2018 m. rugpjūčio 11 d., šeštadienis

PAKOPOS

Vasilijus KANDINSKIS/ Ištraukos iš knygos

Pirmosios manyje įstrigusios spalvos buvo sodri šviesiai žalia, balta, raudonas karminas, juoda ir geltona ochra. Tie įspūdžiai atsirado trečiaisiais gyvenimo metais. Šias spalvas mačiau įvairiuose daiktuose, mano akyse išlikusiais ne taip ryškiai, kaip pačios spalvos.

Nuo plonų stiebelių pjaudavome žievę spiralėmis. Pirmąja juosta nuimdavome tik viršutinę odelę, antrąja – ir apatinę. Taip gaudavosi trispalviai žirgeliai: ruda juostelė (buvo tvanki - ją nelabai mėgau ir mielai būčiau pakeitęs kita spalva), žalia juostelė (kurią ypač mėgau ir kuri net pavytusi išsaugodavo kerinčias savybes), ir balta juostelė, t.y. labiausiai apnuoginta ir panašus į dramblio kaulą pagaliukas ( šviežias - nepaprastai kvepiantis – norėdavosi lyžtelti, o lyžtelėjus – kartus, - tačiau vystant sausas ir liūdnas, ir tai aptemdydavo šio gėrio džiugesį ).

Pamenu, kad prieš išvažiuojant mano tėvams į Italiją (kur su jais vykau būdamas trejų metų), mano mamos tėvai persikėlė į naują butą. Atsimenu, kad butas buvo visiškai tuščias, jame nebuvo nei baldų nei žmonių.  Vidutinio dydžio kambaryje ant sienos kabojo laikrodis. Stovėjau visiškai vienas prieš jį ir mėgavausi baltu ciferblatu, ir išpiešta ant jo rausvai – raudona rože.

Visa Italija spalvinasi dviem juodais įspūdžiais. Aš, juodoje karietoje važiuoju su mama per tiltą (po juo – lyg geltonai – purvinas vanduo): mane veža į vaikų darželį Florencijoje.  Ir vėl juoda: pakopos į juodą vandenį, o ant jo – baisi juoda ir ilga valtis su juoda dėže viduryje: naktį mes sėdame į gondolą.

Iš esmės šiame paveiksle ( „Senamiestis“, nutapytas Miunchene) aš medžiojau tą laiką, kuris buvo ir bus pačiu nuostabiausiu Maskvos dienos laiku. Saulė jau žemai ir pasiekė tą savo didžiausią jėgą , į kurią veržėsi  visą dieną, kurios visą dieną taip laukė. Ne ilgai trunka šis vaizdas: dar kelios minutės ir saulės šviesa ima raudonuoti nuo įtampos, vis raudonyn, iš pradžių raudonai - šaltais tonais, vėliau vis šilčiau.  Saulė tirpdo visą Maskvą į vieną gabalą, skambantį tarsi tūba, stipria ranka sukrėsdama visą sielą. Ne, ne šita raudona vienybė yra geriausia Maskvos valanda. Ji tik paskutinis, kiekviename tone išvystančios aukščiausią gyvybę, simfonijos akordas, priverčiantis visą Maskvą skambėti tarsi didžiulio orkestro fortissimo. Rožiniai, alyviniai, balti, mėlyni, žydri, raudonai liepsnojantys namai, cerkvės – kiekvienas iš jų kaip atskira giesmė – beprotiškai žalia žolė, žemai gaudžiantys medžiai arba tūkstančiais balsų dainuojantis sniegas, arba nuogos šakelės bei sausuoliai, raudonas, kietas ir nepajudinamas, tylus Kremliaus sienos žiedas, o virš jos viršydamas viską, tarsi pergalingas šūksnis, visą pasaulį užmiršęs aleliuja, baltas, ilgas, grakščiai-rimtas Ivano Didžiojo bruožas. O ant jo ilgo, amžinai besiilginčio dangaus, įtempto ir ištempto kaklo – auksinė kupolo galva, teigianti savimi tarp kitų auksinių, sidabrinių, margų ją apsupusių kupolų – Maskvos Saulę.

Jaunystėje nutapyti šią valandą rodėsi labiausiai neįmanoma ir pačia aukščiausia dailininko laime.
Šie įspūdžiai kartojosi kiekvieną saulėtą dieną. Tai buvo džiaugsmas iki sielos gelmių sukrėtęs mano sielą.

Tuo pačiu metu tai buvo ir kančia, nes menas aplamai ir mano jėgos man rodėsi tokiais be galo silpnais palyginus su gamta. Reikėjo, kad praeitų daug metų, kol jausmų ir minties kelių aš atėjau prie to paprasto įminimo, kad gamtos ir meno tikslai (o todėl ir priemonės) iš esmės, organiškai bei savo pasaulėtvarkoje skirtingi – ir vienodai dideli, tai reiškia ir vienodai stiprūs. Šis įminimas, dabar vedantis mano darbus, toks paprastas ir natūraliai – nuostabus, išvadavo mane nuo nereikalingų veržimosi kančių, užvaldžiusių mane, nepaisant jų nepasiekiamumo. Jis išbraukė tas kančias, ir gamtos bei meno džiaugsmas pakilo manyje į neužtemdomas aukštumas. Nuo to laiko man buvo suteikta galimybė nekliudomai mėgautis šiais abiem pasaulio elementais. Prie pasitenkinimo prisijungė ir dėkingumo jausmas.

Šis įminimas išlaisvino mane ir atvėrė naujus pasaulius. Visa „mirtinga“ sudrėbėjo ir ėmė virpėti. Ne tik apdainuotieji miškai, žvaigždės, mėnulis, gėlės, bet ir peleninėje sustingusi nuorūka, iš gatvės balos žvelgianti kantri ir drovi balta saga, nuolankus žievės gabalėlis, kurį per tankią žolę nežinomiems, bet svarbiems tikslams savo galinguose nasruose tempia skruzdėlė, sieninio kalendoriaus lapelis, į kurį tiesiasi pasitikinti savimi ranka, tam, kad prievarta išplėštų jį iš šiltos liekančių kalendoriuje lapelių kaimynystės – visa tai teikė man savo veidą, savo vidinę esmę, slaptą sielą, kuri dažniau tyli nei kalba. Taip man atgijo kiekvienas taškas ramybėje ir judesyje (-linija) ir atskleidė man savo sielą. Šito užteko, kad „suvokti“ visa esybe, visais jausmais meno galimybę ir buvimą, kuris dabar skirtingai nuo „daiktiškojo“ vadinamas – „abstrakciniu“.

Aš mėgau mokslus ir dabar su dėkingumu galvoju apie tas vidinio pakilimo, o gal būt ir įkvėpimo valandas, kurias tuo metu pergyvenau. Tačiau jos blankdavo nuo pirmo prisilietimo su menu, kuris vienintelis išvesdavo mane už laiko ir erdvės ribų. Niekada moksliniai užsiėmimai neapdovanodavo manęs tokiais pergyvenimais, vidiniais pakilimais, kūrybinėmis akimirkomis.
Tam laikui galima priskirti du įvykius, uždėjusius antspaudus visam mano gyvenimui. Tai buvo: prancūzų impresionistų paroda Maskvoje ir ypač Klodo Mone „Šieno kupeta“ – ir Vagnerio „Lohengrino“ pastatymas Didžiajame teatre.

Prieš tai aš pažinojau tik realistinę tapybą, ir tai beveik vien rusišką. Dar būnant vaiku gilų įspūdį padarė „Nelaukė“, o ankstyvoje jaunystėje keletą kartų ėjau ilgai ir dėmesingai studijuoti Franco Listo ranką Repino portrete, daugybę kartų atmintinai kopijavau Polenovo Kristų, žavėjausi Levitano „Irklu“ ir jo ryškiai tapytu vienuolyno atspindžiu upėje ir t.t.

Ir štai pirmą kartą pamačiau paveikslą. Man rodėsi, kad be katalogo nesuprastum, kad tai – šieno kupeta. Tas neaiškumas man buvo nemalonus: man rodėsi, kad dailininkas neturi teisės tapyti taip neaiškiai. Miglotai jutau, kad šiame paveiksle nėra daikto. Su nuostaba ir sutrikimu pastebėjau, kad šis paveikslas jaudina ir užkariauja, neištrinamai įsirėžia į atmintį ir staiga iškyla prieš akis iki smulkiausių detalių. Aš negalėjau tame susigaudyti ir juo labiau padaryti iš pergyventų įspūdžių tokių paprastų šiandieniniu požiūriu išvadų. Tačiau man tapo visiškai aišku – net nenutuokiama anksčiau ir iki tol nuo manęs slėpta, viršijanti visas mano drąsiausias svajones paletės jėga. Tapyba atskleidė pasakiškas jėgas ir žavesį. Bet giliai pasąmonėje tuo pačiu metu buvo diskredituotas daiktas, kaip būtinas paveikslo elementas. Aplamai manyje susiformavo įspūdis, kad mano Maskvos – pasakos dalelytė visgi jau gyvena ant drobės.

Lohengrinas gi pasirodė visišku mano pasakiškos Maskvos įgyvendinimu. Smuikai, gilūs bosai ir visų pirma pučiamieji instrumentai mano pojūčiuose įkūnijo visą pavakario jėgą, mintimis mačiau visas savo spalvas, jos stovėjo prieš akis. Man piešėsi pasiutusios ir beveik beprotiškos linijos. Nesiryžau pasakyti sau, kad Vagneris muzikaliai nutapė „mano valandą“. Tačiau tapo visiškai aišku, kad menas yra kur kas galingesnis, nei man rodėsi, ir, kad iš kitos pusės tapyba gali išryškinti tokias pačias jėgas, kaip ir muzika. Nesugebėjimas pačiam siekti ir atrasti tas jėgas buvo kankinantis.

Mane pakerėjo Rembrantas.Tamsos ir šviesos padalijimas į dvi dideles dalis, antraeilių tonų ištirpimas šiose dalyse, jų susiliejimas, veikiantis dviem garsais bet kokiu atstumu (ir primenantis man Vagnerio triūbas) atvėrė prieš mane visiškai naujas galimybes, antžmogiškas spalvos jėgas, ir taip pat ypatingai ryškiai – tos jėgos padidėjimą  palyginimo pagalba, tai yra naudojant priešpastatymo principą.  Buvo aišku, kad kiekviena didelė plokštuma pati savaime nėra antgamtiška, kad kiekviena iš jų atskleidžia savo kilmę iš paletės, ir kad ta ta pati plokštuma priešingos jai plokštumos pagalba neabejotinai įgyja tą antgamtišką jėgą ir kad jos kilmė iš paletės iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina. Tačiau neturėjau įpročio naudoti pastebėtus būdus savo darbuose.  Į svetimus paveikslus nesąmoningai žvelgiau taip, kaip dabar žvelgiu į gamtą: jie iššaukdavo manyje pagarbų džiaugsmą , tačiau likdavo svetimi savo individualia verte.  Iš kitos pusės pakankamai sąmoningai suvokiau, kad toks Rembranto būdas suteikia jo paveikslams tą savybę, kurios aš iki šiol niekur nemačiau. Susidarė įspūdis, kad jo paveikslai yra besitęsiantys, o tai galima buvo paaiškinti tuom, kad buvo būtina pakankamai ilgai suvokti vieną dalį, o vėliau ir kitą.  Palaipsniui aš supratau, kad toks dalinimas suteikia tapybai jai lyg ir nepasiekiamą elementą – laiką.

Tuo laiku aš labai daug dirbau, kartais net iki vėlyvos nakties, kol mane užkariaudavo iki fizinio pykinimo pakilęs nuovargis. Tos dienos, kai man nepavykdavo dirbti (kad ir kaip retai tai būdavo), rodėsi prarastos, lengvabūdiškai ir neprotingai iššvaistytos. Kai oras būdavo vos pakenčiamas, aš kasdien tapydavau etiudus senajame Schwabinge, tuomet dar galutinai nesusiliejusiame su miestu. Nusivylimo kompozicinių bandymų ir darbo dirbtuvėje dienomis aš ypač atkakliai tapiau peizažus, kurie jaudino mane kaip priešininkas prieš mūšį, galų gale imantis viršų: mane retai tenkino tie etiudai, netgi dalinai, nors kartais mėgindavau išspausti iš jų sveikas sultis paveikslų formoje. Visgi klaidžiojimas su molbertu rankose ir medžiotojo jausmu širdyje rodėsi mažiau atsakingi , nei mano mėginimai tapyti paveikslus , jau tada kartais sąmoningi, kartais nesąmoningi ieškojimai kompozicijos srityje. Pats žodis kompozicija iššaukdavo manyje vidinę vibraciją. Vėliau nutapyti „Kompoziciją“ tapo mano gyvenimo tikslas. Neaiškiose svajonėse nepagaunamomis nuotrupomis man piešėsi neapibrėžti ir savo drąsa gąsdinantys vaizdai. Kartais sapnuodavau grakščius paveikslus, pabudus paliekančius neaiškius nereikšmingų smulkmenų pėdsakus. Kartą šiltinės apimtas labai ryškai mačiau paveikslą, kuris subyrėjo manyje, kuomet pasveikau. Po kelių metų per kelis laikotarpius nutapiau „Pirklių atvažiavimą“, paskui „Margą gyvenimą“ ir galop po daugelio metų „Kompozicijoje2“ man pavyko išreikšti šio kliedesio esmę, ir tai aš suvokiau visai nesenai. Nuo pat pradžių žodis „Kompozicija“ man skambėjo kaip malda.  Jis pripildydavo sielą palaima.  Ir iki šiol skausmingai jaučiu , kai lengvabūdiškai su juo elgiamasi.

 Tapydamas etiudus suteikdavau sau pilną laisvę, paklusdamas netgi vidinio balso „kaprizams“.  Špachteliu ant drobės tepdavau štrichus ir potepius, mažai galvodamas apie namus ir medžius iš visų jėgų keldamas paskirų spalvų skambesį.  Manyje skambėjo pavakarinės Maskvos valanda, o prieš mano akis dėliojosi galinga ir spalvinga , savo šešėliuose giliai griaudžianti Miuncheno spalvos pasaulio uola. Vėliau, ypač sugrįžus namo, ateidavo gilus nusivylimas. Mano spalvos atrodydavo silpnos, plokščios, visas etiudas – nesėkminga pastanga perteikti gamtos jėgą.  Keista buvo girdėti, kad aš iškreipiu gamtos spalvas, kad tas utriravimas daro mano daiktus nesuprantamais ir kad vienintelis mano išsigelbėjimas būtų išmokti „perlaužti tonus“.

Polinkis į „paslėpta“ ir „užslėpta“ padėjo man nutolti nuo liaudies meno kenksmingosios pusės, kurią pavyko pamatyti natūralioje aplinkoje ir savoje dirvoje mano kelionės į Vologdos guberniją metu. Niekada neišnyks iš atminties didžiulės dviaukštės raižytos trobos su spindinčiu virduliu lange. Tas virdulys čia nebuvo „prabangos“ daiktas, o būtinybė: kai kuriose vietovėse gyventojai maitinos išimtinai arbata (Иван - чай), neskaitant avižinės duonos, nepasiduodančios nei dantims nei skrandžiui – visi gyventojai vaikščiojo išpūstais pilvais. Šiose nepaprastose trobose sutikau tą stebuklą, kuris vėliau tapo vienu iš elementų mano darbuose. Čia aš išmokau į paveikslą žvelgti ne iš šono, o pats suktis paveiksle, jame gyventi.  Ryškiai prisimenu, kaip sustojau ant slenksčio prieš šį netikėtą reginį. Stalas, lentynos ir didžiulė krosnis, spintos, padėklai – viskas buvo ištapyta margais dideliais ornamentais. Ant sienų:  simbolinis galiūnas, kova, spalvomis išreikšta daina. Gražiausias kampelis  apkabinėtas tapytais ir spausdintais vaizdais, o prieš juos – raudonuojanti žibalinė, tarsi pati sau gyvenanti, paslaptingai – šnibždanti, kukli ir išdidi. Kuomet aš įėjau į kambarį, mane apsupo tapyba, ir aš įėjau į ją. Nuo to laiko tas jausmas gyveno manyje nesąmoningai, nors ir pergyvenau jį dar Maskvos šventyklose, o ypač Uspenijos ir Vasilijaus Palaimintojo soboruose. Grįžęs iš šios kelionės ir lankydamas tapybiškas rusiškas cerkves, o vėliau ir bavariškas ir tirolietiškas kapelas ėmiau jį suvokti apibrėžtai. Vidujai, žinoma, šie pergyvenimai spalvinosi visiškai skirtingai viens nuo kito, nes juos iššaukiantys šaltiniai buvo skirtingai nuspalvinti: Cerkvė! Rusiška cerkvė! Kapela! Katalikų kapela!

Aš dažnai nusipiešdavau tuos ornamentus, niekada neištirpdančius savo detalių ir tapytus su tokia jėga, kad pats daiktas juose ištirpdavo. Kaip ir kiti, šie įspūdžiai mano sąmonėn atėjo daug vėliau.
Ko gero būtent tokiu įspūdžių keliu manyje įsikūnijo tolimesni siekiai,  tikslas mene. Keletą metų užtruko priemonių paieškos reikalingos žiūrovo įvesdinimui į paveikslą, taip kad jis suktųsi jame, beatodairiškai jame ištirptų.

Gerokai vėliau, jau Miunchene, savo dirbtuvėje buvau pakerėtas nelauktai atsivėrusio vaizdo. Artėjo sutemos. Grįžinėjau namo iš etiudo, dar įsigilinęs į savo neapsakomai – nuostabų, vidinio degimo prisodrintą paveikslą. Pradžioje nusistebėjau, tačiau dabar sparčiu žingsniu artėjau prie to paslaptingo, savo išoriniu turiniu visiškai nesuprantamo, sudaryto išimtinai iš spalvingų paukščių paveikslo. Buvo rastas raktas mįslei įminti: tai buvo mano paveikslas, atremtas į sieną, ir paverstas šonu. Kitą dieną bandymas iššaukti tą patį įspūdį dienos šviesoje pavyko tik per pusę: nors paveikslas stovėjo taip pat ant šono, tačiau dabar mačiau jame daiktus, trūko jautrios sutemų lesiruotės. Tą dieną man tapo neginčijamai aišku, kad daiktiškumas kenkia mano paveikslams.

Baisus gylis, visaapimanti įvairiausių klausimų atsakomybė stojo prieš mane. Ir visų svarbiausia: kas turi pakeisti atstumtą daiktą? Man buvo aiškus ornamentiškumo pavojus, negalėjau pakęsti apgaulingo mirusių stilizuotų formų gyvenimo. 

Būdamas trylikos ar keturiolikos metų už sutaupytus pinigus nusipirkau sau nedidelę poliruotą dėžutę su aliejiniais dažais. Iki dabar manęs neapleidžia įspūdis, teisingiau pasakius, pergyvenimas, kurį pagimdo iš tūbelės išeinanti spalva. Tereikia tik paspausti pirštais  - ir iškilmingai, skambiai, svajingai, susimąstę ir įsigilinę, labai rimtai ir su nesutramdomu žaismingumu, su palengvėjimo atodūsiu, su santūriu liūdesio skambesiu, su nepaaiškinama jėga ir atkaklumu, su nenumaldomu  santūrumu, su svyruojančiu pusiausvyros nepatikimumu vienas po kito pasirodo tos keistos būtybės, kurias vadina spalvomis – gyvos pačios savyje, savarankiškos, apdovanotos visomis būtinomis savybėmis tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Ir kiekvieną akimirką pasiruošusios paklusti naujiems deriniams, maišytis tarpusavyje ir kurti nesuskaičiuojamą naujų pasaulių  kiekį. Kai kurios iš jų guli čia pat - pavargusios, nusilpusios, sukietėjusios, panašios į mirusias jėgas ir gyvos atsiminimais apie būtas, likimo apribotas galimybes. Tarsi kovoje ar mūšyje iš tūbelių išeina šviežia jėga, pašaukta pakeisti savimi  senas pasitraukusias jėgas. Paletės viduryje – jau dalyvavusių veiksme, įvairiuose įsikūnijimuose klajojusių drobėse, ir toli nuo savo pirmapradžio šaltinio atsidūręs spalvų liekanų pasaulis. Tai – iš nutapytų paveikslų liekanų atsiradęs pasaulis, sukurtas atsitiktinumais ir paslaptingu, dailininkui svetimų jėgų žaidimu. Esu labai dėkingas šiems atsitiktinumams: jie išmokė mane daugelio dalykų, kurių niekada neišgirsi nė iš vieno mokytojo ar meistro lūpų. Ilgas valandas žiūrinėjau  juos su nuostaba ir meile. Kartais man rodėsi, kad nenumaldoma valia iš šių gyvų spalvingų būtybių išplėšiantis spalvas teptukas, gimdė ypatingą muzikinį skambesį. Kartais išgirsdavau besimaišančių spalvų šnabždesį. Tai buvo panašu į tai, ką, ko gero galima buvo pajusti paslaptingoje paslapčių kupino alchemiko laboratorijoje.

Tapyba yra griaudžiantis skirtingų pasaulių susidūrimas, pašauktas kovos būdu ir pačioje pasaulių kovoje sukurti naują pasaulį, kuris vadinamas kūriniu. Techniškai kiekvienas kūrinys gimsta taip pat, kaip atsirado kosmosas – katastrofų keliu, panašiu į chaotišką orkestro kaukimą, galų gale išsiliejančiu į simfoniją, kurios vardas – sferų muzika. Kūrinio sukūrimas yra pasaulio sukūrimas.

Vasilijus Kandinskis Kompozicija 5
Įspūdžiai nuo spalvų paletėje, o taip pat ir nuo tų, kurios dar gyvena tūbelėse, panašios į vidujai galingus, tačiau iš pažiūros kuklius žmones, nelauktai atskleidžiančius iki tol slėptas jėgas,   tapo vidiniais dvasinio gyvenimo įvykiais.  Su laiku šie pergyvenimai  tapo minčių ir idėjų išeities tašku, mano sąmonę pasiekusiu prieš penkiolika metų  Aš užrašinėjau atsitiktinius pergyvenimus ir tik vėliau pastebėjau, kad jie turi tamprų organišką tarpusavio ryšį. Man vis aiškiau matėsi, ir vis stipriau jutau, kad  meno svorio centras yra ne „formalioje“ srityje, bet išimtinai vidiniame siekyje (turinyje), įsakmiai pajungiančiam savo formalumą. Nelengva buvo atsisakyti įprasto požiūrio į stiliaus, epochos, formalios teorijos pirmenybę ir dvasioje pripažinti, kad meno kūrinio kokybė priklauso ne nuo formalios laiko dvasios išraiškos, ne nuo pripažinimo teisingu pagal to laiko mokymą,  ir nepriklausomai nuo vidinių menininko  siekių ir būtent jo pasirinktų jam reikalingų formų.
Man tapo aišku, kad, tarp kitko ir pačią „laiko dvasią“  formaliai  sukuria  būtent ir išimtinai  tie garsūs dailininkai, kurie savo įtaigumu pajungia ne tik amžininkus, turinčius išorinius gabumus ir  ne tokį intensyvų turinį, bet ir vėlesnių amžių menininkai.  Dar vienas žingsnis, pareikalavęs tiek daug laiko, kad man gėda apie tai galvoti – ir aš padariau išvadą, kad visa klausimo apie meną esmė sprendžiama tik ant vidinio būtinumo pagrindo, turinčio savyje kraupią jėgą akimirksniu apversti aukštyn kojomis visus žinomas teorijas ir ribas. Tik paskutiniaisiais metais galutinai išmokau su meile ir džiaugsmu  gėrėtis „priešišku“ mano asmeniniam menui „realistiniu“ menu ir abejingai šaltai  praeiti pro „formaliai tobulus“ kūrinius, lyg ir giminingus man savo dvasia. Tačiau dabar aš žinau, kad „tobulybė“ nėra tai kas matoma, laikina ir kad negali būti  tobulos formos be tobulo turinio: dvasia apsprendžia materiją, o ne atvirkščiai. Nepatyrusi akis greit susižavi ir atšąla, o apgauta dvasia netrukus nusisuka. Mano pasiūlytas matmuo turi vieną silpną pusę – jis yra „neįrodomas“ (ypatingai tiems, kurie neturi ne tik aktyvaus, kūrybiško, bet ir pasyvaus suvokimo, t.y. tiems, kurie pasmerkti pasilikti formos paviršiuje, nesugeba įsigilinti į turinio begalybę). Tačiau Didžioji Istorijos Šluota, nušluojanti išvaizdos šiukšles nuo vidinės dvasios, bus čia paskutinis ir nepaperkamas teisėjas.

Meno vystymasis panašus į nematerialių žinių vystymąsį -nesusidaro iš naujų atradimų, paneigiančių senas tiesas ir skelbiančių jas klaidingomis (kaip tai matomai vyksta moksle). Jo vystymasis susidaro iš netikėtų, panašių į žaibus pliūpsnių, iš panašių į fejerverkų „puokštes“ sprogimų, besiskleidžiančių aukštai danguje ir barstančių apie save įvairiaspalves žvaigždes. Šie akinančios šviesos žybsniai iš tamsos išplėšia naujas perspektyvas, naujas tiesas, kurios, beje, yra ne kas kita kaip tik senų tiesų organiškas vystymasis ir augimas, kurių tos naujos tiesos nenaikina, o tęsia savo būtiną kūrybinį gyvenimą, kas neatskiriamai būdinga kiekvienai tiesai ir išminčiai. Jei išaugo nauja šaka, kamienas neturi tapti nereikalingu: juo sąlygojamas šakos gyvenimas.

Tai yra prigimtinio kamieno išsišakojimas –nuo kurio „viskas prasidėjo“. O šakojimasis, tolimesnis ir sudėtingas augimas, dažnai pasirodantis kaip beviltiškai supainiotas ir žmogaus kelius painiojantis , - ne kas kita kaip būtinos pakopos į galingą vainiką: tos sąlygos ir dalys, kurios ir sudaro žalią medį.
Tame kelyje priėjau išvados, kad nedaiktinė tapyba nėra viso ankstyvesnio meno išbraukimas, tačiau svarbiausia ir pirmiausia – svarbus kamieno padalinimas į dvi pagrindines šakas, be kurių medžio vainiko susidarymas būtų neįmanomas.

Šias aplinkybes daugiau ar mažiau aiškioje formoje įsisavinau jau senai, todėl tvirtinimai, kad aš noriu nuversti senąjį meno pastatą, veikia mane nemaloniai. Savo daiktuose niekada nejaučiau jau egzistuojančių meno formų naikinimo: juose mačiau tik vidujai logišką, išoriškai  ir organiškai neišvengiamą vėlesnį meno augimą.  Buvęs laisvės jausmas palaipsniui vėl pasiekė mano sąmonę, ir taip griuvo šalutiniai, neturintys įtakos meno esmei reikalavimai, kuriuos aš anksčiau kėliau. Jie griuvo vardan vieno vienintelio reikalavimo: dėl vidinio gyvenimo meno kūrinyje. Savo nuostabai pastebėjau, kad šis reikalavimas išaugo ant pagrindo, savo esme panašaus į dorovinį vertinimą.

Daiktiškumo pašalinimas iš tapybos natūraliai kelia aukštus reikalavimus grynai meninės formos vidinio suvokimo savybėms. Iš žiūrovo reikalaujamas ypatingas pasiruošimas šioje srityje, ir tai yra neišvengiama. Taip kuriamos naujos atmosferos sudarymo sąlygos. O joje, savo ruožtu daug, daug vėliau kursis naujas menas, dabar mums pasirodantis neapsakomai žavus ir nenusakomas savo vietomis.

Svetimų kūrinių pergyvenimas plačiją prasme panašus į gamtos suvokimą. Aklas ir kurčias negali būti dailininku. Atvirkščiai su daug džiaugsmingesne širdimi, su tvirtesniu užsidegimu jis dirba savo darbą, matydamas, kad ir kitos galimybės ( o jos begalinės), tikrai (arba daugiau ar mažiau tikrai) naudojamos mene. Kas liečia mane, tai man miela bet kuri, būtinai sudvasinta forma.  Ir nepakenčiama bet kuri dvasiai svetima forma.

Manau, kad ateities filosofija, be daiktų esmės, su ypatingu dėmesiu užsiims jų dvasia. Tada dar labiau sutirštės atmosfera, kuri turi būti reikalinga žmogui tam, kad jis suvoktų daiktų dvasią, ją pergyventų nors ir nesąmoningai, taip pat kaip dabar pergyvena daiktų išorę, kas ir paaiškina pasigėrėjimą daiktiniu menu. Ši atmosfera yra būtina salyga, tam kad žmogus iš pradžių suvoktų materialių daiktų dvasinę esmę, o vėliau – dvasinę esmę atitolusiuose daiktuose. Šios naujos savybės dėka, kuri stovės „Dvasios“ ženkle gims pasigėrėjimas abstrakčiu – absoliučiu menu.

Vertė Arnoldas Stasiulis / 2003 vasaris

Biografiniai faktai:
Vasilijus Kandinskis gimė 1866 metų gruodžio 4 dieną Maskvoje. Šeimos kronikos liudija apie kilmę iš  aristokratiškos mongolų giminės pagal tėvo liniją.
1869 metais kartu su tėvais išvyksta į Italiją (Veneciją, Romą, Florenciją)
1871 metais atvyksta į Odesą.
1874 metais moksi groti pianinu ir violončele
1876 metais priimtas į aukštąją mokyklą. Atostogas praleidžia Kaukaze. Nuo 1879 metų – kiekvieną vasarą – Maskvoje.
1880 nusiperka pirmąją aliejinių dažų dėžutę.
1886 metais grįžta į Maskvą, priimtas į Teisės studijas Maskvos Universitete
1889 metais kūrybinė kelionė į Vologdos apskritį. Kelionė į Paryžių (dalyvauja pasaulinėje parodoje)
1892 metais laiko egzaminus ir veda giminaitę Ania Čemiakiną. Antra kelionė į Paryžių.
1893 metais skaito paskaitas Maskvos Universiteto Teisės fakultete
1895 metais atranda Mone tapybą prancūzų impresionistų parodoje Maskvoje.
1896 metais atisako pasiūlymo dirbti Dorpato Universitete (Estija) Pasiryžta būti tapytoju..Iš Maskvos persikelia į Miuncheną.
1897 metais lanko Anto Azbe mokyklą. Susipažįsta su Javlenskiu ir Marianne Werefkin
1900 metais įstoja į Miuncheno akademiją kartu su Paul Klee. Pirmieji paveikslai
1901 metais įkuriama dailininkų grupė „Phalanx“. Tapybos darbų paroda.
1902 metais „Phalanx“ grupės prezidentas. Atidaro trumpai veikusią „Phalanx“ tapybos mokyklą.
1905 metais keliauja į Odesą ir Rapalo (1905 gruodis – 1906 balandis)
1907 metais vasara Šveicarijoje, ruduo ir žiema – Berlyne.
1908 metais grįžta į Miuncheną (šešeriems metams). Mokosi Pietų Tirolyje.
1910 sutinka Franką Marką.Kelionė į Rusiją. Rusų žurnalo „APOLLO“ korespondentas Miunchene. Pirmoji abstrakti akvarelė.
1911 metais išsiskiria su Ania Čemiakina. Susirašinėjimas su Delaunay. Su Franc Marc įkuria „Mėlynojo raitelio“ grupę. Gruodžio mėnesį įvyksta pirmoji „Mėlynojo raitelio“ grupės paroda Tanhoizerio galerijoje Miunchene.
1912 metais Miunchene atsidaro antroji „Mėlynojo raitelio“grupės paroda.
Miunchene išleidžiamas „Mėlynojo raitelio“ metinis almanachas. Spalio mėnesį Berlyno miestiečių galerijoje atsidaro pirmoji didelė paroda.
Paroda Šveicarijoje, kelionė į Maskvą. Komunistų manifeste „Antausis publikos skoniui“  be jokio sutikimo paskelbtos keturios Kandinskio poemos.
1913 metais spaudoje sukyla įnirtingi ginčai tarp Kandinskio šalininkų ir priešininkų. Berlyne paskelbiamos „apžvalgos“, o Miunchene – „garsai“, kuriose paskelbiami 53 juodai-balti ir spalvoti medžio raižiniai.
Dalyvauja pirmajame Vokiečių rudens salone Berlyno miestiečių galerijoje, ir garsiojoje Armory Show galerijoje Niujorke.
1914 metais paskutinė „Mėlynojo raitelio“ paroda Berlyno miestiečių galerijoje. Priverstas aplikti Vokietiją dėl karo. Gyvena Šveicarijoje, paskui per Ciurichą, Brindizį ir Balkanus parvažiuoja į Odesą ir Maskvą.
1915 metais nuo 1915 gruodžio iki 1916 kovo gyvena Stokholme, vėliau grįžta į Maskvą, kur patiria revoliuciją. Maskvoje lieka iki 1921 metų. Čia jis netapė (K.Malevičius paskelbė komunistų Suprematizmo manifestą)
1916 metais parodos Stokholme, Ciuriche. Oslo, Berlyne.
1917 metais vasario mėnesį veda Niną von Andreewsky.
1918 metais – kino ir meno Departamento prie Liaudies švietimo Komisariato narys. Profesorius. Darė eskizus arbatos gėrimo indams Porceliano manufaktūrai Petrograde. „Apžvalgos“ išverstos į rusų kalbą (vertime ir naujoje publikacijoje yra daug pakeitimų). Paroda Storm galerijoje Berlyne. Nuo 1917 lapkričio iki 1919 liepos  nieko netapė.
1919 metais su bendraminčiais įkuria Vaizdinės kultūros muziejų Maskvoje. Tiesiogiai dalyvauja 22 provincijos muziejų veikloje. Parodos Maskvoje ir Petrograde. Steigia BAUHAUS Veimare.
1920 metais – Maskvos Universiteto profesorius. Oficiali Kandinskio paroda Maskvoje. Paroda Niujorke.
1921 metais – steigiamojo Meno mokslų akademijos komiteto narys, vėlesnis vice-prezidentas. Pagrindinių tapybos elementų paskaitos. Gruodžio mėnesį išvyksta į Berlyną.
1922 metais Veimaro Statybos namų BAUHAUS profesorius. (vėliau – vadovo pavaduotojas dirbtuvėje ir tapybai.) Dalyvauja didžiulėje Rusų parodoje Berlyne. Berlyne publikuoja „Mažus pasaulius“ (12 grafikos lakštų – medžio raižiniai, raižiniai, litografijos.
1924 metais Kandinskis, Clover, Feininger ir Jawlensky įsteigia grupę „žydras ketvertas“.
1925 metais BAUHAUS ir Kandinskis persikelia į Dessau. Produktyvusis laikotarpis : nuo šiol kiekvienais metais tapoma daug paveikslų.
1926 metais 60 gimtadienis. Daugybė apdovanojimų. Miunchene publikuojamas teorinis darbas „Taškas ir linija plokštumoje“
1927 metais kelionės į Austriją ir Šveicariją. Daugelis parodų Vokietijoje ir užsienyje.
1929 metais Belgijoje susitinka Ensor, o Dessau – Marceil Duchamp.
Pirmoji paroda Paryžiuje (Zako galerijoje).
1930 metais parodos Paryžiuje (gallery de France, Cercle Carré ). Vasaros atostogos Ravenoje prie Adrijos.
1931 metais kelionė į Artimuosius Rytus. Berlyne rengiama tarptautinė architektūros ekspozicija. Publikuojamas darbas “Žvilgsnis į abstraktųjį meną”
1932 BAUHAUS persikelia į Berlyną. Kelionė į Jugoslaviją.
1933 metais kovo mėnesį BAUHAUS likviduojamas. Kandinskis važiuoja į Paryžių.
1934 metais Susipažįsta siu Pit Mondrian, Chuan Miro, Brent, Max Ernst.
1935 metų vasarą praleidžia Cote d`Azur.
1937 metais keliauja į Šveicariją pas Paul Klee. Nacinal socialistai aiškina Kandisnkio meną, kaip išsigimųsį. Pagrobti arba parduoti 57 darbai iš Vokiečių muziejų. Kandinskis dalyvauja tarptautinėje parodoje Paryžiuje.
1939 metais gauna Prancūzijos pilietybę
1940 metais du mėnesius praleidžia Pirėnuose, po to grįžta į Paryžių
Miršta Paul Klee

1944 metais kovo mėnesį suserga, dirba iki birželio. Miršta gruodžio 13 dieną.


2018 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Ledi Hamilton

Kartą ji prisipažino: „Sutikčiau mirti po dviejų valandų, jei vieną iš jų būčiau Nelsono žmona“. 


George Romney - Lady Hamilton
Ji buvo avantiūristė ir kurtizanė, bet tapo garbinga Anglijos ledi ir Europos rūmų pažiba. Jai buvo rašomos eilės, o karalienės galėjo pavydėti žinomų dailininkų tapytų portretų kiekio. Jos portretą tapė didysis anglų dailininkas Reinoldsas ir madinga to meto portretistė Viže Lebren.

Vėjavaikiškos gražuolės gyvenimą gaubė legendos ir gandai, ir galiausiai jos žavesys privertė kapituliuoti legendinį jūrų vilką,

1763 metų balandžio 28 dieną Češyro grafystės Česterio lūšnynuose gimusi ir skurdžiai augusi neraštingo kalvio dukra Ema Laion (Emy Lyon), negalėjo net svajoti apie tai, kuo taps. Bet jau tada, skarmalais apsirėdžiusi mergina laikėsi, kaip tikra ledi. Jos įgimtas grožis ir protas bei neabejotinis aktorinis talentas nutiesė kelią į aukštuomenę. Tačiau šis kelias buvo tikrai sunkus ir dažnai – nešvarus.

1765 metų gegužės 12 ji buvo pakrikštyta Great Nistone bažnyčioje. Netrukus mirė tėvas ir jos motina išvežė Emą pas savo tėvus Anglijos ir Velso pasienyje. Mergaitė augo kaime ir dažnai žingsniuodavo paskui anglis nešiojantį asiliuką. Vėliau kartu su mama persikėlė į Londoną, dirbo pigiose Londono smuklėse, buvo samdoma tarnaitė ir neretai pelnydavosi atsitiktiniais uždarbiais.
Ema anksti patyrė moteriško žavesio galią ir už tai paaukojo savo mergystę. Tai buvo gana banalus pasiaukojimas. Amerikos kolonijų nepriklausomybės karo pradžioje jos pusbrolį prievarta paėmė į armiją ir pasiuntė matrosu į laivą. Ji paskubėjo užtarti jaunuolį ir atsidūrė laivo kapitono, būsimojo admirolo Džono Peino apartamentuose. Kapitonas negalėjo atsakyti tokiai žaviai būtybei ir įvykdė jos prašymą. Jaunuolis buvo paleistas, tačiau Emai buvo iškelta sąlyga – ji turi tapti kapitono meiluže. Nugalėjo giminystės jausmas ir Ema sutiko. Bet Peinas net nemanė kaip nors prisirišti. Jis paskubomis atsisveikino su Ema vos tik gavęs įsakymą kelti bures. Meilės svajos ištirpo... 17-metė mergina grįžo pas mamą ir pagimdė dukrą ir pavadino tokiu pat vardu – Ema. Po daugiau nei dviejų metų atidavė ją garbingai porai iš Mančesterio. Nuo to laiko savo dukrą matė vos kelis kartus. Ji pernelyg stokojo motiniško instinkto.

Po gimdymo išgražėjusi Ema gana greitai atsigavo nuo rūpesčių ir vėl iškeliavo į Londoną. Bet dabar niekas nekreipė į ją dėmesio, tad netrukus ji buvo priversta uždarbiauti savo kūnu. Bet čia vėl padėjo laimingas atsitiktinumas.

„Sveikatos Šventyklos“ deivė

Ją pastebėjo aukštuomenės plevėsa ir avantiūristas Džeimsas Grehemas (James Graham). Įgudusi „empiriko ir šoumeno“ akis akimirksniu komerciškai įvertino Emos grožį ir pakvietė ją tarnauti keistoje įstaigoje, kuri vadinosi „Sveikatos Šventovė“. Grehemas savotiškai mylėjo Emą ir gana sėkmingai rūpinosi jos išsilavinimu, ketindamas panaudoti ją kaip savo gydomųjų praktikų triumfo pavyzdį. Sveikatos ištroškusių „parapijiečių“ akivaizdoje atlikdavo deivės Gebos-Vestinos vaidmenį. Vyriškoji auditorijos dalis sulaikiusi kvapą žiūrėdavo, kaip jaunoji „deivė“ nusimeta beveik visus rūbelius ir priiminėja purvo vonias.

Grehemas buvo tikrai talentingas šarlatanas. Mūsų dienomis jis neabejotinai pelnytų „netradicinio gydymo ir žiniuonio“ vardą. Jis užtvindė Londoną reklaminiais lapeliais, kuriuose žavingoji Ema kvietė naudotis naujausiais gydymo metodais, kad įgytų tokią pat kaip jos jaunystę ir grožį.
Manoma, kad kaip tik tuo metu jai ėmė rašyti pradedantis dailininkas Džonas Romnis (George Romney). Jo drobėse galima atsekti visą Emos gyvenimą – nuo vos pridengtos „sveikatos deivės“ iki elegantiškos anglų diplomatų žmonos. Ema pradėjo uždarbiauti pozuodama Dailės Akademijoje (jos užtarėjai teigia, kad Ema niekada nepozavo nuoga) ir dar vienoje įstaigoje, kur rinkdavosi tuometinė bohema – aktoriai, muzikantai, dailininkai.

Pirmoji prabanga ir puikybė

Nežinoma, kiek laiko truko Emos Laijon tarnyba šarlatanui Džeimsui Grehemui. Tačiau kai tik atsisveikino su juo, patyrė dar viena lemties šuolį, kuris atvedė į senovišką pilį. Ji suartėjo su jaunu baronetu, gražuoliu ir gundytoju Hariu Fezerstounu (Harry Featherstonhaugh). Jis gana lakoniškai paaiškino merginai, kad yra apimtas meilės aistros. Ema išklausė, sužinojo apie Sasekso grafystėje esančią Ap-Park pilį ir...sutiko. Na, o jei vadinti daiktus savais vardais – tapo šio plevėsos išlaikytine ir meiluže. Tai buvo ir tebėra tipiškas jaunų deivių kelias.

Prasidėjo naujas ir niekuo neribojamas gyvenimas. Dabar joje prabudo puikybė – Ema paniekinamai elgėsi su gausiu tarnų būriu. Vienas po kito sekė pobūviai ir priėmimai, pasijodinėjimai su žirgais ir šunų medžioklės. Sakoma (nors tai nėra įrodyta), kad kad kartą ji nuogutėlė šoko Fezerstouno draugams, atvirai ir neretai net rizikingai su jais koketuodavo.

Rodės, kad pilies šeimininko turtai niekada nesibaigs. Bet taip nebūna ir netrukus teko nutraukti lengvabūdišką gyvenimą. Be to baronetui pabodo jauna kurtizanė, tuo labiau, kad per kelias savaites ji ženkliai ištuštino jo iždą ir atvedė prie bankroto ribos. Jei ir buvo kokios nors Emos pastangos ištekėti už Hario, jos jau buvo bergždžios.

Kai ji pasakė jam esanti nėščia, šis suabejojo, kad kūdikis – jo. Ema atsidūrė mažame pigaus Londono kvartalo bute, kurį jai išnuomavo Haris. Jis neatsakė nei į vieną iš daugybės laiškų ir dabar Emai vėl grėsė skurdas ir gatvės gyvenimas. O netrukus mirė ką tik gimęs kūdikis.

Gelbėtojas Čarlzas Grevilas

Laimei ji prisiminė vieną iš Hario draugų – žinomos Varvikų giminės dvarininką, Čarlzą Grevilą (Charles Francis Greville). Jis visada buvo rodė dėmesį Emai. Pirmąja tikra jos meile tapęs Grevilas buvo aistringas paveikslų kolekcionierius ir palaikė draugiškus santykius žinomais to meto tapytojais. Ji ėmėsi globoti buvusią savo bičiulio meilužę. Norėdama galutinai nutraukti ryšius su praeitimi ji net pakeitė savo vardą ir pavardę ir tapo Emili Hart.
Dabar jau praeityje liko audringi lėbavimai pas Fezerstouną. Ema nugrimzdo į savo meilę ir mokėsi būti „tikra ledi“ – šalino tarmišką kalbą, mokėsi prideramai priimti Grevilo svečius, lankė muzikos ir dainavimo pamokas.  Per tą laiką ji įgijo išsilavinimą, išmoko kelias užsienio kalbas, mokėjo groti, dainuoti, piešti, įsisavino rafinuotas Londono aukštuomenės manieras.
Jie išgyveno beveik keturis metus, bet Emili taip ir netapo teisėta žmona. Ar jis ją mylėjo? Gali būti, bet tik tiek, kiek leido sausai racionali jo paties natūra ir niekada neturėjo minties pavadinti ją savo žmona. O vėliau atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Neturėdamas pakankamų lėšų pragyvenimui jis nusprendė vesti turtingą įpėdinę. Ir kai tik tokia pasirodė jo horizonte, visu aštrumu iškilo klausimas: kur dėti Emą? Išmesti į gatvę?

Parduota? 

Visgi Grevilas rado visiškai neįprastą sprendimą kaip išlikti džentelmenu. Kai į Londoną iš Neapolio grįždavo Čarlzo dėdė, jis su malonumu leisdavo laiką Emos draugijoje. Seras Viljamas Hamiltonas (William Hamilton) turėjo subtilų skonį, todėl iš karto įvertino jaunos moters grožį bei protą. Ar jis nustebo iš sūnėno gavęs laišką, kuriame be skrupulų buvo siūloma nebereikalinga meilužė? Istorija tai nutyli, nors reikia pastebėti, kad pakankamai ciniškas seras Viljamas neblogai žinojo žmogiškas silpnybes. 

„Jūsų amžiuje tvarkinga ir paslaugi moteris – ne paskutinės vertės dalykas“ – tokiais žodžiais sūnėnas gundė savo dėdulę. Ir pagunda pradėjo veikti: „Gali būti tikras, kad padarysiu viską, kad paguosčiau Emą dėl jos netekties, bet numatau, kad man dažnai teks sausinti ašaras nuo gražaus veidelio“.  1786 metų pavasarį Ema atvyko į Neapolį. Grehemas tikino, kad tik pasisvečiuoti...

Seras Viljamas Hamiltonas

Iš tikrųjų ji sunkiai pergyveno išdavystę. Tačiau šią būseną padėjo įveikti Emos išdidumas ir įžeista savimeilė. Viename iš paskutinių laiškų ji rašė Grehemui: „Aš niekada netapsiu sero Viljamo meiluže. Ir jei tu mane taip įžeidi, perspėju, - padarysiu viską, kad priversčiau jį mane vesti“. Tai buvo ne šiaip sau grasinimas. O ir ar galėjo seras Viljamas pasipriešinti tokiam žavesiui? Tuo metu jis buvo Anglijos pasiuntiniu Neapolio karalystėje. Visas Neapolis – nuo paties karaliaus Ferdinando iki paskutinio gatvės elgetos žavėjosi žydriaake Ema. Iš tikro jos veido bruožai buvo tikrai dieviški, todėl išvydę ją Iskja salos valstiečiai puolė ant kelių, manydami, kad regi Mergelę Mariją. O kitą kartą jos akivaizdoje pradėjo raudoti kunigas. Jo supratimu toks grožis įmanomas tik Dievo apreiškimo valia. Anglų portretistas Džonas Romnis laikė ją  gražiausia visų laikų moterimi ir nutapė daugiau nei penkiasdešimt Emos portretų.

Išsvajota santuoka 

Sklinda gandas, kad seras Viljamas gražią moterį gavo mainais už apmokėtas Grevilo skolas. Ar tai tiesa, ne taip jau ir svarbu. Bet būtent senstančio aristokrato dėka Emili galėjo įgyvendinti seną svajonę ir per kelis metus iš meilužės tapto teisėta žmona. Kalbama, kad čia neapsieita be Neapolio rūmų įtakos - jie negalėjo priimti Anglijos pasiuntinio meilužės.

Lordas Viljamas Hamiltonas buvo subtilus meno (ypač antikinio) vertintojas. Į Emą nuo pat pradžių jis žvelgė, kaip į nuostabų kūrinį ir ketino jį ištobulinti. Jis nusamdė dainavimo, muzikos, užsienio kalbų mokytojus, o pats diegė jai aukštuomenės manieras. Jai suteikti prabangūs apartamentai su vaizdu į Neapolio įlanką ir keletas tarnaičių. Bet netrukus jis įžvelgė ir kitas Emos savybes: lankstų protą, valią, įgimtą taktą. Daug faktų liudija apie nepaprastą gerumą. Jų tarpe ir tai, kad ji iki pat mirties rėmė pinigais savo senelę, ir, nesivaržydama, visur su savimi vežiojosi savo beraštę mamą. Beje, vėliau misis Kadogan išmoko rašyti, visuomet išlaikė orią laikyseną ir prvertė pelnyti Hamiltono ir Nelsono pagarbą.

Atvira, impulsyvi ir geraširdė Ema lengvai pelnydavo aplinkinių meilę. Lordas Hamiltonas nusprendė: „Po nedidelio pašlifavimo ši moteris gali tapti diplomato žmona“

Viljamo Hamiltono Neapolio Palaco Sessa rezidencija
1791 metų rugsėjo 6 dieną Londono Šv. Marijos bažnyčioje atsitiko tai, ko Emili laukė ilgus metus. Šventikas iškilmingai paskelbė ją sero Viljamo Hamiltono žmona. Jam buvo šešiasdešimt vieni, jai – dvidešimt šešeri, bet tai nieko nereiškė! Ema nuoširdžiai pamilo pagyvenusį džentelmeną, o jis buvo nepaprastai švelnus ir kilnus. Ji tapo pilnateise Neapolio Palaco Sessa šeimininke.

Tačiau naujo gyvenimo pradžia buvo aptemdyta –karalienė atsisakė priimti pasiuntinio žmoną. Dabar jau nebuvo galima tiesiog taip grįžti į Neapolį, nes tenykštis dvaras galėjo pasekti Anglijos pavyzdžiu. Bet ledi Hamilton rado išeitį. Į Neapolį sutuoktiniai grįžo per Paryžių, kur dar nebuvo žinoma apie ką tik „iškeptos“ ledi fiasko. Prancūzijos sostinėje seras Viljamas be ypatingo vargo išsirūpino audienciją savo žmonai pas Neapolio karalienės seserį Mariją Antuanetę. Dabar buvo galima „užkariauti“ ir Neapolį. Ledi Hamilton atsivėrė visi salonai. Ji puikiai dainavo ir kartą net gavo pasiūlymą dainuoti operoje. Išgirdęs tai seras Viljamas atšovė: „Atleiskite, bet aš ketinu angažuoti šią damą visam gyvenimui!“ Ji buvo ne tik Neapolietiškos visuomenės pažiba, bet ir veikli savo vyro padėjėja diplomatinėje tarnyboje.

Ledi Hamilton labai greitai susidraugavo su karaliene Marija-Karolina ir atskleidė Londonui ne vieną europinės politikos paslaptį. Ledi Hamilton nuopelnams priskiriamas ir pranešimas apie Ispanijos pasiruošimą karui su Anglija.

Šios draugystės priežasties verta paieškoti ne tik Emos žavesyje, bet ir politiniuose žaidimuose. Europa baimingai žvilgčiojo į Prancūziją, kur tuo metu riaumojo kruvina revoliucija ir buvo rengiami pergalingi kariuomenės žygiai. Neapolis yra labai pažeidžiamas iš jūros pusės. Todėl čia ypatingai vertino anglų pagalbą, todėl buvo verta draugauti su anglų pasiuntinio žmona. Marija-Karolina siaubingai bijojo prancūzų respublikonų teroro, o Ema Hamilton nuoširdžiai jų nekentė. Jos abi žavėjosi tais žmonėmis, kurie drąsiai stoja į kovą su prancūzais.

Pažintis su admirolu Nelsonu

Todėl, kai 1798 metų rugsėjo 12 į Neapolį atvyko kare su prancūzais Nilo upėje pasižymėjęs didvyris Horacijus Nelsonas, jo pasitikti išėjo visas miestas. Kiekvienoje gatvėje kabojo užrašai „Viva Nelson!“

O ji, laukdama atvykstant karo didvyrio, rašė: „Niekad, niekad čia nebuvo nieko, net pusėtinai šlovingo, tokio kupino. Išgirdusi šią džiugią naujieną aš apalpau.... Aš vaikštau ir žingsniuoju išdidžiai kvėpuodama, nes jaučiu, kad gimiau toje pat žemėje, kaip ir nugalėtojas Nelsonas... mes rengiame jūsų apartamentus... seras Viljamas ir aš nekantraujame laukdami, kol galėsim jus apkabinti“.  O laiško prieraše neiškentusi išsidavė: „Mano suknia nuo galvos iki pėdų – „a la Nelson“... Žydra net mano skarelė, ji padabinta aukso inkarais. Mano auskarai – tai Nelsono inkarai; aplamai mes visi čia esame Nelsonizuoti. Siunčiu jums kelis sonetus, tačiau, kad nusiųsčiau jums tai ką parašiau, turėsiu nusamdyti laivą“. 

Kai pasiuntinys supažindino savo žmoną su 35 metų kapitonu, ji iš karto pajuto, kad akimirksniu žlugo visas iki tol buvęs nerūpestingas gyvenimas. Kresnas (5-6 cm už Emą žemesnis), mūšiuose sužalotas vienaakis ir berankis jūreivis tiesiog tryško energija. Kas patraukė ledi Hamilton prie šio vyro? Didvyrio šlovė, protas ir vyriškumas ar beribis susižavėjimas ja? Bet ar galima paaiškinti kodėl gimsta meilė? O tai buvo tikra abipusė, pasiaukojanti, ištikima ir su amžinybe nesiskaitanti meilė. Iš tikrųjų, jų susitikimas Neapolyje nebuvo pirmas – prieš penkis metus Nelsonas penkias dienas svečiavosi Hamiltono namuose, tačiau tuo metu kapitono širdis nepalinko link nuoširdžios šeimininkės.

Šio susitikimo garbei Ema surengė grandiozinį priėmimą, kuriame dalyvavo 1740 žmonių! Dabar admirolas buvo apsvaigintas – jis atrado nepaprastą Emos jausmingumą ir seksualumą. Savo žmonai nedelsdamas parašė, kad ledi Hamilton yra nepaprastais talentais apdovanota moteris.

Likimas pasisuko taip, kad Neapolyje jis liko ne penkias dienas, o du metus. Suprantama, kad ne ledi Hamilton žavesys čia kaltas, - tai buvo „karinis Anglijos interesas“. Bet kaip tik dėl to Nelsonas visą likusį gyvenimą už tai buvo dėkingas Britanijos imperijai. 

Visą laiką kartu

Dabar visą įmanomą laiką Ema ir Nelsonas leido kartu. Ji rodė Neapolio įžymybes, dainavo jam ir slaugė, versdama gerti „labai sveiką“ asilės pieną. Ji buvo gera Nelsono jūreivių užtarėja ir išsireikalaudavo, kad šis nuimtų nuobaudas. Tačiau karininkai buvo atsargūs ir įtarūs, tad kartais tai pasibaigdavo netikėtai. Štai vieną kartą laivo įgula pažeidė discipliną ir kaip visada prašė, ledi Hamilton pagalbos. Ji sugebėjo įkalbėti laivo kapitoną ir šis pažadėjo būti maloningas. Bet jau kitą rytą liepė kiekvienam nusikaltusiam duoti po tuziną smūgių už pražangą ir dar po tuziną už tai, kad jie kreipėsi į Emą. Tačiau tai buvo išimtis iš taisyklės. Daugumoje atvejų jūreiviai būdavo atleidžiami nuo bausmių.

Nelsonas visiškai pasitikėjo Ema, kuri dabar tapo angelu-sargu ir patarėja viename asmenyje. Ji buvo sekretorė, vertėja, jo atstovė karaliaus dvare. Ji buvo viskuo, išskyrus... meiluže. Iš tikro, meilužiais jie tapo ne iš karto – Nelsonui prireikė dviejų metų, kad palaužtų Emos pasipriešinimą. Beje, ir pats jis buvo ištikimas savo žmonai ir susilaikydavo nuo trumpalaikių ryšių su kurtizanėmis.
Daug kas vėliau tvirtino, kad Ema užmezgė ryšius su Nelsonu tik tam, kad „pasišildytų“ jo šlovės spinduliuose. Bet ar reikia šlovės moteriai, kuri nešioja Hamiltono pavardę? O ir ar galėjo ji tikėtios tapti ponia Nelson? Skyryboms būtų reikėję Britanijos parlamento pritarimo. Tiesa, seras Viljamas buvo nejaunas, tačiau Nelsono žmona Fani buvo vos vyresnė už Emą ir tikria nesiskundė sveikata. Be to ir Nelsonas negalėjo išsiskirti būdamas tokio rango žmogumi, nors jau negyveno kartu su Fani ir mokėjo jai nemažą pašalpą.

Nors Ema ir Nelsonas beveik neslėpė savo ryšio, kuris buvo tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kankinantis. Visuose nacionalinio didvyrio Nelsono garbei rengiamuose priėmimuose ir ceremonijose jie buvo kartu ir taip pagimdė nesibaigiančius gandus. Viename savo laiške jai jis rašė:
„Mano brangioji Ema, visi tavo laiškai tokie patrauklūs ir taip giliai atskleidžia tavo esmę, kad perskaitęs juos, aš pajuntu arba neįtikėtiną malonumą arba neįtikėtiną skausmą. Tai dar viena būties su tavimi pusė.  Aš tik pageidauju, mano brangiausioji Ema, kad tu visada tikėtum, jog Nelsonas yra tavo; Nelsono alfa ir omega – tai Ema. Aš negaliu pasikeisti – mano prieraišumas ir meilė tau glūdi už šio pasaulio ribų! Niekas negali jos sunaikinti, tik tu. Bet nei akimirkai neleidžiu sau apie tai galvoti. Aš jaučiu, kad ti esi tikras mano sielos draugas ir brangesnė man nei pats gyvenimas; aš tau esu toks pat. Niekas negali prilygti tau.“

Tačiau jau 1798 metų pabaigoje tapo aišku, kad prancūzų invazija į Neapolį – neišvengiama. Nelsonas evakavo Hamiltonus karališką šeimą, jų dvariškius, atvykusius svečius ir pagrindinius Neapolio aristokratus į Siciliją. Nelsonas, Ema ir Seras Viljamas išsinomavo namą Palerme ir apigyveno ten kartu su Emos mama ir keliais bičiuliais iš Anglijos. O spauda nesiliovė liežuvavusi apie nacionalinio didvyrio ir ledi Hamilton romaną. Jo žmona Fani nuolat prašė leidimo atvažiuoti, tačiau gaudavo griežtą atsaką. Dabar visą nelsono dėmesį buvo užkariavusi Ema. Jie abu buvo vedė, tačiau savo santuokose taip ir nepatyrė taip trokštamos romantikos ir jausmingumo. Nelsonas ir Ema buvo to paties temperamento, turėjo gerą jumoro jausmą ir nežabotą energiją. Jie abu siekė tapti įžymybėmis. Šie jausmai sustiprėjo, kai teko bėgti iš Neapolio. Abu prisipažino vienas kitam meilėje. 1800 metų gegužės mėnesį Ema tapo nėščia...

Atgal į Angliją

Tais pačiais metais Admiralitetas sunerimo dėl Nelsono atsitraukimo nuo prancūzų armijos ir atšaukė jį į Angliją. Sutapimas ar ne, bet lygiai tuo pačiu metu užsienio reikalų ministerija iš diplomatinės tarnybos atšaukė 72 metų Viljamą Hamiltoną. Taigi, trijulė ir jų bičiuliai patraukė namo per Italiją, Austriją-Vengriją ir Vokietiją. Ir kiekviename mieste, kur tik pasirodydavo Nelsonas, jam buvo rengiami iškilmingi priėmimai. Ordinais ir deimantais puoštu munduru vilkintis Nelsonas ir visa dar efektingai atrodanti ledi Hamilton traukė visų dėmesį. O jie stengėsi rodyti, kad jų santykiai visiškai nekalti. Tačiau ir Ema ir admirolas persistengė - žmonės negalėjo nematyti, kaip ji patarnauja Nelsonui – pjaustė mėsą jo lėkštėje, pripildavo jam vyno – juk jam sunku tai daryti su viena ranka. Vokietijos ir Austrijos viešbučių šeimininkai valgio metu atverdavo valgomųjų duris, kad tam tikrą sumą paaukoję žiopliai patys galėtų pasigrožėti šiuo reginiu. Pagaliau lapkričio mėnesį didvyris ir Ema sugrįžo į Angliją. Tik septynis mėnesius per visą bendro septynių metų gyvenimo laiką Nelsoną mačiusi Fani, lyg uodega sekiojo Hamiltonus ir Nelsoną po nesibaigiančius priėmimus.

Neapsikentusi ji pareikalavo, kad Nelsonas paliktų meilužę. Šis ultimatumas taip įsiutino admirolą, kad jkis nusprendė nutraukti santykius, palikti namus ir sumokėti jai 1200 svarų sterlingų per metus. Jie daugiau niekad nesimatė.

Apie Emos nėštumą niekas nieko neįtarė – paskutiniais metais ji rubensiškai papilnėjo, o be to pasikeitė ir mada. Dabar moterys nešiojo graikiško stiliaus sukneles su aukštai iškeltu juosmeniu. Korsetai liko praeityje, o figūra imta puošti šaliais ir skraistėmis.

Bet tai apie pašalinius. O seras Viljamas? Ar jis žinojo apie savo žmonos ir bičiulio meilės ryšį? Žinoma. Tokią gyvenimo patirtį turintis žmogus negalėjo klysti. Senasis džentelmenas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jis mylėjo Emą, nors tokiam amžiuje jau negalėjo būti kalbos apie fizinį artumą. Tuo pačiu metu jis nuoširdžiai buvo prisirišęs ir prie Nelsono. Todėl nusprendė nekelti skandalo, nes būtų netekęs abiejų. Jis pasirinko diplomatišką kelią – „nematyti“.
Toks Hamiltono elgesys buvo tikras išsigelbėjimas. Jie negalėjo nuslėpti savo meilės, bet galėjo apsimesti, kad ji yra platoniška. Mat visuomenė teisdavo tik už paleistuvystę, o ją turėjo konstatuoti nukentėjusioji pusė. Seras Viljamas to nepadarė.

Horacija

Kai Emai atėjo laikas gimdyti, Nelsonas buvo priverstas išplaukti į jūrą. Jie ėmė susirašinėti, tačiau baiminosi, kad pašto tarnautojai susigundys ir perskaitys jų laiškus.  Todėl jie sutarė naudoti gana naivų „kodą“. Jie sutarė, kad Ema rašys tokios ponios Tompson vardu, kuri laukiasi kūdikio nuo Nelsono laive tarnaujančio jūrininko.  Na, o pats Nelsonas, savaime aišku, buvo tos jūreivio „draugas“.

Admirolas jaudinosi. Visų pirma Emai buvo trisdešimt penki metai, o jis manė, kad tai pirmasis jos gimdymas. Ji taip ir neišdrįso papasakoti apie pirmą kūdikį... O antra – pats Nelsonas niekad neturėjo vaikų ir daugelis mane, kad negali turėti. Dėl abiejų priežasčių viską teko laikyti paslaptyje. Nekvietė net gydytojo – niekad nuo dukros nesiskiranti motina buvo gera akušerė. Visiems tarnams pasakyta, kad miledi nesveikuoja, o seras Viljamas užsidarė savo kambariuose ir „nieko nematė, nieko negirdėjo“ 1801 metų sausio 30 jiems gimė dukra, kurią tėvo garbei pavadino Horacija. Seras Viljamas Hamiltonas apsimetė, kad nepastebėjo kai gimė mergaitė, išoriškai ramiai priėmė keistą gyvenimą ir stengėsi iš to patirti politinius dividendus. Tai sukėlė naują apkalbų bangą.
Kai Nelsonas sužinojo, jog gimė dukra rašė Emai: „Aš manau, kad vargšės Mis Tompson draugas išprotėjo nuo džiaugsmo. Jis šaukia, meldžiasi ir visą laiką klejoja apie ją ir dukrą“. 

Aštuonių dienų Horacija ledi Hamilton karietoje buvo išvežta pas tokią misis Gibson. Šios matronos namai ir tapo Horacijos pastoge keliems metams. Tai buvo rūpestinga moteris, ji prožiūrėjo kūdikį ir mergaitei iš tiesų nieko netrūko, išskyrus... mamos. Nors Ema dažnai ją lankydavo ir kartais net parsiveždavo namo, visiems ji vis dar buvo mergaitės globėja. Bet, norint išvengti viešo skandalo teko mokėti tokią brangią kainą.

Namai ir pavydo scenos

Tuo tarpu susirašinėjimas tęsėsi ir ne visada jis buvo be dūmų. Kartą Ema parašė, jog ji su Viljamu laukia atvykstant į svečius Velso princą. Sosto įpėdinis, būsimasis karalius Jurgis IV garsėjo kaip širdžių ėdikas. Nuolat Emos pavyduliavusį Nelsoną apėmė siaubas. Baimės mūšyje nežinantis admorolas rašė: „Esu taip susijaudinęs, kad vargiai valdau plunksną“. Jam jau vaidenosi, kaip princas šnibžda Emai į ausį meilius žodelius o po stalu siekia paglostyti jos koją. „Nesėdėk šalia jo ir neleisk jam tave liesti. Tegul Viešpats atima iš jo regėjimą, jei jis geidulingai žvelgs į tave. Aš žinau, kad taip kalbėdamas išduodu valstybę ir jei kas pamatys šį laišką, manęs laukia kartuvės...“ Laimei, to laiško niekas nepamatė, o ir princas negalėjo apsilankyti.

Ema taip pat kartais iškeldavo nepagrįstas pavydo scenas. Ji žinojo, kokios pagundos persekioja jūreivius svetimuose uostuose ir pareikalavo: „Kad tavo laive nebūtų jokių moterų!“ Šį įsakymą Nelsonas vykdė su karišku stropumu. Ji neleido į laivą net karininkų žmonų. Dar daugiau – jis pažadėjo be ypatingos būtinybės svetimuose uostuose nenužengti nuo savo laivo. „Be tavo sutikimo nepriimsiu kvietimo pietauti. Prisiekiu, kad jaučiu tau tokį jausmą, kad net uždarius mane tamsiame kambaryje  su penkiasdešimčia nekaltų mergaičių, nepaliesiu jų net pirštu!“

Jis vis dažniau susimąstydavo apie savo namus, kur galėtų gyventi su Ema. Savaime aišku, kad kartu su jais bus ir seras Viljamas. Admirolas padrąsino Emą, kad ši ieškotų namo ir netrukus toks buvo rastas netoli Londono, Mertone. Ji pati vadovavo namą perstačiusiems darbininkams. Kaimynai jau buvo girdėję apie ekscentrišką ponią Hamilton ir visgi – nepatikėjo, kai pamatė ją su prijuoste ir klumpėmis. O ji lengvai žingsniavo pro ūkinius pastatus. Jos rankoje buvo plaktukas, o dantyse - kelios vinys.  Kai 1802 metų kovo mėnesį baigėsi karas, Nelsonas sugrįžo į savo namus Merton dvare, kur kartu apsigyveno ir seras Hamiltonas.

Dabar visą, laisvą laiką jie leisdavo trise. Pats Nelsonas tas dienas vadino „brangiausiomis“, o Emą - „žmona prieš Dievą“, savo „pasididžiavimu ir žavesiu“. 1803 metų balandžio 6 mirė seras Hamiltonas. Visą savo palikimą jis užrašė sūnėnui, tam pačiam Čarlzui Grevilui! Gali būti, kad tai buvo svaotiškas Hamiltono kerštas žmonai, kuri, ką čia jau slėpti – sulaužė santuokinę ištikimybę. Tiesa, jis paliko jai kažkiek lėšų, kurių galėjo pakakti jei gyventi taupiai. Tačiau bet koks taupymas buvo svetimas plačiai gyventi išmokusiai Emai. Todėl tai nelabai jaudino našlę. Dabar ji gyveno išlaikoma Nelsono, kuris pagaliau įteisino dukrą pavadindamas ją Horacija Nelson-Tompson.
Admirolas tiesiog dievino savo dukrą Horaciją ir dažnai atsivedavo ją į Mertoną. Horacija priėmė Nelsoną, kaip tėvą, o su Ema jos santykiai nesusiklostė. Ji niekada nevadino jos mama – arba miledi arba ledi Hamilton. Ema taip bijojo apkalbų, kad iki pat savo gyvenimo pabaigos oficialiai pripažinta Nelsono dukra Horacija netikėjo, jog Hamilton yra jos mama.

1803 metų pavasarį Nelsonas vėl turėjo plaukti į jūrą ir palikt namie nėščią Emą. Slaptoje įvykęs gimdymas buvo sėkmingas. Mergaitė atidavė tai pačiai misis Gibons, tačiau po metų kūdikis mirė nuo infekcijos. Sužinojęs tai Nelsonas verkė. Tai buvo tas pats bebaimis Nelsonas, kuris su savo laivu abordažu užimdavo dvigubai didesnius priešo laivus, tas pats, kuris drįsdavo nepaklusti karaliaus pasiuntiniui, kai buvo leipiama atsiraukti nuo gausesnių priešininko pajėgų. Jis tik pakeldavo žiūroną prie nereginčios akies ir atsainiai numesdavo: „Kodėl trauktis? Nematau jokių nerimauti verčiančių priežasčių!“ Dabar jis verkė.. 

Nelsono mirtis

1805 metų rugpjūčio mėnesį jis paskutinį kartą lankėsi Mertone ir jau ruošėsi žygiui prie Trafalgaro kyšulio. Ten turėjo susiremti su galingu prancūzų-ispanų laivynu, iškovoti pergalę ir žengti į savo paties nemirtingumą.

Tai buvo paskutinis, taip ir nebaigtas admirolo Nelsono laiškas ledi Hamilton. Lapkričio 15 naktį Emai pasigirdo, kad vėjas atpučia Londono Tauerio pabūklų garsus. „Turi būti ypatinga priežastis“ – pagalvojo Ema r vėl užmigo. O paryčiais ją pažadino į kiemą įriedančios karietos garsas. Tarnaitė pranešė, kad atvyko kapitonas Vitbis iš Admiraliteto. Vos įžengęs į kambarį karininkas sustingo. Po akimirkos ištarė: „Mes laimėjome pergalę“. „Manęs nedomina pergalė“, - kimiai atsiliepė savo balso neatpažinusi Ema. – „Jūs atvežėte jo laišką? Duokite jį man“. Kapitonas tylėjo... Ema tūžmingai pažvelgė ir pamatė jo akyse ašaras.

Ji susmuko, bet neapalpo – tiesiog nelaikė kojos. Devynias valandas gulėjo nejudėdama, neištarė nei žodžio ir neišspaudė nei vienos ašaros.

Taip, Anglijos laivynas laimėjo triuškinančią pergalę, bet prancūzų muškietininko kulka nutraukė admirolo gyvybę. Daug vėliau Vinstonas Čerčilis pasakė, kad Nelsonas savo krūtine užstojo Angliją nuo napoleono įsiveržimo. Tačiau paskutinės gyvenimo minutės buvo skirtos Emai Hamilton. Tąsyk daktarui Skotui jis sakė: „Ačiū Dievui, aš įvykdžiau pareigą Tėvynei. Perduokite, kad lenkiuosi mano brangiai ledi Hamilton. Tegul ji paima mano plaukus ir visus man priklausančius daiktus“. Ir, susijaudinęs pridūrė: „Pavedu ledi Hamilton savo šaliai“. Jo kajutėje kapitonas Hardis rado Emai skirtą laišką: „Mano pati brangiausia, mylimiausia Ema, mano brangus intymus drauge. Man jau pranešė, kad jungtinis priešo laivynas palieka uostą. Vėjas toks silpnas, kad nesitikiu juo išvysti anksčiau nei ryt. Tevainikuoja Karo dievas visas mano pastangas! Bet kuriuo atveju padarysiu viską, kas tik įmanoma, kad mano vardas būtų vertas tavęs ir Horacio, nes abi jus myliu labiau nei savo gyvenimą. Tu esi paskutinė, kam rašau prieš šitą bataliją ir tikiuosi, kad Dievas išsaugos mano gyvybę tam, kad po mūšio galėčiau užbaigti šį laišką. Telaimina dangūs tave: to meldžia tavo Nelsonas...“

Kai šį laišką perdavė Emai ji drebančia ranka prirašė: „O vargšė, nelaiminga Ema! O šlovingas ir laimingas Nelsonas!“

Paminklas ledi Hamilton


O po to Ema gyveno dar dešimt kančios, liūdesio, nuoskaudų ir stokos metų. Ji įvykdė Nelsonui duotą priesaiką – Horacija įgijo gerą išsilavinimą ir buvo išauklėta. Po Nelsono mirties ji dar turėjo šiek tiek lėšų, bet jos tirpo kaip sniegas pavasarį. Ledi Hamilton jautė, kad viskas bus būtent taip: šalis šlovins didvyrį ir tryps ją. Niekas net nesvarsttė Nelsono prašymo pasirūpinti Ema ir jo dukra. Nei karalius, nei tėvynė nepajudino nei piršto. Jie netgi bevelijo užmiršti jos pačios nuopelnus Neapolyje ir taip ir nepaskyrė pensijos. Juk ne kartą jos ryšių su Neapolio karaliene dėka buvo atskleisti Europos valstybių suokalbiai prieš Angliją. Kai kurie Neapolio karaliui skirti dokumentai dažnai prieš tai atsidurdavo ant Anglijos pasiuntinio stalo. Karalienė perspėdavo Emą, kad ši grąžintų juos iki dvyliktos valandos, kad Neapolio karalius nieko neįtartų...

Ji dar stengėsi išlaikyti įprastą gyvenimo būdą, bet karalienė nesuteikė Hamiltono paliktos pensijos. Ema netgi remdavo Nelsono draugus ir stokojančius kapitonus. Ji buvo sumaniusi paversti Mertoną Nelsono memorialu ir be atodairos leido pinigus ir nuolat prašė vyriausybės pagalbos. 1812 metais jos skola siekė kelis milijonus svarų. Sero Hamiltono sūnenas ir buvęs Emos mylimasis Čarlzas Grevilas be jokių skrupulų išvijo ją iš Mertono ir pardavė iš varžytynių. Dabar toje vietoje yra kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė.

1814 metais pavogti ir publikuoti „Nelsono laiškai ledi Hamilton“ atėmė bet kokias viltis, kad Anglijos vyriausybė ją kada nors parems. Ema buvo priversta parduoti kruviną Trafalgaro didvyrio uniformą bei dukrai dovanotą sidabrinį medaljoną. Jos kartu su Horacija kėlėsi iš vieno buto į kitą ir galų gale atsidūrė kalėjime. Draugai ją išlaisvino ir nenorėdama daugiau bandyti likimo kartu su dukra pabėgo į Prancūzijos Kale miestą.

Yra pasklidęs gandas, kad savo gyvenimą jį baigė skurde. Tai netiesa. Kartu su Horacija jos gyveno neturtingai, bet nebadavo, netapo ji ir alkoholike. Taip, ji mėgdavo išgerti vyno ar porterio, bet nepiktnaudžiaudavo. Tą gandą paskleidė jos dukra, kuri apie tai prabilo tuo metu, kai Prancūzijoje buvo skelbiamas visiškas atsisakymas nuo alkoholio.

Ledi Hamilton mirė 1815 metų sausio 25 dieną. Jos mirties valandą virš lovos kabojo Nelsono ir motinos portretai bei nukryžiuotas Kristus. Netiesa, kad ją palaidojo bevardžiame kape, - laidotuvės buvo kuklios ir jas apmokėjo Anglijos konsulas Kale. Savo admirolą be galo mylėję jūreiviai liko jam dėkingi ir ištikimi. Į paskutinę kelionę Emą lydėjo visų Kale reide stovėjusių Anglijos laivų kapitonai, karininkai ir matrosai.

Antrojo pasaulinio karo metais kapinės buvo subombarduotos ir Emos kapas išnyko. Netoli nuo tos vietos, kur ji gyveno yra memorialinė lenta su jos vardu. Tai viskas, kas liko iš ledi Hamilton. Atmindamo jos vardą sodininkai vieną, skaisčiai raudonų rožių rūšį pavadino „ledi Hamilton“.

Tačiau ar jai reikia paminklo? Londono Trafalgaro aikštėje yra „Nelsono kolona“. Paklauskit – ar kas nors išgirdęs jo vardą neprisimins ir antrą – „ledi Hamilton“?

Arnoldas Stasiulis