2021 m. birželio 15 d., antradienis

Pirmasis skrydis per Atlantą be nusileidimo

Anglų karo aviacijos šturmanas Arturas Braunas pirmojo pasaulinio karo metu pašautu lėktuvu buvo priverstas nusileisti priešo teritorijoje. Nelaisvėje jam kilo mintis lėktuvu perskristi Atlanto vandenyną Ilgus mėnesius A.Braunas studijavo oro masių kryptis virš Atlanto, apgalvojo įvairiausius skridimo variantus, atliko skaičiavimus. Pasibaigus karui, jau laisvas A.Braunas nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Jis susirado draugą, taip pat patyrusį, nuo, 1912 metų skraidantį ir septynis vokiečių lėktuvus numušusį Anglijos karo lakūną Džoną Alkoką. Jis nedvejodamas ryžosi pavojingam žygiui, tuo labiau, kad 1913 metais Britanijos laikraštis „Daily Mail“ įsteigė 10000 svarų prizą (šiandien tai būtų apie 1,1 milijono dolerių) tam pilotui, kuris pirmasis perskris Atlanto vandenyną. Kąsnelis buvo viliojantis, bet pirmas pasaulinis karas tapo neįveikiama kliūtimi, todėl tik jam pasibaigus Alkokas ir Braunas galėjo siekti tikslo.

O be to nepanašu, kad 1913 metais, kas nors būtų galėjęs perskristi Atlantą. Bet karas ženkliai pastūmėjo aviacines technologijas ir jau 1918 metų pabaigoje kova dėl skrydžio per vandenyną atsinaujino. Laikraščio leidėjai pajuto, kad jų sąlyga netrukus bus įvykdyta ir teks atrėžti nemažą sumelę. Todėl jie sugriežtino sąlygas ir dabar reikalavo, kad skrydis truktų ne mažiau, kaip 72 valandas. O be to britų sąmonėje dar gyveno karo kovos, todėl pagal naujas taisykles į prizą negalėjo pretenduoti „priešo“ komandos.

1919 metų pavasarį Niūfaundlende susirinko kelios komandos. Jos lenktyniavo viena su kita dėl pirmenybės ir prizo. Jų buvo tiek daug, kad Alkokas ir Braunas su vargu rado tinkamą lauką pakilimo takui. Savo skrydžiui lakūnai pasirinko vieną iš didžiausių tuo metu dviejų variklių bombonešį Vickers F.B.27 Vimy. Tai buvo medinės konstrukcijos biplanas su dviem dvylikos cilindrų 360 AJ „Rolls-Royce“ varikliais. Jis buvo 13,30 metrų ilgio su 20,73 metro ilgio sparnais. Tuščias svėrė 3220 kg. skridimo svoris - 5445 kg. Maksimalus lėktuvo skridimo greitis - 168 km/h. Jis turėjo kariauti pirmojo pasaulinio karo frontuose, bet nespėtas baigti iki karo pabaigos, todėl taip ir nesudalyvavo karo veiksmuose. Jis buvo specialiai perdarytas šiam skrydžiui – pašalinti bombų skyriai ir įrengti papildomi kuro bakai. Po tokio patobulinimo „Vickers Vimy“ bakuose tilpo 3274 litrai degalų. Abu lakūnai sėdėjo atviroje kabinoje.

Tuo metu nebūdavo jokių aerodromų ir kol pilotai ieškojo lauko, lėktuvas garlaiviu keliavo per vandenyną. Gegužės viduryje Alkoko ir Brauno konkurentai skrido virš vandenyno beveik 20 valandų, kol variklio gedimas privertė tūpti ant vandens. Laimei, netoli buvo laivas. Lakūnai buvo išgelbėti. Kitų konkurentų lėktuvas sudužo dar nepakilęs į orą.

Pagaliau gegužės 26 „Vickers Vimy“ atgabentas į Niūfaundlendą. Iš kovos jau pasitraukė dvi komandos ir prizas bent jau tuo buvo arčiau. Alkokas ir Braunas gavo nedidelį lauką, kur pradėjo surinkinėti lėktuvą, bet jis buvo per mažas jam kilti. Visos detalės buvo supakuotos į 13 dėžių ir per dvi savaites, kol buvo surinkinėjamas lėktuvas, Alkokas rado tinkamą startui lauką ir pasiuntė ten žmones, kad išrinktų akmenis ir užpiltų duobes, bei paruoštų taką.

Iškentę kelias dienas trukusį blogą orą nusprendė užpildyti lėktuvą degalais ir pradėti pirmąjį skrydį virš Atlanto be nutūpimų (JAV Karo laivyno lėktuvas „Curtiss“ gegužės mėnesį jau nuskrido iš Niūfaundlendo į Portugaliją, bet buvo 10-čiai dienų sustoję Azorų salose.

Po paskutinio nedidelio remonto – teko taisyti kuro svorio neatlaikiusią važiuoklės atramą, 1919 metų birželio mėnesio 14 dienos popietę iš Džonas Alkokas ir Arturas Braunas pakilo iš Niūfaundlendo Lesterio lauko. Jie ketino perskristi Atlantą ir nusileisti Airijoje.

Tuoj po pakilimo ėmė blogėti. Netrukus per radiją Braunas perdavė pranešimą: „Viskas prasideda gerai“ ir passkelbė, kad kelionė prasideda. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis radijo pranešimas, nes netrukus sugedo vėjo energija pakraunamas generatorius. Visą likusią kelionės dalį pilotai liko be radijo ryšio.

Nors vėjas pūtė į nugarą taip didindamas skridimo greitį, skristi reikėjo per rūką ir vadovautis tik prietaisų parodymais. Tai labai vargino lakūnus. Nusileidus nakčiai Braunas įkalbėjo Alkoką kilti virš debesų, kad būtų matomos žvaigždės. Tada Braunas pasinaudojo sekstantu ir taip nustatė lėktuvo koordinates. Paaiškėjo, kad kursą reikia koreguoti – jų skrydžio greitis yra 106 mylios per valandą, tai buvo greičiau nei jie planavo.

Bet greitai jie vėl įskrido į debesį, kur Alkokas prarado orientaciją ir dėl sugedusio greičio indikatoriaus ne iš karto suprato, kad skrenda per lėtai. Galų gale lėktuvas sustojo ir krito į suktuką. Jie krito į vandenyną daugiau nei 1200 metrų. Kai jie išniro iš debesų, iki vandens buvo apie 30 metrų. Alkokas sugebėjo išvesti lėktuvą iš suktuko kai iki vandens bebuvo likę keli metrai Taip jie tęsė kelionę link Airijos.

Paryčiui „Vickers "Vimy“ pateko į didžiulę audrą. Ją praskridus prasidėjo smulkus lietus su sniegu. Lėktuvą padengė plonas ledo sluosknis, jis pasunkėjo ir tapo blogiau valdomas. Pilotai pastebėjo, kad pasikeitė variklių gausmas ir sunaudojama daugiau kuro. Norėdamas palikti pavojingą apledėjimo zoną, Alkokas ėmė kilti vis aukščiau, kol pasiekė 4000 metrų aukštį. Tačiau ir ten apledėjimas nesibaigė. Storas ledo sluoksnis jau dengė ne tik sparnus, lėktuvo spyrius, bet ir variklių oro angas... Braunas beregint suprato, kad jų padėtis – sunki. Jis atsisegė saugos diržus, pasiėmė peilį ir išlipo iš kabinos ant apatinio sparno. Laikydamasis spyrių bei atotampų priartėjo prie dešinio variklio. Variklio oro anga buvo pazdengta ištisiniu ledu. Po kelių stuktelėjimų ledas nukrito ir iš karto pagerėjo variklio darbas. Tą patį teko pakartoti ir su antrojo variklio anga. Bet apledėjimas nesiliovė. Abu lakūnai bijojo, kad reikia sustabdyti apledėjusį variklį, nes kitaip jis perkais ir sudegs.

Ieškodamas išeities, Alkokas nusprendė gerokai nusileisti, išeiti iš debesų ir surasti zoną, kurioje negrėstų apledėjimas. Apatinis debesų padas buvo 300 metrų aukštyje. Ten dulkė smulkus lietus ir ledas pradėjo tirpti nuo lėktuvo dalių. Galima buvo ramiai skristi toliau. Alkokas vėl paleido variklius.

Dabar atrodė kad jau niekas nesukliudys sėkmingai užbaigti skrydį. Ir iš tiesų - Brauno navigacija buvo tiksli ir po pusvalandžio horizonte pasirodė žemė. Jie priartėjo prie nedidelių salelių į Vakarus nuo Airijos krantų. Nuo kurso buvo nukrypta tik keliolika kilometrų. Toks nukrypimas neturėjo jokios reikšmės trijų tūkstančių kilometrų kelyje. Šturmanas džiaugsmingai plojo pilotui per petį ir iš visų jėgų šaukė, bergždžiai stengdamasis perrėkti variklių gausmą.

Viename stambiausių London Heathrow oro uostų, didžiulių metalo ir stiklo rūmų kampe yra kuklus paminklas lakūnams Džonui Alkokui (John Alcock) ir Artūrui Braunui (Arthur Brown), kurie 1919 metų birželio mėnesio 14-15 dienomis be nusileidimo perskrido Atlanto vandenyną
Lakūnai pasiekė Airijos krantus netoli Clifden žvejų miestelio. Nusižiūrėjo pievą ir nutarė leistis. Dvimotoris lėktuvas švelniai palietė žolę, tačiau, mažėjant greičiui, ratai ėmė klimpti į minkštą gruntą. Ratams įklimpus į žemę, lėktuvas sustojo ir smigo nosimi aukštai pakeldamas uodegą. Mirtinoje tyloje šturmanas į borto žurnalą užrašė paskutinius žodžius: „Atlantas perskristas. Aštuntą valandą keturiasdešimt minučių nusileista Airijoje“. Išlipę draugai džiaugsmingai apsikabino. Alkokas išsitraukė viskio butelį ir abu atšventė savo pergalę.

 Taip jau atsitiko, kad šio tikrai didvyriško skridimo dalyviai kukliai grįžo prie savo darbų ir niekas nekėlė jiems tiek ovacijų, kiek 1927 metais, žymiai vėliau ir tobulesniais lėktuvais Atlantą perskridusiems – „Atlanto nugalėtojui“ Č. Lindbergui arba K.Čemberlenui.. Piniginį laikraščio prizą Londone jiems įteikė Britanijos Karo ir Aviacijos sekretorius Vinstonas Čerčiilis. Karalius Jurgis V suteikė abu lakūnus pakėlė į riterius.

Tik kuklus paminklas didžiuliame aerodrome primena šį didvyrišką skridimą. O Anglijos Enciklopedija rašo: „1919 metų birželio 14 dieną du buvę Anglijos karo lakūnai, pilotas D. Alkokas ir šturmanas A.Braunas startavo dvimotoriu biplanu Vickers "Vimy" iš Harbom Grace Niūfaundlende ir po 15 valandų 57 minučių skrydžio vidutiniu 190.7 kilometrų per valandą greičiu, sunkiomis oro sąlygomis nuskrido 3041 kilometrą ir nusileido vakarinėje Airijos pakrantėje. Tai buvo pirmasis aviacijos istorijoje perskridimas per Atlantą be nutūpimo“.

2005 metais du lakūnai – Styvas Fosetas (Steve Fossett) ir Markas Rebholcas (Mark Rebholz) pakartojo legendinį skrydį su „Vickers Vimy“ kopija.




 

 

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienis

Michael Collins

Visa Maiklo Kolinzo giminė pašventė save karo tarnybai. 1916 metais Meksikoje jo senelis tarnavo kartu su generolu Džonu Peršingu (John Pershing) ir savo tarnybą baigė turėdamas generolo laipsnį. Jo dėdė buvo atsakingas už kadrinę JAV armijos sudėtį, kitas dėdė buvo brigados generolas, brolis – pulkininkas, o pusbrolis – majoras. Pagaliau ir jo tėvas Džeimsas Kolinzas taip pat buvo generolas-majoras ir tarnavo JAV misijoje Italijoje. Tačiau pats Maiklas savo knygoje „Carrying the fire“ rašė, kad nepaisant to, kad laikėsi tradicijos ir tarnavo JAV KOP, visada jautė, jog turi kur kas didesnes galimybes įgyvendinti savo pašaukimą. Nuojauta neapgavo – Maiklas Kolinzas pilotavo komandinį „Apollo-11“ modulį, kol abu jo kolegos – Armstrongas ir Oldrinas 24 valandas vaikščiojo Mėnulio paviršiuje.

Maiklas Kolinzas gimė 1930 metų spalio 31 dieną Romoje. Baigė Vašingtono Sent Albans vidurinę mokyklą ir įstojo į Vest Pointo karo akademiją, kurią baigė 1952 metais. Karo tarnybą pradėjo Kalifornijos Džordžo KOP bazės 21-ojoje naikintuvų-bombonešių eskadrilėje, kur skraidė su naikintuvais „Sabre“. Ten jis išmoko skraidinti ir numesti į taikinį atomines bombas. Vėliau buvo perkeltas į KOP Skrydžių bandymų centrą Kalifornijos Edvardso KOP bazėje, ten tarnavo lakūnu-bandytoju, o savo tarnybą karinėse pajėgose baigė turėdamas 5000 valandų skrydžių stažą reaktyviniais naikintuvais.

Kai 1963 metų rudenį NASA paskelbė trečią atranką į astronautų grupę, jos sąraše buvo ir Maiklo pavardė. Ir iš karto jis buvo paskirtas „Džemini-7“ piloto dubleriu.

1966 metų liepos 18 dieną Maiklas kartu su Džonu Jangu (John Young) pakilo į pirmą tris dienas trukusį kosminį skrydį. Tai buvo tikrai rekordinis skrydis – „Džemini-10“ sėkmingai susitiko kosmose ir susijungė su anksčiau paleistu nepilotuojamu zondu „Adžena“. Pasinaudodami jo varikliais astronautai pakeitė skrydžio orbitą ir ten susitiko su kitu nepilotuojamu taikiniu „Adžena“. Maiklas Kolinzas du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir vieno tokio išėjimo metu nuo „Adženos“ demontavo mikrometeoritų detektorių.  Po sėkmingo skrydžio „Džemini-10“ nusileido Atlanto vandenyne, už 529 mylių į rytus nuo Kanaveralo iškyšulio. Tai buvo antrasis „Džemini“ projekto erdvėlaivis, kuris nusileido pirminio gelbėjimo laivo kamerų regėjimo zonoje – nuo lėktuvnešio „Guadalcanal“ jį skyrė tik 2,6 mylios.

Istorinio „Apollo-8“ skrydžio metu Kolinzas dirbo skrydžio valdymo centro kapkomu (capcom – capsule communicator, kapsulės komunikatorius) ir buvo tas žmogus, kuris kalbėdavo su aplink Mėnulį skriejančiais Frenku Bormanu, Džeimsu Lovelu ir Viljamu Andersu. Iš karto po šio skrydžio astronautų biuro vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard) ir Skrydžio operacijų vadovas Dikas Sleitonas (Deke Slayton) pasiūlė Armstrongui, Oldrinui ir Kolinzui „galimybę pasivaikščioti Mėnulyje“. Bet tam reikėjo, kad sėkmingai pavyktų „Apollo-9“ ir „Apollo-10“ skrydžiai. Kolinzas sako, kad jei į pagalbą būtų buvę pasitelkti Las Vegas lažybininkai, jie neabejotinai būtų pasakę, kad „Apollo-11“ skrydžio sėkmė būtų vertinta ne daugiau kaip vienas prie dešimt, o po jų skristi besirengiančiai Čarlzo Konrado įgulai tokia tikimybė padidėtų iki vieno iš keturių.

Kolinzas gana greitai suprato, kad jam nelemta atsidurti Mėnulio modulyje „Erelis“, mat Dikas Sleitonas kietai laikėsi vienos taisyklės – visi komandinių modulių pilotai tuose skrydžiuose, kur bus naudojamas Mėnulio modulis, turi būti skridę erdvėlaivių pilotais. Anot Kolinzo, Sleitonas nenorėjo prileisti prie komandinio bloko valdymo naujokų.

1969 metų liepos 16 dieną NASA „Apollo-11“ su Neilu Armstrongu, Edvinu Oldrinu ir Maiklu Kolinzu išsiuntė į Mėnulį. Po keturių dienų nuleidžiamasis mėnulio modulis „Erelis“ atsijungė nuo komandinio modulio ir lėtai nuplaukė žemyn, link Mėnulio. Nuo pat pradžių Kolinzas paniškai kalbėjo į mikrofoną: „Kalbėkite su manimi, vaikinai“. Dabar jis tapo toliausiai nuo Žemės esančiu vienišu keliautoju... Komandiniame bloke jis rašė: „Dabar esu tikrai vienišas ir absoliučiai atskirtas nuo bet kokios žinomos gyvybės formos“. 

Po to visas pasaulis sulaikęs kvapą tiesioginės TV transliacijos metu stebėjo, kaip kopėtėlėmis į Mėnulį leidžiasi Neilas Armstrongas, išgirdo jo žodžius apie mažą žmogaus žingsnį ir didžiulį žmonijos šuolį. Niekas net negalvojo apie komandinio modulio pilotą Maiklą Kolinzą. Didvyriai buvo tie, kurie išsilaipino Mėnulyje. O juk Kolinzas turėjo realią galimybę grįžti į Žemę vienas... 

Jau vėliau, praėjus daugeliui metų jis papasakojo apie panišką baimę, kuri buvo sukausčiusi jį ten, Mėnulio orbitoje. Labiausiai jis laukė pranešimo apie sėkmingą „Erelio“ startą nuo Mėnulio paviršiaus. Tik šis pranešimas galėjo numaldyti giliausią Kolinzo baimę – būti vieninteliu išsigelbėjusiu įgulos nariu ir grįžti į Žemę su neištrinama žyme. Ištisus dešimtmečius „Apollo-11“ skrydis buvo pristatomas, kaip nepriekaištingai atliktas darbas, kai JAV triumfas, o astronautai vaizduojami, kaip šaltakraujiški vyrukai, be baimės įveikiantys visas kliūtis. Kolinzas parodė, kad buvo ne taip...

Tiesa, tuo metu daug kas nuogąstavo, kad misija gali baigtis nesėkme. Bet tokiu atveju Kolinzas būtų turėjęs atlaikyti milžinišką spaudimą. Todėl suprantama, kad jo baimė buvo pagrįsta ir pati realiausia. Ar patikimas Mėnulio kabinos variklis? Jis niekada nebuvo bandomas Mėnulio sąlygomis, nebuvo jokių garantijų, kad bus kibirkštis. Jei kibirkštis neįsižiebtų, abu astronautai būtų pasmerkti mirčiai. Tačiau netgi jei pavyktų atsiplėšti nuo Mėnulio paviršiaus, reikėjo, kad variklis veiktų 7 minutes. Priešingu atveju jie liktų žemoje orbitoje ir skrietų aplink Mėnulį tol, kol nukristų. Komandinio modulio pilotas neturėjo jokios galimybės nusileisti žemiau – tai būtų grėsę žūtimi visiems „Apollo-11“ astronautams. Išoriškai viskas atrodė ramiai, tačiau net patys skrydžio dalyviai davė ne daugiau kaip 50 procentų sėkmės tikimybę. Taip manė ir vienas iš labiausiai patyrusių Žemės lakūnų Maiklas Kolinzas.

Ne tik astronautai – tam buvo pasirengęs ir Jungtinių Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas. Ant jo stalo gulėjo paruošta kalba tam atvejui, jei „Erelis“ nepakiltų nuo Mėnulio. Bet Maiklas buvo vienas Mėnulio orbitoje. Vėliau jis pasakojo, kad laukdamas žinios apie „Erelio“ startą jis „prakaitavo, kaip nervinga nuotaka“. Jis rašė: „Paskutinius šešis mėnesius mane persekiojo baimė dėl to, kad teks palikti juos Mėnulyje ir keliauti į Žemę vienam. Dabar mane nuo žinios ar tai tiesa, skyrė minutės. Jei jiems nepavyks pakilti arba jie nukris atgal, aš nenusižudysiu, aš turėsiu nedelsdamas grįžti namo ir žinau, kad visą likusį gyvenimą turėsiu šį ženklą“. Iš tikrųjų Maiklas Kolinzas buvo pirmasis žmogus istorijoje patyręs dar niekam nepažintą vienišumo jausmą – apie tai jam po skrydžio rašė legendinis amerikiečių lakūnas Čarlzas Lindbergas.  Kiekvieną kartą kai erdvėlaivis pasislėpdavo nematomoje Mėnulio pusėje, jis tapdavo vienišiausiu žmogumi.

Armstrongas ir Oldrinas parengė Mėnulio kabiną startui, tada Armstrongas paspaudė variklio uždegimo mygtuką ir pakilęs nuo Mėnulio paviršiaus „Erelis“ nuskubėjo prie „Kolumbijos“, kur jų nekantriai laukė Maiklas Kolinzas. Jo baimei neteko įsikūnyti. Visi kartu sėkmingai grįžo į Žemę ir Maiklui nebuvo lemta patirti sunkios kančios.

Tačiau atsitiko kitas dalykas – Kolinzas buvo pamirštas. Dabar daugybė žmonių Žemėje žino Armstrongą ir Oldriną, tai pirmieji žmonės Mėnulyje, Maiklas prisimenamas retai. Lyg būtų buvęs savo kolegų vežikas. Jis pats dėl to nenuogąstauja ir viename interviu pasakė, kad „tai jam buvo garbė“.

Edvinas Oldrinas savo atsiminimuose rašė, jok Maiklas Kolinzas buvo labiausiai treniruotas komandinio modulio pilotas. Vien komandinio modulio simuliatoriuje ji buvo praleidęs 400 valandų ir didžiąją šio laiko dalį – savarankiškai. Astronautas Frenkas Bormanas gyrė Kolinzą dėl „pasiaukojimo“, nes jis niekada nepelnė tokio visuomenės dėmesio, kokį pelnė abu jo kolegos. Nepaisant to jis niekada nesiguodė, netgi privačiuose pokalbiuose.

Viename 2009 metais duotame interviu Kolinzas sakė, kad „aš niekada nesimėgavau dėmesiu. Iš tikrųjų didvyrių netrūksta, jie turi būti garbinami, bet prie jų nepriskiriu astronautų. Mes dirbame labai sunkiai, mes darome savo darbą, kaip įmanoma kruopščiai, bet mes tam ir esame“.

Maiklas Kolinzas parašė keturias knygas: „Carrying the Fire“, „Liftoff“, „Mission to Mars“ ir „Flying to the Moon“. Pastaroji buvo skirta vaikams. Jis buvo pirmasis Nacionalinio aeronautikos ir kosmoso muziejaus direktorius.

Jis puikiai gamino maistą, savo laisvalaikį skyrė žvejybai ir tapybai. Jo paveikslų tematika – peizažai ir laukinė Floridos gamta, taip pat jo paties pilotuotų lėktuvų paveikslai. 

2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Stipri moteris


Jos devizas – „Aš pati“. Nes jei nori, kad būtų normaliai padaryta – nieko neprašyk! Gyvenime visada yra vietos žygdarbiui. Sukurk problemą ir vyriškai ją įveik (svarbiausia – „vyriškai“).

Stiprios moters pasaulis yra kupinas kovų, intrigų ir laimėjimų. Gėrybes reikia iškovoti. Dėl to verta kažką padegti. Artimus žmones reikia apginti, nes jie kvailoki, išsiblaškę ir nenuovokūs. Akivaizdu, kad jie prapuls, vos tik ji nusisuks. Jie užmirš šalikus, neužsiriš batų, paslys ant arbūzo žievės, kurią patys ir numetė.

Stipriai moteriai nepadoru ilsėtis. Ko gi aš kaip kokia durnė sėdžiu ir nieko neveikiu? Ji atslenka iš darbo ir nenuilstamai kuičiasi šeimos labui. Na, o savisaugos jausmo apimta šeimyna krenta ant sofų ir demonstruoja neveiklumą. Kodėl? Apie tai vėliau...

Ji papilkėjusi nuo nuovargio. Bet herojiškai veržiasi kažką plauti ar rausti. Tai pasąmoninis reveransas savoms, kažkada mirtinai nusigalabijusioms moteriškos linijos atstovėms.

Tai toks paplitęs scenarijus! Jis skelbia – tegyvuoja beprasmiškas ir negailestingas darbas! Tai galiojo jos prosenelei, kuri išgyveno karą, nes tada tokia buvo gyvenimo kaina. Jos senelė sovietmečiu realizavo save “sukombinuodama” deficitinių prekių. Tai jos kasė nepabaigiamas lysves kooperatiniuose soduose, sodino bulves ir burokus. Bet net pačiais sunkiausiais laikais bulvės ir burokai kainavo kapeikas. Dabar moteriai ši tradicija įskiepyta su krauju ir kūnu, kurią pažeisti tolygu parodyti nepagarbą savo senelėms ir mamoms. Pats baisiauisias dalykas – mąstymo inercija. Jei taip darė senelė ir mama, ir dar kitos mamos, tai nulipti nuo šio medžio beveik neįmanoma.

Stipri moterisrūpinasi vaikais”. Ne augina, ne auklėjaRŪPINASI. Kodėl reikia rūpintis? Tie vaikai negali pasirūpinti savimi? Jie nukris be jos rūpesčio? Deja, bet stipri moteris galvoja būtent taip.

Jei nori, kad būtų padaryta – niekuo nepasitikėk! Namiškiai nieko negali jau vien dėl to, kad jie – namiškiai. Todėl jiems reikia maksimaliai ir suprantamai paaiškinti. Nes, PRISKALDYS MALKŲ!!! Vaikai pilni jėgų ir tai, kas suagusiam nuobodu, jiems – žaidimas. Jie sau malonumu išplaus indus ir šunį nukirps ir bulves nuskus. Na, kaip mokės. Ir neprastas dalykas yra užmigdyti jų entuziazmą, įkvėpimą ir norą padėti.

Bet mes kalbame apie stiprią moterį. Tokia užduotis kaip tik jai! Jos kritika („iš kur pas tave tokios rankos?“), nepasitikėjimas („pasitrauk, geriau aš pati, tu nemoki“), pasigailėjimas vietoj meilės („kas gi tave į žmonas ims?“) yra nuostabios priemonės įveikti vaikus per rekordiškai trumpą laiką. Po tokio poveikio atžala užmirš valyti dantis ir pamokas darys tik su mama.

- Ir už ką man šita bausmė? – meiliai žvelgdama į neveiklius namiškius atsidūsta stipri moteris.

Su vyru dar paprasčiau. Visų pirma – kandidatas jau pasirinktas atsižvelgiant į paveldėtą scenarijų. Geriausia – buvęs trejetukininkas, toks tipiškas vidutiniokas. Ne Apolonas, bet pageidautina – išgeriantis. Su laiku šis įprotis stiprės, o stipri moteris galės pasiguosti draugėms „Tai mano kryžius!“

Jos aplinkoje stebėtinai daug bejėgiškų ir beviltiškų kvailių. Sipri moteris juos traukia prie savęs. Bet įdomiausia tai, kad šalia jos tokiais pat tampa visiškai normalūs žmonės.

Pavyzdžiui dukros jaunikis – protingas vaikinas. Bet vos tik jaunieji apsikeičia žiedais, jis tampa nevykėliu. Ir tik uošvės pastangomis jis dar užima kažkokią vietą po saule. Ji neapleis jaunos šeimos. Tuo labiau, kai pasaulį išvys anūkai. Juk nepatyrę jaunikliai nugalabys savo vaiką. Juos reikia prižiūrėti.

Kontrolė ir dar kartą - kontrolė! Ausys – stačios, akys – plačios, ranka ant pulso, o rankovėje visada tūzas! Miegoti budriai, arti iki pergalingos pabaigos, lieti devynis prakaitus, kad net žiežirbos lėktų. Ramybė tik sapnuose.

Tiesa – ne visus pavyksta palenkti. Bet verta bandyti dar kartą! Ir jei atsiras jai lygus žmogus, prasidės lenktyniavimas – kuris kurį? Tokios imtynės stiprią moterį daro dar stipresne, didina jos azartą ir kelia savivertę. Jos priešininkas turi du kelius – arba pasiduoda arba traukiasi. Trečio neduota. Stiprios moters neįmanoma perauklėti. Beje, protingieji pasitraukia. Gero kelio, ar ne taip? Kvailys gi, nemato savo laimės. Gyventų šalia stiprios ir nieko nestokotų.

Beje, stipri moteris kažkuo panaši į dievą – ji visais rūpinasi ir myli. Ji žino artimųjų reikmes ir siekius geriau, nei jie. Ji nenuilstanti, jai nereikia poilsio ir meilės. Nes ji pati visais pasirūpins, pamils ir apgaubs neregėtu dėmesiu! Ji puikiai žino, ko jiems iš tikrųjų reikia!

Ką gauna mainais? Kokia vaikams, tėvams, kaimynams, darbui, benamiams šunims ir aplamai - visiems pašvęsto gyvenimo kaina?

Mainais stipri moteris gauna labai keistus dalykus...

Galimybę užmiršti savo gyvenimą. Ji lengvai niekina tas moteris, kurios „rūpinasi savimi“. Kur jos gauna laiką? Na, suprantama, - jos neturi problemų, joms nusispjauti į šeimą, darbą, vaikus. Sėdi ir laižosi kaip katės. Sipri moteris negaiš laiko tokiems niekams. Reikia bėgti. Reikia suspėti. Tada viskas bus – ir poilsis, ir gyvenimas, ir meilė, ir...

O kas tai – „ir“? Stipri moteris iš tiesų pati nežino ko nori. Užklausta atsakys, kad jos laimė – laiku ištekinti draugę, priversti vyrą daryti remontą ir prastumti sūnėną į matematikų konferenciją. Tai, kad tie norai neturi nieko bendro su ja, ji supras ne iš karto Tam reikia laiko, o jo nėra. Reikia veikti. Tiek reikalų! Per anksti nurimti – reikia būti pasiruošus. Nes priešai nesnaudžia...

Užtat galima graužti namiškius ir mėgautis nuoskaudomis: ari, ari ir jokio dėkingumo.. Visiems į viską nusispjauti. Nėra kam tempti šito vežimo, o REIKIA. Vietoj to, kad pasakytų „ačiū“, visi stengiasi pabegti kuo toliau. Kokie nedėkingi! Ji gi žino, kaip padaryti juos laimingais.

Pabaigai – nedidelis testas:

         Ar tavo sūnus pakankamai savarankiškas? Ar jam reikia priminti, kad pavalgytų, persiautų į vasarinius batus ir eitų į mokyklą?

         Tavo dukra – pilka ir nematoma pelytė, na ne pabaisa, bet kažkokia – jokia?

         Tavo draugai ir pažįstami kasdien skambina ir nori pasitarti?

         Tavo vyras – mielas, bet be jokio charakterio, todėl jo kolegos stumdo, kur nori?

         Tavo viršininkas pasitiki tik tavimi, nes nebuvai atostogų jau du metus?

         Tu esi nuolat renkama į tėvų komitetą, moterų rato vadove, tu esi nepamainoma lyderė?

         Jei kas įskaudins senutę, tu būsi pirma ją užstojusi?

Jei atsakei „taip“ – spaudžiu vyrišką tavo ranką!

https://vk.com/baryshni_i_bukovki


2020 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Dievo Kedras

Jis vadinamas Arz Ar Rab, o išvertus – „Dievo Kedras“. Amžinai žaliuojantis šilumamėgis Libano kedras (Cedrus Libani Barr.) yra vienas iš gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, natūraliai augantis tik Libano kalnuose. 

Kedras yra oficialus Libano simbolis ir vaizduojamas valstybinėje šalies vėliavoje, ant pinigų ir pašto ženklų. Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad nacionaliniu paveldu laikomas medis, tačiau Libane jie prilygsta archeologinėms iškasenoms. 1998 metais į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 375 kedrų Becharreh giraitė Beiruto apylinkių Kadiša slėnyje yra vertinama ne mažiau, nei Baalbeko griuvėsiai. Vos septynių hektarų giraitėje yra medžių, kurie gali būti laikomi karaliaus Saliamono šventyklos statybų liudininkais! O du iš jų yra 3000 metų amžiaus! 

Dabar Libane išliko vos 1700 hektarų kedro giraičių. O kažkada jo girios buvo išsidriekusios net 81000 hektarų plote. Todėl šalies valdžia ėmėsi atkurti kedrų miškus, todėl jau galima pamatyti daugybę jaunų medelių. 

Libano kedro kamienas iš tikrųjų įspūdingas – jo skersmuo – iki trijų metrų. Medis išauga iki 30-ies metrų aukščio, jo šakos – beveik horizontalios, – labai plati, 15-os metrų skersmens laja teikia puikų pavėsį. Charakteringas šio medžio bruožas – keli lajų sluoskniai. Dar ir dabar galima aptikti kedrų su keturiais, penkiais ir net septyniais lajų sluoksniais.  Jo žievė yra tamsiai pilka ir skleidžia tokius aromatingus sakus, kad pasivaikščiojimas kedrų giraitėje tampa išskirtiniu malonumu.

Libano kedras auga šaltuose kalnų vietovėse, kur vidutinis lietaus lygis svyruoja nuo 190 iki 800 mm. Žemiausia temperatūra sausio mėnesį – minus 4.5 - 5.4 C, aukščiausia rugpjūčio mėnesį – plius 21.8 - 34.3 C.  Kedro mediena pasižymi ypatingomis savybėmis – jos negraužia kirminai ir yra labai kieta, todėl kvapni, tvirta ir ilgaamžė mediena nuo seno naudota rūmų ir šventyklų statybose. Karalius Dovydas kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose“ (2 Sam. 7:2).  

Kedras yra nereiklus – pakanka užtikrinti pakankamą drėgmę ir maitinti dirvožemį. Šie medžiai mėgsta organinių medžiagų prisotintą gruntą, todėl kasmet yra tręšiami gyvulių mėšlu. Na, o vandens stygius gali sąlygoti atskirų šakų, o po to – ir viso medžio nudžiūvimą. Drėgmė turi pasiekti giliausius grunto sluoksnius – iki pat šaknų. Todėl tai gali įvykti tik ilgalaikiu laistymu. Daug kur sakoma, kad kedras auga lėtai, bet tai galioja tik tuo atveju, kai nepakanka drėgmės ir organinių medžiagų. Palankiomis sąlygomis kedras auga ne lėčiau, nei kiti medžiai. Visgi tam, kad subrandintų savo kankorėžius, kedrui reikia augti net 40 metų. 

Cedrus libani yra Libano medis, tačiau jis sutinkamas ir Sirijos Taurus kalnuose bei pietinėje Turkijoje. Kedrai auga ir Pietų Azijoje – Himalajuose. Pavieniai persodinti medžiai auga Kryme ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje (Batumio, Suchumio ir Sočio miestuose). Kai kas kedru vadina ir kedrinę Sibiro pušį, tačiau nuo pirmų trijų skiriasi tuo, kad jos riešutai yra valgomi. 

Kieta ir šventa kedro mediena ypatingai buvo vertinama miškų neturinčiame Senovės Egipte. Jie buvo įsitikinę, kad derlingumo dievas Oziris Libano kedrą sukūrė specialiai jiems ir gabeno medieną iš Libano kalnų tokiais kiekiais, kad net seniausiame padavime – „Poemoje apie Gilgamešą“ girią saugojo pabaisa. Kedro dervas naudojo balzamuojant faraonų kūnus, o iš medienos gamino sarkofagus – faraonų kapavietėse rasta pjuvenų.  Ypatingai gausiai kedro mediena buvo dekoruota Kufu piramidė. Patikimai įrodyta, kad jau seniausiais laikais kedro mediena būdavo naudojama baldų ir sakralinių reikmenų gamyboje. Tokie gaminiai randami archeologinių kasinėjimų metu. Egipto faraono Tutanchamono (1356—1350 m. pr. Kr.) sarkofago detalės buvo padarytos iš Libano kedro medienos. Kai jis buvo rastas, visos 3200 metų senumo detalės atrodė puikiai. Ne mažiau žinomi ir raižyti iš Rodo salos atgabenti kedro medžio vartai, kurie dabar yra vienoje Versalio rūmų patalpoje. Beje įdomu tai, kad Venecijos statyboje taip pat naudoti poliai iš Libano Kedro. 

Senojo Testamento laikais didžioji miškingojo Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai. O prie pat viršukalnių (daugiau nei 1300 metrų aukštyje) vešėjo ištisos kedrų girios. Jos buvo tokios didžiulės, kad rodėsi, jog tikrai niekada nesibaigs, nors Šventajame Rašte pranašas Izaijas pranašavo: „Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti“. (Iz. 10,19).  Jis buvo teisus - idealiomis sąlygomis Libano kedras gyvena iki 3000 metų, bet jis buvo taip aktyviai kertamas, kad šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200-300 medžių giraitėse dabar auga ne senesni nei 100-200 metų turintys medžiai. 

Daug miško sunaikinta per daugybę karų – asirai ir babiloniečiai kirto kedrus ir vežė į savo šalis, kaip karo grobį. Apie ypatingai svarbų karo grobį minima akmenyje iškaltuose Asirijos ir Babilono metraščiuose. Naujojo Testamento laikais kedro miškų naikinimą pratęsė romėnai. Tiesa, antrame amžiuje po Kristaus, Romos imperatorius Adrianas ėmėsi kedrų apsaugos priemonių ir pastatė aplink mišką akmeninius riboženklius. Šiuo metu yra išlikę apie 200 riboženklių. Tačiau po jo mirties kedrai vėl buvo kertami malkoms, o viduramžiais medžius kirto tam, kad galėtų turėti žemės ūkio naudmenų. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija įsakė aptverti 102 hektarų mišką akmenine siena, kuri turėjo apsaugoti jį nuo kalnų ožių, kurie maitinasi jaunais kedrų ūgliais. 

Paskutinė kedrynų naikinimo banga buvo jau dvidešimtajame amžiuje. 1914-1918 metų Pasaulinio karo metu kedro mediena buvo naudojama... kaip garvežių  kuras. 

Kedras Biblijoje įvairiomis prasmėmis minimas 75 kartus ir visi tie atvejai - Senajame Testamente.

Taurioji šventyklų ir rūmų mediena

Tačiau daugiausia kedrynų išnaikino finikiečiai. Ilgus šimtmečius jie kirto ir pardavinėjo medieną visiems pageidaujantiems ir padarė kedrą savo tautos simboliu. Kedro pirkėjų tarpe buvo Egipto faraonai, Šumerų valdovai, Asirijos, Persijos ir Judėjos karaliai. Finikiečiai paruošė ir atplukdė rinktinius rąstus ir karaliaus Dovydo rūmų statybai: „Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus“ (2 Sam. 5:11). Po Dovydo mirties kedro mediena buvo siunčiama Jeruzalės šventyklos ir paties karaliaus rūmų statybą sumaniusiam jo sūnui Saliamonui:  „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar. 5:25). 

Šventajame Rašte pasakojama, kad karalius Hiramas pats pasirūpino medienos gabenimo būdu ir susiderėjo dėl mainų už ją: „Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. (1 Kar. 5: 24).  Hiramo pagalba buvo tokia didelė, kad pastačius Šventyklą ir rūmus Saliamonas atlygino jam kur kas dosniau: „Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje“. (1 Kar. 9:10-11). Sutikite, kad tai buvo nemažas atlygis, nors pats Hiramas nebuvo tuo patenkintas. Na, o kiek tos medienos ir kaip ją panaudojo Saliamonas, galite nuodugniai išsiaiškinti perskaitę septintąjį Pirmosios Karalių knygos skyrių. 

Deja, smalinga kedro mediena puikiai dega, todėl mes jau niekad neišvysime puošnių Saliamono rūmų – juos sudegino 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užkariavęs Babilono karalius Nebuchadnecaras. Tas pats, kuris sukūrė kabančius Babilono sodus. Išties – viena ranka kuria, kita – griauna. O Tempora, o mores!

Bet ne tik statyboms naudota tauri Libano kedro mediena. Šventasis Raštas liudija ir apie tai, kad geriausi Senojo pasaulio laivų statytojai dėl išskirtinio atsparumo drėgmei ir vabzdžiams plačiai naudojo kedro medieną laivų statyboje. Patikimi ir tvirti finikiečių laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą ir net palei Afrikos krantus. 

Sausringais 1985 metais vandens lygis Kinereto ežere nukrito iki rekordiškai mažo. Ginosaro gyvenvietės apylinkėse atsivėrė ežero dugnas, kur buvo rasta puikiai išsilaikiusi valtis iš kedro, kipariso ir pušies medienos. Ji buvo padaryta be jokios vinies, o po ilgų tyrimų archeologai konstatavo, kad valtis yra iš to laikotarpio, kai Galilėjos ežero pakrantėse pamokslavo Jėzus Kristus. Panašia valtimi galėjo žvejoti ir du broliai, vėliau tapę apaštalais: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“. (Mt. 4:18-20). 

Dievo pasodintas medis

Tačiau kedras Šventajame Rašte šlovinamas visai ne dėl to, kad tai puiki statybinė medžiaga. Biblijos tradicija vertina šį medį dėl išskirtinio kvapo, reto grožio ir ilgaamžiškumo. Iš vienos pusės tai simbolizuoja valdžią, didybę, šlovę ir turtus, iš kitos – tai Dievo valią vykdančio teisuolio simbolis: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“. (Ps. 92,13). Šis įrašas yra Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančio paveikslo „Šv. Kazimieras Trirankis“ kartuše ir liudija apie nepaprastą karalaičio Kazimiero atsidavimą Jėzui. Psalmininkas šlovina Viešpatį ir primena mums, kad šiuos medžius pasodino pats Dievas: „Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti“. (Ps. 104:16), tačiau: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus“. (Ps. 29:5). Suprantama, kad išlakūs medžiai yra regimas Dievo šlovės ženklas, todėl jo balsas visada bus lemiamas.  Jis pasodina žmonėse teisumą ir pakviečia į Dievo valios vykdymą. 

Ilgaamžis Libano kedras mums kalba apie mesijines, Dievo pašventintas dinastijas. Štai pranašas Ezekielis sako, kad „Dievas pats paims ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės ir persodins jį į didingą kalną, kur jis taps puikiu kedru“ (Ez 17). Iš tikrųjų ilgoje Izraelio istorijoje būta ir perversmų ir karalių, kurie nualindavo šalį, bet Viešpats nuolat atnaujindavo mesijinės dinastijos karalystę. 

Mes žinome, kad Šventajame Rašte Izraelis dažnai vadinamas nuotaka, o Giesmių giesmė yra jos pašlovinimas: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu“. (Gg 4:11). Libano dvelksmu kvepiantys drabužiai – tai Dievo pašventinta nuotaka, kvepianti kedro aromatu. O pranašas Ezekielis kalba apie kedrą: „joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“. (Ez. 31:18). Vadinasi ir nuotaka pašlovinta jaunikiu. 

Talmude rašoma, kad švęsdami naujus metus ir šlovindami Dievą, žydai degindavo kedro medieną Alyvų kalne. Nenuostabu tad, kad ir visa Izraelio žemė palyginama su kedrais prie vandens: „Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Sk. 24:6). 

Daugelyje Šventojo Rašto vietų Libano kedras savo aukščiu ir dydžiu yra „medžių princas“: „Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų“.  (Ez. 31:3) – ir visas 31-asis Ezekielio knygos skyrius yra skirtas kedro didingumui. Toks palyginamasis apdainavimas puikiai charakterizuoja galingas ir Dievo šlove apdovanotas to meto Rytų karalystes. 

Neįtikėtinas antiseptikas

Kiekviena kedro dalis pasižymi gydomosiomis savybėmis. Moliniuose šumerų dantiraščiuose jau 5 tūkstančius metų prieš Kristų buvo rašoma, kad kedro spyglių nuoviras ir ekstraktai buvo naudojami kompresams. Ne mažiau vertinta ir įvairiuose religiniuose ritualuose naudota kedrų derva – sakoma, kad ji gerai malšina dantų skausmą. Seniai pastebėta (o mūsų laikais moksliškai pagrįsta) neįtikėtinai stipri kedrų girios aseptika – ten praktiškai nėra mikrobų, todėl laukymėje šalia Libano kedrų galima daryti atviras operacijas ir nepažeisti jokių sanitarinių normų. Na, o kedro pjuvenos puikiai atbaido gyvates, todėl siesta po tokiu medžiu yra tikrai saugi. 

Aromatinga kedro mediena būdavo naudojama apsivalymo ir ligų gydymo ceremonijose (Kun. 14:4, 6, Sk.19:6 ). Mozė paliepė levitams naudoti Libano Kedro žievę apipjaustant ir gydant raupsus. Eteriniais kedro aliejais gydomi įvairūs odos susirgimai, bronchų ligos, šlapimo takų infekcijos bei žaizdos. Judėjai, o po jų graikai ir romėnai naudojo kedro aliejų kosmetinių priemonių gamyboje. 

Legendos, legendos...

Niekas tiksliai nežino, iš kokia medienos buvo pagamintas mūsų Išganytojo kryžius. Sklando įvairios legendos, o viena iš jų teigia, kad po kraujomaišos nuodėmės, kuri aprašyta Pradžios knygos 19 skyriaus 30-36 eilutėse nuo žūties Sodomoje išgelbėtas Lotas gavo iš Abraomo tris šakeles. Patriarchas prisakė išauginti iš jų tris medžius – kedrą, kiparisą ir piniją. Tai buvo nelengva užduotis, nes laistyti medžius reikėjo Jordano vandeniu ir tuo pačiu metu atsilaikyti prieš šėtono gundymus. Lotas įvykdė užduotį ir išaugino vieną medį, kuriame stebuklingai suaugo trys. Saliamono šventyklos statytojai atmetė šį medį, kaip netinkamą. Taip iš jo ir pagamintas Išganytojo kryžius. Tokia yra legenda ir niekas nežino tikrovės. 

Padavimas apie tris Libano kedrus

Senais laikais nuostabiose Libano giriose išdygo trys kedrai. Jie augo labai lėtai, todėl ištisus šimtmečius mąstė apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir žmoniją. 

Kartą jie išvydo miške karaliaus Saliamono žmones, vėliau regėjo, kaip kovose su asirais jų žemė paplūdo krauju. Jie matė savo priešus, matė pirklių karavanus, jų akivaizdoje išrasta abėcėlė, 

Vieną gražią dieną jie nusprendė pasikalbėti apie ateitį. 

- Po to, ką man teko regėti – prabilo pirmasis kedras, - norėčiau tapti galingiausio karaliaus sostu. 

- O aš norėčiau tapti dalimi to, kas amžiams Blogį perkeistų į Gėrį – prabilo antrasis. 

- Norėčiau tapti tuo, į ką žiūrėdami žmonės kaskart prisimintų Dievą – pasiguodė trečiasis. 

Praėjo dar daug metų, kol tame miške pasirodė medkirčiai. Jie nupjovė tris kedrus. Kiekvienas iš jų turėjo savo troškimus, bet realybėje viskas virsta kitaip. Pirmojo kedro medieną panaudojo tvarto statyboje, o iš to, kas liko padarė ėdžias. Antrasis medis tapo stalu ir buvo parduotas prekiautojui baldais. Trečiojo medžio medienos nepavyko parduoti, todėl jis buvo supjautas į lentas ir padėtas saugoti. 

Visi trys medžiai sielvartavo: „Buvome tokia gera mediena! Ir niekas nesugebėjo tinkamai mus panaudoti“. 

Praėjo daug laiko ir vieną žvaigždėtą naktį sutuoktinių pora ieškojo pastogės. Neradę tinkamos vietos prisiglaudė tvartelyje, kuris ir buvo iš pirmojo kedro medienos. Žmona laukėsi ir tą naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias. Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad išsipildė jo svajonė: jis tapo Didžiausiojo Karaliaus – Kristaus sostu. 

Po kelių dešimčių metų viename kukliame kaimo name prie stalo, kuris buvo padarytas iš antrojo kedro medienos,  susėdo trylika vyrų. Prieš valgį vienas iš jų ištarė kelis žodžius apie ant stalo esančią duoną ir vyną. Tą akimirką antrasis kedras suprato, kad kaip tik dabar jis tapo ne tik duonos ir vyno pagrindu, bet ir amžinos Dievo ir Žmogaus sąjungos dalininku. 

O kitą dieną iš dviejų trečiojo kedro lentų buvo sukaltas kryžius. Po kelių valandų buvo atvestas neįtikėtinai sužalotas žmogus ir prikaltas prie jo vinimis. Trečiąjį kedrą apėmė siaubas ir jis ėmė keikti savo likimą. Bet nepraėjo ir trys dienos, kai ir jis suprato savo dalią: ant kryžiaus kabojęs žmogus tapo Pasaulio Šviesa, o pats kedro medienos kryžius iš kankinimo įrankio virto į šlovės simbolį. 

Išsipildė visų trijų Libano kedrų lemtis. Taip ir būna su svajonėmis – jos išsipildo, bet visiškai ne tuo būdu, kokio norime. 



Atsipalaiduok


Pasaulis įvairus. Kiekviena diena – tai dar vienas takelis tavo gyvenime. Neieškok tvarkos ir teisybės, nes tokios, kurią įsivaizduoji tiesiog nėra. Gal kas patars susitaikyti. Aš prašau atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti apsimoka. Įsivaizduok visas savo bėdas, kaip tvirtai tave už rankų, kojų laikančius žmones. Beprasmiška plėšytis ir laisvintis. Jie laikys dar tvirčiau. O kai tik atsipalaiduoji – jie pavargsta laikyti ir paleidžia. Neblogai, ar ne? #pasirinkimas #atsipalaidavimas #problemos #meilėsryšys #įtampa

2020 m. birželio 10 d., trečiadienis

Kokia moteris yra nepamirštama?


"Mačiau ją praeinant. Ir mylėsiu ją iki mirties”,
Niekas negali žinoti, kam skirti šie žodžiai. Bet viena yra tikra: nuo amžių pradžios buvo tokių moterų, kurios tarsi gimė būti žavingomis ir grakščiomis. Ir dėl to amžiams išliko jas pažinusių žmonių širdyse.
Kas daro jas neužmirštamomis? Kodėl vienos moterys yra tokios magiškos, kai tuo tarpu kitos yra geros ir patrauklios, bet išnyksta istorijoje? Nėra lengvo atsakymo. Tačiau jei teirausitės vyrų (kurie turėtų žinoti), jie vėl ir vėl minės tam tikras savybes.
  1. Dauguma nepamirštamų moterų turi seksualų patrauklumą. Tačiau vien to nepakanka. Didžioji tų moterų dalis išlaikė savo žavesį iki senatvės ir nuolat palaikė jaunystėje juos mylėjusių vyrų dėmesį. Grožis nekenkia, bet tiesa ir tai, kad kai kurios patrauklios moterys nebuvo gražios.
  2. Ko gero universalus atsakymas būtų šis: nepamirštama moteris yra šilta ir jautri. Trys iš keturių vyrų teigia, kad jautrumas yra patraukliausia moters savybė. Prancūzų rašytojas Raoul de Roussey de Sales sakė: “Yra tokie žmonės, kurie perduoda kitiems ypatingą emocinę atmosferą, kurie parodo, kaip mylėti, kentėti, būti laimingu ir juoktis iš juokingų dalykų”.
  3. Nepamirštama moteris pažįsta tave. Jos protas yra atviras tavo mintims, jos širdis atvira tavo džiaugsmui ir liūdesiui. Ji nėra gyvenimo stebėtoja. Atvirkščiai – ji yra gyvenimo centre. Jai rūpi. Visi įvykiai yra jai ir ji yra  įvykiuose.
  4. Visa, ką vyras patiria su tokia moterimi išlieka giliai atmintyje. Nes ji buvo sužavėta, suintriguota, smalsi ... jis prisimena tą rytą, kai nuvežė ją į žuvų turgų pusryčiauti; nes jai buvo smagu vaikščioti per lietų naktį, kai sugedo mašina, jis prisimena ją kaskart, kai lyja lietus. Ji yra laiminga, kai valgo valtyje ir kai pietauja išskirtiniame restorane. Ji visada priklauso tai akimirkai, kuri yra dabar. Ir ji visiškai atsiduoda tam, ką dabar daro. Beveik visos besąlygiškai mylimos moterys pasižymi šiuo gyvenimo akimirkos džiaugsmu.
  5. Kadangi nepamirštama moteris yra jautriai atliepianti kitam, ji turi nuostabią savybę pamatyti vertingus dalykus kitame.  Jis yra šmaikštus, bet drovisi tai daryti, todėl kiti to nežino. Ji uždega šia vyro savybę ir palaiko ugnį. Iš išorės jis – verdantis katilas, o viduje – svajingas idealistas. Atliepianti moteris tyliai ateina į šią slaptą vietą ir jaukiai mėgaujasi.
  6. Paradoksas, bet neužmirštama moteris turi gilų vienatvės poreikį. Ji yra savaime suprantamas žmogus. Ji nepasimetusi minioje, bet tai nereiškia, kad ji išsiskiria kaip vakarėlio “žvaigždė”. Greičiau, ji jaučia ramybę ir asmeninį saugumą. Kai kurie jos džiaugsmai yra vidiniai, jos pasitenkinimas egzistuoja mintyse ir vaizduotėje. Šis vientisumas ir vidinis turtingumas apsaugo tokią moterį nuo bet kokio vergiško noro įtikti. Tai suteikia nuostabų paprastumą ir apsaugo ją nuo nervingumo ir smulkmeniškumo.
  7. Nepamirštama moteris yra moteriška, bet nebūtinai. Vienas jaunas šokių mokytojas pasakė stulbinančią frazę: “Ta moteris, kuri “prastuminėja” savo moteriškumą, yra visiškai nemoteriška. Moteriška moteris niekada to neįrodinėja. Jai nebūtina kas kartą įsiterpti į pokalbį.  Ji nesistengia būti pastebėta. Tiesiog būdamas šalia jos jautiesi vyru”
  8. Vyrai teigia, kad šį jausmą sukelia tai, kad moteriška moteris yra švelni vyrui. Ji niekad nemąsto apie tai, kad yra būtina visomis išgalėmis išsikovoti tai, kas jai priklauso. Jai patinka vyrai, ji gerbai ir žavisi tuo, ką jie stengiasi pasiekti, ji viliasi, kad padarys juos laimingais. Jos moteriškumas pasireiškia ne seksualiu meistriškumu ar išblukusiu bejėgiškumu ir noru rengtis pagal paskutinę madą. Jos moterškumą formuoja švelnumas, rūpestis ir noras aukotis kitam.
  9. Ar nepamirštama moteris turi būti protinga? Neįtikėtinai daug vyrų atsako į šį klausimą “taip”. Protingumas perauga turtingą ir brandžią išmintį, į tą magiją, kuri padeda išgyventi šiame pasaulyje. Bet išmintis gali tapti tą realybę griaunančiu ginklu. Jei moters intelektas yra akmuo, po kuriuo kiša mažus, vyrą naikinančius sprogmenis, ji taip pat bus nepamirštama, bet ne dėl to, kad teikia džiaugsmą. Jei jos intelektas yra priedas prie subtilaus supratimo, jis padės nutiesti tiltą tarp vyro minties ir jos minties. Jei vyras pokalbyje supranta, kad yra kur kas šviesesnis ir gilesnis, tada jis prisimins moterį su šiluma ir jaukumu.
  10. Kas dar? Nors tai gali nuskambėti kaip Viktorijos laikų sentencija, moteris yra nepamirštama dėl to, kad ji yra gera. Be abejo, kai kurios labai nesąžiningos, nenuoširdžios ir nuo meilės laisvos ponios įsikuria savo vyrų galvose. Bet stebėtina tai, kad nepamirštamos moterys gal būt ne visada buvo eilinės, tačiau visada – kilnios, mylinčios, drasios ir dosnios.
  11. Žinoma, tos moterys, kurios stokoja šių savybių, gali trumpam sužavėti. Tačiau gerumas yra gražesnis už bet ką. Smulkmeniškumas ir neapykanta, niekšingumas ir godumas yra trumpalaikiai, bet to pakanka, kad moters veidas būtų subjaurotas.
  12. Ir galų gale nepamirštama moteris kitus daro didesniais už gyvenimą. Ji suteikia vyrui gyvenimo prasmę, suvokimą, kad jis yra daugiau nei mano, veda jį toliau, nei jis manė galintis eiti. Kai esi su moterimi, tikrai žinai ir tiki. Tu sakai tuos dalykus ir darai tuos darbus, kuriuos visada norėjai daryti, bet kažkaip neprisivertei taip kalbėti ir elgtis su savo draugais. Ir galų gale labiausiai nepamirštama moteris yra ta, kuri išlaisvina dvasią iš slaptavietės.
Nedaug moterų gali perversti savo gyvenimo lapus, kurie tapo ryškiais tūkstančių žmonių atmintyje. Bet kiekviena moteris galėjo tapti nepamirštama tam vyrui, kuris ją mylėjo ir ir pasirinkdavo. Nes ta moteris, kurią vyras atsimena, galų gale yra ta moteris, kurios jam reikia, kuri nuramina, kuri gali suteikti jam saugumą ir vaisingą patirtį. Ir kuo daugiau ji trokšta gyventi tikrą gyvenimą, tuo labiau ji myli, tuo švelnesnė yra savo santykiuose, tuo jautresnis jos attliepas, tuo labiau jai reiks moters savyje ir dėl viso to ji taps nepamirštama.
Ardis Whitman
Vertė Arnoldas Stasiulis

2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Virš Vitebsko


Šiame paveiksle matome patį Šagalą ir jo žmoną pakilusius virš gimtojo Vitebsko. Dailininko mūza Bela buvo rafinuota turtingo juvelyro dukra. Ji ilgai bandė savo tėvų kantrybę, kai nusprendė ištekėti už viltis teikiančio  dailininko. Laimei Šagalas išaugo iki modernaus dailininko.
Dailininkas pavaizdavo visa, kas jam brangiausia – save, savo mylimąją Belą ir gimtąjį Vitebską. Laimingi įsimylėjėliai ignoruoja žemės trauką ir apsikabinę skrenda virš savo miesto. Šagalas laiko savo žmoną apglėbęs o ji moja ranka. Apačioje matome vienspalvius, pilkus namus, tik vienas namas paveikslo gilumoje – raudonas. Kadangi paveikslas tapytas 1918 metais, galima įtarti – kad raudonasis namas – bolševikų būstinė. Pačioje paveikslo apačioje matome medines tvoras, kurios ir skirdavo namus. Dar tais pačiais 1918 metais Markas Šagalas susižavėjo naująja bolševikų valdžia ir Spalio revoliucijos metinių proga tas pačias tvoras išmargino unikaliais bolševikiniais grafičiais.
Dangus labiau baltas, nei žydras, labiau monotoniškas ir sunkus, nei skaidrus. Pats Šagalas ir jo žmona apsirengę tamsiais rūbais ir tai ištraukia juos į priekį. Žiūrovas yra tarsi pakilęs kartu su jais. Pora sklendžia kaip aitvaras vėjyje, miestas liko toli apačioje, tai pabrėžia didelės figūros ir santykinai maži namai. Mes net matome žemės išlinkimą – tiek aukštai jie pakilo.
Paveikslas dar ypatingas tuo, kad jame dera kasdienybė ir pakylėta romantika. Kairiajame apatiniame kampe matome pikantišką detalę – kas gi ten darosi patvoryje? Kažkas nusileido kelnes ir lengvinasi! Netikėtas dalykas viename iš romantiškiausių Šagalo kūrinių!
Bet viskas čia dera – ir skrydis, ir plikas užpakalis ir elegantiška Belos suknelė, o ji nėra abstrakti egzaltuota ponia. Pastebėkite dar vieną dalyką – paties Šagalo figūra kampuota, o Bela – užapvalintų linijų. Ji daugiau nei reali – tie nėriniai suknelės apačioje, tie kruopščiai išpiešti bateliai. Menotyrininkai nuolat stebėsis kaip dailininkas sukūrė tokią nesibaigiančią meilės simfoniją ir dedikavo ją realiai, daugybę metų su juo gyvenusiai moteriai!
Yra manoma, kad Šagalas omenyje turėjo ir kitokią “meilę” ir abi figūras pavaizdavo susipynusias neįmanomu būdu. Jos tarsi prigludusios viena prie kitos ir yra tarsi “aptiktos” bandant surasti geriausią padėtį savo rankoms. Tačiau mes puikiai suprantame, kad tokios padėties tiesiog nėra, nes tai – meilės judesys.
Tokia abejotina figūrų padetis sukėlė Šagalui problemų Paryžiaus salonuose. Nepaisant to, kad veikėjai – visiškai apsirengę, skirtingai ir nenatūraliai nukreiptos kojos ir rankos pakankamai aiškiai leido suprasti puritoniškai publikai, kad čia vaizduojama tikra pornografija, nors vienintelė apnuoginta Belos kūno dalis – jos riešas.
Šagalas mėgo tapyti save ir Belą. Tuose paveiksluose jie yra pakilę nuo žemės. Paveikslas “Virš Miesto” yra jų meilės šventė ir poros manifestas po vestuvių.
Štai kaip Šagalo mylimoji Bela Goldenberg pasakojo apie jų sužadėtuves:
“Staiga pajutau, tarsi kilčiau į orą. Tu stovėjai tik ant vienos kojos, lyg kambario sienos jau nebegali talpinti tavęs. Tu pakilai iki lubų. Tavo galva atsigręžė į mane ir pasuko mano galvą į tave. Mes skridome virš gėliu lauko, virš langinėmis puoštų namų, stogų, kiemų ir bažnyčių”
Šis jausmas buvo abipusis, todėl Šagalas ne kartą tapė jų meilę skelbiančius paveikslus. Ir juose matome skraidančią porą, Belos žodžiais tariant “taip, lyg tame nebūtų nieko neįprasto”. Romantinės Šagalo metaforos yra lengvesnės už orą, pakylėtos, jos sklando ir tiesiog kelia mus aukštyn.
Paveikslas “Virš Miesto” (kitur – “Virš Vitebsko”) yra eksponuojamas Maskvos Tretjakovo galerijoje.
Tikrasis paveikslo dydis - 45 x 56 cm