Pirmoji Lietuvos knyga

Doc. Marcelinas ROČKA

Pirmąją knygą Lietuvoje išspausdino 1525 m. baltarusių kultūros veikėjas-huma-nistas Pranciškus Skorina. Pirmoji knyga lietuvių kalba išėjo 1547 m. Tačiau yra duomenų, rodančių, kad dar pačioje XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje apsišvietę Lietuvos žmonės, visuomeninių bei kultūrinių poreikių skatinami, rūpinosi rengti ir kur nors spausdinti knygas. Spausdintos jų iniciatyva bei rūpesčiu, jų finansuojamos ir platinamos Lietuvoje, tos knygos gali būti pavadintos Lietuvos knygomis.

XV a. pabaiga ir XVI a. pradžia, pakilus ekonominiam gyvenimui, labai pagyvino Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Padidėjo apsišvietusių žmonių skaičius, plito humanistinės idėjos, pradėjo kurtis bibliotekos, vis daugiau žmonių patyrė skaitymo teikiamą naudą ir malonumą. Knygų leidiniai, be to, duodavo pelno pardavėjams, leidėjams, spaustuvininkams.

Tokių Lietuvos knygų pirmoji yra 1499 m. spausdinta lotyniška Maityno ,,Agenda". Jos antraštės lietuviškas vertimas toks: „Agenda, arba Dievo sakramentų teikimo knyga, išleista garbingo vyro pono Martyno, Vilniaus vyskupystės kanauninko. Spausdinta Gdanske mano, Konrado Bomgarteno, 1499 metais. Baigta pirmadienį prieš Barnabo šventę, t. y. birželio 10 d.

Tai labai reta knyga. Du egzemplioriai yra Lenkijoje; Osolinskių bibliotekos egzemplioriaus mikrofilmas — Lietuvos Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje.

Apie šios knygos autorių daugiau, negu antraštėje duota, sužinome iš M. Valančiaus, kuris savo ruožtu naudojosi kai kuriomis žiniomis iš A. Kojalavičiaus darbų. (M. Valančius, Raštai, II t. 69—71 p. 1972 m.). Be to, keletą papildomų duomenų apie Martyną pateikia savo darbuose (1914) lenkų mokslininkas J. Fijalekas. Apie pačią knygą nedidelį darbelį yra išspausdinęs (1928) Z. Obertinskis.

Iš tų šaltinių matyti, kad Martynas mirė 1514 m. Gimęs galėjo būti apie XV a. vidurį. Nustatyta, kad kilęs iš Lietuvos, vilnietis. Pirmuosius mokslus, tur būt, ėjo Vilniuje, o paskui net tris dešimtis metų studijavo teisę Italijoje. Krokuvos universitete, kur studijuodavo daug to meto Lietuvos jaunuolių, tyrinėtojai Martyno nerado. Grįžęs į Lietuvą, Martynas greitai aukštai iškilo: tapo Vilniaus kanauninku, o paskui ir Žemaičių vyskupu, taigi įtakingu politiniu veikėju. Jis buvo mokytas, protingas ir darbštus žmogus. Apie jo išsimokslinimo lygį ir pobūdį galima spręsti iš to, kad tuo metu Italijoje, kurios mokyklose jis praleido ilgus metus, humanizmas buvo pasiekęs savo klestėjimo aukštumas. Vadinasi, Martynas negalėjo išlikti nepaliestas to galingo ir įvairiapusiško kultūros judėjimo.

Martyno ,,Agenda", kaip ir dauguma ano meto leidinių, religinio turinio. Čia jos netobulumas ir ribotumas. Tačiau mums dabar ne tai svarbu. Šiuo atveju mus labiausiai domina spaudos panaudojimo faktas. Juk spauda yra vienas žymiausių Renesanso epochos išradimų. Spaudos dėka apsišvietusioje visuomenėje plačiau pasklido pažangios mintys; ji kėlė krašto literatūrą, kultūrą, mokslą, didino skaitančių žmonių skaičių, tarnavo pažangai. Iš kitos pusės, spauda silpnino bažnyčios įtaką; dėl jos bažnyčia palaipsniui neteko ne tik skaitymo ir rašymo, bet ir aukštesnio išsilavinimo monopolio, kurį ji turėjo anksčiau.

Katalikų bažnyčia tuo metu, ryšium su visuomeniniais pakitimais ir humanizmo plitimu, pergyveno krizę ir didelius prieštaravimus, kas ilgainiui sukėlė skilimą ir reformaciją. Norėdama išvengti irimo, katalikų bažnyčia turėjo atsisakyti tų visų nevienodumų, kuriuos į jos liturgiją ir mokymą įnešdavo ranka perrašinėjamos knygos. Spaudą jos vadovai laikė viena iš priemonių kovoti su erezijomis. Todėl visokio religinio pobūdžio knygos, bažnytinės vyresnybės nurodymu, būdavo spausdinamos centralizuotu būdu, o paskui platinamos priverstinai, grasinant bažnytinėmis bausmėmis. Tada pasirodė įvairaus pobūdžio rinkinių religinėms apeigoms suvienodinti ir pan.

Toks spaudos panaudojimo atvejis, matyt, yra ir Martyno ,,Agenda", Reikia atkreipti dėmesį ir j tai, kad ši knyga yra pirmasis toks spaudinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lenkuose „Agenda" pasirodė tik po ketverių metų (1503). Tai viena iš žymių, kad spausdinto žodžio poreikiai Lietuvos kultūros aplinkoje jau buvo išaugę, ir knyga buvo rūpinimąsi ne mažiau, kaip kaimynuose.

Kadangi vilniečio knyga spausdinta anksčiau, matyt, ja norėta pasinaudoti ir kitur. Tai turėtų rodyti dvejopa „Agendos" antraštė: kai kurie egzemplioriai turėjo ilgesnę, aukščiau pateiktą antraštę, o kai kurie sutrumpintą. Galimas daiktas, kad ,,Agenda" su ilga antrašte, kur pažymėtas autorius, buvo skirta vietos reikalams, tuo tarpu knygos su trumpa antrašte vežtos toliau, kur vilniškio autoriaus paminėjimas nebuvo aktualus.

Apie K. Bomgarteną, kuris knygos gale giriasi ją išspausdinęs, žinoma, kad tai buvo ano meto klajojantis spaustuvininkas, ieškantis savo darbui geresnių sąlygų. Į Gdanską jis buvo atvykęs XV a. pabaigoje iš Liubeko ar Magdeburgo. 1498 m. ten jis įsteigė spaustuvę ir išleido tris knygas. Išliko tik mūsų „Agenda". Nuo 1500 m. Bom-gartenas vėl kilnojosi iš vietos į vietą, kol galiausiai apsistojo Leipcige. Nuo 1515 m. jis jau niekur nebeminimas. Matyt, apie tuos metus jis mirė, o jo spaustuvė nustojo veikusi.

,,Agendos" spausdinimo technika pasižymi būdingomis inkunabulams ypatybėmis. Knyga neturi mums įprastos, nuo XVI a. vidurio nusistovėjusios, antraštės. Dalį antraštės spaustuvininkas paliko priekyje, o kitą dalį nukėlė į knygos galą kolofono pavidalu; jame labai tiksliai nusakoma išleidimo data, pažymint spaudos baigimo dieną. Tuo būdu dar išlaikoma rankraščių baigimo tradicija. Antraštė bei kolofonas pateikti ne autoriaus, o spaustuvininko vardu. Knygos viduje beveik nėra pastraipų, neišskiriamos antraštės. Tekstas išspausdintas dviem spalvomis: juoda ir raudona (inicialai, dalinės antraštės bei rubrikos). Tačiau kai kur inicialai, rubrikos bei antraštės juodos. Šriftas gotiškas. Daug rankraštinių santrumpų. Apskritai spausdinimas dar netobulas ir primena rankraštį.

Praėjus daugiau kaip šimtui metų (1616), agendose pasirodė kai kurie lietuviški tekstai. Tai — krikšto, jungtuvių, paskutinio patepimo formulės klausimais ir atsakymais, kai dvasininkas kreipdavosi į žmogų, atėjusį bažnytinių patarnavimų, gimtąja kalba. Šioje knygoje tokių tekstų nėra, tačiau jos rūšį su lietuvių kalba galima atsekti.

XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje, plintant humanizmo idėjoms, lietuvių kalba domėtasi gana plačiai. Žinomi, pasaulietinės ir dvasinės vyresnybės tuo metu išduoti dokumentai, skatinantieji vartoti lietuvių kalbą. Ir Martynas dėjo nemaža pastangų, kad būtų plačiau vartojama lietuvių kalba.

Martynas, kaip mini istorikai (dr. B. Dundulis ir kt.j, buvo vienas iš tų, kurie kovojo už Lietuvos valstybės savarankiškumą. Jis buvo sumanęs įsteigti atskirą, nuo lenkiškosios metropolijos nepriklausančią, Lietuvos bažnytinę provinciją. Be to, Martyno pavardė nufigūruoja Lietuvai nepalankiuose dokumentuose ir yra tuose,, kurie naudingi Lietuvai.

Šia prolietuviška tendencija, matyt, galima paaiškinti, kodėl Martynas savo knyga spausdino ne Krokuvoje, kur netrukus išėjo ne viena Lietuvai skirta knyga. Įtakos čia turėjo padaryti unijinių ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos susilpnėjimas, ką, be kita ko, paskatino ir Martyno politinė veikla.

Jei atkreipsime dėmesĮ j šios seniausios mūsų knygos literatūrinį parengimą bei lygį, pamatysime, kad joje kokių nors poetinių elementų nėra. Ji parašyta sausa, ritualuose nusistovėjusia kalba. Be to, ir sandara tos knygos ne tokia, kokia paprastai būdavo gerai sutvarkytų agendų. Martynas, tur būt, ją skyrė kaimo parapijoms ir nedidelio išsilavinimo kunigams. Gal dėl to šioje apeigų knygoje atsispindi kai kurie ano meto liaudies įsitikinimai bei prietarai. Antai, „Veidrodžio pašventinime" matome, kad tasai mums taip įprastas namų apyvokos daiktas ano meto žmonėms žymiai daugiau reiškė: jis buvo jiems šviesos, aiškiaregystės simbolis, taip pat grožio bei sveikatos šaltinis. Būdamas aiškiaregis, veidrodis galįs padaryti neveiksmingas bei nekenksmingas „visų mūsų priešininkų, regimų ir neregimų, žiaurias pinkles". Veidrodis sugebąs „išnaikinti veido dėmes" ir padaryti, kad visi, kurie artinasi prie to pašvęstojo daikto ir žiūri į jį, „gautų akių ir kūno sveikatą".

,,Agenda" pateikia plačią ir specializuotą šventinimų tvarką, pagal kurią viskas turėjo būti palaiminta: pats žmogus įvairiais gyvenimo momentais nuo gimimo iki mirties, jo namas, gyvuliai, laukai; mėsa, duona, lašiniai, sūriai, kiaušiniai, pienas, medus, avižos; besirengiąs keliauti žmogus, jo lazda ir maišelis. Visiems atvejams pritaikytos maldos. Žinoma, klebonas nesitenkino tik dvasiniais tų ceremonijų vaisiais: už dvasinį leidimą naudotis daiktais jis reikalavo materialinių prievolių ir aukų bažnyčiai. Tuo atžvilgiu „Agendoje" užfiksuota ši būdinga liaudies išnaudojimo forma.

Taigi pirmoji Lietuvos knyga yra reikšminga kaip spaudos faktas, kaip pirmas atvejis, kai Lietuvos kultūros bei ideologinio gyvenimo sąlygomis buvo panaudotas puikusis Renesanso epochos išradimas —• spauda. Ji platino ano meto visuomenėje skaitymo meną, kuris vėliau tiek daug prisidėjo prie krašto kultūros supasaulietinimo ir mokslo pažangos. Vilniškio Martyno knyga reikšminga ir tuo, kad ji nukelia tolyn žemiausią Lietuvos knygos chronologinę ribą ir leidžia Lietuvos knygos istoriją pradėti XV a. pabaigoje. Kartu atidus skaitytojas ras šioje knygoje kai kurių ano meto visuomeninio, ekonominio bei politinio gyvenimo atspindžių.

Mokslas ir gyvenimas 1973/05