2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Marquise de Pompadour

Prancūzų rašytojas ir filosofas Bernaras Le Bovje de Fontenelis yra pasakęs: „Niekas negali pilnai įvertinti to, ką Prancūzijai padarė ši moteris“. O juo galima tikėti, nes išgyvenęs šimtą metų matė, kaip ši valstybė tapo autoritetingiausia ir labiausiai išprususia Europoje.
Markizė de Pompadur (tikrasis vardas Žana Antuanetė Puasson) gimė 1721 metų gruodžio 29 dieną. Iki šiol nėra aišku, kas buvo tikrasis mergaitės tėvas – iki intendanto išsitarnavęs, apsivogęs, šeimą palikęs ir nuo teisingumo besislapstantis liokajus Fransua Puassonas ar reguliariai mažosios Žanos išlaikymui pinigus duodavęs dvarininkas Normanas de Turnemas. Tik jo dėka Žana Antuanetė įgijo išsilavinimą. Visi aplinkiniai žavėjosi neeiliniais madmuazel gabumais, - ji pažino muziką, puikiai piešė, dainavo, vaidino ir deklamavo eiles. Visa tai didino pasitikėjimą savimi.
Kai mergaitei sukako 9 metai, motina nusprendė nuvežti ją pas žymiausią to meto būrėją ponią Lebon. Atidžiai nužvelgusi trapią ir negražią mergaitę būrėja išpranašavo: „Ši mažylė vieną gražią dieną taps karaliaus favorite!“ Vėliau, jau tapusi favorite, markizė mokėjo šiai moteriai pensiją iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Iš tiesų Žana buvo apdovanota guviu protu. Jei aršiausias priešas Aržansonas kalbėjo apie ją kaip apie apkūnią išbalusio veido blondinę, tai kitas jos bendraamžis, Versalio miško ir parko jegermeisteris Lerua jautė kur kas didesnę simpatiją. Jis teigė, kad Žana Antuanetė buvo vidutinio ūgio, elegantiška, minkštas elgesio manieras turinti moteris. Vešlūs, kaštonu blizgantys plaukai rėmino visada švytintį nepriekaištingo ovalo formos veidą. Žanos nosis buvo klasikinė, o lūpos – jausmingos. Merginos juokas užburdavo, o didelių akių spalva neapibrėžiama: „Jose nebuvo juodoms akims būdingo spinduliuojančio gyvybingumo ar žydroms charakteringo švelnaus nuovargio, arba pilkų akių kilnumo. Nenusakoma akių spalva, rodos, žada aistringą gundymą ir tuo pačiu palieka nerimastingą maištingos sielos ilgesį“.
19-metė Žana buvo negraži ir neturtinga, o be to nepasižymėjo tvirta sveikata. Atrodė, kad ji neturi jokių galimybių susirasti tinkamą porą. Tačiau, kaip nebūtų keista, jaunikis atsirado gana greitai. Tai buvo Normano de Turnemo sūnėnas Šarlis de Etiolis. Žinoma, jis nebuvo pasakų princas, tačiau turtingas ir iš geros šeimos. Kita gal būtų įsitvėrusi rankomis ir kojomis, bet tik ne Žana. Ji vis dar delsia su galutiniu atsakymu – juk prieš 10 metų madam Lebon išpranašavo jai karalių, o koks karalius gali būti iš Šarlio? Visgi 19-metė Žana šaltakraujiškai už jo ištekėjo. Po dviejų metų pagimdė dukrą Aleksandrą, bet tai nesustabdė nuo neišdildomai jos galvoje įstvirtinusios svajonės. 
Juk būrėja nepasakė, kad ji bus karalienė, bet išpranašavo favoritės vietą, todėl reikėjo laikytis kuo arčiau dvaro. Turėdama turtingą vyrą dabar galėjo gyventi nerūpestingai. Ji mokėjo pateikti save aukštuomenei, todėl labai greitai atsidūrė dėmesio centre. Nuolatinis vakarinių karalienės priėmimų dalyvis, parlamento pirmininkas Eniu minėjo ją, kaip žavingiausią kada nors jo matytą moterį. „Ji subtiliai jaučia muziką, labai išraiškingai ir įkvėptai dainuoja ir, ko gero, žino daugiau nei šimtą dainų. Ji taip pat vaidina Etiolio komedijose, kurios statomos moderniame teatre su mechanine scena ir dekoracijų kaita“. Žana išnaudojo tas aplinkybes sau naudinga linkme. Jai tiko paskalos, gandai, o kartais ir teisinga informacija apie karalių ir jo dvarą.
Bet norint tapti karaliaus meiluže mažų mažiausiai reikėjo, kad karalius ją bent pamatytų. Čia išryškėjo pagrindinės jos charakterio savybės – atkaklumas ir tiklso siekis.
Žana pradeda reguliariai lankytis Senaro miške, kur mėgsta medžioti karalius. Ji rengėsi tai dangiško žydrumo suknele ir važinėjo rožiniu fejetonu, tai rožine suknele ir keliavo žydra karieta. Pirmą kartą karalius prajojo pro šalį, bet antrą kartą sustojo ir įdėmiai pažvelgė į madmuazelę Puasson, tuo labiau, kad jau buvo girdėjęs apie „mažutę Etiol“. Pajutusi konkurentę tuometinė karaliaus favoritė de Šatoru gana greitai nutraukė Žanos įkyrumus. Pas jos motiną apsilankė žmogus ir perdavė „prašymą išvaduoti karalių, nuo įkyraus madmuazel Puasson dėmesio“. Tai buvo jos vilčių krachas.
Tačiau jau buvo maža likti aukštuomenės dėmesio centre, nes tai buvo susiję su jos vyro turtais. Žana ir vėl stengėsi atkreipti į save hercogienės grožio pakerėto karaliaus dėmesį. Tačau tai pavyko tik 1744 metais, kai  vos dvidešimt septynerių sulaukusi hercogienė de Šatoru netikėtai miršta nuo pneumonijos. Karaliaus rūmus apima karštinė – paskubomis kuriamos „partijos“ palaikančios tai vieną tai kitą kandidatę į favoritės vietą. Žana suprato, kad dabar kelias į karaliaus širdį – laisvas.
Tuo metu, kai „gražiausias karalystės vyras“ susipažino su Žana, jam buvo 35-eri. Karalius buvo išbandęs visus įmanomus malonumus, bet ir vėl nepaparastai nuobodžiavo. Na, o Žana Antuanetė intuityviai suprato, kaip patraukti monarcho dėmesį. Jis buvo vadinamas „žmogumi su keistu ir paslaptingu charakteriu“  ir „anksti pavargusiu“ karaliumi. Buvo kalbama, kad „jo kuklumas su laiku tapo trūkumu“. O kadangi geriausiai jis jausdavosi moterų draugijoje, prancūzai nedelsdami praminė jį „geidulingu nusidėjėliu“.
1745 metų vasario 28 dieną dofino ir ispanų princesės Marijos-Teresės vestuvių proga Paryžiaus Rotušėje buvo surengtas grandiozinis pokylis, kuriame karaliaus Liudviko XV dėmesį patraukė ir suintrigavo jauna, medžiotojos Dianos kostiumu pasidabinusi mergina. Žavingoji kaukė akivaizdžiai gundė monarchą. Jo prašymu nepažįstamoji parodė savo veidą ir „netyčia pametė“ iškvėpintą nosinaitę. Karalius buvo galantiškas – jis pakėlė nosinaitę ir atidavė ją merginai. Tai buvo jų meilės pradžia. Konkurentės paskendo gedule – nosinė mesta.
Balandžio pradžioje ponia d`Etiol pasirodė Versalyje, kur buvo rodoma italų komedija. Kiek jai kainavo vieta šalia karaliaus ložės – istorija nutyli. Tačiau, kad ir kiek tai būtų kainavę, dividendai neužtruko. Kai Liudvikas įsakė parengti vakarienę jo kabinete, niekas net neabejojo, kad kartu su juo vakarieniaus „mažylė Etiol“. Tą patį vakarą ji atsidavė karaliui ir tai vos netapo lemtinga klaida. Kitą dieną prie tam tikros, jo „palaimintų“ damų elgesio pripratęs karalius, ištarė kelias malonias frazes ir leido suprasti, kad ji neturėtų jokių vilčių. Naivus karalius dar nežinojo, su kuo susidėjo. Žana buvo apdairi ir papirko kamerdinerį, kuris pašnibždėjo madam, kad karalius laiko ją „savanaudiška“, o jo įpėdinis princas teatre įžvelgė jos elgesyje „vulgarumą“. Tuo pačiu kamerdineris jos paliepimu įtikinėjo karalių, kad Žana yra beprotiškai įsimylėjusi ir apimta nevilties, nes blaškosi tarp meilės karaliui ir pareigos įtarinėjančiam vyrui.  Tačiau buvo akivaizdu, kad pasiekti taip geidžiamą tikslą nebus lengva.
Slinko dienos, bet „medžiotoja Diana“ nesirodė. Liudviką apėmė vyriškos abejonės – gal jis nepatiko Žanai guolyje? Iš tiesų ji būtų buvusi gera aktore. Antras jų pasimatymas vyko tradicinės melodramos rėmuose. Ji slapta (žinoma, papirkusi tarnus) pateko į rūmus ir puolė karaliui po kojomis. Gręždama rankas kalbėjo jam apie beprotišką aistrą ir apie tą pavojų, kuris tyko iš pavydaus vyro (jei tik Liudvikas XV galėjo įsivaizduoti, koks Otelas išeitų iš Šarlio de Etiolio!).  Ir tai buvo genialu – dabar Žana tapo žavinga ir geranoriška moterimi.  Kaip tik tokia, kokią norėjo matyti karalius. Ji įtikino Liudviką, kad šis leistų pasilikti Versalyje. Karalius nešaukė „bravo!”, bet pažadėjo, kad grįžęs iš Flandrijos oficialiai pakels ją į favorites.
Taip jai pavyko padėti pamatus tolimesnei savo įtakai meilės intrigėlių prisodrintame karaliaus gyvenime. Žanai be ypatingo vargo pavyko išsiųsti savo vyrą iš Paryžiaus – kartu su dėde jis buvo paskirtas tarnauti provincijoje. Lygiai taip pat jai pavyko sustiprinti karaliaus globą ir neutralizuoti įpėdinių intrigas.
Kol Versalyje buvo ruošiami apartamentai de Šatoru įpėdinei, ji liko Etiolyje. Karalius rašė laiškus, kurie kaip taisyklė baigdavosi žodžiais „Mylintis ir ištikimas“. Ji jau žinojo apie mažiausius karaliaus polinkius ir įpročius, todėl atsakinėjo jam tokioje pat dvasioje. Savo laiškus patikėdavo abatui de Berni, kuris buvo žinomas, kaip žodžio meistras. Jis sudėdavo paskutinius akcentus. Pagaliau vienas iš karaliaus laiškų buvo adresuotas „Markizei de Pompadur“. Tai reiškė, kad karaliaus įsaku anksčiau vienai giminei iš Limuzeno priklausęs titulas suteiktas Žanai Etiol.
1745 metų rugsėjo 14 dieną Liudvikas XV oficialiai pristatė naują favoritę. Karalius buvo sutrikęs – tai raudo, tai balo. Stebėtina, bet prie sutuoktinio pažeminimų pripratusi karalienė Marija Leščinskaja naujos favoritės paskelbimą priėmė draugiškiau, nei buvo tikėtasi. Ji pajuto Žanoje giminingą sielą  ir neapsiriko, nes ir naujoji favoritė nebuvo intymių malonumų šalininkė.  Norėdama patenkinti savo meilužio apetitą, ji išbandė masę afrodiziakų. Niekas nepadėjo.
Markizės padėtis rūmuose buvo nestabili. Nuo pirmosios Prancūzijos istorijoje oficialios monarcho Henriko IV Navariečio favoritės Gabriel d`Estre laikų, ši garbinga vieta priklausydavo garbingų giminių damoms. Puasson pažeidė šią taisyklę. Dvariškiams buvo siūloma pamilti ir gerbti vos ne plebėję. Jie priėmė nekilmingą moterį priešiškai ir praminė Grizete (tokia pravarde leido suprasti, kad nemato skirtumo tarp Žanos ir gatvės mergos). Ją nuolat sekė tūkstančiai pavydžių žvilgsnių ir pirmai progai pasitaikius apkalbėdavo tūkstančiai liežuvių. Greitai paaiškėjo, kad naujoji favoritė turi „temperamento problemų“. Daugelis damų palaikė tai lemties ženklu ir pabandė išguiti markizę iš karališko guolio. „Bet net pati gražiausia mergina negali duoti daugiau nei turi“. O markizė turėjo tūkstantį ir vieną būdą išlaikyti karalių.
Žana suprato, kad kol neužvaldys karaliaus, favoritės titulas liks neilgam. Todėl jai reikėjo pagalvoti kaip tokiose situacijose užsitikrinti Liudviko XV paramą ir sustiprinti savo padėtį. Tai buvo viena iš sudėtingiausių ir viena iš svarbiausių jos gyvenimo užduočių. Jai reikėjo pakeisti karaliaus gyvenimo kokybę  ir pašalinti iš jo pastaruoju metu nuolatiniais palydovais tapusius melancholiją ir nuobodulį. Jai reikėjo tapti Versalio Šecherezada.
Iš visų Jo Didenybės meilužių tik madam Pompadur sugebėjo išsklaidyti monarcho nuobodulį. Ji pradėjo globoti talentingus žmones, jos svetainėje karalius susipažino su žymiausiais to meto protais. Tai buvo įmantrūs pokalbiai ir puiki draugija. Be to ir ji pati stengėsi kaskart būti patrauklia, kaskart sugalvodavo vis naujas pramogas. Ji dainavo ir grojo tik jam, tik jai būdingu pikantiškumu pasakojo naujausius anekdotus. O kai jam nuobodžiomis ataskaitomis nusibosdavo vienas ar kitas ministras, de Pompadur stengėsi kuo greičiau jį išprašyti laukan. Kartą tai buvo Morepa: „Karalius tiesiog geltonuoja nuo jūsų. Likite sveiki, ponas Morepa!“
Ji vaikštinėjo su Liudviku po prabangius vasaros rezidencijų sodus, nuolat lydėdavo iš Versalio į Kressy, iš ten – į La Sel, po to – į Belvju, Kompjeną ir Fonteblo. Velykų savaitę ji rengė pučiamųjų muzikos koncertus ir iškilmingas liturgijas, kuriose dalyvaudavo ir pati. Kai ji vaidino Etiolio teatre pas ponią de Vilmur, jai pavyko pakerėti karalių savo aktoriniu meistriškumu. Po to Versalyje įsteigė nedidelį „Kamerinį teatrą“, kuris 1747 metų vasario mėnesį buvo atidarytas Moljero spektakliu „Tartiufas“. Aktorių kartu su markize buvo šiek tiek mažiau nei žiūrovų –į premjerą pakviesta 14 asmenų. Kiekvienas bilietas buvo gautas neįtikėtinų pastangų ir net intrigų dėka. Sėkmė pranoko visus lūkesčius – karalių sužavėjo Žanos vaidyba. Po spektaklio jis pasakė: „Jūs pati žavingiausia Prancūzijos moteris“.
Palaipsniui jos padėtis taip sustiprėjo, kad su pasipuikavimu priiminėdavo ministrus ir pasiuntinius. Dabar ji jau gyveno Versalyje, kažkada įtakingos Liudviko XIV favoritės markizės de Montespan apartamentuose. Kambaryje, kuriame ji priiminėjo lankytojus buvo tik vienas krėslas – favoritės akivaizdoje kiekvienas privalėjo stovėti.
Madam de Pompadur ložė teatre buvo visai šalia karaliaus ložės, kur jie laikas nuo laiko užsirakindavo. Versalio koplyčios zakristijos balkone buvo specialiai įrengta tribūna, kur de Pompadur klausydavo mišias. Jos buitis buvo neregėtai prabangi, - karietą puošė hercogienės herbas, šleifą nešdavo jaunas senos giminės dvariškis, pagal jos ženklą pristumiantis krėslą, ir laukdavęs prie išėjimo. Ji pasirūpino, kad motinos palaikai būtų perkelti į Paryžiaus Vandomo aikštės Kapucinų vienuolyno rūsį, kurį ji nupirko iš iš Kreki šeimos. Vėliau ten pastatytas prabangus mauzoliejus. Madam Pompadur niekada nepamiršo savo giminės ir nuolat ja rūpinosi tiek, kiek tik leido jos galios.
Markizė niekada nepamiršo pačios savęs. De Pompadur valdė tiek nekilnojamo turto, kiek neturėjo nei viena karaliaus favoritė nei iki jos nei po jos. Statybos buvo jos arkliukas. Už 650 tūkstančių livrų nusipirko Kressy sodybą, pastatė ten ištaigingą pilį ir atnaujino didžiulį parką. Nusipirkusi Monreton iš karto pelningai perpardavė ir už kelių mylių nuo Versalio įsigijo nedidelę Sel pilaitę, kurią taip pat perstatė ją pagal savo skonį. Netoli nuo Versalio parko pastatė atokų namelį su persiškomis užuolaidomis, dekoruotomis sienomis, dideliu sodu su įspūdingais rožių krūmais, kurio centre stovėjo marmurinė Adonio skulptūra. Tokį pat namelį pasistatė Fonteblo ir Kompjene, o Versalyje įrengė viešbutį iš kurio specialiu koridoriumi buvo galima patekti į rūmus.  Paryžiuje, Ponštren viešbutyje, kur apsigyvendavo aukšto rango pasiuntiniai, jai buvo įrengto prabangūs apartamentai. Už 700000 livrų Sen – Onore kvartale nusipirko grafo d`Evre viešbutį ir visiškai perstatė pirmą aukštą. Kiekvienas toks projektas reikalavo daugybės pinigų.
Kaip stebuklas smėlynuose išaugo nuostabi Belvju pilis. 1750 metų gruodžio 2 dieną kinietiško stiliaus teatre parodytas baletas „Amūras-architektas“. Jo scenoje buvo matomas ore sklandantis Lafonteno kalnas, ant kurio leidosi favoritės pilis, o iš gatvės į sceną įriedėdavo dengtas vežimas, apvirsdavo ir  iš jo pabyrėdavo gražios moterys - balerinos.
Tačiau jai buvo maža rūmų. Iš hercogo de Lavaljero išsinuomojo jo namą Šame, iš hercogo de Ževro – jo sodybą Sent-Une. Vėliau nusipirko Menarą, Babiolį, Sevro valdas ir žemę Limuzene.
Pagal savo skonį keitė ir karaliaus rūmus - tai buvo pagrindinis madam Pompadur rūpestis ir pramoga. Ji nuolat išmoningai užsiiminėjo perstatymais, tad nuobodžiaujnatis karalius kaskart galėjo grožėtis jos darbo vaisiais, kurie buvo labiau panašūs į siurprizus. Burtininkė Žana perkeldavo Liudviką į nuostabios architektūros, įmantrių rūmų pasaulį, po šimtamečių medžių alėjų skliautais. Beje, viskas buvo proto ribose, o kiekvienas statinys nešė savyje madingos pastoralės atspaudą. Vaizdingi, jazminais ir mirtomis apželdinti Pompadur sodai su jaukiomis pavėsinėmis, rožių klombomis, Amūrų statulėlėmis, narcizų, gvazdikų ir žibuoklių laukais buvo tolimi nuo pompastikos.  Šiose dekoracijose karalius vėl pajuto gyvenimo skonį.  Markizė dar ir dar kartą užkariaudavo jį savo sugebėjimu būti nepakartojama. Ji puošėsi rafinuotais kostiumais, persirengdavo tai sultonės, tai valstietės rūbais, o savo veidą dabindavo subtiliu makijažu.
Specialiai karaliaus akims ji sukūrė neįprastą kostiumą ir pavadino jį „negligee a la Pompadour“. Tai buvo kažkas panašaus į turkišką liemenę – ji aptempė kaklą, buvo užsegama sagomis ant peties ir aptempė nugarą iki klubų. Apsirengusi juo markizė galėjo parodyti viską, ką tik panorėjusi ir užsiminti apie tai, ką pageidautų nuslėpti.
Visas Žanos gyvenimas karaliaus dvare buvo nuolatinė kova su jame esančiais priešais ir vargu ar galėjo ji tikėtis taikos ir ramybės. Tuo pačiu metu karaliaus ir dvariškių akivaizdoje ji turėjo elgtis džiaugsmingai ir nerūpestingai. Ji išsekdavo nuo nuolatinės kovos dėl savo įtakos ir savo valdžios išlaikymo. Puikybės labui buvo paaukota net trapi sveikata. Ji ėmėsi visokių priemonių, kad nuvytusi jaunystė ir grožis Liudvikui atrodytų lygiai taip pat patraukliai, kaip ir jų pažinties pradžioje. Ji nuolat imdavosi gudrybių, kad po senovei sugebėtų sukelti karaliaus jausmus.
1751 metais 30-metė favoritė suprato, kad nepavyks išlaikyti karaliaus dėmesio – anksčiau ar vėliau jis nukreips savo žvilgsnį į jaunesnes. Be to ėmė blėsti buvęs grožis ir tapo aišku, kad jos kūną griauna įsisenėjusi plaučių liga. Tai reiškė negrįžtąmą pasitraukimą į šešėlį. Markizė de Pompadur karaliaus meiluže buvo penkis metus, tačiau šaltakraujiškas protas dabar surado tinkamą išeitį. Madam Pompadur nusprendė, kad būti draugu yra taip pat gerai. Ji vėl ėmėsi darbo, ir vienoje, niekuo neišsiskiriančioje Paryžiaus gatvėje išsinuomavo penkių kambarių namą, kuriame... pati pradėjo atrinkinėti meilužes monarchui, sekti jų ryšius ir laiku įsikišti, jei kas vyksta ne pagal jos planą. Tame pat name ir vykdavo merginų susitikinėjimai su karaliumi. Jis atvykdavo inkognito, merginos manė, kad tai labai aukštas pareigas užimantis ponas. Tačiau, kai karaliaus aistra išblėsdavo be pasekmių, merginai sukraudavo kraitį ir paskubomis ištekindavo. Na, o jei viskas baigdavosi nėštumu ir kūdikio gimimu, mažylis ir mama gaudavo nemažą rentą. Nei viena iš jų neišsilaikė ilgiau nei metus. Tokiu būdu markizė nepraleido nei vienos pavojingos konkurentės ir sugebėjo išlikti oficialia Jo Didenybės favorite.
Tačiau ne viskas klojosi sklandžiai. Kai 1751 metais de Pompadur supažindino Liudviką su pirmąją jos pasiūlyta mergina Luizon Merfi, ji nežinojo, kad stoja į kovą su konkurente. Šią intrigą sekė pusė Europos. Net popiežiaus pasiuntinys pranešė į Romą, kad Pompadur dienos suskaičiuotos: „Matomai, vyriausioji sultonė netenka padėties“. Bet jis klydo. Kartą mažylė Luizon įsidrąsino ir paklausė Jo Didenybės: „Kaip gyvuoja senoji koketė?“ Jau po trijų dienų įžūlioji moteris kartu su dukra buvo priversta palikti namelį Elnių parke, o Liudvikas paliko markizei visas privilegijas.
Praradusi valdžią karaliaus širdžiai ji mėgino artėti prie valdžios iš kitos pusės. Karalius skatino kultūrinį gyvenimą, todėl madam Pompadur apsupo save poetais, mokslininkais ir filosofais.
Jos tarpininkavimo dėka šlovę ir garbingą akademiko vietą bei svarbiausio Prancūzijos istoriko vardą pelnė rūmų kamergeriu paskirtas senas bičiulis Volteras. Jis dedikavo markizei vieną iš žymiausių savo kūrinių – „Tankredą“ ir specialiai rūmų šventėms parašė „Navaros princesę“, „Šlovės Šventovę“ ir išaukštino savo globėją eilėmis bei proza. Susižavėjęs Volteras su dėkingumu ištarė: „Pompadur, jūs puošiate savimi rūmus, Parnasą ir Heterų salą!“. O kai de Pompadur mirė, jis buvo vienas iš nedaugelio pasakęs šiltus žodžius jos adresu: „Mane giliai sukrėtė ponios de Pompadur mirtis. Esu jai daug kuo skolingas ir gedžiu dėl jos. Kokia likimo iroija, kad vos bepajudantis senis dar gyvas, o nuostabi moteris miršta vos 40-ies metų, sulaukusi pačios nuostabiausios pasaulyje šlovės“.
Ji nemažai pagelbėjo ir Ruso, ypač tada, kai jis negalėjo apginti savo interesų, ir pastatė scenoje „Sibiro aiškiaregį“, kur sėkmingai suvaidino vyrišką Kolpeno vaidmenį. Tačiau pats Ruso laikė ją nepakankamai atidžia jo personai, nes nebuvo pristatytas karaliui  ir negavo pensijos. Užtat ji pasirūpino kad pensiją gautų kažkada ją deklamavimo mokęs senasis Krebiljonas. Senatvėje jis nuskurdo ir buvo visų apleistas.  Markizė pastatė jo pjesę „Katelina“, tarpininkavo išleidžiant monumentalų tragedijų rinkinį, o po Krebiljono mirties pastatė jam mauzoliejų.
De Pompadur draugavo su Biufonu ir net paliko jam savo žvėrelius – beždžionytę, šunį ir papūgą, su Monteskje, tačiau ne tiek, kiek su Marmonteliu. Pastarasis pelnė markizės malonę, nes sukūrė eilėraštį Paryžiuje įkurtos Karo mokyklos atidarymo proga. Joje mokėsi karo veteranų palikuonys. Markizė tarpininkavo pakeliant Marmontelį į akademikus. Ji taip pat padėjo dviem enciklopedistams – d`Alamberui (parūpino jam pensiją) ir Didro, kurį ne kartą kvietė būti nuosaikiu ir atsargesniu. 
Jos valia hercogas Rišeljė paskirtas Prancūzijos maršalu, hercogas Šuazelis – užsienio reikalų ministru, o Mašo – finansų ministru. Ji privertė karalių pasirašyti su Austrija nenaudingą Prancūzijai sutartį. Jos pajamos buvo milžiniškos, o pati markizė laikoma mados diktatore.
De Pompadur aktyviai dalyvavo kuriant Sevro porcelianą, kuris turėjo nukonkuruoti plačiai Europoje vertinamą brangiai kainuojantį Saksonijos porcelianą, ir 1756 metais pradėjo statyti porceliano gamybos gamyklą. Jos garbei neįprasta rožine spalva išsiskiriantis porcelianas pavadintas „Rose Pompadour“. Ji nepailstamai eksperimentavo, kvietė amatininkus ir talentingus dailininkus, skulptorius, rengė parodas Versalyje ir yra garsiai pareiškusi: „Jei tas, kas turi pinigų ir neperka šio porceliano, yra blogas savo šalies pilietis“.
De Pompadur ne kartą kovėsi ir su patyrusiais politikos vilkais. Taip po diplomatinių markizės derybų su Austrijos erchercoge Marija-Terese pasikeitė sąjunginiai abiejų šalių santykiai ir 1756 metais tradicinis Prancūzijos sąjungininkas Prūsija prisišliejo prie Austrijos. O čia dar favoritės spaudžiamas ir jėzuitų nekenčiantis Liudvikas uždraudė šio ordino veiklą Prancūzijoje. Markizės padėtis tapo grėsminga.
Tokios permainos pernelyg aštriai lietė aukštųjų sluoksnių interesus, todėl de Pompadur negalėjo jaustis nepažeidžiamai. Ir ji tai suvokė, todėl įsakė kruopščiai tikrinti maistą – nuodai vis dar liko sunkiai įrodomu neįtinkančių asmenų pašalinimo būdu. Negana to, - netikėtai mirė vienintelė dukra, kurią ji ruošėsi ištekinti už nesantuokinio karaliaus sūnaus. Ji įtarė priešų kėslus, todėl pareikalavo skrodimo, o jis nedavė jokių rezultatų. Aleksandros mirtis sukėlė šiap jau retą savitvardą turinčios moters beprotybę.
Markizės liūdesys paskatino vienišumo jausmą, tuo labiau, kad geriausia de Pompadur draugė šnipinėjo ir viską perduodavo priešams. Dvasinė krizė vertė susimąstyti apie galimą pasitraukimą iš dvaro. Ji net parašė laišką savo vyrui ir prašė atleidimo už jam suteiktas skriaudas. Tuo pačiu tai buvo gudrus bandymas užčiuopti kelią į atvėsusį šeimos židinį. D`Etiolis nedelsdamas atsakė, kad už viską atleidžia, bet apie nieką daugiau neužsiminė. 
De Pompadur savo soste išsilaikė beveik 20 metų, nors dažnai jos padėtis tapdavo labai pavojinga. Ji nebuvo optimistiško būdo žmogus, nors ir stengėsi taip atrodyti. Iš tikrųjų ji buvo ambicinga ir blaivaus proto moteris, turinti stiprią valią, kas stebėtinai derėjo su silpnu, sunkios ligos nuvargintu kūnu.
„Kuo vyresnė tampu, - rašė savo broliui, - tuo filosofškesnės darosi mano mintys... Išskyrus laimę būti šalia karaliaus, o tai mane džiugina labiau už viską, visa kita yra žmonėms aplamai būdingas pykčio bei niekšybės raizginys, vedantis į visokias nelaimes. Tai yra puikus siužetas apmąstymams, ypač tokiai kaip aš“. Ir dar ji rašė: „Kur tik besutiksite žmones, būtinai rasite falšą ir visas įmanomas ydas. Gyventi vienatvėje būtų pernelyg nuobodu, todėl tenka priimti juos tokiais kokie yra ir apsimesti, kad to nepastebi...“
Vėlesniais metais jai jau neteko mėgautis karaliaus jausmais. Markizė žinojo, kad dabar buvo viso labo nuolankus ir ištikimas draugas, bet ne mylimoji. Jis laikė ją šalia savęs iš įpročio ir iš gailesčio. Jis žinojo ir bijojo, kad jautri ir pažeidžiama markizė po atsisveikinimo iš nevilties gali pasidaryti sau galą. Kartą Šuazelis savo kameristei pasakė: „Bijau brangioji, kad ją apims melancholija ir ji mirs iš liūdesio“.
Keliaudama į Šuazelį ji apalpo, tačiau rado savyje jėgų pasveikti. Vėliau tai pasikartojo ir jau nebeliko jokių vilčių. Liudvikas įsakė pervežti ją į Versalį, nors iki to karališkuose rūmuose buvo leista mirti tik princams. Tačiau net atšalus rankoms ji išlaikė savo galybę. Po jos mirties stalčiuje rado tik 37 luidorus. Jos finansinė padėtis buvo labai sunki, nors liaudis kaltino, kad Pompadur pervedė į užsienį dideles pinigų sumas. Kai ji susirgo, valdytojas turėjo pasiskolinti 70000 livrų.
Markizė mirė 1764 metų balandžio 15 dieną, sulaukusi 43 metų. Belieka tik stėbėtis, kaip gyvendama tokį neramų gyvenimą ištraukė tiek ilgai. Buvo griežtai draudžiama palikti mirusiųjų kūnus rūmuose, niekas negalėjo priminti apie žmogaus gyvenimo pabaigą. Vos sustingusi, beveik apnuogintą kūną išnešė Versalio koridoriais ir gatvėmis į specialiai parinktą namą, kur jis buvo paliktas iki laidotuvių. Karalius kaip visada išliko šaltakraujiškas, tačiau aplinkiniai nesunkiai matė, kad jis gedi.
Laidotuvių dieną kilo baisi audra. Šeštą vakaro gedulingas kortežas pasuko link Paryžiaus. Susimąstęs karalius liūdnu veidu stebėjo laidotuves iš savo kambario balkono ir, nepaisydamas vėjo bei lietaus liko jame iki to laiko, kol gedulinga procesija dingo iš akių. Po to grįžo pas save ir, raudodamas sušuko: „Ach, tai vienintelė pagarba, kurią galėjau suteikti!“
Markizė de Pompadur palaidota Kapucinų vienuolyno kriptoje, šalia savo motinos ir dukters. XIX amžiaus pradžioje vienuolynas buvo nugriautas. Dabar jo vietoje yra de La Pe gatvė.
Markizės de Pompadur pomėgis statyti, daugybė pirkinių, brangakmeniai, meno kūriniai ir baldai pareikalavo 36 milijonų frankų. Vien jos aprėdai kainavo 1 milijoną 300 tūkstančių livrų, kosmetika - 3,5 milijono, teatras – 4 milijonus, žirgai 3 – milijonus, brangenybės -  2 milijonus, tarnai – apie 1,5 milijono livrų. Vien knygoms asignuota 12 tūkstančių frankų.
Jos išlaikymas, pradžioje siekdavęs 24000 livrų per mėnesį, 1760 metais sumažėjo aštuonis kartus, o ir karalius jau nebedovanojo brangių dovanų. Kartais jai pavykdavo išsisukti išlošus kortomis ar pardavus brangenybes. Vienintelis jos įpėdinis – brolis. Testamente buvo minima daugybė draugų ir tarnai. Karalius paveldėjo Paryžiaus viešbutį ir brangakmenių kolekciją.
Istorikas Anri Matrenas pavadino Pompadur „pirmąja moterimi premjere“. Bet jei markizės Pompadur įtaką kai kur galima ir užginčyti, tai mene ir meninių amatų srityje jos viršenybė yra neginčijama. Pagrįstai sakoma, kad to meto kūriniams būdingas gracingumas ir maniera yra jos įtakos vaisius, todėl ji visai teisėtai gali būti laikoma Rokoko karaliene ir krikštamote.
Tačiau ir tuo dar nesibaigia jos indėlis į kultūrinį žmonijos palikimą. „Markizės“ briaunomis šlifuoti deimantai (ovalūs akmenys) savo forma primena favoritės burną. Šampanas yra pilstomas arba į siaurus tulpės formos bokalus, arba į kūgio formos taures, kurios atsirado Liudviko XV valdymo metu. Būtent tokios formos buvo madam de Pompadur krūtinė. Mažytė rankinė ridikiulis yra taip pat jos išradimas. Ji pati buvo mažo ūgio, todėl sugalvojo aukštakulnius batelius ir aukštas šukuosenas.
Ir pagaliau ji žinojo paslaptį dėl kurios savo galvas suka viso pasaulio moterys – kaip 20 metų išlaikyti šalia savęs vyrą, kuris nėra vyras ir jau senai nėra intymių santykių. Deja, bet šitą paslaptį ji nusinešė su savimi į kapus.

1 komentaras:

Diana rašė...

Labai ačiū už šią istoriją. Labai patiko. Paskaičiau kaip istorinį romaną. Sėkmės Jums.