Bartolomėjus Estebanas Muriljo „Šv. Izidoriaus portretas“ |
Atmintis – tai pasaulio lobynas.
Ji saugo visa, kas sukurta, visas mintis.
Šv. Izidorius
Sevilijos ir Vestgotų Ispanijos arkivyskupas, paskutinis lotyniškasis bažnyčios Tėvas ir viduramžių enciklopedizmo pradininkas Šv. Izidorius ( _la. Isidorus Hispalensis, _es. San Isidoro de Sevilla) yra žinomas dėl savo meilės mokslams. Gimė apie 560 metus Naujojoje Kartaginoje (Ispanija) vestgotų karaliaus dvare tarnavusio romiečio Severiano ir vestgotų karaliaus dukros Teodoros šeimoje. Jis turėjo du brolius – Leandrą ir Fulgencijų (abu tapo vyskupais) bei seserį Florentiną (ji buvo vienuolė). Vėliau visi tapo šventaisiais.
Izidorių griežtai ir rūsčiai auklėjo daug vyresnis brolis Leandras. Teigiama, kad neapsikentęs Izidorius pabėgo iš namų, kuo toliau nuo priekaištų ir nuo nepakeliamai buko kalimo. Atsidūręs laisvėje berniukas prisėdo ir pamatė, kaip tolygiai lašantys šalia tekančio upelio vandens lašai išmuša akmenyje duobutę. Staiga jis suprato, kad žmogus turi būti panašus į tuos lašus ir kryptingai mušti į vieną tikslą. Jis grįžo namo ryžtingai nusiteikęs tęsti mokslus, o Leandras pasirūpino, kad ateityje berniukas negalėtų pasprukti. Greičiausiai jis buvo uždarytas vienuolyno celėje – brolis nelabai tikėjo, kad pabėgimas nepasikartos. Jau daug vėliau, kai Leandras tapo Sevilijos vyskupu jie darniai darbavosi kartu, Izidorius netgi užbaigė brolio pradėtus darbus ir niekada nejautė jokios skriaudos ar apmaudo.
Jaunystėje Izidorius įgijo retorinį išsilavinimą, o mirus Leandrui 601 metais paveldėjo Sevilijos vyskupo katedrą baigė brolio pradėta mišiolo ir brevijoriaus rašymą ir valdė vyskupiją 37 metus. Sekdamas vyresniojo brolio pėdomis tapo vestgotų karaliaus Rekaredo šventiku ir atvertė vestgotus iš arijaniškos erezijos į Kriščionybę. Pirmininkavo Sevilijos (619) ir ketvirtajame Toledo (633) susirinkime, kur įtvirtinta valstybės ir bažnyčios vienybė ir sankcionuotas pakantumas žydams. Būtent Šv. Izidorius įsteigė atstovaujamos vyriausybės modelį. Jis atmetė autokratiško sprendimo būdus ir surengdavo Sinodus, kur buvo aptariami Ispanijos Bažnyčios reikalai.
Jis išgarsėjo, kaip vienas iš labiausiai mokytų savo epochos žmonių –bažnytiniuose susirinkimuose dėl savo nuopelnų jis buvo sodinamas netgi aukščiau nei Toledo vyskupas.
Izidorius padėjo steigti mokyklas, bibliotekas ir skriptorijus. Jo reikalavimu kiekvienoje Ispanijos vyskupijoje buvo įsteigta vyskupijos mokykla (seminarija), o joje dėstomų dalykų tarpe buvo graikų kalba, laisvieji menai, medicina, teisė, Aristotelio darbų studijavimas ir kita.
Jo literatūrinės veiklos tikslas – teologinis švietimas. Izidorius nebuvo prigimtinis rašytojas, jis labai daug skaitė ir nuolat viską pasižymėdavo, todėl didžioji jo kūrinių dalis – pagoniškų ir krikščioniškų autorių išrašai ir citatos.
Vyskupas Izidorius buvo vienas iš vaisingiausių ankstyvųjų Viduramžių rašytojų. Jo rankai priklauso kelios dešimtys kūrinių. Jų tarpe yra vertingiausias istorinis veikalas „Gotų karalių, vandalų ir Svetų istorija“ ("Historia de re g ibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum") ir knygos „Apie tėvų gimimą ir mirtį“, „Apie šviesiausius vyrus“ (De viris illustribus),, gamtos mokslų traktatai „Apie kūrinių tvarką“, „Apie daiktų kilmę“ (De natura rerum), pamokomieji rinkiniai „Sentencijos“ ir „Sinonimai“, „Kai kurios Šventojo Rašto alegorijos“, „Šventojo Rašto skaičių knyga“ (Liber numenorum qui in sanctis scripturis occurunt), kur aiškinamos kažkurių skaičių alegorijos, bažnytinės ir vienuolynų taisyklės, išsamus susirašinėjimas su amžininkais.
Ypatingą vietą ne tik jo palikime, bet ir visoje Viduramžių kultūroje užima 20-ies knygų „Etimologija“ ((Etymologiarum libri XX), dar žinoma kitu pavadinimu – „Pradmenys“ (Origines). Tai yra pirmoji išsami Viduramžių enciklopedija, kurioje yra kiekvienam išsilavinusiam žmogui reikalingi duomenys. Ten yra gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos, medicinos, teisės ir kitų mokslų žinios. Kiekvienas knygos skyrius pradedamas nuo sąvokų ir jų supratimo aprašymo, todėl ir kilo toks veikalo pavadinimas.
Pirmieji trys šios enciklopedijos tomai pašvęsti septyniems laisviesiems menams tai yra triviumo – gramatikos (1 tomas), retorikos ir dialektikos (2 tomas) bei kvadriumo – aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos (3 tomas) sąjungai. 4 tomas skirtas medicinai ir bibliotekoms, 5 – įstatymams ir chronologijai, 6 – bažnytiniam tekstams ir apeigoms, 7 – Dievui, angelams ir šventiesiems, o taip pat žemės ir dangaus parapijoms, 8 – Bažnyčiai ir erezijoms (Izidorius aprašė mažiausiai 68 erezijas), 9 – kalboms, tautoms, karalystėms, miestams ir titulams, 10 – etimologijai, 11 – žmogui, stebuklams ir apreiškimams, 12 – žvėrims ir paukščiams, 13 – pasaulio šalims, 14 – geografijai, 15 – architektūrai ir kelių statybai, 16 – akmenims ir metalams, 17 – žemės ūkiui, 18 – karo terminams, teisei ir viešiesiems žaidimams, 19 – laivams, pastatams ir drabužiams, 20 – maistui, instrumentams, baldams ir namų apyvokos daiktams.
Šios knygos buvo ypatingai populiarios net 9 šimtmečius – šiuo metu yra išlikę apie 1000 rankraštinių variantų. Daugelį amžių ši enciklopedija buvo Europos programinių žinių sąvadas, todėl Šv. Izidorius jau nuo seno yra laikomas mokinių ir studentų globėju.
Iki pats mirties – beveik 80 metų jis laikėsi asketiško gyvenimo būdo, o paskutinį gyvenimo šioje žemėje pusmetį taip dosniai dalino išmaldą, kad dieną ir naktį prie jo namų būriavosi iš visos šalies suvažiavę vargšai.
Šv. Izidorius mirė 636 metų balandžio 4 dieną. Romos katalikų bažnyčia Izidorių kanonizavo 1598 metais, tai padarė popiežius Klemensas VIII, o 1722 metais popiežius Inocentas XIII paskelbė Šv. Izidorių Bažnyčios mokytoju.
Šv. Izidoriaus palaikai yra Kastilijos Leono mieste, kur juos pernešė Kastilijos karalius Ferdinandas I. Jis gavo relikvijas iš Evilijos emyro ir pastatė Leone Šv. Izidoriaus bažnyčią.
1999 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai pavadino Šv. Izidorių kompiuterių vartotojų ir interneto globėju. Bet kame yra Šv. Izidoriaus „internetiškumas“? Pats paprasčiausias atsakymas – „Etimologijos“. Laikoma, kad Šv. Izidorius yra pirmasis duomenų bazės kūrėjas (prie jo enciklopedijos net 9 šimtmečius „jungėsi“ daugybė žmonių). Joje buvo ne vien faktų krūva – konkrečių faktų ten kaip tik ir trūko, bet ten buvo metodologija – būdas surasti tinkamą informaciją. Jis pats buvo švietėjas, mokslo populiarintojas, pagaliau - nuorodų šaltinis.
Bet ir tai – ne viskas. Reikia imti domėn tą laikotarpį ir tuos uždavinius, kuriuos jis sprendė. Pats to nežinodamas Sevilijos vyskupas kyla iš barbarų laikų, žinoma, ne jis vienas. Bet jo sukurtas virtualaus pasaulio statymo metodas buvo gyvybingas ir suteikė galimybę kurti ir perduoti kultūrą. Jis jungė tautas (-inter) ir laikus. Gali būti, kad interneto globėju jis pasirinktas dėl to, kad dabar tai yra chaotiška ir gana barbariška erdvė, neapdirbta žemė, kuriai reikia tvarkos ir kurią reikia sukultūrinti. Kažkas yra šiame pasirinkime, nes Bažnyčia nuo pat savo užgimimo nešė žmonėms civilizaciją – vienuoliai mokė čiabuvius žemės ūkio, perrašinėjo antikos filosofų traktatus, kūrė rašmenis. Lotynų kalba ilga laiką tarnavo kaip bendra kalba. O pažvelgus į bažnytines struktūras (ypatingai pirmąsias) nesunkiai atpažįsti informacijos perdavimo inter-tinklą. Jis puikiai veikė sugriuvusiuos Romos imperijos keliais. Krikščionybė turėjo puikų valstybinės informacijos apsikeitimo tinklą, kuris Europoje pasiektas tik 19 amžiuje ir buvo kur kas mažiau demokratiškas.
Šv. Izidorius rašė:
„Erezija“ kyla iš graikiško žodžio, kuris reiškia „pasirinkimą“.... Bet mes neturime teisės tikėti tuo, ką patys pasirinkome, ar rinktis tai, kuo tiki dar kas nors. Mes turime Dievo apaštalus, kuriais galima pasikliauti, ir jie nesirinko kuo tikėti, bet tiksliai perdavė Kristaus mokymą“.
Šv. Izidorius nebuvo eiliniu kultūros veikėju, todėl jo globėjiškumas priklauso nuo to, kuo laikomas internetas. Šv. Izidorius padeda pažvelgti į šį reiškinį nauju žvilgsniu.
Tačiau jis nebuvo vienintelis pretendentas į šį titulą. Kartu su juo buvo iškelta Šv. Teklė ir Šv. Pedro Regalado – abu iš Ispanijos.
Šv. Pedro Regalado gyveno XV šimtmetyje ir garsėjo tuo, kad būk tai sugebėdavęs vienu metu pasirodyti dviejuose per 77 km nutolusiuose vienuolynuose. Šio stebuklo esmė yra panaši į šiuolaikinio žmogaus galimybes – interneto pagalba jis gali būti skirtingose Žemės vietose tuo pačiu metu.
Katalonietės Šv. Teklės šalininkai manė, kad visos kompiuterinės problemas liečiančios ir jai nukreiptos maldos yra ypatingai paveikios. Ji ypatingai gailestinga atgailaujantiems spazmo skleidėjams ir vogtos programinės įrangos vartotojams. Beje, vienintelis jos ryšys su Internetu, tai, kad jos vardas kataloniškai reiškia „klavišą“.
Buvo siūloma interneto globėju paskelbti ir Šv. Antaną Padujietį, į kurį tradiciškai kreipiamasi kai reikia ką nors rasti, ypač jei pametei. Į interneto globėjus buvo siūlomi dar du, 20 amžiuje gyvenę kandidatai. Abu kunigai ir abu žuvo vokiečių koncentracijos stovyklose. Lenkų pranciškonas, tėvas Maksimiljanas Kolbė plačiai naudojosi visomis prieinamomis technikos naujovėmis, o kartą netgi sakė pamokslą .... varikliui. Antrasis kandidatas – išsilavinęs olandų kunigas Titus Brandsma. Kai į valdžią atėjo Hitleris, Brandsma buvo atsakingas už trijų dešimčių katalikiškų leidinių leidybą. Jis atsisakė spausdinti juose nacistinę medžiagą. Dėl to buvo įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje, kur ir mirė gavęs nuodų injekciją – vokiečiai eksperimentavo su mirtimi.
Bet virtualios realybės globėju pasirinktas Izidorius iš Sevilijos. Dabar jo vardadienį mini ne tik katalikiškų kraštų kompiuterininkai, bet ir kitų konfesijų internautai. Vatikanas pirmą kartą prisijungė prie interneto 1996 metais – tada sukurtas tinklapis vatican.va. Šio tinklapio serveriai pavadinti arkangelų Rapolo, Mykolo ir Gabrieliaus vardais.
Be oficialaus globėjo katalikai turi ir specialią „Maldą, prieš pradedant naršyti internete“. Jos tekstas buvo paskelbtas katalikų svetainėje www.catholic.org :
Ji saugo visa, kas sukurta, visas mintis.
Šv. Izidorius
Sevilijos ir Vestgotų Ispanijos arkivyskupas, paskutinis lotyniškasis bažnyčios Tėvas ir viduramžių enciklopedizmo pradininkas Šv. Izidorius ( _la. Isidorus Hispalensis, _es. San Isidoro de Sevilla) yra žinomas dėl savo meilės mokslams. Gimė apie 560 metus Naujojoje Kartaginoje (Ispanija) vestgotų karaliaus dvare tarnavusio romiečio Severiano ir vestgotų karaliaus dukros Teodoros šeimoje. Jis turėjo du brolius – Leandrą ir Fulgencijų (abu tapo vyskupais) bei seserį Florentiną (ji buvo vienuolė). Vėliau visi tapo šventaisiais.
Izidorių griežtai ir rūsčiai auklėjo daug vyresnis brolis Leandras. Teigiama, kad neapsikentęs Izidorius pabėgo iš namų, kuo toliau nuo priekaištų ir nuo nepakeliamai buko kalimo. Atsidūręs laisvėje berniukas prisėdo ir pamatė, kaip tolygiai lašantys šalia tekančio upelio vandens lašai išmuša akmenyje duobutę. Staiga jis suprato, kad žmogus turi būti panašus į tuos lašus ir kryptingai mušti į vieną tikslą. Jis grįžo namo ryžtingai nusiteikęs tęsti mokslus, o Leandras pasirūpino, kad ateityje berniukas negalėtų pasprukti. Greičiausiai jis buvo uždarytas vienuolyno celėje – brolis nelabai tikėjo, kad pabėgimas nepasikartos. Jau daug vėliau, kai Leandras tapo Sevilijos vyskupu jie darniai darbavosi kartu, Izidorius netgi užbaigė brolio pradėtus darbus ir niekada nejautė jokios skriaudos ar apmaudo.
Jaunystėje Izidorius įgijo retorinį išsilavinimą, o mirus Leandrui 601 metais paveldėjo Sevilijos vyskupo katedrą baigė brolio pradėta mišiolo ir brevijoriaus rašymą ir valdė vyskupiją 37 metus. Sekdamas vyresniojo brolio pėdomis tapo vestgotų karaliaus Rekaredo šventiku ir atvertė vestgotus iš arijaniškos erezijos į Kriščionybę. Pirmininkavo Sevilijos (619) ir ketvirtajame Toledo (633) susirinkime, kur įtvirtinta valstybės ir bažnyčios vienybė ir sankcionuotas pakantumas žydams. Būtent Šv. Izidorius įsteigė atstovaujamos vyriausybės modelį. Jis atmetė autokratiško sprendimo būdus ir surengdavo Sinodus, kur buvo aptariami Ispanijos Bažnyčios reikalai.
Jis išgarsėjo, kaip vienas iš labiausiai mokytų savo epochos žmonių –bažnytiniuose susirinkimuose dėl savo nuopelnų jis buvo sodinamas netgi aukščiau nei Toledo vyskupas.
Izidorius padėjo steigti mokyklas, bibliotekas ir skriptorijus. Jo reikalavimu kiekvienoje Ispanijos vyskupijoje buvo įsteigta vyskupijos mokykla (seminarija), o joje dėstomų dalykų tarpe buvo graikų kalba, laisvieji menai, medicina, teisė, Aristotelio darbų studijavimas ir kita.
Jo literatūrinės veiklos tikslas – teologinis švietimas. Izidorius nebuvo prigimtinis rašytojas, jis labai daug skaitė ir nuolat viską pasižymėdavo, todėl didžioji jo kūrinių dalis – pagoniškų ir krikščioniškų autorių išrašai ir citatos.
Vyskupas Izidorius buvo vienas iš vaisingiausių ankstyvųjų Viduramžių rašytojų. Jo rankai priklauso kelios dešimtys kūrinių. Jų tarpe yra vertingiausias istorinis veikalas „Gotų karalių, vandalų ir Svetų istorija“ ("Historia de re g ibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum") ir knygos „Apie tėvų gimimą ir mirtį“, „Apie šviesiausius vyrus“ (De viris illustribus),, gamtos mokslų traktatai „Apie kūrinių tvarką“, „Apie daiktų kilmę“ (De natura rerum), pamokomieji rinkiniai „Sentencijos“ ir „Sinonimai“, „Kai kurios Šventojo Rašto alegorijos“, „Šventojo Rašto skaičių knyga“ (Liber numenorum qui in sanctis scripturis occurunt), kur aiškinamos kažkurių skaičių alegorijos, bažnytinės ir vienuolynų taisyklės, išsamus susirašinėjimas su amžininkais.
Ypatingą vietą ne tik jo palikime, bet ir visoje Viduramžių kultūroje užima 20-ies knygų „Etimologija“ ((Etymologiarum libri XX), dar žinoma kitu pavadinimu – „Pradmenys“ (Origines). Tai yra pirmoji išsami Viduramžių enciklopedija, kurioje yra kiekvienam išsilavinusiam žmogui reikalingi duomenys. Ten yra gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos, medicinos, teisės ir kitų mokslų žinios. Kiekvienas knygos skyrius pradedamas nuo sąvokų ir jų supratimo aprašymo, todėl ir kilo toks veikalo pavadinimas.
Pirmieji trys šios enciklopedijos tomai pašvęsti septyniems laisviesiems menams tai yra triviumo – gramatikos (1 tomas), retorikos ir dialektikos (2 tomas) bei kvadriumo – aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos (3 tomas) sąjungai. 4 tomas skirtas medicinai ir bibliotekoms, 5 – įstatymams ir chronologijai, 6 – bažnytiniam tekstams ir apeigoms, 7 – Dievui, angelams ir šventiesiems, o taip pat žemės ir dangaus parapijoms, 8 – Bažnyčiai ir erezijoms (Izidorius aprašė mažiausiai 68 erezijas), 9 – kalboms, tautoms, karalystėms, miestams ir titulams, 10 – etimologijai, 11 – žmogui, stebuklams ir apreiškimams, 12 – žvėrims ir paukščiams, 13 – pasaulio šalims, 14 – geografijai, 15 – architektūrai ir kelių statybai, 16 – akmenims ir metalams, 17 – žemės ūkiui, 18 – karo terminams, teisei ir viešiesiems žaidimams, 19 – laivams, pastatams ir drabužiams, 20 – maistui, instrumentams, baldams ir namų apyvokos daiktams.
Šios knygos buvo ypatingai populiarios net 9 šimtmečius – šiuo metu yra išlikę apie 1000 rankraštinių variantų. Daugelį amžių ši enciklopedija buvo Europos programinių žinių sąvadas, todėl Šv. Izidorius jau nuo seno yra laikomas mokinių ir studentų globėju.
Iki pats mirties – beveik 80 metų jis laikėsi asketiško gyvenimo būdo, o paskutinį gyvenimo šioje žemėje pusmetį taip dosniai dalino išmaldą, kad dieną ir naktį prie jo namų būriavosi iš visos šalies suvažiavę vargšai.
Šv. Izidorius mirė 636 metų balandžio 4 dieną. Romos katalikų bažnyčia Izidorių kanonizavo 1598 metais, tai padarė popiežius Klemensas VIII, o 1722 metais popiežius Inocentas XIII paskelbė Šv. Izidorių Bažnyčios mokytoju.
Šv. Izidoriaus palaikai yra Kastilijos Leono mieste, kur juos pernešė Kastilijos karalius Ferdinandas I. Jis gavo relikvijas iš Evilijos emyro ir pastatė Leone Šv. Izidoriaus bažnyčią.
1999 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai pavadino Šv. Izidorių kompiuterių vartotojų ir interneto globėju. Bet kame yra Šv. Izidoriaus „internetiškumas“? Pats paprasčiausias atsakymas – „Etimologijos“. Laikoma, kad Šv. Izidorius yra pirmasis duomenų bazės kūrėjas (prie jo enciklopedijos net 9 šimtmečius „jungėsi“ daugybė žmonių). Joje buvo ne vien faktų krūva – konkrečių faktų ten kaip tik ir trūko, bet ten buvo metodologija – būdas surasti tinkamą informaciją. Jis pats buvo švietėjas, mokslo populiarintojas, pagaliau - nuorodų šaltinis.
Bet ir tai – ne viskas. Reikia imti domėn tą laikotarpį ir tuos uždavinius, kuriuos jis sprendė. Pats to nežinodamas Sevilijos vyskupas kyla iš barbarų laikų, žinoma, ne jis vienas. Bet jo sukurtas virtualaus pasaulio statymo metodas buvo gyvybingas ir suteikė galimybę kurti ir perduoti kultūrą. Jis jungė tautas (-inter) ir laikus. Gali būti, kad interneto globėju jis pasirinktas dėl to, kad dabar tai yra chaotiška ir gana barbariška erdvė, neapdirbta žemė, kuriai reikia tvarkos ir kurią reikia sukultūrinti. Kažkas yra šiame pasirinkime, nes Bažnyčia nuo pat savo užgimimo nešė žmonėms civilizaciją – vienuoliai mokė čiabuvius žemės ūkio, perrašinėjo antikos filosofų traktatus, kūrė rašmenis. Lotynų kalba ilga laiką tarnavo kaip bendra kalba. O pažvelgus į bažnytines struktūras (ypatingai pirmąsias) nesunkiai atpažįsti informacijos perdavimo inter-tinklą. Jis puikiai veikė sugriuvusiuos Romos imperijos keliais. Krikščionybė turėjo puikų valstybinės informacijos apsikeitimo tinklą, kuris Europoje pasiektas tik 19 amžiuje ir buvo kur kas mažiau demokratiškas.
Šv. Izidorius rašė:
„Erezija“ kyla iš graikiško žodžio, kuris reiškia „pasirinkimą“.... Bet mes neturime teisės tikėti tuo, ką patys pasirinkome, ar rinktis tai, kuo tiki dar kas nors. Mes turime Dievo apaštalus, kuriais galima pasikliauti, ir jie nesirinko kuo tikėti, bet tiksliai perdavė Kristaus mokymą“.
Šv. Izidorius nebuvo eiliniu kultūros veikėju, todėl jo globėjiškumas priklauso nuo to, kuo laikomas internetas. Šv. Izidorius padeda pažvelgti į šį reiškinį nauju žvilgsniu.
Tačiau jis nebuvo vienintelis pretendentas į šį titulą. Kartu su juo buvo iškelta Šv. Teklė ir Šv. Pedro Regalado – abu iš Ispanijos.
Šv. Pedro Regalado gyveno XV šimtmetyje ir garsėjo tuo, kad būk tai sugebėdavęs vienu metu pasirodyti dviejuose per 77 km nutolusiuose vienuolynuose. Šio stebuklo esmė yra panaši į šiuolaikinio žmogaus galimybes – interneto pagalba jis gali būti skirtingose Žemės vietose tuo pačiu metu.
Katalonietės Šv. Teklės šalininkai manė, kad visos kompiuterinės problemas liečiančios ir jai nukreiptos maldos yra ypatingai paveikios. Ji ypatingai gailestinga atgailaujantiems spazmo skleidėjams ir vogtos programinės įrangos vartotojams. Beje, vienintelis jos ryšys su Internetu, tai, kad jos vardas kataloniškai reiškia „klavišą“.
Buvo siūloma interneto globėju paskelbti ir Šv. Antaną Padujietį, į kurį tradiciškai kreipiamasi kai reikia ką nors rasti, ypač jei pametei. Į interneto globėjus buvo siūlomi dar du, 20 amžiuje gyvenę kandidatai. Abu kunigai ir abu žuvo vokiečių koncentracijos stovyklose. Lenkų pranciškonas, tėvas Maksimiljanas Kolbė plačiai naudojosi visomis prieinamomis technikos naujovėmis, o kartą netgi sakė pamokslą .... varikliui. Antrasis kandidatas – išsilavinęs olandų kunigas Titus Brandsma. Kai į valdžią atėjo Hitleris, Brandsma buvo atsakingas už trijų dešimčių katalikiškų leidinių leidybą. Jis atsisakė spausdinti juose nacistinę medžiagą. Dėl to buvo įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje, kur ir mirė gavęs nuodų injekciją – vokiečiai eksperimentavo su mirtimi.
Bet virtualios realybės globėju pasirinktas Izidorius iš Sevilijos. Dabar jo vardadienį mini ne tik katalikiškų kraštų kompiuterininkai, bet ir kitų konfesijų internautai. Vatikanas pirmą kartą prisijungė prie interneto 1996 metais – tada sukurtas tinklapis vatican.va. Šio tinklapio serveriai pavadinti arkangelų Rapolo, Mykolo ir Gabrieliaus vardais.
Be oficialaus globėjo katalikai turi ir specialią „Maldą, prieš pradedant naršyti internete“. Jos tekstas buvo paskelbtas katalikų svetainėje www.catholic.org :
Visagali amžinasis Dieve, kuris sutvėrei mus pagal savo panašumą
ir liepei mums ieškoti visų pirma kas gera, teisu ir gražu,
ypač dieviškajame asmenyje Tavo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus,
padėk mums, per šv. vyskupo ir daktaro Izidoriaus užtarimą,
kad mūsų naršymo internete metu kreiptume mūsų rankas ir akis tik ten, kur Tau patinka
ir turėtumėm meilės ir kantrybės tiems, kuriuos ten sutiksime per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Šventasis Izidoriau, melski už mus!
Ikonografijos Šv. Izidorius dažniausiai vaizduojamas kaip pagyvenęs vyskupas su plunksna ir knyga, dažnai su „Etimologija“. Kartais šalia jo vaizduojamos bitės, kurios simbolizuoja oratorystės dovaną. Taip pat vaizduojami broliai ir seserys.
ir liepei mums ieškoti visų pirma kas gera, teisu ir gražu,
ypač dieviškajame asmenyje Tavo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus,
padėk mums, per šv. vyskupo ir daktaro Izidoriaus užtarimą,
kad mūsų naršymo internete metu kreiptume mūsų rankas ir akis tik ten, kur Tau patinka
ir turėtumėm meilės ir kantrybės tiems, kuriuos ten sutiksime per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Šventasis Izidoriau, melski už mus!
Ikonografijos Šv. Izidorius dažniausiai vaizduojamas kaip pagyvenęs vyskupas su plunksna ir knyga, dažnai su „Etimologija“. Kartais šalia jo vaizduojamos bitės, kurios simbolizuoja oratorystės dovaną. Taip pat vaizduojami broliai ir seserys.