyvenimo.
Tačiau nors Antanas buvo dar jau­nas, jį pamažu ėmė apleisti jėgos. Iš­sekintas nuolatinių atgailų ir triūso, būsimasis šventasis suvokė, kad arti­nasi mirtis. Paskutiniąsias savo gyve­nimo savaites jis praleido kaime šalia Paduvos, kur vienas geradaris suka­lė jam mažytę celę ant didžiulio riešu­tmedžio, ir ten, iš aukštai, vienuolis dar galėjo keletą dienų pamokslauti, nors ir būdamas labai silpnas.
1231 m. birželio 13 d. vidurdie­nį visiems broliams besėdint už stalo Antaną ištiko ūmus ir sunkus viso organizmo kolapsas. Ligonis išreiškė norą mirti Paduvoje, tačiau dėl sunkios jo būklės vežimas buvo priverstas su­stoti Arceloje, šiauriniame miesto prie­miestyje. Mirštantysis buvo priimtas nedideliuose namuose, skirtuose ša­lia esančiame klarisių vienuolyne dir­busiems kunigams. Ten, dar būdamas šviesios sąmonės, jis priėmė Susitai­kymo, Ligonių Patepimo ir Eucharisti­jos sakramentus. Vakarėjant ir lūpomis paskutinį sykį kuždant himną Šven­čiausiajai Mergelei O gloriosa Domina, excelsa super sidera („O garbingoji Mergele, išaukštinta virš žvaigždžių“) Antanas Paduvietis iškeliavo anapus. Jam buvo trisdešimt šešeri.
Šventojo kanonizavimo procedūra įvyko neįprastai greitai: byla buvo pra­dėta tų pačių 1231-ųjų liepą o kitąmet gegužės 30 dieną popiežius Gregorijus IX Spoleto katedroje Antaną Padu­vietį pakėlė į altoriaus garbę. Šventasis nuo seno buvo pranciškonų ordino garbinamas kaip Bažnyčios daktaras, o 1946 metų sausio 16 dieną popie­žius Pijus XII nurodė šiuo titulu (Doctor evangelicus - „Evangelijos daktaras“) jį garbinti visoje Bažnyčioje.
Antonio Giancane / „Saleziečių žinios", 2008 Nr. 2

A. Gaudi į Barseloną atnešė pasaką



Vienas garsiausių pasaulio architektų Antonio Gaudi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Ispanijai pažėrė keletu architektūros perlų. Jo projektuoti pastatai primena mistinius na­mus ir žavi fantastiškomis formomis. Dauguma jų įtraukti į UNESCO saugomų objektų sqrašq.
Architektas A. Gaudi gimė 1852 m. Ispanijoje valdininko šeimoje.
Būdamas penkerių berniukas susirgo reumatu, todėl nebegalė­jo žaisti su bendraamžiais. Norėda­mas išeiti kiek toliau nuo namų, Antonio buvo priverstas joti asilu. Būdamas kone pririštas prie namų jis turėjo begalę laiko tyrinėti gam­tą, jos formas. Spėjama, kad bū­tent grožėjimasis gamta, jos tyri­nėjimas padiktavo A.Gaudi savi­tą, originalų architektūros stilių.
Studijuodamas Barselonos aukš­tesniojoje architektūros mokyklo­je jaunasis architektas sulaukė pir­mojo didelio užsakymo - jis goti­kos ir renesanso stiliumi suprojek­tavo „Casa Vincens“, tapusį archi­tekto vizitine kortele.
Per visą kūrybos laikotarpį Gau­di išplėtojo jausmingą, išsiskirian­tį netaisyklingomis linijomis, kone siurrealistini stilių, dėl ko jis ir buvo pavadintas Ispanijos novatoriš­kojo meno pradininku. Šiek tiek prisilaikydamas formalių reikalavimų, ispanų architektas sugebėjo su­gretinti negiminingus stilius ir pa­keitė architektūros taisykles.
Casa Batllo
Tačiau amžininkai A.Gaudi ori­ginalią architektūrą vadino mažų mažiausiai absurdiška, juokinga. Tiesą sakant, jis buvo vienintelis architektas, išlaikomas turtingo pra­monininko Eusebi Guello. Tačiau laikui bėgant Gaudi dėl išskirtinio stiliaus imtas vadinti vienu iš Ispa­nijos geriausiųjų ir garsiausiųjų.
Stiliaus originalumas architek­tui nepadėjo išvengti vargšo dalios. Apie 1912 m. Barselona išgyve­no ekonominį nuosmukį. Tai turė­jo įtakos ir A.Gaudi finansinei pa­dėčiai. Mat tuo metu sustojo „La Sagrada Familia“ ir „La Colonia Guell“ statyba - ji buvo tuometinis architekto pajamų šaltinis. Netru­kus mirė ir Gaudi rėmėjas Euse­bi Guello - architektas liko be fi­nansinės paramos.
A.Gaudi tiek nuskurdo, kad ne­galėdavo susimokėti už kelionę miesto taksi - jų vairuotojai meni­ninko vengė iš tolo. Skurdžiaus dalia architekto neapleido iki gy­venimo pabaigos. Architektas mi­rė 1926 m. Barselonoje.
„Casa Batllo“ architektas su­projektavo 1907 m. Vietiniai gyven­tojai pastatą.vadina „Casa dels Ossos“ - namu, pastatytu iš kaulų. Iš tiesų žiūrint į šį kūrinį gali įžvelg­ti elementų, primenančių žmo­gaus skeletą ir vidaus organus. Šį pastatą architektas suprojektavo vidutiniam sluoksniui priklausan­čiai šeimynai.
Namas priskiriamas modernia­jai architektūrai. Pirmas namo aukš­tas stebina neįprastais ornamen­tais, netaisyklingomis langų formo­mis, „išplaukusiais“ akmens lipdiniais. Didžioji pastato išorės dalis puošta mozaika iš daugybės apdau­žytų keraminių plytelių, nuspalvin­tų nuo auksinės iki žalsvai melsvos spalvos. Stogas primena europietišką drakoną ar dinozaurą, o pa­stato viršus, besibaigiantis bokštu su kryžiumi, simbolizuoja šv.Jur­gio kalaviją, smingantį į drakoną.
Casa Mila
Pramintas akmenų skaldykla
Pastatas „Casa Mila“ geriau ži­nomas La Pedrera vardu, kuris katalonų kalba reiškia akmenų skaldyklą. Šis pastatas Barselono­je iškilo 1907 m. pagal Regerio Segimono de Milos užsakymą. Pa­statas unikalus tuo, kad jame nė­ra nė vienos tiesios linjjos. Jis daž­nai lyginamas su lavos bangavimu arba smėlio kopomis. Labiausiai išsiskiria namo stogas, forma pri­menantis mėnulio pjautuvus ir de­koruotas kone mažytėmis mozai­kinėmis plytelėmis.
Žvelgiant į pastatą galima drą­siai sakyti, kad jis greičiau prime­na skulptūrą nei įprastą namą. Ta­čiau anų laikų barseloniečiai vien­balsiai tvirtino, kad šis A.Gaudi še­devras baisus, todėl jį ir praminė akmenų skaldykla. Šiandien „Casa Mila“ laikomas Barselonos pasi­didžiavimu ir įtrauktas į UNESCO saugomų pastatų sąrašą.
Park Guell
Parką pavertė fantastine pasaka
„Park Guell“ - sodų kompleksas, išsiskiriantis unikaliais architek­tūros elementais. Šiam pasaką pri­menančiam parkui pastatyti pri­reikė 14 metų. Pirmieji lankytojai ten įžengė 1914 m. Parko pasta­tai originalūs - jų puošnumas ir mozaikos raštai lankytojams iš­kart krinta į akis. Architektūra pa­sižymi fantastiškos formos stogais, papuoštais neįprastais bokš­teliais, derančiais prie parko gam­tovaizdžio. Pagrindinis parko ak­centas - terasa, apjuosta ilgu suo­lu, primenančiu jūros gyvatę.
Į parko architektūrą A.Gaudi įpynė daug Katalonijos menui bū­dingų motyvų, religijos, mitologi­jos ir senosios poezijos elementų.
Anksčiau parko lankytojus pasi­tikdavo dvi originalaus dydžio dirb­tinės gazelės, viduramžių Ispani­jos poezijoje simbolizuojančios jaunus įsimylėjėlius, tačiau per karus jos buvo sunaikintos.
La Sagrada Familia
Nebaigė statyti bazilikos
„La Sagrada Familia“ (Švento­sios šeimos) vardu pavadinta di­džiulė bazilika, ko gero, laikoma neįprasčiausiu ir unikaliausiu A.Gaudi kūriniu. Ji suprojektuo­ta XIX a. pabaigoje. Įpusėjus baž­nyčios statyboms kilo ginčas tarp projekto rėmėjų ir pirmojo jos ar­chitekto Francesco de Villaro. Šis projektas 1883 m. buvo atšauk­tas. Pakviestas A.Gaudi ją perpro­jektavo visiškai kitu stiliumi. Tuo metu bazilika stovėjo plynuose laukuose. Ją nuo Barselonos sky­rė kone pusantro kilometro.
A.Gaudi Šventosios šeimos ba­zilikos projektą rengė apie 40 me­tų. Dėl gerokai užsitęsusių staty­bų jis net pašmaikštaudavo: "Ma­no užsakovai ne itin skuba“. Archi­tektas mirė taip ir neįgyvendinęs šio projekto.
Pagal užsienio spaudą parengė Laura ČYŽIŪTĖ