Kokia moteris yra nepamirštama?

"Mačiau ją praeinant. Ir mylėsiu ją iki mirties”,

Niekas negali žinoti, kam skirti šie žodžiai. Bet viena yra tikra: nuo amžių pradžios buvo tokių moterų, kurios tarsi gimė būti žavingomis ir grakščiomis. Ir dėl to amžiams išliko jas pažinusių žmonių širdyse.

Kas daro jas neužmirštamomis? Kodėl vienos moterys yra tokios magiškos, kai tuo tarpu kitos yra geros ir patrauklios, bet išnyksta istorijoje? Nėra lengvo atsakymo. Tačiau jei teirausitės vyrų (kurie turėtų žinoti), jie vėl ir vėl minės tam tikras savybes.

1. Dauguma nepamirštamų moterų turi seksualų patrauklumą. Tačiau vien to nepakanka. Didžioji tų moterų dalis išlaikė savo žavesį iki senatvės ir nuolat palaikė jaunystėje juos mylėjusių vyrų dėmesį. Grožis nekenkia, bet tiesa ir tai, kad kai kurios patrauklios moterys nebuvo gražios.
2. Ko gero universalus atsakymas būtų šis: nepamirštama moteris yra šilta ir jautri. Trys iš keturių vyrų teigia, kad jautrumas yra patraukliausia moters savybė. Prancūzų rašytojas Raoul de Roussey de Sales sakė: “Yra tokie žmonės, kurie perduoda kitiems ypatingą emocinę atmosferą, kurie parodo, kaip mylėti, kentėti, būti laimingu ir juoktis iš juokingų dalykų”.
3. Nepamirštama moteris pažįsta tave. Jos protas yra atviras tavo mintims, jos širdis atvira tavo džiaugsmui ir liūdesiui. Ji nėra gyvenimo stebėtoja. Atvirkščiai – ji yra gyvenimo centre. Jai rūpi. Visi įvykiai yra jai ir ji yra  įvykiuose.
4. Visa, ką vyras patiria su tokia moterimi išlieka giliai atmintyje. Nes ji buvo sužavėta, suintriguota, smalsi ... jis prisimena tą rytą, kai nuvežė ją į žuvų turgų pusryčiauti; nes jai buvo smagu vaikščioti per lietų naktį, kai sugedo mašina, jis prisimena ją kaskart, kai lyja lietus. Ji yra laiminga, kai valgo valtyje ir kai pietauja išskirtiniame restorane. Ji visada priklauso tai akimirkai, kuri yra dabar. Ir ji visiškai atsiduoda tam, ką dabar daro. Beveik visos besąlygiškai mylimos moterys pasižymi šiuo gyvenimo akimirkos džiaugsmu.
5. Kadangi nepamirštama moteris yra jautriai atliepianti kitam, ji turi nuostabią savybę pamatyti vertingus dalykus kitame.  Jis yra šmaikštus, bet drovisi tai daryti, todėl kiti to nežino. Ji uždega šia vyro savybę ir palaiko ugnį. Iš išorės jis – verdantis katilas, o viduje – svajingas idealistas. Atliepianti moteris tyliai ateina į šią slaptą vietą ir jaukiai mėgaujasi.
6. Paradoksas, bet neužmirštama moteris turi gilų vienatvės poreikį. Ji yra savaime suprantamas žmogus. Ji nepasimetusi minioje, bet tai nereiškia, kad ji išsiskiria kaip vakarėlio “žvaigždė”. Greičiau, ji jaučia ramybę ir asmeninį saugumą. Kai kurie jos džiaugsmai yra vidiniai, jos pasitenkinimas egzistuoja mintyse ir vaizduotėje. Šis vientisumas ir vidinis turtingumas apsaugo tokią moterį nuo bet kokio vergiško noro įtikti. Tai suteikia nuostabų paprastumą ir apsaugo ją nuo nervingumo ir smulkmeniškumo.
7. Nepamirštama moteris yra moteriška, bet nebūtinai. Vienas jaunas šokių mokytojas pasakė stulbinančią frazę: “Ta moteris, kuri “prastuminėja” savo moteriškumą, yra visiškai nemoteriška. Moteriška moteris niekada to neįrodinėja. Jai nebūtina kas kartą įsiterpti į pokalbį.  Ji nesistengia būti pastebėta. Tiesiog būdamas šalia jos jautiesi vyru”
8. Vyrai teigia, kad šį jausmą sukelia tai, kad moteriška moteris yra švelni vyrui. Ji niekad nemąsto apie tai, kad yra būtina visomis išgalėmis išsikovoti tai, kas jai priklauso. Jai patinka vyrai, ji gerbai ir žavisi tuo, ką jie stengiasi pasiekti, ji viliasi, kad padarys juos laimingais. Jos moteriškumas pasireiškia ne seksualiu meistriškumu ar išblukusiu bejėgiškumu ir noru rengtis pagal paskutinę madą. Jos moterškumą formuoja švelnumas, rūpestis ir noras aukotis kitam.
9. Ar nepamirštama moteris turi būti protinga? Neįtikėtinai daug vyrų atsako į šį klausimą “taip”. Protingumas perauga turtingą ir brandžią išmintį, į tą magiją, kuri padeda išgyventi šiame pasaulyje. Bet išmintis gali tapti tą realybę griaunančiu ginklu. Jei moters intelektas yra akmuo, po kuriuo kiša mažus, vyrą naikinančius sprogmenis, ji taip pat bus nepamirštama, bet ne dėl to, kad teikia džiaugsmą. Jei jos intelektas yra priedas prie subtilaus supratimo, jis padės nutiesti tiltą tarp vyro minties ir jos minties. Jei vyras pokalbyje supranta, kad yra kur kas šviesesnis ir gilesnis, tada jis prisimins moterį su šiluma ir jaukumu.
10. Kas dar? Nors tai gali nuskambėti kaip Viktorijos laikų sentencija, moteris yra nepamirštama dėl to, kad ji yra gera. Be abejo, kai kurios labai nesąžiningos, nenuoširdžios ir nuo meilės laisvos ponios įsikuria savo vyrų galvose. Bet stebėtina tai, kad nepamirštamos moterys gal būt ne visada buvo eilinės, tačiau visada – kilnios, mylinčios, drasios ir dosnios.
11. Žinoma, tos moterys, kurios stokoja šių savybių, gali trumpam sužavėti. Tačiau gerumas yra gražesnis už bet ką. Smulkmeniškumas ir neapykanta, niekšingumas ir godumas yra trumpalaikiai, bet to pakanka, kad moters veidas būtų subjaurotas.
12. Ir galų gale nepamirštama moteris kitus daro didesniais už gyvenimą. Ji suteikia vyrui gyvenimo prasmę, suvokimą, kad jis yra daugiau nei mano, veda jį toliau, nei jis manė galintis eiti. Kai esi su moterimi, tikrai žinai ir tiki. Tu sakai tuos dalykus ir darai tuos darbus, kuriuos visada norėjai daryti, bet kažkaip neprisivertei taip kalbėti ir elgtis su savo draugais. Ir galų gale labiausiai nepamirštama moteris yra ta, kuri išlaisvina dvasią iš slaptavietės.

Nedaug moterų gali perversti savo gyvenimo lapus, kurie tapo ryškiais tūkstančių žmonių atmintyje. Bet kiekviena moteris galėjo tapti nepamirštama tam vyrui, kuris ją mylėjo ir ir pasirinkdavo. Nes ta moteris, kurią vyras atsimena, galų gale yra ta moteris, kurios jam reikia, kuri nuramina, kuri gali suteikti jam saugumą ir vaisingą patirtį. Ir kuo daugiau ji trokšta gyventi tikrą gyvenimą, tuo labiau ji myli, tuo švelnesnė yra savo santykiuose, tuo jautresnis jos attliepas, tuo labiau jai reiks moters savyje ir dėl viso to ji taps nepamirštama.

Ardis Whitman

http://frankysj.tripod.com/editorial04.html

Vertė Arnoldas Stasiulis

Aštuoni izoliacijos simboliai

Kiekvieną dieną, kiekvienas sutuoktinis daro pasirinkimus, kurie veda į vienatvę ir izoliaciją.

Dennis Rainey

Ši istorija liudija apie tai, kaip aš ir Barbara jaučiamės jau daug dienų.

Mano vyras dirba naktimis, o aš – dienomis. Kas rytą mūsų automobiliai prasilenkia netoli namų. Prasilenkdami mes atidarome langus ir šūktelime vienas kitam: “Aš myliu tave!”. Vieną dieną, po to, kai mes prasilenkėme ir aš sustojau prie raudono šviesoforo signalo, šalia sustojo kitas automobilis. Jame sėdėjo vyras, kuris, kaip supratau ne kartą stebėjo mūsų prasilenkimus. “Ei, ponia,- jis šūktelėjo pro pravirą savo automobilio langą, - atrodo, kad jūs vienas kitam labai patinkate. Tai kodėl nesustojate susipažinti?”

Vienatvė. Ji supa mus nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios. Bet panašu, kad plečiantis žmonijai ji įgauna pagreitį

Mes sukurti ne tam, kad gyventume vienatvėje. Mes trokštame intymumo. Santuoka yra ta vieta, kur dauguma iš mūsų tikisi jį rasti. Bet tragedija tame, kad tai pavyksta tik nedaugeliui. Kai kurie iš tiesų patiria intymumą. Tačiau daugumai santuoka tampa tuo, ką Vudis Alenas ciniškai pavadino “vilties mirtimi”.

Visoje kultūroje randame pasikartojančius izoliacijos simbolius. Štai tik keli iš jų, pastebėti skirtingose santuokose.

1 simbolis: “Įeiti draudžiama”

Pauliaus ir Mišelės santuoka stabiliai augo visus 25 metus. Jie laisvai bendravo ir kartu įveikė kelias labai sudėtingas problemas. Jie puikiai jautėsi kartu ir daug žmonių matė tikros santuokos pavyzdį.

Tačiau per daugelį metų jie susvetimėjo dėl abi puses netenkinančių lytinių santykių. Ieškoti šios srities konsultanto jie nedrįso. Ir tada jie suvokė, kad jau nebegali atvirai aptarinėti šios temos, todėl nebyliu abipusiu susitarimu buvo paskelbta, kaip netinkama. Nuo šiol atviras duris pakeitė ženklas “Įeiti draudžiama”.

2 simbolis: Tiksintis laikrodis

Benas ir Marija užaugino savo vaikus ir dabar jau didžiavosi anūkais. 35 metus trukusi santuoka atlaikė laiko išbandymus. Tačiau nei vienas iš jų nepastebėjo, kaip į santykius įsėlino tyla.

Vaikai tai matė. Augdami jie jautė abiejų tėvų vienatvę, kai jie vienas kito nesuprasdavo ar konfliktuodavo. JIe matė, kaip Tėtis savo gyvenimą pašventė darbui, o Mama – vaikams. Ir dabar, kai jie lankydavo tėvelius, matė kad mažai kas liko iš santuokinio ryšio.

Namie įsivyravusią tylą kartas nuo karto nutraukdavo supamo krėslo girdždėjimas ir laikrodžio tiksėjimas.

3 simbolis: Perkrautas kalendorius

Styvas ir Andžela yra tikri savo darbo profesionalai ir aktyviai dalyvauja bažnytinės bendruomenės veikloje. Tačiau kai jie sukūrė šeimą, pastebėjo, kad santuoka neatitinka lūkesčių. Iš jų gyvenimo dingo vėlyvi naktiniai pasivaikščiojimai ir pokalbiai mėnesienoje. Jie yra pernelyg užsiėmę ir dabar gyvena tik dėl savaitgalių. Nuovargis atima visą romantikai reikalingą energiją.

Jų vaikai prideda savo “prioritetų” rinkinius, todėl abu sutuoktiniai jaučiasi vis labiau atskirti vienas nuo kito. Jų gyvenimai susiliečia tik tada, kai susikerta jų keliai.

4 simbolis: Užrakintos durys

Bilas ir Teresė susituokė vos prieš pusę matų. Tačiau jau spėjo giliai vienas kitą sužeisti. Svajonės ir viltys apie intymumą dingo tamsoje už užrakintų durų. 

Bilas galėjo atsiverti, kai buvo sužadėtinis, bet dabar jam darosi vis sunkiau dalintis savo jausmais. Jis jaučiasi įstrigęs savo asmenybės rėmuose. Teresė trokšta intymumo ir desperatiškai nori tapti jo partneriu visam gyvenimui. Ji negali patekti ten, iš kur jis nenori išeiti.

5 simbolis: Pernelyg didelis bagažas

Bobas ir Janina atėjo iš sudarkytų namų, todėl jų santuoka buvo nulemta tapti kitokia. Ir nors jie nemažai kalbėjosi apie tai, nei vienas nepripažino to poveikio, kuri padarė tėvų skyrybos.

Net neturėdami geros santuokos pavyzdžio, jie sugebėjo progresuoti, tačiau vis dar nežinojo kokį didelį bagažą tamposi su savimi. Laikas nuo laiko į paviršių iškildavo baimė, pyktis, jausmas, kad esi niekam  tikęs. Tačiau abu sutartinai greitai sugrūsdavo visa tai į perpildytas kuprines.

6 simbolis: TV vakarienė

Valteris ir Eugenija dirbo toli nuo užmiestyje esančių namų, todėl kai atvykdavo namo, būdavo pervargę nuo ilgos darbo dienos ir kelionės namo. Jie lyg užhipnotizuoti vakarieniaudavo užsakytą maistą prie TV ekrano, žiūrėdavo vakaro naujienas permaišydami jas su lėkštomis komedijomis. Nepastebimai jie užgesino vienas kitą savo gyvenimuose.

Penkis metus trunkanti santuoka dar gyvuoja, bet vėliau, kai paaugs vaikai, ji jausis kažkur futbole, krepšinyje ar žvejyboje dingusio vyro našle. Ji – vieniša. O jis net nenutuokia, kad ji taip jaučiasi.

7 simbolis: Padalintas greitkelis

Sju ir Timas vedę jau 18 metų. Jų santuoka puiki tiek išoriškai, tiek ir iš vidaus. Tačiau augindami vaikus keliauja skirtingomis kryptimis.

Vienas yra pernelyg švelnus - kitas per griežtas. Vienas iš jų yra perfekcionistas, kitas nėra. Vienas linkęs būti kritiškas, kitas per kantrus.

Dabar, kai jų vaikai yra paaugliai, intymumas dar sunkiau pasiekiamas. Ji įsitraukia į visas emocines kovas, kurios kyla dviem bręstantiems žmonėms, o jis slaptai piktinasi, kad vaikų poreikiai traukiami į santuoką. Tarp jų – vis didėjantis atstumas.

8 simbolis: Planai

Kai Robertas ir Šeri buvo susižadėję, skyrė daug laiko ir pinigų ruošdamiesi vestuvių pokyliui. Tačiau nei vienas iš jų neskyrė laiko santuokiniam pasiruošimui.

Bet kai jiems teko kovoti dėl visko – nuo finansų tvarkymo iki kaip praleisti išeigines, palaima tapo našta. Kai jie susituokė, net nenutuokė, kad jų santuoką ištiks krizė po krizės – jie patyrė bedarbystę, sveikatos netekimą, finansinį nestabilumą ir tėvų netektį. Dabar jie abu vieniši ir nors nei vienas nesikalba su kitu, abu slaptai tikisi, kad santuoka atgis savaime.

Izoliacijos požymiai

Visose porose izoliacija prasideda, kai vyras ir žmona iš lėto ima tolti vienas nuo kito. Svarbiausia, kad nei vienas iš pradžių to nepastebi.

·         Jausmas, kad tavo sutuoktinis tavęs negirdi ir nenori suprasti.

·         Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”. “Apie tai pasikalbėsim ryt, o dabar miegokim”.  

·         Jausmas, kad esi nepajėgus patenkinti sutuoktinio poreikius.  

·         Jausmas, kad jis/ji atsiskyrė nuo manęs. 

·         Jausmas, kad jis/ji eina savo keliu.  

·         Atsisakymas skaitytis su tuo, kas iš tikrųjų blogai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.

·         Jausmas, kad ramybė išvengiant konflikto yra geriau, nei skausmas akistatoje su realybe.

Kiekvieną dieną, kiekvienas partneris daro pasirinkimus, kurie veda link vienatvės santuokoje. Darykite teisingus pasirinkimus ir pažinsite meilę, švelnumą, priėmimą ir tikrojo intymumo laisvę bei autentišką vyro ir žmonos vieningumą. Darykite klaidingus pasirinkimus ir pažinsite tylią “sumesto” gyvenimo desperaciją, niekada taip ir nepažinsite vienas kito.

Kodėl nepaskyrus vieno vakaro ir nepažvelgus atgal, į aštuonis izoliacijos simbolius? O tada kartu aptarkite savo santuoką. Atsakykite:

1.       Kurioje santuokos vietoje patiriate izoliaciją?  

2.       Koks žingsnis padėtų įveikti izoliaciją ir užtikrinti intymumą?

12 sąžiningų priesaikų, kurių neišgirsite santuokos apeigose

Po daugelio santuokos metų supratau, kad nieko nežinau apie santuoką

Kai poros tuokiasi, jos žino viską, kaip atrodys jų santuoka. Juk peržiūrėta tiek filmų, perskaityta knygų ir praleista laiko su vedusiomis poromis.

Bet kai po kelių metų pažvelgia atgal, suvokia, kad iš tiesų žinojo labai mažai, o santuokinė priesaika buvo tokia ideali ir romantiška… Vaizdas nesiskiria beveik visose apeigose: …prisiekiu visada tau būti ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.

Čia nėra nieko blogo. Bet rimtai. Kas iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia?

Žinau ką galvojate. Kodėl santuokinė priesaika tokia svarbi?

Štai kodėl. Priesaika yra pažadas. Ir ne bet koks pažadas. Priesaika yra santuokos kelrodis. Ir kol nesu prieš priesaiką, man lenkiasi Kazanova. Bet aš esu prieš romantišką ir jausmingą priesaiką ir už praktišką bei sąžiningą.

Būkim realistai. Šiandieninėje kultūroje, kuri garbina romantinę meilę, nereikalingos jokios šekspyriškos priesaikos. Mums reikia tokios priesaikos, kuri darytų poveikį ir formuotų santuoką.

Žemiau yra 12 sąžiningų santuokinių priesaikų, kurių neišgirsite jokiose apeigose.

1.)     Aš prisiekiu niekada neflirtuoti, negeisti ir netrokšti priešingos lyties asmens dėmesio

Kai tuokiesi, prisieki ištikimybę savo sutuoktiniui. Prisieki išimtinai jam. Pažadi niekada neflirtuoti, negeisti ir netrokšti priešingos lyties asmens dėmesio. Pažadi saugoti savo protą nuo tų vaizdų, kurie kyla ne iš tavo sutuoktinio.

Tu nesiklausai tos muzikos, kuri veda į degradaciją. Neleidi savo akims žvelgti į tuos vaizdus ir reginius, kuriuose žmogus vaizduojamas kaip objektas. Ir tai nediskutuotina. Akivaizdu, ar ne taip?

Kai prisieki išimtinai sutuoktiniui, tavo priesaika yra kur kas daugiau, nei lytinis skaistumas. Tavo priesaika taip pat ir emocinis skaistumas. Tu prižadi niekada neatvirauti savo bendradarbei ar leistis meilikaujamas.

Emocinis tyrumas yra mažiau akivaizdus, nei fizinis. Bet jo nesilaikymas tiek pat destruktyvus. Tu turi kovoti, kad visi tavo jausmai, tavo noras nustebinti, tavo dėmesys, kančios ir širdgėla taptų tik tavo ir tavo sutuoktinio reikalu.  Jie nepriklauso jokiems kitiems žmonėms, įskaitant tėvus, brolius ir seseris. Kaukis dėl fizinio ir emocinio tyrumo.

2.)     Aš prisiekiu, kad niekada nesitikėsiu 50/50 santuokos. 

Nėra tokio dalyko, kaip 50/50 santuoka.

Tu nepajėgsi objektyviai nustatyti santykio. Nėra jokio 50/50 grįsto santykio. Tai – sandora.

Kiekvieną dieną turėsi atiduoti 100% savęs. O kai kuriomis dienomis net to bus per maža. Turėsi tikėti, kad sutuoktiniui rūpi ir jis renkasi būtent tave. Pamiršk apie minti duoti ir gauti. Tiesiog duok. Davimas yra meilės esmė ir santuokos Kūrėjo širdis. Dievas tik duoda.

3.)     Aš prisiekiu, kad mūsų santuokos misija – šlovinimas.

Dauguma santuokų kenčia dėl to, kad galutiniu tikslu jie laiko bendrystę. Daugumos santuokų tikslas – užtikrinti gyvenimo stabilumą, turėti šeimą ir bendrininką. Ar supranti?

Tačiau santuoką įsteigė Dievas, ir dėl to santuokos tikslas yra kur kas didesnis, nei savanaudiški troškimai. Tikslas yra Dievo šlovė. Net krikščionių šeimose šlovinimas sutinkamas retai. Štai kodėl Paulius sakė, kad geriau nevesti ir netekėti (1 Kor. 7). Nes tavo noras bus padalintas tarp sutuoktinio ir Dievo.

Tavo misija šioje žemėje – kasdien tarnauti Dievui. Ir ši misija nekinta net po vedybų. Jei neturėsi tokios intencijos –viršų paims sutuoktinio tenkinimas.

4.)     Aš prisiekiu mylėti tave tokį, koks esi šiandien, o ne tokį, kokiu norėčiau matyti.  

Paklausyk dėl savo ir savo santuokos tyrumo.Tu negali pakeisti savo sutuoktinio. Neturi tokios galios. Tačiau jei išsikelsi tokį tikslą. Bet jei laikysiesi jo, tavo santykius sugriauš du kirminai – kartėlis ir apmaudas.

Kai kurios poros daug metų stengiasi keisti vienas kitą. Bet kai nustoji tai daryti, pradedi mėgautis vienas kitu ir patiriate intymumą. 

Viena iš giliausių santuokos paslapčių – du vienas kitą mylintys, puoselėjantys ir džiuginantys, bet skirtingas vertybes turintys asmenys. Ytai labai nelengva, tačiau kaip tik dėl to turite pasitikėti Dievu ir priimti unikalias vertybes, kurias Jis suteikė kiekvienam asmeniu, įskaitant tavo sutuoktinį.

Tai skamba labai supaprastintai, nes…. Tiesiog reikia mylėti prieš tave esantį asmenį. Nesiilgėk “pataisytos” savo sutuoktinio versijos. Neturėk vilties sulaukti tos dienos, kai jis pasikeis. Tiesiog mylėk dabartinė jo versiją. Kai taip darysi, perkeisi savo santuoką.

5.)     Aš prisiekiu, kad tu niekada nebūsi atsakingas už mano laimę.  

Santuoka nėra laimės ir pilnatvės paieška. Dievas sukūrė tave pilnatvišką. Prieš bandydamas gauti ir pratęsti meilę, turi išmokti mylėti save.

Kai kitas žmogus yra atsakingas už tavo laimę, jis tampa stabu. Tu apsėdi viską. Tikrini jo FB paskyrą, pranešimus ir praleistus skambučius. Tai apgailėtinas gyvenimo būdas ir siaubingas receptas kokybiškiems santykiams.

Pasitikėk tuo vyru ar moterimis, kuriuos Dievas sukūrė tau. Tada būsi laisvas mylėti jį taip, kaip numatė Dievas.

6.)     Aš prižadu, kad mano lūkesčiai bus tau aiškūs.  

Ko gero tai pats aukščiausias barjeras pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Kiekvienas turi savo lūkesčius, kurie daro įtaką sprendimams ir iškreipia santuokos supratimą.

Vienus lūkesčius suformuoja tėvai. Jie gali būti nuostabūs ir gerbiami. Bet tu nesi sutuoktinio tėvas ar mama, todėl nesąžininga būtų tikėtis, kad tavo sutuoktinis atsilieps taip, kaip atsiliepdavo tavo tėtis. Tokie nerealūs lūkesčiai gali sukelti nemažai nusivylimų.

Tavo sutuoktinis niekada neturėtų patirti nusivylimą dėl nežinojimo. Aiškiai ir nuodugniai išsakyk visus savo lūkesčius. Ko tikiesi iš savo žmonos? Savo vyro? Kaip tau atrodo jūsų santuoka? Kaip atrodo seksas?

Jei nesugebi išsakyti savo lūkesčių – arba jų nežinai, arba tau gėda juos išsakyti. Tai raudona vėliava, kuri skelbia, kad nesi pasirengęs santuokai.

7.)     Aš prižadu niekada nesakyti tau “Atleidžiu”, jei pats tuo netikėsiu.   

Tavo sutuoktinis žeis tave, o tu – jį. Ir kai tai įvyks, žvelk į širdį, ieškok Dievo ir atleisk sutuoktiniui taip, kaip Dievas atleidžia tau.

Neatleidinėk su sąlyga. Nesakyk “Aš atleidžiu tau”, kai iš tiesų tik užlaikai jo klaidą, kad ateityje galėtum panaudoti ją kaip argumentą.

Kol neatleisi taip, kaip atleidžia Dievas – visiškai ir besąlygiškai, tol siena tarp jūsų tik augs ir platės. Palaipsniui kartėlis ir nuoskauda panaikins intymumo likučius ir jūsų santuoka bus ne daugiau, kaip dviejų sugyventinių egzistavimas po vienu stogu.

8.)     Aš prižadu būti tau, skatinti tavo svajones ir padėti tau, kad taptum tokiu vyru ir tokia moterimi, kokiu Dievas sukūrė būti.  

Daug dienų jausiesi taip lyg būtum savo sutuoktiniui. Bet jei nori, kad santuoka bręstų ir klestėtų, turi gyventi savo partneriui. Kaip tai atrodo? Štai keli pavyzdžiai.

1.       Tu meldiesi už sutuoktinį.

2.       Tu patvirtini savo sutuoktinio galias ir dovanas.

3.       Tu labiau susitelki į pozityvus savo sutuoktinio bruožus ir veiksmus, nei negatyvius.  

4.       Tu padedi savo sutuoktiniui siekti jo svajonių ir įgyvendinti jo talentus.

5.       Tu viską darai tam, kad jūsų santykiai taptų saugia vieta sunkiems klausimams ir giliems pokalbiams.

Kai tu esi savo sutuoktiniui, jis pražysta tarsi gėlė, drąsiai ir ryžtingai įžengia į santykius, darbo vietą ir t.t. Ar tavo sutuoktinis gyvena drąsiai ir ryžtingai?

9.)     Aš prižadu niekada nesiskųsti kitiems savo santuoka – nei visiškai, nei  dėl tavęs.

Dievas sukūrė santuoką, kaip privačią dviejų asmenų santykių erdvę.  Bet virtualios socialinės medijos laikais beveik viskas matoma viešai. Privatumas jau laikomas tam tikra šykštumo forma, tarsi šeši milijardai žmonių turi pilną teisę naršyti po tavo gyvenimą.

Nepirk melo.

Tavo santuoka yra privati. Kai tu bariesi, visai nebūtina, kad tavo draugės girdėtų, jog tavo vyras – mulkis. O tavo draugeliams nėra reikalo žinoti, kad tavo žmona – neracionali ir kvaila. Niekas be tavo sutuoktinio neturi žinoti intymių jūsų lytinio gyvenimo detalių.

Neskelbk to, ką Dievas sukūrė privatumui.

10.)  Aš prižadu tikėti, kad geriausia – ateityje, nesvarbu kaip gerai ar blogai dabar gyvename.  

Nepriklausomai nuo aplinkybių negaišk laiko ir nesižvalgyk į atgalinio vaizdo veidrodėlį. Privalai nuolat tikėti, kad geriausia – ateityje.

Kodėl? Todėl, kad Dievas yra futuristas.

Jis nuolat veda žmones į ateitį, į nežinomybę. Šis judėjimas įsišaknija viltyje. Viltyje, kad nežinomybė yra geresnė, nei tai, kas žinoma. Todėl, kad kelią rodo Dievas.

Tačiau pasaulis skleidžia melą: ateities aplinkybės tampriai susijusios su dabarties veiksmais. Todėl jei tavo santuoka šiandien yra apgailėtina, ateityje ji netaps geresne. Tačiau ateitis nėra priklausoma nuo išorinių aplinkybių. Ji priklausoma nuo vidinės perspektyvos.

Kitaip sakant tu privalai pasirinkti tikėjimą ateitimi, kuri bus geresnė, nei šiandiena. Jie pasirinksi, būsi teisus nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus darys tavos sutuoktinis.

11.)  Aš prižadu ginti savo santuoką nuo išorinių įtakų, kurios gali kilti iš vaikų, darbo ir tėvų.  

Santuoka yra intymi, o intymumas reikalauja laiko ir išskirtinumo. Štai, ką tai reiškia praktiškai. Turi išmokti sakyti “ne”. Eik ir pradėk praktikuotis.

Dr. Henry Cloud savo knygoje “Ribos santuokoje” sako: “Santuoka stipri tiek, kiek kainuoja ją apginti”.

Kai sakome “taip” išorinei įtakai, sakome “ne” santuokai. Tu pažeisi žmonių jausmus. Tavo tėvai nesupras. Jie net išvardins tave savanaudžiu. Tavo draugai užvers tave pasyviai-agresyviomis žinutėmis, nes neleidi su jais laiką. Tavo bendradarbiai galvos, kad nesi įsipareigojęs, nes pasirinkai naktį su sutuoktiniu ir nelikai dirbti iki paryčių. Deja, bet ir bažnyčia gali numesti vieną – kitą netinkamą komentarą.  

Drąsinu tave, nes reikės sumokėti kainą, kad apgintum santuoką. Jei to nedarysi, santuoka žlugs. Ir patikėk – tai lengviau įgyvendinti pirmą santuokos dieną, nei po kelerių metų.

12.)  Aš prižadu, kad mūsų santuoką sups mus remianti ir drąsinanti krikščionių bendruomenė.

Būsiu realistiškas. Kažkuriuo metu kils noras pasiduoti. Žinau – tu galvoji “tik ne aš. Aš niekada nepaliksiu savo sutuoktinio”.

Tai labai miela, bet tu esi naivus.

Santuoka yra neįtikėtinai sunki. Palaipsniui tavo sutuoktinis skaudins vis giliau, tu prarasi savo valią investuoti į santykius ir aptiksi, kad santuokai reikia kur kas daugiau darbo, nei pasirašei.

Ir kai ateis tas laikas, tavo bendruomenė nubrėš liniją tarp pasidavimo ir atkaklumo. Jei bendruomenė skatins tavo ego ir palaikys požiūrį, kad “vargas man”, tą liniją peržengsi laisvai. Jei nesi įaugęs į vietinę bažnyčią ir negyveni bendruomenės gyvenimo, liniją peržengsi taip pat laisvai. Tačiau jei tave supa krikščionių bendruomenė, kuri yra dėl tavęs, peržengti linija taps beveik neįmanoma.

Krikščionių bendruomenė yra labai svarbi, kad turėtų duoti savo įžadus besituokiančiai porai.  Tai atrodytų taip:

1. ________ (susituokusi pora) prašo jūsų maldos ir paramos santuokinio gyvenimo pradžiai. Ar prižadate melstis už juos, kad jie kurtų gilią ir neatšaukiamą meilę?
2.  ________ (susituokusi pora) reikės ryžto ir kantrybės, kad puoselėtų meilę vienas kitam. Ar prižadate remti juos visais būdais kuriant Kristocentrinę meilę?

Po kiekvieno klausimo bendruomenė atsako”mes prižadame”. Tai labai didelė galia – matyti žmones, kurie prisiekiai melstis ir remti naują porą.

Pernelyg ilgai santuokinė priesaika buvo nukreipta į jausminę ir romantišką meilę, o ne į praktiškus ir tvirtus ramsčius. Gali būti, kad nepanorėsite išgirsti tokių pasižadėjimų. Tačiau jie esminiai kuriant ilgalaikę ir nepajudinamą santuoką.

Santuoka yra pati sunkiausia, naudingiausia, skausmingiausia ir džiaugsmingiausia gyvenimo kelionė. Kai kils gyvenimo audros, nepadės keli, gerai sukonstruoti ir emociškai stiprūs sakiniai. Jums reikės praktiškų dalykų. Labiau realistinių. Jums reikės bėgių, kurie neleis nuriedėti nuo kelio.

Frank Powell / churchleaders.com

Mano žmogus

Moterims būdinga viena žavinga iliuzija. Ji vadinasi „Jis – mano žmogus“. Ji tuo gilesnė, kuo daugiau laiko ir jėgų moteris investuoja į vyrą. Ir jai ima rodytis, kad geriau būti negali. Taip, yra kiti. Jie geri. Bet ties juo – viskas. Jis yra geriausia, ką galėjo padovanoti Dievas. Ir visi jo privalumai matomi per padidinamą stiklą, o trūkumų nesimato ir tai reiškia, kad jų nėra. Ji sako „Idealių nėra“ ir yra teisi, jei tik išmoko gyventi su tuo, ką turi. 

Bet ji nesusitaikė. Ji stengiasi pakeisti vyrą. Ir jos galvoje „mano žmogus“ visiškai nedera su konkrečiomis jo savybėmis. 

Pavyzdžiui jis geria. Arba laksto su mergom. Arba visas naktis praleidžia garaže. Arba savo darbą myli labiau, nei bet ką pasaulyje. 

Objektyviai jis yra „jos žmogus", bet tik tuo atveju jei ji yra pasirengusi susitaikyti ir priimti. Jei ne – apgaudinėja pati save. Jei „tai mano žmogus, bet...“ tai jau ir yra saviapgaulė. 
Suprasti vyrą labai lengva. Pakanka išgirsti, ką jis sako. Daugiau nieko. Dėmesingai išklausyti tai, ką jis sako. Ir nekurti jokių iliuzijų. 

Jei jis sako – „negalvoju vesti“, galvokite. Kas geriau – eikvoti laiką tam, kad jį „palenktum“, „motyvuotum“, „suviliotum“, nes tau jau norisi ištekėti, ar tiesiog išgirsti, ką jis sako? Na, papasakokite kaip tokie užsispyrę „nenoriu vesti“ vis dėlto susituokė. Ir pamatysite, kad moters dėka. Viskas paremta jos manipuliacijomis, įkalbinėjimais, gudrybėmis. Formaliai jis vedė. Faktiškai jis susituokęs. O iš esmės pasikeitė tik jo statusas. Bet ne mąstymas. Jis vis dar viengungis. Susitaikysit? Ar ir toliau perdirbinėsit ir kontroliuosite? 

Jei jis sako: „man nieko nėra svarbiau už mano darbą ir mano misiją“ – jokiomis pastangomis neperprogramuosite ir ne instaliuosite naujų programų. Jis tiesiai iš lovos lėks į savo darbą, o iš jo – skris gelbėti pasaulio. Viskas. Gali derėtis, mušti galva į sieną, prašyti, kad viską pamirštų, pažadėk jam oralinio sekso šventę, atsakymas bus vienas – „ne“. Karlsonas išskrido, ir daugiausia ko gali tikėtis – jis žadėjo sugrįžti. 

Jei jis sako: „aš neuždirbu, nes tokia yra valstybė, idiotiška vyriausybė, kuri nedidina mano algos“, galite siuntinėti jo CV į visas pasaulio šalis, ir net jei gausite atsakymą, jis neis į pokalbį, o atsiguls ir žiūrės teliką. Jis nenori dirbti už pinigus. Jis trokšta gyventi skurde. Ar esat pasiruošusi prigulti šalia ir maitintis avižine koše? O gal esate pasiruošusi pati maitinti šeimą ir priimti jį tokį, koks yra? Nes jis „tavo žmogus“? Okey. Bet jei ne... Na, kuo jis „tavo“?

Paradoksas, bet „mano žmogaus“ problema sutampa su skausminga vieta jūsų galvoje. Kodėl po žodžių „mano žmogus“ visada seka „tačiau yra vienas bet...“? Todėl, kad jis „mano“ tik iliuziškai. Iš tikrųjų jis yra toks, koks yra. Ir nėra tam, kad atitiktų lūkesčius. Jis yra sau. Jis turi tokią nuomonę, kokią turi. Jei sumanėte, kad bazinė komplektacija turi būti papildyta dar vienu „bonusu“, tai – jūsų problemos ir jis neprivalo nupiešti brangakmenių skrynios vien dėl to, kad jūs taip norite. 

Bet kažkodėl jis turu keisti savo pažiūras ir įsitikinimus. Tiesiog privalo. Pavyzdžiui jis turi mesti rūkyti. Jis gi – „tavo“. 

Arba atsikratyti darboholizmo. Nes „mūsų“ pasaulio suvokime „mano žmogus“ nelekia vidury nakties į pasaulio kraštą, kur vyksta kažkoks antžmogių ir superherojų simpoziumas.
Iš tikrųjų gerų vyrų yra daug. Laisvi, užimti, ieškantys, tingintys, rizikuojantys – visa tai sąlygotumai. Nes svarbiausia, kad „tarp mūsų daug bendro“. Praktiškai apie 80% vyrų  turi daug bendro su jumis ir visiškai įmanoma, kad su laiku gali įgyti statusą „tai mano žmogus“.  Tiesiog reikia geriau vienas kitą pažinti. Ne taip jau daug yra džiaugsmų, liūdesių, įpročių, išgyvenimų kurie nesikartotų daugumos žmonių gyvenimuose. 

Apie 50% jūsų amžiaus grupės vyrų turės tokius pačius požiūrius į maistą, muziką, interjerą, svaigalus ir dar daug kur. Apie 20% potencialių kandidatų į „mano žmogų“ taip pat mėgsta detektyvinius trilerius, sūrio traškučius, steikus ir saperavi vyną. 

Apie 30% jus supančių ir pagal amžių tinkamų vyrų yra panašaus socialinio statuso, savo vaikystę praleido daugiaaukščių kiemuose, spardė futbolą, trypė klombas ir vogė obuolius. 
Ir praktiškai nulinė tikimybė, kad sutiksite tą „patį pačiausią“. Ir tokia pat tikimybė, kad net jei sutiksite, jis turės daugiau trūkumų nei tas dabartinis „vienintelis“. 

Jei dabartinis postringauja apie tai, kad „kur tu rasi geresnį?“ arba „kam tu reikalinga su dviem vaikais?“ ir taip įteigia mintį, kad neįmanoma nieko ištaisyti, sveikinu – jis turi problemų su saviverte. Jis stengiasi įtikinti, kad yra svajonių svajonė. Viskas tinka, kad tik nespręsti problemų ir išlikti drauge. Su problemomis. 

Vyrą reikia išgirsti. Ir tiesiogiai išklausyti. Ne interpretuoti. Jei sako „nemyliu“, tai ir reiškia, kad nemyli. O tai vaikšto tokios ir pasakoja, kad „jis pats nežino, kaip myli…!“

Vyras sako: „aš nesuteiksiu tau, ko nori“. Ir nereikia gaišti laiko ir daug kartų prašinėti. Jis bent jau nežada aukso kalnų.   

... Bet kartais man atrodo, kad geriau išgirsti kokį banalų melą, nei imtis atsakomybės dėl išgirsto tiesos. Juk lengviau apgaudinėti save, kad tai „mano žmogus“, nei pradėti viską iš naujo. 

O metai eina...

Kai nustojau į seksą žvelgti kaip į seksą

Jie sakydavo: “Seksas yra ir tau”. Aš užversdavau akis ir stebėjausi – kodėl jie stengiasi įgrūsti man tą Stepfordo žmonų- pašluosčių būdą.

Visai nesvarbu, kas tai sakydavo – vyrai ar moterys, krikščioniški autoriai, pasaulietiniai rašytojai, išsilavinę ar neišsilavinę žmonės, vedę ar išsiskyrę.

Kas liečia mane, bet kuris sakantis, kad aš turiu daugiau mylėtis su savo vyru, teigdavo, kad mano poreikiai nesvarbūs, kad mano jausmai nesvarbūs ir visiškai nesvarbu, koks mano vyro santykis ir elgesys su manimi. Kalbant trumpiau, jie man sakė, kad aš nesvarbi.

Seksas man būdavo tarsi griūtis, auka ir karti piliulė. Net tada, kai mėgavausi fiziškai, jaučiausi tarsi vartojama ir ištuštinama.  

Ir štai aš, atradusi visišką laisvę santuokiniame guolyje, kupina dėkingumo Dievui už tai, kad jis sukūrė mane, kaip seksualią būtybę ir pagaliau supratusią, kad seksas yra ne vien mano vyrui, bet ir man.

Savo straipsnyje "Kaip negalvoti apie seksą", rašiau,

Skirtumas tame, kad suvokiau, jog seksas man yra toks pat svarbus, kaip ir mano vyrui. Praeityje galvojau apie jo domėjimąsi seksu, smalsavau, ko jis norėtų, o aš galėčiau padaryti. Praeityje seksas visiškai nebuvo skirtas man. Net tada, kai pradėjau savo permainų kelią, taisiau savo pačios sekso kokybę ir kiekybę, dariau tai tik tam, kad mano vyras būtų laimingas. Palaipsniui atėjau į tą vietą, kur suvokiau, kad tos permainos yra tam, kad seksas būtų geras ne tik mano vyrui, bet mūsų santuokai.

Pagaliau visa širdimi supratau, kad mano (ir mano vyro) seksualumas yra taip pat ir man!

Aš nukeliavau iš vyro-centriškos sekso perspektyvos į abipusišką santuokos-centriškumo perspektyvą.

Bet kaip? Kaip aš supratau, kad seksas yra ir man?

Mano vyras nuolatos sakydavo, kad seksas yra intymumas. Bet man seksas buvo tik seksas. 

Kol mano vyras kalbėjo apie seksą, aš troškau emocinio intymaus ryšio – kalbėtis, vertinti jausmus, ir būti dėmesingu tiems dalykams, kurie man rūpi. Man tai reiškė intymumą.

Mano auka

Mano sprendimas pagerinti santuokinį seksą buvo mano auka tikintis atkurti santuokinį intymumą. Aš troškau emocinio ryšio ir buvau įsitikinusi, kad pasiaukojimas seksui atneš man viltį patirti taip trokštamą intymumą.

Mano vyras niekada nebuvo tikras, kad “jam pasiseks”, todėl nuolatos mane įkalbinėjo ir prašinėjo tam, kad turėtų lytinius santykius. O aš tvirtai tikėjau, kad vienintelis jo tikslas – seksas, buvau įsitikinusi, kad kai tik jis patenkins savo poreikį, daugiau ir nesistengs ar net neapsimetinės dėl emocinio ryšio su manimi.

Nežinojau, kaip juo pasitikėti ir jaučiausi nemylima. Baiminausi, kad jis nemyli manęs (o kas galėtų mylėti?) ir jaučiasi nemylimas, nes nesitiki sekso.

Tokia buvo mano minčių realybė: kai tik jis gaus reguliarų seksą, nustos daryti tai, kas mano manymu rodytų meilę man.

Kai nusprendžiau nesipriešinti, tikėjau, kad suteikiu jam galimybę mylėti mane. Bet kai supratau, kad turiu paleisti šią viltį, labai nuliūdau.

Šalutinis sekso produktas

Dar prieš tai, kai mano vyras suprato, kad keičiasi lytinis mūsų gyvenimas, mano pastangų dėka mūsų santuoka praturtėjo.  

Dabar išnyko didžiausioji tarpusavio problema – mes abu pajutome fizinius lytinio aktyvumo privalumus ir išsilaisvinome iš sekso temą kaustančios įtampos.

Kitas dalykas įvyko man net to nesuvokiant – dabar daugiau laiko leidome miegamajame, o tai reiškia, kad daugiau laiko buvome drauge.

Mes kalbėdavomės prieš pasimylėdami ir šnibždėjomės po to. Palaipsniui iš santykių pasitraukė įtampa ir man nebereikėjo nerimauti, kada jis vėl prabils apie sekso stoką. Dėl tos priežasties namuose tapo saugiau ir jaukiau.

Praeityje mano vyro dėmesys man susitelkdavo į mano sutikimą pasimylėti ir kaip maniau aš – į mano pojūčius, mano aimanas, mano nuotaikas. Dabar jam nebereikėjo susitelkti vien į didžiausią stresą savo gyvenime, jis ėmė pastebėti ir kitus dalykus.

Jam nebereikėjo baimintis, kad turi nusipelnyti ar užsitarnauti seksą. Todėl dabar jis be baimės dalinosi tokiais dalykais, kurias anksčiau dalintis negalėjo.

Aš vis dar galvojau, kad seksas yra svarbus mano vyrui, tačiau palaipsniui pastebėjau kad ėmiau jaustis arčiau jo, nei anksčiau.

Vieną dieną į galvą atėjo mintis, kad patiriu emocinį intymumą su savo vyru.  

Pala, pala? Ar tai ir yra tas dalykas, kai žmonės man sakydavo – seksas yra ir tau?

Ar gali būti, kad tai, ką aš laikiau auka, buvo man skirtas palaiminimas?

Vienas tikslas, skirtingi keliai

Ir mano vyras ir aš troškome intymumo vienas su kitu. Mes abu ilgėjomės vienybės, troškome būti priimti ir mylimi tokie, kokie esame. Ir tai, ko norėjo jis visiškai nesiskyrė nuo to, ko noriu aš.

Skirtumas buvo tame, kad mes manėme, jog yra vienas kelias

Intymumas buvo bendras mūsų abiejų tikslas. Aš galvojau, kad kelias į intymumą – per emocijas ir pasikalbėjimus. Mano vyras savo kelią matė per lytinį santykį.

Po ilgų apmąstymų, kad turėtume keliauti mano keliu, mano vyro kelias nuvedė ten, kur troško būti mano širdis.

Kai pamačiau, kad emocinis intymumas kilo iš mano pastangų lytiniame gyvenime, ėmiau dar kartą galvoti apie posakį “Seksas yra ir tau taip pat”.

Ira š manau, kad tai buvo teisinga, nes tai tiesiog kitas kelias į taip troštamą intymumą.  

Iš naujo įrėmintas seksas

Aš pergalvojau kai kuriuos dalykus, ir iš naujo juos įrėminau tam, kad galėčiau matyti tai kitaip.

Intymumas nėra kodinis sekso pavadinimas, kaip ir seksas nėra kodinis intymumo pavadinimas. Aš suvokiau, kad seksas nėra ir man taip pat, bet man ir mano vyrui yra svarbus intymumas.

Vietoje to, kad galvočiau kad seksas yra mano poreikių slopinimas vyro poreikių naudai, pamačiau kad atrandu mus abu tenkinantį intymumą. Į seksą nustojau žiūrėti kaip į seksą. Dabar jis mano tapo intymumu.

Nuo šiol seksas jau nebuvo tikslas ar mane varginantis darbas ilgame ir varginančiame “reikia padaryti” sąraše. Vietoje to jis tapo visišku ir taip ilgai trokštu intymumu.

Nuo tada, kai į seksą pradėjau žiūrėti kaip į man ir mano vyrui skirtą intymumą, mano požiūris tik plėtėsi.  

Seksas nėra kuriam nors iš mūsų. Jis yra porai. Lytinis intymumas stiprina santuoką.

Labiau už tai, kiek jis reiškia mano vyrui ir man, aš labiausiai vertinu tai, ką jis reiškia mūsų santuokai. Lytinio santykio vientisumas nurodo į vieningumą Kristuje.

Mano požiūris į seksą nuėjo ilgą kalią nuo minties, kad tai yra auka. Iš naujo permąstydama savo nusistatymą, kad seksas yra seksas, žengiau labai svarbų žingsnį santuokoje.  

Chris Taylor
forgivenwife.com
Vertė Arnoldas Stasiulis

9 apleidimo santuokoje įveikimo žingsniai

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas

Dennis Rainey

Apleidimas yra tam tikru laiku kiekvieną santuoką pažeidžianti liga. Vyras ir žmona iš lėto tolsta vienas nuo kito. Dažnai pradžioje jie to net nepastebiimo. Apleidimo požymiai yra šie:

• Jausmas, kad sutuoktinis negirdi ir nesupranta, ką jam sakote.
• Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”
• Jausmas, kad nesugebate išgirsti ir patenkinti sutuoktinio lūkesčius.
• Jausmas, kad sutuoktinis yra atskirtas nuo jūsų.
• Atsisakymas tvarkytis su tuo, kas iš tiesų negerai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.
• Jausmas, kad taikus sugyvenimas vengiant konfliktų yra geriau, nei skausmas ir akistata su realybe.

Jei imate pastebėti šiuos simptomus savo santuokoje, jūs jau sergate liga, kuri vadinasi apleidimas ir izoliavimas.

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas. Apleidimas yra panašus į virusą, kuris tyliai, lėtai ir iš pradžių – neskausmingai įsiveržia į santuoką. Ir tuo metu, kai dauguma porų įsitikina klastingu poveikiu, jau būna per vėlu.
Ilgainiui jūsų santuoką suluošina nuobodulys ir apatija. Dažnai dėl emocinio bado ir nepriežiūros ji net atsiduria mirtiname pavojuje. Todėl ženkite šiuo devynis žingsnius, jei norite nugalėti apleistumą santuokoje:

Pirmas žingsnis: Pažinkite Dievo planą santuokai 

Jei atliksite porų apklausą ir paklausite: “Koks yra jūsų santuokos gyvybingumo planas?”, dažniausiai išgirsite tokius atsakymus: “Mūsų santykiai yra 50/50. Mes kiekvienas darome savo dalį ir palaikome pusiausvyrą”. Žvelgiant paviršutiniškai planas “50/50” skamba sąžiningai ir pagrįstai. Relybėje jis yra pasmerktas žlugti. Nes problema yra labai paprasta: Neįmanoma nustatyti, kur yra tas pusiausvyros taškas. Kurioje vietoje jūs turite susitikti?

Didžiąją satuokos laiko dalį abu sutuoktiniai būna užsiėmę, pervargę, persidirbę ir jaučiasi “savaime suprantamai”. Ir jei bandysite elgtis pagal planą “50/50”, tai kažkuriuo momentu pradėsite vertinti savo sutuoktinį pagal jo pasirodymą. Jūsų vertinimą temdys natūralus jūsų savanaudiškumas, todėl pradėsite manyti, kad sutuoktinis per mažai stengiasi dėl santuokos ir šeimos. Thomas Fuller taikliai įvardijo šį, daugelyje santuokų vykstantį procesą: “Kiekvienas arklys mano, kad jo našta – sunkiausia”.

Todėl galiausiai pasaulio sugalvotas “50/50” santykių planas yra pasmerktas žlugti, nes jis prieštarauja Dievo planui. Jūs galite perskaityti daugybę knygų apie tai, ką žmonės mano apie santuoką, apie tai kokia ji turi būti, bet kadangi santuoką sukūrė Dievas, jums verta pasieškoti santuokos statybos brėžinių. Todėl laikykitės trijų pagrindinių principų:

1. Gyventi panašumu į Dievą. 

Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. (Pr 1:25–27).

Jūsų santuoka turi atspindėti Dievo paveikslą pasauliui, kuriam labai reikia pamatyti Jį.  Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tie žmonės, kurie negali pažinti Dievo, gali pažvelgti į mus.

2. Abipusiai užbaigti vienas kitą ir patirti asmenų bendrystę. 

Raštas aiškiai parodo ir antrąjį santuokos tikslą: abipusiai užbaigti vienas kitą. Štai kodėl Dievas sako: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. (Pr 2:18).

Adomas jautėsi vienišas Rojaus sode, todėl Dievas sukūrė moterį, kad panaikintų jo vienatvę. Kai apaštalas Paulius pirmaisiais amžiais kreipėsi į Korinto bažnyčią, jis ataidėjo Pradžios knygai tvirtindamas: Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters. (1Kor 11:11).

Jums reikia vienas kito. Dabar tai žinote. Ir jei savo santuoką kosntruosite pagal Dievo brėžinius, bėgant metams patirsite tikrą dėkingumą už Dievo didybę, kuri sukūrė jums tokį tinkamą sutuoktinį.

3. Padauginti Dievo palikimą

Ištisos Dievo palikuonių – jūsų vaikų eilės, perduos Dievo paveikslą iš kartos į kartą. Jūs dar tik planuojate turėti vaikų, bet jei Jis laimina šią jūsų dovaną, jūs jau dabar esate nuostabaus nuotykio dalimi.

Pradinis Dievo planas kviečia sukurti savotišką dvasinį šiltnamį, tokią vaikų puoselėjimo vietą, kur jie augs, įgis charakterį, vertybes ir vientisumą. Viena iš jūsų užduočių – įdiegti vaikams dvasinės misijos jausmą. Jūsų namai turi būti ta vieta, kur vaikai išmoks ką reiškia mylėti Dievą ir Jam paklusti. Jūsų namai turi tapti treniruočių sale, kur jie išmoks žvelgti į žmones ir pasaulį Jėzaus akimis.

Jūsų santuoka yra kur kas svarbesnė, nei kada nors įsivaizdavote, nes ji turi įtakos Dievo reputacijai. Štai kodėl taip svarbu Jėzų padaryti jūsų namų statytoju.

Antras žingsnis: Nuolat patvirtinkite savo įsipareigojimą

Ar žinote, kad santuoka buvo pirmoji Dievo pašventinta žmonių organizacija?  Antrasis Pradžios knygos skyrius aprašo tą dramą, kuri įvyko po to, kai Dievas sukūrė dangų ir žemę:

VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.  (Pr 2:18-25)

Pirmiausia pastebėkite, kad Adomas besąlygiškai priėmė Dievo dovaną – Ieva jam buvo suteikta, kaip dovana. Jis besąlygiškai pasitikėjo Dievu ir taip žinojo, jog moteris yra Dievo rūpestis jo poreikiais.

Šiandien daugybė santuokų yra nesaugios ir griūna dėl to, kad vyras ir žmona nebepriima vienas kito. Jie nebetiki Dievu. Vietoje to jie koncentruojasi ties vienas kito skirtumais ir silpnybėmis.
Šios ištraukos pabaigoje yra galingas teiginys: Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. (Pr 2:24). Šiame sakinyje mes randame tris papildomas gaires kelyje į stiprią ir dievišką santuoką: palikite, junkitės ir tapkite vienu kūnu. Ir čia nėra pasirinkimo, nes sėkmei reikia visų trijų komponentų.

Palikti savo tėvą ir motiną reiškia tapti nuo jų nepriklausomu nuo jų ir visų kitų, kurie jus augino. Stebėtina, kiek daug žmonių nesugeba to padaryti. Jie atrodo labai suaugę, elgiasi lyg subrendę, bet giliai viduje jie vis dar laikosi už mamų prijuosčių.

Hebrajiškai tiesioginė žodžio “palikti” reikšmė yra “tapti nepriklausomu”. Daug žmonių susituokia, bet ir toliau priklauso nuo savo tėvų pinigų ir emocinių paramų. Priklausomybė nuo tėvų kenkia kuriant vyro ir žmonos tarpusavio santykius. Labai svarbu “palikti” tėvus, bet tuo pačiu metu laikytis ir ketvirtojo Dievo įsakymo, kuris skelbia “Gerbk tėvą ir motiną”. Jis kviečia į pagarbą tėvams.
Būti sujungtu su savo sutuoktiniu reiškia sukurti su juo nuolatinį ryšį. Tai – pasišventimas visą gyvenimą trunkančiai santuokai. Deja, tenka apgailestauti, bet įsipareigojimas yra trūkstama daugelio santuokų dalis. Daugelis savo santuoką ima gelbėti tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamu ir pasikeičia santykiai. Bet Dievo plane nėra gelbėjimosi liukų ir gelbstinčių kontrakto išlygų. Kai Dievas sujungia du žmones, jis tai daro visam gyvenimui. Santuokos priesaikoje sakoma “Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu”.

Ir paskutinė šios pastraipos gairė – tapti vienu kūnu. Ji nurodo ne vien į fizinį vyro ir žmonos susijungimą santuokoje, bet ir kiekvienoje gyvenimo srityje, įskaitant dvasinę, intelektinę, emocinę ir socialinę. Pradžios knygos ištrauka vėliau sako: Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos. (Pr 2:25). Jie nejautė nei baimės, nei atmetimo. Atvirkščiai – jie jautė visišką vienas kito priėmimą. Kai tu maudaisi kito žmogaus priėmimo šilumoje, santuoka tau tampa tikru džiaugsmu.

Kai vyras ir žmona tikrai palieka, susijungia ir tampa vienu kūnu, jie patiria tai, kas vadinama “vienove”. Tai yra visiška priešingybė vienatvei santuokoje. Tai – tikra kūno ir dvasios vienybė, besąlygiškas įsipareigojimas Dievui ir vienas kitam.

Prisimenate, ką anksčiau sakiau apie pasaulio “50/50 planą” santuokai? Tam, kad patirtumėte santykių vienovę, jūs turite pasišvęsti kitam planui. Jis vadinasi “100/100 planas” ir reikalauja 100-procentinių kiekvieno pastangų tarnaujant savo sutuoktiniui. Vietoje to, kad sakytume “tu padarysi savo dalį, o aš – savo”, kiekvienas sutuoktinis turi pasakyti „Aš darysiu viską, kas yra mano jėgose ir nereikalausiu lygiaverčio atsako. Aš esu įsipareigojęs tau visam gyvenimui ir darysiu viską, kad santuoka būtų gyvybinga”.

Trečias žingsnis: Susitvarkykite su savo egoizmu

Atvirai kalbant, daugelis į santuoką einančių porų neįvertina to, kaip egoizmas gali paveikti santuoką. Piršlybų ir sužadėtuvių laiku mes darome viską, kad tik patrauktume ir patenkintume savo mylimuosius. Mes pristatome save, kaip pačias geriausias, labiausiai mylinčias, užjaučiančias ir jautriausias būtybes pasaulyje. Bet kai mes susituokiame ir užkariavimas jau baigtas, į paviršių pamažu ima kilti savanaudiškumas, nepriklausomas būdas ir puikybė.

Ir staiga mes patiriame konfliktą, mus šokiruoja tai, kad ta idealioji meilė nėra jau tokia tyra, kaip mes įsivaizdavome. Kiekvienas iš mūsų tada nori eiti savo keliu. Apaštalas Jokūbas sako: Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. (Jok 4:1-2)

Santuoka – tai puiki proga pradėti dorotis su savo egoizmu. Kažkas gali pasakyti: “Nėra jokios vilties. Negaliu jo pakeisti” arba “Kokia nauda. Ji jau nebus kitokia.” Mano žmona ir aš žinome, kad yra viltis, nes mes išmokome taikyti tą planą, kuris yra didingesnis, nei egocentriškas žmogaus planas. Per Šventajame Rašte išdėstytus principus mes išmokome, kaip nustumti į šalį egositiškus savo norus vardan kiti gerovės ir dėl mūsų abiejų santuokos naudai.

Atsakymas į egoizmą yra Jėzus ir Jo mokymas. Jis parodė mums, kad vietoje to, kad stengtumės būti pirmi, mes trokštume būti paskutiniai. Vietoje to, kad norėtume būti aptarnaujami, mes turime tarnauti patys.Vietoje to, kad gelbėtume savo gyvybę, mes turime ją prarasti. Mes turime mylėti savo kaimynus (sutuoktinius) taip, kaip mylime save.

Santuoka statosi tada, kai du asmenys paneigia savo savanaudiškumą ir randa išeitį Jėzuje, tam, kad galėtų mylėti savo sutuoktinius ir jiems tarnauti. Jėzus pradės statyti jūsų namus, jei tik pasiaukosite Jam.

Ketvirtas žingsnis: Melskitės kartu

Kai aš dar buvau jaunavedys, paklausiau savo dėdės, ką jis galėtų patarti man mano santuokoje. Jis buvo vedęs jau daug metų ir turėjo keturis vaikus. Atsakymas buvo toks: “Tai labai lengva. Kasdien melskitės kartu.”

Aš tikrai norėjau būti sėkmingu vyru, todėl nedelsdamas paklusau. Tą patį vakarą įsteigiau mūųs paprotį melstis kartu. Jis gyvuoja jau trisdešimt metų. Šis įprotis padėjo mums išspręsti daugybę konfliktų ir išlaikyti gyvybingą bendravimą.O svarbiausia – jis parodė abiejų mūsų priklausomybę mūsų šeimos Viešpačiui Jėzui Kristui. Kaioe jūs pasikviesite Dievą į savo santuokos kasdienybę, Jis perkeis viską.

Dievas sukūrė santuoką, kaip dvasinę trijų asmenų – ne tik vyro ir moters, bet ir Paties Dievo bendrystę. Visi susiję dvasiškai ir yra įsipareigoję visam gyvenimui. Ar tad nebūtų natūralu Tam, Kuris sukūrė šia bendrystę, norėti, kad pora kasdien dalintusi su juo savo vargais, rūpesčiais ir šlove?

Penktas žingsnis: Vystykite bendravimo įgūdžius.

Ar žinote, kad galite plėtoti savo bendravimo įgūdžius taip, kaip plėtojate golfo, kulinarinius ar tapymo įgūdžius? Dauguma iš mūsų per daug metų išvysto blogus bendravimo įgūdžius, todėl mums reikia lavinti savo įgūdžius tokiose praktinėse ir gyvybinėse santuokos dalyse, kaip:

• Prisitaikymas prie abipusių skirtumų
• Konfliktų sprendimas
• Vienas kito išklausymas
• Su meile sakyti tiesą
• Bendravimo lūkesčiai
• Atleidimas vienas kitam

Jūsų apsisprendimas pagerinti savo įgūdžius šiose srityse parodys, kiek rimtai žvelgiate į savo santuokos atgaivinimą.

Šeštas žingsnis: Kartu tikslingai leiskite laiką

Žmona nori, kad vyras pakeltų ją, nuneštų į pilį ir pasakytų: “Praleiskime laiką kartu”. Kryptingas dėmesys bendravime yra lyg taurusis auksas.

Šalia reguliarių pasimatymų suplanuokite ir pabėgimus kartu. Prieš kiek laiko jūs abu leidote laiką kryptingai sutelkę dėmesį vien į sutuoktinį? Ne vakarą ar fantastišką vakarienę prabangiame restorane, bet pora dienų kitoje aplinkoje, kad galėtumėte pabūti vienas su kitu?

Daugelyje santuokų kasdienė rutina užgožia neeilinio susižavėjimo galimybes. Dėl pernelyg didelio mūsų laikų tempo mums reikia sustoti ir bent kartą ar du metuose pailsėti, pasiimti savo palaimininus ir svajoti svajones. Mes su žmona turime taip vadinamus “suplanuotus savaitgalius”, galimybę įvertinti savo santuoką ir tėvystę ir jei reikalinga – sukurti naujus planus.

Pabėgimas yra svarbus, kad išlaikytume pastovius santykius ir tuo pačiu metu jis yra pramoga. Kai netrukdo kasdieniai rūpesčiai, mes galime susikoncentruoti vienas į kitą. Jūs galite dovanoti žmonai gėles ir sakyti jai švelnius žodžius. Ji gali skirti visą dėmesį ir daryti tai iš visos širdies. Mes ir toliau kalbamės, užkandžiaujame ir klausomės muzikos žinodami, kad rytoje nebus griežtos dienotvarkės.

Septintas žingsnis: Dalyvaukite santuokos įgūdžių atnaujinimo užsiėmimuose.

Tai yra viena iš didžiausių investicijų jūsų santuokoje. Tokiuose užsiėmimuose pažinsite Dievo planą jūsų santuokai, praktinius santykių pagerinimo būdus ir geriau suprasite biblinius vyro ir žmonos vaidmenis. Visa tai išmoksite per savaitgalį, atsitraukę nuo kasdieninių rūpesčių.

Aštuntas žingsnis: Palaikykite santykius su kitomis poromis. 

Dievas sukūrė mus ne vien bendrystei vienas su kitu, bet ir bendrystei su kitomis poromis. Šiandieninis tempas ir gyvenimo būdas yar ne kas kita, kaip “vienatvė minioje”. Kiekvienas turi įvairiausius kasdieninius ryšius, bet tarp tų asmenų yra tik keli, kurie žino, kas vyksta mano gyvenime. Mums reikalinga draugystė – tai savotiškas palaikymas iš tos mažos žmonių grupės, kuriai mes esame atskaitingi  už savo santuokos ir šeimos augimą.

Devintas žingsnis: Pasitikėkite Dievo jėga 

Kodėl vis daugiau santuokų ištinka nesėkmė? Problema tame, kad santuoką sudarantys tikintieji nepasinaudoja tais resursais ir įrankiais, kuriuos jiems suteikė Dievas, kad sukurti vienovę. Psalmė teigia: Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. (Ps 127:1)

Nesvarbu ar jūs santuokoje ar dar ne – turite žinoti, kad yra du pagrindiniai dinamiško krikščioniško gyvenimo komponentai. Jie tampa dar svarbesni, kai būdami sutuoktiniais stengiatės sukurti santuokos vienatinumą. Juos galima išreikšti dviem klausimais:

1. Ar tu ir tavo sutuoktinis esate Dievo šeimos dalis?
2. Ar abu jūs leidžiate Šventąjai Dvasiai vesti ir pripildyti jūsų gyvenimus?

Dabar klausykite atidžiai, nes pasakysiu patį svarbiausia pareiškimą: Jei į abu klausimus neatsakysite “taip”, jums nuolat stigs jėgos sukurti tokią santuokos vienovę, kurią suplanavo Dievas.

Idealus Dievo planas sutuoktiniams – prieš nusprendžiant sukurti savo šeimą, pažinti Jį asmeniškai.
Daug žmonių vadina save krikščionimis, bet jie niekada nepažino Dievo. Daugelis iš jūsų žinote Kristų, bet tie sunkumai, kuriuos patyrėte santuokoje leidžia teigti, kad nepatyrėte Jo pilnai. Svarbus klausimas – jei Jėzus Kristus ateitų į jūsų gyvenimą tiesog dabar, kaip jis pasikeistų rytoj ar kitą savaitę? Jei manote, kad jūsų veiksmai, mintys ir žodžiai išliktų tokie pat, jums teks pripažinti, kad Kristus nėra jūsų gyvenimo Viešpats.

Kiekvienas iš mūsų nori, kad kažkas įveiktų jo savanaudiškumą santuokoje. Prisimenu, kad ne vieną kartą norėjau pykti ant žmonos, bet tuo pačiu metu aiškiai suvokdavau, kad mano gyvenimas yra Dievo šventykla, kad manyje gyvena Šventoji Dvasia, kuri prikėlė iš numirusių Jėzų. Dvasia padeda man kontroliuoti savo temperamentą, nekantrumą ir mano ketinimus pasakyti tokius žodžius, dėl kurių gailėčiausi vėliau.

Man ir dabar nesiseka, bet aš suvokiau, kad širdimi savo valią pavedu Dievui, kad manyje noksta Šventosios Dvasios vaisiai. Tad ar ne keista, kad gerai žinomi kūno darbai - ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai (Gal 5:19-21) sukelia apleidimus santuokoje? Bet kai mes savo gyvenimus pavedame Šventajai Dvasiai, jos vaisiai – meilė, džiaugsmas, kantrybė ir kiti, veda mus link santuokos vienovės.

Žodis “skyrybos”

Reikės daug mokytis, kad įveiktumėte apleidimą santuokoje, bet leiskite ištarti jums vieną paraginimą: nevartokite žodžio “skyrybos” ! Net negalvokite apie tai. Perenlyg daug santuokų išyra po to, kai vienas iš sutuoktinių svarsto skyrybų galimybę.

Santuokinis įsipareigojimas reikalauja atkaklumo. Jūsų, jūsų vaikų ir mūsų kultūros labui reikia, kad išliktumėte įsipareigoję Sandorai, kurią sudarėte prieš Dievą:

"Kai mes susituokėme aš buvau 15-os, o jis – 17-os. Dabar mums 61 ir 63. Mes būtume išsiskyrę daugybę kartų, tačiau mes giliai vienas kitą mylime, o Dievas nekenčia skyrybų,todėl mes ir neišsiskyrėme”. 

Me sesame susituokę nuo 1984 metų. Per tą laiką mums teko patirti ligas, tragedijas ir nesutarimus, bet mes niekuomet nesakėme žodžio „skyrybos“. Šis žodis neišėjo iš mūsų lūpų. Ar galiu mesti jums iššūkį daryti taip pat?