2015 m. spalio 14 d., trečiadienis

Pirmasis astronautas žuvo?


Trečia dalis
Bet ir tokiu dramatišku laiku Verneris fon Braunas lieka ištikimas savo svajonei. 1944 metų vasario mėnesį Luftwaffe ypatingai įslaptintu būdu pradėjo 42 kandidatų atranką. Jie turėjo pilotuoti raketa A9/A10 kapsules. Grupės vadovu paskirtas Vokietijos diversantas Nr. 1, SS oberšturmbanfiureris Oto Skorcenis. Kovinių kapsulių pilotai turėjo pilotuoti A9 pakopą su 1 tonos kovine galvute į JAV taikinius. Tačiau raketa startuotų vertikaliai ir tik tam tikrame aukštyje A9 atsiskirtų nuo pirmos pakopos ir šautų už atmosferos ribų. Skorcenis susitiko su Fon Braunu ir pranešė kurioje Alpių vietoje bus bazuojamas jo suformuotas astronautų būrys (karo tikslu jie bvo vadinami pakopos A9 nutaikymo operatoriais).
1944 metų birželio 16-ąją į Londoną nuskriejo 294 sparnuotos raketos A-2 (Fau-1). Bet ir jų efektas buvo minimalus – jos retai pataikydavo į tikslą ir buvo gana lengvai numušamos. Tiesa, psichologinis poveikis buvo stiprus – niekas negalėjo iš anksto žinoti apie bombardavimą, nuo raketų negelbėjo nei debesys nei šviesos maskuotė. Bet gana greitai anglai išmoko išvesti iš rikiuotės raketų valdymo sistemą, todėl jos krisdavo ... į jūrą. Jie tiesiog priskrisdavo prie Fau-1 ir sparno judesiu apversdavo ją ore. Sparnuotoji raketa nemokėjo atstatyti buvusios padėties ir krisdavo žemyn. O kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, jie paskubėjo kuo greičiau užimti „Fau-1“ paleidimo aikšteles.
Bet dabar atėjo fon Brauno eilė – jo raketos skrido toliau ir galėjo startuoti iš Olandijos ar net Vokietijos. Dar 1943 metų lapkričio mėnesį „Fau-2“ išmėginta Lenkijos kaimuose, iš kurių buvo iškelti gyventojai. Raketos jau tada nepataikydavo į taikinius, bet vokiečiai guodėsi tuo, kad Londonas – daug didesnis taikinys. 1944 metų rugsėjo 5 pirmoji „Fau-2“ paleista į Paryžių, o rugsėjo 8-ąją – į Londoną. Iš viso Vokietija pasigamino apie 4300 raketų „Fau-2“. 1300 paleista į Londoną, o 1600 – į Antverpeną. Žuvo 13029 žmonės, bet jokių esminių sugriovimų jos nepadarė - karo aviacija vis dar buvo efektyvesnė. Tačiau nesunku suprasti, kad įvykdžius Hitlerio įsakymą atakuoti Londoną po 1000 raketų kasdien, aukų ir sugriovimų būtų buvę kur kas daugiau.
Po pirmojo smūgio į Londoną fon Braunas vėl susitiko su Adolfu Hitleriu ir pasiūlė „išvystyti sėkmę smogiant neatremiamą smūgį į Niujorką“. Jis pranešė, kad yra visiškai tam pasiruošęs – parengti netgi pirmieji šeši A9 pakopos operatoriai. Trūksta tik radijo švyturio ant aukščiausiojo Niujorko pastato „Empire State Building“ stogo. Toks švyturys reikalingas paskutinėje raketos trajektorijos atkarpoje ir pagelbėtų tiksliau ją nutaikyti. Rugsėjo 30 dieną prie rytinės JAV pakrantės išniro povandeninis vokiečių laivas. Iš jo išsilaipino du diversantai, kurie ir turėjo įgyvendinti fon Brauno užduotį. Tačiau jie pateko į pasalą ir operacija „Elster“ nepavyko.
Verneris fon Braunas tikrai buvo pasirengęs – jo sąskaitoje jau 48 A9/A10 startai. Iš jų tik 16 baigėsi avarijomis. Fon Braunas buvo įsitikinęs, kad turint tokį patikimumą visiškai realu paleisti į kosmosą žmogų. Tuo labiau, kad kandidatų pasirinkimas praktiškai neribotas – Oto Skorcenio būryje jau buvo beveik 100 karo lakūnų! Be to jau pagamintos ir išbandytos kapsulės, skafandrai, maisto paketai, navigacinės sistemos ir visa kita. Trūko tiki politinio sprendimo.
1945 metų sausio 23-ios vakarą vyriausias poligono gydytojas Vilhelmas Kolbė pakvietė fon Brauną atvykti į Medicinos centrą. Starto aikštelėje stovinčios raketos konstruktorius atėjo į šiaurinėje Uzedom salos dalyje esantį korpusą ir pirmą kartą pamatė oberleitenantą Rudolfą Šrederį. Būtent šis, pilnai kosmine apranga aprengtas vokietis kitą dieną turėjo pirmasis iš žmonių kilti į suborbitinį kosminį skrydį. Tokia akimirką fon Braunas surado tuos žodžius, kurie galėjo įkvėpti kovinę patirtį turėjusį lakūną.
Auštant Hermanas Obertas, Verneris fon Braunas ir kiti raketinio – kosminio komplekso kūrėjai susirinko bunkeryje ir tyliai susėdę į krėslus stebėjo istorinį ritualą. Tai galėjo būti pirmas žmogaus skrydis į kosmosą. Bet jam nebuvo lemta įvykti.
Švieslentėje matėsi, kad pirmosios pakopos variklis ir nešėjos valdymo sistema suveikė normaliai. Bet jau 10-ąją skrydžio sekundę nutrūksta ryšys ir duomenys ekrane dingsta... Operatorius bejausmiu balsu praneša, kad „dėl nežinomų priežasčių bandomasis skrydis nutrūko“. Kelias minutes truko mirtina tyla. Po to uždegama šviesa ir visi, kas galėjo pareiškė užuojautą fon Braunui. Dar po kelių valandų sušauktas pasitarimas, kuriame generolas Dornbergeris pakvietė nesitraukti nuo pasirinkto kelio, o paskui pridėjo, kad tai priklausys nuo besikeičiančios padėties karo frontuose. 

Ketvirta dalis - Himlerio kerštas
Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 
Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis
Septinta dalis - "Aukso amžius".



2015 m. spalio 9 d., penktadienis

Ar santuoka – tik nemokamas seksas ir namų ruoša?



Suprasti tikrąją santuokos paskirtį
Kartą viena sužadėtinė paklausė: “Koks yra santuokos tikslas? Kartais aš galvoju, kad tai – laisvai prieinamas seksas ir namų ruoša. Ar tai – finansiniai mano vyro pajėgumai mainais už namų ruošą ir valgio gaminimą?”
Grynai pragmatiniu požiūriu ji yra teisi. Santuoka yra gėrybių ir paslaugų mainai. Net netradicinėse šeimose vyras auklėja ir prižiūri vaikus, teikia seksą, o žmona “parneša namo grobį”. Santuoka taip pat yra ne tokių materialių gėrybių kaip draugystė ir emocinė parama mainai.
Jei santuoka yra tik sąžiningi gėrybių ir paslaugų mainai, tai kam ją legalizuoti? Juk vyras ir moteris gali keistis visais tais dalykais nebūdami susituokę. Ir jei mes taip matome santuoką, mes turėtume jas panaikinti, kai tik vyro ir žmonos mainai tampa nesąžiningi. Ir iš tikrųjų dauguma skyrybų įvyksta kaip tik dėl tos priežasties. Nes “susitarimas” daugiau nebeveikia.
Tačiau santuoka yra kur kas daugiau. Tikroji santuokos reikšmė neturi nieko bendro su sąžiningumu ir teisingumu. Santuokinėje priesaikoje nėra žodžių “aš prisiekiu tau duoti tiek pat kiek tu duodi man” ar “aš mylėsiu tave, kol mūsų santykiai bus teisingi”. Santuoka nėra susitarimas ir nuo pat pradžių buvo įsteigta kaip sandora.
Planas įrašytas mūsų kūnuose
Savo esme santuoka nėra civilizuotos kultūros išradimas. Taip, tyrimai parodė, kad tos kultūros, kurios pripažįsta santuoką yra stabilesnės už tas, kurios nepripažįsta. Ir tai yra dėl to, kad mes esame sukurti santuokai ir gyvenimas tuo geresnis, kuo labiau laikomės Dievo plano. Santuokos esmė įrašyta mūųs kūnuose.
Aš auginu tris paauglius. Kodėl šie jaunuoliai staiga taip susidomėjo merginomis? Jei jūs auginate merginas, esu tikra, kad pastebėjote panašų “pabudimą”. Kodėl ankstyvoje jaunystėje atsiranda tokia įtampa tarp intymumo ir saugios vienatvės pasirinkimo? Kodėl pažado “kol mirtis mus išskirs” kontekste mes pagaliau tampame laisvi nebeveikti savo mylimo asmens naudai? Ir kodėl lytinės išdavystės ir išnaudojimo skausmas nepalyginamas su niekuo?
Žmonija neturi atsitiktinių evoliucinių savybių. Jie kalba pagal tą planą, pagal tą istoriją, kuri įrašyta mūsų kūnuose. Viduje kiekvienas iš mūsų šaukiasi intymumo, ilgisi pripažinimo ir trokšta pilnai išreikšti meilės džiaugsmą. Šiuos troškimus. Šiuos įsitikinimus gali slopinti baimė, jie net gali būti atmesti dėl patirto skausmo, tačiau jie niekada neišnyks. 
Mūsų širdyse įrašyta istorija
Romantiškos meilės drama ir jos išsipildymas santuokoje pasakoja apie Dievo meilę mums. Nesvarbu ar ji pakylėta, ar apimta skausmingo ilgesio, ar meilės ekstazės ar nuobodulio – visa tai ir yra universali Evangelijos drama.
Kaip dažnai savo santykį su Dievu mes matome sandorį. Mes galime galvoti apie religiją ar kitokių gėrybių mainus. Jei aš patenkinsiu Dievą ir darysiu tai, kas yra teisinga, jis bus man skolingas laimę, sėkmę ir sveikatą. Ir kai tas “kontraktas” nevykdomas, mes galime pasitraukti nuo Dievo ir rasti kitą kosminį santykį su kitu dievu, kuris “žais pagal taisykles”. Tačiau Dievas niekada nepasirašinėja kontraktų. Vietoj to Jis išplečia santykį į sandorą – į tą įžadą, kuris niekada nebus nutrauktas. “Aš miriau už tave, kai tu buvai nusidėjėlis” ir “Aš niekada tavęs neišduosiu”. Jis prašo pasitikėjimo ir ištikimybės netgi tada, kai mūsų santykiai su Juo mums atrodo beprasmiški.
Mūsų gyvenimais rodoma Evangelija  
Mano draugės santuoka turo mažai bendro su tuo, kas gamins valgį ir kaip dažnai jie mylėsis. Tai nėra kasdienė jų Evangelinio pažado išraiška pasauliui. Jų meilė išbandoma per nusivylimus ir iššūkius. Kažkada jie atsidurs tiesos kryžkelėje: ar mes tik sąžiningai susitarėme ar įsipareigojome meilės įžadais?
Didžiausias kultūros poveikis santuokai yra tame, kad visiškai išnyko akivaizdi Evangelinė žinia. Dabar retai sutiksi porą, kuri suvokia, kad jų įžadai yra kur kas daugiau, nei asmeninė laimė ir pilnatvė.
Aš turiu privilegiją turėti tėvą ir mamą, kurie vis dar vedę ir myli vienas kitą daugiau nei 55 metai. Jie patyrė ligas, finansinius nepriteklius, gilius nesutarimus, sėkmes ir nesėkmes. Ir tas jų pavyzdys suteikia vilties mano santuokai ir leidžia suprasti ką reiškia įsipareigoti meilei ir to laikytis.
Kol mūsų visuomenė į pirmą vietą kels asmeninę laimę ir pilnatvę, žmonija niekada nepraras troškimo įsipareigoti ir būti ištikima. Kodėl? Todėl, kad santuokoje esančių dalykų viltis neištrinamai įrašyta mūsų širdyse.
Dr. Juli Slattery

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Dvasiškai nesuderinamos santuokos



“Jis manęs nesupranta! Jis nekenčia mano muzikos, jis neina į bažnyčią ir mes neturime nieko bendro. Kaip gali būti tokia santuoka?” Ji verkė. “Niekas negali suprasti tokios vienatvės. Niekas!”
Ir aš ją puikiai suprantu, suprantu visą jos skausmo gylį, nes mano vyras taip pat nemyli mano Viešpaties.
Naujas tikėjimas, naujos kovos
Aš priėmiau Kristų tryliktaisiais mūsų santuokos metais. Tačiau mano vyras taip ir nepripažino poreikio būti išgelbėtu. Jis tiki, kad yra Dievas ir atmeta “netikinčio” etiketę, tačiau mano, kad aš nuėjau “per toli”.  Atrodo, kad mano pasišventimas sekti Jėzų nuvedė mus skirtingais keliais ir mes abu pripažįstame, kad ši dvasinė praraja sukėlė įtampą santuokoje.  Tačiau aš tuo pačiu metu žinau, kad Dvasia veda mane tokiais keliais, apie kuriuos net nenutuokiau.
Mano gyvenimas pasikeitė, kai tapau krikščione. Dabar aš klausiausi kitokią muziką, įgijau naujų draugų, sekmadienius leidau bažnyčioje o vakarais skaičiau Šventąjį Raštą. Staiga aš tapau ne ta moterimi, kurią jis vedė! Dar daugiau – aš ėmiau tvirtinti, kad myliu kažką be jo – Jėzų. Ši nauja meilė mano vyrui tapo tikra grėsme.
Žvelgdama į praeitį matau tuos laikus, kai jis jautėsi apleistas ir visiškai teisėti pavydo bei atstūmimo jausmai pasireiškė nuoskauda ir tyla. Mano troškimas, kad jis sektų mane į naują gyvenimą iš tiesų tik atitolino mus. Pasijutusi vieniša aš praradau pagarbą savo vyrui. Tačiau jei aš buvau vieniša, kiek vienišesnis buvo jis?
Pačiame savo skausmo apogėjuje kreipiausi į Šventąjį Raštą, šlovinimą, dievišką draugystę ir maldą. O į ką kreiptis galėjo jis? Jei aš esu krikščionė, tai ar neturėčiau būti ta, kuri jo siekia?
Imkis iniciatyvos
Tie, kurie gyvename dvasiškai nesuderinamose santuokose, esame pašaukti imtis iniciatyvos ir stiprinti santuoką. Jei esame pakankamai atviri ir sąžiningi, turėtume pripažinti, kad dažniausia mūsų kova yra su pačių puikybe. Iš tiesų mes net nesivaržome pasinaudoti Dievu, kad tik nereikėtų keistis.
Iš 29 santuokoje pragyventų metų 16 metų siekiau tikėjimo Kristumi ir tik paskutinius 6 metus siekiau savo vyro. Mano akys žvelgė į jį taip, kaip žiūri Dievas kažkada matė mane: siekdama Jo malonės atsižadėjau savo sielos. Tai buvo nelengva ir aš tikrai nesitikėjau gauti visus atsakymus, tačiau per Dievo Žodį ir išmintingus patarimus aš atėjau į tą tašką, kur atnaujinau meilę ir pagarbą savo vyrui. Ilgus metus aš stengiausi jį pakeisti, kol supratau, kad pasikeitimo reikėjo ne jam, bet man! Aš padariau daugybę klaidų, bet tame kelyje išmokau kelias vertingas pamokas.
1. Mano vyro išgelbėjimas yra ne man, bet jam. Man būtų kur kas geriau, jei mes eitume kartu į bažnyčią, turėtume tuos pačius draugus ir būtume labiau sutariantys. Tačiau aš pastebėjau, kad meldžiuosi labiau savo patogumui nei dėl jo sielos. Dievo Žodis sako: Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti (Jok 4:3). Aš supratau, kad mano motyvai buvo savanaudiški. Dabar mano viltis nėra nukreipta į jo išgelbėjimą, ji nukreipta į Dievą, kuris trokšta, kad tai įvyktų.
2. Tai ne mano darbas. Mano vyras nenori būti mano projektu, jis nori būti mano širdies troškimas! Aš galiu melstis už jį, drąsinti jį ir verkti dėl jo, bet aš niekada nebūsiu už jį atsakinga. Apaštalas Petras mums primena, kad Dievas yra kantrus: Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3:9). Dievas trokšta mano vyro išgelbėjimo daugiau nei aš galiu įsivaizduoti.
3.Jis turi būti prioritetas. Daugybė mano vaidmenų tempia mane į visas puses ir aš pripažįstu, kad dažnai savo planus iškeliu aukščiau jo poreikių. Jis taip pat jautėsi apleistas ir vienišas, todėl man labai svarbu matyti gyvenimą iš jo perspektyvos. Krikščioniškame tikėjime labai svarbu būti dėmesinga jo prioritetams. Mane padrąsino šios Šv. Rašto eilutės: Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą  (Ef 5:33). Aš tikiu, kad Viešpats padės man eiti tuo siauru taku tarp pagarbos Jam ir mano vyrui.
4. Gerbk jį. Mano pastorius sakė: “Kiekviename vyre yra karalius ir vaikas. Ir tas kuris ateina, yra tas, su kuriuo turi kalbėtis”.  Aš mačiau, kaip mano susižavėjimas įkvėpė ir motyvavo mano vyrą, ir aš taip pat mačiau, kaip mano požiūris ir žodžiai nublokšdavo jį žemyn. Mes galime patvirtinti ir pairti mylimą vyrą arba pasmerkti ir pažeminti tą vaiką, kurį norime kontroliuoti. Nepagarba sutrupina bet kurią santuoką ir suniokoja vyrą. Dvasinį nesuderinamumą jaučiančios žmonos gali patirti nemažus sunkumus gerbiant skirtingas moralines vertybes turintį vyrą, bet turi ir žinoti, kad jei jaus dvasinę aroganciją, jis vis daugiau ir įnirtingiau priešinsis Dievui.
5. Melskis! Netikintis sutuoktinis gali laisvai atmesti visas žmonos pastangas, bet ištikimos maldos galia yra nesustabdoma: Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje (1Tes 5:16–18). Malda pasiekia vyrus net be jų leidimo.
6. Pakluskite. Raštas ragina dvasiškai nesuderinamose santuokose gyvenančias moteris sekti Jėzaus pavyzdžiu ir rinktis klusnumą:“Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.” (1Pt 3:1–2).
Aš esu valinga, nepriklausoma ir savimi pasitikinti moteris. Prieš kelis metus vien nuo minties apie paklusnumą man stojosi piestu plaukai. Visgi apaštalo Petro žodžiai yra nukreipti į netikinčius vyrus turinčias moteris ir ragina liudyti savo gyvenimais, bet ne žodžiais. Mes matome, kad tikrasis paklusnumas yra galimybė gyventi Evangelija. Paklusnumas – tai valingas atsakymas atsisakyti savo teisių dėl didesnės Dievo šlovės. Labai sunku atsisakyti teisės būti teisia, bet Dievo šlovės šviesoje mano puikybės nuslopinimas mus abu pakelia į užtikrintos santuokos aukštį.
Mylėti jį, mylėti Dievą
Mano siela ilgisi dvasinės vienybės intymiausiame santykyje, bet aš žinau,kad joks žmogus pasaulyje negali užpildyti tą dievišką ilgesį, kuris gallop veda mane prie Jėzaus kojų. Jei nerasime pilnatvės Viešpatyje, mes labai lengvai kelsime savo vyrams nerealius lūkesčius – nesvarbu ar jis krikščionis ar ne. Ir jei leisime veikti Dievui, jis užpildys nesuderinamą santuoką gilesniu intymumu su Pačiu Savimi.
 “Netikintis,” “nevienodai įsipareigojęs,” “dvasinis nesuderinamumas”— visa tai nepavydėtinos aplinkybės santuokoje tam asmeniui, kuris tiki į Kristų. Nors mūsų santuoka nėra pats lengviausias dvasinės kelionės aspektas, nuoširdžiai sakau, kad aš augau tikėjimu atkakliai vykdyti savo misiją santuokoje. Mano dvasia šaukia mano vyrui, kad jis pažintų Tą, Kurį aš pažinau, o mano darbas yra melstis, tikėti Evangelija ir tiesa. Aš žinau, kad Dievas veikia tokiais būdais, kurių aš niekada nesuprasiu. 
Kathy Cordell