Meilės malda

Karl Rahner SJ.

Meilė Dievui ir malda yra panašūs tuo, kad abiem atvejais susiduriame su tais pačiais sunkumais. Tai iš širdies kylantys veiksmai, apie kuriuos galime tik tada iš tikrųjų kalbėti, kai juos išgyvendami pamirštame juos dėl to, kam juos skiriame – būtent dėl Dievo, bet kurie dažniausiai ar tiesiog būtinai pasmerkti žlugti, vos tik pamėginame sutelkti dėmesį į patį procesą (į jų atlikimą).
 

Tiesa, galima po to bandyti pasitikrinti, kodėl gi ne, galima apie meilę ir maldą mąstyti, stengiantis apibūdinti, ką patyrėme. Tačiau tokia tiriamoji refleksija visada kažkodėl yra paties veiksmo mirtis (taip kaip negalima išardyti šautuvo, norint jį patikrinti ir tuo pat metu iš jo šauti); ir ar šis kilnus širdies veiksmas iš tikrųjų buvo sėkmingas, galima žinoti tik tuo atveju, kai dar jam vykstant, nebežinoma, kas čia vyksta ir kad apskritai kažkas vyksta.
 

Gali atsitikti netgi taip – o mums, šiandienos žmonėms, šis pavojus yra be galo didelis – kad žmogų toji mirtį nešanti refleksija taip įsuks į savo ratą, jog jis taps beveik nebepajėgus patiems Dievui skirtiems veiksmams: užuot su meile ir pripažinimu susitelkęs prie Dievo, jis pasilieka susitelkęs prie savo paties jausmų ir pažinimo, skirtų Dievui; tam tikra prasme jis mėgaujasi nebe savo objekto savybėmis, bet tik savo paties atliekamo akto, veiksmo ypatingumu ir tokiu būdu pasijunta atsidūręs beviltiškame savo „subjektyvumo“ kalėjime, kurį – šį subjektyvumą – jis visiškai teisėtai laiko problematišku, skurdžiu ir dvireikšmiu; toks žmogus mano, kad ir didžiausia jo dvasios pastanga yra bejėgė išsivaduoti iš tamsių vaizdinių bei palyginimų, apie kuriuos jis negali pasakyti, ar tai tikrai minėto objekto šešėlis, ar jo tuščių troškimų padarinys; toks žmogus nebegali nuo savęs paties atsiplėšti; jo meilės ir maldos aktų trajektorija įgauna savotišką pokrypį ir nenueina toliau –  šio žmogaus nusivylimui, kurį sunku ir įvardyti, – nei jis pats, jo paties jausmai ir mintys, užuot per juos pasiekusios tą, kam jie ir buvo skirti iš tikrųjų.
 

Taigi mes sveriame ir matuojame savo mintis ir jausmus ne pagal objektą, kuriam jie skiriami, bet jais pačiais, ir pamatome, kokie jie besvoriai ir visiškai netikri. Mes čia dabar nenorime gilintis į šią save naikinančią refleksiją – į tai, kaip ji atsiranda ir kaip galima jos išvengti, kodėl jos kaustantis įspūdis galų gale yra klaidinantis, kodėl ir šis palaidotos širdies kalėjimas, mums net nepastebint, o gal ir nenorint to pastebėti, jau seniai yra atidarytas.
 

Iš šio pavojaus turėtų paaiškėti kitas dalykas: norėdami išvengti žudančios refleksijos pavojaus, mes patenkame į kitą – manome, kad geriausia būtų vengti tiesioginio meilės ir pažinimo žvilgsnio, nukreipto į Dievą, aktų, tyla pagerbti tai, ko negalime suprasti ir išsemti (tylint net ir savo pačių atžvilgiu), net nemėginti suteikti vardą tam, ko nesugebame ištarti, net netrokšti pažvelgti į Jį, bet leisti Jam žvelgti į mus, tai reiškia – į mūsų nesavanaudišką veiklą žemėje, į tylų mūsų gerumą kitiems, į mūsų vidinį padorumą, į paslėptą kantrybę, su kuria pakeliame būties nesuvokiamumą.
 

Mums atrodo, kad Dievas, tyliai stovintis už mūsų, tol yra su mumis, kol mes jo nepavadiname vardu ir į jį nepažvelgiame, bet, vos tik tai padarome, jis dingsta. Trumpai tariant, mirtį nešančios refleksijos baimė sąlygoja pagundą norėti iš religingų tapti nereligingais arba dar geriau – anoniminiais religingaisiais. Tokie žmonės įtaria – naiviai ir kartu išdidžiai, kad nuoširdžiai išreikštas religingumas supainioja Dievą su mintimis ir jausmais Dievui. O pasidavęs pamaldaus nereligingumo pagundai, toks žmogus natūraliai atmeta maldą ir nedviprasmišką savo meilės Dievui išsakymą maldoje.
 

Tačiau atpažinę, kuo grindžiama tokio religingumo baimė, supratę, jog tai refleksijos baimė ir kad žmogus geriau atsisako visų veiksmų, skirtų Dievui, nes baiminasi vis tiek likti su savimi, užuot priartėjęs prie Dievo, nes toks žmogus būtų pasiruošęs susidurti su Begalybe tik tada, jei šioji jam tiesiogiai atsiskleistų savo būtyje, nes jis atmeta tokį kantrybės reikalaujantį susitelkimo prie Dievo dabartyje būdą, koks mums šiame praeinančiame gyvenime duotas, būtent: įžvelgiant vienybę tarp ženklo ir to, į ką šis ženklas nurodo;  taigi turime pripažinti, kad Bažnyčios tėvai buvo teisūs teigdami, jog objektyvus Dievo ir žmogaus santykis iš žmogaus reikalauja, kad žmogus pripažindamas, pažindamas, tikėdamas, garbindamas, vildamasis ir mylėdamas žvelgtų į patį Dievą, o ne vien tik netiesiogiai ir užšifruotai garbintų jį veiksmais, kurie tuo momentu liečia visai ką kita.
 

Dievą galime pažinti iš jo kūrinių (nors tik kaip Nesuvokiamybę, pranokstančią visą kūriniją), nes Dievas prabilo į mus per savo Sūnų (nors šis ir tegalėjo kalbėti apie savo Tėvą tik žmonių žodžiais), Dievas išliejo mūsų širdyse Šventąją Dvasią (nors galime būti tuo tikri tik todėl, kad Sūnus mums apie tai pasakė), – tai argi neturėtume pakelti savo žvilgsnio į Jį patį, atverti savo širdies ir burnos Jo išpažinimui – tiesiam ir atviram, Jį pagarbinti, išdrįsti kreiptis į Jį, sakyti Jam Tu ir Tėve?
 

Žinoma, tokiais momentais Jo „buvimas“ su mumis pasižymi tuo, kad mūsų dvasia ir širdis, kildama Dievop, visada prisiliečia prie to, kas Nepažįstama, Nekonkretu ir Neištirta, kas pranoksta visa, ką siela apie Jį žino ir myli, veržiasi ten, kur negali patekti (kol klajojame toli nuo Viešpaties ir kol Dvasia, jau išlieta širdyje, lieka paslėptas Dievas). Bet ar tai reiškia, kad turime šių veiksmų atsisakyti, o gal kaip tik tai paaiškina, kodėl juos ir galima laikyti tikėjimu, bei nurodo į tai, kas galų gale svarbiausia: kad žmogus turėtų išdrįsti atsiplėšti nuo savęs (net jeigu jis ir pasieks savo tikslą tik tada, kai jam švies amžinoji šviesa)?
 

Jei manytume, kad esame arčiau Dievo tada, kai laikome Jį bevarde, neištarta visų dalykų anapusybe, su kuria viena ir teturime reikalų, jei jis tebūtų amžinai nepaaiškinama visų mūsų išvedžiojimų dalis (kuria dėl tos pačios priežasties mes ir negalėtume pasikliauti), – tai tokia pavidalo neturinti  religija labai greitai išvirstų į ateizmą! Kad paslaptis pasiliktų su mumis, ji turi būti ištarta, pašaukta, mylima; paslaptimi ji liks ir taip.
 

Kiekvienas širdies proveržis šio Dievo link ir yra malda. O tikroji maldos pilnatvė, kurioje žmogus padaro visa, ką tik įmanoma padaryti Dievui, krikščionybėje vadinama meile. Meilės įsakymas nėra vien tik įstatymo, bet ir maldos pilnatvė, galutinis išpildymas. Šioje maldoje žmogus išsako ne tam tikrą, vieną dalyką, ne tai, kas apibrėžta ir ribota: prašymą Dievui, savo kaltės išpažinimą, šlovingą Dievo savybių išpažinimą. Jis ištaria pats save, atsiduodamas Dievui, prarasdamas save patį Dievo meilėje, nes tik čia ir leidžiama žmogui save patį prarasti. Todėl ir apie Dievą žmogus tokioje maldoje išsako aukščiausius dalykus, kokius jis tik įstengia teigiama prasme pasakyti: tai Jis vienintelis, vertas būti mylimas visomis jėgomis, besąlygiškai, būtinai ir amžinai. Taigi kadangi maldos pilnatvė yra meilė, tai norėdami paaiškinti, kas yra malda, turime pakalbėti apie Dievo meilę.
 

Kas gi yra Dievo meilė ir kur galime ją rasti, kad galėtume ja melstis? Dažnai mums buvo teigiama, kad meilė ypač pasireiškianti vykdant Dievo įsakymus. Tai tiesa. Tačiau meilė pačiam Dievui yra visai kas kita, nei jo įsakymų laikymasis, ir koks didelis skirtumas tarp vieno ir kito, matyti iš to, jog įstatymų vykdymas be meilės yra bevertis. Taigi visiškai teisėtai klausiame, kas gi yra toji Dievo meilė. Galime pamėginti dar kartą nusakyti, ką jaučia žmogus, mylintis Dievą. Ir nors yra teisinga teigti, kad nebūtinai tas turi daugiau Dievo meilės, kuris moka apie ją pašnekėti, tačiau teisinga ir tai, jog dažnas žmogus išsigąsta, kad per mažai myli savo Dievą, kai išgirsta kitus apie tai pasakojant tokius dalykus, kokių jis pats savo širdyje vargiai gali rasti.
 

Taigi kas yra toji Dievo meilė? Iš pradžių pamėginkime pasiremti savo žmogiška patirtimi (juk ir Dievo žodis, norėdamas mums perteikti dieviškąsias paslaptis, turi pasinaudoti mums jau žinomais žodžiais ir sąvokomis) ir trumpai drūtai tarti: tai, kas vyko žmogaus sieloje, jai nesavanaudiškai ir tyrai mylint kitą žmogų, pritaikyk Dievui, tik tebūna ši meilė dar karštesnė, dar nesavanaudiškesnė, dar labiau atspindinti tą, kuris čia mylimas, – Dievą!
 

Daug kas žmonių santykiuose vadinama meile. Todėl turime pamėginti apibrėžti, ką mes laikome meile. Be abejo, čia netinka kalbėti apie egoistišką, primityvų lytinį potraukį. Nes tai yra tik tam tikra nebrandžios meilės forma, net ir tuomet, jei ji neišsigimusi į klaidingą ar net bjauriai brutalų polinkį, instinktą. Bet meile negali būti laikomas ir nuobodus geranoriškumas, kurio tariamasis „nesavanaudiškas“ iš tikrųjų yra abejingumas. Ne, aistringa yra meilė, ir ši aistra yra kaip užtaisas, tai žmogaus (dvasinio žmogaus, dvasia čia laikant žmogaus vidinį pasaulį) troškimas išsiveržti iš savo ankštos, egoistinės sferos, poreikis pasiaukoti (nors ir skurde) dėl aukštesniojo, pranokstančio mus, pamiršti save, nes tas kitas, geresnis, yra vienintelis svarbus, reikšmingas. Apie tokią pasiaukojamą sielos meilę kitam žmogui ir norime čia pakalbėti.
 

Tai nesavanaudiškas sielos susižavėjimas mylimu žmogumi. Tai širdies palinkimas prie mylimojo; žmogus paskęsta kitame, visiškai užmiršdamas save tuo palaimintu užsimiršimu, kuris apima sielą, pralaužusią savo bailios egzistencijos sustabarėjusias užtvaras, kurios laiko prirakinusios žmogų prie jo skurdaus ego, ir įsilieja į kito žmogaus būtį, kad jam visiškai priklausytų.
 

Save pamiršdama, tokia meilė atsiduoda mylimajam, nori jo laimės ir yra pati laiminga dėl jo laimės. Keisčiausia, kad kas taip myli, tikrai myli kitą žmogų, tas, bėgdamas iš savo ankštumo kalėjimo, nepapuola į kitą. Taip mylinčiam žmogui ne tik kad atsiskleidžia nepakartojama mylimos būtybės vertė, bet ir palaiminta pasaulio paslapties gelmė. O gal būtų dar teisingiau sakyti: kai žmogus taip mylėdamas persikelia iš savęs į kitą, tai tokioje meilėje jau galime rasti „paveikslą ir panašumą“ meilės, kuri trokšta visko, t. y. Dievo.
 

Ar taip mylėdami vienas kitą žmonės patirs radikaliausią skausmą ar galutinę laimę, lems tai, ar jie supras, kad pro jų meilę veržiasi kitos meilės šviesa, ir ar jie kartu trokš Dievo, norėdami ir jame susitikti. Tačiau kad ir kaip ten būtų, kalbėdami apie meilę, turime galvoje tą nepaaiškinamą mūsų esybės išsiliejimą į mylimąjį. Tada žmogui paaiškėja, kad jo drąsa mylėti nenuėjo veltui, jog ir jis yra mylimas, kad į jo atsidavimą švelniai ir pagarbiai atsakoma meile, jis yra suprastas ir kad kito meilėje jis yra labiau savimi, nei priklausydamas tik sau. Veiklus geranoriškumas, ištikimas rūpestis ir aukotis pasiruošusi tarnystė lyg savaime išauga iš tokio dviejų širdžių susiliejimo, liudijančio slaptą nematomos meilės buvimą.
 

O, kad žmogus galėtų atsiduoti Dievui bent tokia meile! O, kad jis surastų Jį, didį šventą Dievą, pranokstantį visas ribas ir visokį suvokimą! O, kad jis meilėje visiškai atsivertų Dievui, save pamirštų, save paliktų, panerdamas savo būtį Dievo būtyje su tokia neapsakomai skaudžiai saldžia aistra, kuri perveria ir sukrečia žmogų, kai jis visas paskęsta Dieve! Mano Dieve, o, kad galėtų žmogus Tau visiškai atsiduoti, kad jis sugebėtų atsisakyti savo kietumo ir noro slapstytis, kad jam nebebūtų gėda ir baisu Tau atsiskleisti, kad išlietų siela visą savo kartėlį ir laimę su šlovinimo ašaromis Tavo mylimai širdžiai!
 

Taip ji galėtų dovanoti save Tau, nebijodama būti apgauta, galėtų iššvaistyti tai, ką turi vertingiausia ir brangiausia, nebūgštaudama, kad palaimintas meilės perteklius staiga virs nenusakomu apgautos širdies, apviltos meilės skausmu ir kartėliu.
 

Tokia meilė kviečia Dievą apsigyventi pačioje širdies gelmėje, visos sielos galios veržiasi į Jį, nenorėdamos sugrįžti atgal, veržiasi į Tą, kuris meilėje tampa mūsų būties giliausiu centru, esančiu arčiau mūsų, nei mes patys sau, labiau nei mes mylimu, mylimu ne dėl mūsų, bet dėl Jo. Ir ši meilė Dievui yra sukrėsta laimę teikiančio žinojimo, kad Jis pirmas mylėjo ir visada atsako į meilės šauksmą, besiveržiantį į Jo širdį iš baigties ir mirties paženklinto slėnio. Tokia meilė negalvoja apie save, ji yra švelni ir ištikima, ji myli Dievą, o ne Jo atlygį, nes ji pati sau jau yra atlygis. Ji ištveria sunkias valandas, nugali bet kokį kartėlį, liūdesio vandenys nepajėgia jos užgesinti. Ji yra tyli ir vengia daug žodžių, nes didelė meilė yra tyra ir skaisti. Ji yra drąsi ir pasitikinti ir vis dėlto pagarbi, šiurkštus familiarumas nesuvokiamo Dievo akivaizdoje jai yra nepakenčiamas, nes tai meilė ne šiaip kam nors, bet meilė Dievui. Kadangi meilė reiškia atsidavimą kitam, priklausymą kitam, todėl visa, kas kilnu, taip pat visa, kas neapsakomai gėdinga šiame aukščiausiame ir galutiniame visų širdies veiksmų kyla iš to, ką žmogus myli. Štai dėl ko Dievo meilė yra tokia šventa ir didinga, niekada nesibaigianti.
 

Nes ši meilė juk skirta Dievui, Jam, Begaliniam, Nesuvokiamam, širdžiai artimam Dievui, Šventam, Garbinamam. (...) Reikia pakalbėti apie dar vieną dalyką, liečiantį Dievo meilę, jei norime išvengti nesusipratimų. Kiekvieno žmogaus širdies altoriuje liepsnoja troškimas save pamiršti, atsiduoti tam, kas aukščiau už mus (net jei tai tėra keršijanti pralaimėjusiojo, mylėti nebegalinčiojo liepsna). Tačiau pati savaime ši liepsna dar nėra meilė Dievui, net ir tuomet, jei ji skiriama tam, ką laikome Dievu. (...) Net ir tyra ugnis, siunčiama į dangų, dar nėra toji meilė, kurios iš mūsų laukia Dievas, ją mums dovanojęs. Ir stipriausias begalinio Dievo ilgesys žmoguje tegalėtų tik iš tolo prie neprieinamo Dievo priartėti. Kad mes galime daugiau, kad mes atsistojame Jo akivaizdoje, kad mums pavyksta – o iš to juk susideda amžinybė – į Jį pažvelgti ir pamatyti, koks Jis yra, ir prisiliesti prie jo giliausios meilės, – tai yra Jo meilės padarinys, tai įmanoma tik todėl, kadangi Jis pats per savo Šventąją Dvasią įliejo į mūsų širdis visą, absoliučią savo meilę. Į širdis, kurios iki tol buvo tik bejėgiškumas, nuodėmė ir tuštuma.
 

Tai įmanoma tik todėl, kadangi Jis atėjo pas mus, įvykdydamas savo meilės nesuvokiamumą, išmylėdamas save ten, kur nebuvo nieko, kas būtų tos meilės verta ar jai prilygtų. Ne mes pakylame prie Jo, bet Jis nusileido pas mus. Kadangi Jis mus surado, tai ir mes galime ieškoti Jo savo meile, kuri yra ne kas kita, kaip baikštus sutikimas būti Jo mylimam ir Jo meilės pakeltam prie Dievo širdies. Iš mūsų reikalaujama paties aukščiausio veiksmo, kokį tik pajėgiame atlikti – ar ne taip apibūdinama meilė? – bet ir ji nepasiektų Dievo, jei prieš tai Jo nebūtų perkeista į tai, ką iš viso galime vadinti meile, užpildančia savimi Dievo ir žmogaus amžinybę. Kaip tik todėl mes galime kalbėti apie savo meilę Jam tik tada, kai neužmirštame, jog mūsų meilė – tai Jo meilė, kuri, neapykanta degančio žmogaus strėlei pervėrus Dievo širdį, išsiliejo į bedievį pasaulį ir tapo mūsų meile. Mūsų meilės malda turėtų būti tokia: Tu myli mane, mūsų prašymas drebant: duok, kad aš leisčiausi būti Tavo mylimas. Nes ir tai Tavo dovana.
 

Ar gyva ši meilė mumyse? Žinoma, kad gali meilė, stipri kaip mirtis, degti žmoguje, jam to beveik nejaučiant. Svarbiausi dalykai nebūtinai turi būti ir ryškiausiai matomi, esama žmonių, kurie ir didelius darbus atlieka tyliai. Tačiau juk visi žinome, kad mūsų meilė Dievui yra skurdi ir silpna, jog mes norime Jį mylėti bent jau valios pastangomis. Vieno mes tikrai negalime teigti: kad Dievo meilė pripildo visą mūsų širdį, visą sielą, pojūčius ir jėgas. (...) Tačiau viena yra tikra: kas nuoširdžiai trokšta mylėti Dievą, tas jau myli Jį, juk negalėtume Jo mylėti, jei Dievo malonė nebūtų žmogaus širdies palietusi ir ją užvaldžiusi nenugalimu meilės ilgesiu.
 

Mes turėtume padėti šiai meilei augti, pašalindami kliūtis, galime prašyti, kad tas, kuriam meilė skirta, aplankytų mus saldžia savosios visagalės malonės galybe, leisdamas prasiveržti giluminiams šaltiniams ir pagirdydamas mūsų dvasios dykumą savo meile.
 

Nors dažnai mums atrodo, kad neturime jokios įtakos mūsų širdies šalčiui nugalėti, vis dėlto nuo mūsų tikrai priklauso vienas dalykas: pastebėti tylius, nedrąsius, beveik nesąmoningus Dievo meilės virpesius, klausyti tylaus mūsų širdies šauksmo, nukreipto į Dievą. Tūkstančiai gyvenimo reikalų nualina mus ir suerzina, net ir džiaugsmai tampa beskoniai, išsivadėję; jaučiame, kad net ir draugai mums tolimi, ir artimiausių žmonių meilės žodžiai patenka į mūsų sielos ausį tik kaip tolimas, slopus ir šaltas garsas.
 

Viskas, ką reklamuoja pasaulis, mums vis labiau rodosi esąs tuščias užsiėmimas, neturintis tikros vertės. Tai, kas nauja, pasensta, dienos prabėga, grynas žinojimas yra šaltas ir tuščias, gyvenimas praeina, turtai pradingsta, pojūčiai atšimpa, pasaulis keičiasi, draugai numiršta. Ir tai tėra normalus gyvenimas, tai, ko žmonės net nelaiko skausmu ar kančia. Todėl dar reikia pridurti skausmus ir kartėlį, koks tik gali tekti žmogui, visas kūno ir dvasios nelaimes. Ir štai – jei žmogui duotas visų dalykų laikinumo ir praeinamumo pažinimas, tai yra malonė. Žmonės vengia šio pažinimo; jei širdies troškimo nepasotina vienas žemiškasis gėris, tai ieškoma kito.
Tačiau kas pastebi šiuos dalykus, kas kreipia dėmesį į šį nerimą ir nepasotinamą sielos troškimą, kas supranta, ką reiškia ši tariamai nelaiminga, nusivylimą teikianti žmogaus savybė visur prieiti ribas ir pabaigą, – tas savo širdyje sukuria prielaidas Dievo meilei. Ir jei iš šio nusivylimo , kurį kiekvienas krikščionis turėtų būti pajutęs, išauga suvokimas, kad tik Vienas yra pajėgus atsakyti į nenugalimą visos mūsų esybės troškimą dovanoti save meilėje, jei mes šį nusivylimą iškenčiame nesužlugę ir neapgaudinėdami savęs, – tada jau ir pradedame mylėti Dievą!
 

Mes trokštame, nežinodami, ko, bet esame tikri, kad tai, ko trokštame, mums pasaulis negali duoti. Tada tereikia suteikti vardą šiai nepažįstamai, pasiilgtai ir mylimai būtybei, būtent Dievo vardą. Taip Dievo meilė mūsų širdyje lyg savaime prabunda, lyg savaime žmogus ima ilgėtis savo širdies Dievo ir savo dalies amžinybėje. Tarsi nejučiomis žmogus pradeda ieškoti to, kuris vienintelis dar lieka, kai visa žlunga, Vienintelis, kuris visada yra šalia ir mus myli, mūsų vargšės širdies išsiilgtas Dievas.
 

O štai kartais ne nusivylimas šiuo ribotu pasauliu sužadina mums Dievo meilę, bet dėkingas tylus džiaugsmas. Gal sutikome gerą žmogų, gal kažkas padarė mums ką gera, gal išsivadavome iš slegiančios baimės ar sunkios kančios, ar tiesiog mus užplūdo didelio tylaus džiaugsmo banga. Lyg tai būtų savaime suprantama, mes nutuokiame, jog už viso to nematomai veikia kažkas, kas yra didesnis, kitoks nei mes, ir kad ši džiaugsmo nuojauta yra amžinosios šviesos atspindys. Su dėkingumu jaučiame, kad tai Dievas praėjo pro šalį ir mus palaimino. Mus pripildo naujas, gyvas supratimas, koks geras ir didis, ir pilnas gailestingumo Jis yra. Esame arti Dievo, o Jo palaiminimas pažadina mums meilę.
 

Jei mus kančioje ar džiaugsme aplanko Dievas, sukeldamas mums meilę, tai turime pasiduoti sielos vedimui ir neleisti, kad Dievo balsą, iš Dievo ilgesio kalbantį mums apie meilę, vėl užgožtų pasaulio triukšmas, išsiblaškymai ir kitokia veikla. Viskas mumyse turėtų melstis kartu su nerimstančia širdimi: o, Dieve, Tu mano brangiausias, didis Dieve, tik Tu vienas esi geras, aš myliu Tave.
 

Menka ir nereikšminga yra tai, kuo mes nuo savęs prisidėjome, norėdami pajusti ir išlaikyti savyje Dievo meilę. Nereikšminga todėl, nes turi būti patikrinta ir pasiteisinti kasdiene ištikimybe, paklusnumu ir artimo meile. Bet ar dėl to turime teisę sumenkinti savąjį indėlį, laikyti nereikšmingu dalyku mūsų darbus, mūsų meilės maldą, jei būtent tokiais pavidalais Dievo malonė ir Dievo meilė nori reikštis mūsų gyvenime?
 

(...)
 

Žmonės, norintys tik kaip nors atlikti savo krikščioniškas pareigas, laikantys bet kokį sąžiningumą ir rūpestį, pranokstantį tai, kas būtina, perlenkimu, kurie, priimdami sakramentus, tik su vidiniu pasipriešinimu žengia Dievo akivaizdon, kuriems visas dvasinis gyvenimas yra tik nemaloni pareiga, kurią reikia greitai atlikti, kad vėl galėtum pasinerti į linksmesnius dalykus, kurie, būdami savimi patenkinti, susiranda sau pareigas pagal tai, kas jiems malonu, – tokie žmonės niekada negalės mylėti Dievo iš visos širdies. Jų širdis yra buka Dievo pastangoms laimėti jų širdį.
 

Tačiau kas nėra pasiruošęs atsisakyti bet kokio blogio, tas bijo Dievą susitikti. Nes šis juk galėtų pareikalauti iš žmogaus ko nors, ko jis nenori duoti. Kuo labiau paklūstame sąžinės balsui, kuo rimčiau, atkakliau ir ištvermingiau tai darome, tuo arčiau anapusinės tikrovės esame, tuo labiau priartėjame prie Dievo. Mumyse auga ir didėja Jo šventumo ir gerumo pažinimas, šventa giminystė ima jungti švarią sielą ir Dievą, ir pradedame mylėti Dievą visa siela, visa širdimi, visais jausmais ir visomis savo jėgomis.
 

Norėdami augti meilėje, turime ne tik atsižvelgti į jos lengvus ir tylius postūmius, ne tik paruošti jai švarią širdį, – mes turime jos melsti. Šventos meilės mumyse pradžia, augimas ir išbaigimas yra Dievo darbas. Jis pirmas pamilo mus, tai jo malonė kalbėjo mums per pirmuosius meilės virpesius mumyse, meilės, kuri tik ir gali išgryninti mūsų širdį. Todėl Jis nori, kad mes šios malonės melstume: Duok mums vis daugiau tavosios meilės, Dieve!
 

Jei imame baimintis savo širdies aistringumo, jei mūsų dvasia ima prarasti jautrumą Dievo meilei, jei išsigandę klausiame savęs, ar mes vis dėlto ne tamsą mylime labiau už šviesą, labiau už Dievą, – tada turime maldauti Jo gailestingumo, prašydami auginti ir sustiprinti mumyse savo meilę. O Jėzau, leisk mums visada mylėti ir gerbti Tavo šventąjį vardą, nes Tu nenustoji vedęs tų, kurie įsišakniję Tavo meilėje. Nėra didesnės dovanos žmogui kaip Dievo meilė, ji apima mūsų tikrąjį gyvenimą, yra mūsų laimė, ramybė – neramiai širdžiai, amžinojo gyvenimo turinys. Ar neturėtume prašyti šios meilės, ar nesuteiktų jos mums amžinasis tėvas, jei nieko kita netrokštume, tik kad Jis trauktų mus prie savo širdies, jei netrokštume kitokio turto nei Jo meilė?
 

Taip norime melstis: leisk man mylėti Tave, mano Dieve. Ką be Tavęs aš turiu danguje, kas be Tavęs dar priklauso man žemėje, mano širdies ir mano amžinybės Dieve? Leisk man priklausyti Tau, Tavo būti. Mylimasis Viešpatie, gyvenk mano širdyje, paruošk ją Tavajai meilei. Mano laimė tebūna Tavo palaima, Tavo grožis, Tavo gerumas ir šventumas. Būk su manimi visuomet, ir kai jausiu pagundą palikti Tave, tuomet Tu nepalik manęs, mano Dieve. Duok man tik viena: savo meilę. Teauga ji manyje; Tavo meilė yra didžiausias gėris, ir ji niekada nesiliauja, o be jos esu niekas. Leisk man, atėjus metui, būti amžinai susivienijus su Tavimi Tavo meilėje.