Šv. Antanas Paduvietis: Dievo žmogus

Trumpa labai populiaraus šventojo, kurio dažnai šaukiamasi, tačiau kurio gyvenimas ir darbai yra mažai žinomi, biografija. Stebuklai ir šventas gyvenimas - tikėjimo pavyzdys.

Antonio Guercino (1591–1666) / 

Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikėliu Jėzumi    

/ 1656 /Aliejus ant drobės / 91 x 74 cm

Fernandas de Bulloes y Taveira - kas jis? Kas galėtų suskaičiuoti, kaip daž­nai į jį kreipiamasi kitu, kur kas žinomesniu -Antano Paduviečio vardu!

Tiksliausia Šventojo gimimo data būtų 1195 metai. Jis gimė Lisabonoje, Portugalijoje, ir buvo kilmingos bei galingos riterio Martino di Alfonso šeimos pirmagimis. Tėvas sūnui buvo numa­tęs jo aukštą kilmę atitinkantį gyveni­mo kelią: vaikino laukė karjera karybos srityje arba aukštajame magistrate. Ta­čiau Dievas jaunuoliui turėjo kitų planų. Bręsdamas vaikinas vis labiau bodėjo­si aukštuomenės pasauliu, grįstu ga­lia, išnaudojimu, o sykiu jo širdyje vis labiau stiprėjo religiniai jausmai.

Apie vieną Antano Paduviečio vai­kystės įvykį pasakojama tokia istori­ja. Vieną dieną, patarnavęs Lisabonos katedroje šv. Mišioms, Fernandas dar pasiliko pasimelsti tuščioje šventovėje. Staiga jis išvydo iš chorui skirtos vie­tos išnyrančią pamėlusią pabaisą, nuo kurios vaizdo jam pašiurpo oda - tai buvo piktasis. Berniukas, nors ir labai išsigandęs, šiaip ne taip įstengė pirš­tu ant grindų marmuro nubrėžti kryžių. Velnio regėjimas dingo, o akmenyje įsispaudęs kryžiaus ženklas liko ten vi­siems laikams.

Fernandas lankė prie Lisabonos ka­tedros veikusią vyskupijos mokyklą, o sulaukęs penkiolikos, 1210 m. paliko šeimą ir įstojo į Lisabonos šv. Vincen­to augustinijonų vienuolyną. Tačiau šeimos nuolat spaudžiamas atsisaky­ti ketinimo tapti vienuoliu ir vienuolyno vyresniesiems leidus, po dvejų metų Fernandas paliko savo gimtąjį miestą ir išvyko į Šv. Kryžiaus abatiją Koimbroje, tuometinėje Portugalijos sostinėje, čia vaikinas pagaliau galėjo visiškai atsidėti teologijos studijoms ir sulau­kęs dvidešimt penkerių buvo įšven­tintas į kunigus šv. Augustino regulos kanauninkų Augustinijonų ordine. Atro­dė, jog Fernandas atrado taip stipriai trokštą vidinę ramybę, tačiau...

1220-ųjų vasarį į Koimbros šv. Kry­žiaus bažnyčią buvo atgabenti penkių brolių pranciškonų, nukankintų Marakeše, Maroke, palaikai. Jaunasis kuni­gas liko sukrėstas: tai buvo penki šv. Pranciškaus sekėjai, neseniai atkakę iš Umbrijos ir ėję pareigas ant Olivareso kalno. Tuos vyrus jis gerai paži­nojo, dažnai su jais kalbėdavosi apie Asyžiaus Neturtėlį, o dabar prieš save matė jų varganas, bet garbingas relikvi­jas! Įkvėptas kankinių kraujo ir neturto idealo, kuriuo šie sekė, Fernandas nusprendė palikti augustinijonų ordi­ną ir apsivilko šiurkštų pranciškonų abitą. Kaip naujojo pasirinkimo ženk­lą savo krikšto vardą vienuolis pasi­keitė į Antaną - didžio abato, Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvo, dėl mei­lės Kristui palikusio visus savo turtus, garbei. Naujoko širdyje degė kanki­nystės troškimas, ir kad jį numalšintų, Antanas sėdo į Marokan plaukiantį laivą, pasiryžęs susigrumti su bedie­viais ir pasitikti tą pačią garbingą da­lią kaip minėtieji penki pranciškonai.

Tačiau, pasirodo, ir šis kelias nebu­vo jam Dievo skirtas. Antano svajonė veikiai sudužo dėl maliarinės karšti­nės: užuot miestų aikštėse skelbęs Kristų, vienuolis kalendamas danti­mis gulėjo patale. Jis buvo nugalėtas, bet karštinė, nors ir labai pakenkė jo sveikatai, atvėrė Antano sielos akis ir padėjo suvokti, kad jame ir vėl pabu­do tas pats Fernandas, kurį jis manė jau savyje jau numarinęs: ūmus vyras, kardą pakeitęs liežuviu, bet dar neparklupdęs paties nuožmiausio savo prie­šo - puikybės, užmojo visuomet ir kad ir kas būtų imtis didvyriškų žygių.

Aprimęs po neišsipildžiusios afrikietiškos misijos, Antanas įlipo į laivą, ku­ris plaukė į Italiją, nes norėjo dalyvauti mažųjų brolių generalinėje kapituloje Porciunkulėje per 1221 metų Sekmi­nes. Tačiau ir šį sykį, regis, viskas bai­gėsi tyliai bei ramiai: niekas iš dviejų tūkstančių brolių neatkreipė dėmesio į jauną brolį portugalą, kuris renginio dalyviams išvykstant pasijuto toks vie­nišas ir visų apleistas. Jį pastebėjo tik Gracijanas, Romanijos provincijos mi­nistras, kuris, sužinojęs, kad Antanas yra kunigas, nusivežė jį Į Montepaolo vienuolyną, netoli Forli. Čia būsima­sis šventasis ir toliau gyveno pasi­slėpęs nuo pasaulio kaip nuolankus brolis, dirbęs pačius kukliausius dar­bus. Tačiau jo ilgą laiką slėptos švie­sos nebebuvo įmanoma ilgiau išlaikyti uždengtos.

Tinkama proga pasitaikė 1223 m. rugsėjį. Su kitais broliais Antanas nu­vyko į Forli dalyvauti kelių brolių įšventinimo į kunigus apeigose. Tačiau paaiškėjo, kad nėra nė vieno, kuris būtų pasirengęs perskaityti pagal apei­gas priklausančią dvasinę konferenciją būsimiems kunigams. Visiems atsisa­kius, atlikti šią tarnystę buvo įpareigo­tas Antanas. Nors ir kalbėjo iš anksto nepasiruošęs, jis sugebėjo taip uždeg­ti klausytojus, kad visi liko apstulbę ir pakylėti tiek dėl pamokslo gilumo, tiek dėl gausių nuorodų į Šventąjį Raš­tą. Nuo tos dienos iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio be jokių pertrau­kų tęsėsi būsimojo šventojo „pamoks­lininko“ karjera. Antanas Paduvietis buvo ypač atsidėjęs dėstyti broliams pranciškonams teologiją, turėdamas paties vienuolijos steigėjo sutikimą, duotą viename garsiame laiške. Taip pat jis daug jėgų skyrė kovai su erezi­jomis bei liaudies katechezei ir Kristui laimėjo daugybę sielų.

Yra išlikę daug pasakojimų apie An­tano Paduviečio kaip pamokslininko tarnybą 1223-1229 m. Daugelis jų atskleidžia ir Antano gebėjimus padė­ti žmonėms pasveikti. Visų pirmiausia minėtinas pamokslas žuvims Riminio paplūdimyje: miesto žmonėms nuo jo abejingai nusigręžus, Antanas kreipėsi į jūros gyvius ir šie išniro iš vandens jo pasiklausyti. Arba štai įvykis su mule. Vienam eretikui, neigusiam realų Kris­taus buvimą Eucharistijoje, Antanas metė iššūkį: pasiūlė jam palaikyti savo mulę tris dienas neėdusią, o po liepė atnešti konsekruotą ostiją. Eretikas priėmė iššūkį, ir jo mulė, nepaisant to, kad buvo peralkusi, nė nepažvelgu­si į jai atneštas šviežias avižas suklu­po priešais švenčiausiąjį Sakramentą. Šie ir daugybė kitų stebuklų praturtina mūsų šventojo biografiją ir rodo jo nuo­latinį dėmesį silpniesiems, prispaustie­siems, vargšams.

1230 m. gegužę Antanas Paduvie­tis buvo išsiųstas į Romą pranciškonų ordino pertvarkymo reikalais. Čia savo žodžiu ir pavyzdžiu jis kėlė paties po­piežiaus Gregorijaus IX dvasią.

Paskutinius dvejus metus šventasis buvo ypač atsidėjęs Paduvos miestui: nuolat ten pamokslaudavo, klausė iš­pažinčių, globojo vargšus. Veronoje jis be baimės stojo tirono Ezelino da Ro­mano akivaizdon ir išlaisvino vieną Pa­duvos kapitonų. Taip pat jis sugebėjo pasiekti, kad Paduvos magistratas at­šauktų nemokių skolininkų įkalinimą ir taip išgelbėjo daugybę beturčių nuo kalėjimo, o sykiu - nuo dar varganesnio ir taip skurdaus jų gyvenimo.

Tačiau nors Antanas buvo dar jau­nas, jį pamažu ėmė apleisti jėgos. Iš­sekintas nuolatinių atgailų ir triūso, būsimasis šventasis suvokė, kad arti­nasi mirtis. Paskutiniąsias savo gyve­nimo savaites jis praleido kaime šalia Paduvos, kur vienas geradaris suka­lė jam mažytę celę ant didžiulio riešu­tmedžio, ir ten, iš aukštai, vienuolis dar galėjo keletą dienų pamokslauti, nors ir būdamas labai silpnas.

1231 m. birželio 13 d. vidurdie­nį visiems broliams besėdint už stalo Antaną ištiko ūmus ir sunkus viso organizmo kolapsas. Ligonis išreiškė norą mirti Paduvoje, tačiau dėl sunkios jo būklės vežimas buvo priverstas su­stoti Arceloje, šiauriniame miesto prie­miestyje. Mirštantysis buvo priimtas nedideliuose namuose, skirtuose ša­lia esančiame klarisių vienuolyne dir­busiems kunigams. Ten, dar būdamas šviesios sąmonės, jis priėmė Susitai­kymo, Ligonių Patepimo ir Eucharisti­jos sakramentus. Vakarėjant ir lūpomis paskutinį sykį kuždant himną Šven­čiausiajai Mergelei O gloriosa Domina, excelsa super sidera („O garbingoji Mergele, išaukštinta virš žvaigždžių“) Antanas Paduvietis iškeliavo anapus. Jam buvo trisdešimt šešeri.

Šventojo kanonizavimo procedūra įvyko neįprastai greitai: byla buvo pra­dėta tų pačių 1231-ųjų liepą o kitąmet gegužės 30 dieną popiežius Gregorijus IX Spoleto katedroje Antaną Padu­vietį pakėlė į altoriaus garbę. Šventasis nuo seno buvo pranciškonų ordino garbinamas kaip Bažnyčios daktaras, o 1946 metų sausio 16 dieną popie­žius Pijus XII nurodė šiuo titulu (Doctor evangelicus - „Evangelijos daktaras“) jį garbinti visoje Bažnyčioje.

Antonio Giancane / „Saleziečių žinios", 2008 Nr. 2

Linksmasis Dievo paukštelis

Šventasis Pilypas Neris

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.

Jaunystė

1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.

Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.

Šešiasdešimčiai metų į Romą

To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.

Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.

Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.

Pilypo Sekminės

Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,

Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.

Aktyvus apaštalavimas

Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.

Kunigas

1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.

Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.

Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą

Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.

Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).

Oratorija

Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.

O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.

Inkvizicija

Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.

Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.

Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.

Pilypas sensta

Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...

Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.

1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“

Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,

Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.

Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.

Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. birželis

Meksikos karalienė

Palyginti nedidelėje Mechiko aikštėje, priešais senovinę baziliką kasmet, gruodžio 12 dieną susirenka šimtai tūkstančių žmonių. Daugelis piligrimų atvažiuoja čia iš už tūkstančių kilometrų.  

Visi laukia galimybės patekti į šventyklą ir pamatyti ją – Meksikos ir Lotynų Amerikos karalienę Gvadalupaną. Čia jai lenkiasi visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Nekaltos mergelės ir narkokartelių vadeivos prašo jos atleisti nuodėmes. Šventosios Marijos de Gvadelupės ikonos šventė švenčiama gruodžio 12 dieną ir Meksikos gyventojams ši šventė yra svarbesnė net už Kalėdas.

Juan Diego Cuauhtlatoatzin

Šventė pirmą kartą švesta 1531 metais, kai ant Tepejak kalvos indėnui Chuanui Diego stebuklingai apsireiškė Dievo Motina.  Dabar ši kalva yra miesto ribose, bet tais laikais tai buvo neapgyvendintos teritorijos su į šiaurę nuo pagrindinio actekų miesto retai išsimėčiusiomis gyvenvietėmis. Vienoje iš jų buvo ispanų misionierių bažnyčia, į kurią ir atėjo Chuanas Diego. Kunigams jis papasakojo, kad Šventoji Mergelė parodė vietą, kur turi būti pastatyta nauja šventovė. Bet jie nepatikėjo ir pareikalavo įrodymų. Šventoji Mergelė liepė indėnui kitą rytą grįžti į tą pačią vietą, kur jam bus duotas „ženklas“. Tačiau jis turėjo likti namie dėl sunkios jį atėjusio aplankyti dėdės traumos. Chuanas Diego mintimis nuolat kreipdavosi į Mariją, prašydamas jos užtarimo ir pagalbos, kad giminaitis pasveiktų. Ir, kai jis išėjo iš namo, kad atsineštų vandens, jam vėl apsireiškė Marija.

- Atleisk, kad neįvydžiau tavo įsakymo ateiti! Bijojau, kad dėdė mirs, kol manęs nėra – sušuko Chuanas.  

- Žinau, - atsakė Mergelė, - tai ne bėda, tavo dėdė šiandien pasveiks. Eik ant gretimos kalvos ir atnešk ten augančių rožių. Suvyniok jas į savo apsiaustą, kad niekas nematytų, ką neši.

Chuanas Diego nuėjo rožių ir stebėjosi, iš kur jos ten gali atsirasti žiemą ir dar tokiame aukštyje, kur auga tik kaktusai. Tačiau jis rado ten rožes. Nejausdamas skausmo nuo spyglių priskynė pilną apsiaustą ir atnešė Mergelei Marijai. Ji liepė nunešti jas bažnyčios vyresniajam.

- Niekas be tavęs negali matyti, ką turi po apsiaustu. Išberko rožes po jo kojomis ir jis pats išvys ženklą... – pasakė Marija ir dingo.

Kai Diego išskleidė savo apsiaustą priešais prižiūrėtoją, joje pasirodė Dievo Motinos atvaizdas.

Netrukus mažos Tepejak bažnytėlės vietoje iškilo šventykla – Šventosios de Gvadelupės Marijos bazilika. Jos įvaizdis skiriasi nuo kanoninio europietiško atvaizdo. „La Morenitą“ – tamsiaodę Dievo Motiną supa tradicinė indėnų simbolika. Ji apsisiautusi melsvai- žaliu apsiaustu, kuris išdabintas žvaigždėmis, o jos poza primena borchija (indėnišką „Dangaus kelio“ atvaizdą toltekų sostinės Tula griuvėsiuose) atvaizdą. Gvadalupana apsupta kalnų gėlėmis ir remiasi į Mėnulį ir Saulę – tai Meksikoje populiarus ir garbinamas senoviškas Didžiojo Užtemimo arba pradmenų jungties įvaizdis. Mėlyna Šventosios Mergelės apsiausto spalva simbolizuoja Visatos gylį ir begalybę, žalia – sielos skaistumą.

Indėnai „Tikrojo Dievo Motinos“ atvaizde įskaitydavo senovinius savosios religijos simbolius. Šventosios de Gvadelupės Marijos himne apdainuojamas Tulos žlugimas ir naujojo tikėjimo simbolizmas.

Žymiausių pasaulio institutų mokslininkai daug metų negalėjo padaryti vieningą išvadą  apie ikonos dažų sudėtį. Joje nerasta nei augalinės, nei gyvulinės, nei sintetinės kilmės dažų.  Dievo Motinos akyse aptikti mikroskopiniai žmogaus figūrų piešiniai – XVI amžiuje to nebuvo įmanoma padaryti. Figūrų veidai yra stebėtinai panašūs į konkrečius istorinius personažus. Istorikai Marijos de Gvadelupė apsireiškime įžvelgia gerai apgalvotą politinį jėzuitų bažnyčios žingsnį atverčiant į katalikybę naujas tautas, nors iki galo paaiškinti jos atsoradimą neįstengia.

Fizikai jau daug metų fiksuoja iš Šventosios Mergelės figūros sklindantį infraraudonąjį spinduliavimą.

Likus maždaug savaitei iki pagrindinių iškilmių, tikintieji pradeda eisenas iš savo namų ir darbo vietų. Žmonės procesijose būna apsirengę tautiniais rūbais, gieda giesmes ir žengia paskui įvairiaspalviais kaspinais puoštus automobilius, ant kurių įtaisytos gėlėse, balionuose ir dekoratyvinėse vytelėse skendinčios ikonos. Kai procesijos pasiekia bažnyčia, prasideda pamaldos, o kitą dieną viskas kartojama iš naujo.

Paskutinę piligrimystės dieną – gruodžio 11-ąją po procesijos prasideda prabangi, iki gilios nakties trunkanti šventė.

Pagrindinę šventės dieną tradicijos puoselėtojai keliasi 5 ryto, kad visi kartu sudainuotų Mergelei „Manjanitas“ (meksikietiškas sveikinimas su Gimimo diena). Po to šventė tęsiama prie stalo.

Tomis dienomis aikštė pavirsta į daugiatūkstantinę tikinčiųjų stovyklą. Gruodžio 12 dieną piligrimai atneša prie ikonos savo dovanas. Tai gali būtiu koks nors daiktas, o gali būti ir daina arba šokis. Indėnų grupės iš kalnų kaimų atlieka ritualinius ikiispaniškus šokius. Jie būna pasidabinę aukštais galvos apdangalais, kurie simbolizuoja jungtį su dangumi. Tą dieną prieš bažnyčią išsilieja gėlių jūra.

1990 metų gegužės 6 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė Chuaną Diego palaimintuoju, o 2002 metų liepos 31 dieną – šventuoju. Katalikų bažnyčioje minimas gegužės 30 dieną.

Fra Angelico. Kristus nužengė į pragarus

Fra Angelico. Kristus nužengė į pragarus / 183 x 166 cm /1450 / Florencijos vienuolynas, Museo di San Marco.

Kristus nužengė į pragarus, o tiksliau - į Limbo. Šis įvykis neaprašytas nei vienoje iš kanoninių  Evangelijų. Vienintelė rašytinė nuoroda randama apokrifinėje Evangelijoje pagal Nikodemą.

Dar prieš prsikėlimą Jėzus nužengė į pragarus ir išvedė iš ten Senojo Testamento patriarchus ir pranašus, o taip pat Adomą ir Ievą į šviesą. Vėliau patikslinta, kad tai nebuvo Pragaras, o gretima jo sritis Limbo (iš lotynų kalbos limbus – pakraštys, kraštas). Mokymas sako, kad visi šie žmonės, kurie gyveno ir mirė prieš Kristų, aukojosi dėl žmonių atpirkimo, todėl jie buvo patalpinti į atskirą vietą, iš kur Kristus juos išvaduos.

Paveiksle matome, kaip Kristus – nugalėtojas įžengia pro duris, kurios Jam artėjant išvirto pačios. Jos prispaudė mirties ir nuodėmės įsikūnijimą Liuciferį. Išganytojas tiesia savo ranką visų tikinčiųjų tėvui Abraomui, kurį lydi daugybės ilgai išvaduotojo laukusių įkalintų sielų. Tarp jų yra ir Adomas bei Ieva.

Florencijos tapytojas Fra Angelico (1395 –1455 vasario 18) taip pat buvo Dominikonų vienuolis ir 1418 metais įstojo į Fiesole konventą  . Jis išaugo iš paprasto pameistrio, kuris pašviesdavo meistrui žibintu, tapo gerai žinomas ir įgyvendino labai atsakingus užsakymus – freskų ciklus Šv. Petro bazilikoje ir Vatikano Rūmuose. Dar iki mirties ir ypač po jos jis jau buvo vadinamas Il Beato (Palaimintasis), nes nutapė daug religinių siužetų. 1982 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai paskelbė jį palaimintuoju ir taip įteisino jau prigijusį titulą.

Siksto madona

Rafaelis Santis / Siksto madona / 1513-1514 /
Drobė, aliejus / 270 x 201 cm / Drezdeno Senųjų Meistrų  galerija
(Gemaldegalerie Alte Meister)

Šiais metais sukanka 500 metų žymiąjąm Rafaelio šedevrui „Siksto madona“. Paveikslą eksponuojanti Drezdeno Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) parengė naują ekspoziciją ir patalpino paveikslą paauksuotų korintinių kolonų ir masyvaus karnizo rėmuose.

1512 metais popiežius Julijus II rinko lėšas Pjačencos Šventojo Siksto benediktinų vienuolyno koplyčios statybai, kur turėjo būti saugojamos Šv. Siksto ir Šv. Barboros relikvijos.  Koplyčios Nekaltosios Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus altoriui reikėjo paveikslo ir kardinolas davė užsakymą nutapyti „Siksto madoną“ pripažintam madonų meistrui Rafaeliui. Pontifikas reikalavo, kad paveiksle būtų pavaizduota jo dėdė, šventasis popiežius Sikstas VI ir viena iš keturiolikos šventųjų pagalbininkių – šventoji Barbora.

Rafaelis metė visus svarbius ir neatidėliotinus darbus Romoje ir ėmėsi darbo gūdžioje provincijoje. Jis tarsi nujautė, kad šis darbas taps jo kūrybos viršūne. Įžymiausiąjį savo paveikslą Rafaelis tapė baigė 1513 arba 1514 metais. Kartais yra tvirtinama, kad Rafaelis troško amžiams palikti savo pėdsaką mylimoje Pjačencoje, kuri skirtingai nuo Romos buvo patikimai apsaugota nuo visų kataklizmų. Paskutinius šešis metus jis buvo pradėjęs tapyti ir kitas Madonas, tačiau užbaigti jų nespėjo - mirė 1520 metais, todėl juo užbaigė Rafaelio pagalbininkai.

„Siksto madonos“ paveikslas išliko koplyčios altoriuje iki 1754 metų, kuomet Saksonijos karalius Augustas III už 110 000-120 000 frankų. nusipirko jį iš benediktinų vienuolių. Kaip ir jo senelis bei tėvas, Augustas III buvo aistringas dailės kūrinių kolekcionierius. Tai jie sukūrė pasaulinės klasės Senųjų meistrų kolekciją, o „Siksto madona“ yra tos kolekcijos pažiba. Legenda sako, kad Augustas netgi patraukė savo sostą, kad paveikslas būtų gerai apšviestas pro langą sklindančia šviesa. 1747 metais  visa kolekcija buvo perkelta į Drezdeno pilį, kur buvo daug erdvesnis pastatas Stallgebäude (tai buvo ir Augusto rezidencijos vieta). Jis panoro, kad paveikslas kabotų sosto menėje.

Rafaelio „Siksto madona“ buvo vienintelis Rafaelio darbas Vokietijoje ir tai sukėlė sensaciją. Visa protesatntiškoji Saksonija, dabar gyveno nesantaikos metą su pontifikatu ir katalikybe aplamai, todėl atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Kai kas bandė traktuoti Madoną, kaip mitologinę Junoną, o paveikslo kompoziciją – kaip senovinę auskinės auros repliką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) buvo uždaryta, o jos kolekcija saugiai paslėpta Šveicarijos požemiuose. Kaip tik dėl to Rafaelio šedevras išliko per visą miestą nušlavusį Drezdeno bombardavimą. Smarkiai apgriauta galerija pilnai restauruota tik 1960 metais. „Siksto madona“ išsigelbėjo ir nuo sovietinių kareivių, nors SSRS spauda teigė, kad būtent jie išgelbėjo paveikslą iš užtvindyts šachtos. Iš tikrųjų jis buvo saugomas gerai apsaugotoje ir sandarioje kameroje. Iš tikrųjų jie tenorėjo apkaltinti nacius, kad šie barbariškai elgėsi su meno kūriniais.

1955 metais, kai po Stalino mirties praėjo jau du metai, SSRS nusprendė grąžinti „Siksto madoną“ Vokietijai ir tai nušvietė, kaip geros valios aktą stiprėjančių draugystės ryšių šviesoje. Taip Augusto sukauptos kolekcijos perlas vė sugrįžo į Senųjų Meistrų galeriją.

Paveiksle vaizduojama santūraus jaudulio kupina Marija. Dvasinio tyrumo ir žemiško grožio kupina moteris rimtai ir truputį liūdnai žvelgia tolyn. Ant jos rankų – vaikas, už kurį ji pasiruošusi atiduoti savo gyvenimą. Ji jaučia skausmą dėl savo bejėgiškumo pasipriešinti neišvengiamybei, ji yra susitaikiusi. Madonos veidas – antikinio grožio ir krikščioniškojo dvasinio idealų vienybė ir įsikūnijimas. 

Atrodo, kad prieš žiūrovus ką tik atsivėrė uždanga ir išryškėjo dangiška vaizdas – lengvai debesimis žengianti Marija ant rankų rūpestingai neša kūdikėlį Jėzų. Šis patikliai prigludęs prie motinos. Marija tarsi leidžiasi ant žemės, - Rafaelis labai meistriškai perdavė vos juntamą judesį. Nuslopinusi nerimą didinga madona eina pas žmones.

Tačiau jos šlovė niekaip neakcentuojama – Marija basa, tačiau priklaupęs, palaimingai nusiteikęs Šventasis Sikstas VI sutinka ją kaip valdovę. Jis žvelgia aukštyn – į motinos ir vaiko veidus. Kairioji Siksto ranka, tarsi priimdama Marijos nerimą, priglausta prie krūtinės, o dešinioji rodomuoju pirštu tiesiasi į žiūrovą. Vienuolyno globėjas popiežius Sikstas 258 metais mirė kankinio mirtimi ir buvo paskelbtas Šventuoju. Jis tarsi prašo Marijos, kad ji užtartų visus tuos, kurie jai meldžiasi prie altoriaus. Kairiajame apatiniame kampe yra popiežiaus tiara.

Marijai iš dešinės yra Pjačencos globėja Šv. Barbora. Čia ji pavaizduota, kaip žavi jauna mergina. Barboros poza ir veidas, nuleistas žvilgsnis išreiškia nuolankumą ir palaimą.

Paveikslo gilumoje, antrame plane, auksinėje migloje vos įžvelgiami angelų veidai. Jie sustiprina bendrą pakilią atmosferą. O priekyje, pačioje apačioje, parėmę savo galveles putliomis rankytėmis stovi du angeliukai su sparneliais. Jie svajingai ir mąsliai žvelgia aukštyn. Šie du angelėliai kiek primena mitologinius amūrus, tačiau suteikia visam paveikslui ypatingą šilumą ir žmogiškumą.

Ant madonos rankų esantis kūdikis yra kupinas nevaikiškos rimties, jo žvilgsnis įdėmus ir dėmesingas. Jis žvelgia į mus ir pasaulį su tokia jėga ir ryžtu, lyg matydamas savo likimą ir visos žmonijos likimą. Įspūdį sustiprina vėjo kedenami vaiko plaukai.

Rafaelio genijus tarsi įrašė dangiškąjį kūdikį į magišką kairiąja madonos ranka, krintančiu apdangalu ir dešiniąja Kristaus ranka apribotą ratą.  Grakščios užapvalintos linijos, minkštas piešinys, sodrios spalvos sukuria bendrą saikingumo, pusiausvyros ir harmonijos vientisumą. Šiuo savo kūriniu Rafaelis sukūrė labiausiai išaukštintą ir supoetintą Madonos įvaizdį Renesanso dailėje.

Tai tikras reginys – juk ne veltui pats autorius praskleidė žiūrovams sunkią uždangą. Tai savo didingumu, išmintimi ir grožiu realybę perkeičiantis reginys. Jis išaukština dvasią, pavergia ir taurina mus. Šio reginio troško ir jį gavo geresnio pasaulio savjonėse paskendusi Aukštojo Renesanso Italija. 

Ir jis jaudina mus iki pat šios dienos – kiek daug gražių ir teisingų žodžių apie jį ištarta visame pasaulyje. Jau XIX amžiuje į Drezdeną, prie „Siksto madonos“ driekėsi tikri piligriminiai keliai. Paveikslą aukštino daugybės poetų ir rašytojų lūpos. Rusų rašytojai Tolstojus ir Dostojevskis „Siksto madonos“ reprodukcijas buvo pasikabinę savo kabinetuose. Dostojevskis įžvelgė „Siksto madonoje“ aukščiausius žmogiškojo kilnumo bruožus ir aukščiausią žmogiškojo genijaus apsireiškimą. Jo žmona savo dienoraštyje rašė, kad „Fiodoras Michailovičius tapyboje labiausiai vertino Rafaelio kūrinius, o geriausiu iš jų laikė „Siksto madoną“.

Puškinas rašė, kad „tik vieno paveikslo amžinu žiūrovu būti norėčiau...“ Puškinas buvo ypatingas Rafaelio gerbėjas ir laikė jį giminingos prigimties.

Dailininkas Briulovas rašė: „Kuo daugiau žiūri, tuo labiau junti to grožio tobulumą: kiekvienas bruožas išmąstytas, perpildytas gracija ir apjungtas griežtu stiliumi...“

Išties Siksto madona įkūnija tuos grožio ir gėrio idealus, kurie vos vos alsavo liaudies sąmonėje Rafaelio laikais. Jis išdėstė tuos idealus iki galo, drąsiai praskleisdamas nuo kasdienybės skiriančią uždangą ir parodė juos pasauliui ir visiems tiems, kurie ateis vėlesniais laikais. 

Karlas Maratis taip išreiškė savo nuostabą: „Jei man parodytų Rafaelio paveikslą ir aš nieko apie jį nežinočiau, ir jei man paasakytų, kad tai angelo kūrinys, aš tuo patikėčiau“.

Rusų rašytojas Gercenas Madonos akyse įžvelgė neviltį, bet visgi jose daugiau gailestingumo. Susimąsčiusi ir įžvalgi madona tuo pačiu metu įkūnija ir protrūkis ir stabtelėjimas. Ji ir eina ir sklendžia. Jos žvilgsnis nepagaunamas – žiūri į jus ir tolyn; kažką žino, kažką įžvelgia.

Specialią giesmė Siksto madonai sukūręs didysis Gėtė taip pat buvo Rafaelio gerbėjas, ir savo pagarbą išsakė tokiais žodžiais: „Jis kūrė tai, apie ką kiti tik svajojo“. Richardas Vagneris specialiai vien dėl šio šedevro važiavo į Drezdeną, o Alfredas Retelis (Alfred Rethel) pasakė – „atiduočiau karalystę mainais į malonumą stovėti prieš šį paveikslą“.

Iš kur pas Mozę ragai?

Mikelandželas gyveno katalikiškoje Italijoje, o jo skaitytas Šv. Raštas yra romėniškas graikiškos „Septuagintos“ vertimas „Vulgata“.
Ten rašoma:
Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti. (Iš. 34, 29-30)
Iš ivrito kalbos žodis „qrn“ gali būti išverčiamas keliomis prasmėmis:
1) qeren - ragas
2) qeren - spindulys
3) qaran – švytėjo, spinduliavo
Todėl iš ivrito į europinės kalbas verstame tekste sakoma: „jo veido oda švytėjo“, o Vulgatoje tai buvo išversta kaip „ragai“.
Simboliškai ragą augaluose išreiškia spyglys. Todėl galima manyti, kad Kristaus erškėčių vainikas (uždėtas jam pasityčiojant iš Jo,  vadinusio save Žydų Karaliumi) gali būti suprastas kaip Šviesos karūna. Beje įdomu palyginti karūnos reikšmes įvairiose kalbose: rusiškai – „корона“, lotyniškai – „corona“, angliškai – „crown“, lietuviškai – „karūna“. Visuose šiuos žodžiuose galima atsekti žydiško „qrn“ atitikmenį.

Šventasis Izidorius – oficialus interneto globėjas

Bartolomėjus Estebanas Muriljo
„Šv. Izidoriaus portretas“

Atmintis – tai pasaulio lobynas.
Ji saugo visa, kas sukurta, visas mintis.
Šv. Izidorius

Sevilijos ir Vestgotų Ispanijos arkivyskupas, paskutinis lotyniškasis bažnyčios Tėvas ir viduramžių enciklopedizmo pradininkas Šv. Izidorius ( _la. Isidorus Hispalensis, _es. San Isidoro de Sevilla) yra žinomas dėl savo meilės mokslams. Gimė apie 560 metus Naujojoje Kartaginoje (Ispanija) vestgotų karaliaus dvare tarnavusio romiečio Severiano ir vestgotų karaliaus dukros Teodoros šeimoje. Jis turėjo du brolius – Leandrą ir Fulgencijų (abu tapo vyskupais) bei seserį Florentiną (ji buvo vienuolė). Vėliau visi tapo šventaisiais.

Izidorių griežtai ir rūsčiai auklėjo daug vyresnis brolis Leandras. Teigiama, kad neapsikentęs Izidorius pabėgo iš namų, kuo toliau nuo priekaištų ir nuo nepakeliamai buko kalimo. Atsidūręs laisvėje berniukas prisėdo ir pamatė, kaip tolygiai lašantys šalia tekančio upelio vandens lašai išmuša akmenyje duobutę. Staiga jis suprato, kad žmogus turi būti panašus į tuos lašus ir kryptingai mušti į vieną tikslą. Jis grįžo namo ryžtingai nusiteikęs tęsti mokslus, o Leandras pasirūpino, kad ateityje berniukas negalėtų pasprukti. Greičiausiai jis buvo uždarytas vienuolyno celėje – brolis nelabai tikėjo, kad pabėgimas nepasikartos. Jau daug vėliau, kai Leandras tapo Sevilijos vyskupu jie darniai darbavosi kartu, Izidorius netgi užbaigė brolio pradėtus darbus ir niekada nejautė jokios skriaudos ar apmaudo.

Jaunystėje Izidorius įgijo retorinį išsilavinimą, o mirus Leandrui 601 metais paveldėjo Sevilijos vyskupo katedrą baigė brolio pradėta mišiolo ir brevijoriaus rašymą ir valdė vyskupiją 37 metus. Sekdamas vyresniojo brolio pėdomis tapo vestgotų karaliaus Rekaredo šventiku ir atvertė vestgotus iš arijaniškos erezijos į Kriščionybę. Pirmininkavo Sevilijos (619) ir ketvirtajame Toledo (633) susirinkime, kur įtvirtinta valstybės ir bažnyčios vienybė ir sankcionuotas pakantumas žydams. Būtent Šv. Izidorius įsteigė atstovaujamos vyriausybės modelį. Jis atmetė autokratiško sprendimo būdus ir surengdavo Sinodus, kur buvo aptariami Ispanijos Bažnyčios reikalai.

Jis išgarsėjo, kaip vienas iš labiausiai mokytų savo epochos žmonių –bažnytiniuose susirinkimuose dėl savo nuopelnų jis buvo sodinamas netgi aukščiau nei Toledo vyskupas.

Izidorius padėjo steigti mokyklas, bibliotekas ir skriptorijus. Jo reikalavimu kiekvienoje Ispanijos vyskupijoje buvo įsteigta vyskupijos mokykla (seminarija), o joje dėstomų dalykų tarpe buvo graikų kalba, laisvieji menai, medicina, teisė, Aristotelio darbų studijavimas ir kita.
Jo literatūrinės veiklos tikslas – teologinis švietimas. Izidorius nebuvo prigimtinis rašytojas, jis labai daug skaitė ir nuolat viską pasižymėdavo, todėl didžioji jo kūrinių dalis – pagoniškų ir krikščioniškų autorių išrašai ir citatos.

Vyskupas Izidorius buvo vienas iš vaisingiausių ankstyvųjų Viduramžių rašytojų. Jo rankai priklauso kelios dešimtys kūrinių. Jų tarpe yra vertingiausias istorinis veikalas „Gotų karalių, vandalų ir Svetų istorija“ ("Historia de re g ibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum") ir knygos „Apie tėvų gimimą ir mirtį“, „Apie šviesiausius vyrus“ (De viris illustribus),, gamtos mokslų traktatai „Apie kūrinių tvarką“, „Apie daiktų kilmę“ (De natura rerum), pamokomieji rinkiniai „Sentencijos“ ir „Sinonimai“, „Kai kurios Šventojo Rašto alegorijos“, „Šventojo Rašto skaičių knyga“ (Liber numenorum qui in sanctis scripturis occurunt), kur aiškinamos kažkurių skaičių alegorijos, bažnytinės ir vienuolynų taisyklės, išsamus susirašinėjimas su amžininkais.

Ypatingą vietą ne tik jo palikime, bet ir visoje Viduramžių kultūroje užima 20-ies knygų „Etimologija“ ((Etymologiarum libri XX), dar žinoma kitu pavadinimu – „Pradmenys“ (Origines). Tai yra pirmoji išsami Viduramžių enciklopedija, kurioje yra kiekvienam išsilavinusiam žmogui reikalingi duomenys. Ten yra gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos, medicinos, teisės ir kitų mokslų žinios. Kiekvienas knygos skyrius pradedamas nuo sąvokų ir jų supratimo aprašymo, todėl ir kilo toks veikalo pavadinimas.

Pirmieji trys šios enciklopedijos tomai pašvęsti septyniems laisviesiems menams tai yra triviumo – gramatikos (1 tomas), retorikos ir dialektikos (2 tomas) bei kvadriumo – aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos (3 tomas) sąjungai. 4 tomas skirtas medicinai ir bibliotekoms, 5 – įstatymams ir chronologijai, 6 – bažnytiniam tekstams ir apeigoms, 7 – Dievui, angelams ir šventiesiems, o taip pat žemės ir dangaus parapijoms, 8 – Bažnyčiai ir erezijoms (Izidorius aprašė mažiausiai 68 erezijas), 9 – kalboms, tautoms, karalystėms, miestams ir titulams, 10 – etimologijai, 11 – žmogui, stebuklams ir apreiškimams, 12 – žvėrims ir paukščiams, 13 – pasaulio šalims, 14 – geografijai, 15 – architektūrai ir kelių statybai, 16 – akmenims ir metalams, 17 – žemės ūkiui, 18 – karo terminams, teisei ir viešiesiems žaidimams, 19 – laivams, pastatams ir drabužiams, 20 – maistui, instrumentams, baldams ir namų apyvokos daiktams.

Šios knygos buvo ypatingai populiarios net 9 šimtmečius – šiuo metu yra išlikę apie 1000 rankraštinių variantų. Daugelį amžių ši enciklopedija buvo Europos programinių žinių sąvadas, todėl Šv. Izidorius jau nuo seno yra laikomas mokinių ir studentų globėju.

Iki pats mirties – beveik 80 metų jis laikėsi asketiško gyvenimo būdo, o paskutinį gyvenimo šioje žemėje pusmetį taip dosniai dalino išmaldą, kad dieną ir naktį prie jo namų būriavosi iš visos šalies suvažiavę vargšai.

Šv. Izidorius mirė 636 metų balandžio 4 dieną. Romos katalikų bažnyčia Izidorių kanonizavo 1598 metais, tai padarė popiežius Klemensas VIII, o 1722 metais popiežius Inocentas XIII paskelbė Šv. Izidorių Bažnyčios mokytoju.

Šv. Izidoriaus palaikai yra Kastilijos Leono mieste, kur juos pernešė Kastilijos karalius Ferdinandas I. Jis gavo relikvijas iš Evilijos emyro ir pastatė Leone Šv. Izidoriaus bažnyčią.

1999 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai pavadino Šv. Izidorių kompiuterių vartotojų ir interneto globėju. Bet kame yra Šv. Izidoriaus „internetiškumas“? Pats paprasčiausias atsakymas – „Etimologijos“. Laikoma, kad Šv. Izidorius yra pirmasis duomenų bazės kūrėjas (prie jo enciklopedijos net 9 šimtmečius „jungėsi“ daugybė žmonių). Joje buvo ne vien faktų krūva – konkrečių faktų ten kaip tik ir trūko, bet ten buvo metodologija – būdas surasti tinkamą informaciją. Jis pats buvo švietėjas, mokslo populiarintojas, pagaliau - nuorodų šaltinis.

Bet ir tai – ne viskas. Reikia imti domėn tą laikotarpį ir tuos uždavinius, kuriuos jis sprendė. Pats to nežinodamas Sevilijos vyskupas kyla iš barbarų laikų, žinoma, ne jis vienas. Bet jo sukurtas virtualaus pasaulio statymo metodas buvo gyvybingas ir suteikė galimybę kurti ir perduoti kultūrą. Jis jungė tautas (-inter) ir laikus. Gali būti, kad interneto globėju jis pasirinktas dėl to, kad dabar tai yra chaotiška ir gana barbariška erdvė, neapdirbta žemė, kuriai reikia tvarkos ir kurią reikia sukultūrinti. Kažkas yra šiame pasirinkime, nes Bažnyčia nuo pat savo užgimimo nešė žmonėms civilizaciją – vienuoliai mokė čiabuvius žemės ūkio, perrašinėjo antikos filosofų traktatus, kūrė rašmenis. Lotynų kalba ilga laiką tarnavo kaip bendra kalba. O pažvelgus į bažnytines struktūras (ypatingai pirmąsias) nesunkiai atpažįsti informacijos perdavimo inter-tinklą. Jis puikiai veikė sugriuvusiuos Romos imperijos keliais. Krikščionybė turėjo puikų valstybinės informacijos apsikeitimo tinklą, kuris Europoje pasiektas tik 19 amžiuje ir buvo kur kas mažiau demokratiškas.

Šv. Izidorius rašė:
„Erezija“ kyla iš graikiško žodžio, kuris reiškia „pasirinkimą“.... Bet mes neturime teisės tikėti tuo, ką patys pasirinkome, ar rinktis tai, kuo tiki dar kas nors. Mes turime Dievo apaštalus, kuriais galima pasikliauti, ir jie nesirinko kuo tikėti, bet tiksliai perdavė Kristaus mokymą“.

Šv. Izidorius nebuvo eiliniu kultūros veikėju, todėl jo globėjiškumas priklauso nuo to, kuo laikomas internetas. Šv. Izidorius padeda pažvelgti į šį reiškinį nauju žvilgsniu.

Tačiau jis nebuvo vienintelis pretendentas į šį titulą. Kartu su juo buvo iškelta Šv. Teklė ir Šv. Pedro Regalado – abu iš Ispanijos.

Šv. Pedro Regalado gyveno XV šimtmetyje ir garsėjo tuo, kad būk tai sugebėdavęs vienu metu pasirodyti dviejuose per 77 km nutolusiuose vienuolynuose. Šio stebuklo esmė yra panaši į šiuolaikinio žmogaus galimybes – interneto pagalba jis gali būti skirtingose Žemės vietose tuo pačiu metu.

Katalonietės Šv. Teklės šalininkai manė, kad visos kompiuterinės problemas liečiančios ir jai nukreiptos maldos yra ypatingai paveikios. Ji ypatingai gailestinga atgailaujantiems spazmo skleidėjams ir vogtos programinės įrangos vartotojams. Beje, vienintelis jos ryšys su Internetu, tai, kad jos vardas kataloniškai reiškia „klavišą“.

Buvo siūloma interneto globėju paskelbti ir Šv. Antaną Padujietį, į kurį tradiciškai kreipiamasi kai reikia ką nors rasti, ypač jei pametei. Į interneto globėjus buvo siūlomi dar du, 20 amžiuje gyvenę kandidatai. Abu kunigai ir abu žuvo vokiečių koncentracijos stovyklose. Lenkų pranciškonas, tėvas Maksimiljanas Kolbė plačiai naudojosi visomis prieinamomis technikos naujovėmis, o kartą netgi sakė pamokslą .... varikliui. Antrasis kandidatas – išsilavinęs olandų kunigas Titus Brandsma. Kai į valdžią atėjo Hitleris, Brandsma buvo atsakingas už trijų dešimčių katalikiškų leidinių leidybą. Jis atsisakė spausdinti juose nacistinę medžiagą. Dėl to buvo įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje, kur ir mirė gavęs nuodų injekciją – vokiečiai eksperimentavo su mirtimi.

Bet virtualios realybės globėju pasirinktas Izidorius iš Sevilijos. Dabar jo vardadienį mini ne tik katalikiškų kraštų kompiuterininkai, bet ir kitų konfesijų internautai. Vatikanas pirmą kartą prisijungė prie interneto 1996 metais – tada sukurtas tinklapis vatican.va. Šio tinklapio serveriai pavadinti arkangelų Rapolo, Mykolo ir Gabrieliaus vardais.

Be oficialaus globėjo katalikai turi ir specialią „Maldą, prieš pradedant naršyti internete“. Jos tekstas buvo paskelbtas katalikų svetainėje www.catholic.org :

Visagali amžinasis Dieve, kuris sutvėrei mus pagal savo panašumą
ir liepei mums ieškoti visų pirma kas gera, teisu ir gražu,
ypač dieviškajame asmenyje Tavo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus,
padėk mums, per šv. vyskupo ir daktaro Izidoriaus užtarimą,
kad mūsų naršymo internete metu kreiptume mūsų rankas ir akis tik ten, kur Tau patinka
ir turėtumėm meilės ir kantrybės tiems, kuriuos ten sutiksime per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Šventasis Izidoriau, melski už mus!

Ikonografijos Šv. Izidorius dažniausiai vaizduojamas kaip pagyvenęs vyskupas su plunksna ir knyga, dažnai su „Etimologija“. Kartais šalia jo vaizduojamos bitės, kurios simbolizuoja oratorystės dovaną. Taip pat vaizduojami broliai ir seserys.

Šv. Rita (Saint Rita of Cascia)

Šv. Rita (1381-1457) gimė Italijos Umbrijos regiono Rokaporenos (Roccaporena), miestelyje, netoli Kaskijos (Cascia). Jos tėvai – Antonijus ir Amata Lotti nuo pat gimimo laikė ją ypatinga Dievo dovana, nes ji gimė kai jie buvo pakankamai seni. Tikrai žinoma, kad jos šeima buvo pasiturinti ir suteikė Ritai išsilavinimą.

Dokumentiškai įrodytas nuostabus stebuklas su bitėmis. Jos tūpė ant naujagimės mergaitės lūpų ir nei viena neįgėlė, bet visos nešė medų. Metraščiai taip pat byloja apie ypatingu švarumu ir gailestingumu pasižymėjusią vaikystę bei didžiuliu jos noru susijungti su Dievu. Būdama mergaite Rita dažnai lankėsi Kaskijos augustinijonių vienuolyne ir nuolat svajojo į jį įstoti.

Niekas jau nekalba apie tūkstančius Ritos amžininkių, o apie ją sakoma, kad „ji pradėjo nuo paniekos pasauliui ir atėmė iš savęs pasaulietišką tuštybę“. Kai jos tėvai primygtinai reikalavo, kad ji „gyventų atsižvelgdama į šeimos padėtį ir jos teikiamas sąlygas“, mergaitė atkirto, kad „jos padėtis ir sąlygos yra ne kas kita, kaip tarnavimas už ją mirusiam ir nukryžiuotam Jėzui Kristui“.

Kartą Rita meldėsi Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje. Jai įsiminė šie šventi žodžiai: „Ego sum Via Veritas et Vita“ („Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“). Jie padarė tokį didelį įspūdį, kad nuo tos akimirkos karštai pamilo Jėzų ir pradėjo savo tarnystę Jam. Nuo to laiko ji atverdavo savo sielą tik Jam, vaikščiojo tik su Juo ir su kitais bendravo tik per Jį. Rita tvirtai apglėbė Jėzų ir niekada nuo Jo nesitraukė.

Tačiau jos tėvai nepaisė ir pažadėjo Ritą stipraus ir karšto charakterio vyrui Paolo Mancini. Ji nuolankiai sutiko su tėvų sprendimu ir priėmė tai kaip Dievo valią. Netrukus po vedybų jiems gimė dvynukai berniukai. Rita gyveno tipišką Rokaporenos namų šeimininkės, motinos ir žmonos gyvenimą. Netrukus Paolo įsidarbino miesto sargybiniu. Kaip ir daug kur, Kaskijoje buvo stipri dviejų politinių frakcijų – Gvelfų ir Gibelinų priešprieša. Pareigūnas Paolo neretai patekdavo į šių dviejų frakcijų konfliktus ir nuolat patirdavo įtampą, kuri vis dažniau išsiliedavo Mancini šeimoje. Audringas temperamentas vis dažniau pasireikšdavo brutalumu. Apimtas pykčio dėl praloštų pinigų vis dažniau mušdavo savo žmoną. Maldomis, kantrybe ir meile Rita sugebėdavo atsilaikyti prieš smurtą, tačiau ji negalėjo apginti vyro nuo to pavojaus, kurį jam kėlė visuomenė.

Nepaisydami Ritos prašymų ir įtakos abu sūnūs taip pat pasuko tėvo keliu.

Vieną dieną iš darbo grįžtantis Paolo pateko į pasalą ir buvo nužudytas. Vyro mirties sukeltą skausmą padidino abu sūnūs, kurie laikėsi nerašytų įstatymų ir prisiekė siekti kraujo keršto – vendetos. Vienintelis jos atsakas buvo malda ir įkalbinėjimai.
Jos sūnūs dėl natūralių priežasčių mirė jauni, tačiau jie jau buvo atgailoje ir priėmė paskutinius sakramentus, kurie ir apsaugojo nuo kūniškų ir dvasinių pavojų. Nepaisydama sunkios netekties ji dėkojo Dievui, kad abu mirė ramybėje ir laisvi nuo mirtinos nuodėmės.

Dabar ji liko visiškai viena ir laisva nuo šeimyninių pareigų. Ji dar kartą prisiminė jaunytėje patirtą pašaukimą – įstoti į Šv. Marijos Magdalenos augustinijonių vienuolyną. Tačiau kai kurie šios bendruomenės tikintieji priklausė tai politinei frakcijai, kuri buvo atsakinga už Paolo mirtį, todėl darė kliūtis Ritai. Jos prašymas priimti į vienuolyną buvo atmestas. Laimei, ji nebuvo lengvai atkalbama nuo to, kas jai buvo žinoma, kaip Dievo planas. Ji meldėsi trims šventiesiems užtarėjams – Jonui Krikštytojui, Šv. Augustinui ir Šv. Nikolui iš Tolentino ir prašė padėti sutaikyti priešiškas Kaskijos partijas. Malda buvo sėkminga ir Rita pagaliau buvo priimta į vienuolyną.

1413 metais trisdešimt šešerių metų sulaukusi Rita pasižadėjo sekti Šv. Augustino pėdomis ir laikytis jo sukurtos regulos. Likusius 40 savo gyvenimo metų ji paskyrė save nuoširdžiai maldai, labdaringiems darbams ir stropiai meldėsi už žmones, kurie apleido savo religines pareigas. Ji ypatingai siekė išsaugoti taiką bei sutarimą Kaskijos miestiečių tarpe. Būdama vienuole, ji buvo visoms seserims pavyzdys: visas ji pralenkė apsimarinimais ir buvo plačiai žinoma, kad Dievas išklauso jos maldą. Ją vargino nuolatinės ligos. Bet savo kantrybe, dvasios skaidrumu ir nuolatine malda ji jungėsi su Kristaus skausmais ir su Dievu. Su didžiule ir tyra meile Rita siekė kuo artimiau susieti save su atperkamąja Jėzaus kančia. Jos troškimas išsipildė ypatingu būdu.

Kai jau jau buvo 60 metų, vieną dieną ji, kaip jau buvo įprasta, kontempliavo priešais Nukryžiuotojo Kristaus paveikslą. Staiga jos kaktoje atsirado nedidelė žaizda – tarsi spyglys iš Kristaus erškėčių vainiko pervėrė jos odą. Kitus 15 metų ji turėjo šį niekada neužgyjantį vienybės su Viešpačiu ženklą. Nepaisydama sunkios ligos ir skausmo, ji iki pat mirties neatsisakė labai asketiško gyvenimo būdo.
Paskutinius keturis savo gyvenimo metus Rita buvo prikaustyta ligos patale ir valgė tiek mažai, kad galima sakyti, jog jos gyvybę palaikė vien Eucharistija. Nepaisydama didžiulių kančių, savo kantrybe ir džiaugsmingu nusiteikimu ji labai įkvėpė savo seseris Viena iš jų, lankėsi pas Ritą vos keli mėnesiai prieš mirtį ir vėliau liudijo apie vieną iš pirmųjų Ritos stebuklų. Paklausta, ar turi kokių nors ypatingų pageidavimų, Rita atsakė, kad norėtų turėti raudoną rožę iš savo tėvų namų. Tai buvo paprastas, bet sunkiai įvykdomas pageidavimas – už lango buvo sausio mėnuo. Vis dėlto sesuo nuvažiavo į Ritos tėviškę ir nustebo radusi ant rožių krūmo vienintelį, ryškiai raudoną žiedą. Ji nedelsiant atvežė žiedą Ritai, kuri karštai meldėsi dėkodama Dievui už tokį meilės ženklą.

Taip erškėčio šventoji tapo rožės šventąja. Ta, kurios beviltiški norai buvo įgyvendinti, tapo užtarėja tų, kurie turi beviltiškų norų... Paskutinius jos ištartus žodžius girdėjo seserys: „Pasilikite šventoje Jėzaus meilėje. Likite paklusnios šventajai Romos Bažnyčiai. Likite taikoje ir broliškame dosnume“.

Šv. Rita mirė 1447 metų gegužės 22 dieną Kaskijoje. Jos kūnas yra stikliniame karste Kaskijos Šv. Ritos bazilikoje. Jos kūnas ne kartą be niekieno pagalbos keitė savo padėtį o jos akys būna tai atmerktos tai užmerktos.

1627 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė ją palaimintąją, o 1900 metų gegužės 24 dieną popiežius Leonas XIII paskelbė šventąja. Minima gegužės 22 dieną.

Šv. Rita globoja, tėvystę ir motinystę, prievartautojų aukas, vienatvėje esančius žmones, našles ir sužeistus. Į ją meldžiamasi nevaisingumo, kūniškų negalavimų, beviltiškais atvejais. Ji užtaria kebliomis santuokos akimirkomis. Šv. Rita yra galinga užtarėja – dėl daugybės stebuklų Ispanijoje ji vadinama „patekusių į beviltišką padėtį šventąja“ (La Santa de los impossibiles).

Šv. Rita vaizduojama laikanti rankose rožių, su žaizda kaktoje.

Malda į Beviltiškųjų Šventąją

Puikioji Šventoji Rita, stebuklų darytoja iš Kaskijos šventovės, kur visame savo grožyje miegi taikoj, kur tavo relikvijos iškvepia rojaus kvapą, gailestingai pažvelk į kenčiantį ir verkiantį mane! Tu matai kraujuojančią ir erškėčiais vainikuotą mano širdį, brangi Šventoji, tu matai, kad mano akys nebeturi ašarų, tiek daug aš jų išraudojau! Esu išvargintas ir netekęs drąsos, jaučiu, kaip maldos miršta mano lūpose. Ar turiu pulti į neviltį šioje mano krizėje?Ateik Šventoji Rita, ateik man padėti ir gelbėk mane. Ar ne tu vadinama Beviltiškųjų Šventąja, užtarėją esančių neviltyje?

Garbinu Dievo man ištartą tavo vardą ir prašau malonės (čia prašoma malonė). Visi garbina tavo vardą, vis kalba apie nuostabiausius tavo stebuklus, tik aš vienas esu nusivylęs, gal dėl to, kad negirdi manęs? O ne! Melsk už mane, melsk už mane maloningąjį Viešpatį Jėzų, kad jis pasigailėtų manęs dėl mano bėdų, ir, kad per tave geroji Šventoji Rita aš pasiekčiau tai, ko mano širdis karštai trokšta.

Meldžiamasi „Tėve Mūsų“, „Sveika Marija“ ir tris kartus „Garbė Dievui“.

Kas nori gali pasidaryti Noveną ir melstis devynias dienas.

Apaštalas Paulius

1989 metų gegužės 12 dienos Aleksandro Menio paskaita Maskvos M. Gorkio Kultūros rūmuose

O dabar papasakosiu jums apie žymiausią pasaulinės istorijos figūrą, vieną iš Naujojo Testamento autorių – apaštalą, šventąjį Paulių. Jo vardas yra dviejų tūkstantmečių krikščionybės istorijos vėliava. Jo nekentė ir Romos imperijos griovimu kaltino Adolfas Hitleris. Vokiečių filosofas Nyčė vadino jį Kristaus sumanymą sugriovusiu žyniu.

Žymiausi istorikai, tokie kaip rusas Glubokovskis ir vokietis Alfredas Garnakas pabrėždavo, kad tik apaštalo Pauliaus valia ir pastangomis Krikščionybė pasklido pasaulyje. Žymus gydytojas, filosofas, muzikantas, vargonininkas Albertas Šveiceris sakė, kad būtent Šventasis Paulius išvystė tą dvasią ir tuos pradmenis, kurie sudėti Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Ir jie yra teisūs.

Kas gi buvo Paulius? Lotyniškai jo vardas skamba Paulus, o žydiškas jo vardas buvo Šaul arba Saul. Jis gimė pirmajame pirmojo mūsų eros amžiaus dešimtmetyje šiuolaikinės Turkijos teritorijos, Mažosios Azijos pietuose esančiame Tarso mieste. Miestas buvo Rytų ir Vakarų įtakų riboje. Saul buvo auklėjamas pagal griežtas judėjų tikėjimo sąvokas ir garbingas fariziejiškas tradicijas.

Artimieji tikėjosi, kad jis taps mokytoju ir teologu, todėl pasiuntė mokytis į Jeruzalę, pas garbingą ir žinomą rabiną Gamalielį. Gamalielis arba Gamalijilas buvo pabrėžiu – ne pačia blogiausia, o geriausia prasme fariziejų partijos patriarchas. Tai buvo garbingi žmonės, ištikimai saugoję Senojo Testamento tradicijas. Tai buvo tas pats Gamalielis, kuris perspėjo Sinedrioną nepersekioti Kristaus mokinių ir nestoti prieš Krikščionybę.

Paulius prisimena, kad jis buvo pats uoliausias mokinys Dievo įstatymus studijuojančių jaunųjų amžininkų ir tėvynainių tarpe. Sužinojęs apie susidorojimą su Steponu jis panoro parodyti, kad pritaria šiai bausmei, atėjo ir saugojo į pirmąjį kankinį akmenis mėtančių budelių drabužius.

Bet Sauliaus dvasia suabejojo tą pačią, gal net tą akimirką, kai mirė pirmasis kankinys. Kodėl šie Jėzaus Nazariečio pasekėjai yra tokie tvirti savo tikėjime? Lyg norėdamas nutildyti savo abejones jis keliauja į Damaską, kad ten, pačiame lopšyje pasmaugtų naują nazariečių judėjimą – taip tada buvo vadinami Jėzaus pasekėjai.

Kelyje į Damaską jį ištiko pribloškiantis stebuklas. Pats Saulius prisimena: „Dievas atvėrė man Savo Sūnų“. Parbloškė ant žemės ir pasuko viso gyvenimo kelią – iš persekiotojo Saulius tampa Kristaus tiesos skelbėju.

Pirmieji Jėzaus mokiniai buvo paprasti, eiliniai žmonės. Galima sakyti, kad jie priklausė žemiausiems visuomenės sluoksniams. Tai jie nieko nepridėdami skleidė Jėzaus žodį tiksliai ir teisingai. Bet kai tai įvyko, turėjo ateiti naujas, teologine mintimi ir Dievo jėga ginkluotas žmogus. Paulius buvo savo patirtį paliudijęs genijus, neeilinis mąstytojas, pirmasis krikščionių teologas ir pirmasis krikščionių mistikas.

Mūsų ir jūsų pasakojimas sustojo tuo metu, kai Antiochijos mieste buvo sukurta pirma mišri bendruomenė, pirmoji bažnyčia, kurią sudarė žydai ir graikai, sirai ir itilijiečiai bei kiti daugiataučio miesto gyventojai. Reikėjo kaip nors organizuoti šią bendruomenę vieningais pagrindais. Todėl vienas iš Jeruzalės bažnyčios steigėjų Barnabas pats iškeliavo į Tarsą ir atsivedė Saulių į Antiochiją.

Antiochiečiai laukė jo atėjimo ir tikėjosi išvysti ypatingą žmogų. Jie buvo girdėję, kad Saulius persekioja bažnyčią, jie girdėjo, kad jį atvertė kažkoks stebuklingas regėjimas. Ir kai jis pasirodė, ko gero apvylė – Saulius buvo neišvaizdus, nedidelio ūgio ir anksti praplikęs.

Iš pirmo įspūdžio jis buvo nereikšmingas, bet pažvelgus atidžiau matėsi liepsnojančios akys. Tai buvo nepalenkiama prigimtis. Niekad nematęs Jėzaus Kristaus jis regėjo jį vidine akimi.

Kristus pažadėjo, kad pasibaigus Jo žemiškam gyvenimui, Jis neregimai bus tarp žmonių ir pasireikš per Šventąją Dvasią, per guodžiančią ir užtariančią Dvasią. Ir tai įvyko, įvyko per daugybę pasekėjų, kurie nematė Jo žemiškojo veido, bet regėjo tikėjimo žvilgsniu. Paulius buvo pirmasis iš jų, paliudijęs savo patirtį. Jis pasakojo apie Kristaus gyvenimą ir nešė žinią apie Kristų pasauliui. Kristaus artumo jausmas jam ir jo aplinkai buvo toks aštrus, kad jiem rodėsi, kad netrukus Kristus ateis į Žemę pažiūrėti į pasaulyje laukiamą derlių. Todėl apaštalui kilo ištisas pranašiško pasaulio užkariavimo planas.

Pradžioje jis aplankė Mažosios Azijos miestus, vėliau kartu su savo palydovais pasiekė Europos krantus, pamokslavo Makedonijoje, leidosi į Balkanų kalnus, aplankė Atėnus ir įkūrė Korinto bažnyčią. Iš esmės jo pamokslais apimta visa rytinė Viduržemio jūros pakrantė. Taip jis veikė iki pat tuometinės pasaulio sostinės Romos, kur ir baigė savo gyvenimą kaip kankinys.

Šiandien mums šie atstumai neatrodo pernelyg dideli, bet nereikia užmiršti, kad tuomet nebuvo transporto priemonių. Paulius ėjo pėsčias, kartais gal pasinaudodavo pakeleivingais vežimais. Taip jis įveikė šimtus ir tūkstančius kilometrų Romos keliais, kurie didžiuliu tinklu gaubė visą rajoną. Kas yra buvęs Kaukazo Naujojo Afono mieste, žino, kad ten yra Ivro kalnas į kurį veda plytomis klotas Romos kelias. Tokie keliai yra išlikę daugelyje pasaulio vietų – nuo Britanijos iki Viduržemio jūros pakrančių ir Juodosios jūros. Tokiais keliais, pasikliaudami Dievo pagalba ir savo jėgomis, keliavo pirmieji apaštalai.

Paulius rašo, kad kelis kartus patyrė laivų skendimus ir ištisomis paromis plūduriavo jūroje prisilaikydamas nuolaužos. Jam grėsė tūkstančiai grėsmių, jis nakvodavo po atviru dangumi, keliavo kalnų perėjomis ir kėlėsi per upes. Kelionėje jis turėjo krepšį, lazdą ir Dievo žodį bei 2-3 bendrakeleivius.

Apaštalas Paulius savo skelbimą grindė Senuoju Testamentu, jis skelbė tą patį dievą, kuris apsireiškė jo protėviui Abraomui. Išgirdęs Jėzaus pašaukimą jis net negalvojo, jog pereina į kitą religiją. Tai buvo tas pats Dievas, tas pats Testamentas, tik dabar jis atsivėrė per Mesiją Jėzų. Paulius visiems laikams įsiminė tą dieną prie Damasko išgirstus Jėzaus žodžius:

„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd. 9.5) Saulius gi nepažinojo Jo, jis pažinojo tik Jo bendruomenę. Saulius suprato, kad Kristus tapatina save su savo Bažnyčia – ir tai buvo jo didžiojo mokymo pradžia apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūną, apie visišką brolių ir seserų vienybę.

Paulius-Saulius buvo laisvės apaštalas, jos mokė, kad religijos kaip Įstatymas praeina, kad žmogus negali būti išgelbėtas vien draudimais ir nurodymais. Jis neneigė, kad Įstatymas yra šventas, o Senojo Testamento Dievo Įstatymas, dėl jame minimų pačių elementariausių ir pagrindinių dorovinių sąvokų yra dar šventesnis. Sąvokas „nežudyk“, „nevok“, „nesvetimauk“ Paulius apibendrina šiais žodžiais: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.

Paulius neneigė ir papročių, bet aiškino kad jie žmonėms reikalingi, kaip kelrodis į Kristų, pedagogika ir paruošiamoji priemonė. Todėl, kad ir koks dorovingas būtų žmogus, tai yra daro vieną, o nedaro kito jis negali susijungti su Dievu, negali gauti aukščiausios dvasinės malonės – vienybės su Dievu džiaugsmo.

Žmonių giminė sąmoningai ar ne siekia išgelbėjimo - džiaugsmingos vienybės su Dievu. Žinodamas tai Saulius skelbė, kad išsigelbės tie, kurie vienysis su Dievu ne per Įstatymą, ne žmogiško teisingumo vedami, o per tikėjimą į Jėzų Kristų, begalinį pasitikėjimą Juo.

Ar gali vienas silpnas ir susitaikęs žmogus patirti vienybę su Dievažmogiu? Žinoma, kad ne... Kad tai įvyktų, ir atsivertų durys į amžinybę Dievas pats ateina pas žmones ir įkūnija Save žmoguje. Tie, kas kreipia save į Kristų, girdi Nebylų balsą ir mato Neregimojo veidą. Tie, kas eina į Kristų, gali Meilėje su Juo susivienyti.

Pavargęs ir darbų nukamuotas apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2:20). Jis pergyveno Kristaus nukryžiavimą, kaip savo mirtį ir tam yra pašauktas kiekvienas krikščionis. Todėl Didžioji Savaitė mums yra ne vien priminimas apie tų laikų įvykius, bet ir giliausias pergyvenimas.

Tas, kas su Juo mirs, su Juo ir prisikels. Apaštalas kalbėjo, kad mes esame pašaukti laisvei, o laisvė – tai Kristaus malonė. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1:21-23). Ir jis atidavė savo gyvenimą tarnystei.

Paulius ne tik pamokslavo, bet ir buvo pirmasis krikščioniškų bendruomenių bei bažnyčių steigėjas. Jos buvo vadinamos „eclesia“ (liaudies susirinkimas). Jos labai greitai plito Pauliaus gyvenimo metu - per pirmąjį krikščionybės šimtmetį. Jis krikštijo žmones, vienijo juos su Kristumi ir niekada nepaliko Bažnyčios.

Vėliau jis vadovavo naujai įsteigtoms Bažnyčioms per savo pasiuntinius, rašė joms laiškus ir raštu kreipdavosi įvairių miestų tikintiesiems. Iš šių laiškų ir sudaryta beveik visa antroji Naujojo Testamento dalis. Net keturiolika laiškų yra parašęs apaštalas Paulius, tiesa paskutinysis, keturioliktas laiškas matyt yra rašytas vieno iš jo mokinių, tačiau ten išlaikyta Pauliaus dvasia.

Skaitant laiškus gali kilti įspūdis, kad tai – teologinis traktatas arba krikščioniško tikėjimo sistema. Jis diktuodavo vaikščiodamas, o jo minčių srautas buvo audringas. Kartais jis sustodavo ir užduodavo retorinius klausimus pats sau, savo klausytojams ir skaitytojams. Tai ir sielos išpažintis tuo pačiu metu – Paulius rašė apie savo veiksmus ir savo kančias. O jo gyvenimas tikrai nebuvo lengvas.

Kaip ir visi genijai, Paulius pasižymėjo sudėtingu charakteriu, buvo impulsyvus, tačiau sugebėdavo visa tai suvaldyti savyje ir mylėti aplinkinius. Daugelis žmonių prie jo buvo nuoširdžiai ir giliai prisirišę, o Paulius atsakydavo tokia pačia meile. Jis dažnai vadino save dvasiniu tų žmonių maitintoju ir motina. Jis sakydavo „Aš pagimdžiau jus Kristuje“.

Tačiau ne visi jį suprasdavo. Kristaus nepriėmę žydai laikė jį tėviškus papročius ir įstatymus niekinančiu laisvamaniu. Romos valdžiai jis buvo disidentas, ramybės drumstėjas ir visuomenės piktintoju. Stabmeldžiams jis buvo nesuprantamus dalykus kalbantis žmogus. Graikų ir romėnų mokslininkai laikė jį judėju, jo sąvokos buvo tampriai susijusios su Šventuoju Raštu, o tai jiems buvo neprieinama. Vienu žodžiu kritika, polemika ir kaltinimai liejosi iš visų pusių. Nesnaudė ir policija: jis buvo įkalintas, viešai baustas nuplakimu ir galop nukirsdintas Romoje.

Pauliaus žodis sklinda per šimtmečius, jo dvasia ir šiandien yra Bažnyčiose. Didysis Bažnyčios mokytojas Jonas Auksaburnis IV amžiuje kalbėjo, kad Paulius yra didžiausias iš apaštalų. Jis tarsi paukštis skriejo virš pasaulio ir skelbė Evangeliją. O Reformacija prasidėjo nuo to, kad Laišką Romiečiams perskaitęs Liuteris suprato, kad žmogus neišsigelbėsi įstatymo pagalba.

Viduramžių žmogus pamiršo Naujojo Testamento esmę ir ėmė manytis, kad išsigelbėjimą galima pelnyti atliekant kažkokius darbus, palaikant su Dievu grynai formalius santykius, vėliau pateikti jam sąskaitą, kaip tai darydavo fariziejai. Jis ir elgėsi pagal raidę, nenusidėdavo įstatymo numatytais atvejais ir manė, kad tai atvers kelią į Dangaus Karalystę.

Liuteris suvokė, kad tai buvo baisus paklydimas, kad nei vienas žmogus nebus teisus prieš Dievą, kad vis yra nuodėmėje: ir besilaikantys įstatymo ir nesilaikantys, Bažnyčios nariai ir jai nepriklausantys, stabmeldžiai ir judėjai – visi vienaip ar kitaip yra nuodėmingi. Ir jis parodė kaip mums reikia Dievo.

Įstatymas ir doroviniai principai mums sako: „Sustok, tai raudona šviesa“. Tačiau mes to nesugebam, mes žinome, koks silpnas yra žmogus ir, kad joks moralinis kodeksas nėra pajėgus pakeisti mūsų prigimtį. Tai kas yra pajėgus? Tai gali ką Paulius vadino ... Kristaus malone. Tas, kas randa dvasinę vienybę Kristuje, tas gali tapti nauju žmogumi.

Todėl Paulius sako, kad esmė ne tame, kad mes laikytumės ar neigtume įžadus, svarbu „tikėjimas, pagrįstas meile“. Tas, kas taps nuoširdžiu Kristaus sekėju, tas taps ir nauju kūriniu. Toks yra mūsų tikslas. Tai ne Bažnytinė idilija, nereiktų suprasti, kad noriu pavaizduoti dabartinį bažnytinį gyvenimą taip, lyg mes jau būtume tapę „naujomis būtybėmis“, nauju kūriniu. Ne, mes tik siekiame, tai tikslas ir to nereikia užmiršti.

Apaštalas Paulius buvo didis universalistas. Jis sakė, kad „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3:28). Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo lyties, genties, amžiaus - visi esam brangūs Dievui. Tai ne visada buvo suprantama ir iššaukdavo priešpriešą.

Ir vis dėlto tokia ginčytina knyga, kaip apaštalo Pauliaus laiškai, įtraukta į Naująjį Testamentą. Tai yra bažnytinės istorijos stebuklas. Paulius turėjo daug priešininkų, kad galėtum lengvai paaiškinti tą faktą. Kokiu būdu tai įvyko? Kodėl būtent jo laiškai tapo Naujojo Testamento doktrinos pagrindu? Todėl, kad to norėjo Šventoji Dvasia.

Nemanykite, kad lengva skaityti Pauliaus laiškus. Visų pirma visi vertimai yra netobuli. Antra – Paulius rašė nepakankamai aiškiai – į tai kreipė dėmesį jau senovės skaitytojai. Jo kalba audringa, dažnai paini ir įtempta, jis dažnai kartoja vieną ir tą patį terminą, tą patį žodį. Jį tarsi persekioja kažkokia mintis. Jo laiškai – ne oratorinis ar filosofinis svarstymas, o ugnis ir kunkuliuojantis vulkanas. Be jokios abejonės jo sieloje siaučia audra.

Bet aš tikiuosi, kad artimiausiu laiku pasirodys nauji, tobulesni, dar tiksliau apaštalo mintis perduodantys vertimai. Nepaisant to, jo laiškus reikia skaityti ramiai, dėmesingai, peržvelgiant analogiškas ir lygiagrečias Naujojo Testamento vietas. Be tokio priėjimo nedaugelis supras ką nors daugiau nei atskirus posakius.

Kartais Paulius pasisakydavo aiškiai ir tiksliai. Tai jam priklauso posakis „Kas nedirba, tas nevalgo“. Jis paliko ir daugybę aiškių formuluočių, įėjusių į kultūrą ir šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui daugeliui žinomas posakis „Dyglys kūne“. Paulius sirgo kažkokia liga ir sakydavo: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.“ (2 Kor 12:7) Nėra žinoma, kas tai per liga, nerandama jokių įrodymų, tačiau spėjama, kad ir kaip daugelis įžymių žmonių – Napoleonas, Julijus Cezaris ar Mahometas, Paulius kentėjo nuo epilepsijos priepuolių. Bet kokiu atveju dėl ligos jis netapo silpnas ir bejėgis. Paulius sugebėjo iškęsti didžius išbandymus – jis pėsčias keliavo per ištisas šalis, kovojo, polemizavo, gynėsi, sėdėjo kalėjimuose, buvo kankinamas ir ištvėrė, jis nenustojo skelbti Dievo žodžio. Tokius darbus galėjo atlikti tik labai stiprus žmogus.

Štai koks buvo apaštalas Paulius – švelnus, mylintis, subtilus ir net pažeidžiamas ir tuo pačiu metu rūstus, tvirtas, bebaimis, nepalenkiamas, kartais netgi žiaurus, aštrus ir ūmus. Jonas Auksaburnis apie jį kalbėjo: „Nors jis ir Paulius, bet visgi jis buvo žmogus“. Bažnyčia niekada nevaizdavo jo antžmogiu. Jis be jokios abejonės pralaimi prieš Jėzaus Kristaus asmenį. Kad ir koks didis jis būtų – jis tik žmogus.

O Kristus visada iškyla virš žmogaus lygmens. Bet Paulius niekada ir nelaikė savęs nei naujos religijos steigėju, nei jos šaukliu, jis nuolatos tvirtino, kad yra Jėzaus Kristaus pasiuntinys, nešantis Gerąją Naujieną ir Jo Evangeliją. Paulius turėjo nepaprastą savybę – jis jautė Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimą ir visada, žengdamas bet kurį žingsnį gyvenime meldėsi žinodamas, kad jam bus pasakyta ką daryti. Jis nuolatos gyveno Vedamas.

Esu tikras, kad neapsiriksiu pasakydamas: apaštalas Paulius dar nėra suprastas ir neišsemtas didis jo palikimas. Jis penėjo galingiausius visų laikų ir mūsų amžininkų protus. Netgi aršiausi, besistengiantys pateikti jį, kaip Krikščionybės tiesas iškreipusį asmenį, priešų užpuolimai nuo pačių seniausių laikų iki pat šios dienos, liudija jo asmenybės didingumą.

Štai toks, mano mieli bičiuliai, trumpas ir labai bendrais bruožais nusakytas šio žmogaus portretas.