A. Gaudi į Barseloną atnešė pasaką

Vienas garsiausių pasaulio architektų Antonio Gaudi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Ispanijai pažėrė keletu architektūros perlų. Jo projektuoti pastatai primena mistinius na­mus ir žavi fantastiškomis formomis. Dauguma jų įtraukti į UNESCO saugomų objektų sqrašq.

Architektas A. Gaudi gimė 1852 m. Ispanijoje valdininko šeimoje.

Būdamas penkerių berniukas susirgo reumatu, todėl nebegalė­jo žaisti su bendraamžiais. Norėda­mas išeiti kiek toliau nuo namų, Antonio buvo priverstas joti asilu. Būdamas kone pririštas prie namų jis turėjo begalę laiko tyrinėti gam­tą, jos formas. Spėjama, kad bū­tent grožėjimasis gamta, jos tyri­nėjimas padiktavo A.Gaudi savi­tą, originalų architektūros stilių.

Studijuodamas Barselonos aukš­tesniojoje architektūros mokyklo­je jaunasis architektas sulaukė pir­mojo didelio užsakymo - jis goti­kos ir renesanso stiliumi suprojek­tavo „Casa Vincens“, tapusį archi­tekto vizitine kortele.

Per visą kūrybos laikotarpį Gau­di išplėtojo jausmingą, išsiskirian­tį netaisyklingomis linijomis, kone siurrealistini stilių, dėl ko jis ir buvo pavadintas Ispanijos novatoriš­kojo meno pradininku. Šiek tiek prisilaikydamas formalių reikalavimų, ispanų architektas sugebėjo su­gretinti negiminingus stilius ir pa­keitė architektūros taisykles.

Casa Batllo

Tačiau amžininkai A.Gaudi ori­ginalią architektūrą vadino mažų mažiausiai absurdiška, juokinga. Tiesą sakant, jis buvo vienintelis architektas, išlaikomas turtingo pra­monininko Eusebi Guello. Tačiau laikui bėgant Gaudi dėl išskirtinio stiliaus imtas vadinti vienu iš Ispa­nijos geriausiųjų ir garsiausiųjų.

Stiliaus originalumas architek­tui nepadėjo išvengti vargšo dalios. Apie 1912 m. Barselona išgyve­no ekonominį nuosmukį. Tai turė­jo įtakos ir A.Gaudi finansinei pa­dėčiai. Mat tuo metu sustojo „La Sagrada Familia“ ir „La Colonia Guell“ statyba - ji buvo tuometinis architekto pajamų šaltinis. Netru­kus mirė ir Gaudi rėmėjas Euse­bi Guello - architektas liko be fi­nansinės paramos.

A.Gaudi tiek nuskurdo, kad ne­galėdavo susimokėti už kelionę miesto taksi - jų vairuotojai meni­ninko vengė iš tolo. Skurdžiaus dalia architekto neapleido iki gy­venimo pabaigos. Architektas mi­rė 1926 m. Barselonoje.

„Casa Batllo“ architektas su­projektavo 1907 m. Vietiniai gyven­tojai pastatą.vadina „Casa dels Ossos“ - namu, pastatytu iš kaulų. Iš tiesų žiūrint į šį kūrinį gali įžvelg­ti elementų, primenančių žmo­gaus skeletą ir vidaus organus. Šį pastatą architektas suprojektavo vidutiniam sluoksniui priklausan­čiai šeimynai.

Namas priskiriamas modernia­jai architektūrai. Pirmas namo aukš­tas stebina neįprastais ornamen­tais, netaisyklingomis langų formo­mis, „išplaukusiais“ akmens lipdiniais. Didžioji pastato išorės dalis puošta mozaika iš daugybės apdau­žytų keraminių plytelių, nuspalvin­tų nuo auksinės iki žalsvai melsvos spalvos. Stogas primena europietišką drakoną ar dinozaurą, o pa­stato viršus, besibaigiantis bokštu su kryžiumi, simbolizuoja šv.Jur­gio kalaviją, smingantį į drakoną.

Casa Mila

Pramintas akmenų skaldykla

Pastatas „Casa Mila“ geriau ži­nomas La Pedrera vardu, kuris katalonų kalba reiškia akmenų skaldyklą. Šis pastatas Barselono­je iškilo 1907 m. pagal Regerio Segimono de Milos užsakymą. Pa­statas unikalus tuo, kad jame nė­ra nė vienos tiesios linjjos. Jis daž­nai lyginamas su lavos bangavimu arba smėlio kopomis. Labiausiai išsiskiria namo stogas, forma pri­menantis mėnulio pjautuvus ir de­koruotas kone mažytėmis mozai­kinėmis plytelėmis.

Žvelgiant į pastatą galima drą­siai sakyti, kad jis greičiau prime­na skulptūrą nei įprastą namą. Ta­čiau anų laikų barseloniečiai vien­balsiai tvirtino, kad šis A.Gaudi še­devras baisus, todėl jį ir praminė akmenų skaldykla. Šiandien „Casa Mila“ laikomas Barselonos pasi­didžiavimu ir įtrauktas į UNESCO saugomų pastatų sąrašą.

Park Guell

Parką pavertė fantastine pasaka

„Park Guell“ - sodų kompleksas, išsiskiriantis unikaliais architek­tūros elementais. Šiam pasaką pri­menančiam parkui pastatyti pri­reikė 14 metų. Pirmieji lankytojai ten įžengė 1914 m. Parko pasta­tai originalūs - jų puošnumas ir mozaikos raštai lankytojams iš­kart krinta į akis. Architektūra pa­sižymi fantastiškos formos stogais, papuoštais neįprastais bokš­teliais, derančiais prie parko gam­tovaizdžio. Pagrindinis parko ak­centas - terasa, apjuosta ilgu suo­lu, primenančiu jūros gyvatę.

Į parko architektūrą A.Gaudi įpynė daug Katalonijos menui bū­dingų motyvų, religijos, mitologi­jos ir senosios poezijos elementų.

Anksčiau parko lankytojus pasi­tikdavo dvi originalaus dydžio dirb­tinės gazelės, viduramžių Ispani­jos poezijoje simbolizuojančios jaunus įsimylėjėlius, tačiau per karus jos buvo sunaikintos.

La Sagrada Familia

Nebaigė statyti bazilikos

„La Sagrada Familia“ (Švento­sios šeimos) vardu pavadinta di­džiulė bazilika, ko gero, laikoma neįprasčiausiu ir unikaliausiu A.Gaudi kūriniu. Ji suprojektuo­ta XIX a. pabaigoje. Įpusėjus baž­nyčios statyboms kilo ginčas tarp projekto rėmėjų ir pirmojo jos ar­chitekto Francesco de Villaro. Šis projektas 1883 m. buvo atšauk­tas. Pakviestas A.Gaudi ją perpro­jektavo visiškai kitu stiliumi. Tuo metu bazilika stovėjo plynuose laukuose. Ją nuo Barselonos sky­rė kone pusantro kilometro.

A.Gaudi Šventosios šeimos ba­zilikos projektą rengė apie 40 me­tų. Dėl gerokai užsitęsusių staty­bų jis net pašmaikštaudavo: "Ma­no užsakovai ne itin skuba“. Archi­tektas mirė taip ir neįgyvendinęs šio projekto.

Pagal užsienio spaudą parengė Laura ČYŽIŪTĖ

Chose de Rivieros šedevras „Moterų dvikova“

Chose de Riviera (1591-1652) Izabelės de Karazi ir Diambros de Potinello dvikova ("Duelo de mujeres")  1636 m. / drobė, aliejus 235 x 212 cm / Madrido Prado muziejus, Ispanija

Chose de Riviera (1591-1652) Izabelės de Karazi ir Diambros de Potinello dvikova ("Duelo de mujeres") 

1636 m. / drobė, aliejus 235 x 212 cm / Madrido Prado muziejus, Ispanija

1552 metais Neapolyje atsitiko neeilinis įvykis – markizo de Vasta akivaizdoje kovėsi dvi damos – Izabela de Karaci ir Diambra de Petinella. Tai buvo dvikova dėl jaunuolio Fabio de Zeresola. Moterų kova dėl meilės vyrui tapo jaudinančiu įvykiu, nes buvo įprasta, kad kova dėl moters visada buvo užsiėmimas. 

Ši dvikova taip sukrėtė Neapolio gyventojus, kad dar ilgą laiką apie ją sklidi kalbos. Romantinė dviejų, vieną vyrą pamilusių jaunų moterų kova įkvėpė 1636 metais Italijoje gyvenusį ispanų dailininką Chose (Giuseppe) Rivierą (Ribera) sukurti tikrą šedevrą – drobę „Moterų dvikova“. Tai yra vienas iš labiausiai jaudinančių Madrido Prado muziejaus eksponatų.

Dvikovos scena pavaizduota tobulu klasikiniu stiliumi. Paveikslo personažai padalinti į dvi, ryškiai išsiskiriančias grupes. Pirmame plane – dvi, mirtinoje kovoje susirungusios, skydais ir kardais ginkluotos  moterys. Mes matome dvikovos kulminaciją. Viena iš moterų ką tik sužeista į kaklą ir parkrito ant žemės. Kita laiko kardą kovinėje parengtyje ir rengiasi smogti lemiamą smūgį. Gulinti, nuo žaizdos apsilpusi dama, paleidžia iš rankų savo kardą, kuris tik dalinai matomas drobėje. Tai turėtų reikšti, jog daugiau ji juo nepasinaudos. Tačiau ji dar ginasi skydu ir tikisi atremti kitą, neišvengiamą priešininkės smūgį. Nugalėtoji dama iššaukia mūųs simpatijas – ji tokia moteriška ir graži. Šaltakraujiškai į sužeistą priešininkę žvelgianti varžovė – kur kas mažiau moteriška ir kur kas masyvesnė. Tačiau skirtingai nuo daugybės batalinio žanro scenų, ši dvikova neatrodo labai žiauri, nepaisant to, kad mes matome kraujuojančią žaizdą.

Abi figūros tapytos ryškiomis spalvomis, yra aptakios ir čia ko gero daugiau skulptūriškumo, nei tapybiškumo. Minkšti ir apvaloki siluetai dvelkia erotizmu, o pati scena apjungia savyje moteriškumą, įniršį ir aistrą. Kovotojų apranga primena Senovės Romą, ir tai daro šią porą panašią į klasikines amazones.

Drobės kompozicija tobulai subalansuota. Dešinioji dama atrodo stambesnė, ir tai simbolizuoja jos pranašumą kovoje. Dominuojančią potencialios nugalėtojos figūrą atsveria rūstaus vyro figūra už nugalėtosios damos nugaros ir išryškina jos moteriškumą. Vyriškis susikaupęs stebi ir nerodo jokio ketinimo stabdyti mirtiną dvikovą. Galima numanyti, kad  toga ir kirasa apsirengęs vyrisškis ir yra markizas del Valis. Paskutiniame plane pavaizduota grupė žmonių, kurių tarpe yra senolis ir ginkluoti kareiviai. Nuo besikaunančių moterų juos skiria medinė sienelė, kuri primena bulių kautynių areną ribojantį atitvarą. Žiūrovai pavaizduoti tamsiomis spalvomis, o užpakalinis planas nutapytas keliais potepiais.

Iš tikrųjų tai nėra įprasta dvikova, nes jos būdavo rengiamos privačiai ir dalyvaujant sekundantams. Ši kova primena gladiatorių mūšį, tačiau jie arenoje kaudavosi be sekundantų. Kaip ir kituose Chose Rivieros paveiksluose, šiame taip pat glūdi tam tikra paslaptis – kodėl markizas suitiko būti sekundantu ir kodėl kiti žiūrovai (tame tarpe ir senolis) ramiai stebi šią mirtiną dviejų jaunų damų kovą, kai jų ginčo priežastis – išimtinai asmeniška? Taip pat neaišku, ką žiūrovų tape veikia ginkluoti žmonės.

Be jokios abejonės Rivierą jaudino lyties problemos - pakanka prisimimti kaip prieš kelis metus jis sukūrė paradoksalų paveikslą „Barzdota moteris“, kur pavaizdavo „maitinančią motiną“, kri stovi greta vyro. „Motina“ turi visus eilinio barzdoto vyro bruožus, išskyrus didelę moterišką krūtinę, kurią žindo vaikas. Į vyrus panašios moterys buvo paplitęs įvaizdis Ispanijos kultūroje ir tai galima aptikti Servanteso kūryboje. Tačiau „Moterų dvikovos“ paveiksle moterys kaip tik nėra panašios į vyrus, čia „paradoksų menininkas“ apčiuopė neįprastą ir jaudinantį moteriškos dvikovos erotiškumą, kuris visais laikais buvo daugiau vaizduotės vaisius, nei realybė.

Gali būti, kad Riviera norėjo pabrėžti kontrastą tarp ryškių moterų, kurios yra pačiame jėgų žydėjime, ir pilkos žmonių masės. Paradoksas tame, kad po akimirkos nusotabus ir žydintis gyvenimas gali nutrūkti, kai tuo tarpu minia egzistuos amžinai. Tai – nuostabi drobė apie įgimtą moteriškumą, apie nuolatinę kovą už meilę ir gyvenimą, apie didybę ir netobulumus bei žmogiško gyvenimo trapumą.

Casa Batlo

1904 metais Gaudis gavo užsakymą Žozefo Batlo namui Paseo de la Gracia prospekte. Vėliau jis tapo namu-muziejumi. Dokumentai liudija, kad Batlo užsakymu Gaudi perstatė turtingai tekstilininkų šeimai priklausantį namą. Beje, Barselonoje visi pastatai yra vadinami užsakovo vardu ir tai garantuoja jiems nemirtingumą. Casa Batllo - tai ne namas, o šiuolaikinis trileris „Šv. Jurgis nugali Drakoną“. Pirmame plane – balkonai iš kaukolių – tai drakono aukos. Neįprastas, Gaudi išmonės pilnas stogas – tarp česnako galvutės pavidalo bokšto ir kryžiaus su penkiais skersiniais išsilenkė žvynuota drakono nugara. Kažkada namą puošė pagal architekto eskizus pagaminti baldai. Dabar jie yra surinkti Gaudi muziejuje Guell Parke. Tačiau keli pavyzdžiai išliko ir čia.
Pasišiaušęs dantytais balkonais, aukštai iškėlęs mozaikinę keterą Casa Batllo  stovi Mansana de Discordia kvartale. Stebint namą prisimena vienas metro išsireiškimas, paaiškinantis kūrybinį metodą: „Pastatas turi būti panašus į žydintį sodą iš vienos pusės, o iš kitos – į uolėtą dykumą“. Iš pirmo žvilgsnio nederančių dalykų derinimas sukuria fantastinį efektą. Paslaptingai žydrais atšvaitais žybčioja glazūruota keramika. Keri žavingas vidinis kiemelis, kurį kerta keisti laiptai.
Žodis „mansana“ ispanų kalboje turi dvi reikšmes – kvartalas ir obuolys. Todėl „Mansana de Discordia“ galima išversti kaip „nesantaikos obuolys“ , „nesantaikos kvartalas“. Neaišku, kodėl toks pavadinimas, - teigiama, kad čia varžėsi trys bankininkai, norėdami vienas kitą aplenkti savo namais. Šalia Casa Batllo iškilę dar du akmens šedevrai – Amtlerio namas (arch. Chose Puidži Kadafalk 1867-1956) ir Ljeo namas (arch. Luis Domeneč i Montaner 1850-1923). Nedideliame plotelyje susitiko trys didieji modernizmo epochos metrai. Jie laikėsi skirtingų požiūrių į miestų statybą ir iki šiol savo pastatais veda nepabaigiamą kūrybinį ginčą. Darbas pradėtas 1904 metais ir truko du metus. Tuo metu Gaudis buvo pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Originalus stilius užtikrino neregėtą populiarumą. Kolegos, pamiršę pavydus, vadino jį genialiu.
Į šį Gaudi kūrinį kartą kėsinosi ketinantys jį pirkti japonai, Kažkokiu nežinomu būdu jie rengėsi išardyti namą ir pervežtį jį į Japoniją. Bet senienų megėjams buvo paaiškinta, kad Casa Batllo yra nacionalinė vertybė ir nėra parduodama, tuo labiau – išvežimui. Beje, visi Antonijaus Gaudi pastatai 1984 metais UNESCO paskelbė kultūriniu žmonijos paveldu.