Jie susiuvo figmedžio lapus

Po gėrio ir blogio pažinimo medžio pirmuoju Biblijos augalų sąraše minimas figmedis. Tačiau tokia „laimė“ būti pirmam nebūtinai siejama tik su garbingais dalykais. Taip atsitiko ir šiuo atveju, nes jei ne nuodėmė, figmedžio pirmenybę galėtų užginčyti daugybė kitų augalų.

Kai pirmieji žmonės suvalgė draudžiamą vaisių „tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Toks yra liudijimas apie Rojaus sode augusį figmedį. Nemaži jo lapai patikimai dengė žmonių nuogumą, kuris buvo suvoktas, kuris buvo suvoktas padarytos nuodėmės akivaizdoje. Ir iš tiesų Šventajame Rašte figmedis vaidina ne paskutinį vaidmenį žmonių giminės išgelbėjime. Matyt pirmieji žmonės tai nutuokė ir čia gana aiškiai įžvelgiamas jų noras pasinaudoti šiuo medžiu. Ar tai neprimena paties Izraelio, kuris savo nuodėmes nuolat dangstė įstatymų lapais? Deja, tiek figmedžio, tiek įstatymų lapai tik pridengia nuodėmę, bet neišvaduoja nuo jos. Bet žmonėse vis dar gajus posakis: „prisidengti figos lapeliu“, tai yra vaizduoti nekaltą.

Tiek Šventajame Rašte minimas figmedis, tiek ir kiti Artimųjų Rytų medžiai bei augalai yra tik tam tikros būsenos ar aplinkos ženklai, tačiau patys nelemia žmogaus gyvenimo. Todėl labai svarbu atpažinti tuos ženklus, nes jais mums pranešama Dievo valia. Štai Viešpats vedė išrinktąją tautą į gausų ir pilnavertį gyvenimą: „VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst 8, 7-8). Taigi tą puikų kraštą Dievas ženklina labai konkrečiais ir žmonėms pažįstamais dalykais ir kievienas iš jų yra konkreti būsimo jų gyvenimo aplinkybė.

Pranašo Ozėjo lūpomis skelbiamoje bausmėje Izraeliui, Dievas primena apie protėvius: Lyg vynuoges dykumoje aš radau Izraelį. Lyg pirmą vaisių ant pirmųjų metų figmedžio aš pamačiau jūsų protėvius (Oz 9:10). O iš pranašo Jeremijo lūpų pasigirsta Viešpats balsas, kad ir Judo tremtinius Babilone Jis laiko tokiais pat gerais, o tuos, kurie pasiliko Judo karalystėje ir pabėgę į Egiptą negrįžo prie sandoros Dievo, yra prilyginami prastosioms nevalgomoms figoms: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš laikau Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į kaldėjų kraštą, tokiais gerais, kaip šios gerosios figos“ (Jer 24:5-6).

Manoma, kad aplink Viduržemio jūrą paplitęs figmedis (Ficus carica) yra kilęs iš Mažosios Azijos ir nuo seniausių laikų augintas dabartinės Sirijos ir Palestinos teritorijose. Skaičių knygoje minimi Mozės siųsti žvalgai, kurie iš Eškolo slėnio atsinešė ir figų (Sk 13, 24).

Iki 6-9 m aukščio išaugantis figmedis dažniausiai minimas greta vynmedžio ir alyvmedžio, kaip pagrindiniai Judėjos vaismedžiai. Ypač didelės figmedžių giraitės augo Genazareto ežero pakrantėse ir Tiberiados apylinkėse. Beje,  figmedis būdavo auginamas ir vynuogynuose: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį“ (Lk 13, 6). Tai buvo daroma dėl to, kad aplink blizgia žieve dengtą ir kreivą kamieną vytųsi vynmedžio šakos.

Gausia lapija dengtos medžio šakos yra plačiai išskėstos, o figmedžio lapai gana platūs, todėl tokia lapija yra beveik neperregima. Gamtininkai tvirtina, kad kai kurios figmedžio rūšys išaugina 100 – 120 cm ilgio ir 90 cm pločio lapus. Jie nukrenta žiemos pradžioje ir taip figmedis vegetuoja iki pavasario. Balandžio mėnesį pradeda skleistis pumpurai, kurie pranašauja vasarą: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara“ (Mt 24, 32). Šiais žodžiais atskleidžiama ir biblijinė pranašiška šio medžio galia.

Taikos ir gerovės medis

Kaip tik dėl tokios tankios lapijos ypatingai vertintas figmedžio teikiamas pavėsis, kuriame malonu atsikvėpti ir jaustis saugiai. Taigi biblinis posakis „sėdėti po figmedžiu“ metaforiškai išreiškė Dievo palaimą, Izraelio tautos gerovę ir taiką. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į penktą Pirmosios Karalių knygos skyrių, kur pasakojama apie Saliamono valdžioje buvusias karalystes:  „Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figa“ (1Kar 5, 5). Pranašas Michėjas kalbėdamas apie mesijinę Judo karalystės paskirtį taip pat kalba apie Dievo palaimą: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!“ (Mch 4, 4). Pirmieji žmonės figos lapais pridengę savo nuogumą manė esantys saugesni, tačiau jie pasinaudojo tik lapais, tai yra – imitavo Dievo  palaimą, o iš tiesų vyras ir moteris dangstė savo nuodėmę, gi suteikdamas pavėsį Viešpats pasirūpina žmogaus saugumu pats ir laimina jo gyvenimą.   

Kita Naujojo Testamento vieta kalba apie Pilypą, kurį Jėzus pasikviečia savo mokiniu, o Pilypo draugas Natanaelis suabejoja Jėzaus išskirtinumu „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“(Jn 1, 46), todėl eina pats pasižiūrėti.  „Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“ (Jn 1, 47-48). Jėzaus įžvalga apie žmogų, kuriame nėra klastos, remiasi to meto žmonėms įprastu ženklu, kad po figmedžiu besiilsintis žmogus gyvena Dievo palaimintoje taikoje, o jo namai kupini gerovės.

Figmedžių išnykimas buvo siejamas su didžiausiomis Dievo bausmėmis. Štai pranašas Jeremijas perteikia mums ant savo tautos užsirūstinusio Dievo paveikslą: „Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę!“ (Jer 8, 13), nes Judo žmonės padarė nedorybę ir ėmė garbinti stabus, o „šventyklos pranašas“ Joelis pasakoja apie Judo žemę nusiaubusius skėrius, po kurių lieka nuvytę vynmedžiai ir nusvirę figmedžiai (Jl 1, 12). Abu pranašai kvietė žmones atgailauti ir grįžti pas Viešpatį pasninku ir ašaromis.  

Šie tiek įdomybių

Figmedis yra vienas iš seniausių kultūrinių augalų. Archeologai teigia, kad Azijoje jis buvo auginamas jau prieš 5000 metų, o daugiau nei prieš 2500 metų iki Kristaus Egipto meistrai savo bareljefuose vaizdavo figų derliaus surinkimą.  Tvirtais šaknimis giliai į žemę įaugusio ir iki 10-20 m aukščio užaugančio figmedžio Ficus carica vaisiai – yra kiek panašūs į kriaušes, sveria 20-75 gramų ir pasižymi viena labai neįprasta savybe. Mes esame įpratę, kad vaisiai užsimezga iš žiedų, tuo tarpu figos atsiranda anksčiau nei pražysta žiedai ir netgi anksčiau nei išsiskleidžia lapai.

Nuo 100 iki 200 metų gyvenantis figmedis dera devynis mėnesius ir priklausomai nuo klimatinių sąlygų veda vaisius nuo vieno iki trijų kartų per  metus. Derėti pradeda antrais-trečiais metais, o našiausias derlius pradeda derėti 7-8 metais.

Kol žmonės išsiaiškino visas figmedžių auginimo ir jų apvaisinimo plonybes jie patyrė daug nesusipratimų ir net anekdotinių situacijų. Ilgai niekas nesuprato, kodėl tos pačios figos ant vienų medžių virsta į švelnaus skonio „maišelius su uogiene“, o ant kitų medžių tokie patys vaisiai gelsta ir krenta žemėn.

Visa tai dėl to, kad tiesiogine prasme šis medis neturi žiedų, o patys figmedžiai yra dvilyčiai augalai. Vyriški medžiai suformuoja vyriškas kaprifigas, o moteriški medžiai - figas.  Na, o patys žiedai yra mėsingo, nedidelę kiaurymę turinčio žiedsosčio viduje, todėl nematomi. Per tą kiaurymę patenka mažytės (2-2,5 mm) vapsvos blastofagos, kurios ir apdulkina žiedus. Blastofaga, arba kitaip - figų vapsva yra taip tampriai susijusi su figmedžiu, kad jei nėra figmedžio, žūsta ir ji. Figmedžio žiedsosčiai joms yra ir „santuokos rūmas“ ir „gimdymo namai“ ir prieglauda nuo šalčio. Stebėtina vabzdžio ir medžio savitarpio pagalba ir abipusis prieraišumas buvo šlifuojamas tūkstantmečiais... 

Jau Aristotelis žinojo apie blastofagas ir vadino jas „psen“. Tačiau jis nenutuokė tiesioginės jų paskirties ir manė, kad patekdamos į nesunokusius vaisius apsaugo juos nuo kritimo. Šią paslaptį ilgai bandė atskleisti ir Karlas Linėjus ir iškėlė hipotezę, kad moteriškos lyties medžiai yra vienos rūšies figmedžiai, o vyriškos lyties medžiai – kitos rūšies. Kai vienas gamtininkas atvežė figmedį iš Turkijos į Kaliforniją ir pasakė, kad papildomai reikia atvežti į Ameriką ir blastofagas, amerikiečiai gardžiai juokėsi.

Buvo laikas, kai žmonės neigė vyriškų medžių svarbą, o tie, kurie ant moteriškų medžių šakų kabindavo kaprifigas, b8davo negailestingai išjuokiami. Tačiau taip elgėsi dar senovės graikai ir vyriškas kaprifigas laivais gabendavo iš vienos Egėjaus jūros salos į kitą.

Šiuo metu 100 moteriškų medžių pasodinami 5-6 vyriški ir to visiškai pakanka gausiam derliui. Na, o senovėje galėjo būti ir taip, kad vieno žmogaus sode augo tik moteriškos lyties medžiai, o kitame sode – vyriškos.  Štai tada ir kildavo kaprifigų iškabinimo būtinybė. Kitu atveju šeimininkas turėdavo iškirsti figmedžius ir pakeisti juos kitais.

Figos – ir maistas, ir vaistas

Kiekvienas figmedžio derlius pasižymi vis kitokiomis savybėmis. Jau pranašas Jeremijas pasakoja apie dvi skirtingos vertės  figų pintines prieš Viešpaties šventyklą: „Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje figos buvo labai prastos, – tokios prastos, jau nebevalgomos“ (Jer 24:2). Taigi ankstyvieji pavasariniai vaisiai yra patys gražiausi ir labai lengvai krinta nuo šakų, vos tik jas pakratote. Šventajame Rašte randame patvirtinimą, kai pranašas Nahumas kalba apie Ninevės sunaikinimą: „Visos tavo tvirtovės yra kaip figmedžiai, apkibę ankstyvosiomis figomis, – kam nors juos papurčius, figos krinta į valgytojo burną“ (Nah 3, 12). Žvelgdami į šiuos palyginimus turime atkreipti dėmesį, kokie stiprūs ir gajūs būna pirmieji vaisiai, tačiau vos tik juos sukrečia – tuoj byra žemėn. Ir čia atsekame Izraelio tautos savybes – kietasprandžių tauta (ją gali simbolizuoti savo kietumu tik kedrui nusileidžianti figmedžio mediena) krenta, vos tik ją sukrečia eilinė neganda.

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ten pat, kur augo pavasarinės figos, subręsta antras derlius.  Sultingi vaisiai ilgai kabo ant šakų ir gerai išsilaiko, tačiau visiškai netinka ilgiau laikyti. Iš pavasarį užsimezgusių pumpurų išauga ūgliai, ant kurių rugpjūčio pabaigoje susiformuoja vėlyvosios figos, o kai kurie vaisiai subręsta tik vėlyvą rudenį, kai medis netenka lapų. Jei žiema pasitaiko švelni, figos renkamos net ir po jos. Šio laikotarpio vaisiai būna didesni, tamsesni ir labiau pailgi nei pirmieji. Sakoma, kad jie – patys skaniausi.

Anksčiau valgydavo tik nukritusias nuo medžio figas, o ko nepajėgdavo suvalgyti – džiovindavo. Biblijoje pasakojama apie tai, kad po Samuelio mirties Dovydas išėjo į dykumą, kur jo vyrus paniekino toks turtingas pasipūtėlis Nabalas. Jo žmonai pagailo Dovydo vyrų, todėl „skubiai Abigailė paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus papločių iš figų“ (1Sam 25,18)  ir maldavo atleisti.

Figos buvo vertingos, ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas. Kai karalius Hezekijas sunkiai susirgo ir  neturėjo vilties išgyventi, jis meldėsi Viešpačiui. Izaijas išgirdo Viešpaties žodį, jog Hezekijas bus pagydytas: „Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų“ (2Kar 20,7).

Taigi figmedis vertingas dėl savo saldžių ir maistingų vaisių, dėl to nevaisingus medžius paprastai iškirsdavo: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Lk 13,7).

Pasmerktas figmedis ir tikėjimo galybė

Didžiausią mįslę apie figmedį užminė Jėzus: Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. (Mt 21:18-19)

Iš tikro, kodėl Jėzus dūrė pirštu ne į pirmą pasitaikiusį medį, o į figmedį? Ir kodėl tik lapus radęs Jėzus pasmerkė figmedį nudžiūti? Tuo stebėjosi ir kartu ėję mokiniai: „Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“ Kodėl vėl minimas figmedis, tas mįslingasis ir mistiškas Šventraščio medis, apie kurį sukasi tiek daug įvykių?

Šio įvykio tikslas – įskiepyti dar vieną dorovinę tiesą mokinių (ir mūsų) širdyse ir protuose. Visų pirma – kiek anksčiau Jėzus pyko ant fariziejų ir sadukiejų, kurie prašė parodyti ženklą iš dangaus. Tąsyk Jis palydėjo juos tokiais žodžiais: „Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne“ (Mt 16:3). Dabar tuos laiko ženklus Jis parodo savo mokiniams – juk jie neabejotinai žinojo, kad figmedžiai sulapoja jau po to, kai pasirodo pirmosios figos. Tačiau šio figmedžio lapai liudijo, kad artinasi vasara, o vaisių - nėra. Tad akivaizdu, kad medis nevaisingas ir Jėzaus prakeiksmas jam nudžiūti yra pagrįstas.

Ir viskas? Ar Evangelijoje vieta tokiam vaizdeliui? Ką jis mums sako? Kad figmedis nevaisingas? Ar tik tiek?

Čia verta prisiminti pranašo Jeremijo pasakojimą apie dvi pintines figų – Viešpats kalbėjo apie savo tautą, kuri Jam ištikima ir lygino ją su geromis figomis. Savo vaisingumu figos simbolizuoja Dievo tautą. Sekdamas pranašų pavyzdžiu ir simboliškai kalbėdamas apie figmedį Jėzus, pasinaudoja laiko ženklais, kad parodytų, kokia nevaisinga yra tauta, kuri tik dangstosi įstatymų lapais. Piešiasi labai konkreti analogija su pirmųjų žmonių nuodėme, kai norėdami paslėpti savo gėdą jie taip pat dengė ją figmedžio lapais. Daugelis stengiasi išsiteisinti darbais ir maldingumu, bet Viešpačiui reikalingi tikėjimo vaisiai ir neradęs tokių Jis skelbia nuosprendį. Tačiau mokiniai čia regėjo tik išorinį faktą ir neišgirdo perspėjimo: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13,3).

Vėliau apaštalai prašė sustiprinti jų tikėjimą, o  Jėzus jiems atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje‘, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17,6). Šilkmedis labai panašus į figmedį. Pažinodami figmedį ir prisiminę jo nudžiūvimo atvejį mokiniai dabar jau aiškiai turėjo suprasti šį palyginimą. Tačiau ar suprato Jėzaus mintį apie tai jog reikia išrauti iš savęs pyktį ir negailestingumą? Jėzus rodė į konkretų medį, sakydamas „šitas“ ir duodamas suprasti, kad turime galvoti apie konkretų pyktį ir negailestingumą, įsakydami jiems išsirauti ir pasisodinti jūroje! 

Kodėl figmedis?

Visų pirma, figmedis turi labai stiprias ir gilias šaknis. Kaip tik dėl buvo labai sunku jį išrauti, o kaitra ir temperatūrų kaita neturi įtakos augimui, nes savo šaknimis šis medis siekia giliausius vandens sluoksnius. Atželia net figmedžio kelmai, tad jis yra labai gyvybingas. Lygiai taip pat yra su ydų išrovimu – jos laikosi savo šaknimis pačiuose giliausiuose žmogaus kloduose.

Antra – sausa figmedžio mediena buvo naudojama karstų ir skrynių gamyboje, o pats medis užauga gana greitai netgi sausros metu. Taip ir mūsų ydos – veši greitai ir nekontroliuojamai,  joms tinka bet kokia aplinka ir sąlygos, jos, kaip ir tie karstai, išsilaiko ilgai ir negenda. Karstas reiškia mirtį, mirtinos yra ir nuodėmės. Pyktis yra šėtono įrankis, kurį jis naudoja dvasinio žmogaus numarinimui, o figmedžio mediena patikimai užkonservuoja mirtį.

Trečia – figmedžio vaisiai yra kartūs kaip kartūs ir nuodėmės vaisiai. Po nuodėmės, kaip ir po figos kramtymo, išlieka kartėlis.

Ir ketvirta – skirtingai nuo kitų vaismedžių, figmedį apdulkina tik vapsvos. Apdulkinimas įvyksta tik tada, kai vapsva įkiša savo geluonį tiesiai į vaisiaus šerdį. Taigi, kad užsimegztų vaisius, reikalinga jam „įgelti“ tik vieną kartą. O kiek kartų reikia „įgelti“ žmogui, kad jo širdyje sukiltų pyktis? Ar neteko girdėti: „Man jis jau vieną kartą įgėlė, daugiau to nenoriu“ – ir piktojo vaisius jau užmegztas. Kai žmogus prabyla šitaip, piktoji nuodėmės vapsva jau būna įgėlusi!

Į apaštalų prašymą sustiprinti tikėjimą Jėzus atsako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį“. Tai reiškia, kad pykčio įveikimui pakanka net mažiausio tikėjimo, tokio mažo, kaip garstyčios grūdelis, kad nuoskauda ir pyktis pasisodintų jūroje.

Figos medis turi ilgą ir painią istoriją Šventajame Rašte. Ši istorija eina per nuodėmę ir gėdą, taiką ir gerovę bei vaisingą tikėjimą. Žemė kupina Dievo ženklų.