Aštuoni izoliacijos simboliai

Kiekvieną dieną, kiekvienas sutuoktinis daro pasirinkimus, kurie veda į vienatvę ir izoliaciją.

Dennis Rainey

Ši istorija liudija apie tai, kaip aš ir Barbara jaučiamės jau daug dienų.

Mano vyras dirba naktimis, o aš – dienomis. Kas rytą mūsų automobiliai prasilenkia netoli namų. Prasilenkdami mes atidarome langus ir šūktelime vienas kitam: “Aš myliu tave!”. Vieną dieną, po to, kai mes prasilenkėme ir aš sustojau prie raudono šviesoforo signalo, šalia sustojo kitas automobilis. Jame sėdėjo vyras, kuris, kaip supratau ne kartą stebėjo mūsų prasilenkimus. “Ei, ponia,- jis šūktelėjo pro pravirą savo automobilio langą, - atrodo, kad jūs vienas kitam labai patinkate. Tai kodėl nesustojate susipažinti?”

Vienatvė. Ji supa mus nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios. Bet panašu, kad plečiantis žmonijai ji įgauna pagreitį

Mes sukurti ne tam, kad gyventume vienatvėje. Mes trokštame intymumo. Santuoka yra ta vieta, kur dauguma iš mūsų tikisi jį rasti. Bet tragedija tame, kad tai pavyksta tik nedaugeliui. Kai kurie iš tiesų patiria intymumą. Tačiau daugumai santuoka tampa tuo, ką Vudis Alenas ciniškai pavadino “vilties mirtimi”.

Visoje kultūroje randame pasikartojančius izoliacijos simbolius. Štai tik keli iš jų, pastebėti skirtingose santuokose.

1 simbolis: “Įeiti draudžiama”

Pauliaus ir Mišelės santuoka stabiliai augo visus 25 metus. Jie laisvai bendravo ir kartu įveikė kelias labai sudėtingas problemas. Jie puikiai jautėsi kartu ir daug žmonių matė tikros santuokos pavyzdį.

Tačiau per daugelį metų jie susvetimėjo dėl abi puses netenkinančių lytinių santykių. Ieškoti šios srities konsultanto jie nedrįso. Ir tada jie suvokė, kad jau nebegali atvirai aptarinėti šios temos, todėl nebyliu abipusiu susitarimu buvo paskelbta, kaip netinkama. Nuo šiol atviras duris pakeitė ženklas “Įeiti draudžiama”.

2 simbolis: Tiksintis laikrodis

Benas ir Marija užaugino savo vaikus ir dabar jau didžiavosi anūkais. 35 metus trukusi santuoka atlaikė laiko išbandymus. Tačiau nei vienas iš jų nepastebėjo, kaip į santykius įsėlino tyla.

Vaikai tai matė. Augdami jie jautė abiejų tėvų vienatvę, kai jie vienas kito nesuprasdavo ar konfliktuodavo. JIe matė, kaip Tėtis savo gyvenimą pašventė darbui, o Mama – vaikams. Ir dabar, kai jie lankydavo tėvelius, matė kad mažai kas liko iš santuokinio ryšio.

Namie įsivyravusią tylą kartas nuo karto nutraukdavo supamo krėslo girdždėjimas ir laikrodžio tiksėjimas.

3 simbolis: Perkrautas kalendorius

Styvas ir Andžela yra tikri savo darbo profesionalai ir aktyviai dalyvauja bažnytinės bendruomenės veikloje. Tačiau kai jie sukūrė šeimą, pastebėjo, kad santuoka neatitinka lūkesčių. Iš jų gyvenimo dingo vėlyvi naktiniai pasivaikščiojimai ir pokalbiai mėnesienoje. Jie yra pernelyg užsiėmę ir dabar gyvena tik dėl savaitgalių. Nuovargis atima visą romantikai reikalingą energiją.

Jų vaikai prideda savo “prioritetų” rinkinius, todėl abu sutuoktiniai jaučiasi vis labiau atskirti vienas nuo kito. Jų gyvenimai susiliečia tik tada, kai susikerta jų keliai.

4 simbolis: Užrakintos durys

Bilas ir Teresė susituokė vos prieš pusę matų. Tačiau jau spėjo giliai vienas kitą sužeisti. Svajonės ir viltys apie intymumą dingo tamsoje už užrakintų durų. 

Bilas galėjo atsiverti, kai buvo sužadėtinis, bet dabar jam darosi vis sunkiau dalintis savo jausmais. Jis jaučiasi įstrigęs savo asmenybės rėmuose. Teresė trokšta intymumo ir desperatiškai nori tapti jo partneriu visam gyvenimui. Ji negali patekti ten, iš kur jis nenori išeiti.

5 simbolis: Pernelyg didelis bagažas

Bobas ir Janina atėjo iš sudarkytų namų, todėl jų santuoka buvo nulemta tapti kitokia. Ir nors jie nemažai kalbėjosi apie tai, nei vienas nepripažino to poveikio, kuri padarė tėvų skyrybos.

Net neturėdami geros santuokos pavyzdžio, jie sugebėjo progresuoti, tačiau vis dar nežinojo kokį didelį bagažą tamposi su savimi. Laikas nuo laiko į paviršių iškildavo baimė, pyktis, jausmas, kad esi niekam  tikęs. Tačiau abu sutartinai greitai sugrūsdavo visa tai į perpildytas kuprines.

6 simbolis: TV vakarienė

Valteris ir Eugenija dirbo toli nuo užmiestyje esančių namų, todėl kai atvykdavo namo, būdavo pervargę nuo ilgos darbo dienos ir kelionės namo. Jie lyg užhipnotizuoti vakarieniaudavo užsakytą maistą prie TV ekrano, žiūrėdavo vakaro naujienas permaišydami jas su lėkštomis komedijomis. Nepastebimai jie užgesino vienas kitą savo gyvenimuose.

Penkis metus trunkanti santuoka dar gyvuoja, bet vėliau, kai paaugs vaikai, ji jausis kažkur futbole, krepšinyje ar žvejyboje dingusio vyro našle. Ji – vieniša. O jis net nenutuokia, kad ji taip jaučiasi.

7 simbolis: Padalintas greitkelis

Sju ir Timas vedę jau 18 metų. Jų santuoka puiki tiek išoriškai, tiek ir iš vidaus. Tačiau augindami vaikus keliauja skirtingomis kryptimis.

Vienas yra pernelyg švelnus - kitas per griežtas. Vienas iš jų yra perfekcionistas, kitas nėra. Vienas linkęs būti kritiškas, kitas per kantrus.

Dabar, kai jų vaikai yra paaugliai, intymumas dar sunkiau pasiekiamas. Ji įsitraukia į visas emocines kovas, kurios kyla dviem bręstantiems žmonėms, o jis slaptai piktinasi, kad vaikų poreikiai traukiami į santuoką. Tarp jų – vis didėjantis atstumas.

8 simbolis: Planai

Kai Robertas ir Šeri buvo susižadėję, skyrė daug laiko ir pinigų ruošdamiesi vestuvių pokyliui. Tačiau nei vienas iš jų neskyrė laiko santuokiniam pasiruošimui.

Bet kai jiems teko kovoti dėl visko – nuo finansų tvarkymo iki kaip praleisti išeigines, palaima tapo našta. Kai jie susituokė, net nenutuokė, kad jų santuoką ištiks krizė po krizės – jie patyrė bedarbystę, sveikatos netekimą, finansinį nestabilumą ir tėvų netektį. Dabar jie abu vieniši ir nors nei vienas nesikalba su kitu, abu slaptai tikisi, kad santuoka atgis savaime.

Izoliacijos požymiai

Visose porose izoliacija prasideda, kai vyras ir žmona iš lėto ima tolti vienas nuo kito. Svarbiausia, kad nei vienas iš pradžių to nepastebi.

·         Jausmas, kad tavo sutuoktinis tavęs negirdi ir nenori suprasti.

·         Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”. “Apie tai pasikalbėsim ryt, o dabar miegokim”.  

·         Jausmas, kad esi nepajėgus patenkinti sutuoktinio poreikius.  

·         Jausmas, kad jis/ji atsiskyrė nuo manęs. 

·         Jausmas, kad jis/ji eina savo keliu.  

·         Atsisakymas skaitytis su tuo, kas iš tikrųjų blogai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.

·         Jausmas, kad ramybė išvengiant konflikto yra geriau, nei skausmas akistatoje su realybe.

Kiekvieną dieną, kiekvienas partneris daro pasirinkimus, kurie veda link vienatvės santuokoje. Darykite teisingus pasirinkimus ir pažinsite meilę, švelnumą, priėmimą ir tikrojo intymumo laisvę bei autentišką vyro ir žmonos vieningumą. Darykite klaidingus pasirinkimus ir pažinsite tylią “sumesto” gyvenimo desperaciją, niekada taip ir nepažinsite vienas kito.

Kodėl nepaskyrus vieno vakaro ir nepažvelgus atgal, į aštuonis izoliacijos simbolius? O tada kartu aptarkite savo santuoką. Atsakykite:

1.       Kurioje santuokos vietoje patiriate izoliaciją?  

2.       Koks žingsnis padėtų įveikti izoliaciją ir užtikrinti intymumą?

12 sąžiningų priesaikų, kurių neišgirsite santuokos apeigose

Po daugelio santuokos metų supratau, kad nieko nežinau apie santuoką

Kai poros tuokiasi, jos žino viską, kaip atrodys jų santuoka. Juk peržiūrėta tiek filmų, perskaityta knygų ir praleista laiko su vedusiomis poromis.

Bet kai po kelių metų pažvelgia atgal, suvokia, kad iš tiesų žinojo labai mažai, o santuokinė priesaika buvo tokia ideali ir romantiška… Vaizdas nesiskiria beveik visose apeigose: …prisiekiu visada tau būti ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.

Čia nėra nieko blogo. Bet rimtai. Kas iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia?

Žinau ką galvojate. Kodėl santuokinė priesaika tokia svarbi?

Štai kodėl. Priesaika yra pažadas. Ir ne bet koks pažadas. Priesaika yra santuokos kelrodis. Ir kol nesu prieš priesaiką, man lenkiasi Kazanova. Bet aš esu prieš romantišką ir jausmingą priesaiką ir už praktišką bei sąžiningą.

Būkim realistai. Šiandieninėje kultūroje, kuri garbina romantinę meilę, nereikalingos jokios šekspyriškos priesaikos. Mums reikia tokios priesaikos, kuri darytų poveikį ir formuotų santuoką.

Žemiau yra 12 sąžiningų santuokinių priesaikų, kurių neišgirsite jokiose apeigose.

1.)     Aš prisiekiu niekada neflirtuoti, negeisti ir netrokšti priešingos lyties asmens dėmesio

Kai tuokiesi, prisieki ištikimybę savo sutuoktiniui. Prisieki išimtinai jam. Pažadi niekada neflirtuoti, negeisti ir netrokšti priešingos lyties asmens dėmesio. Pažadi saugoti savo protą nuo tų vaizdų, kurie kyla ne iš tavo sutuoktinio.

Tu nesiklausai tos muzikos, kuri veda į degradaciją. Neleidi savo akims žvelgti į tuos vaizdus ir reginius, kuriuose žmogus vaizduojamas kaip objektas. Ir tai nediskutuotina. Akivaizdu, ar ne taip?

Kai prisieki išimtinai sutuoktiniui, tavo priesaika yra kur kas daugiau, nei lytinis skaistumas. Tavo priesaika taip pat ir emocinis skaistumas. Tu prižadi niekada neatvirauti savo bendradarbei ar leistis meilikaujamas.

Emocinis tyrumas yra mažiau akivaizdus, nei fizinis. Bet jo nesilaikymas tiek pat destruktyvus. Tu turi kovoti, kad visi tavo jausmai, tavo noras nustebinti, tavo dėmesys, kančios ir širdgėla taptų tik tavo ir tavo sutuoktinio reikalu.  Jie nepriklauso jokiems kitiems žmonėms, įskaitant tėvus, brolius ir seseris. Kaukis dėl fizinio ir emocinio tyrumo.

2.)     Aš prisiekiu, kad niekada nesitikėsiu 50/50 santuokos. 

Nėra tokio dalyko, kaip 50/50 santuoka.

Tu nepajėgsi objektyviai nustatyti santykio. Nėra jokio 50/50 grįsto santykio. Tai – sandora.

Kiekvieną dieną turėsi atiduoti 100% savęs. O kai kuriomis dienomis net to bus per maža. Turėsi tikėti, kad sutuoktiniui rūpi ir jis renkasi būtent tave. Pamiršk apie minti duoti ir gauti. Tiesiog duok. Davimas yra meilės esmė ir santuokos Kūrėjo širdis. Dievas tik duoda.

3.)     Aš prisiekiu, kad mūsų santuokos misija – šlovinimas.

Dauguma santuokų kenčia dėl to, kad galutiniu tikslu jie laiko bendrystę. Daugumos santuokų tikslas – užtikrinti gyvenimo stabilumą, turėti šeimą ir bendrininką. Ar supranti?

Tačiau santuoką įsteigė Dievas, ir dėl to santuokos tikslas yra kur kas didesnis, nei savanaudiški troškimai. Tikslas yra Dievo šlovė. Net krikščionių šeimose šlovinimas sutinkamas retai. Štai kodėl Paulius sakė, kad geriau nevesti ir netekėti (1 Kor. 7). Nes tavo noras bus padalintas tarp sutuoktinio ir Dievo.

Tavo misija šioje žemėje – kasdien tarnauti Dievui. Ir ši misija nekinta net po vedybų. Jei neturėsi tokios intencijos –viršų paims sutuoktinio tenkinimas.

4.)     Aš prisiekiu mylėti tave tokį, koks esi šiandien, o ne tokį, kokiu norėčiau matyti.  

Paklausyk dėl savo ir savo santuokos tyrumo.Tu negali pakeisti savo sutuoktinio. Neturi tokios galios. Tačiau jei išsikelsi tokį tikslą. Bet jei laikysiesi jo, tavo santykius sugriauš du kirminai – kartėlis ir apmaudas.

Kai kurios poros daug metų stengiasi keisti vienas kitą. Bet kai nustoji tai daryti, pradedi mėgautis vienas kitu ir patiriate intymumą. 

Viena iš giliausių santuokos paslapčių – du vienas kitą mylintys, puoselėjantys ir džiuginantys, bet skirtingas vertybes turintys asmenys. Ytai labai nelengva, tačiau kaip tik dėl to turite pasitikėti Dievu ir priimti unikalias vertybes, kurias Jis suteikė kiekvienam asmeniu, įskaitant tavo sutuoktinį.

Tai skamba labai supaprastintai, nes…. Tiesiog reikia mylėti prieš tave esantį asmenį. Nesiilgėk “pataisytos” savo sutuoktinio versijos. Neturėk vilties sulaukti tos dienos, kai jis pasikeis. Tiesiog mylėk dabartinė jo versiją. Kai taip darysi, perkeisi savo santuoką.

5.)     Aš prisiekiu, kad tu niekada nebūsi atsakingas už mano laimę.  

Santuoka nėra laimės ir pilnatvės paieška. Dievas sukūrė tave pilnatvišką. Prieš bandydamas gauti ir pratęsti meilę, turi išmokti mylėti save.

Kai kitas žmogus yra atsakingas už tavo laimę, jis tampa stabu. Tu apsėdi viską. Tikrini jo FB paskyrą, pranešimus ir praleistus skambučius. Tai apgailėtinas gyvenimo būdas ir siaubingas receptas kokybiškiems santykiams.

Pasitikėk tuo vyru ar moterimis, kuriuos Dievas sukūrė tau. Tada būsi laisvas mylėti jį taip, kaip numatė Dievas.

6.)     Aš prižadu, kad mano lūkesčiai bus tau aiškūs.  

Ko gero tai pats aukščiausias barjeras pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Kiekvienas turi savo lūkesčius, kurie daro įtaką sprendimams ir iškreipia santuokos supratimą.

Vienus lūkesčius suformuoja tėvai. Jie gali būti nuostabūs ir gerbiami. Bet tu nesi sutuoktinio tėvas ar mama, todėl nesąžininga būtų tikėtis, kad tavo sutuoktinis atsilieps taip, kaip atsiliepdavo tavo tėtis. Tokie nerealūs lūkesčiai gali sukelti nemažai nusivylimų.

Tavo sutuoktinis niekada neturėtų patirti nusivylimą dėl nežinojimo. Aiškiai ir nuodugniai išsakyk visus savo lūkesčius. Ko tikiesi iš savo žmonos? Savo vyro? Kaip tau atrodo jūsų santuoka? Kaip atrodo seksas?

Jei nesugebi išsakyti savo lūkesčių – arba jų nežinai, arba tau gėda juos išsakyti. Tai raudona vėliava, kuri skelbia, kad nesi pasirengęs santuokai.

7.)     Aš prižadu niekada nesakyti tau “Atleidžiu”, jei pats tuo netikėsiu.   

Tavo sutuoktinis žeis tave, o tu – jį. Ir kai tai įvyks, žvelk į širdį, ieškok Dievo ir atleisk sutuoktiniui taip, kaip Dievas atleidžia tau.

Neatleidinėk su sąlyga. Nesakyk “Aš atleidžiu tau”, kai iš tiesų tik užlaikai jo klaidą, kad ateityje galėtum panaudoti ją kaip argumentą.

Kol neatleisi taip, kaip atleidžia Dievas – visiškai ir besąlygiškai, tol siena tarp jūsų tik augs ir platės. Palaipsniui kartėlis ir nuoskauda panaikins intymumo likučius ir jūsų santuoka bus ne daugiau, kaip dviejų sugyventinių egzistavimas po vienu stogu.

8.)     Aš prižadu būti tau, skatinti tavo svajones ir padėti tau, kad taptum tokiu vyru ir tokia moterimi, kokiu Dievas sukūrė būti.  

Daug dienų jausiesi taip lyg būtum savo sutuoktiniui. Bet jei nori, kad santuoka bręstų ir klestėtų, turi gyventi savo partneriui. Kaip tai atrodo? Štai keli pavyzdžiai.

1.       Tu meldiesi už sutuoktinį.

2.       Tu patvirtini savo sutuoktinio galias ir dovanas.

3.       Tu labiau susitelki į pozityvus savo sutuoktinio bruožus ir veiksmus, nei negatyvius.  

4.       Tu padedi savo sutuoktiniui siekti jo svajonių ir įgyvendinti jo talentus.

5.       Tu viską darai tam, kad jūsų santykiai taptų saugia vieta sunkiems klausimams ir giliems pokalbiams.

Kai tu esi savo sutuoktiniui, jis pražysta tarsi gėlė, drąsiai ir ryžtingai įžengia į santykius, darbo vietą ir t.t. Ar tavo sutuoktinis gyvena drąsiai ir ryžtingai?

9.)     Aš prižadu niekada nesiskųsti kitiems savo santuoka – nei visiškai, nei  dėl tavęs.

Dievas sukūrė santuoką, kaip privačią dviejų asmenų santykių erdvę.  Bet virtualios socialinės medijos laikais beveik viskas matoma viešai. Privatumas jau laikomas tam tikra šykštumo forma, tarsi šeši milijardai žmonių turi pilną teisę naršyti po tavo gyvenimą.

Nepirk melo.

Tavo santuoka yra privati. Kai tu bariesi, visai nebūtina, kad tavo draugės girdėtų, jog tavo vyras – mulkis. O tavo draugeliams nėra reikalo žinoti, kad tavo žmona – neracionali ir kvaila. Niekas be tavo sutuoktinio neturi žinoti intymių jūsų lytinio gyvenimo detalių.

Neskelbk to, ką Dievas sukūrė privatumui.

10.)  Aš prižadu tikėti, kad geriausia – ateityje, nesvarbu kaip gerai ar blogai dabar gyvename.  

Nepriklausomai nuo aplinkybių negaišk laiko ir nesižvalgyk į atgalinio vaizdo veidrodėlį. Privalai nuolat tikėti, kad geriausia – ateityje.

Kodėl? Todėl, kad Dievas yra futuristas.

Jis nuolat veda žmones į ateitį, į nežinomybę. Šis judėjimas įsišaknija viltyje. Viltyje, kad nežinomybė yra geresnė, nei tai, kas žinoma. Todėl, kad kelią rodo Dievas.

Tačiau pasaulis skleidžia melą: ateities aplinkybės tampriai susijusios su dabarties veiksmais. Todėl jei tavo santuoka šiandien yra apgailėtina, ateityje ji netaps geresne. Tačiau ateitis nėra priklausoma nuo išorinių aplinkybių. Ji priklausoma nuo vidinės perspektyvos.

Kitaip sakant tu privalai pasirinkti tikėjimą ateitimi, kuri bus geresnė, nei šiandiena. Jie pasirinksi, būsi teisus nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus darys tavos sutuoktinis.

11.)  Aš prižadu ginti savo santuoką nuo išorinių įtakų, kurios gali kilti iš vaikų, darbo ir tėvų.  

Santuoka yra intymi, o intymumas reikalauja laiko ir išskirtinumo. Štai, ką tai reiškia praktiškai. Turi išmokti sakyti “ne”. Eik ir pradėk praktikuotis.

Dr. Henry Cloud savo knygoje “Ribos santuokoje” sako: “Santuoka stipri tiek, kiek kainuoja ją apginti”.

Kai sakome “taip” išorinei įtakai, sakome “ne” santuokai. Tu pažeisi žmonių jausmus. Tavo tėvai nesupras. Jie net išvardins tave savanaudžiu. Tavo draugai užvers tave pasyviai-agresyviomis žinutėmis, nes neleidi su jais laiką. Tavo bendradarbiai galvos, kad nesi įsipareigojęs, nes pasirinkai naktį su sutuoktiniu ir nelikai dirbti iki paryčių. Deja, bet ir bažnyčia gali numesti vieną – kitą netinkamą komentarą.  

Drąsinu tave, nes reikės sumokėti kainą, kad apgintum santuoką. Jei to nedarysi, santuoka žlugs. Ir patikėk – tai lengviau įgyvendinti pirmą santuokos dieną, nei po kelerių metų.

12.)  Aš prižadu, kad mūsų santuoką sups mus remianti ir drąsinanti krikščionių bendruomenė.

Būsiu realistiškas. Kažkuriuo metu kils noras pasiduoti. Žinau – tu galvoji “tik ne aš. Aš niekada nepaliksiu savo sutuoktinio”.

Tai labai miela, bet tu esi naivus.

Santuoka yra neįtikėtinai sunki. Palaipsniui tavo sutuoktinis skaudins vis giliau, tu prarasi savo valią investuoti į santykius ir aptiksi, kad santuokai reikia kur kas daugiau darbo, nei pasirašei.

Ir kai ateis tas laikas, tavo bendruomenė nubrėš liniją tarp pasidavimo ir atkaklumo. Jei bendruomenė skatins tavo ego ir palaikys požiūrį, kad “vargas man”, tą liniją peržengsi laisvai. Jei nesi įaugęs į vietinę bažnyčią ir negyveni bendruomenės gyvenimo, liniją peržengsi taip pat laisvai. Tačiau jei tave supa krikščionių bendruomenė, kuri yra dėl tavęs, peržengti linija taps beveik neįmanoma.

Krikščionių bendruomenė yra labai svarbi, kad turėtų duoti savo įžadus besituokiančiai porai.  Tai atrodytų taip:

1. ________ (susituokusi pora) prašo jūsų maldos ir paramos santuokinio gyvenimo pradžiai. Ar prižadate melstis už juos, kad jie kurtų gilią ir neatšaukiamą meilę?
2.  ________ (susituokusi pora) reikės ryžto ir kantrybės, kad puoselėtų meilę vienas kitam. Ar prižadate remti juos visais būdais kuriant Kristocentrinę meilę?

Po kiekvieno klausimo bendruomenė atsako”mes prižadame”. Tai labai didelė galia – matyti žmones, kurie prisiekiai melstis ir remti naują porą.

Pernelyg ilgai santuokinė priesaika buvo nukreipta į jausminę ir romantišką meilę, o ne į praktiškus ir tvirtus ramsčius. Gali būti, kad nepanorėsite išgirsti tokių pasižadėjimų. Tačiau jie esminiai kuriant ilgalaikę ir nepajudinamą santuoką.

Santuoka yra pati sunkiausia, naudingiausia, skausmingiausia ir džiaugsmingiausia gyvenimo kelionė. Kai kils gyvenimo audros, nepadės keli, gerai sukonstruoti ir emociškai stiprūs sakiniai. Jums reikės praktiškų dalykų. Labiau realistinių. Jums reikės bėgių, kurie neleis nuriedėti nuo kelio.

Frank Powell / churchleaders.com

Mano žmogus

Moterims būdinga viena žavinga iliuzija. Ji vadinasi „Jis – mano žmogus“. Ji tuo gilesnė, kuo daugiau laiko ir jėgų moteris investuoja į vyrą. Ir jai ima rodytis, kad geriau būti negali. Taip, yra kiti. Jie geri. Bet ties juo – viskas. Jis yra geriausia, ką galėjo padovanoti Dievas. Ir visi jo privalumai matomi per padidinamą stiklą, o trūkumų nesimato ir tai reiškia, kad jų nėra. Ji sako „Idealių nėra“ ir yra teisi, jei tik išmoko gyventi su tuo, ką turi. 

Bet ji nesusitaikė. Ji stengiasi pakeisti vyrą. Ir jos galvoje „mano žmogus“ visiškai nedera su konkrečiomis jo savybėmis. 

Pavyzdžiui jis geria. Arba laksto su mergom. Arba visas naktis praleidžia garaže. Arba savo darbą myli labiau, nei bet ką pasaulyje. 

Objektyviai jis yra „jos žmogus", bet tik tuo atveju jei ji yra pasirengusi susitaikyti ir priimti. Jei ne – apgaudinėja pati save. Jei „tai mano žmogus, bet...“ tai jau ir yra saviapgaulė. 
Suprasti vyrą labai lengva. Pakanka išgirsti, ką jis sako. Daugiau nieko. Dėmesingai išklausyti tai, ką jis sako. Ir nekurti jokių iliuzijų. 

Jei jis sako – „negalvoju vesti“, galvokite. Kas geriau – eikvoti laiką tam, kad jį „palenktum“, „motyvuotum“, „suviliotum“, nes tau jau norisi ištekėti, ar tiesiog išgirsti, ką jis sako? Na, papasakokite kaip tokie užsispyrę „nenoriu vesti“ vis dėlto susituokė. Ir pamatysite, kad moters dėka. Viskas paremta jos manipuliacijomis, įkalbinėjimais, gudrybėmis. Formaliai jis vedė. Faktiškai jis susituokęs. O iš esmės pasikeitė tik jo statusas. Bet ne mąstymas. Jis vis dar viengungis. Susitaikysit? Ar ir toliau perdirbinėsit ir kontroliuosite? 

Jei jis sako: „man nieko nėra svarbiau už mano darbą ir mano misiją“ – jokiomis pastangomis neperprogramuosite ir ne instaliuosite naujų programų. Jis tiesiai iš lovos lėks į savo darbą, o iš jo – skris gelbėti pasaulio. Viskas. Gali derėtis, mušti galva į sieną, prašyti, kad viską pamirštų, pažadėk jam oralinio sekso šventę, atsakymas bus vienas – „ne“. Karlsonas išskrido, ir daugiausia ko gali tikėtis – jis žadėjo sugrįžti. 

Jei jis sako: „aš neuždirbu, nes tokia yra valstybė, idiotiška vyriausybė, kuri nedidina mano algos“, galite siuntinėti jo CV į visas pasaulio šalis, ir net jei gausite atsakymą, jis neis į pokalbį, o atsiguls ir žiūrės teliką. Jis nenori dirbti už pinigus. Jis trokšta gyventi skurde. Ar esat pasiruošusi prigulti šalia ir maitintis avižine koše? O gal esate pasiruošusi pati maitinti šeimą ir priimti jį tokį, koks yra? Nes jis „tavo žmogus“? Okey. Bet jei ne... Na, kuo jis „tavo“?

Paradoksas, bet „mano žmogaus“ problema sutampa su skausminga vieta jūsų galvoje. Kodėl po žodžių „mano žmogus“ visada seka „tačiau yra vienas bet...“? Todėl, kad jis „mano“ tik iliuziškai. Iš tikrųjų jis yra toks, koks yra. Ir nėra tam, kad atitiktų lūkesčius. Jis yra sau. Jis turi tokią nuomonę, kokią turi. Jei sumanėte, kad bazinė komplektacija turi būti papildyta dar vienu „bonusu“, tai – jūsų problemos ir jis neprivalo nupiešti brangakmenių skrynios vien dėl to, kad jūs taip norite. 

Bet kažkodėl jis turu keisti savo pažiūras ir įsitikinimus. Tiesiog privalo. Pavyzdžiui jis turi mesti rūkyti. Jis gi – „tavo“. 

Arba atsikratyti darboholizmo. Nes „mūsų“ pasaulio suvokime „mano žmogus“ nelekia vidury nakties į pasaulio kraštą, kur vyksta kažkoks antžmogių ir superherojų simpoziumas.
Iš tikrųjų gerų vyrų yra daug. Laisvi, užimti, ieškantys, tingintys, rizikuojantys – visa tai sąlygotumai. Nes svarbiausia, kad „tarp mūsų daug bendro“. Praktiškai apie 80% vyrų  turi daug bendro su jumis ir visiškai įmanoma, kad su laiku gali įgyti statusą „tai mano žmogus“.  Tiesiog reikia geriau vienas kitą pažinti. Ne taip jau daug yra džiaugsmų, liūdesių, įpročių, išgyvenimų kurie nesikartotų daugumos žmonių gyvenimuose. 

Apie 50% jūsų amžiaus grupės vyrų turės tokius pačius požiūrius į maistą, muziką, interjerą, svaigalus ir dar daug kur. Apie 20% potencialių kandidatų į „mano žmogų“ taip pat mėgsta detektyvinius trilerius, sūrio traškučius, steikus ir saperavi vyną. 

Apie 30% jus supančių ir pagal amžių tinkamų vyrų yra panašaus socialinio statuso, savo vaikystę praleido daugiaaukščių kiemuose, spardė futbolą, trypė klombas ir vogė obuolius. 
Ir praktiškai nulinė tikimybė, kad sutiksite tą „patį pačiausią“. Ir tokia pat tikimybė, kad net jei sutiksite, jis turės daugiau trūkumų nei tas dabartinis „vienintelis“. 

Jei dabartinis postringauja apie tai, kad „kur tu rasi geresnį?“ arba „kam tu reikalinga su dviem vaikais?“ ir taip įteigia mintį, kad neįmanoma nieko ištaisyti, sveikinu – jis turi problemų su saviverte. Jis stengiasi įtikinti, kad yra svajonių svajonė. Viskas tinka, kad tik nespręsti problemų ir išlikti drauge. Su problemomis. 

Vyrą reikia išgirsti. Ir tiesiogiai išklausyti. Ne interpretuoti. Jei sako „nemyliu“, tai ir reiškia, kad nemyli. O tai vaikšto tokios ir pasakoja, kad „jis pats nežino, kaip myli…!“

Vyras sako: „aš nesuteiksiu tau, ko nori“. Ir nereikia gaišti laiko ir daug kartų prašinėti. Jis bent jau nežada aukso kalnų.   

... Bet kartais man atrodo, kad geriau išgirsti kokį banalų melą, nei imtis atsakomybės dėl išgirsto tiesos. Juk lengviau apgaudinėti save, kad tai „mano žmogus“, nei pradėti viską iš naujo. 

O metai eina...

Kai nustojau į seksą žvelgti kaip į seksą

Jie sakydavo: “Seksas yra ir tau”. Aš užversdavau akis ir stebėjausi – kodėl jie stengiasi įgrūsti man tą Stepfordo žmonų- pašluosčių būdą.

Visai nesvarbu, kas tai sakydavo – vyrai ar moterys, krikščioniški autoriai, pasaulietiniai rašytojai, išsilavinę ar neišsilavinę žmonės, vedę ar išsiskyrę.

Kas liečia mane, bet kuris sakantis, kad aš turiu daugiau mylėtis su savo vyru, teigdavo, kad mano poreikiai nesvarbūs, kad mano jausmai nesvarbūs ir visiškai nesvarbu, koks mano vyro santykis ir elgesys su manimi. Kalbant trumpiau, jie man sakė, kad aš nesvarbi.

Seksas man būdavo tarsi griūtis, auka ir karti piliulė. Net tada, kai mėgavausi fiziškai, jaučiausi tarsi vartojama ir ištuštinama.  

Ir štai aš, atradusi visišką laisvę santuokiniame guolyje, kupina dėkingumo Dievui už tai, kad jis sukūrė mane, kaip seksualią būtybę ir pagaliau supratusią, kad seksas yra ne vien mano vyrui, bet ir man.

Savo straipsnyje "Kaip negalvoti apie seksą", rašiau,

Skirtumas tame, kad suvokiau, jog seksas man yra toks pat svarbus, kaip ir mano vyrui. Praeityje galvojau apie jo domėjimąsi seksu, smalsavau, ko jis norėtų, o aš galėčiau padaryti. Praeityje seksas visiškai nebuvo skirtas man. Net tada, kai pradėjau savo permainų kelią, taisiau savo pačios sekso kokybę ir kiekybę, dariau tai tik tam, kad mano vyras būtų laimingas. Palaipsniui atėjau į tą vietą, kur suvokiau, kad tos permainos yra tam, kad seksas būtų geras ne tik mano vyrui, bet mūsų santuokai.

Pagaliau visa širdimi supratau, kad mano (ir mano vyro) seksualumas yra taip pat ir man!

Aš nukeliavau iš vyro-centriškos sekso perspektyvos į abipusišką santuokos-centriškumo perspektyvą.

Bet kaip? Kaip aš supratau, kad seksas yra ir man?

Mano vyras nuolatos sakydavo, kad seksas yra intymumas. Bet man seksas buvo tik seksas. 

Kol mano vyras kalbėjo apie seksą, aš troškau emocinio intymaus ryšio – kalbėtis, vertinti jausmus, ir būti dėmesingu tiems dalykams, kurie man rūpi. Man tai reiškė intymumą.

Mano auka

Mano sprendimas pagerinti santuokinį seksą buvo mano auka tikintis atkurti santuokinį intymumą. Aš troškau emocinio ryšio ir buvau įsitikinusi, kad pasiaukojimas seksui atneš man viltį patirti taip trokštamą intymumą.

Mano vyras niekada nebuvo tikras, kad “jam pasiseks”, todėl nuolatos mane įkalbinėjo ir prašinėjo tam, kad turėtų lytinius santykius. O aš tvirtai tikėjau, kad vienintelis jo tikslas – seksas, buvau įsitikinusi, kad kai tik jis patenkins savo poreikį, daugiau ir nesistengs ar net neapsimetinės dėl emocinio ryšio su manimi.

Nežinojau, kaip juo pasitikėti ir jaučiausi nemylima. Baiminausi, kad jis nemyli manęs (o kas galėtų mylėti?) ir jaučiasi nemylimas, nes nesitiki sekso.

Tokia buvo mano minčių realybė: kai tik jis gaus reguliarų seksą, nustos daryti tai, kas mano manymu rodytų meilę man.

Kai nusprendžiau nesipriešinti, tikėjau, kad suteikiu jam galimybę mylėti mane. Bet kai supratau, kad turiu paleisti šią viltį, labai nuliūdau.

Šalutinis sekso produktas

Dar prieš tai, kai mano vyras suprato, kad keičiasi lytinis mūsų gyvenimas, mano pastangų dėka mūsų santuoka praturtėjo.  

Dabar išnyko didžiausioji tarpusavio problema – mes abu pajutome fizinius lytinio aktyvumo privalumus ir išsilaisvinome iš sekso temą kaustančios įtampos.

Kitas dalykas įvyko man net to nesuvokiant – dabar daugiau laiko leidome miegamajame, o tai reiškia, kad daugiau laiko buvome drauge.

Mes kalbėdavomės prieš pasimylėdami ir šnibždėjomės po to. Palaipsniui iš santykių pasitraukė įtampa ir man nebereikėjo nerimauti, kada jis vėl prabils apie sekso stoką. Dėl tos priežasties namuose tapo saugiau ir jaukiau.

Praeityje mano vyro dėmesys man susitelkdavo į mano sutikimą pasimylėti ir kaip maniau aš – į mano pojūčius, mano aimanas, mano nuotaikas. Dabar jam nebereikėjo susitelkti vien į didžiausią stresą savo gyvenime, jis ėmė pastebėti ir kitus dalykus.

Jam nebereikėjo baimintis, kad turi nusipelnyti ar užsitarnauti seksą. Todėl dabar jis be baimės dalinosi tokiais dalykais, kurias anksčiau dalintis negalėjo.

Aš vis dar galvojau, kad seksas yra svarbus mano vyrui, tačiau palaipsniui pastebėjau kad ėmiau jaustis arčiau jo, nei anksčiau.

Vieną dieną į galvą atėjo mintis, kad patiriu emocinį intymumą su savo vyru.  

Pala, pala? Ar tai ir yra tas dalykas, kai žmonės man sakydavo – seksas yra ir tau?

Ar gali būti, kad tai, ką aš laikiau auka, buvo man skirtas palaiminimas?

Vienas tikslas, skirtingi keliai

Ir mano vyras ir aš troškome intymumo vienas su kitu. Mes abu ilgėjomės vienybės, troškome būti priimti ir mylimi tokie, kokie esame. Ir tai, ko norėjo jis visiškai nesiskyrė nuo to, ko noriu aš.

Skirtumas buvo tame, kad mes manėme, jog yra vienas kelias

Intymumas buvo bendras mūsų abiejų tikslas. Aš galvojau, kad kelias į intymumą – per emocijas ir pasikalbėjimus. Mano vyras savo kelią matė per lytinį santykį.

Po ilgų apmąstymų, kad turėtume keliauti mano keliu, mano vyro kelias nuvedė ten, kur troško būti mano širdis.

Kai pamačiau, kad emocinis intymumas kilo iš mano pastangų lytiniame gyvenime, ėmiau dar kartą galvoti apie posakį “Seksas yra ir tau taip pat”.

Ira š manau, kad tai buvo teisinga, nes tai tiesiog kitas kelias į taip troštamą intymumą.  

Iš naujo įrėmintas seksas

Aš pergalvojau kai kuriuos dalykus, ir iš naujo juos įrėminau tam, kad galėčiau matyti tai kitaip.

Intymumas nėra kodinis sekso pavadinimas, kaip ir seksas nėra kodinis intymumo pavadinimas. Aš suvokiau, kad seksas nėra ir man taip pat, bet man ir mano vyrui yra svarbus intymumas.

Vietoje to, kad galvočiau kad seksas yra mano poreikių slopinimas vyro poreikių naudai, pamačiau kad atrandu mus abu tenkinantį intymumą. Į seksą nustojau žiūrėti kaip į seksą. Dabar jis mano tapo intymumu.

Nuo šiol seksas jau nebuvo tikslas ar mane varginantis darbas ilgame ir varginančiame “reikia padaryti” sąraše. Vietoje to jis tapo visišku ir taip ilgai trokštu intymumu.

Nuo tada, kai į seksą pradėjau žiūrėti kaip į man ir mano vyrui skirtą intymumą, mano požiūris tik plėtėsi.  

Seksas nėra kuriam nors iš mūsų. Jis yra porai. Lytinis intymumas stiprina santuoką.

Labiau už tai, kiek jis reiškia mano vyrui ir man, aš labiausiai vertinu tai, ką jis reiškia mūsų santuokai. Lytinio santykio vientisumas nurodo į vieningumą Kristuje.

Mano požiūris į seksą nuėjo ilgą kalią nuo minties, kad tai yra auka. Iš naujo permąstydama savo nusistatymą, kad seksas yra seksas, žengiau labai svarbų žingsnį santuokoje.  

Chris Taylor
forgivenwife.com
Vertė Arnoldas Stasiulis

Ledi Hamilton

Kartą ji prisipažino: „Sutikčiau mirti po dviejų valandų, jei vieną iš jų būčiau Nelsono žmona“. 

George Romney - Lady Hamilton

Ji buvo avantiūristė ir kurtizanė, bet tapo garbinga Anglijos ledi ir Europos rūmų pažiba. Jai buvo rašomos eilės, o karalienės galėjo pavydėti žinomų dailininkų tapytų portretų kiekio. Jos portretą tapė didysis anglų dailininkas Reinoldsas ir madinga to meto portretistė Viže Lebren.

Vėjavaikiškos gražuolės gyvenimą gaubė legendos ir gandai, ir galiausiai jos žavesys privertė kapituliuoti legendinį jūrų vilką,

1763 metų balandžio 28 dieną Češyro grafystės Česterio lūšnynuose gimusi ir skurdžiai augusi neraštingo kalvio dukra Ema Laion (Emy Lyon), negalėjo net svajoti apie tai, kuo taps. Bet jau tada, skarmalais apsirėdžiusi mergina laikėsi, kaip tikra ledi. Jos įgimtas grožis ir protas bei neabejotinis aktorinis talentas nutiesė kelią į aukštuomenę. Tačiau šis kelias buvo tikrai sunkus ir dažnai – nešvarus.

1765 metų gegužės 12 ji buvo pakrikštyta Great Nistone bažnyčioje. Netrukus mirė tėvas ir jos motina išvežė Emą pas savo tėvus Anglijos ir Velso pasienyje. Mergaitė augo kaime ir dažnai žingsniuodavo paskui anglis nešiojantį asiliuką. Vėliau kartu su mama persikėlė į Londoną, dirbo pigiose Londono smuklėse, buvo samdoma tarnaitė ir neretai pelnydavosi atsitiktiniais uždarbiais.
Ema anksti patyrė moteriško žavesio galią ir už tai paaukojo savo mergystę. Tai buvo gana banalus pasiaukojimas. Amerikos kolonijų nepriklausomybės karo pradžioje jos pusbrolį prievarta paėmė į armiją ir pasiuntė matrosu į laivą. Ji paskubėjo užtarti jaunuolį ir atsidūrė laivo kapitono, būsimojo admirolo Džono Peino apartamentuose. Kapitonas negalėjo atsakyti tokiai žaviai būtybei ir įvykdė jos prašymą. Jaunuolis buvo paleistas, tačiau Emai buvo iškelta sąlyga – ji turi tapti kapitono meiluže. Nugalėjo giminystės jausmas ir Ema sutiko. Bet Peinas net nemanė kaip nors prisirišti. Jis paskubomis atsisveikino su Ema vos tik gavęs įsakymą kelti bures. Meilės svajos ištirpo... 17-metė mergina grįžo pas mamą ir pagimdė dukrą ir pavadino tokiu pat vardu – Ema. Po daugiau nei dviejų metų atidavė ją garbingai porai iš Mančesterio. Nuo to laiko savo dukrą matė vos kelis kartus. Ji pernelyg stokojo motiniško instinkto.

Po gimdymo išgražėjusi Ema gana greitai atsigavo nuo rūpesčių ir vėl iškeliavo į Londoną. Bet dabar niekas nekreipė į ją dėmesio, tad netrukus ji buvo priversta uždarbiauti savo kūnu. Bet čia vėl padėjo laimingas atsitiktinumas.

„Sveikatos Šventyklos“ deivė

Ją pastebėjo aukštuomenės plevėsa ir avantiūristas Džeimsas Grehemas (James Graham). Įgudusi „empiriko ir šoumeno“ akis akimirksniu komerciškai įvertino Emos grožį ir pakvietė ją tarnauti keistoje įstaigoje, kuri vadinosi „Sveikatos Šventovė“. Grehemas savotiškai mylėjo Emą ir gana sėkmingai rūpinosi jos išsilavinimu, ketindamas panaudoti ją kaip savo gydomųjų praktikų triumfo pavyzdį. Sveikatos ištroškusių „parapijiečių“ akivaizdoje atlikdavo deivės Gebos-Vestinos vaidmenį. Vyriškoji auditorijos dalis sulaikiusi kvapą žiūrėdavo, kaip jaunoji „deivė“ nusimeta beveik visus rūbelius ir priiminėja purvo vonias.

Grehemas buvo tikrai talentingas šarlatanas. Mūsų dienomis jis neabejotinai pelnytų „netradicinio gydymo ir žiniuonio“ vardą. Jis užtvindė Londoną reklaminiais lapeliais, kuriuose žavingoji Ema kvietė naudotis naujausiais gydymo metodais, kad įgytų tokią pat kaip jos jaunystę ir grožį.
Manoma, kad kaip tik tuo metu jai ėmė rašyti pradedantis dailininkas Džonas Romnis (George Romney). Jo drobėse galima atsekti visą Emos gyvenimą – nuo vos pridengtos „sveikatos deivės“ iki elegantiškos anglų diplomatų žmonos. Ema pradėjo uždarbiauti pozuodama Dailės Akademijoje (jos užtarėjai teigia, kad Ema niekada nepozavo nuoga) ir dar vienoje įstaigoje, kur rinkdavosi tuometinė bohema – aktoriai, muzikantai, dailininkai.

Pirmoji prabanga ir puikybė

Nežinoma, kiek laiko truko Emos Laijon tarnyba šarlatanui Džeimsui Grehemui. Tačiau kai tik atsisveikino su juo, patyrė dar viena lemties šuolį, kuris atvedė į senovišką pilį. Ji suartėjo su jaunu baronetu, gražuoliu ir gundytoju Hariu Fezerstounu (Harry Featherstonhaugh). Jis gana lakoniškai paaiškino merginai, kad yra apimtas meilės aistros. Ema išklausė, sužinojo apie Sasekso grafystėje esančią Ap-Park pilį ir...sutiko. Na, o jei vadinti daiktus savais vardais – tapo šio plevėsos išlaikytine ir meiluže. Tai buvo ir tebėra tipiškas jaunų deivių kelias.

Prasidėjo naujas ir niekuo neribojamas gyvenimas. Dabar joje prabudo puikybė – Ema paniekinamai elgėsi su gausiu tarnų būriu. Vienas po kito sekė pobūviai ir priėmimai, pasijodinėjimai su žirgais ir šunų medžioklės. Sakoma (nors tai nėra įrodyta), kad kad kartą ji nuogutėlė šoko Fezerstouno draugams, atvirai ir neretai net rizikingai su jais koketuodavo.

Rodės, kad pilies šeimininko turtai niekada nesibaigs. Bet taip nebūna ir netrukus teko nutraukti lengvabūdišką gyvenimą. Be to baronetui pabodo jauna kurtizanė, tuo labiau, kad per kelias savaites ji ženkliai ištuštino jo iždą ir atvedė prie bankroto ribos. Jei ir buvo kokios nors Emos pastangos ištekėti už Hario, jos jau buvo bergždžios.

Kai ji pasakė jam esanti nėščia, šis suabejojo, kad kūdikis – jo. Ema atsidūrė mažame pigaus Londono kvartalo bute, kurį jai išnuomavo Haris. Jis neatsakė nei į vieną iš daugybės laiškų ir dabar Emai vėl grėsė skurdas ir gatvės gyvenimas. O netrukus mirė ką tik gimęs kūdikis.

Gelbėtojas Čarlzas Grevilas

Laimei ji prisiminė vieną iš Hario draugų – žinomos Varvikų giminės dvarininką, Čarlzą Grevilą (Charles Francis Greville). Jis visada buvo rodė dėmesį Emai. Pirmąja tikra jos meile tapęs Grevilas buvo aistringas paveikslų kolekcionierius ir palaikė draugiškus santykius žinomais to meto tapytojais. Ji ėmėsi globoti buvusią savo bičiulio meilužę. Norėdama galutinai nutraukti ryšius su praeitimi ji net pakeitė savo vardą ir pavardę ir tapo Emili Hart.
Dabar jau praeityje liko audringi lėbavimai pas Fezerstouną. Ema nugrimzdo į savo meilę ir mokėsi būti „tikra ledi“ – šalino tarmišką kalbą, mokėsi prideramai priimti Grevilo svečius, lankė muzikos ir dainavimo pamokas.  Per tą laiką ji įgijo išsilavinimą, išmoko kelias užsienio kalbas, mokėjo groti, dainuoti, piešti, įsisavino rafinuotas Londono aukštuomenės manieras.
Jie išgyveno beveik keturis metus, bet Emili taip ir netapo teisėta žmona. Ar jis ją mylėjo? Gali būti, bet tik tiek, kiek leido sausai racionali jo paties natūra ir niekada neturėjo minties pavadinti ją savo žmona. O vėliau atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Neturėdamas pakankamų lėšų pragyvenimui jis nusprendė vesti turtingą įpėdinę. Ir kai tik tokia pasirodė jo horizonte, visu aštrumu iškilo klausimas: kur dėti Emą? Išmesti į gatvę?

Parduota? 

Visgi Grevilas rado visiškai neįprastą sprendimą kaip išlikti džentelmenu. Kai į Londoną iš Neapolio grįždavo Čarlzo dėdė, jis su malonumu leisdavo laiką Emos draugijoje. Seras Viljamas Hamiltonas (William Hamilton) turėjo subtilų skonį, todėl iš karto įvertino jaunos moters grožį bei protą. Ar jis nustebo iš sūnėno gavęs laišką, kuriame be skrupulų buvo siūloma nebereikalinga meilužė? Istorija tai nutyli, nors reikia pastebėti, kad pakankamai ciniškas seras Viljamas neblogai žinojo žmogiškas silpnybes. 

„Jūsų amžiuje tvarkinga ir paslaugi moteris – ne paskutinės vertės dalykas“ – tokiais žodžiais sūnėnas gundė savo dėdulę. Ir pagunda pradėjo veikti: „Gali būti tikras, kad padarysiu viską, kad paguosčiau Emą dėl jos netekties, bet numatau, kad man dažnai teks sausinti ašaras nuo gražaus veidelio“.  1786 metų pavasarį Ema atvyko į Neapolį. Grehemas tikino, kad tik pasisvečiuoti...

Seras Viljamas Hamiltonas

Iš tikrųjų ji sunkiai pergyveno išdavystę. Tačiau šią būseną padėjo įveikti Emos išdidumas ir įžeista savimeilė. Viename iš paskutinių laiškų ji rašė Grehemui: „Aš niekada netapsiu sero Viljamo meiluže. Ir jei tu mane taip įžeidi, perspėju, - padarysiu viską, kad priversčiau jį mane vesti“. Tai buvo ne šiaip sau grasinimas. O ir ar galėjo seras Viljamas pasipriešinti tokiam žavesiui? Tuo metu jis buvo Anglijos pasiuntiniu Neapolio karalystėje. Visas Neapolis – nuo paties karaliaus Ferdinando iki paskutinio gatvės elgetos žavėjosi žydriaake Ema. Iš tikro jos veido bruožai buvo tikrai dieviški, todėl išvydę ją Iskja salos valstiečiai puolė ant kelių, manydami, kad regi Mergelę Mariją. O kitą kartą jos akivaizdoje pradėjo raudoti kunigas. Jo supratimu toks grožis įmanomas tik Dievo apreiškimo valia. Anglų portretistas Džonas Romnis laikė ją  gražiausia visų laikų moterimi ir nutapė daugiau nei penkiasdešimt Emos portretų.

Išsvajota santuoka 

Sklinda gandas, kad seras Viljamas gražią moterį gavo mainais už apmokėtas Grevilo skolas. Ar tai tiesa, ne taip jau ir svarbu. Bet būtent senstančio aristokrato dėka Emili galėjo įgyvendinti seną svajonę ir per kelis metus iš meilužės tapto teisėta žmona. Kalbama, kad čia neapsieita be Neapolio rūmų įtakos - jie negalėjo priimti Anglijos pasiuntinio meilužės.

Lordas Viljamas Hamiltonas buvo subtilus meno (ypač antikinio) vertintojas. Į Emą nuo pat pradžių jis žvelgė, kaip į nuostabų kūrinį ir ketino jį ištobulinti. Jis nusamdė dainavimo, muzikos, užsienio kalbų mokytojus, o pats diegė jai aukštuomenės manieras. Jai suteikti prabangūs apartamentai su vaizdu į Neapolio įlanką ir keletas tarnaičių. Bet netrukus jis įžvelgė ir kitas Emos savybes: lankstų protą, valią, įgimtą taktą. Daug faktų liudija apie nepaprastą gerumą. Jų tarpe ir tai, kad ji iki pat mirties rėmė pinigais savo senelę, ir, nesivaržydama, visur su savimi vežiojosi savo beraštę mamą. Beje, vėliau misis Kadogan išmoko rašyti, visuomet išlaikė orią laikyseną ir prvertė pelnyti Hamiltono ir Nelsono pagarbą.

Atvira, impulsyvi ir geraširdė Ema lengvai pelnydavo aplinkinių meilę. Lordas Hamiltonas nusprendė: „Po nedidelio pašlifavimo ši moteris gali tapti diplomato žmona“

Viljamo Hamiltono Neapolio Palaco Sessa rezidencija

1791 metų rugsėjo 6 dieną Londono Šv. Marijos bažnyčioje atsitiko tai, ko Emili laukė ilgus metus. Šventikas iškilmingai paskelbė ją sero Viljamo Hamiltono žmona. Jam buvo šešiasdešimt vieni, jai – dvidešimt šešeri, bet tai nieko nereiškė! Ema nuoširdžiai pamilo pagyvenusį džentelmeną, o jis buvo nepaprastai švelnus ir kilnus. Ji tapo pilnateise Neapolio Palaco Sessa šeimininke.

Tačiau naujo gyvenimo pradžia buvo aptemdyta –karalienė atsisakė priimti pasiuntinio žmoną. Dabar jau nebuvo galima tiesiog taip grįžti į Neapolį, nes tenykštis dvaras galėjo pasekti Anglijos pavyzdžiu. Bet ledi Hamilton rado išeitį. Į Neapolį sutuoktiniai grįžo per Paryžių, kur dar nebuvo žinoma apie ką tik „iškeptos“ ledi fiasko. Prancūzijos sostinėje seras Viljamas be ypatingo vargo išsirūpino audienciją savo žmonai pas Neapolio karalienės seserį Mariją Antuanetę. Dabar buvo galima „užkariauti“ ir Neapolį. Ledi Hamilton atsivėrė visi salonai. Ji puikiai dainavo ir kartą net gavo pasiūlymą dainuoti operoje. Išgirdęs tai seras Viljamas atšovė: „Atleiskite, bet aš ketinu angažuoti šią damą visam gyvenimui!“ Ji buvo ne tik Neapolietiškos visuomenės pažiba, bet ir veikli savo vyro padėjėja diplomatinėje tarnyboje.

Ledi Hamilton labai greitai susidraugavo su karaliene Marija-Karolina ir atskleidė Londonui ne vieną europinės politikos paslaptį. Ledi Hamilton nuopelnams priskiriamas ir pranešimas apie Ispanijos pasiruošimą karui su Anglija.

Šios draugystės priežasties verta paieškoti ne tik Emos žavesyje, bet ir politiniuose žaidimuose. Europa baimingai žvilgčiojo į Prancūziją, kur tuo metu riaumojo kruvina revoliucija ir buvo rengiami pergalingi kariuomenės žygiai. Neapolis yra labai pažeidžiamas iš jūros pusės. Todėl čia ypatingai vertino anglų pagalbą, todėl buvo verta draugauti su anglų pasiuntinio žmona. Marija-Karolina siaubingai bijojo prancūzų respublikonų teroro, o Ema Hamilton nuoširdžiai jų nekentė. Jos abi žavėjosi tais žmonėmis, kurie drąsiai stoja į kovą su prancūzais.

Pažintis su admirolu Nelsonu

Todėl, kai 1798 metų rugsėjo 12 į Neapolį atvyko kare su prancūzais Nilo upėje pasižymėjęs didvyris Horacijus Nelsonas, jo pasitikti išėjo visas miestas. Kiekvienoje gatvėje kabojo užrašai „Viva Nelson!“

O ji, laukdama atvykstant karo didvyrio, rašė: „Niekad, niekad čia nebuvo nieko, net pusėtinai šlovingo, tokio kupino. Išgirdusi šią džiugią naujieną aš apalpau.... Aš vaikštau ir žingsniuoju išdidžiai kvėpuodama, nes jaučiu, kad gimiau toje pat žemėje, kaip ir nugalėtojas Nelsonas... mes rengiame jūsų apartamentus... seras Viljamas ir aš nekantraujame laukdami, kol galėsim jus apkabinti“.  O laiško prieraše neiškentusi išsidavė: „Mano suknia nuo galvos iki pėdų – „a la Nelson“... Žydra net mano skarelė, ji padabinta aukso inkarais. Mano auskarai – tai Nelsono inkarai; aplamai mes visi čia esame Nelsonizuoti. Siunčiu jums kelis sonetus, tačiau, kad nusiųsčiau jums tai ką parašiau, turėsiu nusamdyti laivą“. 

Kai pasiuntinys supažindino savo žmoną su 35 metų kapitonu, ji iš karto pajuto, kad akimirksniu žlugo visas iki tol buvęs nerūpestingas gyvenimas. Kresnas (5-6 cm už Emą žemesnis), mūšiuose sužalotas vienaakis ir berankis jūreivis tiesiog tryško energija. Kas patraukė ledi Hamilton prie šio vyro? Didvyrio šlovė, protas ir vyriškumas ar beribis susižavėjimas ja? Bet ar galima paaiškinti kodėl gimsta meilė? O tai buvo tikra abipusė, pasiaukojanti, ištikima ir su amžinybe nesiskaitanti meilė. Iš tikrųjų, jų susitikimas Neapolyje nebuvo pirmas – prieš penkis metus Nelsonas penkias dienas svečiavosi Hamiltono namuose, tačiau tuo metu kapitono širdis nepalinko link nuoširdžios šeimininkės.

Šio susitikimo garbei Ema surengė grandiozinį priėmimą, kuriame dalyvavo 1740 žmonių! Dabar admirolas buvo apsvaigintas – jis atrado nepaprastą Emos jausmingumą ir seksualumą. Savo žmonai nedelsdamas parašė, kad ledi Hamilton yra nepaprastais talentais apdovanota moteris.

Likimas pasisuko taip, kad Neapolyje jis liko ne penkias dienas, o du metus. Suprantama, kad ne ledi Hamilton žavesys čia kaltas, - tai buvo „karinis Anglijos interesas“. Bet kaip tik dėl to Nelsonas visą likusį gyvenimą už tai buvo dėkingas Britanijos imperijai. 

Visą laiką kartu

Dabar visą įmanomą laiką Ema ir Nelsonas leido kartu. Ji rodė Neapolio įžymybes, dainavo jam ir slaugė, versdama gerti „labai sveiką“ asilės pieną. Ji buvo gera Nelsono jūreivių užtarėja ir išsireikalaudavo, kad šis nuimtų nuobaudas. Tačiau karininkai buvo atsargūs ir įtarūs, tad kartais tai pasibaigdavo netikėtai. Štai vieną kartą laivo įgula pažeidė discipliną ir kaip visada prašė, ledi Hamilton pagalbos. Ji sugebėjo įkalbėti laivo kapitoną ir šis pažadėjo būti maloningas. Bet jau kitą rytą liepė kiekvienam nusikaltusiam duoti po tuziną smūgių už pražangą ir dar po tuziną už tai, kad jie kreipėsi į Emą. Tačiau tai buvo išimtis iš taisyklės. Daugumoje atvejų jūreiviai būdavo atleidžiami nuo bausmių.

Nelsonas visiškai pasitikėjo Ema, kuri dabar tapo angelu-sargu ir patarėja viename asmenyje. Ji buvo sekretorė, vertėja, jo atstovė karaliaus dvare. Ji buvo viskuo, išskyrus... meiluže. Iš tikro, meilužiais jie tapo ne iš karto – Nelsonui prireikė dviejų metų, kad palaužtų Emos pasipriešinimą. Beje, ir pats jis buvo ištikimas savo žmonai ir susilaikydavo nuo trumpalaikių ryšių su kurtizanėmis.
Daug kas vėliau tvirtino, kad Ema užmezgė ryšius su Nelsonu tik tam, kad „pasišildytų“ jo šlovės spinduliuose. Bet ar reikia šlovės moteriai, kuri nešioja Hamiltono pavardę? O ir ar galėjo ji tikėtios tapti ponia Nelson? Skyryboms būtų reikėję Britanijos parlamento pritarimo. Tiesa, seras Viljamas buvo nejaunas, tačiau Nelsono žmona Fani buvo vos vyresnė už Emą ir tikria nesiskundė sveikata. Be to ir Nelsonas negalėjo išsiskirti būdamas tokio rango žmogumi, nors jau negyveno kartu su Fani ir mokėjo jai nemažą pašalpą.

Nors Ema ir Nelsonas beveik neslėpė savo ryšio, kuris buvo tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kankinantis. Visuose nacionalinio didvyrio Nelsono garbei rengiamuose priėmimuose ir ceremonijose jie buvo kartu ir taip pagimdė nesibaigiančius gandus. Viename savo laiške jai jis rašė:
„Mano brangioji Ema, visi tavo laiškai tokie patrauklūs ir taip giliai atskleidžia tavo esmę, kad perskaitęs juos, aš pajuntu arba neįtikėtiną malonumą arba neįtikėtiną skausmą. Tai dar viena būties su tavimi pusė.  Aš tik pageidauju, mano brangiausioji Ema, kad tu visada tikėtum, jog Nelsonas yra tavo; Nelsono alfa ir omega – tai Ema. Aš negaliu pasikeisti – mano prieraišumas ir meilė tau glūdi už šio pasaulio ribų! Niekas negali jos sunaikinti, tik tu. Bet nei akimirkai neleidžiu sau apie tai galvoti. Aš jaučiu, kad ti esi tikras mano sielos draugas ir brangesnė man nei pats gyvenimas; aš tau esu toks pat. Niekas negali prilygti tau.“

Tačiau jau 1798 metų pabaigoje tapo aišku, kad prancūzų invazija į Neapolį – neišvengiama. Nelsonas evakavo Hamiltonus karališką šeimą, jų dvariškius, atvykusius svečius ir pagrindinius Neapolio aristokratus į Siciliją. Nelsonas, Ema ir Seras Viljamas išsinomavo namą Palerme ir apigyveno ten kartu su Emos mama ir keliais bičiuliais iš Anglijos. O spauda nesiliovė liežuvavusi apie nacionalinio didvyrio ir ledi Hamilton romaną. Jo žmona Fani nuolat prašė leidimo atvažiuoti, tačiau gaudavo griežtą atsaką. Dabar visą nelsono dėmesį buvo užkariavusi Ema. Jie abu buvo vedė, tačiau savo santuokose taip ir nepatyrė taip trokštamos romantikos ir jausmingumo. Nelsonas ir Ema buvo to paties temperamento, turėjo gerą jumoro jausmą ir nežabotą energiją. Jie abu siekė tapti įžymybėmis. Šie jausmai sustiprėjo, kai teko bėgti iš Neapolio. Abu prisipažino vienas kitam meilėje. 1800 metų gegužės mėnesį Ema tapo nėščia...

Atgal į Angliją

Tais pačiais metais Admiralitetas sunerimo dėl Nelsono atsitraukimo nuo prancūzų armijos ir atšaukė jį į Angliją. Sutapimas ar ne, bet lygiai tuo pačiu metu užsienio reikalų ministerija iš diplomatinės tarnybos atšaukė 72 metų Viljamą Hamiltoną. Taigi, trijulė ir jų bičiuliai patraukė namo per Italiją, Austriją-Vengriją ir Vokietiją. Ir kiekviename mieste, kur tik pasirodydavo Nelsonas, jam buvo rengiami iškilmingi priėmimai. Ordinais ir deimantais puoštu munduru vilkintis Nelsonas ir visa dar efektingai atrodanti ledi Hamilton traukė visų dėmesį. O jie stengėsi rodyti, kad jų santykiai visiškai nekalti. Tačiau ir Ema ir admirolas persistengė - žmonės negalėjo nematyti, kaip ji patarnauja Nelsonui – pjaustė mėsą jo lėkštėje, pripildavo jam vyno – juk jam sunku tai daryti su viena ranka. Vokietijos ir Austrijos viešbučių šeimininkai valgio metu atverdavo valgomųjų duris, kad tam tikrą sumą paaukoję žiopliai patys galėtų pasigrožėti šiuo reginiu. Pagaliau lapkričio mėnesį didvyris ir Ema sugrįžo į Angliją. Tik septynis mėnesius per visą bendro septynių metų gyvenimo laiką Nelsoną mačiusi Fani, lyg uodega sekiojo Hamiltonus ir Nelsoną po nesibaigiančius priėmimus.

Neapsikentusi ji pareikalavo, kad Nelsonas paliktų meilužę. Šis ultimatumas taip įsiutino admirolą, kad jkis nusprendė nutraukti santykius, palikti namus ir sumokėti jai 1200 svarų sterlingų per metus. Jie daugiau niekad nesimatė.

Apie Emos nėštumą niekas nieko neįtarė – paskutiniais metais ji rubensiškai papilnėjo, o be to pasikeitė ir mada. Dabar moterys nešiojo graikiško stiliaus sukneles su aukštai iškeltu juosmeniu. Korsetai liko praeityje, o figūra imta puošti šaliais ir skraistėmis.

Bet tai apie pašalinius. O seras Viljamas? Ar jis žinojo apie savo žmonos ir bičiulio meilės ryšį? Žinoma. Tokią gyvenimo patirtį turintis žmogus negalėjo klysti. Senasis džentelmenas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jis mylėjo Emą, nors tokiam amžiuje jau negalėjo būti kalbos apie fizinį artumą. Tuo pačiu metu jis nuoširdžiai buvo prisirišęs ir prie Nelsono. Todėl nusprendė nekelti skandalo, nes būtų netekęs abiejų. Jis pasirinko diplomatišką kelią – „nematyti“.
Toks Hamiltono elgesys buvo tikras išsigelbėjimas. Jie negalėjo nuslėpti savo meilės, bet galėjo apsimesti, kad ji yra platoniška. Mat visuomenė teisdavo tik už paleistuvystę, o ją turėjo konstatuoti nukentėjusioji pusė. Seras Viljamas to nepadarė.

Horacija

Kai Emai atėjo laikas gimdyti, Nelsonas buvo priverstas išplaukti į jūrą. Jie ėmė susirašinėti, tačiau baiminosi, kad pašto tarnautojai susigundys ir perskaitys jų laiškus.  Todėl jie sutarė naudoti gana naivų „kodą“. Jie sutarė, kad Ema rašys tokios ponios Tompson vardu, kuri laukiasi kūdikio nuo Nelsono laive tarnaujančio jūrininko.  Na, o pats Nelsonas, savaime aišku, buvo tos jūreivio „draugas“.

Admirolas jaudinosi. Visų pirma Emai buvo trisdešimt penki metai, o jis manė, kad tai pirmasis jos gimdymas. Ji taip ir neišdrįso papasakoti apie pirmą kūdikį... O antra – pats Nelsonas niekad neturėjo vaikų ir daugelis mane, kad negali turėti. Dėl abiejų priežasčių viską teko laikyti paslaptyje. Nekvietė net gydytojo – niekad nuo dukros nesiskiranti motina buvo gera akušerė. Visiems tarnams pasakyta, kad miledi nesveikuoja, o seras Viljamas užsidarė savo kambariuose ir „nieko nematė, nieko negirdėjo“ 1801 metų sausio 30 jiems gimė dukra, kurią tėvo garbei pavadino Horacija. Seras Viljamas Hamiltonas apsimetė, kad nepastebėjo kai gimė mergaitė, išoriškai ramiai priėmė keistą gyvenimą ir stengėsi iš to patirti politinius dividendus. Tai sukėlė naują apkalbų bangą.
Kai Nelsonas sužinojo, jog gimė dukra rašė Emai: „Aš manau, kad vargšės Mis Tompson draugas išprotėjo nuo džiaugsmo. Jis šaukia, meldžiasi ir visą laiką klejoja apie ją ir dukrą“. 

Aštuonių dienų Horacija ledi Hamilton karietoje buvo išvežta pas tokią misis Gibson. Šios matronos namai ir tapo Horacijos pastoge keliems metams. Tai buvo rūpestinga moteris, ji prožiūrėjo kūdikį ir mergaitei iš tiesų nieko netrūko, išskyrus... mamos. Nors Ema dažnai ją lankydavo ir kartais net parsiveždavo namo, visiems ji vis dar buvo mergaitės globėja. Bet, norint išvengti viešo skandalo teko mokėti tokią brangią kainą.

Namai ir pavydo scenos

Tuo tarpu susirašinėjimas tęsėsi ir ne visada jis buvo be dūmų. Kartą Ema parašė, jog ji su Viljamu laukia atvykstant į svečius Velso princą. Sosto įpėdinis, būsimasis karalius Jurgis IV garsėjo kaip širdžių ėdikas. Nuolat Emos pavyduliavusį Nelsoną apėmė siaubas. Baimės mūšyje nežinantis admorolas rašė: „Esu taip susijaudinęs, kad vargiai valdau plunksną“. Jam jau vaidenosi, kaip princas šnibžda Emai į ausį meilius žodelius o po stalu siekia paglostyti jos koją. „Nesėdėk šalia jo ir neleisk jam tave liesti. Tegul Viešpats atima iš jo regėjimą, jei jis geidulingai žvelgs į tave. Aš žinau, kad taip kalbėdamas išduodu valstybę ir jei kas pamatys šį laišką, manęs laukia kartuvės...“ Laimei, to laiško niekas nepamatė, o ir princas negalėjo apsilankyti.

Ema taip pat kartais iškeldavo nepagrįstas pavydo scenas. Ji žinojo, kokios pagundos persekioja jūreivius svetimuose uostuose ir pareikalavo: „Kad tavo laive nebūtų jokių moterų!“ Šį įsakymą Nelsonas vykdė su karišku stropumu. Ji neleido į laivą net karininkų žmonų. Dar daugiau – jis pažadėjo be ypatingos būtinybės svetimuose uostuose nenužengti nuo savo laivo. „Be tavo sutikimo nepriimsiu kvietimo pietauti. Prisiekiu, kad jaučiu tau tokį jausmą, kad net uždarius mane tamsiame kambaryje  su penkiasdešimčia nekaltų mergaičių, nepaliesiu jų net pirštu!“

Jis vis dažniau susimąstydavo apie savo namus, kur galėtų gyventi su Ema. Savaime aišku, kad kartu su jais bus ir seras Viljamas. Admirolas padrąsino Emą, kad ši ieškotų namo ir netrukus toks buvo rastas netoli Londono, Mertone. Ji pati vadovavo namą perstačiusiems darbininkams. Kaimynai jau buvo girdėję apie ekscentrišką ponią Hamilton ir visgi – nepatikėjo, kai pamatė ją su prijuoste ir klumpėmis. O ji lengvai žingsniavo pro ūkinius pastatus. Jos rankoje buvo plaktukas, o dantyse - kelios vinys.  Kai 1802 metų kovo mėnesį baigėsi karas, Nelsonas sugrįžo į savo namus Merton dvare, kur kartu apsigyveno ir seras Hamiltonas.

Dabar visą, laisvą laiką jie leisdavo trise. Pats Nelsonas tas dienas vadino „brangiausiomis“, o Emą - „žmona prieš Dievą“, savo „pasididžiavimu ir žavesiu“. 1803 metų balandžio 6 mirė seras Hamiltonas. Visą savo palikimą jis užrašė sūnėnui, tam pačiam Čarlzui Grevilui! Gali būti, kad tai buvo svaotiškas Hamiltono kerštas žmonai, kuri, ką čia jau slėpti – sulaužė santuokinę ištikimybę. Tiesa, jis paliko jai kažkiek lėšų, kurių galėjo pakakti jei gyventi taupiai. Tačiau bet koks taupymas buvo svetimas plačiai gyventi išmokusiai Emai. Todėl tai nelabai jaudino našlę. Dabar ji gyveno išlaikoma Nelsono, kuris pagaliau įteisino dukrą pavadindamas ją Horacija Nelson-Tompson.
Admirolas tiesiog dievino savo dukrą Horaciją ir dažnai atsivedavo ją į Mertoną. Horacija priėmė Nelsoną, kaip tėvą, o su Ema jos santykiai nesusiklostė. Ji niekada nevadino jos mama – arba miledi arba ledi Hamilton. Ema taip bijojo apkalbų, kad iki pat savo gyvenimo pabaigos oficialiai pripažinta Nelsono dukra Horacija netikėjo, jog Hamilton yra jos mama.

1803 metų pavasarį Nelsonas vėl turėjo plaukti į jūrą ir palikt namie nėščią Emą. Slaptoje įvykęs gimdymas buvo sėkmingas. Mergaitė atidavė tai pačiai misis Gibons, tačiau po metų kūdikis mirė nuo infekcijos. Sužinojęs tai Nelsonas verkė. Tai buvo tas pats bebaimis Nelsonas, kuris su savo laivu abordažu užimdavo dvigubai didesnius priešo laivus, tas pats, kuris drįsdavo nepaklusti karaliaus pasiuntiniui, kai buvo leipiama atsiraukti nuo gausesnių priešininko pajėgų. Jis tik pakeldavo žiūroną prie nereginčios akies ir atsainiai numesdavo: „Kodėl trauktis? Nematau jokių nerimauti verčiančių priežasčių!“ Dabar jis verkė.. 

Nelsono mirtis

1805 metų rugpjūčio mėnesį jis paskutinį kartą lankėsi Mertone ir jau ruošėsi žygiui prie Trafalgaro kyšulio. Ten turėjo susiremti su galingu prancūzų-ispanų laivynu, iškovoti pergalę ir žengti į savo paties nemirtingumą.

Tai buvo paskutinis, taip ir nebaigtas admirolo Nelsono laiškas ledi Hamilton. Lapkričio 15 naktį Emai pasigirdo, kad vėjas atpučia Londono Tauerio pabūklų garsus. „Turi būti ypatinga priežastis“ – pagalvojo Ema r vėl užmigo. O paryčiais ją pažadino į kiemą įriedančios karietos garsas. Tarnaitė pranešė, kad atvyko kapitonas Vitbis iš Admiraliteto. Vos įžengęs į kambarį karininkas sustingo. Po akimirkos ištarė: „Mes laimėjome pergalę“. „Manęs nedomina pergalė“, - kimiai atsiliepė savo balso neatpažinusi Ema. – „Jūs atvežėte jo laišką? Duokite jį man“. Kapitonas tylėjo... Ema tūžmingai pažvelgė ir pamatė jo akyse ašaras.

Ji susmuko, bet neapalpo – tiesiog nelaikė kojos. Devynias valandas gulėjo nejudėdama, neištarė nei žodžio ir neišspaudė nei vienos ašaros.

Taip, Anglijos laivynas laimėjo triuškinančią pergalę, bet prancūzų muškietininko kulka nutraukė admirolo gyvybę. Daug vėliau Vinstonas Čerčilis pasakė, kad Nelsonas savo krūtine užstojo Angliją nuo napoleono įsiveržimo. Tačiau paskutinės gyvenimo minutės buvo skirtos Emai Hamilton. Tąsyk daktarui Skotui jis sakė: „Ačiū Dievui, aš įvykdžiau pareigą Tėvynei. Perduokite, kad lenkiuosi mano brangiai ledi Hamilton. Tegul ji paima mano plaukus ir visus man priklausančius daiktus“. Ir, susijaudinęs pridūrė: „Pavedu ledi Hamilton savo šaliai“. Jo kajutėje kapitonas Hardis rado Emai skirtą laišką: „Mano pati brangiausia, mylimiausia Ema, mano brangus intymus drauge. Man jau pranešė, kad jungtinis priešo laivynas palieka uostą. Vėjas toks silpnas, kad nesitikiu juo išvysti anksčiau nei ryt. Tevainikuoja Karo dievas visas mano pastangas! Bet kuriuo atveju padarysiu viską, kas tik įmanoma, kad mano vardas būtų vertas tavęs ir Horacio, nes abi jus myliu labiau nei savo gyvenimą. Tu esi paskutinė, kam rašau prieš šitą bataliją ir tikiuosi, kad Dievas išsaugos mano gyvybę tam, kad po mūšio galėčiau užbaigti šį laišką. Telaimina dangūs tave: to meldžia tavo Nelsonas...“

Kai šį laišką perdavė Emai ji drebančia ranka prirašė: „O vargšė, nelaiminga Ema! O šlovingas ir laimingas Nelsonas!“

Paminklas ledi Hamilton

O po to Ema gyveno dar dešimt kančios, liūdesio, nuoskaudų ir stokos metų. Ji įvykdė Nelsonui duotą priesaiką – Horacija įgijo gerą išsilavinimą ir buvo išauklėta. Po Nelsono mirties ji dar turėjo šiek tiek lėšų, bet jos tirpo kaip sniegas pavasarį. Ledi Hamilton jautė, kad viskas bus būtent taip: šalis šlovins didvyrį ir tryps ją. Niekas net nesvarsttė Nelsono prašymo pasirūpinti Ema ir jo dukra. Nei karalius, nei tėvynė nepajudino nei piršto. Jie netgi bevelijo užmiršti jos pačios nuopelnus Neapolyje ir taip ir nepaskyrė pensijos. Juk ne kartą jos ryšių su Neapolio karaliene dėka buvo atskleisti Europos valstybių suokalbiai prieš Angliją. Kai kurie Neapolio karaliui skirti dokumentai dažnai prieš tai atsidurdavo ant Anglijos pasiuntinio stalo. Karalienė perspėdavo Emą, kad ši grąžintų juos iki dvyliktos valandos, kad Neapolio karalius nieko neįtartų...

Ji dar stengėsi išlaikyti įprastą gyvenimo būdą, bet karalienė nesuteikė Hamiltono paliktos pensijos. Ema netgi remdavo Nelsono draugus ir stokojančius kapitonus. Ji buvo sumaniusi paversti Mertoną Nelsono memorialu ir be atodairos leido pinigus ir nuolat prašė vyriausybės pagalbos. 1812 metais jos skola siekė kelis milijonus svarų. Sero Hamiltono sūnenas ir buvęs Emos mylimasis Čarlzas Grevilas be jokių skrupulų išvijo ją iš Mertono ir pardavė iš varžytynių. Dabar toje vietoje yra kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė.

1814 metais pavogti ir publikuoti „Nelsono laiškai ledi Hamilton“ atėmė bet kokias viltis, kad Anglijos vyriausybė ją kada nors parems. Ema buvo priversta parduoti kruviną Trafalgaro didvyrio uniformą bei dukrai dovanotą sidabrinį medaljoną. Jos kartu su Horacija kėlėsi iš vieno buto į kitą ir galų gale atsidūrė kalėjime. Draugai ją išlaisvino ir nenorėdama daugiau bandyti likimo kartu su dukra pabėgo į Prancūzijos Kale miestą.

Yra pasklidęs gandas, kad savo gyvenimą jį baigė skurde. Tai netiesa. Kartu su Horacija jos gyveno neturtingai, bet nebadavo, netapo ji ir alkoholike. Taip, ji mėgdavo išgerti vyno ar porterio, bet nepiktnaudžiaudavo. Tą gandą paskleidė jos dukra, kuri apie tai prabilo tuo metu, kai Prancūzijoje buvo skelbiamas visiškas atsisakymas nuo alkoholio.

Ledi Hamilton mirė 1815 metų sausio 25 dieną. Jos mirties valandą virš lovos kabojo Nelsono ir motinos portretai bei nukryžiuotas Kristus. Netiesa, kad ją palaidojo bevardžiame kape, - laidotuvės buvo kuklios ir jas apmokėjo Anglijos konsulas Kale. Savo admirolą be galo mylėję jūreiviai liko jam dėkingi ir ištikimi. Į paskutinę kelionę Emą lydėjo visų Kale reide stovėjusių Anglijos laivų kapitonai, karininkai ir matrosai.

Antrojo pasaulinio karo metais kapinės buvo subombarduotos ir Emos kapas išnyko. Netoli nuo tos vietos, kur ji gyveno yra memorialinė lenta su jos vardu. Tai viskas, kas liko iš ledi Hamilton. Atmindamo jos vardą sodininkai vieną, skaisčiai raudonų rožių rūšį pavadino „ledi Hamilton“.

Tačiau ar jai reikia paminklo? Londono Trafalgaro aikštėje yra „Nelsono kolona“. Paklauskit – ar kas nors išgirdęs jo vardą neprisimins ir antrą – „ledi Hamilton“?

Arnoldas Stasiulis