Kojinės mene

Vyrų žvilgsnius visada traukė tos retos akimirkos, kai būdavo įmanoma žvilgtelti į kojine aptemptą koją. Tai domino ir dailininkus. 19 amžiaus viduryje nuo apnuogintio kūno vaizdavimo kanonų nutolę dailininkai pradėjo piešti daugiasluoksnių rūbų ir apatinių netekusias moteris. 

Female Nude Reclining on a Divan 1825-26 / Eugene Delacroix /

Musée Du Louvre, Paris, France

Pirmasis moters su kojinėmis atvaizdas pasirodė 1832 metais. Tai buvo Eženo Delakrua paveikslas „Odaliska su baltomis kojinėmis“. Bet tai – tik išimtis iš taisyklės. Demi-nu (pusiau apnuoginto kūno) tema atsirado arčiau 19 amžiaus pabaigos, kai afišose, laikraštiniuose ir humoristiniuose piešiniuose, erotinėje fotografijoje įsigalėjo modernizmo stilius. Todėl tų metų pusiau apnuoginto kūno tema taip ir nepateko į ‚aukštajį“ meną.

Teisėtai grožėtis moters kūnu 19 amžiaus vyrai galėjo tik operoje arba cirke. Moterų kojos užkulisiuose viliojo tokius dailininkus, kaip Edgaras Dega ir Žoržas Pjeras Sera. To paties amžiaus pabaigoje pasirodė pagal to meto moralės taisyklės nepadorus šokis kankanas. Šokio metu šokėjos pabrėžtinai rodydavo juodomis kojinėmis su daugybe nėrinių puoštas kojas. Todėl kai kurių dailininkų paveiksluose pasirodė tai, kas anksčiau buvo matoma tik miegamuosiuose.  

Simboliniu to laiko dailininku tapo Anri de Tuluz-Lotrekas. Jo ranka pieštos įžymiosios Mulen Ružo reklamos. Paskutiniais 19 amžiaus metais atsirado daugybė kafešantanų, kur būdavo šokamas kankanas. Dailininkai piešė žymiąsias to meto šokėjas, tarp kurių buvo Loi Fuler. Tačiau dauguma tų darbų nepraėjo dailės galerijų cenzūros ir žiūrovai jų neišvydo. 

Jean-Gabriel Domergue (1889-1962) Le French Can-Can

Nauja, 20 amžiaus pradžios karta, ypatingai fovistai erzino cenzūrą ir nusistovėjusias moralės normas piešdami kankano vaizdus. Ypatingai čia pasižymėjo Ogiustas Šabo (Auguste Chabaud) ir Žanas Domerk (Jean-Gabriel Domergue).

Jean-Louis Forain 1878 The Client

Antroji moterų su kojinėmis tema – prostitutės, Iki 19 amžiaus vidurio jos nebuvo vaizduojamos dailės kūriniuose ir tai liudija apie aukštą to meto moralę. Bet jau 1841 metais pradeant Gavarni darbu „Išlaikytinės“ prostitučių piešiniai pradėti publikuoti žurnaluose ir laikraščiuose. Prie šios temos dažnai sugrįždavo tokie meistrai, kaip Pikaso, Tuluz-Lotrekas, Gri, Diušampas ir Van Dongenas. Ir kiekviename darbe į pirmą planą ištraukiamos kojines su raišteliais. Mergina su kojinėmis tapo visuomeninio blogio ir nuopolio simboliu. Žano Lui Foreno (Jean Louis Forain) darbas „Klientas“ vaizduoja pusnuoges merginas skrybelėto vyro draugijoje ir taip dar labiau išryškina vaizdo nepadorumą.

Kees Van Dongen (1877 – 1968) Tango of the Archangel

19 amžiaus pabaigoje, kai kino ekrane parodytas filmas “Ivetos naktys” (“Les Couchers d'Yvette“), kuriame pirmą kartą rodomas striptizas, tapytojai pradėjo vaizduoti moterį jos kambaryje ir parodė publikai tai, kas anksčiau buvo labai asmeniška.  Paveiksluose vaizduojamos moteriško tualeto detalės ir dažniausiai – kojines besimaunanti moteris. Besirengianti moteris tapo mėgstamu to meto skulptorių siužetu. Ką jau ir kalbėti apie fotografus – jie tiesiog nardė po buduarus.
Visi šie nesuskaičiuojami darbai ir fotografijos paskatino, kad iki antrojo dešimtmečio beveik nepastebimo kojinės, dabar tapo stipriu erotiniu elementu ir fatališkos moters simboliu. Šiuolaikinio demi-nu pradininkas Felisjenas Ropsas (Félicien Rops) moterį su kojinėmis visada vaizduoja balansuojančią ant pornografijos ribos, o olandas Van Dongenas (Kees van Dongen) – priešingai, kaip be nuodėmės esančią dangišką būtybę.
Jau nuo pat 19 amžiaus vidurio pradėjo vystytis erotinė fotografija, kuri nuo 1880 metų pradėta publikuoti „specializuotuose“ leidiniuose. Viename 1850 metų degerotipe pavaizduota jauna moteris, kuri nusivelka kojines ir žvelgia tiesiai į objektyvą. Moters su kojinėmis atvaizdai foto nuoraukose fetišizavo šią aprangos detalę. Vėliau erotinės fotografijos tapo subtilesnės tiek formoje, tiek savo kompozicijomis.

 

Po Antrojo pasaulinio karo iš JAV į Europą atkeliavo pin-up stilius, kur kojinės yra pagrindinė piešinio žinia. Šiuolaikiniai menininkai ir toliau sėkmingai griauna kūno vientisumą. Kojine aptemptos kojos erotiškumas veda link to, kad ji tiesiog atskiriama nuo žmogaus ir vartotojo nebedomina asmuo. Koja tampa objektu, panašiu į lėlės detalę. Toks erotinis „iškapojimas“ pastebimas Man Ray ir Brassay fotografijose.

Hotel Honecker

Kažkada Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honekerį vežiojęs 1960 metais Sovietų Sąjungoje pagamintas laineris IL-18 dabar atgijo, kaip prabangus viešbutis – jame yra netgi džakuzi ir sauna. Olandų verslininkas Benas Tijsenas (Ben Thijssen) perdarė keturių variklių lėktuvą į viešbutį, įrengė jame barą, virtuvę, plokščius televizorius ir belaidį internetą. Jis investavo nemažai – 450 000 eurų. Nepaliestas liko tik lėktuvo kokpitas – jis tapo savotišku „žaidimų kambariu“ su „šaltojo karo“ dvasia – mat likę prietaisai čia yra su rusiškais užrašais. 

 Ofocialiai tais laikais lėktuvas priklausė Rytų Vokietijos aviakompanijai „Interflug“, tačiau juo naudojosi partijos ir vyriausybės vadovai. Juo aplankyta Kuba, Rusija, Kinija ir Vietnamas. Lėktuvas nurašytas 1988 metais. Benas Tijsenas sako, kad dažniausiai šiuo laineriu skraidė Rytų Vokietijos vadovas Erichas Honekeris. O pilotų kabinoje dar yra išlikusi Štazi agento sėdynė – jis nuolat būdavo šalia pilotų ir nuolat kontroliuodavo skrydžio kursą ir planą. 

 Lėktuvas – viešbutis yra Teuge oro uoste šalia Apeldoorn. Tai – į rytus nuo Amsterdamo. Kadangi jis yra aerodromo pakraštyje, tad viešbučio svečiai gali stebėti kylančius ir tupiančius lėktuvus. Verslininkas teigia, kad norėjo patalpinti viešbutį-lėktuvą jam tinkamoje aplinkoje.  

 40-ies metrų ilgio salonas skirtas dviem svečiams, o naktis čia kainuoja 350 eurų. Į tą kainą įeina ištisą parą budinti tarnaitė. Dieną čia gali būti surengta konferencija 15-ai žmonių.

 Verslininkas šį lėktuvą rado Vokietijos Saksonijos Anhalto žemėje esančioje Harbke gyvenvietėje, pasienyje tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos kur jis ilgai buvo naudojamas kaip restoranas. Restorano savininkas norėjo juo atsikratyti ir ieškojo pirkėjo. Tijsenas nusipirko lėktuvą, kaip metalo laužą ir sumokėjo savininkui 25000 eurų. Jis jau septinti metai ieškpojo tinkamo lėktuvo, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę ir pavesrti jį liukso viešbučiu.

Toks pat lėktuvas, kokį įsigijo Tijsenas yra Leipcigo gamykloje.

Elektrociklas

Italijos  kompanija „CRP Racing“ pristatė pirmąjį kelioninį elektrociklą „Energica“.  Modernaus itališko dizaino aparatas išvysto iki 220 km/h greitį ir vienu pakrovimu gali nuriedėti 150 km. Variklio galingumas - 100 kW. Deja, kol kas elektrociklo gamyba yra limituota, todėl kaina nemaža - 15000 EUR. 

www.gizmag.com

Žaidimai su raidėmis

...tiesiog paėmiau patikusią raidę ir pradėjau "megzti". Štai kas gavosi:

Prabangiausias traukinys Indijoje

Indija - didžiulė šalis. Todėl kiekvienas, norintis ją aplankyti yra priverstas ieškoti atsakymo į amžiną klausimą - kaip aplankyti kuo daugiau įžymių vietų, per tokį trumpą atostogų metą? Vienas iš geriausių atsakymų - kelionė  liukso klasės viešbučiu ant ratų "Maharadža Ekspres" ("Maharaja Express"). Tai - prabangus turistinis traukinys, kuris kursuoja per labiausiai žinomas Indijos vietas. Negana to - jis pats yra įžymybė. Visų pirma dėl to, kad komfortabilus transportas - ypatingai retas reiškinys Indijoje, o visų antra - dėl unikalaus dekoro vagonų viduje ir dėl aukščiausios klasės aptarnavimo. Žvelgiant į brangia mediena dengtas sienas, bronzinius kandeliabrus ir sniego baltumo marškiniais apsirengusius oficiantus nejučiomis prisimeni Agatos Kristi romanus arba  britų kolonistų gyvenimo vaizdus.

Traukiniu keliaujančių keleivių kiekis visada nedidelis - tai daroma tuo tikslu, kad jie galėtų mėgautis kelione ramioje atmosferoje. Traukinio sudėtyje yra penki Deluxe kupe, šeši "Junior Suites" kupe, du - Suite klasės kupe vagonai ir vienas vagonas, kuriame yra personalinis prabangus Presidential Suite apartamentas. Kiekvienoje kupe yra vonia ir klimato kontrolės sistema, o tai labai svarbu turint omenyje Indijos kaitrą. Keleiviai gali naudotis TV, telefonu ir internetu.  Egzotiškas "Safari Bar" turi platų vynų pasirinkimą.

Visų vagonų grindys - natūralaus medžio ir dengtos kilimais.
"Maharajas Express" važiuoja keturiais 7–8 dienų trukmės maršrutais. Visos kelionės suplanuotos taip, kad keleiviai pamatytų kuo įvairesnius Indijos vaizdus. Prieš juos atsiveria ažūrinis Tadž Mahalo grožis, Gango pakrantėje išsidėstęs Šivos miestas Varanasis, Redjardo Kiplingo plunksnos vertos laukinės džiunglės ir kosmopolitiškas Mumbajaus koloritas.
Kiekviename kelionės punkte keleivius aptarnauja angliškai kalbantys gidai. Be to jie gali išgirsti ir įdomias istorijas žvelgdami pro važiuojančio traukimio langą. Tokios kelionės metu nemažai laiko reikės praleisti traukinyje, nes atstumai yra dideli. Todėl kur kas maloniau tą laiką praleisti patogiomis sąlygomis ir pasaugoti savo jėgas lankytiniems objektams. Kiekvienoje kupe yra specialiai šiam traukiniui sukurti panoraminiai langai.
Traukiniai Indijoje - ištisa šalies istorijos dalis. Vos išradus garo trauką, čia jie buvo garbinami ypatingai. Tiek ypatingai, kad nuo pat XIX amžiaus kiekvienas save gerbiantis macharadža laikė savo pareiga turėti asmeninį traukinį, kurio dekoras prilygo dvaro puošybai. Macharadža Vedorady įsakė įrengti traukinyje sosto salę, o jo kolega, Haidarabado valdovas nusprendė papuošti vagonus aukso ir dramblio kaulo dirbiniais.
Todėl "Maharajas’ Express" turi iš ko imti pavyzdį. Ir reikia pripažinti - vertai tęsia macharadžų tradicijas.

Traukinyje yra du restoranai, kur siūlomas turtingas meniu iš Indijos ir europietiškos virtuvės.

Egzotiškas "Safari Bar" turi platų vynų pasirinkimą.

 

"Junior Suites" kupe

Personalinis prabangus Presidential Suite apartamentas.