Sveiki santykiai ir pyktis

Ar pyktis yra sveikų santykių dalis? Iš taip vadinamų negatyvių jausmų pyktis yra labiausiai stigmatizuota emocija. Todėl dauguma žmonių savo santykius įvardija kaip “komplikuotus” jei laikas nuo laiko patiria pyktį. Todėl pradėkime pripažinimu, kad mes visi laikas nuo laiko patiriame šią emociją ir aptarkime, kaip puoselėti sveikus santykius, kuriuose esama ir pykčio.

Pyktis yra sveikas atsakas į ribų nepaisymą  

Tai ne tas pat, kaip įniršis, agresija ar atsakas. Visiškai įmanoma būti piktam ir tuo pačiu metu tęsti prasmingą pokalbį be pakelto balso ir iškrovos.  

Problema yra tame, kad dauguma žmonių nepageidauja priimti sveikosios pykčio dalies. Priklausomai nuo to, kaip matai kitų žmonių išraiškas ir ko esi išmokęs apie sąvąjį pyktį, dažnai manai, kad nepriimtina išreikšti pykčio, nes žmonės tave atstums. Net imi manyti, kad “nereikia pykti” ir tiki, kad gali būti kitoks, lengvesnis santykio būdas.

Bet nepaisant tavo santykio su pykčiu, jis egzistuoja. Jei atsisakai tai pripažinti ir sveikai įprasminti, jis prasmenga ten, kur nebėra susivaldymo. Ir dažniausiai tampa pavojingu: mes malšini jį tol, kol sprogsta visi dangčiai ir tada nuneša stogą. O kartais nepripažintas ir nuslėptas pyktis tampa nerimo ar depresijos priežastimi. Kitais kartais jis yra dangstomas “sąžiningumu”ir “suteikia teisę” nukreipti tramdomą jausmą į artimą žmogų.

Daugelis iš mūsų augo su tikėjimu, kad pyktis yra “blogas”. Tačiau problema yra ne pyktis, o elgesys su juo. Svarbu tai, kaip tvarkaisi su pykčiu, nes tai daro įtaką ne tik kitiems jausmams, bet ir kitiems žmonėms.

Tai kaip atrodo sveikas pyktis? Sveikas pyktis yra pastebimas, pripažįstamas, jaučiamas ir suprantamas. Jis pasitinkamas klausimu: kas po tuo slepiasi? Dažnai pyktis slepia kitus pažeidžiamus jausmus – skausmą ir gėdą. Sveikas pyktis visada yra ranka rankon su pažeidimu.

Kai pyksti ir nesigilini į giliau glūdintį pažeidžiamumą, tik statai dar aukštesnes sienas. Būtina draugams ir artimiesiems pasakyti, kad ant jų pyksti ir tai yra teisingas būdas kreiptis į juos be gąsdinimų ar kitokios grėsmės. Daugiau laimėsi, jei savo pyktį pateiksi, kaip pažeidžiamumą. Tik tada gali tikėtis, kad kitas asmuo išklausys ir padės ištaisyti padėtį.

Todėl galima daryti išvadą, kad pyktis niekada nėra solinė emocija – po juo slypi kažkas daugiau. Dažniausiai tai yra pažeidžiamumas ir grėsmė. Kartais gali būti ir kiti legaliai negatyvūs jausmai – kaltė, gėda ir nerimas. Kartais vietoje to, kad paaiškintum savo pykčio priežastis, išreiški jį sarkazmu ar kandžiais komentarais. Toks veiksmas ne tik “užtikrina saugumą”, bet ir suteikia iliuzinį galios jausmą priš kitą. Iš tikrųjų tuo slepi sąvąjį pažeidžiamumą.

Kai pyktis yra sveikuose santykiuose, pripažįsti. kad po juo slypi kiti jausmai ir patirtys

Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Paprastai pyktis yra smerkiamas (kartais taip ir būna). Bet kartais – ne. Gali būti visiškai nekaltas žodis, tačiau elgesys sukelia gėdą ir prikelia praeities patirtis. Akimirksniu supyksti, net jei tai tėra atsakas į prieš daugelį metų (ar net dešimtmečių) patirtas žaizdas.

Turi ugdyti savimonę ir atsiriboti nuo šių vidinių pateisinimų, kad pamatytum situaciją tikroje šviesoje. Tik tada nustatysi tikrąjį savo pykčio šaltinį ir įvardinsi po juo esančius jausmus, galėsi nuspręsti, kaip nori bendrauti. Gali apeiti savo trūkčiojimus, praleisti pasimetimą ir reaguoti racionaliai, meiliai vertinti save ir kitus.

Kaip puoselėti sveikus santykius su pykčiu

1. Pradėk nuo kaukių

Pyktis ne visada pasireiškia pykčiu. Kartais tai apmaudas, kartais – nerimas, kartais – depresija. Šios kaukės dažnai atsiranda todėl, kad yra „saugesnės“ nei pyktis.

2. Išnagrinėk gautas nuostatas apie pyktį.

Geros mergaitės nepyksta. Pyktis prilygsta agresyvumui. Jei pyksi, žmonės nusigręš nuo tavęs. Tavo pyktis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Jei įsisavinai tokias nuostatas, nenuostabu, kad savo pyktį bandai nukreipti į tai, kas atrodo priimtiniau. Pripažink, kad pyktis yra tinkama ir priimtina emocija, lygiai taip pat, kaip džiaugsmas, liūdesys, sielvartas ar bet kuri kita emocija.  

3. Iš naujo apibrėžk savo santykius su pykčiu:

• Atmink, kad problema yra ne pyktis, o elgesys. Pyktis yra nepatogus jausmas, tačiau tai yra racionalus atsakas į skriaudos jausmą ir gali sukelti konstruktyvių rezultatų, jei yra suprantamas ir tinkamai nukreipiamas.  
• Atmink, kad pyktis nėra iškrova. Tyrimai parodė, kad pagalvės daužymas ar kitokia iškrova tik dar labiau supykdo.
• Ieškok kitų jausmų po pykčiu: dažniausiai tai yra įskaudinimo, gėdos, kaltės, nerimo ar panašių jausmų derinys. Tai yra pykčio šaknys, todėl turime juos pripažinti, kad galėtum suprasti ir sveikai išreikšti pyktį.

4. Sąmoningai išreikšk savo pyktį.

Tai atrodo taip: pastebėk, kad pyksti ir skirk laiko savo jausmų suvokimui, išsiaiškink pykčio priežastį ir nuspręsk, kaip nori reaguoti. Net jei kas nors ir skriaudė, santykiuose patirsi dar daugiau kliūčių, jei pyksi neišreikšdamas tų emocijų, kurios slypi po juo. Kai gali dalintis savo išgyvenimų visuma, kitam žmogui suteiki galimybę užjausti ir pasitaisyti.

Ko nesakyti nerimo apimtam žmogui?

Gerai – jūs turite šalia savęs nerimo apimtą žmogų. Ar esat girdėję apie panikos atakas?

Panikos ataka – tai nekontroliuojami baimės ir fizinių pojūčių epizodai, tokie kaip:

1. Stiprus ir dažnas širdies plakimas, širdies virpėjimas, skausmas, diskomfortas krūtinės ląstoje.
2. Padažnėjęs kvėpavimas, oro trūkumas.
3. “Kamuolio gerklėje” arba smaugimo jausmas kakle.
4. Nemalonūs pojūčiai skrandžio srityje arba “po duobute” – šaltis, pykinimas, spazmai.
5. Bendras silpnumas, šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas.

Nerimas dėl panikos atakų sukelia papildomą stresą ir pasikartojančius priepuolius.

Panikos atakas patiriantys asmenys yra nusprendę, kad kažkas juos labai gąsdina. LABAI. Ir tai yra ne įsivaizduojamas, o realus dalykas. Tai yra diagnozuojamas sutrikimas, kuris jums gali būti prasmingas, bet gali ir NEBŪTI. Jums rūpi tas žmogus, todėl bandykite jį suprasti ir padėti.

Gera žinia… Yra daug dalykų, kurie padeda veikti nerimą. Todėl tam kad žmogus pasijustų Saugus reikia žinoti:

Ko nedaryti?

• Nesakykite kad jis apie tai negalvotų, kad tai praeis savaime.  
• Nenervinkit, nerėkit ir negrasinkit jį palikti, jei nenusiramins. Tai nepadės ir sukels dar didesnę paniką.
• Nepamokslaukit ir nemokykit kaip reikia bręsti. Tai jam nesvarbu, nes norit, kad jis būtų toks kaip jūs ir tikėtų jumis.  
• Neerzinkit atkreipdami dėmesį į jo elgesį ir sakydami “būta čia ko!”
• Neskleiskit paskalų apie jūsų mylimąjį, tai jį žeidžia.

Ką daryti?  

• Įtraukite jį – palaikykite už rankos, švelniai palieskite – tai puikus būdus nuraminti nerimo apimtą žmogų. Fizinis prisilietimas yra ypatingai raminantis ir suteikia šilumą bei saugumo jausmą. Ilgai trinkantis apkabinimas ir priglaudimas yra geriausia pagalba.
• Padrąsinkite jį mankštintis – vaikščioti ar bėgioti. Fzinis nuovargis yra puikus būdas įveikti paniką.
• Pasiūlykite pasižiūrėti filmą ar koncertą per TV. Pasiklausykite muzikos. Pasinaudokite bet kokiu dėmesį atitraukiančiu dalyku.
• Suvalgykite šokolado gabalėlį ir suaktyvinkite pojūčius, kad dėmesys nukryptų nuo baimės ir nerimo.
• Mylėkite jį be nuteisimo. Daug žmonių patiria nerimą ir paniką ir labiausiai trokšta išeiti iš tos būsenos. Kai jie girdi, jog nėra smerkiami, teisiami ir kaltinami, kai yra besąlygiškai mylimi, atranda jėgų atsilaikyti ir sustiprinti santykį. Jūs galite būti to žmogaus prieglobstis. Motina Teresė sakė: “kai teisiate kita, neturite laiko jį mylėti”.
• Leiskite jam žinoti, kad mylite jį praėjus nerimui ir panikai, leiskite suprasti, kad primate jį, net jei to ir nenorite.
• Palaikykite ir padrąsinkite veikti ten, kur jie patiria baimę ir sutikite veikti kartu paniką sukeliančiose situacijose. Planuokite vis geresnes išeitis.

Tarp kitko – sunki antklodė gali padėti panikos ir nerimo nuraminimui. Ji sukuria apkabinimo ir apgaubimo pojūčius, paskatina smegenis išskirti daugiau serotonino, kuris, savo ruožtu paskatina miegą sukeliančio melatonino išskyras. O pailsėjęs žmogus lengviau susidoroja su kebliomis situacijomis.

Ko nesakyti kenčiančiam

“Gelbstintys” žodžiai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

“Tai, ką išgyveni nėra taip baisu, kaip manai. Jei turėtum didesnį tikėjimą ar pozityvesnį požiūrį, jaustumeis geriau. Nusiramink ir neužmiršk, kad viskas yra į gera. Aš tai žinau, nes esu patyręs baisesnių dalykų, tačiau juos įveikiau. Todėl gali man paskambinti, jei reikės kokio patarimo ar pagalbos”.

Jei šie žodžiai jums nekelia siaubo, jūs nesate buvęs neveiksmingos “pagalbos” gavėju.

Man yra tekę patirti nemažai bejausmių komentarų ir tai buvo labai skaudu. Bet jei sąžiningai – ir pats ne kartą sakiau neapgalvotas pastabas.

Mes visi norime paremti kenčiančius draugus. Mes visi trokštame pasiūlyti tobulas įžvalgas, kurios perkeistų jų požiūrius. Mes visi norime padėti rasti džiaugsmą kasdienybėje. Tačiau besistengdami paguosti, mes dažnai sakome visiškai ne tuos žodžius ir vietoje to, kad sumažintume skausmą, jį tik padidiname.

Dalindami tokią “pagalbą”, verčiame artimus žmones jaustis kaltinamais, vienišais ir nesuprastais. Ir tada jų našta tik sunkėja. Ir jie pradeda abejoti, ar su kuo nors dar gali dalintis savo išgyvenimais.

Būdamas sužeistas ir žeisdamas kitus aš suvokiau, ko negalima daryti, kai tavo draugas kenčia.

1. Sumenkinti

Yra daugybė būdų menkinti kito žmogaus kančias. Didžioji tų būdų dauguma duoda nutuokti, kad tai, ką patiria kenčiantis žmogus dar nėra taip baisu. Tai nėra taip baisu, kaip atrodo, ne taip baisu, kaip kitiems ir ne taip baisu, kaip galėtų būti.

Kaip tai skamba:

• Įvertink savo palaiminimus. Tu turi už ką dėkoti. Žvelk į šviesiąją pusę.
• Tai yra niekis palyginus su badaujančiais Afrikos našlaičiais. Mano kaimynas daugybę kartų buvo kur kas sunkesnėse situacijose nei tu ir neprarado tikėjimo Dievu. Galėtum su juo pasikalbėti.
• Būk aukščiau to, ką patiri. Nesuprantu, kodėl tu taip sureikšmini.

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Nesuprastas. Gali pasirodyti, kad dėmesio nukreipimas padės pamiršti problemas, tačiau įprastai tai sukelia priešingą poveikį. Kai žmonės sumenkina mūsų kančias, jie tik padidina skausmą. Mes jaučiamės teisiami. Nepriimti. Tai verčia mus kuo nuodugniau papasakoti apie savo vargą, gilintis į visas skausmingiausias vietas ir vien dėl to, kad išaiškintume, jog mūsų situacija yra labai sunki.

2. Kritikuoti

Kritikavimas yra ne kas kita, kaip nepalankus vertinimas ar nepritarimas. Kai gyvenimas griūna, nepritarimas gali tapti skausmingiausiu dūriu tiesiai į širdį. Kritikavimas sužeidžia tuo, kad kenčiantis yra neįvertinamas. Jis yra nepakankamas, bedvasis. Kenčiantis žmogus trokšta meilės ir palaikymo, bet ne pasmerkimo. Nei vienas negyvena tobulo gyvenimo ir nei vienam nereikia priminti apie patirtas nesėkmes.

Kaip tai skamba:

• Nenorėčiau to sakyti, bet gali būti, kad pats to nusipelnei. Galbūt pagaliau pasimokysi iš savo klaidų.
• Jei turėtum pakankamai tikėjimo, reikalai klostytųsi kur kas geriau. Tavo pasveikimas yra tavo paties rankose. Tau tereikia tuo patikėti.  
• Aš jau pavargau nuo tavo skundų. Ar negali pakalbėti apie ką nors kita?

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Beviltiškai. Patirti kritiką giliausioje nesėkmėje reiškia patirti nusivylimą. Tikrai, mes negalime sveikti taip greitai, kaip kiti. Gali būti, kad kiti pasitiki Dievu labiau, nei mes. Gali būti, kad mes esame apsėsti savo problemų. Tačiau giliausioje kančioje mes labiausiai trokštame malonės. Mes esame sužeisti ir toliau kenčiame. Mums labai sunku išpainioti problemų kamuolį. Mums reikia padrąsinimo ir pritarimo, kad galėtume pasipriešinti.

3. Moralizuoti

Nei vienam kenčiančiam nereikia pamokslų. Ligoninėje netenkina aiškūs atsakymai. Sakydami, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, mes esame teisūs, tačiau per laidotuves tai yra tušti žodžiai. Moraliniai pamokymai gali būti išmintingi, bet kai jie ištariami netinkamu laiku, jie tampa žudantys.

Kaip tai skamba:

• Turime džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis.
• Viskas tik į gera. Vieną dieną tu tai pamatysi.
• Yra natūralios pasekmės. Negalima prieštarauti Dievo valiai. Bet jei išpažisni savo nuodėmę ir imsi keisti savo gyvenimą, Dievas tave laimins. 

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Vertinamu. Kančios pragare labai nelengva pamatyti visą vaizdą. Be to kančia yra dar ir slėpinys ir niekas negali žinoti iš kur tai kyla ir koks konkretus gėris gali iš to iškilti. Bet kokie spėliojimai bus šalti ir bejausmiai. Kai reiks teologinių atsakymų, bus jų paprašyta. Bet kai jie ištariami netinkamu laiku jie yra tik savimyliški.

4. Tikrinti ir patarinėti

Pasigardžiavimas smalsiu klausinėjimu yra varginantis. Ypač tada, kai reikalaujama papasakoti apie nemalonias ir sukrečiančias aplinkybes. Bus kur kas geriau, jei palauksite ir leisite atsigauti, kol pasidalinimas tokia informacija bus lengvesnis. O kai žmogus išsipasakoja, stenkitės nepatarinėti. Patarimas gali būti naudingas, bet sakydami, ką daryti kitam, nejučia puolate į puikybę. Mes negalime ištaisyti situacijos ar asmens.

Kaip tai skamba:

• Tai kas gi konkrečiai atsitiko? Kaip dabar jautiesi? Ką ketini daryti?
• Kodėl neini pasivaikščioti? Ar su kuo nors susitikti? Tau reikia prasiblaškyti nuo problemų.
• Ar bandei tą naują gydymą? Tau reikia pasirinkti kitą gydytoją! Mano kaimyno pusbrolis stebuklingai pagijo. Turėtum ir tu pabandyti daryti tai, ką darė jis.

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Neatsižvelgiama ir pasmerkiama.  Kai mes kenčiame, visi smalsūs klausimai yra įkyrūs. Mums nereikia, kad užverstų patarimais. Ir kai kiti nuolat sako, ką turėtume daryti, mes jaučiamės verčiami pasiaiškinti dėl savo sprendimų. Be to nepageidaujami patarimai atrodo lyg kritika.

5. Išgaruoti

Kai kurie dingsta iš akiračio, kai jų artimieji patiria tragediją. Jie vengia susitikti, nes tai nepatogu.  O jei tenka, tada pokalbis būna trumpas ir dirbtinis. Jie pasiūlo miglotą pagalbą arba iš viso nieko.

Kaip tai skamba:

• Paskambink, jei ko nors prireiks…
• Tyla

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Apleistas. Skausminga patirti ignoravimą tada, kai draugų parama reikalingesnė nei bet kada. Žmonių buvimas yra geriausia iš visų įmanomų dovanų. O jų išnykimas kančios metu yra daugiau nei pastebimas ir net daugiau nei jaučiamas ir suvokiamas. Ir iš tikrųjų – kam gi paskambinti, kai prireikia pagalbos, jei visi pasiūlymai buvo migloti ir mandagūs.

Tai ką mes turime daryti?

Kai žmogus kenčia, vietoje to, kad pasiūlytume “pagalbą”, kuri iš tikrųjų tik žeidžia, naudokite tris principus:

1. Sėdėkite ir klausykite. Išlieti širdį ir turėti, kas tai išklauso yra kur kas didesnė pagalba, nei visi bet kada išsakyti paguodos žodžiai. Aš tiesiog noriu, kad kas nors su manimi būtų. Kad verktų su manimi. Kad pasakytų, jog, dejà, bet gyvenimas išties yra sunkus. Kad nesitikėtų, kad aš turiu tobulus teologinius sprendimus. Kad leistų man bambėti ir žerti žodžių tiradas. Ir kokia nuostabi dovana, kai nesijaučiu smerkiamas dėl kiekvieno desperatiškai “išvemto” žodžio.

2. Pasiūlykite labai konkrečią pagalbą. Lengviausia priimti konkrečius pasiūlymus: “Noriu kitą savaitę pakviesti tave pietų. Ar tau tiktų antradienį, o gal nori kitą dieną?” Arba: “Ketinau eiti į parduotuvę. Gal galėčiau tau ką nors parnešti?”

3. palaikykite ryšį. Melskitės. Rašykite žinutes. Paskambinkit ar aplankykit. Nuolat priminkite, kad nepamiršote.

Visi me sesame apleidę savo artimuosius kančioje. Ir visi savo sielvarte buvome sužeisti ar nusivylę savo draugais ir artimaisiais. Mes negalime tobulai paguosti ir mums nereikia jų “ištaisyti”. Vietoje to tiesiog pabūkime su kenčiančiu žmogumi. Verkite su juo. Paremkite juos sielvarte. Tam kad pagytum, reikalinga malonė.

Ir neužmirškite, kad kenčiantis žmogus nereikalauja gelbėtojo. Jis jau Jį turi… kaip ir mes.