2021 m. liepos 12 d., pirmadienis

Padangių merginos

Kai sėdime lėktuve ir įprastu judesiu užseginėjame diržą, žinome, kad netrukus mus aptarnaus mielos stiuardesės, kurios teiks begalę malonumų ir paslaugų. Tai, kad lėktuve mus aptarnaus, maitins ir net linksmins tapo įprastu reiškiniu, kaip ir pats skrydis iš vieno miesto į kitą.

Tačiau stiuardesės atsirado gerokai vėliau, nei keleiviniai lėktuvai. Aviacijos eros pradžioje keleiviai būdavo paliekami likimo ir piloto valiai. Tai gal būt ir suprantama – vienintelė paslauga, kuri buvo reikalinga skrendant pirmaisiais aeroplanais – popierinis (ar bet koks kitas) paketas. Tų laikų lėktuvai buvo negailestingi, o lėktuvų salonai daugiau panešėjo į traukinių vagonus.

Pirmieji stiuardai buvo vyrai – juos rinko iš prabangių restoranų oficiantų tarpo. Tai prasidėjo  europietiškose avialinijose apie 20-uosius praėjusio šimtmečio metus. To meto palydovų darbą vadinti sunkiu yra sudėtinga – jų pareigos buvo padėti pakilti keleiviams į lėktuvą ir pasibaigus jam padėti iš jo išsikraustyti. Skrydžio metu paduodavo paketus ir įpildavo atsigerti. Palydovų apmokymas trukdavo 2 mėnesius. Jie mokėsi jūrinių mokslų, mechanikos, irklavimo ir mazgų rišimo. Be to jie turėjo mokėti tris kalbas.

Situacija pasikeitė 1930 metais, kai Amerikos kompanijos „United Airlines“ direktoriaus kabinetą įžengė energinga medicinos sesuo Ellen Church ir įtikino vadovybę, kad yra būtina teikti medicininę pagalbą keleiviams skrydžio metu. To pasekmė – Church ne tik buvo pakviesta į darbą, bet jai pasiūlyta pasitelkti dar kelias merginas į pagalbą. Joms buvo suteiktas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, kuris virto dešimtmečiais.

Pirmiems skrydžiams atrinko aštuonias medicinos seseris. Kompanija net sukūrė instrukcijas, pagal kurias į stiuardeses buvo priimamos ne jaunesnės, kaip 25 metų ir ne sunkesnės nei 53 kilogramai, ir ne aukštesnės nei 163 centimetrai. Jos privalėjo turėti medicininį išsilavinimą ir patrauklią išvaizdą.

Be medicininės pagalbos ir kavos puodelio ar gaivinamųjų gėrimų, stiuardesės privalėjo atlikti net vyrams sunkias užduotis – reikėjo padėti sukrauti bagažą, o tarpinių nusileidimų metu tampyti kibirus su degalais lėktuvui. O atvykus į galutinį punktą privalėjo padėti antžeminiam personalui įridenti avialainerį į angarą !

Pirmasis lėktuvo skrydis su stiuardese įvyko 1930 metų gegužės 15 dieną, o keleiviai buvo labai patenkinti naujove. Tai buvo "United Airlines” reisas iš San Francisko į administracinį Vajomingo valstijos centrą Šajeną. Jas iš karto ėmė vadinti „padangių merginomis“. Prieš skrydį stiuardesės turėdavo sutvarkyti saloną ir pilotų kabiną, patikrinti ar saugiai pritvirtinti keleivių krėslai. Kai salone būdavo musių stiuardesės privalėjo jas išmušti.

 Po to jos sverdavo keleivius ir bagažą, palydėdavo į saloną ir išsodindavo į vietas. Skrydžio metu privalėdavo išdalinti kramtomąją gumą, pledus, šlepetes, valyti keleivių batus, sekti, kad šie nemėtytų nuorūkų už borto ar per apsirikimą neatidarytų išeinamąsias duris vietoje tualeto, o šį privalėjo tvarkyti po kiekvieno keleivio apsilankymo. O svarbiausia – jos turėdavo atitraukti keleivių dėmesį nuo minties apie katastrofą.

Merginos dirbdavo po 100 valandų per mėnesį ir gaudavo 125 dolerių atlyginimą. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Aviakompanijų vadovai, keleiviai ir pilotai džiūgavo, tik pilotų žmonos pasisakydavo prieš patrauklias savo vyrų bendradarbes. Tačiau kas jų klausė?

1930 metais nusifotografavo pirmosios aštuonios medicinos seserys su stiuardesių uniformomis (pagal laikrodžio rodyklę apačioje iš kairės): Ellen Church, Alva Johnson, Jessie Carter, Ellis Crawford, Harriet Fry, Cornelia Peterman, Inez Keller ir Margaret Arnott.

 1944 metais į darbą buvo priimtos pirmosios „Pan American“ stiuardesės – vyko karas ir vyrų trūko. Naujosios bendradarbės mokėsi tų pačių mokslų, kaip ir vyrai. Nuo to laiko „Panam“ stiuardesės ir stiuardai už tą patį darbą gauna tokį pat atlyginimą.

Ilginant „Pan American“ maršrutus, augo paskirties punktų skaičius užsienyje, Taip didėjo šios profesijos patrauklumas. 50-ųjų metų stiuardesės iš tiesų buvo neeilinės. Į darbą būdavo priimama tik viena iš šimto kandidačių. Daugumoje tai buvo vidutinės ir aukštesnės klasės atstovės, mokančios mažiausiai dar vieną kalbą, turinčios aukštąjį išsilavinimą. Įvairiu metu „Pan American“ dirbo kelios „grožio konkursų“ nugalėtojos – Mis Švedija, Mis Liuksemburgas, Mis Puerto Rikas, Mis Prancūzija, Mis „Tarptautinės avialinijos“. Jos nešiojo kepuraites ir baltas pirštines, puikiai įvaldė „kliperio nėrimą“ – gracingą nusilenkimą paduodant gėrimus. Šios išrinktosios keliavo po pasaulį kiekvieną kartą kelioms dienoms sustodamos egzotiškuose užsienio miestuose, bendraudavo su pačiais įvairiausiais žmonėmis iš aukštuomenės, su elitu. Atsitikdavo taip, kad kai kurios, padirbėjusios porą metų, susirasdavo lėktuve savo „svajonių princą“ ir ištekėdavo.

Pirmoje klasėje būdavo tiekiama su sidabriniais įrankiais ir brangaus porceliano bei firminio krištolo induose. Į palydoves imdavo ne vyresnes kaip 28 metų merginas. Jos turėdavo būti netekėjusios, maždaug vienodo 165 centimetrų ūgio ir 54 kilogramų svorio. Ir po to, kai jos būdavo priimtos nuolat tikrindavo svorį, kad jos „išlaikytų figūrą“. Prieš kiekvieną skrydį prie įgulos prieidavo inspektorius ir ... į liemenį žnaibydavo kiekvieną stiuardesę, - ar nėra po suknele standinančios juostos, ar nepasirodė atliekami riebalai?

 Stiuardesių plaukai negalėjo liesti apykaklės, reikėjo nuolat vaikščioti su aukštakulniais bateliais. Joms būdavo dėstomos kosmetikos pamokos, mokoma kaip išsaugoti jaunystę, šviežumą ir stangrumą. Stiuardesių lūpos turėjo būti dažytos ir nuolat šypsotis. Net skrydžio metu jos turėdavo rasti laiko pasidažymui, sutvarkyti antakius ir blakstienas, pasitikrinti manikiūrą ir dar kartą apžvelgti savo kostiumą.

1944 metais į darbą buvo priimtos pirmosios „Pan American“ stiuardesės.

Nepaisant romantiško vaizdo, skrydžiai vis dėlto labai vargina. Dirbti 10 000 metrų aukštyje yra sunku. Nepriklausomai nuo metų laiko lėktuvai būna užpildyti. Jei tai ne sezono metais kompanija nuleidžia kainas ir taip užpildo atliekamas vietas. Tipiška stiuardesės darbo diena – ilgos valandos ant kojų ir nepriekaištingas įnoringų keleivių aptarnavimas. Kiekvienas reikalauja individualaus priėjimo ir dėmesio. Tenka taikstytis su blogu oru, su „oro duobėmis“, tvarkaraščio pakeitimais ir būtinai išlaikyti geras manieras. Tai nėra lengva.

Kaip ir lakūnai stiuardesės turi prisitaikyti prie laiko juostų, - neretai tai sutrikdo širdies ir skrandžio veiklą, o sausas salono oras džiovina organizmą. Pridėkite ilgas budėjimo dienas ir nutrauktą poilsį bei nepastovų darbo grafiką.

Atskridusios į kitą miestą palydovės dažniausiai būna viešbučiuose ir ilsisi. Dėl to „kaltas“ laiko skirtumas tarp kontinentų. Po darbo, kuris ėjo pagal „gimtąsias valandas“ visą naktį, jai tenka eiti miegoti ir keltis pamiegojus 3-4 valandas. Vėliau užsidaro parduotuvės ir lankytinos vietos.

Kai iš Europos į Ameriką atskridusi stiuardesė krenta miegoti, gali atsibusti paie 11 valandą vakaro su spazmais skrandyje. Nelieka nieko kito kaip užsakyti maistą į numerį, - paskui ilga nemiga iki ryto, o tada – vėl į reisą.

Lėktuvo salone laukia 400 pailsėjusių „Boeing-747“ keleivių. Juos aptarnauja 10-13 palydovų. Trys dirba pirmoje klasėje, trys – „clipper“, kiti – ekonominėje. Tiems 6 palydovams tenka aptarnauti 340 keleivių... O tarp keleivių neretai būna „vaiduokliai“ – taip yra vadinami nežinomi kompanijų tarnautojai skrendantys inkognito. Jie stebi stiuardesių darbą ir atskridę rašo ataskaitas, kruopščiai analizuodami trūkumus ir klaidas. Yra vertinamas ištisas saugumo reikalavimų, profesionalizmo ir kompleksas, jų sugebėjimas šypsotis, surasti vizualų kontaktą su keleiviais, sugebėjimas įtraukti juos į pokalbį ir greitai išdalinti žurnalus.

Iki 1989 metų „Pan American“ dar vis tikrindavo svorį, tačiau kai 116 neteisėtai „dėl per didelio svorio“ atleistų stiuardesių buvo išmokėta 2,3 milijono dolerių kompensacija, buvo sumažinti reikalavimai.

Amerikoje yra retai pereinama iš vienos kompanijos į kitą – „svetimas“ stiuardeses ir „svetimus“ stiuardus ima nenoriai dėl to, kad jie turi kitus įgūdžius ir mokėsi kitoje mokykloje.

Pareigos

Stiuardesėms, kaip ir pilotams prieš srydį tikrinama sveikata. Be viso kito jos privalo gerai atrodyti. Pagrindinė taisyklė – visada būti formoje. Nes nuo jo priklauso keleivių nuotaika. Todėl palydovėmis gali dirbti ramaus ir subalansuoto būdo merginos ir moterys. Ypatingi reikalavimai keliami stiuardesių išvaizdai. Apranga turi būti prižiūrėta, o makijažas – saikingas. Toks įvaizdis turi kelti keleivių pasitikėjimą.

Pačiame lėktuve stiuardesių brigados pasidalina atsakomybę ir gauna numerius. Pirmoji atsako už avarinę įrangą ir gelbėjimo priemones, antroji – už maitinimą, trečioji – už bagažą, ketvirtąjai priklauso prižiūrėti salono inventorių. Nai ir kas be ko, esant būtinybei, kiekviena privalo sugebėti pavaduoti savo draugę. Bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku palydovės privalo perskaičiuoti ir priimti bagažą. Būtent jos atsako už kiekvieną lagaminą. Be to jos turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą – juk būtent medicinos seserys tapo pirmosiomis stiuardesėmis istorijoje.

 Ore joms tenka nelengvi išbandymai. Taip 2003 metų rugsėjo mėnesį reiso iš Barnaulo į Frankfurtą metu lėktuve pagimdė viena iš keleivių. Pačiame kelio viduryje jai prasidėjo sąrėmiai, tad stiuardesės pačios priėmė gimdymą. Kai lėktuvas nusileido Frankfurte, vokiečių gydytojai pagyrė merginas už puikų darbą.  Ir motina, ir padangėse gimęs berniukas buvo sveiki - jiems negrėse joks pavojus. Tų pačių metų vasario 9 dieną „Air China“ lėktuve, kuris skrido iš Pekino į Milaną kinietė moteris pagimdė dukrą. Tiesa laineris neplanuotai dėl to tūpė Maskvoje, tačiau atvykę gydytojai tegalėjo konstatuoti, kad gimdymas priimtas nepriekaištingai. Stiuardesės nukirpo bambagyslę, dezinfekcijai naudodamos „Russkaya Vodka“.

Tačiau būna ir kitokių atvejų – kartais lėktuve pradeda siautėti koks įgėręs pilietis. Stiuardesių darbas yra juos nuraminti. Nereti atvejai, kai įsisiautėjusius tenka surišti. Tačiau ne visada tai baigiasi sėkmingai. 2003 metų spalio mėnesį pirmą kartą civilinės aviacijos istorijoje „AeroMexico“ keleivinio lainerio įgula buvo kaltinima dėl keleivio nužudymo. Orlaivio stiuardesės žiauriai nukankino 25 metų austrą. Alexander Ziess iš Tirolio pirmą kartą gyvenime susirengė į tolimą kelionę. Meksikos ir vaišingų merginų grožybės taip pakerėjo, kad į „AeroMexico“ Boeing-747, skrendantį iš Mechiko į Paryžių jis pakilo gerokai linksmas. Mėgaudamasis komfortabiliu skrydžiu ir artėjančiu audringu poilsiu Prancūzijos sostinėje, lėktuve nusipirko 0,75 ltr viskio „Jack Daniels“. Netrukus ir ištuštino visą butelį. Gėrimas suveikė greitai, tad tirolietis ėmė kabinėtis prie keleivių ir siūlė pasigalynėti. Visi įkalbinėjimai buvo bergždi – chuliganas tik dar labiau siautėjo. Pagaliau dėl keleivių ir skrydžio saugumo stiuardesės buvo priverstos užpulti Ziess`ą ir apvynioti jį lipnia juosta. Keleivis stipriai priešinosi, sudraskė savo pančius ir pareiškė, kad netrukus susidoros su savo kankintojomis. Tuomet, su piloto  ir kelių keleivių pagalba buvo apvyniotas virve ir pririštas prie krėslo. Austras nenurimo ir grubiai keikėsi. Tada viena iš stiuardesių užlipdė jo burną lipnia juosta. Kurį laiką salone vyravo tyla ir ramybė. Tačiau netrukus keleiviai pastebėjo, kad chuliganas neteko sąmonės. Lėktuvas priverstinai nutūpė Niujorke, tačiau jau buvo vėlu - Ziess`as mirė greitosios pagalbos automobilyje pakeliui į Šv. Teresės ligoninę. Ten buvo nustatyta, kad Alexander Ziess mirė nuo alkoholio perdozavimo ir įtampos.

 Stiuardesių darbo stažas praktiškai neribojamas. Pasaulyje nereti atvejai, kai jos dirba po 20 ir daugiau metų. Vyrai palydovais dirba dažniausiai iki 35 metų.

Terorizmas ir stiuardesės

Stiuardesės yra pirmosios, kurios patiria teroristų agresijas. Jos privalo turėti puikią savitvardą ir išlaikyti pusiasuvyrą bet kokios agresijos metu. Užgrobto „American Airlines”lainerio, kuris vėliau rėžėsi į Pasaulio Prekybos centrą, stiuardesės Emmy Sweeney ir Betty Onge pranešė antžeminėms tarnyboms, kuriose vietose sėdėjo keturi iš penkių teroristų. Šie duomenys padėjo išsiaiškinti teroristų adresus, telefonus ir kreditinių kortelių numerius. Paaiškėjo ir pagrindinio lainerio pagrobimo organizatoriaus Mohamedo Attos vardas. Likus kelioms minutėms iki teroro akto su Emmy Sweeney kalbėjosi antžeminės tarnybos vadybininkas Michael Woodworth. Stiuardesė papasakojo jam kaip teroristai sužeidė dvi jos drauges ir perpjovė gerklę vienam verslo klasės keleiviui. Po to ji pasakė, kad „laineris artėja prie dangoraižių“. Kai vadybininkas paprašė papasakoti, ką ji mato už borto, Emmy atsakė: „Matau vandenį. Matau pastatus. Matau pastatus“. Ji pridėjo, kad lėktuvas skrenda labai lėtai.

 „Jos kalba buvo lėta, o kvėpavimas – ramus. Ji nebuvo apimta panikos“ – sakė spec. tarnybų analitikai. Iš tiesų Emmy 13 metų dirbo stiuardese ir ta ramybė buvo profesionali.

Po tokių teroro aktų keleivių avialinijose suamžėja katastrofiškai. Taip po Tu-134 ir Tu-154 katasrofos Rusijoje 2004 metais keleivių sumažėjo 15-20%. Tačiau stiuardesės nemetė savo darbo.

Aišku, galima kalbėti ir apie didelę konkurenciją – pavyzdžiui 2001 metais JAL („Japan Airlines“) gavo 14000 paraiškų į 370 vietų, o ANA galėjo pasiūlyti darbą tik 720 pretendenčių iš 23000 pageidaujančių.

Svajonės ir realybė

Dešimtys tūkstančių Japonijos universitetų absolvenčių svajoja ne apie milijonus ar darbo vietas kompanijų direktorių tarybose, o apie stiuardesių karjeras. Viena iš priežasčių yra tame, kad Japonijoje vis dar egzistuoja nusiteikimas prieš moteris. Jis dominuoja daugelyje šalies kompanijų. Prasimušti gali tik pačios kantriausios ir nuosekliausios silpnosios lyties atstovės.

Todėl daug merginų lanko šešių mėnesių stiuardesių parengimo kursus, kur yra mokoma anglų kalbos ir kaip taisyklingai šypsotis. Mokslas kainuoja kelis šimtus dolerių, tačiau daugelis merginų išleidžia kur kas didesnes sumas plastinėms operacijoms.

Toms, kurias priims, iki gyvenimo galo švytės pranašumo aura prieš kitas moteris. TV serialuose nuolat rodomos gražios ir nugludintos stiuardesės, kurios savo laivalaikį leidžia prabangiose parduotuvėse ir būtinai išteka už turtingo jaunikio.

Stiuardesių spindesys blėsta daugelyje šalių. Jau prieš kelis dešimtmečius aviakompanijos stojo į įnirtingą konkurencinę kovą, todėl teko mažinti atlyginimus, tuo pačiu metu didinant reikalavimus ir užkraunant vis daugiau pareigų.

Aviakompanijos mieliau sudaro trumpalaikius kontraktus, ir ženkliai apribojo privilegijas bei sumažino premijas. Jau apie 40-tus gyvenimo metus daugelis stiuardesių turi palikti savo darbą, nes įviazdis vis dėlto remiasi jaunyste. Jei per tą laiką nesugebėjo įsigyti kitos profesijos, tenka skausminagi ieškoti naujo darbo.

Na, o šansai ištekėti už turtingo jaunikio mažesni už minimalius.


2021 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Čarlzas Konradas

JAV astronautas Čarlzas „Pitas“ Konradas Charles Pete Conrad gimė 1930 metų birželio 2 dieną Filadelfijoje. 1953 metais baigė Prinstono universitetą ir apgynė aeronautikos mokslų bakalauro laipsnį. Po to iš karto pašauktas į karo tarnybą Karinėse Jūrų pajėgose (KJP). Jis pasiųstas į Floridos karinę Pensakolos bazę. Po to tarnavo lakūnu Džeksonvilio aviacijos bazėje.

1957 metais įstojo, o 1961 metais baigė Merilendo Patuxent River lakūnų – bandytojų mokyklą, po to dirbo joje lakūnu-bandytoju, instruktoriumi ir inžinieriumi. Vėliau tarnavo lėktuvo F-4 instruktoriumi Kalifornijos Miramaro KJP aviacijos bazėje. Per savo karjerą skraidė daugiau nei 6500 valandų, iš jų daugiau nei 5000 valandų – reaktyviniais lėktuvais.

1962 metų rugsėjo 17 dieną atrinktas į antro šaukimo devynių NASA astronautų grupę. Įdomu tai, kad dar 1959 metais jis buvo kandidatu į pirmąją astronautų grupę. Kalbama, kad tada „koją pakišo“ psichiatrai, iš kurių jis teikėsi pasišaipyti. Astronautų būryje pelnė nenuilstančio linksmuolio ir lenktynininko šlovę. Jis mylėjo gyvenimą ir greitį ir ko gero negalėjo norėti kitokios mirties.

Daug kas galėjo pavydėti kosminės Čarlzo Konrado karjeros. Jis skrido į kosmosą keturis kartus, pasiekė kelis rekordus ir apsilankė Mėnulyje.

1965 metų rugpjūčio 21-29 dienomis kartu su Gordonu Kuperiu (Gordon Cooper) erdvėlaiviu „Gemini-5“ pirmą kartą skrido į kosmosą antrojo piloto pareigose. Per 190 valandų 56 minutes nuskriejo 5,3 milijonus km ir apskriejo Žemę 120 kartų. Skrydžio metu tobulino įvairias Mėnulio ekspedicijose reikalingas technikas ir įrodė, kad astronautai gali išbūti kosmose ilgiau nei savaitė (tiek trunka skrydis į Mėnulį ir atgal). Šiuo skrydžiu amerikiečiai pirmą kartą aplenkė sovietus skrydžio trukmėje. Vėliau Konradas juokavo šį skrydį vadindamas „aštuonios dienos šiukšlių kibire“.

Iki 1966 metų kovo mėnesio rengėsi skrydžiui, kaip dubliuojančios „Gemini-8“ įgulos narys.

1966 metų rugsėjo 12 dieną kartu su Ričardu Gordonu (Richard Gordon) erdvėlaiviu „Gemini-11“ antrą kartą skriejo į kosmosą erdvėlaivio vado pareigose. Per 71 val. 17 min. nuskriejo 1,8 milijonus km ir apsisuko aplink Žemę 44 kartus. Skrydžio metu keturis kartus sujungė erdvėlaivį su raketa-taikiniu „Agena“ ir pirmą kartą istorijoje kosmose sukūrė dirbtinę gravitaciją. Tai buvo greičiausiai istorijoje atliktas erdvėlaivių susitikimas ir sujungimas. Prieš tai jie pasiekė absoliutų aukščio rekordą – „Gemini -11“ skriejo 1370 kilometrų aukštyje. „Gemini-11“ – pirmasis išimtinai automatiniu būdu nutupdytas JAV erdvėlaivis.

1966 metų gruodžio 22 dieną paskirtas vienos iš dubliuojančios „Apollo“ įgulos vadu. Iki 1968 metų rudens, kai buvo nuspręsta „Apollo-8“ pasiųsti į skrydį aplink Mėnulį, buvo realiausias kandidatas į pirmos Mėnulio ekspedicijos vadus. Bet po to, kai „Apollo-8“ sugrįžo, pakeistas niekuo jam nenusileidžiančiu Neilu Armstrongu.

1969 metų kovo 3 dieną į Žemės orbitą iškeltas „Apollo-9“. Jo vadu buvo Džeimsas Makdivitas, o Čarlzas Konradas buvo jo dubleriu.

1969 metų lapkričio 14-24 dienomis kartu su Ričardu Gordonu (Richard Gordon) ir Alanu Binu (Alan
Bean) atliko trečią kelionę į kosmosą erdvėlaiviu „Apollo-12“. Tai buvo pirmoji JAV istorijoje vien karo laivyno karininkų įgula, ir dėl to komandinis modulis pavadintas „Yankee Clipper“, o Mėnulio kabina – „Intrepid“. Kartu su Alanu Binu (Alan Bean). Starto metu dalyvavo ir prezidentas Ričardas Niksonas, todėl kosmodromo darbuotojai nesiryžo atidėti paleidimo dėl prasidėjusios audros. 36-ąją skrydžio sekundę per „Saturn-5“ ir jonizuotų dujų stulpą praėjo audros debesies iškrova. Ryšys laikinai nutrūko, o susidarė laukai atjungė valdymo sistemas ir elektromechaninius generatorius. Bet raketa atlaikė, o erdvėlaivį pavyko „atgaivinti“ tik aukštos skrydžių valdymo centro darbuotojų kvalifikacijos ir gerai parengtos įgulos dėka.

1969 metų lapkričio 19 dieną nusileido Mėnulio Audrų vandenyne už 160 metrų nuo automatinio zondo „Surveyor-3“, kuris buvo nutupdytas Mėnulyje 1967 metų balandžio 19 dieną. Tada Konradas pajuokavo: „Man pavyko paskraidyti 90 sekundžių, bet tai buvo geros sekundės“.

Po penkių valandų abu astronautai išėjo į Mėnulio paviršių. Įdomu tai, kad Čarlzas Konradas parodijavo Neilo Armstrongo žodžius. Žengdamas Mėnulio paviršiun žemaūgis astronautas sušuko: „Opa! Žmogau, tai gal ir mažas žingsnis Neilui Armstrongui, bet man - labai didelis“. Jis visada sakė, tai ką galvoja, todėl šie Mėnulyje ištarti žodžiai yra jo įrodymas italų žurnalistei Orianai Falači, kuri teigė jog tekstus sugalvoja profesionalūs reklamos specialistai, o astronautai juos klusniai atkartoja. Pitas Konradas ryžtingai pasipriešino: "...mes kalbame tai, ką norime". Galų gale jie susilažino iš 500 dolerių, kad žengdamas Mėnulyje Čarlzas ištars kažką tokio, kas akivaizdžiai negalėjo būti padiktuota iš šono. Grįžęs į Žemę jis nuolat tvirtino, kad daugiau niekada nematė žurnalistės ir tuo - labiau laimėtų pinigų.

Kartu su Alanu Binu išbuvo Mėnulyje 31 val. 31,5 min. ir du kartus vaikščiojo jo paviršiumi, praleisdami „Intrepid“ išorėje 7 valandas 46 minutes. Jie buvo nuėje iki „Surveyor-3“, nuėmė jos kamerą ir kai kuriuos kitus elementus, išdėstė Menulio paviršiuje mokslinės aparatūros komplektą ir surinko 34 kilogramus Mėnulio uolienų ir grunto pavyzdžių.

Po trečiojo skrydžio Čarlzas Konradas pasiprašė pervedamas į programą „Apollo Applications“ kuri greitai virto į orbitinės stoties „Skylab“ programą, ir tapo šio projekto astronautų grupės vadu. Jau 1971 metų pradžioje Dikas Sleitonas planavo paskirti jį pirmosios ekspedicijos vadu. Oficialiai apie tai paskelbta 1972 metų sausio 19 dieną.

1973 metų gegužės 25 dieną kartu su Džozefu Kervinu (Joseph Kerwin) ir Polu Veicu (Paul Veitz) ketvirtą kartą kilo į kosmosą kaip erdvėlaivio „Apollo CSM-116“ ir kosminės stoties „Skylab“ vadas. Jie susijungė su 1973 metų gegužės 14 diena iškelta moksline stotimi „Skylab“ ir dirbo šiame komplekse 659 val. Konrado įgula atstatė stoties darbingumą ir pašalino tuos pažeidimus, kurie padaryti gegužės 14 dieną iškeliant stotį į kosmosą. Ketvirtas Čarlzo Konrado skrydis truko 672 val. 50 min. Jo metu du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir išbuvo joje 5 valandas.

Keturių kosminių skrydžių metu Čarlzas Konrdas (Charles Conrad) išbuvo kosmose 49 paras 3 valandas 38 minutes ir 36 sekundes.

1973 metais pirmo rango kapitonas Čarlzas Pitas Konradas paliko Laivyną, o 1974 metų vasario 1 dieną – atsistatydino ir iš NASA. Jis tapo Kolorado valstijos Denverio miesto korporacijos „American Television and Communications Corp. (ATC)“ direktorių tarybos nariu, vice-prezidentu ir vyriausiuoju valdytoju. 1976 metų kovo mėnesį perėjo į korporaciją „McDonnell Douglas“ ir tapo tarptautinės realizacijos vice-prezidentu. Įvairiose vadovaujančiose pareigose dirbo dar 20 metų.

1994–1995 vykdė eksperimentinės raketos DC-X skrydžio bandymus, asmeniškai ją valdė tele-operatoriaus režimu (startuodavo ir tūpdavo).

Jis buvo kelių kosminių projektų konsultantas, jų tarpe buvo ir kosminis teleskopas „Hubble“.

1989 metais vaidino vedančiojo vaidmenį televizijos kompanijos ABC filme „Plymouth“, kuris buvo skirtas pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje 20-mečiui.

1996 metų kovo 31 pasitraukė iš „McDonnell Douglas“ ir Kalifornijos Niuport Byč (Newport Beach) mieste įkūrė „Universal Space Lines Inc.“, kur ketino pradėti komercinius kosminius skrydžius. Jis sakė kad „... praėjus 40-čiai metų Raitų skrydžio, netgi karo metais jūs galėjote nusipirkti lėktuvo bilietą, taip? Dabar praėjo 41 metai, kai sukurta NASA, bet jūs negalite nusipirkti bilieto į kosmosą“.

Tarp daugybės Pito Konrado apdovanojimų yra Kongreso Kosmoso Garbės medalis (Congressional Space Medal of Honor), du NASA medaliai „Už pavyzdingą tarnybą“ (NASA Exceptional Service Medal), du NASA medaliai „Už pasižymėjimą tarnyboje“, du laivyno medaliai „Už gerą tarnybą“ (Navy Distinguished Service Medal) ir du „Pasižymėjusio skrydyje“ kryžiai (Distinguished Flying Cross).

1980 metais Čarlzas Pitas Konradas įrašytas į Aviacijos Šlovės salę.

Čarlzas Konradas žuvo 1999 metų liepos 8 dieną 1996 metų gamybos motociklu „Harley-Davidson“ su žmona ir draugais važiavo į Monterėjaus moto festivalį. Kalnų kelio posūkyje jis paslydo, trenkėsi į drenažinį vamzdį ir buvo išmestas ant asfalto. Buvęs astronautas nugabentas į Kalifornijos Ojai miesto ligoninę, kur gydytojai iš pradžių nerado jokių sužeidimų. Bet Konradas jautė aštrų skausmą krūtinėje ir sunkiai kvėpavo. Buvo įtarta, kad jam prasidėjo vidinis kraujavimas ir pradėjo operaciją. Bet parėjus penkioms valandoms po avarijos buvęs astronautas mirė. Jam buvo 69 metai. Čarlzo Konrado laidotuvės įvyko liepos 19 dieną Nacionalinėse Arlingtono kapinėse. Ceremonijoje dalyvavo Danielis Goldinas, kuris perskaitė prezidento Bilo Klintono laišką, Džonas Glenas, Neilas Armstrongas, Džeimsas Lovelas, Volteris Kaningemas, Alanas Binas ir geriausias draugas Ričardas Gordonas.

Konradas yra trečiasis miręs Mėnulyje vaikščiojęs astronautas. 1991 metais nuo širdies smūgio mirė „Apollo-15“ astronautas Džeimsas Irvinas (James Irwin), o 1998 metais nuo leukemijos mirė „Apollo-14“ vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard).

Čarlzas ir antroji žmona Nensė Fortner gyveno Kalifornijos valstijos Huntington Beach mieste. Katastrofos dieną Nensė taip pat važiavo motociklu, bet išvengė avarijos. Su pirmąja žmona Džein Dju Bouz Konrad jie turėjo tris sūnus (dar vienas mirė 1999 metais) ir septynis anūkus.

Čarlzas Konradas turėjo puikų humoro jausmą ir kartą pasišaipė iš Džono Gleno, kuris skrido į kosmosą turėdamas 77 metus: „Žvelgiu į ateitį ir laukiu savo 77 metų sukakties. Tikiuosi, kad NASA vėl pasiųs mane į Mėnulį, taip kaip jie pagerbė senatorių Gleną. Jei jie to nepadarys, būsiu priverstas nuskristi ten pats“. 

2021 m. birželio 30 d., trečiadienis

Sojuz-11: vožtuvas-žudikas

1971 metų balandžio 19 dieną SSRS iškėlė į kosmosą pirmąją pasaulyje ilgalaikę orbitinę stotį “Saliut”. Šios stoties istorija kupina dramatizmo. Prasidėjo nuo to, kad orbitoje neatsivėrė skyrius, kuriame buvo Saulės teleskopas. Nepaisant nieko jis ir liko užblokuotas.

Po to reikėjo patikrinti orbitinės stoties ir transportinio erdvėlaivio sujungimo eigą ir technologijas. Balandžio 23 dieną į stotį išskrido kosmonautai Šatalovas, Jelisejevas ir Rukavišnikovas. Erdvėlaiviu “Sojuz-10” priartėjo prie stoties ir prisijungė, tačiau po 5,5 valandų bendro skrydžio teko atsijungti ir grįžti Žemėn. Dėl gedimų sujungimo mazge jie negalėjo patekti į stotį.

Po jų atėjo kitos įgulos – Aleksejaus Leonovo, Valerijaus Kubasovo ir ir Piotro Kolodino eilė. Juos dubliavo Georgijus Dobrovolskis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas. 1971 metų gegužę abi įgulos baigė pasirengimą skrydžiui – jo trukmė beveik du kartus turėjo viršyti iki tol rekordinį Andrijano Nikolajevo ir Vitalijaus Sevastjanovo 18-os parų skrydį. Viskas klostėsi sėkmingai – įgulos išskrido į Baikonurą, kur prisipratino prie erdvėlaivio.

Likus trims paroms iki starto reikėjo praeiti paskutinę medicininę komisiją. Ir čia laukė netikėtumas: peršviečiant rentgenu Kubasovo plautyje pastėbėtas uždegiminis židinys. Pats Valerijus jautėsi gerai, todėl medikų verdiktą sutiko audringai – juk jis pagrindinėje įguloje, ir dėl tos menkos priežasties gali būti pašalintas….

Gydytojų ataskaita nedžiugino ir Valstybinės komisijos pirmininko: pagal nerašytas taisykles vieno kosmonauto nušalinimas reiškė visos įgulos nušalinimą ir ištisą kompleksą priemonių pritaikant erdvėlaivį dubliuojančiai įgulai. Aleksejus Leonovas reikalavo, kad vietoje Kubasovo skristų Volkovas. Bet čia nesutiko vyriausias konstruktorius. Galų gale sukandę dantis nusprendė – skris dubleriai.

Kosmonauto Pacajevo žmona vėliau pasakojo, kad jos vyras tiesiog džiūgavo sužinojęs apie skrydį. “Jis baisiai norėjo pakilti į kosmosą. Jų įgula buvo pagrindinė sekančioje ekspedicijoje į “Saliut” ir dėl to jie su Volkovu nesutarė. Vladislavas jau buvo skridęs į kosmosą ir neskubėjo. Jis net buvo prasitaręs, kad nenori kilti su pirmąja ekspedicija. Paklaustas - kodėl, atsakė: “Man išpranašauta, kad tokiu atveju žūčiau”.

Birželio 5 dieną, tradicinio susitikimo su starto komanda metu kalbėjo erdvėlaivio vadas Georgijus Dobrovolskis, o Leonovo įgula užėmė dublerių pozicijas. Starto komanda per tris paras sugebėjo atlikti visus darbus naujai įgulai.

1971 metų birželio 6 po trumpo vado Dobrovolskio raporto, jis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas pakilo į raketos viršūnę. Paskutiniai pamojavimai. Įgula užima vietas erdvėlaivyje. Tiksliai pagal grafiką – 7 valandą 55 minutės raketa pakyla nuo starto stalo. Po paros jie jau vykdė skrydžio programą stotyje. Ji buvo įdomi – juk pirmą kartą veikė ilgalaikė orbitinė stotis. Tuo labiau, kad automatinis transporto erdvėlaivio „Sojuz-11” suartėjimas ir susijungimas su stotimi įvyko sėkmingai. Sėkmingai ir be kliūčių jie pateko į pačią stotį.

Pati įgula niekada nepapasakos apie skrydį. Tik išlikę dokumentai leidžia atstatyti kasdieninius įvykius ir atmosferą stotyje. Už įprasto „Viskas puiku”, „Stotyje – tvarka”, kurie nuolat skambėjo radijo ir televizijos reportažuose buvo sekinantis darbas. Kartais ties galimybių riba.

Jie įvykdė visą mokslinių, karinių, medicininių ir techninių eksperimentų programą. Vėliau išaiškėjo, kad įguloje ne viskas klostėsi palankiai. Georgijaus Dobrovolskio bloknote rastas įrašas: „Jei tai suderinamumas, tai kas tada yra nesuderinamumas?” Tiesa, vadas tai parašė pirmąją, pačią sunkiausią skrydžio savaitę: veikė ekstremalios nesvarumo sąlygos, įkyrūs pašaliniai neapgyvendintos stoties kvapai, ir minutėmis surašyta programa. Kosmonautai dirbo ištisą parą – pamainomis. Jautėsi įtampa.

Neapsiėjo ir be įvykių. Buvo gaisras – degė jėgos kabeliai, virto aitrūs dūmai. Kosmonautai vos spėjo pereiti į nusileidimo aparatą ir jau rengėsi nusileidimui. Volkovas pranešė į Žemę, kad stotyje kilo gaisras ir jie evakuojasi. Bet Dobrovolskis su Pacajevu surado ugnies priežastį ir ją pašalino.

Birželio 29 dieną jie baigė programą ir buvo pasirengę leistis į Žemę. Patikrinę nuleidžiamojo aparato hermetiškumą gavo leidimą atsijungti nuo stoties. 21 valandą 28 minutės pajudėjo žemyn. Kai kurių ryšių seansų fragmentai tarp žemės („Zaria”) ir kosmonautų („Jantar”) buvo atspausdinti „Pravitelstvennyj Vestnik” puslapiuose:

Zaria”: Visiems „Jantar”; nuo atsijungimo iki nusileidimo būtinai veskite nepertraukiamą reportažą apie savijautą ir stebėjimus. Būtinai – reportažas. Supratote?
„Jantar-2” (V.Volkovas): Supratome, supratome… Matau lietų. Lietų matau! Puikiai mačiau. Spindi.
Zaria: Užsirašykite laiką – 01:47:27.
„Jantar-2“: Kol kas Žemės nesimato, kol kas nematome.
Zaria: Kaip vyksta orientacija?
„Jantar-2“: Pamatėme Žemę! Pamatėme!
Zaria:: Gerai, neskubėk.
„Jantar-2“: „Zaria“, aš „Jantar-2“. Pradėjome orientaciją. Iš dešinės kabo lietus.
„Jantar-2“: Šauniai lekia, gražiai!
„Jantar-3“ (V.Pacajevas): „Zaria“, - aš trečiasis. Matau horizontą iliuminatoriaus apačioje.
Zaria: „Jantar“, dar kartą primenu orientaciją – nulis – šimtą aštuoniasdešimt laipsnių.
„Jantar-2“: Nulis – šimtą aštuoniasdešimt laipsnių.
Zaria: Teisingai supratai.
„Jantar-2“: Šviečia transparantas „Nusileidimas“.
Zaria: Tegul šviečia. Viskas gerai. Teisingai šviečia. Ryšys baigiamas. Laimingai

Skrydis dar tęsėsi. Birželio 30, po „Sojuz“ orientacijos įsijungė stabdantys varikliai. Jie veikė numatytą laiką. Netekęs greičio erdvėlaivis ėmė leistis iš orbitos. Po aerodinaminio stabdymo atmosferoje išsiskleidė parašiutas, suveikė minkšto nusileidimo varikliai, ir nuleidžiamasis aparatas minkštai nusileido Centrinio Kazachstano stepėje, į vakarus nuo Mundy kalno.

Bejausmiai matavimo komplekso prietaisai užregistravo ekspedicijos trukmę – 23 dienos, 18 valandų, 21 minutė 43 sekundės. Pasakoja tuomet kosmonautų rengimo centre dirbęs gydytojas Anatolijus Lebedevas:

"Birželio 30, 01:35 „Sojuz-11“ įjungė stabdymo variklį ir pradėjo leistis į Žemę. Mes skridome malūnsparniu ir atidžiai klausėme kitų paieškos grupių pokalbius – kuri pamatys erdvėlaivį pirmieji? Pagaliau pasigirsta lakoniškas: „Matau! Lydžiu!“. Ir garsų protrūkis eteryje. Vis balsai, išskyrus... Tikrai taip: stebino, kad niekas iš paieškos grupių negalėjo susisiekti su kosmonautais. Mes dar tada pamanėme, kad pas juos neveikia antena, todėl nėra ryšio.

Pagaliau ir mes per iliuminatorius pamatėme baltai-oranžinį parašiuto kupolą. Skridome tiesiai į nusileidimo vietą. Be garso (mums!) minkšto nusileidimo varikliai pakėlė dulkių debesis, minkštai subliuško parašiuto šilkas. Nutūpėmė iš karto po erdvėlaivio už 50-100 metrų. Kaip būna tokiais atvejais? Atidarai nuleidžiamojo aparato liuką, iš ten – įgulos balsai. O čia – metalo stuksėjimas, sraigtasparnių garsai ir .... tyla erdvėlaivyje.

Man teko traukti iš erdvėlaivio jo vadą Georgijų Dobrovolskį. Žinojau, kad jis sėdi viduriniajame krėsle. Neslėpsiu, kad nepažinau jo – kosmonautai apaugo barzdomis (sunkumai skustis orbitoje), o be to ir neįprastos nusileidimo sąlygos matomai pakeitė jų išorę. Po Dobrovolskio ištraukėme Pacajevą ir Volkovą.

Aplamai Volkovas buvo gražuolis, Žvaigždžių miestelyje jį vadino Marčelo – Mastrojani garbei. Jau vėliau apimtas mistinio jausmo namie radau raštelį. Prieš skrydį žaidėm šachmatais ir nebaigėm. Jis parašė tada: „Sugrįšiu – pabaigsim“. Sugrįžo...

Pirmomis akimirkomis viskas buvo neaišku. Greita apžiūra taip pat neleido daryti išvadų apie įgulos būklę: kas įvyko per tas tylėjimo eteryje sekundes, kol kapsulė skrodė atmosferą? Visų kosmonautų kūno temperatūra – normali. Tiesa sakant ne tik nesuvokimo, net minties apie tragediją nebuvo. Visa medicininė brigada akimirksniu išsiskleidė. Patyręs reanimatologas iš Sklifasovskio instituto nurodė pagalbos priemones ir charakterį. Šeši gydytojai ėmėsi dirbtinio kvėpavimo ir netiesioginio širdies masažo.

Minutė... Dar... Paieškos ir gelbėjimo grupės vadas generolas Goregliad pamenu trumpai drūtai paklausė : „Na?!“ Jokie iššifravimai nereikalingi. Jam jau reikia raportuoti Valstybinės komisijos pirmininkui. Tokio atvejo dar nebuvo – erdvėlaivis Žemėje, veikia visos ryšio linijos iki paties Kremliaus, o mes tylim. Ką aš galėjau atsakyti? Pamenu, kad paprašiau: „Duokite dar kelias minutes gydytojams“. Ir kažkodėl pridūriau „Įvertinimui“. Mes dirbome panaudodami visas priemones.

Vienas po kiti tūpė malūnsparniai, žmonės kankinančiai laukė medikų pranešimų. Buvo stebėtinai tylu. Tokia tyla visiškai neįmanoma normalaus nusileidimo metu.

Ir vėl generolas Goregliad griežtai ir garsiai pareikalavo, kad pateikčiau išvadą apie įgulos būklę: „Tai būtina pranešti Vyriausybei!“ Lyg tai reiktų kartoti!

Dar ir dabar negaliu pamiršti tos minutės, kai mano lūpos ištarė mane patį išgąsdinusią frazę: „Perduokite, kad įgula.... kad įgula nusileido be gyvybės požymių!“ Tai skambėjo, kaip nuosprendis. Kas žinojo, kad ši tragiška formuluotė atsidurs TASS`o pranešime. O juk prieš pusantros valandos mes girdėjome įgulos pokalbius; iki pat nusileidimo viskas klostėsi normaliai.

Kas gi atsitiko? Dar prieš startą medikai spėjo, kad po tokios trukmės skrydžio gali būti „perkrovų įveikimo sunkumų“.Na, bet ne toks finalas. Visi medikai vykdė savo pareigas iki absoliučių mirties požymių atsiradimo pas kosmonautus...“

Po kelių dienų buvo iššifruoti „juodosios dėžės“ įrašai. SOJUZ-11 nusileidimas vyko normaliai iki 150 kilometrų aukščio, kada kosminis laivas turėjo pasidalinti į tris dalis (nuo nuleidžiamojo aparato atsijungia orbitinis ir agregatų skyriai). Atsijungimo metu nelauktai atsidarė kvėpavimo ventiliacijos vožtuvas, jungiantis kosmonautų kabiną su išore. Jis turėjo suveikti daug vėliau – prie pat Žemės ir buvo reikalingas tam, kad besileidžiant prie pat Žemės galima būtų sulyginti slėgį kabinoje su slėgiu išorėje. Oras, švilpdamas veržėsi iš kabinos. Grėsmingai krito spaudimas. Per 20 sekundžių sumažėjo nuo 900 iki 500 gyvsidabrio stulpelio milimetrų . Dar po 20 sekundžių slėgis krito iki 300 mm. Praėjus vienai minutei nuo išsihermetinimo pradžios slėgis kabinoje buvo 170 mm. Kosmonautas Jelisejevas vėliau aiškino, kaip galėjo vystytis veiksmas erdvėlaivio viduje: "Kabinoje iš karto susidarė rūkas. Kosmonautai atrišinėjo diržus ir ėmė sukti vožtuvą. Tačiau tai buvo ne tas vožtuvas. Jei jie būtų susigaudę kuris vožtuvas atsidarė, galėjo išlikti gyvi. Tačiau jie sugaišo laiką, per kurį laivas išsihermetino. Jie neteko sąmonės, o vėliau užvirė kraujas ir kosmonautai žuvo. O laivas puikiame stovyje nusileido ten, kur jam buvo numatyta". Komisija nustatė, kad praėjus 4 sekundėms po išsihermetinimo pradžios Dobrovolskio kvėpavimas padidėjo iki 48 įkvėpimų per minutę (normalus jo ritmas buvo 16 įkvėpimų), prasidėjo agonija, o po 20 – 30 sekundžių jis mirė.

Kalba kosmonautas Aleksejus Leonovas: „Klaida buvo konstrukcijoje. Orbitinio skyriaus atjungimo metu įvyko išhermetinimas. Montuodami rutulinius vožtuvus montuotojai vietoje 90 kg užsuko juos tik 60-65 kg jėga. Atšaunant orbitinį modulį įvyko perkrova, kuri privertė suveikti vožtuvus. Jie subyrėjo. Atsirado 20 mm skersmens kiaurymė. Po 22 sekundžių kosmonautai apalpo“.

Slėgį kabinoje su išoriniu išlyginantis vožtuvas numatytas tam atvejui, kai erdvėlaivis nutupia ant vandens, ar nusileidžai liuku žemyn. Gyvybės palaikymo sistemų resursai yra riboti, todėl kad kosmonautai nejaustų deguonies trūkumo, vožtuvas „sujungia“ juos su atmosfera. Normaliu režimu jis gali suveikti tik 4 kilometrų aukštyje. Jis suveikė vakuume.

Kodėl atsidarė vožtuvas? Po ilgų bandymų ir modeliavimų komisija iškėlė savaiminio atsidarymo versiją, kuri ir tapo vienintele. Tuom iš esmės ir baigtas tyrimas.

Slėgis kabinoje nukrito iki nulio per sekundes. Po tragedijos kai kas iš vyresnybės iškėlė mintį: būk tai kiaurymę buvo galima užkimšti ... pirštu. Bet tai padaryti ne taip lengva, kaip atrodo. Visi trys buvo krėsluose, prisisegę diržais – to reikalauja instrukcija. Leonovas ir Rukavišnikovas atliko nusileidimo imitaciją. Barokameroje buvo sumodeliuotos visos sąlygos. Paaiškėjo, kad tam kad atsisegti diržus ir užkimšti penkių kapeikų dydžio skylę kosmonautams reikėjo ne mažiau, kaip 30 sekundžių. Jie daug anksčiau neteko sąmonės ir jau niekuo negalėjo sau padėti. Nors yra netiesioginių įrodymų, kad Georgijus Dobrovolskis dar spėjo atlaisvinti diržus. Kosmonautams išsiliejo kraujas į smegenis, trūko plaučiai, sprogo ausų būgneliai, iš kraujo išsiskyrė azotas.

Tuometiniame „Sojuz“ nebuvo įmanoma sutalpinti tris kosmonautus su skafandrais. Be to nei viename skrydyje iki tol nebuvo problemų su hermetizacija. Tragedija galėjo ir neįvykti, jei ne politinės ambicijos. Amerikiečiai jau seniai skraidė triviečiais APOLLO erdvėlaiviais. Politinė vadovybė reikalavo, kad ir sovietų erdvėlaiviai būtų triviečiai. Jei įgulą būtų sudarę tik du kosmonautai, jie būtų galėję skrieti su skafandrais. Tačiau trys skafandrai nepraėjo ir dėl svorio ir dėl gabaritų. Todėl vėl buvo nuspręsta skrieti su sportiniais kostiumais. Tai buvo ne pirmas kartas, kada trijų žmonių įgula skriejo su sportiniais kostiumais. Dar 1964 metais, kada amerikiečiai jau sėkmingai vykdė dviviečių erdvėlaivių GEMINI programą sovietų vadovybės paliepimu vienvietis VOSTOK buvo perdarytas į trivietį VOSCHOD tiesiog sugrūdant kosmonautus ankštoje vienvietėje kabinoje. Dėl to buvo pašalinta katapulta, kosmonautai skriejo be skafandrų. Bet kokiame skrydžio etape įvykus avarijai kosmonautai neturėjo jokių šansų išsigelbėti. Konstruktorius Koroliovas lydėdamas juos kiekvieną apkabino sakydamas: "Tu jau atleisk man jei kas. Tai ne mano valia". Tuomet pasisekė.

Po Dobrovolskio, Volkovo ir Pacajevo žūties imta skraidyti su specialiais kostiumais. Skubiai buvo sukurtos žmonių saugumą nuleidžiamojo aparato išsihermetinimo atveju garantuojančios rekomendacijos.

Kosmonautų kūnus kremavo, urnas užmūrijo Raudonosios aikštės Kremliaus sienoje.

2021 m. birželio 18 d., penktadienis

Georgia “Tiny” Broadwick parašiutas


Skirtingai nuo šiuolaikinių parašiutų,
kurie yra iš susiūtų juostų,
šis pirmasis Georgia parašiutas
pasiūtas iš vientiso medžiagos gabalo. 
 
1964 metais nedidelio ūgio moteris Nacionaliniam Smitsono aviacijos ir aeronautikos muziejui padovanojo parašiutą, kurį pasiuvo jos mokytojas ir globėjas Charles Broadwick. Moters vardas - Georgia “Tiny” Broadwick. Kas ji? Ir koks jos ryšys su šiuo parašiutu?

Georgia Ann Thompson gimė 1893  metų balandžio 8 dieną Šiaurės Karolinoje ir buvo trečioji George R. Thompson ir Emma Ross dukra. Ji turėjo dvi vyresnes seseris - Hattie ir Florence. Georgia buvo praminta Tiny – Mažytė, nes svėrė vos pusantro kilogramo. Net visiškai subrendus jos ūgis siekė 150 cm, o sverė ji iš viso mažai – tik 36 kilogramus. Nenuostabu, kad ši pravardė jai buvo kaip tik.

Georgia Ann Thompson was born 8 April 1893 in Granville County, North Carolina, the third daughter. She had two older sisters,

Dar nuostabiau tai, kad ji ištekėjo turėdama tik 12 metų už dvigubai už ją vyresnio medvilnės fabriko darbininko William Alsie Jacobs.  Trylikos metų mergina pagimdė dukrą. Netrukus jie išsiskyrė, todėl Georgia turėjo dirbti medvilnės fabrike po 14 valandų per dieną.

1907 metais Šiaurės Karolinos mugėje ji stebėjo oro triukus, kuriuos rodė “The Broadwicks and their Famous French Aeronauts” (Broadwicks ir žinomi prancūzų aeronautai). Triukų atlikėjai kilo į dangų oro balionais ir žavėjo žiūrovus šokinėdami su parašiutais. Georgia susižavėjo reginiu ir tuoj pat susirado grupės vadovą  Charles Broadwick. Ji troško keliauti su jais kartu ir net tapti šou dalyve. Vėliau ji pasakojo, kad tą dieną ji suprato, kad rado tai, kuo nori užsiimti visą likusį gyvenimą.

Mergaitės ūgis ir svoris buvo didelis privalumas, todėl Charles sutiko, o Georgia mama išleido ją, bet iškėlė dvi sąlygas – ji privalanti palikti dukrą Verlą su močiute ir siųsti pinigus jos išlaikymui. Broadwick išmokė ja šokinėti su parašiutu, o 1908 metais ir įsivaikino. Taip ji tapo Tiny Broadwick.

1908 metais trupė vėl sugrįžo į Šiaurės Karoliną ir ten įvyko Georgia debiutas. Jai buvo tik 15 metų, ji buvo maža ir atrodė mergaitiškai. Charles Broadwick liepė rengtis krinolinais, šilkinėmis suknelėmis, dabintis bantukais ir mergaitiškomis kepuraitėmis. Georgia nekentė savo pravardės ir tuo labiau – jai primestos aprangos. Tačiau nuolankiai priėmė, kas buvo liepta.

Pirmas šuolis buvo iš oro baliono. Pasakodama apie savo jausmus po pirmojo šuolio ji sakė, kad tai buvo pats nuostabiausias pojūtis jos gyvenime. Ir tą pojūtį vėliau ji pakartojo daugiau nei tūkstantį kartų! Georgia tapo visų šou žvaigžde ir buvo pristatoma kaip Doll Girl (Lėlė mergaitė).

Trupė apkeliavo Jungtines Valstijas ir visur pelnydavo pripažinimą, kai bebaimė Doll Girl drąsiai šokinėjo iš balionų, neretai savo rankose laikydama fakelus ar petardas.

Vieno pasirodymo Los Andžele metu ji ir Charles Broadwick susipažino su aviatriukų atlikėju ir lėktųvų konstruktoriumi Glenn L. Martin. Pamatęs Georgia šuolius iš oro balionų pasiūlė jai šokinėti iš lėktuvo. Georgia nedvejodama sutiko ir 1913 metų birželio 21 dieną tapo pirmąja pasaulyje moterimi, iššokusią iš lėktuvo su parašiutu.

Ruošiantis šiam triukui už lėktuvo sparno įrengė trapecijos formos supynę, kur ir pasodino merginą. Jos parašiutą sukūrė ir pasiuvo pats Charles Broadwick. Jis buvo supakuotas virš parašiutininkės galvos esančioje lentynoje. Kai lėktuvas pakilo į 600 metrų aukštį virš Los Andželo, Georgia patraukė svirtį ir numetė sėdynę iš po savęs. Prie lėktuvo lynu pririštas parašiutas išsiskleidė automatiškai. Georgia “Tiny” Broadwick saugiai nusklendė žemyn ir nusileido Griffith Parke.

Vėliau tais pačiais metais Tiny tapo pirmąja moterimi, kuri parašiutu leidosi į vandenį – į Mičigano ežerą. O jau 1914 metais įgyta parašiutininkės reputacija sudomino JAV armiją. Europje liepsnojo pirmasis pasaulinis karas ir daugybė pilotų žūdavo vien dėl to, kad negalėjo palikti krentančio lėktuvo. Armijos atstovai kreipėsi į Georgia, kad ši išmokytų šokinėti iš karinio lėktuvo. Šiaurinėje San Diego saloje ji attliko keturis šuolius. Trys buvo sėkmingi, o štai ketvirtasis nenusisekė. Jos parašiuto stropai užsikabino už lėktuvo uodegos, o stiprus vėjas sukliudė nusigauti iki lėktuvo. Ji nesupanikavo ir nusprendė nupjauti ilguosius stropus ir taip išsilaisvinti. Ji laisvai krito link žemės ir tik tada rankomis išskleidė savo parašiutą.

Iš esmės tai buvo pirmasis suplanuotas laisvas kritimas ir pirmasis parodymas to, kas vėliau bus vadinama „nutrauktu stropu“. Ji įrodė, kad pilotas gali išsigelbėti iš krentančio lėktuvo ir saugiai pasiekti žemę.

Vienas iš mėgstamiausių jos triukų – tam tikru laiku nukirsti išskleistą parašiutą ir išskleisti atsarginį, Kai minia lebgviau atsikvepdavo, ji nukirsdavo ir antrą parašiutą ir po kelių akimirkų išskleidavo trečią. Kiekvieną kartą minia patirdavo siaubo ir atokvėpio akimirkas.

Savo karjeros metu ji patyrė kelias skaudžias nelaimes. Kartą teko leistis ant traukinio vagono, teko užsikabinti už malūno menčių ir net aukštos įtampos laiduose. 1910 gegužės 21 dieną vėjo gūsis nubloškė jos parašiutą ant pastato stogo. Ji slydo šlaitu ir nukrito ant žemės. Merginai lūžo ranka.  Na, o šiurkštūs nusileidimai buvo gana dažnas atvejis, todėl patyrė ir kaulų lūžius, patempimus. Tačiau ji niekada neprarado savo entuziazmo šokinėti su parašiutu.

Paskutinis Georgia “Tiny” Broadwick šuolis buvo 1922 metais, kai ji buvo vos 29 metų. Liūdna, bet nuolatinės bėdos su jos kulkšnimis užkirti kelią pamėgtam gyvenimo būdui, Tuo metu ji kalbėjo: “Ten aš kvėpuoju kur kas geriau ir taip ramu būti arčiau Dievo”.

Georgia “Tiny” Broadwick pelnė nemažai apdovanojimų ir buvo ne kartą tinkamai pagerbta. Tarp gautų apdovanojimų ypatingai svarrbūs yra JAV Vyriausybės Aviacijos pirmeivių apdovanojimas ir John Glenn medalis. Jos ir dar kelių moterų vardai minimi žymiajame Early Birds of Aviation sąraše.

Jai įteikti Los Andželo Nuotykių klubo Aukso sparnai (Gold Wings of the Adventurer’s Club in Los Angeles), ji tapo Ft. Bragg parašiutininkų divizijos garbės nare, o tai suteikė teisę atlikti šuolį bet kuriuo jai tinkamu laiku.

1964 metų gegužės 5 dieną jos garbei surengti iškilmingi pietūs. Jų metu Georgia ir padovanojo savo parašiutą. Tuometinis nacionalinio Avaicijos muziejaus direktorius Philip S. Hopkins pasakė: “Jei matuotume coliais ir pėdomis, būtume teisūs sakydami, kad pravardė “Mažytė” (“Tiny”) yra tinkama. Bet jei matuojame jos drąsa ir pasiekimais, Goergia iškyla tarp daugybės savo kolegų – aviacijos pradininkų. Jos indėlis į aviacijos istoriją padėjo Amerikai tapti ta nacija, kuri suteikė sparnus pasauliui”.

Georgia “Tiny” Broadwick mirė 1978 metų rugpjūčio 25 dieną, ir buvo palaidota gimtojoje Šiaurės Karolinos valstijoje. Jai buvo 78.

2021 m. birželio 15 d., antradienis

Pirmasis skrydis per Atlantą be nusileidimo

Anglų karo aviacijos šturmanas Arturas Braunas pirmojo pasaulinio karo metu pašautu lėktuvu buvo priverstas nusileisti priešo teritorijoje. Nelaisvėje jam kilo mintis lėktuvu perskristi Atlanto vandenyną Ilgus mėnesius A.Braunas studijavo oro masių kryptis virš Atlanto, apgalvojo įvairiausius skridimo variantus, atliko skaičiavimus. Pasibaigus karui, jau laisvas A.Braunas nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Jis susirado draugą, taip pat patyrusį, nuo, 1912 metų skraidantį ir septynis vokiečių lėktuvus numušusį Anglijos karo lakūną Džoną Alkoką. Jis nedvejodamas ryžosi pavojingam žygiui, tuo labiau, kad 1913 metais Britanijos laikraštis „Daily Mail“ įsteigė 10000 svarų prizą (šiandien tai būtų apie 1,1 milijono dolerių) tam pilotui, kuris pirmasis perskris Atlanto vandenyną. Kąsnelis buvo viliojantis, bet pirmas pasaulinis karas tapo neįveikiama kliūtimi, todėl tik jam pasibaigus Alkokas ir Braunas galėjo siekti tikslo.

O be to nepanašu, kad 1913 metais, kas nors būtų galėjęs perskristi Atlantą. Bet karas ženkliai pastūmėjo aviacines technologijas ir jau 1918 metų pabaigoje kova dėl skrydžio per vandenyną atsinaujino. Laikraščio leidėjai pajuto, kad jų sąlyga netrukus bus įvykdyta ir teks atrėžti nemažą sumelę. Todėl jie sugriežtino sąlygas ir dabar reikalavo, kad skrydis truktų ne mažiau, kaip 72 valandas. O be to britų sąmonėje dar gyveno karo kovos, todėl pagal naujas taisykles į prizą negalėjo pretenduoti „priešo“ komandos.

1919 metų pavasarį Niūfaundlende susirinko kelios komandos. Jos lenktyniavo viena su kita dėl pirmenybės ir prizo. Jų buvo tiek daug, kad Alkokas ir Braunas su vargu rado tinkamą lauką pakilimo takui. Savo skrydžiui lakūnai pasirinko vieną iš didžiausių tuo metu dviejų variklių bombonešį Vickers F.B.27 Vimy. Tai buvo medinės konstrukcijos biplanas su dviem dvylikos cilindrų 360 AJ „Rolls-Royce“ varikliais. Jis buvo 13,30 metrų ilgio su 20,73 metro ilgio sparnais. Tuščias svėrė 3220 kg. skridimo svoris - 5445 kg. Maksimalus lėktuvo skridimo greitis - 168 km/h. Jis turėjo kariauti pirmojo pasaulinio karo frontuose, bet nespėtas baigti iki karo pabaigos, todėl taip ir nesudalyvavo karo veiksmuose. Jis buvo specialiai perdarytas šiam skrydžiui – pašalinti bombų skyriai ir įrengti papildomi kuro bakai. Po tokio patobulinimo „Vickers Vimy“ bakuose tilpo 3274 litrai degalų. Abu lakūnai sėdėjo atviroje kabinoje.

Tuo metu nebūdavo jokių aerodromų ir kol pilotai ieškojo lauko, lėktuvas garlaiviu keliavo per vandenyną. Gegužės viduryje Alkoko ir Brauno konkurentai skrido virš vandenyno beveik 20 valandų, kol variklio gedimas privertė tūpti ant vandens. Laimei, netoli buvo laivas. Lakūnai buvo išgelbėti. Kitų konkurentų lėktuvas sudužo dar nepakilęs į orą.

Pagaliau gegužės 26 „Vickers Vimy“ atgabentas į Niūfaundlendą. Iš kovos jau pasitraukė dvi komandos ir prizas bent jau tuo buvo arčiau. Alkokas ir Braunas gavo nedidelį lauką, kur pradėjo surinkinėti lėktuvą, bet jis buvo per mažas jam kilti. Visos detalės buvo supakuotos į 13 dėžių ir per dvi savaites, kol buvo surinkinėjamas lėktuvas, Alkokas rado tinkamą startui lauką ir pasiuntė ten žmones, kad išrinktų akmenis ir užpiltų duobes, bei paruoštų taką.

Iškentę kelias dienas trukusį blogą orą nusprendė užpildyti lėktuvą degalais ir pradėti pirmąjį skrydį virš Atlanto be nutūpimų (JAV Karo laivyno lėktuvas „Curtiss“ gegužės mėnesį jau nuskrido iš Niūfaundlendo į Portugaliją, bet buvo 10-čiai dienų sustoję Azorų salose.

Po paskutinio nedidelio remonto – teko taisyti kuro svorio neatlaikiusią važiuoklės atramą, 1919 metų birželio mėnesio 14 dienos popietę iš Džonas Alkokas ir Arturas Braunas pakilo iš Niūfaundlendo Lesterio lauko. Jie ketino perskristi Atlantą ir nusileisti Airijoje.

Tuoj po pakilimo ėmė blogėti. Netrukus per radiją Braunas perdavė pranešimą: „Viskas prasideda gerai“ ir passkelbė, kad kelionė prasideda. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis radijo pranešimas, nes netrukus sugedo vėjo energija pakraunamas generatorius. Visą likusią kelionės dalį pilotai liko be radijo ryšio.

Nors vėjas pūtė į nugarą taip didindamas skridimo greitį, skristi reikėjo per rūką ir vadovautis tik prietaisų parodymais. Tai labai vargino lakūnus. Nusileidus nakčiai Braunas įkalbėjo Alkoką kilti virš debesų, kad būtų matomos žvaigždės. Tada Braunas pasinaudojo sekstantu ir taip nustatė lėktuvo koordinates. Paaiškėjo, kad kursą reikia koreguoti – jų skrydžio greitis yra 106 mylios per valandą, tai buvo greičiau nei jie planavo.

Bet greitai jie vėl įskrido į debesį, kur Alkokas prarado orientaciją ir dėl sugedusio greičio indikatoriaus ne iš karto suprato, kad skrenda per lėtai. Galų gale lėktuvas sustojo ir krito į suktuką. Jie krito į vandenyną daugiau nei 1200 metrų. Kai jie išniro iš debesų, iki vandens buvo apie 30 metrų. Alkokas sugebėjo išvesti lėktuvą iš suktuko kai iki vandens bebuvo likę keli metrai Taip jie tęsė kelionę link Airijos.

Paryčiui „Vickers "Vimy“ pateko į didžiulę audrą. Ją praskridus prasidėjo smulkus lietus su sniegu. Lėktuvą padengė plonas ledo sluosknis, jis pasunkėjo ir tapo blogiau valdomas. Pilotai pastebėjo, kad pasikeitė variklių gausmas ir sunaudojama daugiau kuro. Norėdamas palikti pavojingą apledėjimo zoną, Alkokas ėmė kilti vis aukščiau, kol pasiekė 4000 metrų aukštį. Tačiau ir ten apledėjimas nesibaigė. Storas ledo sluoksnis jau dengė ne tik sparnus, lėktuvo spyrius, bet ir variklių oro angas... Braunas beregint suprato, kad jų padėtis – sunki. Jis atsisegė saugos diržus, pasiėmė peilį ir išlipo iš kabinos ant apatinio sparno. Laikydamasis spyrių bei atotampų priartėjo prie dešinio variklio. Variklio oro anga buvo pazdengta ištisiniu ledu. Po kelių stuktelėjimų ledas nukrito ir iš karto pagerėjo variklio darbas. Tą patį teko pakartoti ir su antrojo variklio anga. Bet apledėjimas nesiliovė. Abu lakūnai bijojo, kad reikia sustabdyti apledėjusį variklį, nes kitaip jis perkais ir sudegs.

Ieškodamas išeities, Alkokas nusprendė gerokai nusileisti, išeiti iš debesų ir surasti zoną, kurioje negrėstų apledėjimas. Apatinis debesų padas buvo 300 metrų aukštyje. Ten dulkė smulkus lietus ir ledas pradėjo tirpti nuo lėktuvo dalių. Galima buvo ramiai skristi toliau. Alkokas vėl paleido variklius.

Dabar atrodė kad jau niekas nesukliudys sėkmingai užbaigti skrydį. Ir iš tiesų - Brauno navigacija buvo tiksli ir po pusvalandžio horizonte pasirodė žemė. Jie priartėjo prie nedidelių salelių į Vakarus nuo Airijos krantų. Nuo kurso buvo nukrypta tik keliolika kilometrų. Toks nukrypimas neturėjo jokios reikšmės trijų tūkstančių kilometrų kelyje. Šturmanas džiaugsmingai plojo pilotui per petį ir iš visų jėgų šaukė, bergždžiai stengdamasis perrėkti variklių gausmą.

Viename stambiausių London Heathrow oro uostų, didžiulių metalo ir stiklo rūmų kampe yra kuklus paminklas lakūnams Džonui Alkokui (John Alcock) ir Artūrui Braunui (Arthur Brown), kurie 1919 metų birželio mėnesio 14-15 dienomis be nusileidimo perskrido Atlanto vandenyną
Lakūnai pasiekė Airijos krantus netoli Clifden žvejų miestelio. Nusižiūrėjo pievą ir nutarė leistis. Dvimotoris lėktuvas švelniai palietė žolę, tačiau, mažėjant greičiui, ratai ėmė klimpti į minkštą gruntą. Ratams įklimpus į žemę, lėktuvas sustojo ir smigo nosimi aukštai pakeldamas uodegą. Mirtinoje tyloje šturmanas į borto žurnalą užrašė paskutinius žodžius: „Atlantas perskristas. Aštuntą valandą keturiasdešimt minučių nusileista Airijoje“. Išlipę draugai džiaugsmingai apsikabino. Alkokas išsitraukė viskio butelį ir abu atšventė savo pergalę.

 Taip jau atsitiko, kad šio tikrai didvyriško skridimo dalyviai kukliai grįžo prie savo darbų ir niekas nekėlė jiems tiek ovacijų, kiek 1927 metais, žymiai vėliau ir tobulesniais lėktuvais Atlantą perskridusiems – „Atlanto nugalėtojui“ Č. Lindbergui arba K.Čemberlenui.. Piniginį laikraščio prizą Londone jiems įteikė Britanijos Karo ir Aviacijos sekretorius Vinstonas Čerčiilis. Karalius Jurgis V suteikė abu lakūnus pakėlė į riterius.

Tik kuklus paminklas didžiuliame aerodrome primena šį didvyrišką skridimą. O Anglijos Enciklopedija rašo: „1919 metų birželio 14 dieną du buvę Anglijos karo lakūnai, pilotas D. Alkokas ir šturmanas A.Braunas startavo dvimotoriu biplanu Vickers "Vimy" iš Harbom Grace Niūfaundlende ir po 15 valandų 57 minučių skrydžio vidutiniu 190.7 kilometrų per valandą greičiu, sunkiomis oro sąlygomis nuskrido 3041 kilometrą ir nusileido vakarinėje Airijos pakrantėje. Tai buvo pirmasis aviacijos istorijoje perskridimas per Atlantą be nutūpimo“.

2005 metais du lakūnai – Styvas Fosetas (Steve Fossett) ir Markas Rebholcas (Mark Rebholz) pakartojo legendinį skrydį su „Vickers Vimy“ kopija.




 

 

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienis

Michael Collins

Visa Maiklo Kolinzo giminė pašventė save karo tarnybai. 1916 metais Meksikoje jo senelis tarnavo kartu su generolu Džonu Peršingu (John Pershing) ir savo tarnybą baigė turėdamas generolo laipsnį. Jo dėdė buvo atsakingas už kadrinę JAV armijos sudėtį, kitas dėdė buvo brigados generolas, brolis – pulkininkas, o pusbrolis – majoras. Pagaliau ir jo tėvas Džeimsas Kolinzas taip pat buvo generolas-majoras ir tarnavo JAV misijoje Italijoje. Tačiau pats Maiklas savo knygoje „Carrying the fire“ rašė, kad nepaisant to, kad laikėsi tradicijos ir tarnavo JAV KOP, visada jautė, jog turi kur kas didesnes galimybes įgyvendinti savo pašaukimą. Nuojauta neapgavo – Maiklas Kolinzas pilotavo komandinį „Apollo-11“ modulį, kol abu jo kolegos – Armstrongas ir Oldrinas 24 valandas vaikščiojo Mėnulio paviršiuje.

Maiklas Kolinzas gimė 1930 metų spalio 31 dieną Romoje. Baigė Vašingtono Sent Albans vidurinę mokyklą ir įstojo į Vest Pointo karo akademiją, kurią baigė 1952 metais. Karo tarnybą pradėjo Kalifornijos Džordžo KOP bazės 21-ojoje naikintuvų-bombonešių eskadrilėje, kur skraidė su naikintuvais „Sabre“. Ten jis išmoko skraidinti ir numesti į taikinį atomines bombas. Vėliau buvo perkeltas į KOP Skrydžių bandymų centrą Kalifornijos Edvardso KOP bazėje, ten tarnavo lakūnu-bandytoju, o savo tarnybą karinėse pajėgose baigė turėdamas 5000 valandų skrydžių stažą reaktyviniais naikintuvais.

Kai 1963 metų rudenį NASA paskelbė trečią atranką į astronautų grupę, jos sąraše buvo ir Maiklo pavardė. Ir iš karto jis buvo paskirtas „Džemini-7“ piloto dubleriu.

1966 metų liepos 18 dieną Maiklas kartu su Džonu Jangu (John Young) pakilo į pirmą tris dienas trukusį kosminį skrydį. Tai buvo tikrai rekordinis skrydis – „Džemini-10“ sėkmingai susitiko kosmose ir susijungė su anksčiau paleistu nepilotuojamu zondu „Adžena“. Pasinaudodami jo varikliais astronautai pakeitė skrydžio orbitą ir ten susitiko su kitu nepilotuojamu taikiniu „Adžena“. Maiklas Kolinzas du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir vieno tokio išėjimo metu nuo „Adženos“ demontavo mikrometeoritų detektorių.  Po sėkmingo skrydžio „Džemini-10“ nusileido Atlanto vandenyne, už 529 mylių į rytus nuo Kanaveralo iškyšulio. Tai buvo antrasis „Džemini“ projekto erdvėlaivis, kuris nusileido pirminio gelbėjimo laivo kamerų regėjimo zonoje – nuo lėktuvnešio „Guadalcanal“ jį skyrė tik 2,6 mylios.

Istorinio „Apollo-8“ skrydžio metu Kolinzas dirbo skrydžio valdymo centro kapkomu (capcom – capsule communicator, kapsulės komunikatorius) ir buvo tas žmogus, kuris kalbėdavo su aplink Mėnulį skriejančiais Frenku Bormanu, Džeimsu Lovelu ir Viljamu Andersu. Iš karto po šio skrydžio astronautų biuro vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard) ir Skrydžio operacijų vadovas Dikas Sleitonas (Deke Slayton) pasiūlė Armstrongui, Oldrinui ir Kolinzui „galimybę pasivaikščioti Mėnulyje“. Bet tam reikėjo, kad sėkmingai pavyktų „Apollo-9“ ir „Apollo-10“ skrydžiai. Kolinzas sako, kad jei į pagalbą būtų buvę pasitelkti Las Vegas lažybininkai, jie neabejotinai būtų pasakę, kad „Apollo-11“ skrydžio sėkmė būtų vertinta ne daugiau kaip vienas prie dešimt, o po jų skristi besirengiančiai Čarlzo Konrado įgulai tokia tikimybė padidėtų iki vieno iš keturių.

Kolinzas gana greitai suprato, kad jam nelemta atsidurti Mėnulio modulyje „Erelis“, mat Dikas Sleitonas kietai laikėsi vienos taisyklės – visi komandinių modulių pilotai tuose skrydžiuose, kur bus naudojamas Mėnulio modulis, turi būti skridę erdvėlaivių pilotais. Anot Kolinzo, Sleitonas nenorėjo prileisti prie komandinio bloko valdymo naujokų.

1969 metų liepos 16 dieną NASA „Apollo-11“ su Neilu Armstrongu, Edvinu Oldrinu ir Maiklu Kolinzu išsiuntė į Mėnulį. Po keturių dienų nuleidžiamasis mėnulio modulis „Erelis“ atsijungė nuo komandinio modulio ir lėtai nuplaukė žemyn, link Mėnulio. Nuo pat pradžių Kolinzas paniškai kalbėjo į mikrofoną: „Kalbėkite su manimi, vaikinai“. Dabar jis tapo toliausiai nuo Žemės esančiu vienišu keliautoju... Komandiniame bloke jis rašė: „Dabar esu tikrai vienišas ir absoliučiai atskirtas nuo bet kokios žinomos gyvybės formos“. 

Po to visas pasaulis sulaikęs kvapą tiesioginės TV transliacijos metu stebėjo, kaip kopėtėlėmis į Mėnulį leidžiasi Neilas Armstrongas, išgirdo jo žodžius apie mažą žmogaus žingsnį ir didžiulį žmonijos šuolį. Niekas net negalvojo apie komandinio modulio pilotą Maiklą Kolinzą. Didvyriai buvo tie, kurie išsilaipino Mėnulyje. O juk Kolinzas turėjo realią galimybę grįžti į Žemę vienas... 

Jau vėliau, praėjus daugeliui metų jis papasakojo apie panišką baimę, kuri buvo sukausčiusi jį ten, Mėnulio orbitoje. Labiausiai jis laukė pranešimo apie sėkmingą „Erelio“ startą nuo Mėnulio paviršiaus. Tik šis pranešimas galėjo numaldyti giliausią Kolinzo baimę – būti vieninteliu išsigelbėjusiu įgulos nariu ir grįžti į Žemę su neištrinama žyme. Ištisus dešimtmečius „Apollo-11“ skrydis buvo pristatomas, kaip nepriekaištingai atliktas darbas, kai JAV triumfas, o astronautai vaizduojami, kaip šaltakraujiški vyrukai, be baimės įveikiantys visas kliūtis. Kolinzas parodė, kad buvo ne taip...

Tiesa, tuo metu daug kas nuogąstavo, kad misija gali baigtis nesėkme. Bet tokiu atveju Kolinzas būtų turėjęs atlaikyti milžinišką spaudimą. Todėl suprantama, kad jo baimė buvo pagrįsta ir pati realiausia. Ar patikimas Mėnulio kabinos variklis? Jis niekada nebuvo bandomas Mėnulio sąlygomis, nebuvo jokių garantijų, kad bus kibirkštis. Jei kibirkštis neįsižiebtų, abu astronautai būtų pasmerkti mirčiai. Tačiau netgi jei pavyktų atsiplėšti nuo Mėnulio paviršiaus, reikėjo, kad variklis veiktų 7 minutes. Priešingu atveju jie liktų žemoje orbitoje ir skrietų aplink Mėnulį tol, kol nukristų. Komandinio modulio pilotas neturėjo jokios galimybės nusileisti žemiau – tai būtų grėsę žūtimi visiems „Apollo-11“ astronautams. Išoriškai viskas atrodė ramiai, tačiau net patys skrydžio dalyviai davė ne daugiau kaip 50 procentų sėkmės tikimybę. Taip manė ir vienas iš labiausiai patyrusių Žemės lakūnų Maiklas Kolinzas.

Ne tik astronautai – tam buvo pasirengęs ir Jungtinių Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas. Ant jo stalo gulėjo paruošta kalba tam atvejui, jei „Erelis“ nepakiltų nuo Mėnulio. Bet Maiklas buvo vienas Mėnulio orbitoje. Vėliau jis pasakojo, kad laukdamas žinios apie „Erelio“ startą jis „prakaitavo, kaip nervinga nuotaka“. Jis rašė: „Paskutinius šešis mėnesius mane persekiojo baimė dėl to, kad teks palikti juos Mėnulyje ir keliauti į Žemę vienam. Dabar mane nuo žinios ar tai tiesa, skyrė minutės. Jei jiems nepavyks pakilti arba jie nukris atgal, aš nenusižudysiu, aš turėsiu nedelsdamas grįžti namo ir žinau, kad visą likusį gyvenimą turėsiu šį ženklą“. Iš tikrųjų Maiklas Kolinzas buvo pirmasis žmogus istorijoje patyręs dar niekam nepažintą vienišumo jausmą – apie tai jam po skrydžio rašė legendinis amerikiečių lakūnas Čarlzas Lindbergas.  Kiekvieną kartą kai erdvėlaivis pasislėpdavo nematomoje Mėnulio pusėje, jis tapdavo vienišiausiu žmogumi.

Armstrongas ir Oldrinas parengė Mėnulio kabiną startui, tada Armstrongas paspaudė variklio uždegimo mygtuką ir pakilęs nuo Mėnulio paviršiaus „Erelis“ nuskubėjo prie „Kolumbijos“, kur jų nekantriai laukė Maiklas Kolinzas. Jo baimei neteko įsikūnyti. Visi kartu sėkmingai grįžo į Žemę ir Maiklui nebuvo lemta patirti sunkios kančios.

Tačiau atsitiko kitas dalykas – Kolinzas buvo pamirštas. Dabar daugybė žmonių Žemėje žino Armstrongą ir Oldriną, tai pirmieji žmonės Mėnulyje, Maiklas prisimenamas retai. Lyg būtų buvęs savo kolegų vežikas. Jis pats dėl to nenuogąstauja ir viename interviu pasakė, kad „tai jam buvo garbė“.

Edvinas Oldrinas savo atsiminimuose rašė, jok Maiklas Kolinzas buvo labiausiai treniruotas komandinio modulio pilotas. Vien komandinio modulio simuliatoriuje ji buvo praleidęs 400 valandų ir didžiąją šio laiko dalį – savarankiškai. Astronautas Frenkas Bormanas gyrė Kolinzą dėl „pasiaukojimo“, nes jis niekada nepelnė tokio visuomenės dėmesio, kokį pelnė abu jo kolegos. Nepaisant to jis niekada nesiguodė, netgi privačiuose pokalbiuose.

Viename 2009 metais duotame interviu Kolinzas sakė, kad „aš niekada nesimėgavau dėmesiu. Iš tikrųjų didvyrių netrūksta, jie turi būti garbinami, bet prie jų nepriskiriu astronautų. Mes dirbame labai sunkiai, mes darome savo darbą, kaip įmanoma kruopščiai, bet mes tam ir esame“.

Maiklas Kolinzas parašė keturias knygas: „Carrying the Fire“, „Liftoff“, „Mission to Mars“ ir „Flying to the Moon“. Pastaroji buvo skirta vaikams. Jis buvo pirmasis Nacionalinio aeronautikos ir kosmoso muziejaus direktorius.

Jis puikiai gamino maistą, savo laisvalaikį skyrė žvejybai ir tapybai. Jo paveikslų tematika – peizažai ir laukinė Floridos gamta, taip pat jo paties pilotuotų lėktuvų paveikslai. 

2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Stipri moteris


Jos devizas – „Aš pati“. Nes jei nori, kad būtų normaliai padaryta – nieko neprašyk! Gyvenime visada yra vietos žygdarbiui. Sukurk problemą ir vyriškai ją įveik (svarbiausia – „vyriškai“).

Stiprios moters pasaulis yra kupinas kovų, intrigų ir laimėjimų. Gėrybes reikia iškovoti. Dėl to verta kažką padegti. Artimus žmones reikia apginti, nes jie kvailoki, išsiblaškę ir nenuovokūs. Akivaizdu, kad jie prapuls, vos tik ji nusisuks. Jie užmirš šalikus, neužsiriš batų, paslys ant arbūzo žievės, kurią patys ir numetė.

Stipriai moteriai nepadoru ilsėtis. Ko gi aš kaip kokia durnė sėdžiu ir nieko neveikiu? Ji atslenka iš darbo ir nenuilstamai kuičiasi šeimos labui. Na, o savisaugos jausmo apimta šeimyna krenta ant sofų ir demonstruoja neveiklumą. Kodėl? Apie tai vėliau...

Ji papilkėjusi nuo nuovargio. Bet herojiškai veržiasi kažką plauti ar rausti. Tai pasąmoninis reveransas savoms, kažkada mirtinai nusigalabijusioms moteriškos linijos atstovėms.

Tai toks paplitęs scenarijus! Jis skelbia – tegyvuoja beprasmiškas ir negailestingas darbas! Tai galiojo jos prosenelei, kuri išgyveno karą, nes tada tokia buvo gyvenimo kaina. Jos senelė sovietmečiu realizavo save “sukombinuodama” deficitinių prekių. Tai jos kasė nepabaigiamas lysves kooperatiniuose soduose, sodino bulves ir burokus. Bet net pačiais sunkiausiais laikais bulvės ir burokai kainavo kapeikas. Dabar moteriai ši tradicija įskiepyta su krauju ir kūnu, kurią pažeisti tolygu parodyti nepagarbą savo senelėms ir mamoms. Pats baisiauisias dalykas – mąstymo inercija. Jei taip darė senelė ir mama, ir dar kitos mamos, tai nulipti nuo šio medžio beveik neįmanoma.

Stipri moterisrūpinasi vaikais”. Ne augina, ne auklėjaRŪPINASI. Kodėl reikia rūpintis? Tie vaikai negali pasirūpinti savimi? Jie nukris be jos rūpesčio? Deja, bet stipri moteris galvoja būtent taip.

Jei nori, kad būtų padaryta – niekuo nepasitikėk! Namiškiai nieko negali jau vien dėl to, kad jie – namiškiai. Todėl jiems reikia maksimaliai ir suprantamai paaiškinti. Nes, PRISKALDYS MALKŲ!!! Vaikai pilni jėgų ir tai, kas suagusiam nuobodu, jiems – žaidimas. Jie sau malonumu išplaus indus ir šunį nukirps ir bulves nuskus. Na, kaip mokės. Ir neprastas dalykas yra užmigdyti jų entuziazmą, įkvėpimą ir norą padėti.

Bet mes kalbame apie stiprią moterį. Tokia užduotis kaip tik jai! Jos kritika („iš kur pas tave tokios rankos?“), nepasitikėjimas („pasitrauk, geriau aš pati, tu nemoki“), pasigailėjimas vietoj meilės („kas gi tave į žmonas ims?“) yra nuostabios priemonės įveikti vaikus per rekordiškai trumpą laiką. Po tokio poveikio atžala užmirš valyti dantis ir pamokas darys tik su mama.

- Ir už ką man šita bausmė? – meiliai žvelgdama į neveiklius namiškius atsidūsta stipri moteris.

Su vyru dar paprasčiau. Visų pirma – kandidatas jau pasirinktas atsižvelgiant į paveldėtą scenarijų. Geriausia – buvęs trejetukininkas, toks tipiškas vidutiniokas. Ne Apolonas, bet pageidautina – išgeriantis. Su laiku šis įprotis stiprės, o stipri moteris galės pasiguosti draugėms „Tai mano kryžius!“

Jos aplinkoje stebėtinai daug bejėgiškų ir beviltiškų kvailių. Sipri moteris juos traukia prie savęs. Bet įdomiausia tai, kad šalia jos tokiais pat tampa visiškai normalūs žmonės.

Pavyzdžiui dukros jaunikis – protingas vaikinas. Bet vos tik jaunieji apsikeičia žiedais, jis tampa nevykėliu. Ir tik uošvės pastangomis jis dar užima kažkokią vietą po saule. Ji neapleis jaunos šeimos. Tuo labiau, kai pasaulį išvys anūkai. Juk nepatyrę jaunikliai nugalabys savo vaiką. Juos reikia prižiūrėti.

Kontrolė ir dar kartą - kontrolė! Ausys – stačios, akys – plačios, ranka ant pulso, o rankovėje visada tūzas! Miegoti budriai, arti iki pergalingos pabaigos, lieti devynis prakaitus, kad net žiežirbos lėktų. Ramybė tik sapnuose.

Tiesa – ne visus pavyksta palenkti. Bet verta bandyti dar kartą! Ir jei atsiras jai lygus žmogus, prasidės lenktyniavimas – kuris kurį? Tokios imtynės stiprią moterį daro dar stipresne, didina jos azartą ir kelia savivertę. Jos priešininkas turi du kelius – arba pasiduoda arba traukiasi. Trečio neduota. Stiprios moters neįmanoma perauklėti. Beje, protingieji pasitraukia. Gero kelio, ar ne taip? Kvailys gi, nemato savo laimės. Gyventų šalia stiprios ir nieko nestokotų.

Beje, stipri moteris kažkuo panaši į dievą – ji visais rūpinasi ir myli. Ji žino artimųjų reikmes ir siekius geriau, nei jie. Ji nenuilstanti, jai nereikia poilsio ir meilės. Nes ji pati visais pasirūpins, pamils ir apgaubs neregėtu dėmesiu! Ji puikiai žino, ko jiems iš tikrųjų reikia!

Ką gauna mainais? Kokia vaikams, tėvams, kaimynams, darbui, benamiams šunims ir aplamai - visiems pašvęsto gyvenimo kaina?

Mainais stipri moteris gauna labai keistus dalykus...

Galimybę užmiršti savo gyvenimą. Ji lengvai niekina tas moteris, kurios „rūpinasi savimi“. Kur jos gauna laiką? Na, suprantama, - jos neturi problemų, joms nusispjauti į šeimą, darbą, vaikus. Sėdi ir laižosi kaip katės. Sipri moteris negaiš laiko tokiems niekams. Reikia bėgti. Reikia suspėti. Tada viskas bus – ir poilsis, ir gyvenimas, ir meilė, ir...

O kas tai – „ir“? Stipri moteris iš tiesų pati nežino ko nori. Užklausta atsakys, kad jos laimė – laiku ištekinti draugę, priversti vyrą daryti remontą ir prastumti sūnėną į matematikų konferenciją. Tai, kad tie norai neturi nieko bendro su ja, ji supras ne iš karto Tam reikia laiko, o jo nėra. Reikia veikti. Tiek reikalų! Per anksti nurimti – reikia būti pasiruošus. Nes priešai nesnaudžia...

Užtat galima graužti namiškius ir mėgautis nuoskaudomis: ari, ari ir jokio dėkingumo.. Visiems į viską nusispjauti. Nėra kam tempti šito vežimo, o REIKIA. Vietoj to, kad pasakytų „ačiū“, visi stengiasi pabegti kuo toliau. Kokie nedėkingi! Ji gi žino, kaip padaryti juos laimingais.

Pabaigai – nedidelis testas:

         Ar tavo sūnus pakankamai savarankiškas? Ar jam reikia priminti, kad pavalgytų, persiautų į vasarinius batus ir eitų į mokyklą?

         Tavo dukra – pilka ir nematoma pelytė, na ne pabaisa, bet kažkokia – jokia?

         Tavo draugai ir pažįstami kasdien skambina ir nori pasitarti?

         Tavo vyras – mielas, bet be jokio charakterio, todėl jo kolegos stumdo, kur nori?

         Tavo viršininkas pasitiki tik tavimi, nes nebuvai atostogų jau du metus?

         Tu esi nuolat renkama į tėvų komitetą, moterų rato vadove, tu esi nepamainoma lyderė?

         Jei kas įskaudins senutę, tu būsi pirma ją užstojusi?

Jei atsakei „taip“ – spaudžiu vyrišką tavo ranką!

https://vk.com/baryshni_i_bukovki