Broliai Mongolfje

Žozefas Mongolfje

Dar 1782 metais prancūzų mokslininkas, matematikas ir astronomas, akademikas Lalandas rašė: „Galutinai įrodyta, kad žmogus negali pakilti ir išsilaikyti ore plasnojančių sparnų pagalba, taip pat neįmanoma tam panaudoti tuščiavidurius kūnus“.

Tuo didesni kuklių mokslininko tautiečių, brolių Mongolfje nuopelnai. Jie ne tik paneigė nuomonę, bet ir įrodė atvirkščiai.

Tai atsitiko 1783 metais Prancūzijos Annone mieste. Žozefas (vyresnysis) ir Etjenas (jaunesnysis) Mongolfje buvo labai gerbiami ir gerokai prakutę miesto gyventojai. Jie turėjo popieriaus fabriką. Po miestą ėmė sklisti gandai, kad abu fabrikantai ėmėsi keistenybių: iš popieriaus daro didžiulius balionus, pripildo juos dūmais ir kad tie balionai net skraido ore.

Gandai mažuose miesteliuose sklinda greitai, tad iš brolių pradėjo šaipytis. Kam jiems to reikia?

Abu broliai buvo pastabūs, protingi ir praktiški žmonės. Studijavo fiziką ir chemiją, domėjosi kitais mokslais ir pastoviai taikydavo žinias praktikoje.

Stebėdami plaukiančius danguje debesis, sugalvojo ir pagamino didelį balioną iš drobės, pripildė jį karštu garu. Tačiau ne taip lengva... Garas čia pat atvėsdavo ir dideliais lašais nusėsdavo ant audinio. Balionas pasunkėdavo ir netekdavo keliamosios galios.

Tada Žozefas prisiminė, kad ne taip senai, 1766 metais anglų mokslininkas Henry Kavendišas veikdamas geležies pjuvenas sieros rūgštimi atrado labai lengvas dujas, kurias pavadino „degiosiomis dujomis“. Jos buvo keturiolika su puse kartų lengvesnės už orą ir puikiai degė. Tai buvo vandenilis.

Etjenas Mongolfje

Jei vandenilis toks lengvas, tai gal gali pakelti balioną į orą ?

Tuo metu jis buvo gana brangus, tačiau broliai gavo dujų. Bet ir vėl patyrė nesėkmę: lengvos dujos beregint išsisklaidydavo per audeklą. Tada Žozefas ir Etjenas mėgino daryti balionus iš popieriaus, tačiau ir jie nesulaikydavo skvarbių dujų. Vėl nesėkmė...

Tuomet nenustygstantis ir išradingasis Žozefas prisiminė karštą laužo orą ir paklausė brolio:

- O kas jei vandeniliu, o karštais dūmais?

Jie pabandė. Valio ! Popierinis maišas išsipūtė nuo dūmų ir šilto oro bei pakilo. Pergalė !

Nors broliai stengėsi slėpti savo bandymus, apie tai greitai sužinojo miestiečiai. Jie paprašė, kad Mongolfje parodytų savo keistą daiktą. Broliai paskelbė, kad pirmas viešas baliono skrydis bus 1783 metų birželio 5 dieną. Jie kruoščiai ruošėsi – pagamino didžiulį balioną iš audinio, kuris buvo išklijuotas popieriumi. Per vidurį balioną sustiprino medžiagine juosta, nuo kurios tiesėsi virvės, kad būtų galima laikyti pildant dūmais. O apačioje, ties kaklu, per kurį turėjo patekti karštas oras, pritaisė medinį rėmą. Gavosi trijų aukštų namo dydžio balionas ir svėrė jis 200 kilogramų.

Ir štai išaušo paskelbtoji diena. Aikštėje susirinko beveik visi Annono gyventojai – nuo seniausio iki jauniausio. Su nuostaba žvelgė į margintos medžiagos krūvą ir nesuprato, kas bus toliau. O šalia buvo kraunamas laužas. Broliai paaiškino, kad tuoj pripildys apvalkalą paprasčiausiais dūmais, tada jis išsities, prisipūs ir pakils į orą.

Kad ir kaip miestiečiai gerbė brolius Mongolfje, tačiau šį kartą abejojo ir atvirai šaipėsi.

Bet štai laužas įsiliepsnojo. Aštuoni pagalbininkai laikė šonines virves, o Žozefas ir Etjenas pakėlė baliono kaklą virš laužo. Karštas oras pildė apvalkalą, šis sujudėjo tarsi gyvas, ėmė kilti nuo žemės, tiesinti raukšles ir augti. Netrukus virš minios išaugo didžiulis vienuolikos metrų skersmens kamuolys. Ant jo buvo užrašyta “AD ASTRA”. Išvertus iš lotynų kalbos – “Į ŽVAIGŽDES”.

Matydama, kaip aštuoni žmonės vos sulaiko pabaisą, minia sunerimo. Tada Žozefas paliepė atleisti virves. Kamuolys ištrūko ir pakilo į dangų. Aikštė aiktelėjo!

To dar niekas nematė. Žmonės džiūgavo, stebėjosi, sveikino brolius su sėkme. Diena buvo rami ir balionas vis mažėdamas kilo virš miesto. Jis beveik pasiekė debesis. Kai oras jame atvėso dingo keliamoji galia ir balionas ėmė leistis – lėtai kaip parašiutas. Pirmieji nubėgo berniūkščiai. Už jų – ir suaugę. Kamuolys nusileido netoli – per kilometrą nuo tos vietos iš kur pakilo. Žmonių džiaugsmui nebuvo ribų. Džiūgavo ir broliai Mongolfje. Pagaliau išsipildė jų svajonė!

Taip 1783 metų birželio 5 dieną Žozefas ir Etjenas Mongolfje bei jų miestelis amžiams pateko į aviacijos istoriją. Žinia apie neįprastą skraidantį balioną, kuris jo išradėjų garbei buvo pramintas mongolfjeru, žaibiškai pasklido po visą Prancūziją. Netrukus tai tapo žinoma ir Paryžiuje.

- Kas vyksta mano karalystėje? – nusistebėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. – Kažkokios kalbos apie kažkokius brolius ir apie kažkokį skraidantį kamuolį... Užklauskite mokslų Akademiją.

Visam pasauliui žinoma Paryžiaus mokslų akademija nieko nežinojo ir klaidžiojo spėlionėse. Nedelsiant į Annoną buvo pasiųsti pasiuntiniai, kurie brolius Mongolfje pakvietė į Paryžių pademonstruoti savo išradimą. O kad negaišti laiko Akademija pavedė mokslų ir amatų Konservatorijos profesoriui Žakui Šarliui ištyrinėti gandus ir pareikšti nuomonę.

Vykdydamas svarbų pavedimą Šarlis užsidarė savo kabinete ir aistringai (jam buvo 38 metai) ėmėsi darbo. Tuo metu Paryžiuje įžymusis chemikas, Akademijos narys Antuanas-Loranas Lavuazje kaip tik ir baigė Kavendišo „degiųjų dujų“ tyrimus ir pervadino jas į vandenilį. Šarlis aišku žinojo, kad vandenilis – pačios lengviausios dujos. „Vandenilis – štai kur reikia ieškoti paslapties!“ – nusprendė. Per naktį jis padarė menamo Mongolfje skraidančio kamuolio projektą. Oro baliono, kurio net matęs nebuvo.

Netrukus Šarlis darė pranešimą mokslų Akademijoje, patvirtino savo teiginius brėžiniais, moksliniu pagrindimu ir skaičiavimais. Mokslo vyrai pritardami linkčiojo galvomis ir stebėjosi brolių Mongolfje genialumu. Dar niekas nežinojo, kad įvyko klaida, kurios priežastimi tapo profesoriaus išsimokslinimas. Jis net nepagalvojo apie karštus dūmus, kuriuos naudojo Mongolfje. Todėl Šarlis faktiškai nepriklausomai nuo Mongolfje išrado aerostatą – vandeniliu pripildytą apvalkalą.

Tačiau jis apie tai nežinojo ir kaip ir visi Paryžiaus gyventojai nekntraudamas laukė brolių Mongolfje ir jų skraidančio kamuolio.

Tačiau keliai... Ok, jau tie aštuoniolikto šimtmečio Prancūzijos keliai! Jei jau Paryžiaus gatvėse ekipažai skęsdavo purve, tai ką kalbėti apie provinciją? Per liūtis strigdavo pašto diližansai, iki pilvo skęsdavo arkliai. Akademija pasiūlė Šarliui pačiam vykti į Annoną, kaip dabar būtų sakoma – į mokslinę komandiruotę. Tačiau ilgas kelias, duobėti keliai, laikas, kurį jis prarastų apsprendė, kad jis atsisakė. Ir tada Šarlis nusprendė pats, nelaukdamas Mongolfje atlikti bandymą su kamuoliu. Susisekė su broliais Roberais, iš kurių vienas buvo išradęs kaučiuko skiedinį audinio prisodrinimui ir kartu su jais ėmėsi darbo. Iš lengvo šilko padarė 4 metrų diametro apvalkalą nedideliam balionui. O kad šilkas nepraleistų vandenilio, apvalkalą prisodrino tirpalu. Gavosi gumuotas audinys. Tai, kas nepavyko broliams Mongolfje, pavyko profesoriui Šarliui ir vienam iš Roberų.

1783 metų rugpjūčio pabaigoje vienoje Paryžiaus aikštėje susirinko minios žmonių pažiūrėti skraidančio kamuolio. Jų nestabdė net liūtis. Pavyko pripildyti balioną vandeniliu. Vos Šarlis davė komandą „Paleisk!“, balionas išsiveržė iš rankų ir greitai nuskriejo link debesų. Publika žavėjosi. Tačiau reginys buvo trumpas. Vandenilio balionas taip greitai kilo, kad jau po minutės nėrė į debesis. Ir tada įvyko visiškai nenumatytas dalykas – balionas sprogo ir kaip nebuvę...

Šarlis iš karto suprato kokią klaidą padaręs. Juk mes gyvename oro vandenyno dugne, kur pats didžiausias atmosferos slėgis. Kylant aukštyn oras vis retesnis, slėgis krinta. Štai ir gavosi, kad greitai kildamas balionas papuolė į retesnę atmosferą. O jo viduje buvo toks pat slėgis kaip ir žemėje. Jis ir pūtė balioną iš vidaus vis stipriau ir stipriau, kol neišlaikė ir sprogo apvalkalas.

Tai privertė Šarlį iš esmės susimąstyti apie baliono konstrukciją. „Įdomu, kaip su šiuo uždaviniu susidorojo broliai Mongolfje?“ – galvojo Šarlis ir nekantraudamas laukė jų atvykstant.

Pirmieji keleiviai

Pagaliau 1783 metų rugsėjo pradžioje Žozefas ir Etjenas Mongolfje atvyko į Paryžių. Su savimi atsivežė naują, patobulintą mongolfjerą. Pagrindinė naujovė – apačioje prie baliono tvirtinosi lengva apvali pintinė iš ievos šakelių, iš išorės apklijuota tankiu popieriumi. Broliai įtikinėjo, kad toje pintinėje, kuri tarsi balkonas kabojo po baliono anga gali skristi keleiviai. Jie labai norėjo skristi patys. Tačiau laikraščiuose pakilo ištisa diskusija. Vieni rimtai tvirtino, kad vos tik žmogus pakils nuo žemės iš karto mirs nuo širdies smūgio. Kiti perspėjo, kad nuo aukščio gali apsisukti galva. Kai kurie vienuoliai įkinėjo liaudį, kad jei kas nors išdrįs pakilti į dangų, tą pasieks Dievo bausmė.

Vienu žodžiu niekas nieko nežinojo. Tuomet nuspręsta patikrinti skrydžio poveikį gyvūnams.

1783 metų rugsėjo 19 dieną pievelėje prie Versalio rūmų susirinko aukštuomenė su karaliumi priešakyje. Čia buvo ir mokslininkai. O aplink sodą knibždėjo minios žmonių. Visi norėjo pažiūrėti į skraidantį balioną.

Viršutinė jų baliono dalis buvo išsiuvinėta herbinėmis lelijomis ir Zodiako ženklais. Ties viduriu piešinys buvo kiek kitoks – karaliaus monogramos su saulės atvaizdais. Apatinė dalis išmarginta netvarkingai išmėtytomis kaukėmis, girliandomis ir sklendžiančiais ereliais. Baliono apačioje kabėjo „iš karklų nupinta apvali ložė, išpuošta klostėmis ir kitokiom puošmenom“.

Nesunku įsivaizduoti Paryžiaus Mokslų Akademijos mokslininkų ir paties profesoriaus Šarlio nustebimą, kai vietoje indų su sieros rūgštimi ir statinėmis su geležies drožlėmis, pamatė, kaip broliai Mongolfje sukrovė didelį laužą ir pradėjo pildyti balioną dūmais. Kai didžiulis mongolfjeras prisipildė karštu oru ir ištaisė ornamentais puoštus šonus, broliai ant specialių grotelių pripylė degančių medžio anglių, kad ir ore balionas gautų karšto oro, o apačioje pakabino iš anksto paruoštą pintinę, kurioje pasodino antį, gaidį ir aviną.

-Leisk!

Balionas didingai nuplaukė aukštyn. Vėjas pūtė jį prie artimiausio miško. Tada karietomis iš paskos nurūko žiūrovai, raiteliai, nubėgo berniūkščiai ir suaugę. Mongolfjeras nuskriejo maždaug keturis kilometrus, palietė medžių viršūnes ir ėmė leistis. Vienas iš pirmųjų atjojo mokslininkas Pilatras de Rozje. Jis įsitikino, kad gyvūnai sveiki ir puikiai jaučiasi.

- Vadinasi, ir žmonės gali skraidyti balionu, - pasakė Pilatras de Rozje ir tvirtai nusprendė siekti leidimo skristi. Tačiau nepavyko. Karalius Liudvikas XVI nors ir žavėjosi skrydžiu, bet kategoriškai uždraudė skrieti žmonėms. Jį įtikinėjo dvariškiai ir mokslininkai ir artimas draugas markizas d`Arlandas, kuris svajojo apie pirmojo oreivio laurus, ir patys broliai Mongolfje. Tačiau karalius buvo nepalenkiamas, ir rūpinosi savo pavaldinių gyvybe ir sveikata.

- Kraštutiniu atveju, - pasakė jis, - galima leisti skristi dviem mirties bausme nuteistiems nusikaltėliams. Jie jie liks gyvi aš pasigailėsiu jų ir leisiu skristi kitiems. Tačiau kur girdėta, kad pirmąjį skrydį istorijoje atliktų ne aistringi, apie dangų svajojantys entuziastai, o kažkokie žmogžudžiai?

Išgirdęs šią naujieną Pilatras de Rozje pareiškė, kad jei karalius neleis skristi, jis nusižudys negalėdamas matyti tokios neteisybės. O markizas d`Arlandas dėjo visas pastangas, kad įtikintų karalių pakeisti savo sprendimą.

Visuomeninė nuomonė buvo įkaitusi, tad Liudvikas XVI susvyravo. Norėdami įtikinti abejojančius skrydžio saugumu broliai Mongolfje atliko bandymą. Pripildę apvalkalą karštu oru ir pririšę jį tvirta virve, pakilo neaukštai. Pintinėje sėdėjo Pilatras de Rozje ir jaunesnysis iš brolių – Etjenas Mongolfje. Padejėjai palengva atleidinėjo virvę. Jie pakilo apie dvidešimt metrų ir puikiai jautėsi. Pilatras de Rozje netgi mėgino valdyti skrydžio aukštį. Jei oras atvėsdavo – mongolfjeras pradėdavo leistis. Rozje įmesdavo į pakurą skiedrų, įpūsdavo ugnį, į balioną patenkantis karštas oras didindavo keliamąją jėgą. Balionas vėl kildavo aukštyn.

Po šių bandymų ir įkyrių prašymų karaliui neliko nieko kaip tik leisti skristi žmonėms. Tačiau js kategoriškai uždraudė kilti patiems išradėjams. Vietoje Etjeno Mongolfje buvo leista kilti markizui d`Arlandui.

Ir štai 1783 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje įvyko pirmasis žmonių skrydis su oro balionu. Mongolfjeras praskrido virš miesto pusės kilometro aukštyje. Nenuilstantis Pilatras de Rozje vis pakurstydavo žaizdrą, tad balionas didingai plaukė virš gatvių ir aikščių. Markizas d`Arlandas padėjo draugui ir net mojavo skrybėle, iš aukštai sveikindamas tūkstančius miestelėnų, kurie su nuostaba stebėjo pirmąjį žmonių skrydį.

Virš miesto centro vos neatsitiko nelaimė. Iš žaizdro išpuolė anglys ir pintinė užsidegė. Laimei gaisrą pavyko užgesinti ir, nors sudegė kelios pintinę laikančios virvės, oreiviai sėkmingai nusileido Paryžiaus priemiestyje. Tauta sveikino juos kaip nacionalinius didvyrius. Pilatro de Rozje ir markizo d`Arlando vardai amžiams įrašyti į žmonijos istoriją, kaip pirmieji žmonės, pakilę į orą su skraidymo aparatu.

Visoje Prancūzijoje išaugo susidomėjimas oro balionais. Netrukus judėjimas pasiekė kitas šalis. „Moksliškai“ įrodinėję skeptikai buvo sugėdinti. Svarbiausia buvo įsitikinta, kad galima skraidyti. Broliai Mongolfje demonstravo savo skrydžius daugelyje miestų ir ne kartą patys kilo į orą. Tai buvo didžiulė žmogaus žinių, patirties, kantrybės ir nuoseklumo pergalė.

Viktor GONČIARENKO knygos "Kaip žmonės išmoko skraidyti" vertė Arnoldas Stasiulis