Dievo Kedras

Jis vadinamas Arz Ar Rab, o išvertus – „Dievo Kedras“. Amžinai žaliuojantis šilumamėgis Libano kedras (Cedrus Libani Barr.) yra vienas iš gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, natūraliai augantis tik Libano kalnuose. 

Kedras yra oficialus Libano simbolis ir vaizduojamas valstybinėje šalies vėliavoje, ant pinigų ir pašto ženklų. Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad nacionaliniu paveldu laikomas medis, tačiau Libane jie prilygsta archeologinėms iškasenoms. 1998 metais į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 375 kedrų Becharreh giraitė Beiruto apylinkių Kadiša slėnyje yra vertinama ne mažiau, nei Baalbeko griuvėsiai. Vos septynių hektarų giraitėje yra medžių, kurie gali būti laikomi karaliaus Saliamono šventyklos statybų liudininkais! O du iš jų yra 3000 metų amžiaus! 

Dabar Libane išliko vos 1700 hektarų kedro giraičių. O kažkada jo girios buvo išsidriekusios net 81000 hektarų plote. Todėl šalies valdžia ėmėsi atkurti kedrų miškus, todėl jau galima pamatyti daugybę jaunų medelių. 

Libano kedro kamienas iš tikrųjų įspūdingas – jo skersmuo – iki trijų metrų. Medis išauga iki 30-ies metrų aukščio, jo šakos – beveik horizontalios, – labai plati, 15-os metrų skersmens laja teikia puikų pavėsį. Charakteringas šio medžio bruožas – keli lajų sluoskniai. Dar ir dabar galima aptikti kedrų su keturiais, penkiais ir net septyniais lajų sluoksniais.  Jo žievė yra tamsiai pilka ir skleidžia tokius aromatingus sakus, kad pasivaikščiojimas kedrų giraitėje tampa išskirtiniu malonumu.

Libano kedras auga šaltuose kalnų vietovėse, kur vidutinis lietaus lygis svyruoja nuo 190 iki 800 mm. Žemiausia temperatūra sausio mėnesį – minus 4.5 - 5.4 C, aukščiausia rugpjūčio mėnesį – plius 21.8 - 34.3 C.  Kedro mediena pasižymi ypatingomis savybėmis – jos negraužia kirminai ir yra labai kieta, todėl kvapni, tvirta ir ilgaamžė mediena nuo seno naudota rūmų ir šventyklų statybose. Karalius Dovydas kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose“ (2 Sam. 7:2).  

Kedras yra nereiklus – pakanka užtikrinti pakankamą drėgmę ir maitinti dirvožemį. Šie medžiai mėgsta organinių medžiagų prisotintą gruntą, todėl kasmet yra tręšiami gyvulių mėšlu. Na, o vandens stygius gali sąlygoti atskirų šakų, o po to – ir viso medžio nudžiūvimą. Drėgmė turi pasiekti giliausius grunto sluoksnius – iki pat šaknų. Todėl tai gali įvykti tik ilgalaikiu laistymu. Daug kur sakoma, kad kedras auga lėtai, bet tai galioja tik tuo atveju, kai nepakanka drėgmės ir organinių medžiagų. Palankiomis sąlygomis kedras auga ne lėčiau, nei kiti medžiai. Visgi tam, kad subrandintų savo kankorėžius, kedrui reikia augti net 40 metų. 

Cedrus libani yra Libano medis, tačiau jis sutinkamas ir Sirijos Taurus kalnuose bei pietinėje Turkijoje. Kedrai auga ir Pietų Azijoje – Himalajuose. Pavieniai persodinti medžiai auga Kryme ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje (Batumio, Suchumio ir Sočio miestuose). Kai kas kedru vadina ir kedrinę Sibiro pušį, tačiau nuo pirmų trijų skiriasi tuo, kad jos riešutai yra valgomi. 

Kieta ir šventa kedro mediena ypatingai buvo vertinama miškų neturinčiame Senovės Egipte. Jie buvo įsitikinę, kad derlingumo dievas Oziris Libano kedrą sukūrė specialiai jiems ir gabeno medieną iš Libano kalnų tokiais kiekiais, kad net seniausiame padavime – „Poemoje apie Gilgamešą“ girią saugojo pabaisa. Kedro dervas naudojo balzamuojant faraonų kūnus, o iš medienos gamino sarkofagus – faraonų kapavietėse rasta pjuvenų.  Ypatingai gausiai kedro mediena buvo dekoruota Kufu piramidė. Patikimai įrodyta, kad jau seniausiais laikais kedro mediena būdavo naudojama baldų ir sakralinių reikmenų gamyboje. Tokie gaminiai randami archeologinių kasinėjimų metu. Egipto faraono Tutanchamono (1356—1350 m. pr. Kr.) sarkofago detalės buvo padarytos iš Libano kedro medienos. Kai jis buvo rastas, visos 3200 metų senumo detalės atrodė puikiai. Ne mažiau žinomi ir raižyti iš Rodo salos atgabenti kedro medžio vartai, kurie dabar yra vienoje Versalio rūmų patalpoje. Beje įdomu tai, kad Venecijos statyboje taip pat naudoti poliai iš Libano Kedro. 

Senojo Testamento laikais didžioji miškingojo Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai. O prie pat viršukalnių (daugiau nei 1300 metrų aukštyje) vešėjo ištisos kedrų girios. Jos buvo tokios didžiulės, kad rodėsi, jog tikrai niekada nesibaigs, nors Šventajame Rašte pranašas Izaijas pranašavo: „Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti“. (Iz. 10,19).  Jis buvo teisus - idealiomis sąlygomis Libano kedras gyvena iki 3000 metų, bet jis buvo taip aktyviai kertamas, kad šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200-300 medžių giraitėse dabar auga ne senesni nei 100-200 metų turintys medžiai. 

Daug miško sunaikinta per daugybę karų – asirai ir babiloniečiai kirto kedrus ir vežė į savo šalis, kaip karo grobį. Apie ypatingai svarbų karo grobį minima akmenyje iškaltuose Asirijos ir Babilono metraščiuose. Naujojo Testamento laikais kedro miškų naikinimą pratęsė romėnai. Tiesa, antrame amžiuje po Kristaus, Romos imperatorius Adrianas ėmėsi kedrų apsaugos priemonių ir pastatė aplink mišką akmeninius riboženklius. Šiuo metu yra išlikę apie 200 riboženklių. Tačiau po jo mirties kedrai vėl buvo kertami malkoms, o viduramžiais medžius kirto tam, kad galėtų turėti žemės ūkio naudmenų. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija įsakė aptverti 102 hektarų mišką akmenine siena, kuri turėjo apsaugoti jį nuo kalnų ožių, kurie maitinasi jaunais kedrų ūgliais. 

Paskutinė kedrynų naikinimo banga buvo jau dvidešimtajame amžiuje. 1914-1918 metų Pasaulinio karo metu kedro mediena buvo naudojama... kaip garvežių  kuras. 

Kedras Biblijoje įvairiomis prasmėmis minimas 75 kartus ir visi tie atvejai - Senajame Testamente.

Taurioji šventyklų ir rūmų mediena

Tačiau daugiausia kedrynų išnaikino finikiečiai. Ilgus šimtmečius jie kirto ir pardavinėjo medieną visiems pageidaujantiems ir padarė kedrą savo tautos simboliu. Kedro pirkėjų tarpe buvo Egipto faraonai, Šumerų valdovai, Asirijos, Persijos ir Judėjos karaliai. Finikiečiai paruošė ir atplukdė rinktinius rąstus ir karaliaus Dovydo rūmų statybai: „Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus“ (2 Sam. 5:11). Po Dovydo mirties kedro mediena buvo siunčiama Jeruzalės šventyklos ir paties karaliaus rūmų statybą sumaniusiam jo sūnui Saliamonui:  „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar. 5:25). 

Šventajame Rašte pasakojama, kad karalius Hiramas pats pasirūpino medienos gabenimo būdu ir susiderėjo dėl mainų už ją: „Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. (1 Kar. 5: 24).  Hiramo pagalba buvo tokia didelė, kad pastačius Šventyklą ir rūmus Saliamonas atlygino jam kur kas dosniau: „Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje“. (1 Kar. 9:10-11). Sutikite, kad tai buvo nemažas atlygis, nors pats Hiramas nebuvo tuo patenkintas. Na, o kiek tos medienos ir kaip ją panaudojo Saliamonas, galite nuodugniai išsiaiškinti perskaitę septintąjį Pirmosios Karalių knygos skyrių. 

Deja, smalinga kedro mediena puikiai dega, todėl mes jau niekad neišvysime puošnių Saliamono rūmų – juos sudegino 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užkariavęs Babilono karalius Nebuchadnecaras. Tas pats, kuris sukūrė kabančius Babilono sodus. Išties – viena ranka kuria, kita – griauna. O Tempora, o mores!

Bet ne tik statyboms naudota tauri Libano kedro mediena. Šventasis Raštas liudija ir apie tai, kad geriausi Senojo pasaulio laivų statytojai dėl išskirtinio atsparumo drėgmei ir vabzdžiams plačiai naudojo kedro medieną laivų statyboje. Patikimi ir tvirti finikiečių laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą ir net palei Afrikos krantus. 

Sausringais 1985 metais vandens lygis Kinereto ežere nukrito iki rekordiškai mažo. Ginosaro gyvenvietės apylinkėse atsivėrė ežero dugnas, kur buvo rasta puikiai išsilaikiusi valtis iš kedro, kipariso ir pušies medienos. Ji buvo padaryta be jokios vinies, o po ilgų tyrimų archeologai konstatavo, kad valtis yra iš to laikotarpio, kai Galilėjos ežero pakrantėse pamokslavo Jėzus Kristus. Panašia valtimi galėjo žvejoti ir du broliai, vėliau tapę apaštalais: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“. (Mt. 4:18-20). 

Dievo pasodintas medis

Tačiau kedras Šventajame Rašte šlovinamas visai ne dėl to, kad tai puiki statybinė medžiaga. Biblijos tradicija vertina šį medį dėl išskirtinio kvapo, reto grožio ir ilgaamžiškumo. Iš vienos pusės tai simbolizuoja valdžią, didybę, šlovę ir turtus, iš kitos – tai Dievo valią vykdančio teisuolio simbolis: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“. (Ps. 92,13). Šis įrašas yra Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančio paveikslo „Šv. Kazimieras Trirankis“ kartuše ir liudija apie nepaprastą karalaičio Kazimiero atsidavimą Jėzui. Psalmininkas šlovina Viešpatį ir primena mums, kad šiuos medžius pasodino pats Dievas: „Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti“. (Ps. 104:16), tačiau: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus“. (Ps. 29:5). Suprantama, kad išlakūs medžiai yra regimas Dievo šlovės ženklas, todėl jo balsas visada bus lemiamas.  Jis pasodina žmonėse teisumą ir pakviečia į Dievo valios vykdymą. 

Ilgaamžis Libano kedras mums kalba apie mesijines, Dievo pašventintas dinastijas. Štai pranašas Ezekielis sako, kad „Dievas pats paims ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės ir persodins jį į didingą kalną, kur jis taps puikiu kedru“ (Ez 17). Iš tikrųjų ilgoje Izraelio istorijoje būta ir perversmų ir karalių, kurie nualindavo šalį, bet Viešpats nuolat atnaujindavo mesijinės dinastijos karalystę. 

Mes žinome, kad Šventajame Rašte Izraelis dažnai vadinamas nuotaka, o Giesmių giesmė yra jos pašlovinimas: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu“. (Gg 4:11). Libano dvelksmu kvepiantys drabužiai – tai Dievo pašventinta nuotaka, kvepianti kedro aromatu. O pranašas Ezekielis kalba apie kedrą: „joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“. (Ez. 31:18). Vadinasi ir nuotaka pašlovinta jaunikiu. 

Talmude rašoma, kad švęsdami naujus metus ir šlovindami Dievą, žydai degindavo kedro medieną Alyvų kalne. Nenuostabu tad, kad ir visa Izraelio žemė palyginama su kedrais prie vandens: „Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Sk. 24:6). 

Daugelyje Šventojo Rašto vietų Libano kedras savo aukščiu ir dydžiu yra „medžių princas“: „Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų“.  (Ez. 31:3) – ir visas 31-asis Ezekielio knygos skyrius yra skirtas kedro didingumui. Toks palyginamasis apdainavimas puikiai charakterizuoja galingas ir Dievo šlove apdovanotas to meto Rytų karalystes. 

Neįtikėtinas antiseptikas

Kiekviena kedro dalis pasižymi gydomosiomis savybėmis. Moliniuose šumerų dantiraščiuose jau 5 tūkstančius metų prieš Kristų buvo rašoma, kad kedro spyglių nuoviras ir ekstraktai buvo naudojami kompresams. Ne mažiau vertinta ir įvairiuose religiniuose ritualuose naudota kedrų derva – sakoma, kad ji gerai malšina dantų skausmą. Seniai pastebėta (o mūsų laikais moksliškai pagrįsta) neįtikėtinai stipri kedrų girios aseptika – ten praktiškai nėra mikrobų, todėl laukymėje šalia Libano kedrų galima daryti atviras operacijas ir nepažeisti jokių sanitarinių normų. Na, o kedro pjuvenos puikiai atbaido gyvates, todėl siesta po tokiu medžiu yra tikrai saugi. 

Aromatinga kedro mediena būdavo naudojama apsivalymo ir ligų gydymo ceremonijose (Kun. 14:4, 6, Sk.19:6 ). Mozė paliepė levitams naudoti Libano Kedro žievę apipjaustant ir gydant raupsus. Eteriniais kedro aliejais gydomi įvairūs odos susirgimai, bronchų ligos, šlapimo takų infekcijos bei žaizdos. Judėjai, o po jų graikai ir romėnai naudojo kedro aliejų kosmetinių priemonių gamyboje. 

Legendos, legendos...

Niekas tiksliai nežino, iš kokia medienos buvo pagamintas mūsų Išganytojo kryžius. Sklando įvairios legendos, o viena iš jų teigia, kad po kraujomaišos nuodėmės, kuri aprašyta Pradžios knygos 19 skyriaus 30-36 eilutėse nuo žūties Sodomoje išgelbėtas Lotas gavo iš Abraomo tris šakeles. Patriarchas prisakė išauginti iš jų tris medžius – kedrą, kiparisą ir piniją. Tai buvo nelengva užduotis, nes laistyti medžius reikėjo Jordano vandeniu ir tuo pačiu metu atsilaikyti prieš šėtono gundymus. Lotas įvykdė užduotį ir išaugino vieną medį, kuriame stebuklingai suaugo trys. Saliamono šventyklos statytojai atmetė šį medį, kaip netinkamą. Taip iš jo ir pagamintas Išganytojo kryžius. Tokia yra legenda ir niekas nežino tikrovės. 

Padavimas apie tris Libano kedrus

Senais laikais nuostabiose Libano giriose išdygo trys kedrai. Jie augo labai lėtai, todėl ištisus šimtmečius mąstė apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir žmoniją. 

Kartą jie išvydo miške karaliaus Saliamono žmones, vėliau regėjo, kaip kovose su asirais jų žemė paplūdo krauju. Jie matė savo priešus, matė pirklių karavanus, jų akivaizdoje išrasta abėcėlė, 

Vieną gražią dieną jie nusprendė pasikalbėti apie ateitį. 

- Po to, ką man teko regėti – prabilo pirmasis kedras, - norėčiau tapti galingiausio karaliaus sostu. 

- O aš norėčiau tapti dalimi to, kas amžiams Blogį perkeistų į Gėrį – prabilo antrasis. 

- Norėčiau tapti tuo, į ką žiūrėdami žmonės kaskart prisimintų Dievą – pasiguodė trečiasis. 

Praėjo dar daug metų, kol tame miške pasirodė medkirčiai. Jie nupjovė tris kedrus. Kiekvienas iš jų turėjo savo troškimus, bet realybėje viskas virsta kitaip. Pirmojo kedro medieną panaudojo tvarto statyboje, o iš to, kas liko padarė ėdžias. Antrasis medis tapo stalu ir buvo parduotas prekiautojui baldais. Trečiojo medžio medienos nepavyko parduoti, todėl jis buvo supjautas į lentas ir padėtas saugoti. 

Visi trys medžiai sielvartavo: „Buvome tokia gera mediena! Ir niekas nesugebėjo tinkamai mus panaudoti“. 

Praėjo daug laiko ir vieną žvaigždėtą naktį sutuoktinių pora ieškojo pastogės. Neradę tinkamos vietos prisiglaudė tvartelyje, kuris ir buvo iš pirmojo kedro medienos. Žmona laukėsi ir tą naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias. Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad išsipildė jo svajonė: jis tapo Didžiausiojo Karaliaus – Kristaus sostu. 

Po kelių dešimčių metų viename kukliame kaimo name prie stalo, kuris buvo padarytas iš antrojo kedro medienos,  susėdo trylika vyrų. Prieš valgį vienas iš jų ištarė kelis žodžius apie ant stalo esančią duoną ir vyną. Tą akimirką antrasis kedras suprato, kad kaip tik dabar jis tapo ne tik duonos ir vyno pagrindu, bet ir amžinos Dievo ir Žmogaus sąjungos dalininku. 

O kitą dieną iš dviejų trečiojo kedro lentų buvo sukaltas kryžius. Po kelių valandų buvo atvestas neįtikėtinai sužalotas žmogus ir prikaltas prie jo vinimis. Trečiąjį kedrą apėmė siaubas ir jis ėmė keikti savo likimą. Bet nepraėjo ir trys dienos, kai ir jis suprato savo dalią: ant kryžiaus kabojęs žmogus tapo Pasaulio Šviesa, o pats kedro medienos kryžius iš kankinimo įrankio virto į šlovės simbolį. 

Išsipildė visų trijų Libano kedrų lemtis. Taip ir būna su svajonėmis – jos išsipildo, bet visiškai ne tuo būdu, kokio norime. 

Vestminsterio abatija

Oficialus pavadinimas – katedrinė Šv. Petro bažnyčia, pagrindinė Anglijos šventovė viename iš centrinių Londono rajonų – Vestminsteryje.

Legenda kalba, kad VII amžiaus pradžioje į vakarus nuo Londono saloje prie brastos per Temzę, toje vietoje, kur gyventa romėnų laikais buvo įkurtas Benediktinų vienuolynas su Šv. Pauliaus bažnyčia. Nuo tada ir atsirado West-Minster – „Vakarų Vienuolynas“. Jo įkūrimą priskiria karaliui Sibertui, kuris mirė 616 metais, ir kurio kapas išliko tarp abatijos sienų.

Tačiau pirmas istoriškai tikras paliudijimas apie Vestminsterį yra 1065 metais, kai karalius Edvardas Išpažinėjas (St. Edward the Confessor) pilnai perstatė buvusią bažnyčią ir gausiai apdovanojo vienuolyną. Tų pačių metų gruodžio 28 dieną Vestminsterio Abatija buvo pašventinta. Deja, tuo metu karalius sunkiai sirgo ir po kelių dienų mirė. Jis buvo palaidotas katedroje prieš Didįjį altorių. Šalia abatijos pastatė karališkus rūmus, kurie iki 1512 metų tarnavo, kaip Anglijos karalių rezidencija, o vėliau – Parlamento posėdžių vieta.

Nuo pirminio abatijos pastato nebeliko jokių pėdsakų. 1065 metais pastatyta šventovė savo dydžiu nenusileido tai, kuri stovi dabar jos vietoje. Tačiau išliko nedideli, dar Normanų stiliuje statytos senovės šventyklos fragmentai.

1220 metais karalius Henrikas III pastatė Dievo motinos koplyčią ir 1245 metais pradėjo Vestminsterio abatijos pastatų rekonstrukciją gotikiniu stiliumi. Tai buvo didžiulių katedrų amžius: Prancūzijoje iškilo Amjeno ir Šartro katedros, Anglijoje – Canterbury, Winchester ir Salisbury. Anglijos Karaliaus dekretu Vestminsterio abatija turėjo būti ne tik vienuolynas ir šventovė, bet ir monarchų karūnavimo ir laidojimo vieta. Statybai vadovavo anglų architektai: Henry iš Essekso ir John iš Glosterio. Tikriausiai jie buvo gerai susipažinę su šiaurės Prancūzijos gotikinėmis katedromis. Pagal savo architektūrą Vestminsterio abatija artimesnė Prancūzijos katedroms, nei anglų gotikai.

Abatijos rekonstrukcija tęsėsi daugiau kaip 200 metų. Jos statyboje dalyvavo geriausi to meto architektai – Robert Beverly, Henry Yevel. 1502 metais Henrikas VII centrinės koplyčios vietoje, absidoje pastatė ištaigingą priestatą – taip vadinamą Henriko VII koplyčią. Vėlesniu metu Vestminsteris buvo labiau bjaurojamas nei puošiamas: XVIII amžiaus pradžioje perstatė vakarinį fasadą, kuris buvo pastatytas XV šimtmetyje. XVIII amžiaus viduryje Nikolae Hoxmoore iškėlė nelabai vykusius vakarinius katedros bokštus, o XIX amžiaus pabaigoje, „restauracijų“ epochos metu buvo perstatytas šiaurinis portalas. Amžininkai šį perdarymą vadino „barbarišku“.

Reformacijos metais vienuolynas buvo uždarytas, o pati bažnyčia nukentėjo. Joje saugotos meno vertybės buvo sunaikintos arba pagrobtos, o pagrindinė viduramžių gotikinių šventyklų puošmena – prabangūs spalvoti vitražai buvo išdaužyti. Valdant karalienei Elžbietai bažnyčia buvo atstatyta, tačiau pats vienuolynas nebuvo atnaujinamas.

Vestminsterio katedra negali nestebinti savo dydžiu. Ji yra lotyniško kryžiaus plano, kuris iš rytų pusės pailgintas Henriko VII koplyčia . Dabar jis vadinasi Pirties ordino koplyčia. Pirties ordiną 1399 metais įsteigė karalius Henrikas IV. Katedros ilgis – 156,5 metro, o aukščiausios Anglijoje navos aukštis – 31 metras. Transepto ilgis – 62 metrai, plotis – 26 metrai. Pagrindinės ir šoninių navų plotis – 22 metrai. Katedros bokštai – 69 metrų aukščio. Trys navos ir transeptas turi apeinamąją galeriją su akmeniniais skliautais.

Vestminsterio abatijos katedra ilgus šimtmečius buvo Anglijos karalių šventovė ir religinis nacionalinės reikšmės centras. Nuo XI amžiaus abatijoje karūnuojami Anglijos karaliai, išskyrus Edvardą V ir Edvardą VIII, kurie iš viso nebuvo karūnuoti, o XIII- XVIII amžiais – jų laidojimo vieta. Vienas iš pirmųjų abatijoje palaidotas karalius Edvardas Išpažinėjas. XII amžiuje jis buvo kanonizuotas, jo palaikai perkelti į brangų sarkofagą ir yra nusilenkimo objektas. Abatijoje yra 600 paminklų ir sieninių medalių – tai didžiausia monumentalios skulptūros kolekcija šalyje. Čia yra palaidota apie 3000 žmonių.

Būti palaidotu abatijoje yra aukščiausia nacionalinė Anglijos pagarba. Viduramžiais ši garbė neretai buvo perkama, todėl čia yra daugybė neįžymių, tačiau turtingų žmonių kapaviečių. Vestminsterio abatijos nekropolyje palaidoti Izaokas Niutonas. Čarlzas Dikensas, anglų literatūros tėvas Džefris Čoseris (1400 metais jis pirmas palaidotas poetų kampe), Ričardas Šeridanas, Alfredas Tenisonas ir daugybė kitų Anglijos istorijos ir kultūros veikėjų. Nuo 1920 metų centrinės navos viduryje yra vainikais puoštas Nežinomo kareivio kapas. Tai paminklas žuvusiems pirmajame pasauliniame kare. Šalia jo - Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) kapas.

Kaip ir kituose gotikiniuose pastatuose, šiaurinio ir pietinio transeptų fasadus puošia apvalūs įmantriai puošti langai – rozetės. Skliautai remiasi į strėlines arkas, kurias palaiko aukštos kolonos. Šios arkos suteikia interjerui lengvumą ir erdvumą. Pastato vidus stulbina - jis atrodo kur kas platesnis ir aukštesnis nei iš išorės. Virš pagrindinės navos sparnų yra siaura dekoratyvinė raižyta galerija – tai vienas iš geriausių abatijos architektūros elementų. Mozaikinės altoriaus grindys klotos XIII šimtmetyje.

Pagrindinė abatijos šventovė – Henriko Išpažinėjo koplyčia. Jos viduryje yra įžymusis romaninio stiliaus sarkofagas su šventojo karaliaus palaikais. Jį 1269 metais sukūrė italų meistrai. Kažkada jį dengė prabangi mozaika, o viršutinė lenta buvo auksinė su brangakmenių inkrustacija. Reformacijos metais ji buvo pagrobta ir pakeista medine. Šiaurinėje koplyčios dalyje yra Henriko III palaidojimas, o priešingoje pusėje - Ričardo II ir Edvardo III kapavietės.

Koplyčią nuo altoriaus skiria raižyti XV šimtmečio vartai, Prieš juos yra karaliaus Edvardo I skydas ir įžymusis Anglijo karalių karūnavimo sostas, su įtaisytu jame paprasto akmens gabalu. Tai – „likimo akmuo“, viena iš istorinių Anglijos relikvijų. Škotijos globėjas Karalius Edvardas I, atsivežė iš ten tą akmenį 1296 metais, kur jis buvo laikomas Škotijos nepriklausomybės simboliu, ir įtaisė į į Anglijos karalių sostą. Pradedant Edvardu I šiame soste prieš Vestminsterio katedros altorių buvo karūnuojami visi Anglijos karaliai. Tik vieną kartą sostas buvo palikęs abatijos sienas: jis buvo perneštas į Westminster Hall, kai Kromvelis buvo paskelbtas lordu-protektoriumi. 1950 metais škotai pavogė akmenį, tačiau kitais metais jis buvo rastas.

Šiauriniame sparne esanti Henriko VII koplyčia yra geriausias vėlyvosios gotikos pavyzdys Anglijoje. Ypač gražios yra raižytos lubos. Visos koplyčios detalės – architektūrinės formos, raižiniai, kaltos grotos – subtilaus grožio. Koplyčios klauptai smulkiai raižyti realistiniais piešiniais, kiekviename – vis kitokie, kiekviename klaupte. Henriko VII ir jo žmonos kapavietėje yra 1518 metais italų skulptoriaus Pietro Torrigiano daryti skulptūriniai karališkosios poros portretai. Koplyčią supa penkio mažos koplytėlės. Viduriniojoje palaidotas lordas-protektorius Kromvelis, kurio kūnas buvo išmestas iš Vestminsterio monarchijos restauravimo laikais ir nukirsdinta galva. Čia yra dviejų karalienių – Elžbietos Tudor ir Marijos Stiuart kapavietės. Nesutaikomos varžovės dabar guli greta viena kitos.

Nedideliame šiauriniame absidos sparne yra vaškinės daugelio istorinių veikėjų figūros: karaliaus Karolio II, karalienių Elžbietos ir Anos, Bekingemo hercogo, ministro pirmininko Pito vyresniojo ir daugelio kitų. Tai nėra vaškinių figūrų muziejus – tiesiog viduramžiais buvo paprotys karalių ir didikų laidojimo metu procesijos priešakyje nešti prabangiais rūbais aprengtus vaškinius mirusiojo atvaizdus. Per šimtmečius šios figūros sudarė ištisą Vestminsterio abatijos panoptikumą.

Į erdvų vienuolyno kiemą atgręžtas Chapte House fasadas – tai 1250 metų gotikinis statinys ir vienas iš geriausių bei savičiausių angliškos gotikos statinių. Šešis didžiulius langus kažkada puošė daugiaspalviai vitražai, kurie buvo sunaikinti Reformacijos laikais. 1265 – 1547 metais Chapter House posėdžiavo Anglijos parlamento bendruomenių palata, o nuo 1547 iki 1865 metų čia buvo Didžiosios Britanijos valstybinių dokumentų archyvas.

Seniausia vienuolyno dalis - Pyx Chamber, kuri pastatyta 1065 metais. Ši koplyčia ilgus metus tarnavo, kaip vienuolyno, o vėliau karališkų brangenybių saugykla. Ypatingose dėžutėse buvo laikomos apyvartoje esančios auksinės ir sidabrinės monetos, iš čia ir koplyčios pavadinimas Pyx – dėžutė prabuojamoms monetoms laikyti. Čia buvo vienos iš tiksliausių pasaulio svarstyklių auksui ir sidabrui sverti. Pyx Chamber išliko sunkūs Normanų skliautai, kuriuos laiko storos kolonos, viduramžių skrynios, kuriose buvo laikomos brangenybės ir dvigubos durys su šešiomis spynomis ir didžiuliais raktais.

Vestminsterio Abatija yra Dekano ir Kapitulos jurisdikcijoje ir paklūsta tik Karalienei. Abatija turi savo chorą ir chorinio dainavimo mokyklą. Netoli vienuolyno yra Elžbietos I įsteigta Vestminsterio mokykla.

Šv. Antanas Paduvietis: Dievo žmogus

Trumpa labai populiaraus šventojo, kurio dažnai šaukiamasi, tačiau kurio gyvenimas ir darbai yra mažai žinomi, biografija. Stebuklai ir šventas gyvenimas - tikėjimo pavyzdys.

Antonio Guercino (1591–1666) / 

Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikėliu Jėzumi    

/ 1656 /Aliejus ant drobės / 91 x 74 cm

Fernandas de Bulloes y Taveira - kas jis? Kas galėtų suskaičiuoti, kaip daž­nai į jį kreipiamasi kitu, kur kas žinomesniu -Antano Paduviečio vardu!

Tiksliausia Šventojo gimimo data būtų 1195 metai. Jis gimė Lisabonoje, Portugalijoje, ir buvo kilmingos bei galingos riterio Martino di Alfonso šeimos pirmagimis. Tėvas sūnui buvo numa­tęs jo aukštą kilmę atitinkantį gyveni­mo kelią: vaikino laukė karjera karybos srityje arba aukštajame magistrate. Ta­čiau Dievas jaunuoliui turėjo kitų planų. Bręsdamas vaikinas vis labiau bodėjo­si aukštuomenės pasauliu, grįstu ga­lia, išnaudojimu, o sykiu jo širdyje vis labiau stiprėjo religiniai jausmai.

Apie vieną Antano Paduviečio vai­kystės įvykį pasakojama tokia istori­ja. Vieną dieną, patarnavęs Lisabonos katedroje šv. Mišioms, Fernandas dar pasiliko pasimelsti tuščioje šventovėje. Staiga jis išvydo iš chorui skirtos vie­tos išnyrančią pamėlusią pabaisą, nuo kurios vaizdo jam pašiurpo oda - tai buvo piktasis. Berniukas, nors ir labai išsigandęs, šiaip ne taip įstengė pirš­tu ant grindų marmuro nubrėžti kryžių. Velnio regėjimas dingo, o akmenyje įsispaudęs kryžiaus ženklas liko ten vi­siems laikams.

Fernandas lankė prie Lisabonos ka­tedros veikusią vyskupijos mokyklą, o sulaukęs penkiolikos, 1210 m. paliko šeimą ir įstojo į Lisabonos šv. Vincen­to augustinijonų vienuolyną. Tačiau šeimos nuolat spaudžiamas atsisaky­ti ketinimo tapti vienuoliu ir vienuolyno vyresniesiems leidus, po dvejų metų Fernandas paliko savo gimtąjį miestą ir išvyko į Šv. Kryžiaus abatiją Koimbroje, tuometinėje Portugalijos sostinėje, čia vaikinas pagaliau galėjo visiškai atsidėti teologijos studijoms ir sulau­kęs dvidešimt penkerių buvo įšven­tintas į kunigus šv. Augustino regulos kanauninkų Augustinijonų ordine. Atro­dė, jog Fernandas atrado taip stipriai trokštą vidinę ramybę, tačiau...

1220-ųjų vasarį į Koimbros šv. Kry­žiaus bažnyčią buvo atgabenti penkių brolių pranciškonų, nukankintų Marakeše, Maroke, palaikai. Jaunasis kuni­gas liko sukrėstas: tai buvo penki šv. Pranciškaus sekėjai, neseniai atkakę iš Umbrijos ir ėję pareigas ant Olivareso kalno. Tuos vyrus jis gerai paži­nojo, dažnai su jais kalbėdavosi apie Asyžiaus Neturtėlį, o dabar prieš save matė jų varganas, bet garbingas relikvi­jas! Įkvėptas kankinių kraujo ir neturto idealo, kuriuo šie sekė, Fernandas nusprendė palikti augustinijonų ordi­ną ir apsivilko šiurkštų pranciškonų abitą. Kaip naujojo pasirinkimo ženk­lą savo krikšto vardą vienuolis pasi­keitė į Antaną - didžio abato, Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvo, dėl mei­lės Kristui palikusio visus savo turtus, garbei. Naujoko širdyje degė kanki­nystės troškimas, ir kad jį numalšintų, Antanas sėdo į Marokan plaukiantį laivą, pasiryžęs susigrumti su bedie­viais ir pasitikti tą pačią garbingą da­lią kaip minėtieji penki pranciškonai.

Tačiau, pasirodo, ir šis kelias nebu­vo jam Dievo skirtas. Antano svajonė veikiai sudužo dėl maliarinės karšti­nės: užuot miestų aikštėse skelbęs Kristų, vienuolis kalendamas danti­mis gulėjo patale. Jis buvo nugalėtas, bet karštinė, nors ir labai pakenkė jo sveikatai, atvėrė Antano sielos akis ir padėjo suvokti, kad jame ir vėl pabu­do tas pats Fernandas, kurį jis manė jau savyje jau numarinęs: ūmus vyras, kardą pakeitęs liežuviu, bet dar neparklupdęs paties nuožmiausio savo prie­šo - puikybės, užmojo visuomet ir kad ir kas būtų imtis didvyriškų žygių.

Aprimęs po neišsipildžiusios afrikietiškos misijos, Antanas įlipo į laivą, ku­ris plaukė į Italiją, nes norėjo dalyvauti mažųjų brolių generalinėje kapituloje Porciunkulėje per 1221 metų Sekmi­nes. Tačiau ir šį sykį, regis, viskas bai­gėsi tyliai bei ramiai: niekas iš dviejų tūkstančių brolių neatkreipė dėmesio į jauną brolį portugalą, kuris renginio dalyviams išvykstant pasijuto toks vie­nišas ir visų apleistas. Jį pastebėjo tik Gracijanas, Romanijos provincijos mi­nistras, kuris, sužinojęs, kad Antanas yra kunigas, nusivežė jį Į Montepaolo vienuolyną, netoli Forli. Čia būsima­sis šventasis ir toliau gyveno pasi­slėpęs nuo pasaulio kaip nuolankus brolis, dirbęs pačius kukliausius dar­bus. Tačiau jo ilgą laiką slėptos švie­sos nebebuvo įmanoma ilgiau išlaikyti uždengtos.

Tinkama proga pasitaikė 1223 m. rugsėjį. Su kitais broliais Antanas nu­vyko į Forli dalyvauti kelių brolių įšventinimo į kunigus apeigose. Tačiau paaiškėjo, kad nėra nė vieno, kuris būtų pasirengęs perskaityti pagal apei­gas priklausančią dvasinę konferenciją būsimiems kunigams. Visiems atsisa­kius, atlikti šią tarnystę buvo įpareigo­tas Antanas. Nors ir kalbėjo iš anksto nepasiruošęs, jis sugebėjo taip uždeg­ti klausytojus, kad visi liko apstulbę ir pakylėti tiek dėl pamokslo gilumo, tiek dėl gausių nuorodų į Šventąjį Raš­tą. Nuo tos dienos iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio be jokių pertrau­kų tęsėsi būsimojo šventojo „pamoks­lininko“ karjera. Antanas Paduvietis buvo ypač atsidėjęs dėstyti broliams pranciškonams teologiją, turėdamas paties vienuolijos steigėjo sutikimą, duotą viename garsiame laiške. Taip pat jis daug jėgų skyrė kovai su erezi­jomis bei liaudies katechezei ir Kristui laimėjo daugybę sielų.

Yra išlikę daug pasakojimų apie An­tano Paduviečio kaip pamokslininko tarnybą 1223-1229 m. Daugelis jų atskleidžia ir Antano gebėjimus padė­ti žmonėms pasveikti. Visų pirmiausia minėtinas pamokslas žuvims Riminio paplūdimyje: miesto žmonėms nuo jo abejingai nusigręžus, Antanas kreipėsi į jūros gyvius ir šie išniro iš vandens jo pasiklausyti. Arba štai įvykis su mule. Vienam eretikui, neigusiam realų Kris­taus buvimą Eucharistijoje, Antanas metė iššūkį: pasiūlė jam palaikyti savo mulę tris dienas neėdusią, o po liepė atnešti konsekruotą ostiją. Eretikas priėmė iššūkį, ir jo mulė, nepaisant to, kad buvo peralkusi, nė nepažvelgu­si į jai atneštas šviežias avižas suklu­po priešais švenčiausiąjį Sakramentą. Šie ir daugybė kitų stebuklų praturtina mūsų šventojo biografiją ir rodo jo nuo­latinį dėmesį silpniesiems, prispaustie­siems, vargšams.

1230 m. gegužę Antanas Paduvie­tis buvo išsiųstas į Romą pranciškonų ordino pertvarkymo reikalais. Čia savo žodžiu ir pavyzdžiu jis kėlė paties po­piežiaus Gregorijaus IX dvasią.

Paskutinius dvejus metus šventasis buvo ypač atsidėjęs Paduvos miestui: nuolat ten pamokslaudavo, klausė iš­pažinčių, globojo vargšus. Veronoje jis be baimės stojo tirono Ezelino da Ro­mano akivaizdon ir išlaisvino vieną Pa­duvos kapitonų. Taip pat jis sugebėjo pasiekti, kad Paduvos magistratas at­šauktų nemokių skolininkų įkalinimą ir taip išgelbėjo daugybę beturčių nuo kalėjimo, o sykiu - nuo dar varganesnio ir taip skurdaus jų gyvenimo.

Tačiau nors Antanas buvo dar jau­nas, jį pamažu ėmė apleisti jėgos. Iš­sekintas nuolatinių atgailų ir triūso, būsimasis šventasis suvokė, kad arti­nasi mirtis. Paskutiniąsias savo gyve­nimo savaites jis praleido kaime šalia Paduvos, kur vienas geradaris suka­lė jam mažytę celę ant didžiulio riešu­tmedžio, ir ten, iš aukštai, vienuolis dar galėjo keletą dienų pamokslauti, nors ir būdamas labai silpnas.

1231 m. birželio 13 d. vidurdie­nį visiems broliams besėdint už stalo Antaną ištiko ūmus ir sunkus viso organizmo kolapsas. Ligonis išreiškė norą mirti Paduvoje, tačiau dėl sunkios jo būklės vežimas buvo priverstas su­stoti Arceloje, šiauriniame miesto prie­miestyje. Mirštantysis buvo priimtas nedideliuose namuose, skirtuose ša­lia esančiame klarisių vienuolyne dir­busiems kunigams. Ten, dar būdamas šviesios sąmonės, jis priėmė Susitai­kymo, Ligonių Patepimo ir Eucharisti­jos sakramentus. Vakarėjant ir lūpomis paskutinį sykį kuždant himną Šven­čiausiajai Mergelei O gloriosa Domina, excelsa super sidera („O garbingoji Mergele, išaukštinta virš žvaigždžių“) Antanas Paduvietis iškeliavo anapus. Jam buvo trisdešimt šešeri.

Šventojo kanonizavimo procedūra įvyko neįprastai greitai: byla buvo pra­dėta tų pačių 1231-ųjų liepą o kitąmet gegužės 30 dieną popiežius Gregorijus IX Spoleto katedroje Antaną Padu­vietį pakėlė į altoriaus garbę. Šventasis nuo seno buvo pranciškonų ordino garbinamas kaip Bažnyčios daktaras, o 1946 metų sausio 16 dieną popie­žius Pijus XII nurodė šiuo titulu (Doctor evangelicus - „Evangelijos daktaras“) jį garbinti visoje Bažnyčioje.

Antonio Giancane / „Saleziečių žinios", 2008 Nr. 2

Apeiginės aukos elgetoms

Albinas Rekašius

Apie dėmesį elgetoms kai kuriose apeigose mažai rašyta, labiau buvo do­mimasi elgetavimo problemos socialine puse. Apie elgetas kalendorinėse apei­gose, pasakose, taip pat lietuvių mito­logijoje savo darbuose mini N. Vėlius, M. Gimbutienė ir A. J. Greimas.

Šiame straipsnyje pabandysime inter­pretuoti tuos išmaldos davimo atvejus, kai pastebimas ryškus apeigiškumas, o duodamą išmaldą galima aiškinti ne tik (ir ne tiek) kaip socialinę paramą nus­kurdusiam, o kaip auką, ikikrikščioniš­ko ritualo dalį. Pirmiausia reikėtų pa­žymėti tris šalpos rūšis: išmalda — tai, ką elgeta gauna, „išmeldžia“ kaime šio­kią dieną (truputis duonos, lašinių, mil­tų, keletas bulvių, kiaušinių ir kt.); pa­gerinta Išmalda - tai, kas elgetai duo­dama per krikštynas (gimtuves), vestu­ves, vardines, darbų pabaigtuves ar kai kurias kalendorines šventes (pvz., per Velykas — gabalas pyrago, dešros, mė­sos ir kitų valgių, kurie pasitiekiami savo šeimai ir svečiams); auka — su apeiginiais niuansais duodama du, tris kartus per metus, dažniausiai per Žoli­nę, Visus Šventus, Vėlines, kartais per Kalėdas, šermenis ir mirusiųjų atminimus (devintines, trisdešimtines, keturiasdešimtines arba metines). Skiriasi ir tai, kas duodama, ir davimo pobūdis — specialiai vežama arba nešama auko­ti. Kaip matysime toliau, apeiginė au­ka nuo kitų šalpos formų skiriasi sak­rališkumu bei archajiškumu. R. Rimantie­nės nuomone, „Auka (...), vienas se­niausių kulto elementų — dovana die­vams ar dvasioms, tikintis, kad prašy­mas ar pageidavimas išsipildys. Auka atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Lietuvoje atsekama nuo ankstyvojo neo­lito (IV tūkstantmetis pr. m. e.), bet greičiausiai buvo praktikuojama ir anks­čiau. Aukos buvo skandinamos, degi­namos, užkasamos į žemę, padedamos tam tikroje vietoje“ (TLE, t. I). Šia­me straipsnyje aptarsime dar vieną, tik­riausiai vėlesnį ir gal pakeitusi mus aukojimo būdus — dalijimą, dovanojimą bei šio reiškinio specifiką.

Kalendorinių švenčių aukos

Sakrališkumas būdingas ne visų kalen­dorinių švenčių šalpai, o tik aukščiau minėtoms. Švenčių auka turi senas iš­takas. Tą rodo ne tik archeologiniai duomenys, bet ir aukojimo tradicijos, išlikusios net iki šio amžiaus vidurio. Elgetai suteikiamas sakralinio asmens sta­tusas, jo prašoma pasimelsti už mirusius, už ligonius,— kad išvengtų įvairių nelaimių. Už tam tikrą užmokestį (auką) elgeta įpareigojamas atlikti sakralinį veiksmą (apeigą). Tomis dienomis el­getos nevaikšto po kaimus (išskyrus retas išimtis), t. y. „neubagauja“, au­ka jiems atvežama specialiai, lyg priva­lomas atlygis. Tai tikriausiai vėliau ga­lutinai įtvirtino paprotinė teisė. Pabrėž­tina, kad aukojimo apeiga — dviplanis reiškinys: profaniškas (buitinis maisto davimas) ir sakralinis (ypatingas auko­jimo laikas, aukos paskirtis ir prasmė).

Žolinės aukos. Turimais duomenimis, per Žolinę dažniausiai aukojami grūdai ir duona. Duodama naujo derliaus ru­gių ir kviečių bei šviežiai keptos duo­nos, kuri raikoma dideliais gabalais arba storomis riekėmis, kepamos nedidelės bandelės (Tverečiaus apylinkėje jos va­dinamos „kukelėmis“). Kapčiamiesčio apylinkėje elgetoms kepama duona turė­jo specialų pavadinimą „dziedaduonė“ (plg.: „Kalėdų diedas“, Vidurio ir Rytų Lietuvos Užgavėnių vyriškos būty­bės iškamša vadinama „diedu“, „diedeliu“). įdomu, kad „dziady“ baltarusių ir lenkų kalba reiškia protėvį, jo vėlę, o čekiškai „nebožtik“ — „velionis“ arti­mas „nebožak“ — vargetai. Dažniausiai pasitaikantis pavadinimas XX a. pirmoje pusėje — „Ubaginė duona“. Tverečiaus apylinkėse pasakojama, kad didelius duonos kepalus lauždavo į keturias da­lis ir dalindavo, prikepdavo „kukelių“ tiek, kiek toje šeimoje būdavo mirusių­jų, kartais duonoje pirštais padarydavo tiek įspaudų, kiek mirusiųjų, už kuriuos turi elgetos pasimelsti. Matyt, „pasotinutas“ turėjo būti kiekvienas velionis. Gal­būt ir pats elgeta galėjo būti suprantamas kaip velionio persikūnijimas. Tve­rečiaus apylinkėse teko užrašyti tokį pa­sakojimą: „Kai mirė mano pamotė, aš nuvažiavau Adutiškin, turėjau namie kepto pyrago gabaliuką, (...) nunešiau ubagėliui .(...),- kad pasimelstų už Pau­linos sielą. Rytojaus dieną susapnavau ją, (...) sakė: „Labai tau ačiū už pyragą!" Panašūs tikėjimai mitologinių sak­mių forma užrašyti daugelyje Lietuvos vietų. Iš XVI a. žinoma, kad mirusia­jam į karstą įdėdavo duonos, o elge­tos pavaišinimas, remiantis senąja pasau­lėjauta, gali atitikti mirusiųjų vaišinimą, nes, N. Vėliaus nuomone, „Elgetoms atitekdavo vėlėms arba jų dievui skir­tas maistas“. Apeigine auka galima lai­kyti ir naujo derliaus grūdus. Dažniau­siai aukodavo rugių ir kviečių grūdus, kuriuos per Žolinę veždavo šventinti, vėliau sumaišydavo su sėklai skirtais grū­dais. įdomu, kad dalį grūdų atpildavo kunigui, o kitą išdalindavo elgetoms. Tiesa, kartais grūdų ūkininkai duodavo ir šiaip paprastą dieną, bet nenoriai, nes buvo brangu. Iš archeologinių duo­menų, senųjų aprašymų žinoma, jog grūdų dažnai aptinkama įkapėse, grūdais būdavo barstoma laidojant.

Retesniais atvejais per Žolinę duoda­vo „saują linų“, avies kulšį. Duoną ir grūdus elgetos imdavo tik per Žolinę, o kitais kartais prašydavo pinigų. Be­veik nepasitaikydavo, kad per Žolinę elgetos būtų „kieminėję“, kaip kad atsi­tikdavo, per Kalėdas ar Velykas.

Kur šios šventės ištakos? Manyčiau, jog seniausiose rugiapjūtės pabaigtuvių apeigose, išsilaikiusiose net iki XX a. vidurio. Krikščioniškuoju laikotarpiu ga­lėjo sutapti arba būti suderintos su ka­talikiškos bažnyčios liturgija ir su šv. Marijos dangun ėmimo švente. Taip yra atsitikę su daugeliu kalendorinių šven­čių, „sukrikščioninti“ ir atskiri tautosa­kos kūriniai. Pagonybės laikotarpiu šias apeigas atlikdavo arba jas organizuo­davo ir joms vadovaudavo žyniai. Se­najai religinei sistemai irstant, šias funkci­jas pasidalijo krikščionių dvasininkai ir elgetos (buvę žyniai?). Rekonstruoti šios tradicijos pokyčius sudėtinga, tačiau toks funkcijų pasidalijimas XIX a. antroje — XX a. pirmoje pusėje — realybė. Galbūt pirmaisiais krikščionybės gyvavimo Lie­tuvoje šimtmečiais, kol ji dar nedomina­vo lietuvių tautos gyvenime, vykstant konfrontacijai tarp dviejų pašaulėžiūrų, lietuviai valstiečiai mieliau atiduodavo auką pavargėliams (išstumtiesiems, nete­kusiems ankstesnio statuso, bet žmonių gerbiamiems žyniams?), o vėliau apeiga virto paprotinės teisės įtvirtinta tradi­cija.

Visų Šventų ir Vėlinių aukos. Šių švenčių aukojimai pasižymi ypatingu dė­mesiu mirusiesiems, lygiai kaip ir Kū­čių, šermenų bei atminimų apeigose svarbiausi yra mirusieji, protėvių vė­lės, kurios dažnai įsivaizduojamos zoomorfiškai — paukščiais ar gyvuliais. Tai senojo nekrokulto atspindžiai.

Dažniausiai pasitaikanti, auka — prieš šias šventes papjauto gyvulio skerdie­na. Tiesa, kartais, kaip ir per Žolinę, aukodavo duonos. Dar mūsų amžiaus pradžioje buvo pjaunama avis arba avinas. Elgetoms veždavo kulšis, turtin­gesni — visą avį, iš anksto sukapotą ga­balais (Lygumos, Luokė, Kairiai, Varniai, Skirsnemunė). Žemaitijoje paskerstos avies mėsos buvo vežama ir Kalėdų rytą. Tokia auka, kiek galima spręsti iš negausios medžiagos, būdingesnė Vidurio Lietuvai ir Žemaitijai. Dėsnin­ga, kad, kaip ir per Žolinę, taip ir per Visus Šventus, Vėlines elgetos „tik ant šventoriaus būdavo, nevaikščiodavo nie­kur“, „sėdėdavo ir giesmes giedoda­vo, melsdavosi prie kapinių vartų abi­pus tako ir kapinių koplyčios“. Duo dant išmaldą buvo prašoma melstis už mirusius, kartais ui paliegusius, ligonius.

Įdomiai Visus Šventus ir Vėlines yra aprašiusi kraštotyrininkė Leokadija Pašikūnaitė.

„Senovėje per Visus Šventus ir Vėli­nių dieną visų kaimų vargingieji se­neliai susieina prie bažnyčių ir susėda. O žmonės važiuodami i bažnyčią visi sulig vienu — vieni daugiau, kiti mažiau atveža ką nors ubagams. Kiti papjau­davo avį ir išdalindavo. Atveždavo ra­gaišio, duodavo vieną kitą kapeiką. Kiti veždavo alaus su bačkele ir prisi­pylė uzboną eidavo per ubagų eiles su stikline“.

Įsidėmėtina, kad alus visose senosio­se lietuvių šventėse buvo vartojamas kaip ritualinis gėrimas, o jo nulieji­mas - auka protėvių vėlėms. Tokie pa­liudijimai užfiksuoti senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Matyt, traukiantis iš paprastų žmonių gyvenimo aukojimo mi­rusiems ir jų globėjams tradicijai, tos aukos (avies kulšis, duona, alus) atite­ko elgetoms.

Šermenų (atminimų) aukos. Būdingiau­sia šermenų auka — mirusiojo drabužiai (Kapčiamiestis, Luokė, Skirsnemunė, Tverečius, Varniai). Jie elgetai paauko­jami per šermenis, tik po laidotuvių arba vėliau, per atminimus. Dažniausiai jie atiduodami elgetai, pirmajam užsu­kusiam po šeimos nario mirties. Tiesa, kartais atiduodavo ir šiaip vargingam žmogui — kaimynui, giminaičiui, davat­kėlei (Varniai). Dar ir dabar žmonėse gyvas posakis „smertelni marškiniai“. Tuo pasakomas visos kaimo bendruo­menės požiūris ir į kitus velionio nau­dotus daiktus. Dažnai elgetoms atiduo­davo ir smulkius reikmenis — vyrų skuti­mosi įnagius, kartais batus. V. Propas, remdamasis stebuklinių pasakų analize, įvairių tautų papročių aprašymais, apa­vą interpretuoja kaip būtiną dalyką, be kurio neįmanoma patekti į mirusiųjų pa­saulį. Elgetoms taip pat buvo atiduo­dami velionių moterų karoliai, šukos, skarelės ir kitokie mažmožiai. Archeolo­giniai duomenys rodo, kad ikikrikščio­niški palaidojimai ypač turtingi įkapių. Galbūt vėliau, įsigalint Lietuvoje krikš­čionybei, tai, kas anksčiau buvo dedama laidojant, atitekdavo elgetoms.

Dar po Antrojo pasaulinio karo kai kur būdavo sudeginami net ir užkre­čiama liga nesirgusių, „savo mirtimi“ mirusių žmonių ne tik drabužiai, bet ir kai kurie daiktai (velionio jaunystės lai­kų skrynios, kuparai, lovos ir pan.). To­kį elgesį mėginama aiškinti buitiškai ra­cionaliai — nereikia, trukdo, seni ir t. t. Tačiau iš rašytinių šaltinių bei archeo­loginių tyrinėjimų žinoma, kad velioniui pomirtiniame gyvenime prisireikšiantys daiktai būdavo deginami, skandinami ar užkasami. Beveik iki pat šių dienų Lie­tuvos kaime šalia drabužių ir daiktų aukojimo elgetoms, siekiant pamaloninti mirusįjį, gyvavo ir istoriškai seniausia aukojimo forma — velioniui priklausiusių daiktų deginimas.

Velionio drabužių ir kai kurių daik­tų išdalinimas elgetoms susisieja su iki­krikščioniškomis mirusiųjų, kilmingų ir turtingų žmonių turto dalybomis, kai bū­davo surengiamos žirgų lenktynės: to­liausiai nuo velionio namų padėdavo geriausią dalį, kurią gaudavo pirmas ją pasiekęs raitelis. Galima prisimin­ti ir buitines pasakas, kuriose gudrus prašalaitis (kareivis, muzikantas, čigonas) iš kvailokos našlės apgaule išvilioja įvairių gėrybių, pažadėjęs nunešti miru­siam jos vyrui. Tai ne vien žaismingi kūrinėliai — juose slypi archajinė pras­mė, kuri aiškėja palyginus minėtus per­sonažus su elgetomis — jie visi gene­tiškai artimi „svetimo“ prasme, o jumo­ristinį atspalvį įgavo vėliau, kai ilgai­niui sakrališka virto profanišku. Matyt, elgetos, kaip ir paminėti personažai, buvo labai artimi mirusiųjų pasauliui, skirtingai nuo kitų žmonių, labiau kon­taktuojantys su to pasaulio atstovais ir senojoje lietuvių pasaulėjautoje laikyti tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Lakoniškiausiai ir turbūt aiškiausiai au­kos elgetai prasmė išsakyta lietuvių pa­tarlėje: „Geriausia malda — išmalda“, senyvo žmogaus palydėta komentaru: „Dievą geriau paprašyti — duok uba­gui“ (Tverečius). Ši patarlė-metafora sle­pia daugiau archajiškos informacijos nei pasakyta žodžiais. Ikikrikščioniškoje lie­tuvių, kaip ir kitų tautų, religijoje die­vų paslaugos, protėvių pagalbos gali­ma buvo tikėtis tik atlikus konkretų veiks­mą — aukojimą. Krikščionybė teigia, kad kiekvienas į Dievą, gali kreiptis tiesio­giai ir bus išklausytas. Tačiau per šimtmečius susiklosčiusi kultūra negali pasi­keisti iš karto, viena religija su savo apeigomis negali staiga pakeisti kitos, todėl kurį laiką jos egzistuoja greta, susipina, perima viena kitos bruožus ir tokiu pakitusiu, mišriu pavidalu dar ilgai išlieka.

Panašiai yra atsitikę ir su aukomis elgetoms; tuo pat metu aukojama dviem skirtingoms institucijoms: ikikrikščioniš­kai ir krikščioniškai (senai-naujai; savai-svetimai). Aukojimas elgetoms — ne tik krikščioniška labdara, socialinė parama skurstantiems, bet ir pagoniškų apeigų fragmentas, transformuotas senosios pasaulėjautos reliktas. Tikėtina, kad nagri­nėtose kalendorinėse šventėse ir šerme­nų apeigose elgetos susiję su mirusių­jų pasauliu. Elgetos atlieka tarpininko funkcijas tarp skirtingų erdvių: profaninės (buitiškos, kasdienės, kurioje gyvena žmonės) ir sakralinės, kurioje gy­vena protėvių vėlės ir dievai — miru­siųjų globėjai, o aukojimas elgetoms sietinas su senovės lietuvių apeigų au­komis. Minėtų kultūrų sandūroje (o gal kiek anksčiau) elgetą pradėta įsivaiz­duoti kaip mirusiųjų dievo įsikūniji­mą ar pasiuntinį, galbūt kaip mirusio protėvio inkarnaciją, nes, anot S. Tokarevo, „elgeta socialiai toks pat, kaip ir miręs biologiškai“. Maždaug tuo pat metu elgeta galėjo būti laikomas ir der­lingumo dievybės inkarnacija (Žolinės aukos, aukojimo laikas ir paskirtis). O galutinai irstant senovės lietuvių religi­nei sistemai, elgeta galėjo perimti dalį žyniams priklausiusių funkcijų.

Mokslas ir gyvenimas 1990/10

Gverčino „Sūnaus palaidūno sugrįžimas"

Džovanis Frančeskas Barbjeris (Giovani Francesko Barbieri, 1591-1666 m.) amžininkų pramintas Gverčinu (Žvairiuku) užaugo neturtingoje. Šeimoje Čento mies­telyje, tarp Bolonijos ir Feraros. Beveik savamokslis dailinin­kas sukūrė savitą stilių, mokydamasis iš Feraros dailininkų Skarselino, (Scarsellino) ir Lodoviko Karačio (Lodovico Carraci). 1617 m. Lodovikas, pranešdamas apie šio jauno dailininko atvykimą į Boloniją, pristatė jį kaip puikų piešinio meistrą ir koloristą, natūros žinovą. Atvykęs į Boloniją, jau­nasis menininkas įsiliejo į Hanibalo, Lodoviko ir Agostino Karačių 1585 m. Bolonijoje įkurtos dailės akademijos gyve­nimą. Ši Accademia degli Incamminati (it. Keliaujančiųjų aka­demija) veikė ir kaip dirbtuvė, kurioje buvo tapoma, ir kaip mokykla, kurioje dėstyta plastikos teorija, Karačiai skatino piešti gyvus modelius, priešingai nei kitos akademijos, ku­rios siūlė kopijuoti meistrų kūrinius. Mokiniai (Gvidas Re­nis (Guido Reni), Domenikinas (Domenichino), Albanis (Albanis), Gverčinas (Guercino), kurie buvo laikomi labiau sekėjais, čia lankydamiesi savo eksperimentais teikdavo me­džiagos estetiniams debatams. Akademijos nuostatos for­mavosi veikiamos kontrreformacijos idėjų. Potridentinėje epochoje didelis dėmesys buvo skiriamas religiniam menui, kuriuo buvo siekiama išreikšti ir apginti Bažnyčios dogmas, tuo metu ypač puolamas protestantų. Tuo metu buvo iš­leista nemažai menui skirtų traktatų, kuriuos apibendrinę galėtume pasakyti, kad iš religinio meno buvo reikalaujama aiškumo, paprastumo ir suprantamumo, realistinės interpre­tacijos ir emocinės paskatos pamaldumui. Tad ir akademijo­je išryškėjo pagrindinės naujojo meno nuostatos: menas turi įtikinti ir jaudinti, sukelti įvairių įspūdžių. Ieškant metodų, kaip paveikti žiūrovą, orientuojamasi į jo socialinius porei­kius, jam artimą kultūros tradiciją. Buvo mėgstami Naujojo Testamento siužetai, o Senasis Testamentas traktuojamas kaip Naujojo pranašas.

Kai iš Bolonijos kilęs kardinolas Alesandras Liudovizis (Alessandro Ludovisi) 1621 m. tapo popiežiumi Grigaliu­mi XV, Gverčinas kartu su dauguma boloniečių dailininkų išvyko į Romą. Nors jis ten praleido tik keletą metų, sukūrė reikšmingų darbų ir galėjo dalyvauti svarbių dvasinių įvykių, kviečiančių Bažnyčios atsinaujinimui, sūkuryje. Trumpo popiežiaus Grigaliaus XV pontifikato metu tą pačią 1622 m. gegužės 22 dieną buvo kanonizuoti keturi didieji XVI a. Bažnyčios reformatoriai, uždegančio, asketinio ir mistinio gyvenimo liudytojai Teresė Avilietė, Pilypas Neris, Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras. Jie buvo naujas dvasios gūsis Bažnyčiai, gaivinęs paprastų tikinčiųjų širdis, priartinęs jiems krikščioniškuosius slėpinius.

Gverčinas buvo labai produktyvus dailininkas - yra žino­ma daugiau kaip šimtas jo sukurtų altoriaus paveikslų bei daugybė kitų paveikslų ir piešinių. Jo stilius per ilgą kūrybinį gyvenimą net keletą kartų dramatiškai keitėsi. Ankstyvieji darbai labai gyvi, dinamiški, kontrastingos šviesotamsos. Vė­liau kūrė šviesesnes, paprastesnes, jausmingesnes drobes. Esame taip pripratę prie Rembrandto panašiu metu (1662 m.) sukurto sūnaus palaidūno sugrįžimo paveikslo, saugomo Ermitaže, kad atrodo, jog jis bene vienintelis kūrė šia tema, tačiau iš tiesų yra daug šios temos plėtočių. Viena iš ankstyviausių žinomų sūnaus-palaidūn'o iliustracijų - iš XI a. Biblijos. Garsus Diurerio (1496 m.) paveikslas simbolizuoja nelaimingą sūnų, klūpantį prie lovio, apsuptą kiaulių. XVI-XVII a. daug kartų grįžta prie šios temos,nes ypatin­gas dėmesys buvo.skiriama sakramentų, ypač Atgailos ir Eucharistijos, vaizdavimui. Dažnai prisimenamas karalius Dovydas, Marija Magdalietė, atgailaujantis Petras, šv. Jonas Nepomukas, ątsisąkęs išduoti išpažinties paslaptį ir, žinoma, sūnus-palaidūnas.

„Pats Atgailos“ sakramentas buvo naujai apmąstomas. Jau 1215 m. Inocento III Romoje sušauktame IV Laterano su­sirinkime pirmą kartą kalbama apie privalomos išpažinties būtinumą bent kartą per metus, Tridento susirinkimas šį reikalavimą patvirtino pabrėždamas, kad Atgailos sakra­mentą įsteigė pats Kristus. Po Tridento susirinkimo Bažnyčia stengėsi skirti kiek galima daugiau dėmesio tinkamam nuodėmklausių parengimui, kartu siekdama, kad ir tikintieji sąmoningiau išgyventų šį sakramentą. Dažnos išpažinties praktika gimė pranciškonų ir dominikonų vienuolynuose, kur vienuoliai dažnai eidavo pasikalbėti su savo dvasios tėvu, kuris būdavo ir jų nuodėmklausys.

Šv. Ignacas Lojola savo „Dvasinėse pratybose“, skirtose ne tik vienuoliams, ragina jas atliekančius kuo dažniau atlikti nuoseklią sąžinės sąskaitą ir išpažintį. „Patariame kas savaitę išpažinti savo nuodėmes ir, jei gali, kas antrą savaitę priimti šv. Komuniją arba, jei trokštų, dar geriau - kiekvieną savaitę.“ Tad po truputį ir parapijose atsirasdavo žmonių, dažnai einančių išpažinties. Apmąstoma sūnaus palaidūno istorija bei ją vaizdavę paveikslai galėjo padėti tikintiesiems atrasti Susitaikinimo džiaugsmą.

Gverčino nutapytas paveikslas (saugomas Vloclaveko vyskupijos muziejuje, Lenkijoje) remiasi sūnaus palaidūno palyginimu, aprašytu Evangelijoje pagal Luką (15, 11-32): sūnus, iššvaistęs visą iš tėvo gautą palikimą, ganydamas kiaules apsisprendžia grįžti namo ir atgailaudamas prašyti, kad tėvas jį priimtų bent samdiniu. Dailininkas sutelkia dėmesį į jautrią tėvo ir sūnaus susitikimo sceną. Šį palyginimą savo drobėse Gverčinas vaizdavo ne vieną kartą. Ankstesnėse Sūnaus palaidūno meninėse interpretacijose Gverčinas didesnį dėmesį skyrė detalėms. Pvz., garsioje sūnaus palaidūno sugrįžimo drobėje, sukurtoje 1619 m., sugrįžęs sūnus velkamas nauju drabužiu, jam paruoštas žiedas ir nauji sandalai. Šios detalės turi gilią teologinę prasmę. Ant sugrįžusio sūnaus piršto užmautas žiedas reiškia, kad jam grąžinamos prarastos teisės, sandalai, kuriais vėl apaunamas, žymi, kad jis yra laisvas žmogus, ne vergas ir ne svečias, nes avalynę namuose turėjo teisę dėvėti tik šei­mininkas) o naujas drabužis reiškia, kad jam vėl grąžinamas nuodėmės nepažeistas tyrumas. Tad į namus jis priimamas kaip sūnus. „Tėvo ištikimybė sutelkta į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja. (...) Meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus orumu.“ (jonas Paulius II („Dives- in Misencordia, 6).

Tačiau visą šį koncentruotą teologinį turinį savo vėles­niuose darbuose Gverčinas bando išreikšti minimalistinėmis priemonėmis: žvilgsniu, gestu, susitelkdamas tik į patį tėvo ir sūnaus santykį. Atkreiptinas dėmesys į tėvą, kuris pavaizduotas kaip kupinas atjautos senolis su rytietišku gal­vos apdangalu, raudona tunika ir mėlynu apsiaustu. Galbūt neatsitiktinai. Raudoną tunika ir mėlynu apsiaustu dauge­lyje ikonų vaizduojamas Jėzus Pantokratas. Nors palygini­me kalbama tik apie Tėvą, jis yra kaip Gailestingojo Jėzaus, kurio vardu kunigas atleidžia nuodėmes, provaizdis. Jau šv. Augustinas bando kristologiją įžvelgti, kai sakoma, jog tėvas sūnų apkabino (plg. Lk 15,20). „Sūnus yra Tėvo ran­ka“, - aiškina jis. Gverčino paveiksle tėvas švelniai apkabina sūnų, dėdamas jam ranką ant širdies tarsi kurdamas naują širdį. Sūnaus nuogumas, pridengtas tik keliomis apdrisku­siomis drapanomis, primena Adomą, po nuodėmės besigė­dijantį savo nuogumo. _:

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad vyresnysis sūnus nedalyvavo toje graudinančioje tėvo ir sūnaus susitikimo scenoje, nes tuo metu buvo laukuose ir išgirdęs muziką ir šokius, pasišaukęs tarną sužinojo, kad sugrįžo jo brolis, o tė­vas liepęs papjauti nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko (plg. Lk 15,25-27).

Tačiau Gverčino nutapytame paveiksle matome vyresnėlį kaip nebylų liudininką, stovintį už tėvo nugaros, sutrikusį, nuliūdusį, sunėrusį rankas. Dažnai sunertos rankos reiškia maldos būseną - kartais ypatingai karštos, iš nevilties gelmių šaukiančios: „kodėl“? Tačiau šiame paveiksle sunertos ran­kos panašesnės į statomą sieną, negebėjimą suprasti ir priimti šio, tarsi neteisingo jo atžvilgiu, tėvo gailestingumo jaunėliui. Bet gal kaip tik tos sunertos rankos vieną dieną taps gailestin­gos maldos ženklu? Juk tėvas trokšta, kad vyresnysis sūnus dalyvautų ir jo gailestingume: „Visa, kas mano, yra ir tavo.“ į (Lk 15,31) Medituodamas sūnaus paklydėlio istoriją, Hen­ris Niumanas pastebi, kad ne tik jaunėlis kviečiamas užaugti į ir vieną dieną atrasti savyje tėvo širdį, bet ir vyresnysis turi tapti tėvo gailestingumą liudijančiu ženklu. „Tapimas gailes­tingu tėvu yra aukščiausias dvasios tikslas.“ Jis „leis išpildyti giliausius nerimstančios mano širdies troškimus. Juk ar gali būti didesnis džiaugsmas, kaip ištiesti nuvargusias rankas ir laiminant pailsinti jas ant mano sugrįžusių vaikų pečių?“

Jolanta Stupelytė

Linksmasis Dievo paukštelis

Šventasis Pilypas Neris

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.

Jaunystė

1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.

Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.

Šešiasdešimčiai metų į Romą

To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.

Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.

Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.

Pilypo Sekminės

Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,

Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.

Aktyvus apaštalavimas

Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.

Kunigas

1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.

Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.

Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą

Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.

Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).

Oratorija

Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.

O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.

Inkvizicija

Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.

Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.

Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.

Pilypas sensta

Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...

Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.

1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“

Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,

Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.

Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.

Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. birželis

Apie aštuonis žmogaus gundymo būdus ir kovą su jais

Senolis Kleopas (Ilija. Rumunija )

Šventieji tėvai sako, kad žmogus eidamas link išganymo būna puolamas iš aštuonių pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės.

Iš nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.

Iš priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime, ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis, numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse baimę.

Iš kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes; jis traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą ir sąmoningą nuodėmę.

Iš dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmas, kai žmogus daro gerus darbus ir elgiasi, sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi. Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Todėl darbai su tikslu, kuris nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis. Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule, suvedžiojimu.

Iš viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.

Iš apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia. Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar griežčiau pasninkauti, kas yra ne jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fiziniu ir dvasinių jėgų. Toks uolumas (užsispyrimas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė. Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento Rašto ir Dievo slėpinius neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu yra pats dvasiškai nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti" juos su karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na, o didžiausi ir aukščiausi Šventojo Rašto, Dievo mokslo Ir Dievo apvaizdos slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms, kurie patyrę dvasioje ir yra užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl palaimintos dieviškos ugnies veikimo).

Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.

Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.

Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".

Iš knygos „Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".