Amžinai žaliuojantis kiparisas

General Sherman

Amžinai žaliuojantis kiparisas (Cupressus sempervirens L.) priklauso tokiai medžių šeimai, kuriai tenka garbė turėti savo gretose atskirą, didžiausią ir aukščiausią pasaulio medį – Sekvojos nacionaliniame parke esančią Gigantišką Sekvoją. Jo amžius -  daugiau nei 2700 metų. Šis, 1487 m³ tūrio ir 1910 tonų sveriantį kamieną turintis medis pavadintas generolo Šermano vardu. Kamieno skersmuo ties pagrindu - 11,1 metro, apimtis 31,3 metro, o aukštis - 83,8 metro. Tai pačiai medžių šeimai priklauso ir storiausias pasaulio medis – Montesumos Kiparisas.

O be šių rekordų kiparisas yra antrasis medis pagal ilgaamžiškumą.  Šios šeimos medžiai plačiai paplito po pasaulį ir yra sutinkami nuo poliarinės Norvegijos iki Pietų Čilės. Jis auga Tibeto kalnuose – aukščiau neuga jokie medžiai. Vidutinis kipariso amžius - 200-300 metų, bet kalnuose galima aptikti ir 2000 metų senumo medžių. O štai Graikijoje, prie Spartos beveik tris tūkstančius metų auga 52 metrų aukščio kiparisas, kurio kamienas yra 3,7 metro skersmens. 

 Yra apie 14 kiparisų rūšių, tačiau labiausiai žinomos dvi – horizontalusis (jo šakos yra horizontalios)  ir piramidinis (jo šakos prigludusios prie kamieno). Paprastai šis tiesų, 60-70 centimetrų skersmens kamieną turintis medis išauga iki 30 metrų aukščio. Jis nėra reiklus gruntui, gerai atlaiko sausras ir šalčius. Kipariso mediena yra tanki, tvirta ir aromatingai kvepia. Istorija išsaugojo liudijimą, kad iš kipariso medienos buvo pastatytas Aleksandro Makedoniečio laivynas.

Laukinėje gamtoje paplitusi horizontalioji kipariso forma (f. horizontalis). O piramidinė (f. stricta) yra išvesta ir auginama dirbtiniu būdu. Kipariso lapai – tamsiai žali. Sulaukęs 5-6 metų medis veda apvalius 3,5 cm skersmens, ant trumpų šakelių kabančius kankorėžius. Kasmet priauga po pusę metro, toks augimas tęsiasi apie šimtą metų. Kiparisas yra nereiklus, lengvai prisitaiko akmenuotoje ir kalkinėje dirvoje, pakelia drėgmės trūkumą ir ilgalaikes sausras. Atlaiko trumpalaikius, iki -20°С šalčius. Beje, šalčiams atsparesnė yra horizontalioji kipariso atmaina.

Kipariso pavadinimo kilmę atsekti nesunku – taip graikai vadino dabartinę Kipro salą, kur ir dabar gausu šių medžių.

Cupressus sempervirens

Kiekvienoje tautoje kiparisas neša skirtingas prasmes. Vienose šalyse tai yra nemirtingumo ir tvirtumo simbolis, kitose – kapinėse sodintas liūdesio medis, nes manyta, jog jis apsaugo kūną nuo suirimo. Kiniečiai laikė jį amžinos žmogaus dvasios simboliu, finikiečiai kiparisą vadino „Gyvenimo medžiu“, o štai Irano miniatūrose kipariso fone dažnai vaizduojami įsimylėjėliai, ten jis laikomas Rojaus medžiu. Antikos laikais kiparisus sodino šalia šventyklų ir miestuose, nes buvo tikima, kad jis apsaugo nuo piktųjų dvasių. Todėl kiparisų giraitės laikytos šventomis. Iš tikro skaniai kvepiantys spygliai mažina įtampą ir tuo pačiu metu nesukelia mieguistumo, praskaidrina nuotaiką ir atstato emocinę pusiausvyrą. Gal dėl to šis medis buvo vertinamas, kaip saugojantis nuo dvasių. Krikščioniškoje tradicijoje kiparisas simbolizuoja teisiojo ištvermę, kantrybę ir šlovę. 

Cupressus leylandi

 Kiparisas pasižymi daugeliu savybių, todėl suprantama, kad jo mediena turėjo būti ir buvo laikoma išskirtine.  Ji yra atspari vabzdžiams, todėl jau Bizantijos laikais iš jos gamindavo ikonas, kryžius ir karoliukų vėrinius. Kaip žinome ikonų tapyba labai paplito Rusijoje. Bet po to kai žlugo Konstantinopolis, nutrūko ir kipariso medienos tiekimas, todėl vietoj jo pradėta naudoti liepa. Manoma, kad iš čia ir kilo plačiai paplitęs rusiškas žodis „lipovyj“, kas reiškia – pagamintas iš liepos, netikras.

Šis medis buvo svarbus visoms tautoms, tad nenuostabu, kad Šventajame rašte jis taip pat užima pagarbią vietą. Kai kurie biblistai teigia, kad pirmą kartą kiparisas minimas jau Pradžios knygoje, kaip medžiaga Nojaus laivui. Nusprendęs tvanu užlieti žemę, Dievas išsirinko savo kartoje teisų vyrą Nojų ir jo šeimą ir sudarė su juo sandorą. Jis pamokė Nojų, kaip pasidaryti arką: „Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva“ (Pr 6:14). Gofero medžiai minimi Šventajame rašte tik vieną kartą, tad nėra galutinai aišku, kas tai per mediena. Čia biblistų nuomonės išsiskiria – vieni teigia, kad tai galėjo būti kiparisas, kiti mano, kad tai – kedras. Vienoje Talmudo knygoje sakoma, kad Nojus auginęs kedrus ir juos nupjovęs. Tačiau šis medis auga kur kas ilgiau ir yra gerokai sunkiau apdirbamas. 

Izraelio archeologai pirmenybę teikia kiparisui, mat kedras augo Libane, o kiparisai buvo palitę plačiau.  O senieji rabinai, teigia, kad Nojaus arkai naudotas kedras, mat jis nuo seno – Asirijos ir Egipto laikų buvo laikomas tinkamu laivams. O jei tikėtume vertimais, tai graikų kalboje kiparisas yra vadinamas gofer. Tad lieka neaišku, kuris medis buvo vadinamas gofero vardu, aišku tik, kad tai turėjo būti smalinga, drėgmės nesugerianti ir nepūvanti mediena – kiparisas, kedras, eglė ar pušis.

Biblijoje šie abu medžiai – kiparisas ir kedras dažnai yra minimi kartu. Pasakojama, kad karalius Saliamonas naudojo kiparisą Jeruzalės šventyklos statyboje ir paprašė Tyro karaliaus Hiramo, kad atsiųstų medienos, į ką šis atsakė: „Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia“ (1 Kar 5:22). O vėliau savo pažadą įvykdė: „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar 5: 24).  Mes matome, kad abu medžiai buvo labai vertinami, nors kiekvienas buvo naudojamas skirtingai. Paties Saliamono rašytoje Giesmių giesmėje jis nurodo, kur kokia mediena naudota: „...mūsų namų sijos iš kedrų, gegnės iš kiparisų“. (Gg 1:17). Dėl savo kvapo ir gražaus rausvo atspalvio jis puikiai tiko vidaus apdailai: „Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis“ (1 Kar 6:15). ”Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, ir dvigubas duris iš kipariso“ (1 Kar 6: 33-34). Plinijus tvirtino, kad rausvas kipariso medienos atspalvis niekada nepranyksta, todėl dabar aišku, kad kipariso mediena buvo tikra Šventyklos puošmena, kaip pranašavo Izaijas: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“. (Iz 60:13).

Pranašas Ezekielis skelbia Viešpaties žodį Egipto faraonui ir jo gaujoms, klausdamas – į ką šis esąs panašus savo didybėje? Palyginimui pateikia Asiriją, kuri buvo lyg Libano kedras, kuriam neprilygo net kiparisai Edeno sode:   „...kiparisai neprilygo jam savo šakomis, – platanai negalėjo girtis jam šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“ (Ez 31:8). Tai liudija, kad kiparisas buvęs Rojaus sode.

Ten pat Ezekielis rauda dėl Tyro ir kaltina jį pagyromis dėl savo grožio. Tyras skelbėsi esąs gražus, lyg laivas, kurio statytojai naudojo kiparisą denio paklotui:: „Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų, o tavo denį iš Kitimų salų pušies, inkrustuotos dramblio kaulu“ (Ez 27: 6). Kitimo sala – tai Kipras, o jame augo kiparisai, kurie galėjo būti vadinami ir pušimis. Tačiau: „Tavo irklininkai nuirklavo tave į atvirą jūrą. Rytys sutriuškino tave atviroje jūroje“ (Ez 27: 26) ir Tyras guli jūrų sutriuškintas vandenų gelmėse. Tai gražus perspėjimas mums, kai imame naudoti savo puikybie kilnias medžiagas ir tapatinti save su jomis.

Todėl pranašas Ozėjas skelbia Viešpaties žodį, kviečiantį Izraelį į nuoširdų atsivertimą, nes: „Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, – tavo ištikimybė ateina iš manęs“. (Oz 14,9). Visa, ką turime gražaus, ateina iš Viešpaties, todėl taip raudojo dėl Tyro paklydimų pranašas Ezekielis. Turime būti išmintingi, ir nesipuikuoti. Dėl to Šventajame Rašte ne kartą yra iškeliama išmintis. Štai dvidešimt ketvirtajame Siracido knygos skyriuje „Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje“ (Sir 24;1). Ir čia matome, kad net visa grindžiančią Išmintį išaugina pats Dievas: „Išaugau <...> lyg kiparisas ant Hermono kalno“. (Sir 24,13).

Jėzaus globėjas Juozapas buvo dailidė. Manoma, kad šio amato jis pamokė ir Jėzų, tad galim teigti, kad Jam buvo pažįstama kvepianti ir tvirta kipariso mediena ir Jo rankos ne kartą apdirbinėjo šį taurų medį.