2015 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Felix Vallaton. Europos pagrobimas



.


Dailininkas priklauso dviem šalims — Šveicarijai, kurioje jis gimė ir kurią mylėjo, ir Prancūzijai, kur brendo, mokėsi meno ir kūrė, kuriai ištikimas liko visą gyvenimą. Nors dirbo dailininkų avan­gardistų grupėje, išliko realistu, gal kiek susipainiojusiu simbolizmo idėjose, bet neišsižadėjo sveiko proto, aštraus žvilgsnio, tikslaus po­tėpio. Mėgo grafiką, daug dėmesio skyrė medžio graviūrai. Plačiai paplitę Paryžiaus gatvių vaizdeliai, intymiojo gyvenimo scenos puošniuo­se interjeruose. Nemažai laiko skyrė literatūriniam darbui, rašė kriti­nius straipsnius apie parodas ir teatrų premjeras, kūrė pjeses, ret­karčiais lipdė skulptūras, parašė porą romanų (vienas jų — autobiog­rafinis — „Kankinantis gyvenimas").
Intensyviai tapyti pradėjo gan vėlai, apie 1900-uosius metus. Kūrė portretus, peizažus, vieną kitą kompoziciją mitologinėmis-istorinėmis temomis. Nedidelė dailininkų grupė „Nabi“ („Pranašai“), kuriai F. Valatonas priklausė, išpažino griežtą, beveik vienuolišką tvarką, senovinius ritualus, turėjo slaptą, tik nariams suprantamą kalbą. K. Valatonas nesistengė laikytis šios tvarkos, bet kai kuriuos grupės neigiamus įvaizdžius, spalvas ar nuotaikų nuobiras pasiimdavo ir, pridėjęs truputį ironijos, pateikdavo žiūrovams. „Nabi“ grupė nariai garbino baltas lelijas ant balto kalnų sniego, baltas gulbes putotose jūros bangose.
Ir tada ryškiai dalioje pajūrio pievoje žydėjo baltos lelijos, kai jaunutė ir nepaprastai graži Finikijos karaliaus Agenoro duktė Europą, lydima žaidimų draugių, atbėgo pasigrožėti jų baltumu, pa­sidžiaugti galingu jūros alsavimu. Ir auksinę, dievo Hefaisto dovanotą pintinėlę atsinešė — ruošėsi suskinti puokštę dievams. Nusimetė baltus drabužius, panirdama į mėlynus jūros vandenis. O kūnas jos buvo rausvas ir kvepiantis lyg hiacinto stiebas. Laiminga ir ne­rūpestinga Europa giedojo giesmes Laisvei ir Meilei,— gyvenimas buvo gražus, tėvų namai saugūs ir geri. Nerūpestingai žaidė Euro­pa, nors praėjusią naktį ir buvo ją aplankęs keistas pranašiškas sapnas: dvi paslaptingos moterys — vieną jų atpažino esant Azija — tempė ją į save, norėdamos pasiglemžti, pagrobti. Nebuvo jos šiurkš­čios Europai. Saldžiu balsu senoji Azija žadėjo jai puikų gyvenimą, santarvę ir bendrus namus. Sapne Europa lyg ir išsigando, bet nubudusi tą išgąstį užmiršo. Tik neužmiršo savo kėslų tas, kuris ir buvo šį sapną siuntęs — Olimpo dievų valdovas griausmavaldis Dzeu­sas. Įsižiūrėjo jis Europą, gal net pamilo. Ir užsigeidė ją turėti savo garbėtroškiškoms (tokia nepaprastai patraukli ji buvo!) užma­čioms tenkinti.
Taigi mato Europa — išpūtęs galingas šnerves, akis paslėpęs po nuleistais vokais (kad neišsiduotų), per žalias lankas ateina didžiu­lis baltas jautis.
Neišsigando Europa. Ko gi jai bijoti — jos tėvas galingos prekijų ir išminčių valstybės valdovas, šalia sesės ir draugės. Nuleido jautis galingą galvą, priklaupė prieš mergaitę — pakvietė sėstis ant plačios nugaros. Neatsispyrė Europa, įsikabino į paauksuotus ragus ir — tiek ją tematė tėvas, brolis, sesės.
Jautis puolė į putotus vandenis, parplukdė išsigandusią Europą į negyvenamą salą, ten ir atšventė meilės naktį. Neilgai ji buvo galingojo numylėtinė,— jis buvo nepastovus, daugianoris, o ramus Eu­ropos grožis bei padorumas greit atsibodo valdovui. Ir liko Europa viena, pamesta ir paniekinta, su kūdikiu ant rankų.
Tokia tad sena legenda, pavaizduota šiame paveiksle.
Kaip žmonės sako — nieko nėra naujo po Saule. Kartais tik iškyla užmiršti dalykai, kuriuos mes linkę vadinti jau šių dienų istorijomis.
LAIMĖ LUKOŠIŪNIENĖ

Peteris Paulius Rubensas (1577—1640) „Keturi filosofai“




Peteris Paulius Ru­bensas (1577—1640) „Keturi filosofai“,
1611—1612. Piti ga­lerija, Florencija
  


Didysis flamandų dailininkas Peteris Rubensas buvo ge­riausias to meto dai­lininkas, įvairiapusiškai išsilavinęs, skvarbaus proto žmogus, talen­tingas diplomatas. Dau­gelio kartų meno mė­gėjai žavėjosi nepap­rastu jo paveikslų ko­loritu, stebinančia ta­pybinės manieros laisve. Su pagarba ir dvasios virpėjimu se­kame neišsenkamą jo fantazijos polėkį, kū­rybinės minties didybę.
Paveikslo „Keturi filosofai“ pavadinimas sąlyginis. Tai grupinis portretas. Už knygomis apkrauto stalo susėdo jaunesnysis dailininko brolis Filypas, žymus filologas Justas Lipsijus (Lipsius) ir garsus Niderlandų moksli­ninkas Janas van den Vauveras (Van den Wauwere). Kairėje paveikslo pusėje sto­vi pats Peteris Paulius Rubensas. Lipsijaus rankos mostas leidžia manyti, jog savo myli­miems mokiniams jis komentuoja kokj nors antikos filosofo vei­kalą. Tikriausiai tai Seneka, kurio gėlė­mis apkaišytas bius­tas stovi nišoje, virš susirinkusiųjų galvų, šiame kūrinyje iš­reikšti Rubenso gyve­namojo meto estetiniai, visuomeniniai - politi­niai, moraliniai ir fi­losofiniai idealai,
Ilgame kūrybiniame kelyje Peteris Pau­lius Rubensas prisi­lietė ir prie Lietuvos kultūros istorijos. 1632 m. Antverpene buvo išleistas Vilniaus aka­demijos profesoriaus, poeto Motiejaus Ka­zimiero Sarbievijaus kūrinys „Lyrikos kny­gos“. Titulin5 puslapį šiai knygai nupiešė Rubensas. Vienas šios labai retos knygos eg­zempliorius saugomas Vilniaus universiteto mokslinėje biblioteko­je.
LAIMĖ LUKOŠIŪNIENE

2015 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Galilėjaus mokinys Jonas Lietuvis



Genialaus italų mokslininko lr mąstytojo G. Galilėjaus biografijos tyrinėtojai jau XIX a. pabaigoje atkreipė dėmesį į jo as­meninius užrašus, paties kartais vadintus „namų atmintine“ (itališkai — Ricordi). Juo­se yra daug vertingų istorinių duomenų, ki­tur neišlikusių arba sunkiai surandamų ar­chyviniuose fonduose. „Ricordi" sąsiuvi­niuose sužymėtos mokslininko asmeninės pajamos ir išlaidos, paskaitų tvarkaraščiai, jo privačių pamokų sąrašai, tų pamokų lan­kytojų sąrašai lr kt.
Mat, iki 1609 m., kol sulaukė Padujos universiteto profesoriaus vardo ir tuo pa­čiu — pastovaus atlyginimo, Galilėjus nebu­vo materialiai pakankamai aprūpintas. To­dėl vertėsi įvairiais privačiais uždarbiais. Teikdavo pamokas, surinkęs klausytojų gru­peles. Panašiai uždarbiaudavo ir kiti profe­soriai.
XVI a. pab.—XVII a. pirmaisiais dešimt­mečiais abiejuose Padujos universitetuose studijuodavo nemažas būrelis studentų, ki­lusių iš tuometinės Lietuvos-Lenkijos valsty­bės. Kartais, pasak lenkų tyrinėtojo J. Kovalčiko, tas būrelis būdavo net iki dvidešim­ties asmenų. Tokio pasipildančio būrelio veikla įgavo tam tikras organizuoto veiki­mo formas. Nuo 1592 m. Padujoje pradėjo veikti draugija, pasivadinusi „Lenkijos ka­ralystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės Nacija“ (Natlo Regnl Polonlae et Magni Ducatus Lithuanlcie). Bene svarbiau­siu savo tikslu ji laikė savišalpą, materiali­nės pagalbos teikimą. Draugija rūpinosi ne vien studijuojančiais, bet ir kitais čia at­vykusiais asmenimis: diplomatiniais pasiun­tiniais, pirkliais, piligrimais ir pan. Padujos universiteto senajame archyve šios draugi­jos išlikusiose metrikose vien dvidešimties metų laikotarpiu (nuo 1592 iki 1612 m.) buvo įrašyti jai epizodiškai priklausę 622 asmenys. Maždaug pusė jų — atvykusieji stu­dijuoti. Daug pavardžių rodo jų lietuvišką kilmę arba bent gyvenus tuometinės Lietu­vos ribose.
Ne visi norintys mokytis galėdavo iš kar­to patekti į studentų gretas, o dalis ir pa­tekusiųjų — daryti reikšmingą pažangą. Įvairių būta kliūčių: pasiruošimo lygis, silp­nas mokslinių lotynų ir graikų kalbų mokė­jimas ir kt. Tas kliūtis įveikti ir padėdavo profesorių privatūs pagalbiniai kursai. Be to, Venecijos respublikos moksliniai centrai (vienas reikšmingiausių buvo Paduja) anuo­met garsėjo aukštu karinės architektūros, fortifikacinės statybos technikos lygiu. Vė­lyvojo renesanso laikotarpiu šioje srityje skelbiamų naujausių karybos doktrinų po­žiūriu venecijiečiai pirmavo tarp kitų Eu­ropos valstybių. Plačiai buvo žinomi ir praktikoje taikomi B. Lorinio, A. Deliakvo (dell'Aqua) ir V. Skamocio (Scamozzi) vei­kalai. Tad atvykę užsieniečiai pirmiau­sia stengdavosi patekti į papildomus priva­čius tvirtovių statymo, naujų miestų-tvirtovių išplanavimo pagrindų kursus. Kaip rodo lenkų tyrinėtojų archyvinių šaltinių naujos studijos, daugumas XVII a. pradžios studen­tų, atvykusių iš Lietuvos ir Lenkijos žemių, įskaitant ir tuos, kurie savo būsimą profesiją aiškiai siejo su bažnytine karjera, šalia pa­sirinktų pagrindinių profesijos dalykų, Pa­dujoje studijavo ir karinę architektūrą (architectura militare).
XVII a. pirmajame dešimtmetyje labai po­puliarios buvo privačios Galilėjaus pamo­kos— plačios tematikos, aprėpiančios kari­nės inžinerijos, mechanikos, topografijos bei astronomijos pagrindus. Per tas pamokas mokslininkas taip pat išmokydavo klausy­tojus naudotis savo sukurtu instrumentu — masteliniu skriestuvu (circinium proportionis arba compasso militare). Norintys galė­davo šitokį įrankį, pagamintą mokslininko priežiūroje, įsigyti kartu su aprašymu. Tas skriestuvas buvo itin naudingas architektų darbuose, karo inžineriniuose apskaičiavi­muose, planuojant naujas tvirtoves ir mies­tus.
Be to, Galilėjus rašė savo mokiniams jo dėstytų dalykų vadovėlius. Turtingesniesiems juos parduodavo, nepasiturintiems leisdavo nusirašyti. Kai kuriuos vadovėlius išspausdino, kiti išliko rankraščiuose; iš pastarųjų itin žinomi du: „Trumpas dėsty­mas apie karinę architektūrą“ (Breve istru­zione all'architeciura militare) ir „Veikalas apie tvirtoves“ (Trattato di fortificazione).
1599—1604 m. į Padują iš Lenkijos ir Lie­tuvos žemių buvo atvykę apie 20 jaunuolių. Dauguma jų lankė Galilėjaus privačiai dės­tomą fortifikacijų kursą bei instruktyvinių paskaitų ciklą, kaip naudotis praktikoje jo masteliniu skriestuvu. Iš paminėtos grupelės vienuolika asmenų šį instrumentą įsigijo.
„Ricordi“ užrašuose 1603—1604 m. antrą kartą paminėti Jonas Lietuvis (Giovanni Li­tuano) ir Stanislovas Liasockis iš Glevo, len­kas, kaip labiausiai darą pažangą moksle ir aistringi Galilėjaus dėstymo šalininkai. Lietuvių ir lenkų pavardės Galilėjui buvo per­nelyg sunkiai ištariamos ir užrašomos, to­dėl „Ricordi“ tiesiog buvo pažymimas var­das ir tautybė arba šalis, iš kurios studentas kilęs. Due Polacchi cominciarono fortificazione („du lenkai pradėjo mokslus apie tvir­toves“), Uno Lituano... („vienas lietuvis“) ir t. t. Įdomu, kad „Ricordi” gana aiškiai ski­riamas lenkas, lietuvis ar rusas (Rutheno), kilęs iš tuometinės Lietuvos kunigaikštystės žemių.
Kas gi tasai Glovanni Lituano, uoliai stu­dijavęs tvirtovių statybos meną?
Ta proga paminėtina dar viena detalė. Kai kurie Galilėjaus palikimo tyrinėtojai pažy­mi, jog tiktai savo pamėgtų mokinių ir sve­timšalių tarpo vardus jis italindavo arba žy­mėdavo mažybine forma privačiuose užra­šuose.
B. Bilinskis savo pastarųjų metų publika­cijoje (straipsnių rinkinys iš lenkų mokslo istorijos, 1969 m., Vroclavas), patvirtino, kad tasai lietuvis buvęs Jonas Stanislovas Sapiega, Leono sūnus. Tuometinėje feodali­nėje Lietuvos valstybėje tai neeilinis asmuo, didelių gabumų žmogus, valstybės veikėjas, perėjęs keletą žemesnių administracinės kar­jeros pakopų, 29 metų amžiaus jau tapęs Lietuvos kunigaikštystės didžiuoju maršal­ka. Senesnėje lenkų istorinėje literatūroje jis rečiau minimas, mat, kaip ir jo tėvas, Jonas Stanislovas Sapiega buvo nusistatęs prieš Liublino uniją.
Ar turėjo jis laiko lr sąlygų panaudoti įgytas inžinerines žinias praktinėje veiklo­je,— kol kas sunku pasakyti. Galilėjaus „Ricordi“ minimi dar pora kitų „Lituano“ arba „da Lituanla“ laukia mūsų istorikų dė­mesio. Juk ten, tarpe kitų, jau išaiškintų, mokėsi ir Giedraičių, Valavičių šeimų at­stovai.
Įdomus ir tas faktas, kad Vilniaus seno­jo universiteto profesorius O. Krigeris sa­vo civilinės ir karinės architektūros kurse apie XVII a. vidurį jau mokė klausytojus naudotis inžineriniuose darbuose masteliniu skriestuvu (compasso militare).
Šių eilučių autorius, 1973 m. gavęs pro­gos, kad ir trumpai, apžiūrėti Padujos ka­tedros vidų, gerokai nustebo, išvydęs joje kelis antkapinius paminklus, bylojančius apie čia palaidotus asmenis, žinomomis Len­kijos ir Lietuvos ribose pavardėmis. Ir dar vienas įdomus faktas: Ufici galerijoje (Flo­rencijoje), Lianci pusės eilėje, trečio aukšto salėse tarpe kitų lenkų ir lietuvių kilmės di­dikų portretų kabo ir Jono Sapiegos port­retas. Muziejaus gidas, paklaustas, kaip čia atsirado kai kurie Radvilų, Sapiegų, Sobieskių, Zamojskių ir kitų didikų portretai, paaiškino, esą, per šeimyninius arba diploma­tinius ryšius.
Ne mažiau intensyvūs kultūriniai ryšiai praeityje su Italija išryškėtų, tiriant ir Bo­lonijos senojo universiteto archyvus.
Mokslinių, kultūrinių bei meninių sąvei­kų išaiškinimas padeda geriau suprasti pro­gresyvių kultūros tendencijų ištakas, teisin­gai nušviesti mokslinio progreso kelius.
STASYS ABRAMAUSKAS 
 Paduja —Vilnius

2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Šv. Antanas Paduvietis: Dievo žmogus



Trumpa labai populiaraus šventojo, kurio dažnai šaukiamasi, tačiau kurio gyvenimas ir darbai yra mažai žinomi, biografija. Stebuklai ir šventas gyvenimas - tikėjimo pavyzdys.

Antonio Guercino (1591–1666) / 
Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikėliu Jėzumi    
/ 1656 /Aliejus ant drobės / 91 x 74 cm
Fernandas de Bulloes y Taveira - kas jis? Kas galėtų suskaičiuoti, kaip daž­nai į jį kreipiamasi kitu, kur kas žinomesniu -Antano Paduviečio vardu!
Tiksliausia Šventojo gimimo data būtų 1195 metai. Jis gimė Lisabonoje, Portugalijoje, ir buvo kilmingos bei galingos riterio Martino di Alfonso šeimos pirmagimis. Tėvas sūnui buvo numa­tęs jo aukštą kilmę atitinkantį gyveni­mo kelią: vaikino laukė karjera karybos srityje arba aukštajame magistrate. Ta­čiau Dievas jaunuoliui turėjo kitų planų. Bręsdamas vaikinas vis labiau bodėjo­si aukštuomenės pasauliu, grįstu ga­lia, išnaudojimu, o sykiu jo širdyje vis labiau stiprėjo religiniai jausmai.
Apie vieną Antano Paduviečio vai­kystės įvykį pasakojama tokia istori­ja. Vieną dieną, patarnavęs Lisabonos katedroje šv. Mišioms, Fernandas dar pasiliko pasimelsti tuščioje šventovėje. Staiga jis išvydo iš chorui skirtos vie­tos išnyrančią pamėlusią pabaisą, nuo kurios vaizdo jam pašiurpo oda - tai buvo piktasis. Berniukas, nors ir labai išsigandęs, šiaip ne taip įstengė pirš­tu ant grindų marmuro nubrėžti kryžių. Velnio regėjimas dingo, o akmenyje įsispaudęs kryžiaus ženklas liko ten vi­siems laikams.
Fernandas lankė prie Lisabonos ka­tedros veikusią vyskupijos mokyklą, o sulaukęs penkiolikos, 1210 m. paliko šeimą ir įstojo į Lisabonos šv. Vincen­to augustinijonų vienuolyną. Tačiau šeimos nuolat spaudžiamas atsisaky­ti ketinimo tapti vienuoliu ir vienuolyno vyresniesiems leidus, po dvejų metų Fernandas paliko savo gimtąjį miestą ir išvyko į Šv. Kryžiaus abatiją Koimbroje, tuometinėje Portugalijos sostinėje, čia vaikinas pagaliau galėjo visiškai atsidėti teologijos studijoms ir sulau­kęs dvidešimt penkerių buvo įšven­tintas į kunigus šv. Augustino regulos kanauninkų Augustinijonų ordine. Atro­dė, jog Fernandas atrado taip stipriai trokštą vidinę ramybę, tačiau...
1220-ųjų vasarį į Koimbros šv. Kry­žiaus bažnyčią buvo atgabenti penkių brolių pranciškonų, nukankintų Marakeše, Maroke, palaikai. Jaunasis kuni­gas liko sukrėstas: tai buvo penki šv. Pranciškaus sekėjai, neseniai atkakę iš Umbrijos ir ėję pareigas ant Olivareso kalno. Tuos vyrus jis gerai paži­nojo, dažnai su jais kalbėdavosi apie Asyžiaus Neturtėlį, o dabar prieš save matė jų varganas, bet garbingas relikvi­jas! Įkvėptas kankinių kraujo ir neturto idealo, kuriuo šie sekė, Fernandas nusprendė palikti augustinijonų ordi­ną ir apsivilko šiurkštų pranciškonų abitą. Kaip naujojo pasirinkimo ženk­lą savo krikšto vardą vienuolis pasi­keitė į Antaną - didžio abato, Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvo, dėl mei­lės Kristui palikusio visus savo turtus, garbei. Naujoko širdyje degė kanki­nystės troškimas, ir kad jį numalšintų, Antanas sėdo į Marokan plaukiantį laivą, pasiryžęs susigrumti su bedie­viais ir pasitikti tą pačią garbingą da­lią kaip minėtieji penki pranciškonai.
Tačiau, pasirodo, ir šis kelias nebu­vo jam Dievo skirtas. Antano svajonė veikiai sudužo dėl maliarinės karšti­nės: užuot miestų aikštėse skelbęs Kristų, vienuolis kalendamas danti­mis gulėjo patale. Jis buvo nugalėtas, bet karštinė, nors ir labai pakenkė jo sveikatai, atvėrė Antano sielos akis ir padėjo suvokti, kad jame ir vėl pabu­do tas pats Fernandas, kurį jis manė jau savyje jau numarinęs: ūmus vyras, kardą pakeitęs liežuviu, bet dar neparklupdęs paties nuožmiausio savo prie­šo - puikybės, užmojo visuomet ir kad ir kas būtų imtis didvyriškų žygių.
Aprimęs po neišsipildžiusios afrikietiškos misijos, Antanas įlipo į laivą, ku­ris plaukė į Italiją, nes norėjo dalyvauti mažųjų brolių generalinėje kapituloje Porciunkulėje per 1221 metų Sekmi­nes. Tačiau ir šį sykį, regis, viskas bai­gėsi tyliai bei ramiai: niekas iš dviejų tūkstančių brolių neatkreipė dėmesio į jauną brolį portugalą, kuris renginio dalyviams išvykstant pasijuto toks vie­nišas ir visų apleistas. Jį pastebėjo tik Gracijanas, Romanijos provincijos mi­nistras, kuris, sužinojęs, kad Antanas yra kunigas, nusivežė jį Į Montepaolo vienuolyną, netoli Forli. Čia būsima­sis šventasis ir toliau gyveno pasi­slėpęs nuo pasaulio kaip nuolankus brolis, dirbęs pačius kukliausius dar­bus. Tačiau jo ilgą laiką slėptos švie­sos nebebuvo įmanoma ilgiau išlaikyti uždengtos.
Tinkama proga pasitaikė 1223 m. rugsėjį. Su kitais broliais Antanas nu­vyko į Forli dalyvauti kelių brolių įšventinimo į kunigus apeigose. Tačiau paaiškėjo, kad nėra nė vieno, kuris būtų pasirengęs perskaityti pagal apei­gas priklausančią dvasinę konferenciją būsimiems kunigams. Visiems atsisa­kius, atlikti šią tarnystę buvo įpareigo­tas Antanas. Nors ir kalbėjo iš anksto nepasiruošęs, jis sugebėjo taip uždeg­ti klausytojus, kad visi liko apstulbę ir pakylėti tiek dėl pamokslo gilumo, tiek dėl gausių nuorodų į Šventąjį Raš­tą. Nuo tos dienos iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio be jokių pertrau­kų tęsėsi būsimojo šventojo „pamoks­lininko“ karjera. Antanas Paduvietis buvo ypač atsidėjęs dėstyti broliams pranciškonams teologiją, turėdamas paties vienuolijos steigėjo sutikimą, duotą viename garsiame laiške. Taip pat jis daug jėgų skyrė kovai su erezi­jomis bei liaudies katechezei ir Kristui laimėjo daugybę sielų.
Yra išlikę daug pasakojimų apie An­tano Paduviečio kaip pamokslininko tarnybą 1223-1229 m. Daugelis jų atskleidžia ir Antano gebėjimus padė­ti žmonėms pasveikti. Visų pirmiausia minėtinas pamokslas žuvims Riminio paplūdimyje: miesto žmonėms nuo jo abejingai nusigręžus, Antanas kreipėsi į jūros gyvius ir šie išniro iš vandens jo pasiklausyti. Arba štai įvykis su mule. Vienam eretikui, neigusiam realų Kris­taus buvimą Eucharistijoje, Antanas metė iššūkį: pasiūlė jam palaikyti savo mulę tris dienas neėdusią, o po liepė atnešti konsekruotą ostiją. Eretikas priėmė iššūkį, ir jo mulė, nepaisant to, kad buvo peralkusi, nė nepažvelgu­si į jai atneštas šviežias avižas suklu­po priešais švenčiausiąjį Sakramentą. Šie ir daugybė kitų stebuklų praturtina mūsų šventojo biografiją ir rodo jo nuo­latinį dėmesį silpniesiems, prispaustie­siems, vargšams.
1230 m. gegužę Antanas Paduvie­tis buvo išsiųstas į Romą pranciškonų ordino pertvarkymo reikalais. Čia savo žodžiu ir pavyzdžiu jis kėlė paties po­piežiaus Gregorijaus IX dvasią.
Paskutinius dvejus metus šventasis buvo ypač atsidėjęs Paduvos miestui: nuolat ten pamokslaudavo, klausė iš­pažinčių, globojo vargšus. Veronoje jis be baimės stojo tirono Ezelino da Ro­mano akivaizdon ir išlaisvino vieną Pa­duvos kapitonų. Taip pat jis sugebėjo pasiekti, kad Paduvos magistratas at­šauktų nemokių skolininkų įkalinimą ir taip išgelbėjo daugybę beturčių nuo kalėjimo, o sykiu - nuo dar varganesnio ir taip skurdaus jų gyvenimo.
Tačiau nors Antanas buvo dar jau­nas, jį pamažu ėmė apleisti jėgos. Iš­sekintas nuolatinių atgailų ir triūso, būsimasis šventasis suvokė, kad arti­nasi mirtis. Paskutiniąsias savo gyve­nimo savaites jis praleido kaime šalia Paduvos, kur vienas geradaris suka­lė jam mažytę celę ant didžiulio riešu­tmedžio, ir ten, iš aukštai, vienuolis dar galėjo keletą dienų pamokslauti, nors ir būdamas labai silpnas.
1231 m. birželio 13 d. vidurdie­nį visiems broliams besėdint už stalo Antaną ištiko ūmus ir sunkus viso organizmo kolapsas. Ligonis išreiškė norą mirti Paduvoje, tačiau dėl sunkios jo būklės vežimas buvo priverstas su­stoti Arceloje, šiauriniame miesto prie­miestyje. Mirštantysis buvo priimtas nedideliuose namuose, skirtuose ša­lia esančiame klarisių vienuolyne dir­busiems kunigams. Ten, dar būdamas šviesios sąmonės, jis priėmė Susitai­kymo, Ligonių Patepimo ir Eucharisti­jos sakramentus. Vakarėjant ir lūpomis paskutinį sykį kuždant himną Šven­čiausiajai Mergelei O gloriosa Domina, excelsa super sidera („O garbingoji Mergele, išaukštinta virš žvaigždžių“) Antanas Paduvietis iškeliavo anapus. Jam buvo trisdešimt šešeri.
Šventojo kanonizavimo procedūra įvyko neįprastai greitai: byla buvo pra­dėta tų pačių 1231-ųjų liepą o kitąmet gegužės 30 dieną popiežius Gregorijus IX Spoleto katedroje Antaną Padu­vietį pakėlė į altoriaus garbę. Šventasis nuo seno buvo pranciškonų ordino garbinamas kaip Bažnyčios daktaras, o 1946 metų sausio 16 dieną popie­žius Pijus XII nurodė šiuo titulu (Doctor evangelicus - „Evangelijos daktaras“) jį garbinti visoje Bažnyčioje.
Antonio Giancane / „Saleziečių žinios", 2008 Nr. 2

A. Gaudi į Barseloną atnešė pasaką



Vienas garsiausių pasaulio architektų Antonio Gaudi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Ispanijai pažėrė keletu architektūros perlų. Jo projektuoti pastatai primena mistinius na­mus ir žavi fantastiškomis formomis. Dauguma jų įtraukti į UNESCO saugomų objektų sqrašq.
Architektas A. Gaudi gimė 1852 m. Ispanijoje valdininko šeimoje.
Būdamas penkerių berniukas susirgo reumatu, todėl nebegalė­jo žaisti su bendraamžiais. Norėda­mas išeiti kiek toliau nuo namų, Antonio buvo priverstas joti asilu. Būdamas kone pririštas prie namų jis turėjo begalę laiko tyrinėti gam­tą, jos formas. Spėjama, kad bū­tent grožėjimasis gamta, jos tyri­nėjimas padiktavo A.Gaudi savi­tą, originalų architektūros stilių.
Studijuodamas Barselonos aukš­tesniojoje architektūros mokyklo­je jaunasis architektas sulaukė pir­mojo didelio užsakymo - jis goti­kos ir renesanso stiliumi suprojek­tavo „Casa Vincens“, tapusį archi­tekto vizitine kortele.
Per visą kūrybos laikotarpį Gau­di išplėtojo jausmingą, išsiskirian­tį netaisyklingomis linijomis, kone siurrealistini stilių, dėl ko jis ir buvo pavadintas Ispanijos novatoriš­kojo meno pradininku. Šiek tiek prisilaikydamas formalių reikalavimų, ispanų architektas sugebėjo su­gretinti negiminingus stilius ir pa­keitė architektūros taisykles.
Casa Batllo
Tačiau amžininkai A.Gaudi ori­ginalią architektūrą vadino mažų mažiausiai absurdiška, juokinga. Tiesą sakant, jis buvo vienintelis architektas, išlaikomas turtingo pra­monininko Eusebi Guello. Tačiau laikui bėgant Gaudi dėl išskirtinio stiliaus imtas vadinti vienu iš Ispa­nijos geriausiųjų ir garsiausiųjų.
Stiliaus originalumas architek­tui nepadėjo išvengti vargšo dalios. Apie 1912 m. Barselona išgyve­no ekonominį nuosmukį. Tai turė­jo įtakos ir A.Gaudi finansinei pa­dėčiai. Mat tuo metu sustojo „La Sagrada Familia“ ir „La Colonia Guell“ statyba - ji buvo tuometinis architekto pajamų šaltinis. Netru­kus mirė ir Gaudi rėmėjas Euse­bi Guello - architektas liko be fi­nansinės paramos.
A.Gaudi tiek nuskurdo, kad ne­galėdavo susimokėti už kelionę miesto taksi - jų vairuotojai meni­ninko vengė iš tolo. Skurdžiaus dalia architekto neapleido iki gy­venimo pabaigos. Architektas mi­rė 1926 m. Barselonoje.
„Casa Batllo“ architektas su­projektavo 1907 m. Vietiniai gyven­tojai pastatą.vadina „Casa dels Ossos“ - namu, pastatytu iš kaulų. Iš tiesų žiūrint į šį kūrinį gali įžvelg­ti elementų, primenančių žmo­gaus skeletą ir vidaus organus. Šį pastatą architektas suprojektavo vidutiniam sluoksniui priklausan­čiai šeimynai.
Namas priskiriamas modernia­jai architektūrai. Pirmas namo aukš­tas stebina neįprastais ornamen­tais, netaisyklingomis langų formo­mis, „išplaukusiais“ akmens lipdiniais. Didžioji pastato išorės dalis puošta mozaika iš daugybės apdau­žytų keraminių plytelių, nuspalvin­tų nuo auksinės iki žalsvai melsvos spalvos. Stogas primena europietišką drakoną ar dinozaurą, o pa­stato viršus, besibaigiantis bokštu su kryžiumi, simbolizuoja šv.Jur­gio kalaviją, smingantį į drakoną.
Casa Mila
Pramintas akmenų skaldykla
Pastatas „Casa Mila“ geriau ži­nomas La Pedrera vardu, kuris katalonų kalba reiškia akmenų skaldyklą. Šis pastatas Barselono­je iškilo 1907 m. pagal Regerio Segimono de Milos užsakymą. Pa­statas unikalus tuo, kad jame nė­ra nė vienos tiesios linjjos. Jis daž­nai lyginamas su lavos bangavimu arba smėlio kopomis. Labiausiai išsiskiria namo stogas, forma pri­menantis mėnulio pjautuvus ir de­koruotas kone mažytėmis mozai­kinėmis plytelėmis.
Žvelgiant į pastatą galima drą­siai sakyti, kad jis greičiau prime­na skulptūrą nei įprastą namą. Ta­čiau anų laikų barseloniečiai vien­balsiai tvirtino, kad šis A.Gaudi še­devras baisus, todėl jį ir praminė akmenų skaldykla. Šiandien „Casa Mila“ laikomas Barselonos pasi­didžiavimu ir įtrauktas į UNESCO saugomų pastatų sąrašą.
Park Guell
Parką pavertė fantastine pasaka
„Park Guell“ - sodų kompleksas, išsiskiriantis unikaliais architek­tūros elementais. Šiam pasaką pri­menančiam parkui pastatyti pri­reikė 14 metų. Pirmieji lankytojai ten įžengė 1914 m. Parko pasta­tai originalūs - jų puošnumas ir mozaikos raštai lankytojams iš­kart krinta į akis. Architektūra pa­sižymi fantastiškos formos stogais, papuoštais neįprastais bokš­teliais, derančiais prie parko gam­tovaizdžio. Pagrindinis parko ak­centas - terasa, apjuosta ilgu suo­lu, primenančiu jūros gyvatę.
Į parko architektūrą A.Gaudi įpynė daug Katalonijos menui bū­dingų motyvų, religijos, mitologi­jos ir senosios poezijos elementų.
Anksčiau parko lankytojus pasi­tikdavo dvi originalaus dydžio dirb­tinės gazelės, viduramžių Ispani­jos poezijoje simbolizuojančios jaunus įsimylėjėlius, tačiau per karus jos buvo sunaikintos.
La Sagrada Familia
Nebaigė statyti bazilikos
„La Sagrada Familia“ (Švento­sios šeimos) vardu pavadinta di­džiulė bazilika, ko gero, laikoma neįprasčiausiu ir unikaliausiu A.Gaudi kūriniu. Ji suprojektuo­ta XIX a. pabaigoje. Įpusėjus baž­nyčios statyboms kilo ginčas tarp projekto rėmėjų ir pirmojo jos ar­chitekto Francesco de Villaro. Šis projektas 1883 m. buvo atšauk­tas. Pakviestas A.Gaudi ją perpro­jektavo visiškai kitu stiliumi. Tuo metu bazilika stovėjo plynuose laukuose. Ją nuo Barselonos sky­rė kone pusantro kilometro.
A.Gaudi Šventosios šeimos ba­zilikos projektą rengė apie 40 me­tų. Dėl gerokai užsitęsusių staty­bų jis net pašmaikštaudavo: "Ma­no užsakovai ne itin skuba“. Archi­tektas mirė taip ir neįgyvendinęs šio projekto.
Pagal užsienio spaudą parengė Laura ČYŽIŪTĖ

2015 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Kaip man sužinoti, kad jis yra „Tas vienintelis“?



Ar yra vienintelis žmogus, už kurio turėčiau ištekėti ar geriau turėčiau rinktis tinkamą vyrą?
Šis klausimas nėra paprastas kontempliacinis pratimas. Jis atsakomas taip, koks yra jūsų požiūris į draugystę ir santuoką. Visgi aš manau, kad tai neteisingas klausimas.
Klausimas “ar yra tas vienintelis, už kurio turėčiau ištekėti?” yra statomas ant baimės pamato. Jūs esate matę iširusias santuokas ir į neapykantą pavirtusius romantiškus santykius. Gali būti, kad jūs augote kentėdami nuolatinius tėčio ir mamos barnius. Viena iš žymiausių tėvų skyrybų poveikio vaikams ekspertų Judith Wallerstein pažymėjo, kad jie nuolatos yra skyrybų akivaizdoje ir todėl tikrąją meilę įsivaizduoja kaip laimėjimą loterijoje. Jei tik atrasi tinkamą “sielos draugą”, išvengsi priesaikos sulaužymo ir sudužusių svajonių. Krikščionys tai sudvasino ir visas viltis sudėjo į laimingą gyvenimą po to, kai bus surastas “VIENINTELIS”. Bet kai santuoka patiria krizę, moteris ima panikuoti ir galvoja: “O ne! Aš pasirinkau ne ta vaikiną.”
Per paskutinius pusę metų sutikau dvi jaunas krikščionių nuotakas, kurios nutraukė santuokines priesaikas. Jos abi tvirtino: “Aš neturėjau už jo tekėti. Dar prieš vedybas turėjau abejonių, bet jų neatšaukiau”. Iš esmės jos abi tikėjo, kad jų santuoka buvo negaliojanti Dievo akyse dėl to, kad ištekėjo ne už to vyro.
Bet tiesa yra tokia, kad nesvarbu už ko ištekėsi, įsipareigoti mylėti visą gyvenimą yra didžiulis iššūkis. Viena iš romantiškiausių meilės istorijų Biblijoje yra Izaoko ir Rebekos meilės istorija. Ji yra 24 Pradžios knygos skyriuje. Jie kada nors ir buvo taip, kad Dievas aiškiai pasakytų “Štai tas, už kurio turi ištekėti!”, tai būtų pasakyta šiai porai. Tai buvo tikro varžytuvės danguje.
Greitai prabėgo 30 metų. Malonėmis apdovanoti įsimylėjėliai dabar tapo vienas kitą niekinančių berniukų-dvynių tėvais. Bet Izaokas labiau myli Esavą, o Rebeka – Jokūbą. Ir mes pamatome kaip šis vyras ir žmona yra įsipainioję į manipuliacijų, pykčio ir apgaulės tinklą. “Vienintelio” buvimas dar neužtikrina ilgalaikės ir giedrios meilės istorijos. Jų gyvenimus sukompromitavo savanaudiškumas ir kartėlis. Ir visa tai nepaisant to, kad juos suvedė ir sutuokė pats Dievas.
Todėl vietoj to, kad klaustum “ar tai šis vienintelis, už kurio turėčiau tekėti?”, pamąstyk apie kitus klausimus:
1. Ar aš paklūstu Dievo valiai?
Jūsų gyvenime yra kai kurie dalykai, kuriuos Dievas dar ne visai aiškiai jums atskleidė. Gali būti, kad dar nežinote už ko ištekėsite, kokį darbą dirbsite, kiek vaikų turėsite. Vietoj to, kad stengtumėtės sužinoti tai, ko nežinote, stenkitės kad jūsų gyvenimo centre būtų Dievas ir tai, ką Jis apreiškia jums. Kai sieksite meilės ir santuokos, Dievas suteiks jums labai aiškius nurodymus. Štai vienas iš jų:  Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! (1Tes 4:3).
Kodėl Dievas apreiškia tokią ypatingą valią jums, kai jūs nepaklūstate šiai akivaizdžiai jo valiai? Pavyzdžiui, jei miegate su savo draugu, žinokite, kad Dievo valia jums – ne tokia. Jūs žengėte iš paklusnaus sekimo juo ir pasirinkote daryti tokius sprendimus, kurie yra grindžiami jūsų valia.
Jei tikrai norite, kad Dievas kreiptų jūsų žingsnius link teisingo žmogaus, pakluskite viskam, ką jis pasakys. Skaitykite jo Žodį, ištikimai melskitės, laikykite savo protą ir kūną skaistybėje ir dėkokite už dabartines aplinkybes. Dievas kalba toms širdims, kurios yra pasirengusios klausyti ir paklusti.
2. Ar aš ieškau išminties?
Sekimas Dievu nėra nuolatinis žiūrėjimas į dangų ieškant ten žinios, kuri pasakytų ką daryti toliau. Labai dažnai Dievas mus veda per išmintį, kurią sudėjo į mūsų gyvenimus. Karalius Saliamonas Patarlių knygoje sako, kad skirtumas tarp išmintingo ir kvailo žmogaus yra tame, ar jie yra pasirengę išklausyti ar ne.
Yra tam tikri išmintingi principai, kurių reikia laikytis draugaujant ir ieškant sau sutuoktinio. Išmintinga būtų pažinoti žmogų bent metus, kad galėtumei įsipareigoti santuokai. Jums reikėtų susipažinti su jo šeima, pamatyti jį įvairiose aplinkybėse.
Jums taip pat prireiks labai specifinės išminties. Draugaudami ir santuokoje nuolat turėsite “juodų skylių”. Taip pat santykiuose bus tokių atvejų ir net “raudonų vėliavų”, kurių nenorėtumėte matyti. Jūs galite būti taip tikri “meilėje”, ir savo santykiuose, kad net neįsivaizduojate, kad jie apkars. Kai jūsų draugas ar vienas iš tėvų pareiškia susirūpinimą, ar nepasiunčiate juos ir net įnirštate? “Jūs nesuprantate. Jūs nežinote, kaip jis man patinka!”
Jei tikrai norite žinoti Dievo valią, įsiklausykite į tuos žmones, kurie jums duoti kaip draugai ir patarėjai. Klauskite jų nuomonės: “Ką jūs matote, ko aš nematau? Ar yra kokie neraminantys ženklai, dėl kurių turėčiau susirūpinti? Ar manote, kad veikiu per greitai?”
Neklauskite tik vieno žmogaus nuomonės. Pasinaudokite kuo daugiau patarėjų. Vieni gali būti bendraamžiai, kiti su gyvenimo patirtimi. Ir klausykitės! Imkite į širdį tai, ką jie sako. Ir jei reikia būkite pasirengę nutraukti santykius ar net sužadėtuves.
3. Ar aš realiai žiūriu į santuokinę priesaiką?
Yra du kraštutinumai, kurie būdingi apie santuoką galvojantiems jaunuoliams. Vieni ją idealizuoja, o kiti – fatalizuoja. Tikros meilės paieška rodosi neįtikėtina ir tokia atsitiktinė, lyg būtų paimta iš TV šou. Fantazuodami apie galimybę jūs labiausiai bijote būti apgauti ir patraukti į apgailėtiną santuoką.
Kiekviena santuoka patiria sunkumų ir nusivylimų laikus, bet joje taip pat yra ir džiaugsmo bei švenčių. Sprendimas ištekėti už vieno ar kito vyro yra labai svarbus. Tačiau atradus Žavingąjį Princą dar nėra jokių santuokinės laimės garantijų. Skirtumas tarp intymumo ir nutrauktų įsipareigojimų labai priklauso nuo to, kiek dirbsite pačioje santuokoje. Bet kurie du žmonės, kurie sutinka kartu augti, dirbti bei įveikti iššūkius gali išsiugdyti tobulėjančius santykius.
Mano vyras ir aš santuokos dieną nebuvome vienas kitam puikiai tinkantys. Mūsų kilmė ir asmenybės buvo visiškai skirtingos. Buvo toks metas, kai aš stebėjausi ar už to vyro ištekėjau. Mes labai skirtingai vertinome tėvystę, pinigus ir darbą. tačiau nei jis nei aš niekada nesvarstėme apie skyrybas ar atsitraukimą. Net nesantaikos metais mes išlaikėme meilę vienas kitam ir Viešpačiui, kuris buvo abiejų mūsų dėmesio centre.
Beveik po 20 metų santuokos aš nuoširdžiai jaučiu, kad Dievas parinko vyrą man, o jam – mane. Neįsivaizduoju savęs ištekėjusios už kito. Aš matau kaip mūsų skirtingumas tapo iššūkiu augti. Ar begalinė Dievo galia ir išmintis parinko mus vieną kitam? Nežinau. Bet aš žinau, kad sujungdamas du žmones į vieną Jis išmokė kantrybės, švelnumo ir nuolankumo.
Tikėkitės, kad santuoka bus didžiulė dovana, bet pareikalaus daug darbo ir įsipareigojimo. Tikėkitės, kad nesvarbu už ko ištekėsite, jūsų meilė koncepcija bus tobulinama. Tikėkitės, kad glaudžiantis prie Dievo jūs gausite viską, ko reikia, kad būtumėt puiki žmona. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. (2Pt 1:3)
Dr. Juli Slattery