2014 m. kovo 30 d., sekmadienis

Kokia kelionė be lagamino?



Žmonės lagaminais naudojosi dar iki jų atsiradimo. Tačiau dideli krepšiai ir nepatogios kelioninės dėžės, su kuriomis tekdavo vykti j keliones, galėjo „atmušti" norq keliauti net prisiekusiems keliautojams.
Atsiradus patogiam bagažui, kelias atrodė trumpesnis. Todėl atsirado vis daugiau pageidaujančiųjų pakeliauti po pasaulį. O kodėl gi ne? Sumetei savo daiktus į dėžę su rankena, pagriebei ją — ir pirmyn!
Viskam savas laikas
Kuo senovėje žmonės keliaudavo? Arba savomis kojomis, arba arkliais, arba laivais, Tačiau pėsčias keliautojas su savimi daug nepasiims — kuprinė ant nugaros, ir į kelionę. Turtingiesiems tarnai sukraudavo bagažą į vežimą arba atveždavo jį į  laivą. Taip buvo Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje bei daugybę šimtmečių vėliau. Pagrindinė transporto priemonė buvo karietos, vežimai, diližanai. Jie važiavo lėtai, per dieną geriausiu atveju nukeliaudavo iki 120 kilometrų. Tačiau norinčiųjų keliauti tai nesustabdė! Tuirtingi žmonės (tais laikais turizmas buvo prieinamas tik jiems) labai mėgo keliauti, tačiau tik tuo atveju, jei nejusdavo nepatogumų. Vojažai truko ilgus mėnesius, o kartais metus. Pavyzdžiui, didysis vokiečių poetas Gėtė su savimi į kelionę imdavo įspūdingą kiekį drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kelių knygų lentynų turinį. Žinoma, bagažas, kuris buvo supakuojamas į dėžes, tilpdavo keliuose ekipažuose. Iki šiol muziejuose galima pamatyti įvairių dydžių kelioninių dėžių, kurios buvo pagamintos iš medžio arba faneros ir aptrauktos oda. Kartais jas apkaldavo metalinėmis juostelėmis, o dangčius uždarydavo specialiais užsegimais. Šiuos panašius į valstietiškas skrynias daiktus vadino baulais. Jie nieko bendra neturi su tais, kuriuos tempia prekeiviai šiuolaikiniuose turguose. Itališkai „baule“ reiškia „pailga kelioninė skrynia, ypatingos apvalainos formos dėžutė“. Tokius baulus mūsų protėviai pritvirtindavo diržais prie dangčio arba diližano gale. Žinoma, bagažo šeimininkai patys jų nenešiodavo ir — gink, Dieve! — nekraudavo į ekipažą: tam buvo samdomi specialūs žmonės.
Viskas pasikeitė tuomet, kai XIX amžiuje pradėjo tiesti geležinkelius. Kelionės tapo prieinamos, atsidarė pirmosios turistinės kontoros. Todėl atsirado „portatyvinių baulų“, kurie butų patogūs pernešti iš vienos vietos į kitą, poreikis.
Plokščia dėžė su rankena
Žmoniją išgelbėjo mažai kam tuomet žinomas Lui Vjitonas. Pats jis kilęs iš Šveicarijos, o būdamas keturiolikos metų, išvyko ieškoti laimės į Paryžių. Vaikiną į pameistrius paėmė stalius, kuris gamino ir pardavinėjo kelionines skrynias ir kartonines dėžes. Po kelerių metų jaunuolis tapo profesionaliu meistru ir atidarė savo dirbtuvę. 1853 metais sąžiningas skrynininkas Lui Vjitonas pagaliau gavo Prancūzijos imperatorienės Eugenijos tiekėjo statusą. Daugelio panašių tiekėjų vardai išnyko, tačiau ponas Vjitonas tapo tikru išradėju.
Užuot gaminęs būtinus aristokratams apvalainus minkštus krepšius skrybėlėms ir krinolinams bei paprastas skrynias, jis išrado lagaminą. Per pusantro šimto metų visi galėjo įsitikinti, kad būtent jame visus daiktus laikyti patogiausia. Pervežimo metu jis užima mažai vietos, drabužiai nesusilamdo ir t.t.
1854 metais Lui Vjitonas pagamino pirmąjį savo lengvą lagaminą su pakaba ir parodė Paryžiaus publikai. Taip sumanus meistras savo vardą įrašė į mados istoriją. Naujiena buvo įvertinta deramai — juk iki tol buvo naudojami jau žinomi baulai, kurie, nors ir buvo talpūs bei dideli, turėjo daug trūkumų — iš jų išimti daiktai neatrodė tvarkingai. O legendinio skrynininko išradimas leido juos sudėti tinkamai.
O 1858 metais su ženklu „Louis Vuitton“ atsirado apmušti pilku audiniu plokšti lagaminai (anksčiau juos gamino išgaubtus). Tai iš esmės pakeitė bagažo kultūrą—dabar lagaminus buvo galima dėti vieną ant kito, Keturiasdešimtmetis Lui Vjitonas tapo populiarus tarp mados besivaikančių keliautojų. Tad ėmė įgyvendinti savo idėją — pradėjo gaminti bagažo pervežimo įrenginius (lagaminus, sakvojažus, krepšius ir rankines), pagamintus vienu stiliumi. Verslas Vjitonui sekėsi, jo biuras tapo Mados namais (jų prekės ženkle puikavosi įkūrėjo inicialai). Beje, jo bagažo įrenginiai su ženklu LV iki šiol yra tarp populiariausiųjų pasaulyje. Jau pusantro amžiaus Lui Vjitono žymus prancūzų prekės ženklas išlieka vieninteliu keliaujančio elito favoritu. Šios firmos gaminiai tapo būtinais monarchų, politikų, kino žvaigždžių, aristokratų bei sportininkų aksesuarais. Kompanijos klientų sąraše tokie vardai kaip: Nikolajus II, Marlena Ditrich, Čarlis Čaplinas, Vindzoro hercogai, Kerkas Duglas, Odrė Hepbern, Šeron Stoun... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti.
Jau XIX amžiaus pabaigoje prekyboje pasirodė galbūt ne tokių prabangių, tačiau nebrangių kitų gamintojų gaminių. Galimybė pakeliauti po pasaulį atsirado daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių. Beje, klasikinis lagaminas, su kuriuo į stovyklas keliaudavo mūsų tėvai, suapvalintais metaliniais kampais, pagamintas iš faneros, apmuštos kiaulės arba dirbtine oda, su rankena iš plieninių kilpelių ir blizgančiomis sagtelėmis, nuo to laiko beveik nepasikeitė.
Patvarumo patikrinimas
Tačiau netikėtų protrūkių „lagaminų kūryboje“ vis dėlto įvykdavo. Vieną iš jų įgyvendino belgas Džesis Sveidas. 1910 metais jis kartu su šešiais tarnautojais įkūrė savo kompaniją. Jo prekiniu ženklu tapo nuotrauka, kurioje nufotografuotas pats firmos šeimininkas, jo tėvas ir trys broliai, stovintys ant lagamino dangčio. Taip jie demonstravo savo gaminių patvarumą. Esmė ta, jog XX amžiaus viduryje įprasti traukiniai pradėjo konkuruoti su lėktuvais. Vadinasi, keleiviams jau reikėjo praktiškesnių lagaminų: patvaresnių, lengvų ir pigių. Suprasdamas, kad skrendant lėktuvu bus svarbus kiekvienas kilogramas bagažo, Džesis 1941 metais įregistravo naują prekės ženklą - „Samsonite“. O pavadino jį savo mylimo Biblinio personažo Samsono, kuris pasižymėjo nežmoniška jėga ir ištverme, garbei. Gamindamas savo produkciją Šveidas atsisakė medienos, kuri sudarė lagaminų pagrindą, ir pradėjo juos gaminti iš aliuminio bei plastmasės. Bendras svoris, kurį išlaikė jo gaminio dangtis, sudarė 500 kg.
„Tarsi lagaminas be rankenos: ir nešti sunku, ir numesti gaila“, — taip dažnai sako apie kažką reikalingo, tačiau sukeliančio nepatogumų. Tačiau ir su rankena pilną lagaminą buvo sunku traukti. „O kodėl nepastačius jo ant ratų?“ -  kartą sumąstė amerikietis Bernardas Devidas Sadou. Ši mintis jam kilo tada, kai jis su žmona vyko iš atostogų Amerikoje. Bevargdama jūros uoste su dviem dideliais sunkiais lagaminais, sutuoktinių pora pastebėjo uosto darbuotoją, lengvai ridenantį pakrautą vežimėlį. Taip Sadou kilo idėja pastatyti lagaminą vertikaliai, pritaikius jam ratukus. 1972 metais jis užpatentavo savo naujovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, sumanaus amerikiečio išradimo ilgai nesiėmė, įgyvendinti nė vienas fabrikas. Jis mynė daugelio firmų slenksčius, kol pagaliau jo įrenginiu susidomėjo kompanijos „Macy's“ viceprezidentas. Patogi naujovė buvo paleista į gamybą. O dabar lagaminas ant ratukų - vienas iš neatskiriamų tikro keliautojo atributų.


savaitė Nr.29, 2008 liepos 16 d.
 

2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Linksmasis Dievo paukštelis

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.
1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.
Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.
Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.
To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.
Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.
Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.
Pilypo Sekminės
Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,
Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.
Aktyvus apaštalavimas
Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.
Kunigas
1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.
Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.
Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą
Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.
Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).
Oratorija
Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.
O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.
Inkvizicija
Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.
Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.
Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.
Pilypas sensta
Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...
Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.
1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“
Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,
Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.
Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.
Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.
Parengė Vanda IBIANSKA
Artuma 2013 m. birželis

Priekaištai



Priekaištai nuodija santykius. Tas kuris niekada nekritikuoja savo sutuoktinio tegul meta akmenį pirmas! Juk tai taip patogu – apkaltinti jį, kad galėtum apginti save. Tačiau būkite atsargūs – šis žaidimas baigsis blogai.

Iškreipti santykiai
Kaltės jausmo įteigimas yra iškreiptų poros santykių pagrindas. Jų kilmės mechanizmai yra gerai žinomi. Iš pradžių kaltintojas apžavi būsimą auką, po to jis ją izoliuoja ir palengva nukerta kelius į įprastą aplinką ir tuos, kurie galėtų paremti. Vėliau jis pasinaudoja nuolatiniais priekaištaios ir pradeda ilgą skaldomąją veiklą. Palaipsniui auka atsiduria visiškoje priklausomybėje nuo budelio, ji jau nebeturi nei jėgų, nei valios kovoti. Ir iš šių spąstų ji gali išsigelbėti tik prašydama pagalbos. Žinoma, neverta kiekviename žmoguje įžvelgti perversijas. Bet iš kitos pusės manipuliacijos ir sistemingas nuvertinimas sutinkami ne taip jau ir retai.
Nei viena pora neapsieina be nesutarimų, nei vienas žmogus negali susilaikyti nuo noro papriekaištauti kitam, kad šis „elgiasi ne taip“. Vienus erzina vonioje deganti šviesa, kiti pyksta dėl sutuoktinio plepumo ar išlaidavimo. Kol kalba eina apie smulkmenas, kaltintojas ir kaltinamasis laikas nuo laiko pasikeičia vietomis ir tai yra normalu. Gerai, jei sutuoktiniai yra pasirengę išklausyti vienas kitą, priimti kritiką ir įvertinę ją, kaip teisingą, ketina keisti savo elgesį. Tokiu atveju kaltės jausmas tampa išeities tašku. Bet kai mes kalbame apie nuolatinio priekaištavimo pavojų, omenyje turim visiškai ne tuos smulkius „susirėmimus“, bet šeimyninio gyvenimo strategija tapusį kaltės jausmo provokavimą. Tokios strategijos tikslas ir pasekmė – absoliuti ir neginčijama valdžia savo sutuoktiniui.
Norint išvengti kaltės jausmo dažnai nereikia jokių žodžių. Praėjus aštuoniems metams po skyrybų 42 metų Eugenija sakė taip:  „Mano pirmasis vyras niekada ant manęs nerėkė, jis tiesiog... užversdavo akis! Aš iš karto su juo sutikdavau, puldavau „taisytis“, perdarinėti, plauti, perauklėti... Beje, tai jo nepatenkindavo“. Tas, kuris yra viskuo nepatenkintas, paprastai būna įsitikinęs, kad visi aplinkiniai turi atitikti jo lūkesčius. Ir kuo labiau sutuoktinis priartėja prie mano tobulumo įsivaizdavimo, tuo puikesniu žmogumi aš jaučiuosi.
Teigti kitam kaltės jausmą, laikyti, kad jis yra už viską atsakingas ir dėl visko kaltas, yra dar vienas būdas perkelti savo atsakomybę kitam, išteisinti save ir apginti narcizišką savo paties pasaulį: tai ne aš bloga(s), o ji(s)! Kaltės įteigimo mechanizmas yra varomas kaip tik šiais degalais.
Priekaištai, kaip šantažo būdas
Kaip ir vaikai, reikalaujnatys iš savo tėvų dovanėlių, vos tik jie išvažiuoja kelioms dienoms, taip ir suaugę siekdami savo užmačių verčia savo sutuoktinį(-ę) jausti kaltės jausmą. Bet galima kalbėti ir apie psichologinį projekcijos mechanizmą: mes priskiriame kitiems savo silpnybes ir ydas, kai nesame pasirengę matyti jas savyje. Perkeldami kaltę kitam, mes nustojame jaustis kalti. Tokiu mechanizmu pasinaudoja norintys užmegzti meilės romanus vyrai ir moterys. Jie nesiryžta prisipažinti, kad to nori, ir priekaštauja sutuoktiniui dėl jo neištikimybės. O tai suteikia teisę palikti jį be jokio kaltės jausmo. Tas pats mechanizmas suveikia ir realios neištikimybės atveju: tas, kuris žino esąs kaltas, im akltinti kitą visomis nuodėmėmis ir taip stengiasi pasijusti geriau. Tas, kuris renkasi vardinti pretenzijas, kurios neturi jokio ryšio su tikrąją nepasitenkinimo priežastimi  (tarkim apie lytinį nepasitenkinimą), atima galimybę abiem pasikalbėti apie savo sunkumus ir pakeisti santykius. Beje, tam reikalingas abipusis noras. Tam, kad būtų įmanoma žaisti kaltės jausmu, reikalinga, kad tame žaidime dalyvautų abu. Vienas kaltinas, o kitas leidžia jam taip elgtis ir yra pasirengęs išgirsti klatinimus: „Tai tavo kaltė, kad man nuobodu, tai tu kalta(s), kad aš nelaiminga(s)!“
Priekaištai, kaip poreikių tenkinimas
Susiformuoja pora – „budelis“ ir „auka“. Tas, kuris formuoja kaltės jausmą yra „budelis“, o tas, pas kurį formuojasi – „auka“. Bet ir budelui kyla kaltės jausmas. Tuomet gaunasi, kad šeimyninę sistemą sudaro du „budeliai“ ir dvi ‚aukos“. O daugelyje porų vyksta savotiškas „rungtyniavimas“ – kuris iš jų yra didesnė „auka“. Šioje pjesėje kiekvienas turi savo vaidmenį, todėl jei nors vienas nustos vaidinęs, viskas sugrius!
Užtenka, kad „kaltintojas“ ar ‚auka“ žengtų žingsnį į šoną, kai jis tuoj pat bus sugrąžintas į vietą, nes toje poroje jau susiformavo neurotinis ryšys. Deja, tamprus abipusių kaltinimų tinklas neįtikėtinai suvienija daugumą porų.
Labai dažnai prielaida tapti kaltintoju ar kaltinamuoju atsiranda dar ankstyvoje vaikystėje. Mes jautėmės kalti ir netobuli, negalintys savo tėvų padaryti laimingais. O dabar identifikuojamės su jais ir vaidiname apgautųjų vaidmenį arba ir toliau jaučiame kaltę. Yra trys kaltės jausmo formavimo motyvai:
1.                   Užaukštinta savivertė. „Aš žinau, kaip reikia elgtis, o tu – ne“.
2.                   Revanšas. Sutuoktiniai be galo kritikuoja vienas kitą, lyg žaisdami ping-pongą. Toks žaidimas padeda nuslėpti giliai slypintį nesėkmės jausmą ir negalvoti apie tai, kas negerai santykiuose.
3.                   Meilės ir pripažinimo poreikis. „Įrodyk man, kad mane myli, duok man tai, ko man trūksta, ir tada aš patikėsiu“.
Priekaštai, kmaip silpnybės požymis
Siekdamas užvaldyti kitą žmogų per jo nuvertinimą kaltintojas parodo savo paties pažeidžiamumą. Juk jis nesugebėjo rasti kito būdo santykių lygsvarai, kitaip, kaip tik sukeldamas sutuoktiniui nepasitikėjimą savimi. Koks likimas laukia tokios poros? Kai vienas iš jų mano, kad santykiai yra grindžiami pasitikėjimu, o kitas tuo naudojasi, kad kartas nuo karto galėtų smūgiuoti į tą skaudžią vietą, kurią žino jis, kyla reali grėsmė, kad pasitikėjimas išnyks visiems laikams, o sąjunga suirs. Be to troškimas kitą padaryti kaltu yra porą į aklavietę vedantis paradoksalių „žinių“ pagrindas. Pavyzdžiui vyras dovanoja žmonai gėles, o ji iš karto įtaria, kad tokiu būdu jis nori užglaistyti kokį nors savo poelgį. Vyras lieka kaltu abiem atvejais – ir kai dovanoja gėles ir kai jų nedovanoja. Ką jis bedarytų, jis visada neteisus. Gerai, jei kažkuriuo metu jis susimąstys, kodėl taip darosi ir ar tai tie santykiai, apie kuriuos jis svajojo. Kita paradoksali situacija – kai moteris reikalauja iš savo vyro, kad jis būtų valdingesnis. Jei paklus, parodys, kad jokios valdžios neturi ir neteks autoriteto jos akyse. Ne mažiau pavojinga ir destruktyvu kritikuoti kitą asmenį ir tas aplinkybes, kurių pakeisti jis negali – charakterio bruožų ir kilmės. Reikalauti, kad vyras-intravertas būtų emocionalus ir bendraujantis ar priekaištauti žmonai dėl jos kilmės reikštų parodyti tą problemą, kurios išspręsti jie negali.
Bet jei sutuoktinis toks netobulas, tai kodėl turiu su juo gyventi toliau? Yra kažkokie kabliukai ir magnetai, kurie laiko mus kartu. Kiekvienas sveria visus minusus ir pliusus nematomomis svartstyklėmis. Kol persveria pliusai, pora greičiausiai išliks. Bet situacija nepakis iš esmės. Beviltiška yra bandyti keistis vaidmenimis, stengtis atitikti vis augantiems kaltintojo reikalavimams ar kariauti su juo jo ginklu. Tai nepadės užkariauti meilės. Greičiau atvirkščiai – sutuoktinis gali galutinai prarasti susidomėjimą. Nereikia užmiršti, kad kitame mus traukia ne panašumas į mus, o tai, kad jis nepanašus į mus.

2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Migdolo medis



Pirmasis po saikingai šaltos Šventosios Žemės žiemos pražysta migdolas. Jau sausio mėnesį, prieš lapų išsiskleidimą pasirodo ir artėjantį pavasarį pranašauja kvapnūs balti penkialapiai žiedai. Todėl nuo seno jie buvo laikomi prisikėlimo simboliu. Migdolo vaisiai subręsta jau kovo mėnesį. Hebrajiškasis medžio vardas sudaro žodžių žaismą: šaged – migdolo medis ir šoged – aš budžiu. Ankstyvas sužydėjimas tarsi skelbia, jog medis nemiegojo visą žiemą.
Palyginus su šimtmečius augančiais alyvmedžiu ir figmedžiu, migdolo medis (Amygdalus communis) yra sąlyginai trumpaamžis. Pradėjęs vesti vaisius 4—5 metais, vaisingas būna dar 30—50 metų. Vidutinis medžio amžius -  130 metų.  Jo gimtinė – vakarinė Azijos dalis, tačiau vėliau paplito visose Viduržemio jūros pakrantėse.
Į Europą migdolas pateko per Graikiją, kur senovės mituose jis buvo laikomas vaisingumo simboliu. Antrame amžiuje jis atvežtas į Romą ir augintas patricijų soduose. Iš ten paplito po Pirėnų pusiasalį ir Prancūziją. Augintas ir kitose šalyse.
Dabar migdolo medžiai auginami ne tik Viduržemio jūros rajone, bet ir Kinijoje, JAV, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze ir Krymo pusiasalyje. Pavienius medžius galima aptikti ir šiltesnėse Slovakijos dalyse, Pietų Moravijoje ir Čekijoje, nors gali iškęsti ir −25°с šaltį.
Migdolai auginami akmenuotuose 800 – 1600 metrų aukščio šlaituose. Paprastai jie auga agrupėmis po 3—4 medžius. Medžiui reikia daug šviesos, todėl grupė nuo grupės nutolusi per 5-7 metrus. Dėl gerai išvystytos šaknų sistemos puikiai atlaiko sausras.  Medis išauga iki 3 – 8 metrų aukščio ir yra šiek tiek panašus į trešnę.
Šventajame Rašte jis sutinkamas dešimt kartų. Senojo Testamento knygose migdolas atspindi paklusnumą Dievo valiai. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Izraelį, kuris stengėsi likti Egipto krašto valdytojo Juozapo malonėje. Todėl jis pasiuntė savo sūnus, kad nupirktų grūdų ir liepė jiems pasiimti dovaną: „Jų tėvas Izraelis jiems atsakė: „Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite: įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite juos tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų“. (Pr 43:11). Migdolai buvo viena iš svarbiausių Kanaano krašto gėrybių, o juk visuomet norėdami pagerbti žmogų nešame jam pačias vertingiausias dovanas. O juk Egipte migdolas buvo labai brangus malonumas, kurį sau leisti galėjo tik faraonai ir jų artimieji.
Štai taip, per paprastą palyginimą Šventojo Rašto žodžiai mus įkvepia gyvenimui.
Migdolo žiedai
Kitoje istorijoje pasakojama, kaip Viešpats iš dvylikos protėvių namų vadų išsirinko vyriausiąjį. Jis liepė Mozei ant dvylikos lazdų surašyti protėvių namų vadų vardus ir padėti jas prieš Sandoros įsakymus. „Kai rytojaus dieną Mozė įėjo į Sandoros įsakymų palapinę, žiūri, Levio namų Aarono lazda buvo išsprogusi, – išskleidusi ne tik pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais“. (Sk 17:24). Taip Viešpats parodė savo valią ir išsirinko Aaroną vyriausiuoju šventiku. Dabar tauta turėjo Devo išrinktąjį, kuris ves ją per dykumą ir žinojo, kad Viešpats yra jo pusėje.
Bet kodėl Aarono lazda pražydo migdolų žiedais? Apie ką tai kalba? Vienas iš Biblijos aiškintojų, XI amžiuje gyvenęs Rašis aiškina, kad migdolo vaisiai užsimezga greičiau nei kiti riešutai, todėl reiktų suprasti, kad Dievo bausmė prieš maištaujančius bus tokia pat greita. Peršasi išvada, kad migdolo medyje slypi žinia apie ankstyvą žydėjimą ir greitą brandą. Todėl akivaizdu, kad Aaronas pasirinktas vadu, nes žino, kaip elgtis įvairiose situacijose, o iš kitos pusės – vis jam besipriešinantys bus baudžiami nedelsiant. Todėl jis yra pats švenčiausias judėjų medis.
Kai Dievas savo pranašu pasirinko Jeremiją jis taip pat tai darė per migdolo šaką: „VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: „Ką matai, Jeremijau?“ – „Budriojo medžio šaką“, – atsakiau. (Jer 1:11). Migdolo medžiui būdinga pavasarį pirmajam iš medžių sužydėti – tai yra būti budriam. Psalmėse galime perskaityti, kad: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Ps 121:4) Tokią dalią Viešpats skiria ir pasirinktam pranašui ir pažada jį apsaugoti. 
Migdolų žiedai Šventajame Rašte yra ryškus išminties ženklas, o Senojo Testamento laikų raižytojai - izraelitai naudojo juos kaip pavyzdžius dekoruodami sakralinius ir liturginius reikmenis. Štai Išėjimo knygoje (Iš 25, 33-34) nuodugniai aprašomas septynšakės žvakidės – menoros dekoravimas:  „Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais“.  Matome, kad migdolo žiedas čia yra būtinas atributas – Dievas panorėjo, kad žmonės niekada nepamirštų jo valios ženklo. O ir pačios žvakidės konstrukcija, medžiagas Mozei išaiškino pats Viešpats. Jis nurodė, kad žvakidė turi būti padaryta iš vieno talento (apie 33—36 kg) aukso. Tai buvo vienintelis auksinis šventyklos reikmuo.
Migdolo žiedus sutinkame ir išminties mokytojo Koheleto knygoje. Čia jau kitas kontekstas – mat žydintis migdolo medis yra panašus į žmogaus baltus plaukus senatvėje, o penktame skyriuje kalbama kaip tik apie ją: „Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė, Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus“ (Koh 12:5). Čia balti migdolo žiedai simbolizuoja išmintingą senatvę, kurią atpažįstama iš žilų plaukų,  nerangus žiogas – lėtus seno žmogaus judesius, o kapario uoga žadino lytinį potraukį ir galią bei apetitą.  Todėl bejėgė kapario uoga galėjo ženklinti šių galių praradimą, kas irgi yra senatvės požymis. 
Taigi apžvelgdami migdolo simboliką pastebime, kad jis atspindi ir ženklina išmintingą Dievo valią. Tai patvirtina ir nuo seno žinomos gydomosios migdolo savybės, o juk mes žinome, kad Dievas liepia saugoti mums savo sveikatą. Todėl Jis išmintingai yra parinkęs tai vienus tai kitus vaisius, kurie gydo mūsų negalavimus. Dar Avicena pastebėjo, kad migdolai palankiai veikia gydant odos defektus (strazdanas, nudegimus, kraujosruvas), riešutai stabdo apsvaigimą nuo alkoholio. O migdolų aliejus yra rekomenduojamas sergant kvėpavimo takų, inkstų, skrandžio ir ginekologinėmis ligomis.
Migdolo medis nebyliai kreipiasi į mus, kviesdamas paklusti, atgailauti ir kuo greičiau ištaisyti savo klaidas. Juk tie žiedai yra ankstyvi, todėl turime apsaugoti juos nuo šalnų.

Apie aštuonis žmogaus gundymo būdus ir kovą su jais



Senolis Kleopas (Ilija. Rumunija )
Šventieji tėvai sako, kad žmogus eidamas link išganymo būna puolamas iš aštuonių pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės.
Iš nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.
Iš priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime, ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis, numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse baimę.
Iš kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes; jis traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą ir sąmoningą nuodėmę.
Iš dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmas, kai žmogus daro gerus darbus ir elgiasi, sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi. Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Todėl darbai su tikslu, kuris nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis. Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule, suvedžiojimu.
Iš viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.
Iš apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia. Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar griežčiau pasninkauti, kas yra ne jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fiziniu ir dvasinių jėgų. Toks uolumas (užsispyrimas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė. Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento Rašto ir Dievo slėpinius neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu yra pats dvasiškai nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti" juos su karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na, o didžiausi ir aukščiausi Šventojo Rašto, Dievo mokslo Ir Dievo apvaizdos slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms, kurie patyrę dvasioje ir yra užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl palaimintos dieviškos ugnies veikimo).
Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.
Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.
Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".
Iš knygos „Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".