Dievo Kedras

Jis vadinamas Arz Ar Rab, o išvertus – „Dievo Kedras“. Amžinai žaliuojantis šilumamėgis Libano kedras (Cedrus Libani Barr.) yra vienas iš gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, natūraliai augantis tik Libano kalnuose. 

Kedras yra oficialus Libano simbolis ir vaizduojamas valstybinėje šalies vėliavoje, ant pinigų ir pašto ženklų. Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad nacionaliniu paveldu laikomas medis, tačiau Libane jie prilygsta archeologinėms iškasenoms. 1998 metais į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 375 kedrų Becharreh giraitė Beiruto apylinkių Kadiša slėnyje yra vertinama ne mažiau, nei Baalbeko griuvėsiai. Vos septynių hektarų giraitėje yra medžių, kurie gali būti laikomi karaliaus Saliamono šventyklos statybų liudininkais! O du iš jų yra 3000 metų amžiaus! 

Dabar Libane išliko vos 1700 hektarų kedro giraičių. O kažkada jo girios buvo išsidriekusios net 81000 hektarų plote. Todėl šalies valdžia ėmėsi atkurti kedrų miškus, todėl jau galima pamatyti daugybę jaunų medelių. 

Libano kedro kamienas iš tikrųjų įspūdingas – jo skersmuo – iki trijų metrų. Medis išauga iki 30-ies metrų aukščio, jo šakos – beveik horizontalios, – labai plati, 15-os metrų skersmens laja teikia puikų pavėsį. Charakteringas šio medžio bruožas – keli lajų sluoskniai. Dar ir dabar galima aptikti kedrų su keturiais, penkiais ir net septyniais lajų sluoksniais.  Jo žievė yra tamsiai pilka ir skleidžia tokius aromatingus sakus, kad pasivaikščiojimas kedrų giraitėje tampa išskirtiniu malonumu.

Libano kedras auga šaltuose kalnų vietovėse, kur vidutinis lietaus lygis svyruoja nuo 190 iki 800 mm. Žemiausia temperatūra sausio mėnesį – minus 4.5 - 5.4 C, aukščiausia rugpjūčio mėnesį – plius 21.8 - 34.3 C.  Kedro mediena pasižymi ypatingomis savybėmis – jos negraužia kirminai ir yra labai kieta, todėl kvapni, tvirta ir ilgaamžė mediena nuo seno naudota rūmų ir šventyklų statybose. Karalius Dovydas kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose“ (2 Sam. 7:2).  

Kedras yra nereiklus – pakanka užtikrinti pakankamą drėgmę ir maitinti dirvožemį. Šie medžiai mėgsta organinių medžiagų prisotintą gruntą, todėl kasmet yra tręšiami gyvulių mėšlu. Na, o vandens stygius gali sąlygoti atskirų šakų, o po to – ir viso medžio nudžiūvimą. Drėgmė turi pasiekti giliausius grunto sluoksnius – iki pat šaknų. Todėl tai gali įvykti tik ilgalaikiu laistymu. Daug kur sakoma, kad kedras auga lėtai, bet tai galioja tik tuo atveju, kai nepakanka drėgmės ir organinių medžiagų. Palankiomis sąlygomis kedras auga ne lėčiau, nei kiti medžiai. Visgi tam, kad subrandintų savo kankorėžius, kedrui reikia augti net 40 metų. 

Cedrus libani yra Libano medis, tačiau jis sutinkamas ir Sirijos Taurus kalnuose bei pietinėje Turkijoje. Kedrai auga ir Pietų Azijoje – Himalajuose. Pavieniai persodinti medžiai auga Kryme ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje (Batumio, Suchumio ir Sočio miestuose). Kai kas kedru vadina ir kedrinę Sibiro pušį, tačiau nuo pirmų trijų skiriasi tuo, kad jos riešutai yra valgomi. 

Kieta ir šventa kedro mediena ypatingai buvo vertinama miškų neturinčiame Senovės Egipte. Jie buvo įsitikinę, kad derlingumo dievas Oziris Libano kedrą sukūrė specialiai jiems ir gabeno medieną iš Libano kalnų tokiais kiekiais, kad net seniausiame padavime – „Poemoje apie Gilgamešą“ girią saugojo pabaisa. Kedro dervas naudojo balzamuojant faraonų kūnus, o iš medienos gamino sarkofagus – faraonų kapavietėse rasta pjuvenų.  Ypatingai gausiai kedro mediena buvo dekoruota Kufu piramidė. Patikimai įrodyta, kad jau seniausiais laikais kedro mediena būdavo naudojama baldų ir sakralinių reikmenų gamyboje. Tokie gaminiai randami archeologinių kasinėjimų metu. Egipto faraono Tutanchamono (1356—1350 m. pr. Kr.) sarkofago detalės buvo padarytos iš Libano kedro medienos. Kai jis buvo rastas, visos 3200 metų senumo detalės atrodė puikiai. Ne mažiau žinomi ir raižyti iš Rodo salos atgabenti kedro medžio vartai, kurie dabar yra vienoje Versalio rūmų patalpoje. Beje įdomu tai, kad Venecijos statyboje taip pat naudoti poliai iš Libano Kedro. 

Senojo Testamento laikais didžioji miškingojo Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai. O prie pat viršukalnių (daugiau nei 1300 metrų aukštyje) vešėjo ištisos kedrų girios. Jos buvo tokios didžiulės, kad rodėsi, jog tikrai niekada nesibaigs, nors Šventajame Rašte pranašas Izaijas pranašavo: „Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti“. (Iz. 10,19).  Jis buvo teisus - idealiomis sąlygomis Libano kedras gyvena iki 3000 metų, bet jis buvo taip aktyviai kertamas, kad šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200-300 medžių giraitėse dabar auga ne senesni nei 100-200 metų turintys medžiai. 

Daug miško sunaikinta per daugybę karų – asirai ir babiloniečiai kirto kedrus ir vežė į savo šalis, kaip karo grobį. Apie ypatingai svarbų karo grobį minima akmenyje iškaltuose Asirijos ir Babilono metraščiuose. Naujojo Testamento laikais kedro miškų naikinimą pratęsė romėnai. Tiesa, antrame amžiuje po Kristaus, Romos imperatorius Adrianas ėmėsi kedrų apsaugos priemonių ir pastatė aplink mišką akmeninius riboženklius. Šiuo metu yra išlikę apie 200 riboženklių. Tačiau po jo mirties kedrai vėl buvo kertami malkoms, o viduramžiais medžius kirto tam, kad galėtų turėti žemės ūkio naudmenų. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija įsakė aptverti 102 hektarų mišką akmenine siena, kuri turėjo apsaugoti jį nuo kalnų ožių, kurie maitinasi jaunais kedrų ūgliais. 

Paskutinė kedrynų naikinimo banga buvo jau dvidešimtajame amžiuje. 1914-1918 metų Pasaulinio karo metu kedro mediena buvo naudojama... kaip garvežių  kuras. 

Kedras Biblijoje įvairiomis prasmėmis minimas 75 kartus ir visi tie atvejai - Senajame Testamente.

Taurioji šventyklų ir rūmų mediena

Tačiau daugiausia kedrynų išnaikino finikiečiai. Ilgus šimtmečius jie kirto ir pardavinėjo medieną visiems pageidaujantiems ir padarė kedrą savo tautos simboliu. Kedro pirkėjų tarpe buvo Egipto faraonai, Šumerų valdovai, Asirijos, Persijos ir Judėjos karaliai. Finikiečiai paruošė ir atplukdė rinktinius rąstus ir karaliaus Dovydo rūmų statybai: „Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus“ (2 Sam. 5:11). Po Dovydo mirties kedro mediena buvo siunčiama Jeruzalės šventyklos ir paties karaliaus rūmų statybą sumaniusiam jo sūnui Saliamonui:  „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar. 5:25). 

Šventajame Rašte pasakojama, kad karalius Hiramas pats pasirūpino medienos gabenimo būdu ir susiderėjo dėl mainų už ją: „Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. (1 Kar. 5: 24).  Hiramo pagalba buvo tokia didelė, kad pastačius Šventyklą ir rūmus Saliamonas atlygino jam kur kas dosniau: „Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje“. (1 Kar. 9:10-11). Sutikite, kad tai buvo nemažas atlygis, nors pats Hiramas nebuvo tuo patenkintas. Na, o kiek tos medienos ir kaip ją panaudojo Saliamonas, galite nuodugniai išsiaiškinti perskaitę septintąjį Pirmosios Karalių knygos skyrių. 

Deja, smalinga kedro mediena puikiai dega, todėl mes jau niekad neišvysime puošnių Saliamono rūmų – juos sudegino 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užkariavęs Babilono karalius Nebuchadnecaras. Tas pats, kuris sukūrė kabančius Babilono sodus. Išties – viena ranka kuria, kita – griauna. O Tempora, o mores!

Bet ne tik statyboms naudota tauri Libano kedro mediena. Šventasis Raštas liudija ir apie tai, kad geriausi Senojo pasaulio laivų statytojai dėl išskirtinio atsparumo drėgmei ir vabzdžiams plačiai naudojo kedro medieną laivų statyboje. Patikimi ir tvirti finikiečių laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą ir net palei Afrikos krantus. 

Sausringais 1985 metais vandens lygis Kinereto ežere nukrito iki rekordiškai mažo. Ginosaro gyvenvietės apylinkėse atsivėrė ežero dugnas, kur buvo rasta puikiai išsilaikiusi valtis iš kedro, kipariso ir pušies medienos. Ji buvo padaryta be jokios vinies, o po ilgų tyrimų archeologai konstatavo, kad valtis yra iš to laikotarpio, kai Galilėjos ežero pakrantėse pamokslavo Jėzus Kristus. Panašia valtimi galėjo žvejoti ir du broliai, vėliau tapę apaštalais: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“. (Mt. 4:18-20). 

Dievo pasodintas medis

Tačiau kedras Šventajame Rašte šlovinamas visai ne dėl to, kad tai puiki statybinė medžiaga. Biblijos tradicija vertina šį medį dėl išskirtinio kvapo, reto grožio ir ilgaamžiškumo. Iš vienos pusės tai simbolizuoja valdžią, didybę, šlovę ir turtus, iš kitos – tai Dievo valią vykdančio teisuolio simbolis: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“. (Ps. 92,13). Šis įrašas yra Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančio paveikslo „Šv. Kazimieras Trirankis“ kartuše ir liudija apie nepaprastą karalaičio Kazimiero atsidavimą Jėzui. Psalmininkas šlovina Viešpatį ir primena mums, kad šiuos medžius pasodino pats Dievas: „Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti“. (Ps. 104:16), tačiau: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus“. (Ps. 29:5). Suprantama, kad išlakūs medžiai yra regimas Dievo šlovės ženklas, todėl jo balsas visada bus lemiamas.  Jis pasodina žmonėse teisumą ir pakviečia į Dievo valios vykdymą. 

Ilgaamžis Libano kedras mums kalba apie mesijines, Dievo pašventintas dinastijas. Štai pranašas Ezekielis sako, kad „Dievas pats paims ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės ir persodins jį į didingą kalną, kur jis taps puikiu kedru“ (Ez 17). Iš tikrųjų ilgoje Izraelio istorijoje būta ir perversmų ir karalių, kurie nualindavo šalį, bet Viešpats nuolat atnaujindavo mesijinės dinastijos karalystę. 

Mes žinome, kad Šventajame Rašte Izraelis dažnai vadinamas nuotaka, o Giesmių giesmė yra jos pašlovinimas: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu“. (Gg 4:11). Libano dvelksmu kvepiantys drabužiai – tai Dievo pašventinta nuotaka, kvepianti kedro aromatu. O pranašas Ezekielis kalba apie kedrą: „joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“. (Ez. 31:18). Vadinasi ir nuotaka pašlovinta jaunikiu. 

Talmude rašoma, kad švęsdami naujus metus ir šlovindami Dievą, žydai degindavo kedro medieną Alyvų kalne. Nenuostabu tad, kad ir visa Izraelio žemė palyginama su kedrais prie vandens: „Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Sk. 24:6). 

Daugelyje Šventojo Rašto vietų Libano kedras savo aukščiu ir dydžiu yra „medžių princas“: „Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų“.  (Ez. 31:3) – ir visas 31-asis Ezekielio knygos skyrius yra skirtas kedro didingumui. Toks palyginamasis apdainavimas puikiai charakterizuoja galingas ir Dievo šlove apdovanotas to meto Rytų karalystes. 

Neįtikėtinas antiseptikas

Kiekviena kedro dalis pasižymi gydomosiomis savybėmis. Moliniuose šumerų dantiraščiuose jau 5 tūkstančius metų prieš Kristų buvo rašoma, kad kedro spyglių nuoviras ir ekstraktai buvo naudojami kompresams. Ne mažiau vertinta ir įvairiuose religiniuose ritualuose naudota kedrų derva – sakoma, kad ji gerai malšina dantų skausmą. Seniai pastebėta (o mūsų laikais moksliškai pagrįsta) neįtikėtinai stipri kedrų girios aseptika – ten praktiškai nėra mikrobų, todėl laukymėje šalia Libano kedrų galima daryti atviras operacijas ir nepažeisti jokių sanitarinių normų. Na, o kedro pjuvenos puikiai atbaido gyvates, todėl siesta po tokiu medžiu yra tikrai saugi. 

Aromatinga kedro mediena būdavo naudojama apsivalymo ir ligų gydymo ceremonijose (Kun. 14:4, 6, Sk.19:6 ). Mozė paliepė levitams naudoti Libano Kedro žievę apipjaustant ir gydant raupsus. Eteriniais kedro aliejais gydomi įvairūs odos susirgimai, bronchų ligos, šlapimo takų infekcijos bei žaizdos. Judėjai, o po jų graikai ir romėnai naudojo kedro aliejų kosmetinių priemonių gamyboje. 

Legendos, legendos...

Niekas tiksliai nežino, iš kokia medienos buvo pagamintas mūsų Išganytojo kryžius. Sklando įvairios legendos, o viena iš jų teigia, kad po kraujomaišos nuodėmės, kuri aprašyta Pradžios knygos 19 skyriaus 30-36 eilutėse nuo žūties Sodomoje išgelbėtas Lotas gavo iš Abraomo tris šakeles. Patriarchas prisakė išauginti iš jų tris medžius – kedrą, kiparisą ir piniją. Tai buvo nelengva užduotis, nes laistyti medžius reikėjo Jordano vandeniu ir tuo pačiu metu atsilaikyti prieš šėtono gundymus. Lotas įvykdė užduotį ir išaugino vieną medį, kuriame stebuklingai suaugo trys. Saliamono šventyklos statytojai atmetė šį medį, kaip netinkamą. Taip iš jo ir pagamintas Išganytojo kryžius. Tokia yra legenda ir niekas nežino tikrovės. 

Padavimas apie tris Libano kedrus

Senais laikais nuostabiose Libano giriose išdygo trys kedrai. Jie augo labai lėtai, todėl ištisus šimtmečius mąstė apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir žmoniją. 

Kartą jie išvydo miške karaliaus Saliamono žmones, vėliau regėjo, kaip kovose su asirais jų žemė paplūdo krauju. Jie matė savo priešus, matė pirklių karavanus, jų akivaizdoje išrasta abėcėlė, 

Vieną gražią dieną jie nusprendė pasikalbėti apie ateitį. 

- Po to, ką man teko regėti – prabilo pirmasis kedras, - norėčiau tapti galingiausio karaliaus sostu. 

- O aš norėčiau tapti dalimi to, kas amžiams Blogį perkeistų į Gėrį – prabilo antrasis. 

- Norėčiau tapti tuo, į ką žiūrėdami žmonės kaskart prisimintų Dievą – pasiguodė trečiasis. 

Praėjo dar daug metų, kol tame miške pasirodė medkirčiai. Jie nupjovė tris kedrus. Kiekvienas iš jų turėjo savo troškimus, bet realybėje viskas virsta kitaip. Pirmojo kedro medieną panaudojo tvarto statyboje, o iš to, kas liko padarė ėdžias. Antrasis medis tapo stalu ir buvo parduotas prekiautojui baldais. Trečiojo medžio medienos nepavyko parduoti, todėl jis buvo supjautas į lentas ir padėtas saugoti. 

Visi trys medžiai sielvartavo: „Buvome tokia gera mediena! Ir niekas nesugebėjo tinkamai mus panaudoti“. 

Praėjo daug laiko ir vieną žvaigždėtą naktį sutuoktinių pora ieškojo pastogės. Neradę tinkamos vietos prisiglaudė tvartelyje, kuris ir buvo iš pirmojo kedro medienos. Žmona laukėsi ir tą naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias. Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad išsipildė jo svajonė: jis tapo Didžiausiojo Karaliaus – Kristaus sostu. 

Po kelių dešimčių metų viename kukliame kaimo name prie stalo, kuris buvo padarytas iš antrojo kedro medienos,  susėdo trylika vyrų. Prieš valgį vienas iš jų ištarė kelis žodžius apie ant stalo esančią duoną ir vyną. Tą akimirką antrasis kedras suprato, kad kaip tik dabar jis tapo ne tik duonos ir vyno pagrindu, bet ir amžinos Dievo ir Žmogaus sąjungos dalininku. 

O kitą dieną iš dviejų trečiojo kedro lentų buvo sukaltas kryžius. Po kelių valandų buvo atvestas neįtikėtinai sužalotas žmogus ir prikaltas prie jo vinimis. Trečiąjį kedrą apėmė siaubas ir jis ėmė keikti savo likimą. Bet nepraėjo ir trys dienos, kai ir jis suprato savo dalią: ant kryžiaus kabojęs žmogus tapo Pasaulio Šviesa, o pats kedro medienos kryžius iš kankinimo įrankio virto į šlovės simbolį. 

Išsipildė visų trijų Libano kedrų lemtis. Taip ir būna su svajonėmis – jos išsipildo, bet visiškai ne tuo būdu, kokio norime. 

Amžinai žaliuojantis kiparisas

General Sherman

Amžinai žaliuojantis kiparisas (Cupressus sempervirens L.) priklauso tokiai medžių šeimai, kuriai tenka garbė turėti savo gretose atskirą, didžiausią ir aukščiausią pasaulio medį – Sekvojos nacionaliniame parke esančią Gigantišką Sekvoją. Jo amžius -  daugiau nei 2700 metų. Šis, 1487 m³ tūrio ir 1910 tonų sveriantį kamieną turintis medis pavadintas generolo Šermano vardu. Kamieno skersmuo ties pagrindu - 11,1 metro, apimtis 31,3 metro, o aukštis - 83,8 metro. Tai pačiai medžių šeimai priklauso ir storiausias pasaulio medis – Montesumos Kiparisas.

O be šių rekordų kiparisas yra antrasis medis pagal ilgaamžiškumą.  Šios šeimos medžiai plačiai paplito po pasaulį ir yra sutinkami nuo poliarinės Norvegijos iki Pietų Čilės. Jis auga Tibeto kalnuose – aukščiau neuga jokie medžiai. Vidutinis kipariso amžius - 200-300 metų, bet kalnuose galima aptikti ir 2000 metų senumo medžių. O štai Graikijoje, prie Spartos beveik tris tūkstančius metų auga 52 metrų aukščio kiparisas, kurio kamienas yra 3,7 metro skersmens. 

 Yra apie 14 kiparisų rūšių, tačiau labiausiai žinomos dvi – horizontalusis (jo šakos yra horizontalios)  ir piramidinis (jo šakos prigludusios prie kamieno). Paprastai šis tiesų, 60-70 centimetrų skersmens kamieną turintis medis išauga iki 30 metrų aukščio. Jis nėra reiklus gruntui, gerai atlaiko sausras ir šalčius. Kipariso mediena yra tanki, tvirta ir aromatingai kvepia. Istorija išsaugojo liudijimą, kad iš kipariso medienos buvo pastatytas Aleksandro Makedoniečio laivynas.

Laukinėje gamtoje paplitusi horizontalioji kipariso forma (f. horizontalis). O piramidinė (f. stricta) yra išvesta ir auginama dirbtiniu būdu. Kipariso lapai – tamsiai žali. Sulaukęs 5-6 metų medis veda apvalius 3,5 cm skersmens, ant trumpų šakelių kabančius kankorėžius. Kasmet priauga po pusę metro, toks augimas tęsiasi apie šimtą metų. Kiparisas yra nereiklus, lengvai prisitaiko akmenuotoje ir kalkinėje dirvoje, pakelia drėgmės trūkumą ir ilgalaikes sausras. Atlaiko trumpalaikius, iki -20°С šalčius. Beje, šalčiams atsparesnė yra horizontalioji kipariso atmaina.

Kipariso pavadinimo kilmę atsekti nesunku – taip graikai vadino dabartinę Kipro salą, kur ir dabar gausu šių medžių.

Cupressus sempervirens

Kiekvienoje tautoje kiparisas neša skirtingas prasmes. Vienose šalyse tai yra nemirtingumo ir tvirtumo simbolis, kitose – kapinėse sodintas liūdesio medis, nes manyta, jog jis apsaugo kūną nuo suirimo. Kiniečiai laikė jį amžinos žmogaus dvasios simboliu, finikiečiai kiparisą vadino „Gyvenimo medžiu“, o štai Irano miniatūrose kipariso fone dažnai vaizduojami įsimylėjėliai, ten jis laikomas Rojaus medžiu. Antikos laikais kiparisus sodino šalia šventyklų ir miestuose, nes buvo tikima, kad jis apsaugo nuo piktųjų dvasių. Todėl kiparisų giraitės laikytos šventomis. Iš tikro skaniai kvepiantys spygliai mažina įtampą ir tuo pačiu metu nesukelia mieguistumo, praskaidrina nuotaiką ir atstato emocinę pusiausvyrą. Gal dėl to šis medis buvo vertinamas, kaip saugojantis nuo dvasių. Krikščioniškoje tradicijoje kiparisas simbolizuoja teisiojo ištvermę, kantrybę ir šlovę. 

Cupressus leylandi

 Kiparisas pasižymi daugeliu savybių, todėl suprantama, kad jo mediena turėjo būti ir buvo laikoma išskirtine.  Ji yra atspari vabzdžiams, todėl jau Bizantijos laikais iš jos gamindavo ikonas, kryžius ir karoliukų vėrinius. Kaip žinome ikonų tapyba labai paplito Rusijoje. Bet po to kai žlugo Konstantinopolis, nutrūko ir kipariso medienos tiekimas, todėl vietoj jo pradėta naudoti liepa. Manoma, kad iš čia ir kilo plačiai paplitęs rusiškas žodis „lipovyj“, kas reiškia – pagamintas iš liepos, netikras.

Šis medis buvo svarbus visoms tautoms, tad nenuostabu, kad Šventajame rašte jis taip pat užima pagarbią vietą. Kai kurie biblistai teigia, kad pirmą kartą kiparisas minimas jau Pradžios knygoje, kaip medžiaga Nojaus laivui. Nusprendęs tvanu užlieti žemę, Dievas išsirinko savo kartoje teisų vyrą Nojų ir jo šeimą ir sudarė su juo sandorą. Jis pamokė Nojų, kaip pasidaryti arką: „Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva“ (Pr 6:14). Gofero medžiai minimi Šventajame rašte tik vieną kartą, tad nėra galutinai aišku, kas tai per mediena. Čia biblistų nuomonės išsiskiria – vieni teigia, kad tai galėjo būti kiparisas, kiti mano, kad tai – kedras. Vienoje Talmudo knygoje sakoma, kad Nojus auginęs kedrus ir juos nupjovęs. Tačiau šis medis auga kur kas ilgiau ir yra gerokai sunkiau apdirbamas. 

Izraelio archeologai pirmenybę teikia kiparisui, mat kedras augo Libane, o kiparisai buvo palitę plačiau.  O senieji rabinai, teigia, kad Nojaus arkai naudotas kedras, mat jis nuo seno – Asirijos ir Egipto laikų buvo laikomas tinkamu laivams. O jei tikėtume vertimais, tai graikų kalboje kiparisas yra vadinamas gofer. Tad lieka neaišku, kuris medis buvo vadinamas gofero vardu, aišku tik, kad tai turėjo būti smalinga, drėgmės nesugerianti ir nepūvanti mediena – kiparisas, kedras, eglė ar pušis.

Biblijoje šie abu medžiai – kiparisas ir kedras dažnai yra minimi kartu. Pasakojama, kad karalius Saliamonas naudojo kiparisą Jeruzalės šventyklos statyboje ir paprašė Tyro karaliaus Hiramo, kad atsiųstų medienos, į ką šis atsakė: „Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia“ (1 Kar 5:22). O vėliau savo pažadą įvykdė: „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar 5: 24).  Mes matome, kad abu medžiai buvo labai vertinami, nors kiekvienas buvo naudojamas skirtingai. Paties Saliamono rašytoje Giesmių giesmėje jis nurodo, kur kokia mediena naudota: „...mūsų namų sijos iš kedrų, gegnės iš kiparisų“. (Gg 1:17). Dėl savo kvapo ir gražaus rausvo atspalvio jis puikiai tiko vidaus apdailai: „Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis“ (1 Kar 6:15). ”Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, ir dvigubas duris iš kipariso“ (1 Kar 6: 33-34). Plinijus tvirtino, kad rausvas kipariso medienos atspalvis niekada nepranyksta, todėl dabar aišku, kad kipariso mediena buvo tikra Šventyklos puošmena, kaip pranašavo Izaijas: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“. (Iz 60:13).

Pranašas Ezekielis skelbia Viešpaties žodį Egipto faraonui ir jo gaujoms, klausdamas – į ką šis esąs panašus savo didybėje? Palyginimui pateikia Asiriją, kuri buvo lyg Libano kedras, kuriam neprilygo net kiparisai Edeno sode:   „...kiparisai neprilygo jam savo šakomis, – platanai negalėjo girtis jam šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“ (Ez 31:8). Tai liudija, kad kiparisas buvęs Rojaus sode.

Ten pat Ezekielis rauda dėl Tyro ir kaltina jį pagyromis dėl savo grožio. Tyras skelbėsi esąs gražus, lyg laivas, kurio statytojai naudojo kiparisą denio paklotui:: „Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų, o tavo denį iš Kitimų salų pušies, inkrustuotos dramblio kaulu“ (Ez 27: 6). Kitimo sala – tai Kipras, o jame augo kiparisai, kurie galėjo būti vadinami ir pušimis. Tačiau: „Tavo irklininkai nuirklavo tave į atvirą jūrą. Rytys sutriuškino tave atviroje jūroje“ (Ez 27: 26) ir Tyras guli jūrų sutriuškintas vandenų gelmėse. Tai gražus perspėjimas mums, kai imame naudoti savo puikybie kilnias medžiagas ir tapatinti save su jomis.

Todėl pranašas Ozėjas skelbia Viešpaties žodį, kviečiantį Izraelį į nuoširdų atsivertimą, nes: „Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, – tavo ištikimybė ateina iš manęs“. (Oz 14,9). Visa, ką turime gražaus, ateina iš Viešpaties, todėl taip raudojo dėl Tyro paklydimų pranašas Ezekielis. Turime būti išmintingi, ir nesipuikuoti. Dėl to Šventajame Rašte ne kartą yra iškeliama išmintis. Štai dvidešimt ketvirtajame Siracido knygos skyriuje „Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje“ (Sir 24;1). Ir čia matome, kad net visa grindžiančią Išmintį išaugina pats Dievas: „Išaugau <...> lyg kiparisas ant Hermono kalno“. (Sir 24,13).

Jėzaus globėjas Juozapas buvo dailidė. Manoma, kad šio amato jis pamokė ir Jėzų, tad galim teigti, kad Jam buvo pažįstama kvepianti ir tvirta kipariso mediena ir Jo rankos ne kartą apdirbinėjo šį taurų medį.

Niekas nežino Sacharos

Laurensas GRINAS

Pietų Afrikos kilmės autorius yra surinkęs įdomios medžiagos apie Juodąjį kontinentą. Keliautojas ir žurnalistas L. Grinas priėjo išvadą, kad europiečiai dar nėra išaiškinę nemaža keistų reiškinių.

 „Žmonės taria, kad žino Sacharą, — šnabždėjo mirdamas iš troškulio prancūzų generolas Laperenas. — Niekas jos nežino. Aš ją perėjau dešimtis kartų, o vienuoliktąjį  ji mane nugalėjo.“

Niekas nežino Sacharos. Štai kodėl apie ją paplito tiek legendų. Tai didžiausioji pasaulio dykuma — daugiau kaip trys milijonai kvadratinių mylių [kiti mokslininkai nurodo ne 5 mln. km², o 7 mln. km²] sauso smėlio okeanas. Antrą valandą vidudienj čia galima iškepti kiaušinį ant smėlio, o antrą valandą nakties — sušaldyti jį. Joje yra karščiausieji pasaulio rajonai, kuriuose žmogus be vandens miršta po devyniolikos valandų.

Pažinojau žmonių, mirusių iš troškulio šioje dykumoje. Tai labai liūdna istorija. Pagalvojus apie ją, mano širdis ir dabar susispaudžia nuo skausmo. Bet nurodysiu tik vieną faktą, kuris mane tebestebina nuo tos dienos, kai sužinojau šios tragedijos detales. Dingo dvylika Pietų Afrikos piliečių. Kai juos surado, vienuolika buvo jau negyvi. Jie mirė labai greitai. Išsigelbėjo tik vienas. Ištisą savaitę jis klaidžiojo dykumoje be vandens. „Likęs gyvas rimtai serga,“ įsiminiau sakinį. Buvo vasaros pradžia. Man atrodė stebuklas, kad vienas vis dėlto išliko gyvas.

Vasarą Sachara — baisiausia pasaulio vieta. Karštis svilina akis. Jei skrendate lėktuvu, bekraštė nuoga dykuma baugina daugiau, negu bet kuris vandenynas. Bet iš viršaus dykuma yra tik trumpas kito pasaulio mirksnis. Lėktuve jūs esate baltų debesų ir mėlyno dangaus valdžioje. Pilkas smėlis apačioje — tiesiog niūrus vaizdas, švystelėjęs už lango. Kai pastebi ten žmones, jie atrodo kitos planetos būtybėmis.

Netgi kai lėktuvas skrenda žemai, visa atrodo netikra. Kaimeliai palei Nilą panašūs į fortus, apsuptus žemės pylimais. Matyti, kaip laivų meistrai dirba senoviškas valtis ir tuoj pat viskas dingsta. Akimirkai pasirodo cukrašvendrių plantacijos ir raudoni žydinčių aguonų lopai. Jie taip pat nerealūs, kaip ir senovės miestai, kapai ir šventyklos, nekropolis ir paminklai. Visą laiką apačioje vingiuojasi žalia juosta, gaubianti didžiosios upės krantus. Tačiau dargi ir Nilas iš dešimties tūkstančių pėdų aukščio [3 km] atrodo menkas upeliūkštis.

Tikrovė prasideda tik žemėje. Karštis ribuliuoja ir akina. Jis tiek įskaudina, kad negali būti netikroviškas. Kaip žmonės gyvena šiame pragare? Išbuvau dykumoje pakankamai ilgai, kad suprasčiau tai.

Visą Šiaurinę Afriką užima didžiausioji pasaulio dykuma Sachara. Skaičiais pažymėtos straipsnyje minimos vietovės: 1 — Tobrukas, 2 — EI Alameina, 3 — Siva. 4 — Dachla, 5 — Kufra, 6 — Timbuktu

Taip, Sachara — baisi dykuma. Bet štai jau du tūkstančiai metų per ją keliauja kupranugarių vilkstinės. Čia nusidriekia seniausi prekybiniai karavanų keliai. Kupranugariai, apkrauti druska, maišais su druska, žingsniuodavo per nepakeliamo karščio žemę! Su šiomis prekėmis, atstojančiomis pinigus, jie ėjo per kopas nuo oazės iki oazės. Druska, dramblių kaulai, vergai. Štai turtai, privertę žmones rizikuoti savo gyvybe dykumoje. Kai pagalvoju apie griaučius daugelio tūkstančių vergų ir nelaimingų eunuchų, priverstų leistis j tokias keliones, nesigailiu, kad tiek daug vergų pirklių žuvo iš troškulio.

Tur būt, tūkstančiai pirklių ir daug tūkstančių karių yra palikę savo kaulus dykumoje. Prieš penketą amžių iki mūsų eros čia žuvo ištisa armija, pasiųsta karaliaus Kambizo į Sivos oazę. Pereito šimtmečio pradžioje iš Timbuktu į Viduržemio jūros pakrantę iškeliavo dviejų tūkstančių kupranugarių ir tiek pat žmonių vilkstinė. Nė vienas žmogus, nė vienas kupranugaris neatvyko į paskyrimo vietą.

Kupranugarių vilkstinė keliauja per smėlynus

Senovėje vilkstines vesdavo aklieji keliavedžiai. Dykumos takai persisunkę kupranugario kvapu. Smėlio audros galėjo užpustyti pėdas, Jaet kvapas likdavo — silpnas, tačiau vis dėlto pakankamas jautriai aklo vadovo nosiai. Kas mylią jis imdavo saują smėlio ir uostydavo ją. Žemėje, kurioje nėra jokių ženklų, neregys buvo naudingesnis už regintįjį.

Keletą amžių iki radijo telegrafo atsiradimo Sacharoje stambiuose prekybos centruose — Timbuktu ir Kanoje, Kaire ir Chartume — pasitaikydavo žmonių, kurie išpranašaudavo vilkstinės atvykimą. Netgi dabar nuošaliose oazėse galima aptikti senius, iš anksto pasakančius, kokią dieną ir valandą tarp palmių pasirodys nauji žmonės, įdomu, ar šie pranašavimai pakankamai dažnai pasiteisina, idant nebūtų priskiriami prie paprastų sutapimų?

Kažkada Sacharos tyrinėtojais ir šeimininkais yra buvę tuaregai. Šie musulmonai senovėje buvo krikščionys, ir iki šiol jų balnus puošia kryžius. Jie kasdavo šulinius ir imdavo mokestį už vandenj. Bet nuo vienuoliktojo amžiaus juos ėmė išstumti arabai. Arabų vilkstinės būdavo milžiniškos. Penkiolikos tūkstančių kupranugarių karavanas pajėgdavo nugabenti į Timbuktu pusantro tūkstančio tonų ryžių, sorų ir karčiųjų kolos riešutų. Grįždavo jis su auksu ir druska. Kasmet iš Kairo speciali dvylikos tūkstančių kupranugarių vilkstinė keliaudavo į kalnakasybos centrą Takedą vario lydinių.

Keturioliktame amžiuje Mansa Muša, Malio mandigonų tautos karalius, vadovavo didingai kavalkadai, kuri iš Vakarų Afrikos per visą Sacharą vyko į Kairą, o paskui į Meką. Valdovas jojo arkliu, o penki šimtai jo vergų nešė aukso lydinius, vertus milijonų svarų. Mansa Musa sėkmingai nukeliavo ten ir atgal, bet daugelis žmonių žuvo pakelyje. Šitaip gimsta legendos apie Sacharos lobius.

Senovinėse „knygose apie lobius" (egiptiečiai astrologai jas mielai parduotų jums) kalbama apie karaliaus Kambizo turtus. Jau minėjau apie jo armiją, pasiųstą į Sivą sunaikinti Jupiterio Amono Šventyklos, ir tragiškai žuvusią iš troškulio. Nepaisant to, Kambizas vis dėlto užkariavo Egiptą. Jis turėjo vario rūdynų ir smaragdo kasyklų, o Sacharoje savo žemėse rasdavo natūralius aukso gabalus, sakoma, sulig moliūgu. Tačiau nepaisant astrologų pagalbos, šie turtai iki šiol nesurasti.

Garsiame arabų rankraštyje „Knygoje apie paslėptus perlus“ nežinomas XV a. autorius smulkiai aprašo keturis šimtus dykumos vietų, kuriose esą paslėpti lobiai. Ir daugiau kaip pusamžį archeologai keikė šio kūrinio autorių. Rankraštis buvo 1907 m. išleistas Kaire prancūziškai. Beveik visos vietos, nurodytos jame, buvo arti įvairių senovės paminklų. Beieškodami lobių, vandalai pridarė pastariesiems nepataisomos žalos.

Labai dažnai lobių ieškotojai pakliūdavo bėdon. 1922 m. trys žmonės — Hameris, Rusekas ir Fokleris — išvyko kažkokiu slaptu tikslu į Libijos dykumą ir buvo pagrobti senusitų genties. Moterys kankino Foklerį ir Hamerį, o paskui nužudė juos. Pusgyvis Rusekas, paženklintas karšta geležim, pabėgo į Dendero oazę.

Kitą nelemtą ekspediciją organizavo vokietis Erichas Baumgartneris, kariavęs hitlerinėje Romelio armijoje. Po antrojo pasaulinio karo jis nuvyko į Egiptą. Ištarnavęs keletą metų garlaivininkystės kompanijoje, sutaupė pinigų, nusipirko detektorių, dinamito ir automašinų. 1952 m. jis iškeliavo maršrutu, kuriuo 1874 m. jau buvo praėjęs jo tėvynainis Rolfsas, nes tikėjo, kad pastarasis aptiko karaliaus Kambizo kasyklas.

Sprendžiant iš darbininkų pasakojimų, Baumgartneris kažką atrado. Tačiau darbininkai nepadėjo jam kasinėti. Jie tarė, kad jis ardo seną šventyklą, saugomą džino arba piktosios dvasios. Tada Baumgartneris pakišo dinamitą. Tačiau užtaisas pasirodė kiek perdidelis. Milžiniška kopa prasmego, palaidodama po savim ir ieškotoją.

Abejotina, ar Sacharoje begalima surasti nors vieną „užmirštą oazę“, turinčią kokią nors vertę, nors paskutinė iš jų buvo aptikta ir pažymėta žemėlapyje tik tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Legendos apie oazes atsiranda įvairiai. Atidūs stebėtojai sekdavo palminių balandžių bei varnų skraidymo kelius ir nuspręsdavo, kad jie atlekia nuo kažkokio nežinomo vandens šaltinio.

Taip vienas žmogus stebėjo, iš kur į jo oazę atskrenda balandžiai ir kompasu nustatė kryptį. Paskui nušovė keletą balandžių ir išskrodė juos. Visų skrandyje rado alyvų. Tada išradingasis žmogus sugavo keletą vietinių balandžių ir ėmė šerti juos alyvomis. Kas valandą jis užmušdavo po vieną balandį ir ištirdavo jo skrandį. Pagaliau jis pastebėjo, kad ką tik užmušto balandžio skrandyje alyvos suvirškintos lygiai tiek, kiek ir alyvos nušautųjų svetimų balandžių skrandžiuose. Šis paukštis skraido 25 mylių per valandą greičiu, o jis nustatė, kad atskridusieji iš dykumos balandžiai buvo suvalgę alyvas prieš devynias valandas. Tada žmogus iškeliavo kompasu pasižymėta kryptimi ir kupranugariu įveikė apie 225 mylių nuotolį. Jis susilaukė pelnyto atlyginimo, atsidūręs iki tol nežinomoje oazėje su alyvmedžiais.

Kufros oazę, j kurią baltasis žmogus pirmą kartą pateko tik 1921 m., atrado pastabus beduinas iš Obejados oazės, esančios gerokai į šiaurę nuo Kufros. Beduinas stebėjo varną, reguliariai išskrendančią į pietus ir po kurio laiko grįžtančią į Obejadą. Vadovaudamasis vien tuo, beduinas narsiai leidosi į kelią ir pagaliau pasiekė finikines palmes bei vandenį. Šitaip buvo atrasta Kufra. Sis atradimas pasirodė labai vertingas, nes oazė teikė maistą ir vandenį pačioje rytinės Sacharos širdyje Ji tapo ne tik vilkstinių prieglobsčiu, bet ir rojaus sodu, kuriame įsikūrė didelė gyvenvietė. Naujoji oazė buvo tikras lobis.

Iki ją atrandant, Kufros rajone žūdavo daug vilkstinių. Kopų viešpatijoje tenka keliauti tarp aukštų smėlio keterų. Jei oazė yra kitoje kopos pusėje, jos neįmanoma aptikti net ir už kelių šimtų jardų [1 jardas = 0,91 m]. Žinojau žmonių, mirusių iš troškulio už šešiasdešimties mylių nuo oazės. Ir visai netoli buvo šulinys. Mylios nuotolyje pro juos praėjo tyrinėtojų partija, tačiau kopos dengė mirštančiuosius žmones.

Legenda apie Zerzurą [„paukščiukų oazę“] yra plačiausiai žinomas pasakojimas apie Libijos oazes. Daug ekspedicijų išvykdavo ieškoti šios vietos. Londono privilegijuoto klubo „Zerzura" nariai [į jį priimdavo tik tuos, kurie buvo dalyvavę paieškose] prie pietų stalo šnekučiuodavo apie šią nesurandamą oazę. Ilgus metus Karališkosios geografijos draugijos žurnalas skelbdavo Zerzuros oazę geografinių pavadinimų sąraše. Ir pagaliau paslaptis buvo atskleista.

Romantiškas „Zerzuros" vardas pirmą kartą minimas arabų rankraštyje prieš 700 m. „Knygoje apie paslėptus perlus“, atnešusioje tiek nelaimių, taip pat ypač viliojančiai aprašoma Zerzura. Pateiksiu tik vieną ištrauką:

„Nuo šio paskutiniojo vadžio (išdžiūvusi upės vaga) prasideda kelias, atvedęs į Zerzuros miestą, prie jo uždarų vartų. Šis miestas baltas, kaip balandis, o ant jo vartų išraižyti paukščiai. Paimkite raktą iš paukščio snapo ir atrakinkite miesto vartus, įeikite ir ten rasite didžiulius turtus, o taip pat karalių ir karalienę, miegančius savo pilyje. Neprieikite prie jų, bet paimkite turtus.“

 Zerzura, apie kurią pereito šimtmečio pradžioje rašė seras Gardineris Vilkinsonas, ne tiek pasakiška. Jis išgirdo apie Juodųjų oazę, pavadintą taip todėl, kad ši į vakarus nuo Nilo oazė buvo užimta juodų žmonių, atėjusių nežinia iš kur. Jie pagrobė keletą vyrų ir nusivedė juos į dykumą. Vilkinsonas, autorius, vertas pasitikėjimo, tarė, kad Juodųjų oazė gali būti Zerzura.

Tais laikais, kai Prancūzijos Ekvatorinėje Afrikoje .prekybiniai karavanai keliaudavo j Egiptą per Kufrą, atkakliai sklido gandai apie arabus, paklydusius dykumoje ir netikėtai patekusius j nuostabią oazę. Joje tarp palmių kilo auksinis minaretas ir saulės spinduliuose blizgėjo ežeras. Bet, matyt, dykuma juos apgavo savo miražais. Atgal šie arabai taip ir negrįžo.

Mūsų amžiaus pradžioje Hardingas Kingas iškeliavo į vakarus nuo Dachlos oazės, kur girdėjo daug pasakojimų apie Zerzurą. Buvo kalbama, kad į Dachlą iš smėlynų vėl atvyko paslaptingieji juodieji žmonės. Kingas sutiko du beduinus, pasakojusius, kad matė nedidelę oazę su palmėmis ir griuvėsiais ten, kur žemėlapyje buvo pažymėta balta dėmė.

Daug metų žmonės galvojo, kad lekiantis smėlis, artėjąs prie Dachlos, yra prarijęs Zerzurą. Kopos gali vėl persikelti tolyn ir atidengti prarastąją oazę, bet kas gi žino, kada tai įvyks? 1932 m. vasarą jaunas tyrinėtojas seras Robertas Kleiton-Ist-Kleitonas su automašinomis ir nedideliu lėktuvu iškeliavo ieškoti Zerzuros. Iš lėktuvo lakūnas pamatė ir nutraukė platų slėnį su akacijomis. Dėl baisaus karščio ir vandens trūkumo buvo per daug rizikinga nutūpti, todėl tolesni tyrinėjimai atidėti iki žiemos. Bet tyrinėtojas kažkuo užsikrėtė dykumoje ir mirė. Tuo reikalas ir baigėsi.

Vis dėlto po kurio laiko du aviacinės ekspedicijos nariai pasiekė šį slėnį, nepažymėtą žemėlapyje. Vienas jų, P. A. Kleitonas, aptiko į rytus nuo jo dar slėnį, o kitas rado vakaruose trečiąjį slėnį. (Tai buvo apie 1952—1954 m.) Kelionėje buvo sutiktas senas arabas, ilgus metus gyvenęs Kufroje ir kaip niekas kitas gerai žinojęs dykumą. Arabas tikino, kad šie slėniai, pastebėti iš lėktuvo ir vėliau tyrinėti, yra Kufros gyventojų žinomi kaip vadi Zerzura. „Slėnyje veisiasi kalnų avinai, lapės, bet ypač daug paukščių. Dėl to slėnis ir pavadintas vadi Zerzura,“ — pasakė senis.

Vienas iš labiausiai prityrusių ir drąsių Libijos tyrinėtojų, „Zerzuros“ klubo prezidentas, majoras R. A. Begnoldas tada nusprendė, kad šie vadžiai [vėliau pažymėti žemėlapyje Gilf Kebiro vardu] ir yra legendarinė Zerzuros oazė. Bet jis pažymėjo, kad oazės vardo kilmė vis dar neaiški, nes ji atsirado arabų rankraščiuose daug amžių iki tol, kai arabai aptiko šią vietą. „Aš vis tebemanau, kad Zerzura — vienas iš daugelio pavadinimų, teikiamų legendariniams miestams, susikuriantiems per ilgus amžius fantazijoje tų žmonių, kuriems paslaptinga didžiausioji Šiaurės Afrikos dykuma buvo neprieinama,“ — užbaigia Begnoldas.

Kas yra skraidęs nedideliame aukštyje viršum Afrikos dykumų, turėjo pastebėti ten daug vėžių. Atrodo, tarytum kai kurios dingsta begalybėje, ir tai daugiausia jaudina. Prieš dvidešimt metų aš pats palikau pėdsakus dykumoje. Ir nors jų neįmanoma atrasti, norisi tarti, kad jie vis dar išsilaikė, šiame sausame rajone pėdsakai išlieka daugiau kaip 100 metų. Karteris Vilsonas, šio šimtmečio pradžios aukštas Egipto valdininkas, aptiko Napoleono armijos gurguolių vėžių, paliktų 1798 m., žygiuojant iš Salchudžio j Kantarą. 1909 m. Rasel-paša rado patrankų ratų pėdsakus; iš tų patrankų buvo šaudoma 1882 m. mūšyje ties Tel-al-Kebira. Per pirmąjį pasaulinį karą kautynėse su senusitais Vakarų dykumoje pirmą kartą buvo panaudotos automašinos — ir iki šiol nuošalesnėse vietose randamos jų siaurų padangų vėžės. Specialistas gali surasti mūsų amžiaus trečiojo dešimtmečio dykumų tyrinėtojų Kemalio ed-Dino vilkikų vikšrų atspaudų ir Omaro Tusuno triašių automašinų vėžių. Beduinas-pėdsekys sugeba parodyti beveik kiekvienos sustojimo vietos, kiekvieno mūšio su smėliu, kiekvienos stovyklos pėdsakus. Aptikęs naują kupranugario pėdsaką jis, be abejo, parodys, kur miegojo žmonės, kur jie atliko rytinę maldą, kur jų kupranugariai ėjo iš lėto, o kur pradėjo bėgti.

Senus automašinos pėdsakus esu matęs ne tik Sacharoje, bet ir Pietvakarių Afrikoje — pajūrio dykumoje Nimbe ir raudonojoje dykumoje Kalacharyje. Bet aš manau, kad šiaurės Afrikos dykumos daug ilgiau išlaiko žmogaus įsibrovimo ženklus.

Keliautojai palieka ir kitokių savo kelionės pėdsakų negyvos dykumos plotuose. Lakūnai mato išilgai daugelio Sacharos kelių saulėje blizgančius butelius. O autokelias į pietus nuo Tanžero tiek nusėtas buteliais, išmestais iš autobuso, kad ten nereikalinga jokių kelio ženklų. Bet visų įdomiausias butelis Sacharoje buvo, mano supratimu, tas, kurį minėtasis Rolfsas paliko akmenų krūvoje į pietus nuo Sivos. 1922 m. tą butelį atrado Kernai ed-Dinas ir perskaitė jame esantį kreipimąsi: „Ar kada nors čia dar žengs žmogaus koja?“

Geologai iki šiol nepajėgia išaiškinti Sacharos smėliu okeano kilmės. Vienu metu buvo manoma, kad senovėje čia būta jūros. Bet paskui ši hipotezė atkrito. Kažkada Sacharoje buvo rojus. Šiandien išnykę miestai tada turėjo vandens, juose virė gyvenimas. Netgi drambliams pakako vandens. Prieš penkis tūkstančius metų Sachara ėmė džiūti, bet ten vis dar išsilaikė atviri žole dengti plotai, krūmokšniai, išsilaikė gvvybė.

Pagaliau upės išseko ir virto balomis. Gyvuliai susitelkė aplink oazes ir jau nebegalėjo jų apleisti. Antilopė ir gazelė, šakalas ir lapė, strutis ir putpelė, antis ir flamingas seniau braidydavo, kur norėjo. O paskui tik paukščiai begalėjo skraidyti viršum bevandenės dykumos.

Oazė iš lėktuvo

Ekspedicijos randa daugybę įrodymų, patvirtinančių, kad Sacharoje kadaise būta vandens. Toli nuo oazių, vietovėse, kur dabar nėra nė vieno žmogaus, mokslininkai ant uolų atrado ir nukopijavo raudonus ir baltus piešinius, vaizduojančius galvijus. Buvo atkasti akmeniniai požemiai ir ištirti griaučiai, ant kurių atrasta karolių iš brangakmeniu ir stručio kiaušinio lukštų. Tyrinėtojai aptiko nugludintus akmens kirvukus, grūstuves ir girnas. Aišku, jog kadaise čia buvo didelės gyvenvietės. Iš girnų galima spręsti, kad ten, kur dabar viešpatauja vien smėlis, senovėje buvo auginami grūdai. Kokie gi žmonės medžiojo Sacharos rojuje? Kas tie nežinomieji uolų piešinių autoriai? Tai taip pat paslaptis. Tačiau yra tariama, kad senovės Sacharoje, dar gerokai iki pasirodant berberams ir arabams, gyveno negroidinė rasė. Taigi ir Sachara turi savo kontrastus. Kadaise čia veisėsi krokodilai.

Oazių šaltiniuose iki šiol randama žuvies, o kalnuose — berberinių avių. Tai vis labai skirtingų klimatinių epochų liekanos. Ir beveik visur — smėlis, nesuvokiamas smėlis, prarijęs senovės rojų. Libijos dykumoje keliautojui nepaprastą įspūdį palieka smėlynai, nes tai visų didžiausieji smėlio plotai pasaulyje, ir smėlis čia guli labai giliai. Norėdamas pasiekti faraono Tutanchamono kapą. Hovardas Karteris buvo priverstas pašalinti ketvirtį milijonų tonų smėlio, bet tai tik lašas smėlėtame Libijos dykumos okeane.

Smėlis gali tapti baisus. Milžiniškos geltonos kopos nusidriekia į tolį lygiagretėmis virtinėmis, ketera už keteros. Jos nutolusios viena nuo kitos .per vieną-dvi mylias, siekia 200 pėdų (60 m) aukščio ir tęsiasi kokia trisdešimt mylių.

Tik senusitai jaučiasi čia kaip namie. Šis religinis beduinų ordinas buvo įkurtas daugiau kaip prieš 100 metų vieno iš pranašo Mahometo įpėdinių. Senusitai iš seno vertėsi vergų prekyba. Sacharoje pirmojo pasaulinio karo metu jie kovojo prieš Anglijos ir Pietų Afrikos kariuomenę, o antrajame pasauliniame kare palaikė Britanijos ekspedicinį korpusą.

Šie rūstūs žmonės nežino, kas yra alkoholis, tabakas ar kava, bet mėgsta arbatą.

Senusitai-dykumos keliavedžiai turi nepaprastą sugebėjimą orientuotis vietoje. Krypties pakeitimas nesutrikdo jų, nes kiekvieno vadovo galvoje yra savarankiškas kompasas. Ir netgi tamsią naktį, atsidūrę nežinomoje vietovėje, senusitai uztikrintai eina reikalinga kryptimi. Niekas nežino Sacharos, bet senusitas-keliavedys beveik niekada joje nepaklys. Gal būt, dėl to jis turi būti dėkingas savo kupranugario instinktui. Pasakojama, kad kupranugaris visada suras kelią atgal į oazę, kurioje kada nors yra ganęsis. Daug kartų vilkstinės būdavo išgelbėtos dėl to. jog kupranugaris lyg nujausdamas perimdavo keliavedžio vaidmenį.

Niekas nežino Sacharos, ir visur aplink oazes smėlyje palaidotos paslaptys, štai Sivos oazė. Jos namai iš žemės ir druskos prilipę vienas per kita prie didžiulės uolos. Sis žmonių skruzdėlynas iškyla viršum šventovės orakulo, prie kurio pasitarti atvykdavo Aleksandras Makedonietis. Netoli Sivos yra kitų senovinių miestų, vis dar laukiančių archeologų. Kažkur prie šios oazės slypi ir dingusiosios senovės smaragdų kasyklos. O Sivos palmių miškeliai jau trisdešimt amžių teikia geriausius pasaulyje finikus.

Tai tikrai nuostabi dykuma.

Mokslas ir gyvenimas 1967/07