Iki pat šių dienų pramonės
dizainas išlieka beveik išimtinai vyrišku užsiėmimu. O tampriai su pramonės
reikalavimais susietos profesijos įsitvirtinimo metu apie tai net pagalvotiu
nebuvo įmanoma. Ir vis dėlto trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje vokietė Mariana
Brandt ne tik iškilo į europinio dizaino viršūnes, bet daug kur net pralenkė
savo laiką.

Mokinystė
Iki 1923
metų Mariana Brandt nieko nežinojo apie Bauhauzą. Tuo metu ji buvo pakankamai
išsilavinusi ir turėjo Saksonijos didžiosios hercogystės Aukštosios vaizduojamojo
meno mokyklos tapytojos diplomą. Ji dalyvavo parodose ir atlikinėjo
profesionalius užsakymus. Vieno diplomo jai buvo maža ir 1922 metais
trisdešimtmetė moteris grįžo į tą pačią mokyklą, kad pradėtų skulptūros
studijas.

Nuo
pat pirmųjų dienų Bauhauze Mariana Brandt pradėjo daryti koliažus Laslo Moholy
Nadžio dirbtuvėje. O vienas studentiškas jos darbas „Kompozicija su
pagrindinėmis spalvomis ir formomis“, kurį padarė vadovaujant Kandinskiui, liko
mokytojo kolekcijoje visą jo gyvenimą.
Metalas

Nepaisant
sėkmingų projektų, dirbtuvės nebuvo jai svetingos – buvo manoma, kad metalas
netinka moterims. Mariana rašė: „Man duodavo pačius neįdomiausius, nuobodžius
ir monotoniškus darbus. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek pusiausferų kantriai
iškaliau, manydama, kad taip ir reikia, kad pradžia – visada sunki. Bet vėliau
viskas susitvarkė ir mes susidraugavome“.
Popierius

Pakilimas
1927
metais grįžusi iš Paryžiaus Brandt gyvenamajame Desau Bauhauzo pastate gavo
vieno kambario studiją – butą ir iš pamestrio pareigų pakeliama į meistrus. Tai
buvo tikra darbo vieta, kur ji gaudavo atlyginimą. Be projektavimo jai buvo
pavesta rūpintis derybomis su užsakovais ir gamintojais. Kalbant šiuolaikine
kalba tai buvo kūrybinio direktoriaus pareigos. Tais metais prasidėjo pats
aktyviausias ir ryškiausias Marianos Brandt laikotarpis. Jos kūryba turėjo
paklausą, ji buvo užversta darbais, o jos projektai buvo įgyvendinami vienas po
kito. Tai nešė jai gerą uždarbį ir neblogas Bauhauzo pajamas. Vėliau ji taip
aprašė to laiko entuziazmą: „Tuo metu mes ir svajoti negalėjome apie
pleksiglasą ir kitus plastikus. Jei ir būtume juos turėję, tai nežinia, kokias
aukštumas galėjome pasiekti. O aplamai tai ir gerai – juk reikia, kad tie,
kurie ateis po mūsų, turėtų kuo užsiimti!“ Po kelių įgyvendintų projektų ir pelningų
kontraktų pasirašymo su šviestuvų gamintojais, Mariana Brandt paskirta
vykdančiąja metalo dirbtuvių direktore. Ji toliau tęsė mokslus ir 1928 - 1929
metais savo specializacijai pasirinko fotografiją.


Po Bauhauzo
Berlyne
ji toliau kūrė pramoninį dizainą, projektavo baldus, indus, interjerus, Bet nepaisant
to, kad ją nuolat lydi geri atsiliepimai, Gropius pradėjo mažinti Marianai užsakymų
srautą. Praėjus vos penkiems mėmnesiams ji vėl priversta ieškotis sau darbo ir
rado jį matalo gaminių fabrike Ruppel Werk. Kaip ir dažnai būna pereinant iš
agentūros į užsakovų pusę, taip ir dabar Brandt neteko kūrybinės laisvės ir naujoje
vietoje nerado bendraminčių. Visgi, nepaisant to jos įtaka gamyklos produkcijai
buvo didžiulė ir jai daug kur pavyko perdaryti gamybines linijas.
Ketvirtojo
dešimtmečio pradžia atnešė Vokietijai ekonominę krizę, o Brandt vėl neteko
darbo. Bauhauzo uždarymas 1933 metais tapo Marianos Brandt profesionalios
veiklos pabaiga. Pasitraukus iš Bauhauzo, o vėliau – iš Valterio Gropijaus
dirbtuvių, Mariana nebesukūrė nei vieno koliažo. Po visų Bauhauze praleistų metų,
dabar jau nebeliko jėgų drąsiems grafikos darbams. Po dešimties metų, kai ji sudegino savo
drobes, dabar ji vėl sugrįžta prie aliejinės tapybos.
Ketvirtajame
dešimtmetyje dauguma nacių uždaryto Bauhauzo meistrų išvyko į JAV. Bet iš ten
jie vargiai galėjo padėti Vokietijoje likusiems draugams. Situacija pradėjo
blogėti nuo 1935 metų. Biografijoje minimas Bauhauzas beveik automatiškai
uždarydavo visas galimybes įsidarbinti Trečiajame Reiche. 1939 metais Mariana
Brandt dalyvavo madingo žurnalo „Naujoji Linija“ viršelio konkurse, bet užėmė
tik septyniasdešimt devintą vietą...
VDR
1945
metais per bombardavimą sugriautas jos namas Hemnice. Taip buvo prarasta
didžioji darbų ir asmeninio archyvo dalis. Prireikė ne vienų metų, kad
atstatyti sugriautą ūkį. Po karo Gropius stengėsi padėti buvusiems Bauhauzo
kolegoms. Iš JAV jis siuntė Marianai siuntinius su miltais, cukrumi, siuvimo
mašinų adatomis, vinimis batų taisymui... Brandt atsakė jam: „Išpakuodama Jūsų
siuntinį aš verkiu iš džiaugsmo ir dėkingumo...“
Mariana
Brandt liko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur kaip ir nacių laikais
Bauhauzas buvo nepageidaujamas biografijos faktas. Bet buvę Bauhauzo kolegos net
ir po ilgų išsiskyrimo dešimtmečių išliko draugais. Šeštojo dešimtmečio
pradžioje Drezdeno aukštąjai menų mokyklai vadovavęs Martas Štamas pakvietė
Brandt dėstyti pramoninio dizaino disciplinos. Bet ir šis darbas buvo
trumpalaikis. Trūko medžiagų, dirbtuvių įrangos, o patys studentai skeptiškai
žvelgė į 1920 -1930 metų Bauhauzo idėjas.
1978
metais, švęsdama savo aštuoniadešimt penktąjį gimtadienį ji gavo atviruką iš
Atlantos, kur gyveno jos kolega iš Bauhauzo Hinas Bredenbekas (Hin Bredenbeck):
„Lygiai prieš penkiasdešimt metų mes šventėme tavo gimtadienį. Tai buvo tavo
dirbtuvėje; pameni buvo Moholy, Gerda Marks ir Cimermanas. Aš iki šiol tebeturiu
to vakarėlio nuotrauką...“
Kiek
didesnis susidomėjimas Bauhauzu VDR atgimė septintojo dešimtmečio pabaigoje –
aštuntojo pradžioje. Tuomet Bauhauzui skirtoje knygoje Mariana Brandt paskelbė „Laišką
jaunąjai kartai“. Tuo pačiu metu aplinkiniais kelias ją pasiekia žinia, kad
Italijoje gaminami jos projektuoti indai. Tačiau jokios kalbos apie atlygį
nebuvo nei Italijoje nei VDR, todėl šis faktas niekaip nepagerino liūdnos
Brandt padėties.
Mariana
Brandt mirė 1983 metais. Tuo metu jai buvo 89. O daug, dar trečiajame
dešimtmetyje jos projektuotų daiktų gaminami iki pat šios dienos.