Šventas Arnoldas gimė 580 metais žinomoje Austrijos šeimoje. Dar tais laikais austrai garsėjo kaip alaus mėgėjai ir buvo geri aludariai. Alus jau tada buvo garbinga Austrijos tradicija ir jaunasis Arnoldas tuo didžiavosi.
Jaunystėje jis tapo kunigu, o sulaukęs 32 metų įšventintas į vyskupus. 612 metais jis jau žinomas, kaip „Arnoldas, Metz`o vyskupas“ (Metz`as yra Prancūzijoje).
Sakoma, kad savo gyvenimą jis pašventė valstiečių apsaugai nuo susirgimų, kuriuos sukelia nevirintas vanduo. Tuo metu gerti vandenį iš natūralių vandens šaltinių buvo nesaugu, ypač jei tie šaltiniai buvo miestų ir kaimų apylinkėse. Tuo tarpu alus buvo gana saugus gėrimas. Todėl Arnoldas nuolat primindavo tai savo parapijos tikintiesiems. „negerkite vandens, bet gerkite alų“ – perspėdavo Arnoldas, susirūpinęs dėl to pavojaus, kurį keldavo užterštas vanduo. Jis manė, kad užterštas vanduo sukelia ligas, kai tuo tarpu alaus gamyboje reikalingas virinta vanduo buvo kur kas saugesnė alternatyva. Legenda byloja, kad Arnoldas nutraukė maro epidemiją panardindamas nukryžiuotąjį alaus raugo katilą, taip įtikindamas žmones gerti vien alų iš palaiminto katilo. Jam priskiriami šie žodžiai: „Alus atėjo į šį pasaulį iš Dievo meilės ir žmogaus prakaito“. Žmonės mylėjo ir gerbė vyskupą Arnoldą.
627 metais pasitraukė į vienuolyną prie Remiremonto (Prancūzija), ten 640 metais mirė ir buvo palaidotas.
641 metais Metz`o gyventojai išsireikalavo, kad Arnoldo kūnas būtų ekshumuotas ir iš vienuolyno perkeltas į Metz`ą ir palaidotas jo bažnyčioje. Tojė pačioje bažnyčioje, kurioje jis nuolat pamokslaudavo apie alaus pranašumus. Miestiečių reikalavimas buvo patenkintas.
Kelionė į Metz`ą su mirusiu vyskupu buvo ilga ir troškinanti. Kai procesija ėjo per Šampinjolio (Champignuelles) miestą , pavargę procesijos dalyviai sustojo pailsėti ir užėjo į taverną išgerti mėgstamo gėrimo alaus. Didžiam jų nusiminimui buvo pasakyta, kad alaus liko vos vienas puodelis ir jiems teks juo pasidalinti. Bet alaus puodelyje niekaip nesibaigė, o ištroškusi minia buvo pagirdyta.
Kiti teigia panašiai – vyskupo kūną lydintys palydovai kentėjo nuo karščio ir troškulio. Jie pradėjo maldauti Dievą, kad šis pagirdytų juos alumi. Neilgai trukus po maldos iš karsto pasipylė alus ir visi numalšino troškulį.
Tam, kad paskelbtų šventuoju reikia stebuklo. Tik taip Bažnyčia nusprendžia, jog tas žmogus – šventas. Istorija su stebuklingu puodeliu ir procesijos palydovų troškulio numalšinimu paplito ir Katalikų Bažnyčia kanonizavo Arnoldą. Tačiau kanonizacijos procedūra, kokia naudojama šiandien yra taikoma nuo dešimto amžiaus. Anksčiau – pradedant pirmuoju amžiumi šventaisiais buvo skelbiami tie, kuriuos pripažindavo tokiais pačios bendruomenės. Nprs pačios bendruomenės požiūriu tai būdavo teisinga, tačiau Vatikanas ne visada pritardavo tokiems vertinimams, bet paskelbdavo šventuoju pasiremdamas bendruomenės liudijimu.
Šventąjį Arnoldą Katalikų bažnyčia laiko Šventuoju Aludarių globėju.
Šventasis Arnoldas yra vienas iš seniausių žinomų Karolingų dinastijos protėvių.
Šventojo Arnoldo diena švenčiama liepos 8 dieną.
Palaiminimas alui:Viešpatie, palaimink šį alų, kurį Tu teikeisi sukurti iš grūdo saldumo. Tebūnie jis vaistas žmonių giminei ir pašlovinimas Šventajai Dvasiai, kad kiekvienas, kuris jį gers išlaikytų kūno sveikatą ir apsaugotų savo sielą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Jaunystėje jis tapo kunigu, o sulaukęs 32 metų įšventintas į vyskupus. 612 metais jis jau žinomas, kaip „Arnoldas, Metz`o vyskupas“ (Metz`as yra Prancūzijoje).
Sakoma, kad savo gyvenimą jis pašventė valstiečių apsaugai nuo susirgimų, kuriuos sukelia nevirintas vanduo. Tuo metu gerti vandenį iš natūralių vandens šaltinių buvo nesaugu, ypač jei tie šaltiniai buvo miestų ir kaimų apylinkėse. Tuo tarpu alus buvo gana saugus gėrimas. Todėl Arnoldas nuolat primindavo tai savo parapijos tikintiesiems. „negerkite vandens, bet gerkite alų“ – perspėdavo Arnoldas, susirūpinęs dėl to pavojaus, kurį keldavo užterštas vanduo. Jis manė, kad užterštas vanduo sukelia ligas, kai tuo tarpu alaus gamyboje reikalingas virinta vanduo buvo kur kas saugesnė alternatyva. Legenda byloja, kad Arnoldas nutraukė maro epidemiją panardindamas nukryžiuotąjį alaus raugo katilą, taip įtikindamas žmones gerti vien alų iš palaiminto katilo. Jam priskiriami šie žodžiai: „Alus atėjo į šį pasaulį iš Dievo meilės ir žmogaus prakaito“. Žmonės mylėjo ir gerbė vyskupą Arnoldą.
627 metais pasitraukė į vienuolyną prie Remiremonto (Prancūzija), ten 640 metais mirė ir buvo palaidotas.
641 metais Metz`o gyventojai išsireikalavo, kad Arnoldo kūnas būtų ekshumuotas ir iš vienuolyno perkeltas į Metz`ą ir palaidotas jo bažnyčioje. Tojė pačioje bažnyčioje, kurioje jis nuolat pamokslaudavo apie alaus pranašumus. Miestiečių reikalavimas buvo patenkintas.
Kelionė į Metz`ą su mirusiu vyskupu buvo ilga ir troškinanti. Kai procesija ėjo per Šampinjolio (Champignuelles) miestą , pavargę procesijos dalyviai sustojo pailsėti ir užėjo į taverną išgerti mėgstamo gėrimo alaus. Didžiam jų nusiminimui buvo pasakyta, kad alaus liko vos vienas puodelis ir jiems teks juo pasidalinti. Bet alaus puodelyje niekaip nesibaigė, o ištroškusi minia buvo pagirdyta.
Kiti teigia panašiai – vyskupo kūną lydintys palydovai kentėjo nuo karščio ir troškulio. Jie pradėjo maldauti Dievą, kad šis pagirdytų juos alumi. Neilgai trukus po maldos iš karsto pasipylė alus ir visi numalšino troškulį.
Tam, kad paskelbtų šventuoju reikia stebuklo. Tik taip Bažnyčia nusprendžia, jog tas žmogus – šventas. Istorija su stebuklingu puodeliu ir procesijos palydovų troškulio numalšinimu paplito ir Katalikų Bažnyčia kanonizavo Arnoldą. Tačiau kanonizacijos procedūra, kokia naudojama šiandien yra taikoma nuo dešimto amžiaus. Anksčiau – pradedant pirmuoju amžiumi šventaisiais buvo skelbiami tie, kuriuos pripažindavo tokiais pačios bendruomenės. Nprs pačios bendruomenės požiūriu tai būdavo teisinga, tačiau Vatikanas ne visada pritardavo tokiems vertinimams, bet paskelbdavo šventuoju pasiremdamas bendruomenės liudijimu.
Šventąjį Arnoldą Katalikų bažnyčia laiko Šventuoju Aludarių globėju.
Šventasis Arnoldas yra vienas iš seniausių žinomų Karolingų dinastijos protėvių.
Šventojo Arnoldo diena švenčiama liepos 8 dieną.
Palaiminimas alui:Viešpatie, palaimink šį alų, kurį Tu teikeisi sukurti iš grūdo saldumo. Tebūnie jis vaistas žmonių giminei ir pašlovinimas Šventajai Dvasiai, kad kiekvienas, kuris jį gers išlaikytų kūno sveikatą ir apsaugotų savo sielą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą