2014 m. sausio 24 d., penktadienis

Krueger Cream Ale



1935 metų sausio 24 dieną JAV Ričmondo mieste pradėtas pardavinėti pirmasis alus skardinėse. Jis buvo pavadintas "Krueger Cream Ale" ("Grietininis Kriugerio Elis"). Šį alų pagamino kompanija "Krueger Brewing Co". Naujo produkto sėkmė viršijo visus lūkesčius ir jau birželio mėnesį jo pardavimai išaugo 5,5 karto, palyginus su tuo laikotarpiu, kai alus nebuvo pilstomas skardinėse.
Metų pabaigoje alus į skardines jau buvo pilstomas 22-ose JAV gamyklose.
Alus į aliuminio skardines pradėtas pilstyti 1958 metais Havajuose, o tikroji "alaus revoliucija" kilo 1962 metais. Būtent tada įpakavimo kompanija "Alcoa" ir alaus darykla "Pittsburgh Brewing Co" pradėjo pilstyti alų į mums įprastas aliuminio skardines su mums įprastu atidarymo būdu.

Ernst Heinkel

Vokiečių aviakonstruktorius Ernst Heinkel gimė 1888 metų sausio 24 dieną Grunbach mieste (Viurtembergo žemė). Savo darbą pradėjo kaip pameistrys automobilių parduotuvėje, vėliau dirbo liejykloje. 1907 – 1911 metais mokėsi Štutgarto Aukštojoje Technikos mokykloje. 1908 metais susižavėjo aviacija – jį įkvėpė pirmieji Zeppelin`o dirižablių skrydžiai. 1909 metais aplankė Tarptautinę Frankfurto skraidymo mugę. Pinigus traukinio bilietui gavo užstatęs mėgstamą knygą „Mechanizmų elementai“. Tais pačiais metais pradėjo savo pirmojo lėktuvo statybą – tai buvo Farmano tipo biplanas. 1911 metais skrisdamas tuo lėktuvu patyrė avariją ir rimtai susižalojo. Bet jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių Vokietijoje, kurie patys pastatė ir skrido aeroplanu.
 Vėliau dirbo konstruktoriumi pas F. Schnider. Po to perėjo į „Albatros Aircraft“, o 1914 metais tapo lėktuvų statybos firmos „Hansa und Brandenburgischen Flugzeugwerke“ techniniu direktoriumi ir vyriausiuoju konstruktoriumi. Pirmojo pasaulinio karo metais sukūrė virš 30-ies lėktuvų tipų Vokietijos ir Austrijos armijoms. 1918 metais Vokietija pralaimėjo karą ir pagal Versalio sutartį jos aviacijos pramonė buvo apribota. Heinkel įkūrė nedidelę gamyklą, kur gamino elektros įrangą.
 Apeidamas sąjungininkų draudimą jis susirado gamintoją Stokholme ir gamino lėktuvus Švedijoje. Svenska Aero AB pardavinėjo Heinkel lėktuvus Švedijos KOP ir kitoms šalims. Už kiekvieną parduotą lėktuvą Heinkel buvo mokami honorarai.
 Kai 1922 metais sąjungininkai nugalėtojai atšaukė savo apribojimus ir leido Vokietijai vėl gaminti lėktuvus,kurių greitis neviršijo 169 km/val. Varnemiundėje įkūrė savo firmą „Ernst Heinkel Aircraft Works“ ir pradėjo nuo hidrolėktuvo. Tokiais lėktuvais labai domėjosi japonai. Jiems reikėjo nuo laivo kylančių lėktuvų, kurie galėtų vykdyti priešo paieškas, po to grįžti ir nutūpti šalia laivo. Heinkel suprojektavo ir pastatė katapultą hidrolėktuvų startui nuo jūros laivų. Konstruktorius išvyko į Japoniją ir sukonstravo, bei įrengė eksperimentinę katapultą kreiseryje „Nagato“. 1927 metais ji buvo panaudota Atlantiniame laineryje „Bremen“. Ji buvo naudojama pašto lėktuvo paleidimui. Tokiu būdu paštas būdavo pristatomas anksčiau nei laivas pasiekdavo uostą.
 1933 metais į valdžią atėjo naciai. Heinkel nepatiko, kad jie privertė atleisti iš darbo žydų konstruktorius ir analitikus. Tačiau tie patys naciai netrukus parėme ženklų Heinkel firmos išplėtimą. Nuo 1922 metų jis turėjo nedidelę gamyklą Warnemiunde prie Baltijos jūros. Dabar buvo pastatytos dar dvi – prie Rostoko ir Berlyno. Talentingi broliai Siegfried ir Walter Gunter ėmėsi vadovauti lėktuvų gamybai besiplečiančioje firmoje.
 1930 metų pradžioje pastatė septynvietį transporto lėktuvą He-70, kuriuo 1933 metais pasiekė greičio rekordą – 375 km/val. Pradžioje jis buvo skirtas pašto pervežimui, bet Luftwaffe turėjo savo planų ir matė jame bombonešį. Kreiserinis šio lėktuvo greitis buvo 306 km/val. Tais pačiais metais šiuo lėktuvu pasiekti dar septyni pasaulio rekordai.
Pasiremdami šiuo pasiekimu broliai Gunter sukūre labai vertingą dviejų variklių bombonešį He-111. Jis tapo pagrindiniu Luftwaffe bombonešiu. Heinkel gamyklos surinko 7300 vienetų. Naciai plačiai naudojo juos kovose prieš britus ne kartą smogdami Londonui ir į kitus taikinius.
 Anglai ir jų sąjungininkai JAV atsakydavo galingų keturmotorių bombonešių atakomis. Jie skraidino didžiulius bombų krovinius tolimais atstumais. Luftwaffe vadai labiau pasitikėjo pikiruojančiais bombonešiais, nors šie galėjo gabenti tik kuklų bombų krovinį ribotu atstumu, bet tiksliau pataikydavo.
 Tačiau Heinkel vis dėlto pasiūlė Luftwaffe sunkųjį bombonešį. Tai buvo He-177. Jis buvo didesnis nei amerikiečių B-17. Vokietija pasigamino tūkstantį šių bombonešių. Jo variklai turėjo vieną prastą savybę - užsidegti nepalankiausiu metu. Gamyba buvo pertraukta – Luftwaffe reikalavo, kad ir šis lėktuvas tiktų pikiruojančioms atakoms.
 Paskesniais metais sukūrė pikiruojantį bombonešį He-50 ir naikintuvą He-51, kuris plačiai naudotas Antrojo pasaulinio karo metu. Iki 1945 metų firmoje sukurta daugiau kaip 100 įvairių tipų lėktuvų (mokomieji, keleiviniai, žvalgybiniai, bombonešiai, naikintuvai ir kt.)
He-178 pakilo 1939 metų rugpjūčio 27 dieną.
Užsitikrinęs stabilias pajamas iš He-111 ir He-177 pardavimų Heinkel galėjo realizuoti savo pomėgį dideliems greičiams. Jis sukūrė He-100. Tai buvo naikintuvo prototipas, kuriuo dar 1939 metų kovo 30 dieną pasaulio greičio rekordas – 746,606 km/val. Tai buvo arti tos ribos kurią gali pasiekti propeleriu varomas lėktuvas. Tapo aišku, kad greičiau lėktuvai skraidys tik su naujais variklių tipais. Heinkel buvo pirmasis, sukūręs tokį lėktuvą. Tai buvo raketa varomas He-176 ir He-178 su reaktyviniu varikliu. He-178 pakilo 1939 metų rugpjūčio 27 dieną.
 1941 metų balandžio mėnesį pakilo pirmasis pasaulyje reaktyvinis naikintuvas. Tai vėl buvo Ernst Heinkel kūrinys – He-280. Naikintuvas skriejo 930 km/val. greičiu 14996 metrų aukštyje. Tuo pačiu metu Heinkel įsigijo Hirh variklių gamyklą Štutgarte ir pradėjo gaminti Ohain reaktyvinius variklius. Tačiau jam trūko pajėgumų, kad galėtų įgyvendinti savo įsipareigojimus pagaminti pakankamą kiekį He-280. Dėl to Luftwaffe atsisakė nuo šio projekto.
He-219
Heinkel sukūrė He-219, kuris buvo pripažintas geriausiu Luftwaffe nakties naikintuvu Antrajame pasauliniame kare. Galimas daiktas, kad tai buvo geriausias nakties naikintuvas pasaulyje. Jis buvo greitas, manevringas ir turėjo triuškinančią ginkluotę. Tik jis galėjo lygiomis kovoti su greituoju britų De Havilland "Mosquito". He-219 turėjo nuotolinį ginklų valdymą, hermetišką kabiną, pirmą kartą pas vokiečius panaudotas vairavimo ratas priekinėje atramoje ir pirmą kartą pasaulyje operatyvinis lėktuvas turėjo katapultuojamus krėslus.
He-162
Karo pabaigoje Heinkel dar kartą pabandė užtemdyti dangų vokiečių reaktyviniais naikintuvais. Jis sukūrė fanerinį He-162 ir pradėjo jo gamybą požeminėje gamykloje. Kai prie Vokietijos sienų artėjo Raudonoji armija ir jos sąjungininkai vakaruose tik per kelis mėnesius pavyko suderinti masinę šių naikintuvų gamybą. Kapituliacijos dieną Heinkel buvo pagaminęs 300 šių lėktuvų, tačiau tik keli pakilo – Reichui trūko degalų...
 Po karo Vokietijos aviacijos pramonė buvo sugriauta .Ernst Heinkel išlaikė savo kompaniją ir konstravo motociklus bei dviračius. Nuo 1950 metų vadovavo lėktuvų statybos firmai Štutgarte. 1955 metais buvo nuimti apribojimai Vakarų Vokietijai. Atgimusi Heinkel firma pradėjo surinkinėti užsienio konstrukcijų lėktuvus pagal licenzijas. Tame tarpe buvo ir amerikietiškas dukart garso greitį viršijantis F-104G.
 Ernst Heinkel mirė 1958 metų sausio 30 dieną Štutgarte. Jo kompanija dar gyvavo kelis metus ir 1965 metais susiliejo su didžiule VFW korporacija. Šis susijungimas ištrynė Heinkel vardą, kuris išsilaikė 42 metus. Tačiau jis klesti kaip VFW padalinys.

2014 m. sausio 17 d., penktadienis

Vilendorfo Venera



1908 metais, kai Austrijos Vilendorfo (Willendorf) vietovėje buvo rasta akmens amžiaus moters skulptūra, tas įvykis tapo archeologų „žvaigždžių valanda“. Savo reikšme šis radinys buvo prilygintas žymiosios Nefertitės skulptūrinio atvaizdo atradimui. Tik Vilendrofe rasta Venera (tame yra ir gera ironijos dozė, nes pagal mūsų supratimą ji nebuvo patraukli) išsiskyrė hipertrofuotais bruožais  - didelėmis nukarusiomis krūtimis, iki kelių nukarusiu apvaliu pilvu ir stambiais klubais. Tai nereiškia, kad visos paleolito moterys atrodė būtent taip. Bet dar ir šiandien kai kuriose Afrikos gentyse yra vertinamos devintame nėštumo mėnesyje esančios nuotakos (!), kurios taip įrodo savo vaisingumą. O jei spręstume pagal piešinius ant uolų, tai pirmykštės moterys buvo grakščios ir raumeningos ir nelabai skyrėsi nuo vyrų.
Paleolito laikų figūrėlė iki pat šių dienų saugo savo kilmės paslaptį. Didelėje Europos dalyje – nuo pat Dono upės iki Pirėnų kalnų yra rasta apie 200 panašių iš kaulo arba molio padarytų moters atvaizdų. Tačiau net ir skirtingose vietose ir skirtingų būdu padarytos figūros turi vieną bendrą bruožą – visos jos vaizduoja apkūnias hipertrofuotų formų moteris. Jų veidų beveik nesimato – yra tik nežymus akių įrėžimas, vos matomos rankos ir storos, apkapotos kojos.
Tai kas gi kūrė šiuos raritetus ir kokia buvo jų paskirtis? Nepasiteisino nuomonė, kad tai buvo seksualūs senovės medžiotojų fetišai ar vaikiški žaislai.
Įminti šią paslaptį ėmėsi austrų istorikai. 2008 metų balandžio mėnesį jie surengė spaudos konferenciją ir knygos „Vilendorfo Venera“  prezentaciją Vienos muziejuje. Žinomiausias eksponatas buvo visapusiškai ištirtas ir apžiūrėtas mikroskopu. 30-50 kartų padidintame vaizde buvo ištyrinėta kiekviena 11-os centimetrų aukščio figūrėlės klostelė. Tada buvo gauti nauji liudijimai apie jos sukūrimą. Paviršiuje esantys įrėžimai liudijo, jog kūrėjas naudojo iš sustingusios lavos pagamintą rėžiklį. Ant moters galvos uždėtas plaukų tinklelis ar kepuraitė. O rasti daymo pėdsakai liudija, kad ji buvo ištepta raudonu moliu. Skulptūrėlės padaryta iš labai kieto ir reto akmens oolito.
Knygos autoriai apsilankė skaldykloje, kur buvo gautas akmuo. Tai yra dabartinės Čekijos teritorijoje esanti gerai archeologams žinoma Stranska Skala kalva. Ledynmečio metu čia gyveno medžiotojų gentys, apie ką liudijo ten rasti namų apyvokos daiktai ir akmeninių krosnių liekanos. Kalvos viršūnėje rasti nedideli oolito gabalėliai. Iš vieno panašaus gabalėlio padaryta už 130 km, Vilendorfe rasta moters figūra. Tai buvo įprasta ledynmečio medžiotojų kelio atkarpa – prieš  27-20 tūkstančių metų didžioji Centrinės Europos dalis buvo padengta ledynais. Žvėrių kailiais apsirengę medžiotojai ir jų šeimos klajojo ir ieškojo grobio – laukinių žvėrių. Jie buvo ginkluoti ietimis ir užaštrinto akmens peiliais. Męedžioklės  vykdavo šiltesnėse vietose, kur buvo augalinė danga ir ganėsi mamutai, elniai, antilopės. Dalis genčių apsistodavo suradusi palankias gyvenimui sąlygas. Kūrėsi primityvios gyvenvietės, kurios tapdavo medžiotojų bazėmis ir moterų bei vaikų prieglobsčiu. Jose buvo formuojamas savitas gyvenimo stilius, atsirasdavo nauji ritualai ir papročiai. O rastos moterų figūros liudijo apie kultinį jų charakterį. Daugelis padabinta žiedais ir apyrankėmis ir tai liudija, jog tos figūrėlės būdavo garbinamos.
Pirmykštę istoriją tyrinėjantys mokslininkai vieningai teigia, kad ledynmetyje vyravo matriarchatas. Motina nulemdavo šeimo gyvenimą. Kol vyrai ieškojo grobio, ji gimdė vaikus ir suteikdavo jiems vardus, todėl giminystės klanai buvo apibrėžiami pagal moteriškąją liniją. Taip per motinų ir senelių grandinę nusitiesė pirmapradės motinos įvaizdis. Tai ir sąlygojo moters-giminės tęsėjos kultą. Žinoma, kad paleolito žmonių gyvenimas buvo sunkus ir pavojingas, todėl ypač buvo vertinamos tokios „vaisingos“ brandaus amžiaus moterys. Iš čia ir kilo senovės figūrėlėse įkūnytas savo galinga krūtimi vaikus maitinančios moters-naujo gyvenimo nešėjos įvaizdis. Didelis pilvas liudija apie naujų palikuonių gimimą. Tyrinėtojai vieningai teigia, kad ledynmečio figūrėlės vaduoja arba nėščias arba maitinančias motinas. Tokia ir yra Vienos muziejaus žvaigždė – Vilendorfo Venera. Ją kūręs menininkas siekė ne tiek erotinių, kiek kultinių motyvų atvaizdavimo. Čia akivaizdžiai matosi pagarbus požiūris į brandžią moterį, kuri yra tarsi „nėštumo indas“.
Šiuo metu „storulė“ yra eksponuojama Vienos gamtos-istorijos muziejuje. Norintys gali įsigyti marcipanines ar muilo kopijas.

2014 m. sausio 15 d., trečiadienis

Amžinai žaliuojantis kiparisas


General Sherman
Amžinai žaliuojantis kiparisas (Cupressus sempervirens L.) priklauso tokiai medžių šeimai, kuriai tenka garbė turėti savo gretose atskirą, didžiausią ir aukščiausią pasaulio medį – Sekvojos nacionaliniame parke esančią Gigantišką Sekvoją. Jo amžius -  daugiau nei 2700 metų. Šis, 1487 m³ tūrio ir 1910 tonų sveriantį kamieną turintis medis pavadintas generolo Šermano vardu. Kamieno skersmuo ties pagrindu - 11,1 metro, apimtis 31,3 metro, o aukštis - 83,8 metro. Tai pačiai medžių šeimai priklauso ir storiausias pasaulio medis – Montesumos Kiparisas.
O be šių rekordų kiparisas yra antrasis medis pagal ilgaamžiškumą.  Šios šeimos medžiai plačiai paplito po pasaulį ir yra sutinkami nuo poliarinės Norvegijos iki Pietų Čilės. Jis auga Tibeto kalnuose – aukščiau neuga jokie medžiai. Vidutinis kipariso amžius - 200-300 metų, bet kalnuose galima aptikti ir 2000 metų senumo medžių. O štai Graikijoje, prie Spartos beveik tris tūkstančius metų auga 52 metrų aukščio kiparisas, kurio kamienas yra 3,7 metro skersmens. 
 Yra apie 14 kiparisų rūšių, tačiau labiausiai žinomos dvi – horizontalusis (jo šakos yra horizontalios)  ir piramidinis (jo šakos prigludusios prie kamieno). Paprastai šis tiesų, 60-70 centimetrų skersmens kamieną turintis medis išauga iki 30 metrų aukščio. Jis nėra reiklus gruntui, gerai atlaiko sausras ir šalčius. Kipariso mediena yra tanki, tvirta ir aromatingai kvepia. Istorija išsaugojo liudijimą, kad iš kipariso medienos buvo pastatytas Aleksandro Makedoniečio laivynas.
Laukinėje gamtoje paplitusi horizontalioji kipariso forma (f. horizontalis). O piramidinė (f. stricta) yra išvesta ir auginama dirbtiniu būdu. Kipariso lapai – tamsiai žali. Sulaukęs 5-6 metų medis veda apvalius 3,5 cm skersmens, ant trumpų šakelių kabančius kankorėžius. Kasmet priauga po pusę metro, toks augimas tęsiasi apie šimtą metų. Kiparisas yra nereiklus, lengvai prisitaiko akmenuotoje ir kalkinėje dirvoje, pakelia drėgmės trūkumą ir ilgalaikes sausras. Atlaiko trumpalaikius, iki -20°С šalčius. Beje, šalčiams atsparesnė yra horizontalioji kipariso atmaina.
Kipariso pavadinimo kilmę atsekti nesunku – taip graikai vadino dabartinę Kipro salą, kur ir dabar gausu šių medžių.
Cupressus sempervirens
Kiekvienoje tautoje kiparisas neša skirtingas prasmes. Vienose šalyse tai yra nemirtingumo ir tvirtumo simbolis, kitose – kapinėse sodintas liūdesio medis, nes manyta, jog jis apsaugo kūną nuo suirimo. Kiniečiai laikė jį amžinos žmogaus dvasios simboliu, finikiečiai kiparisą vadino „Gyvenimo medžiu“, o štai Irano miniatūrose kipariso fone dažnai vaizduojami įsimylėjėliai, ten jis laikomas Rojaus medžiu. Antikos laikais kiparisus sodino šalia šventyklų ir miestuose, nes buvo tikima, kad jis apsaugo nuo piktųjų dvasių. Todėl kiparisų giraitės laikytos šventomis. Iš tikro skaniai kvepiantys spygliai mažina įtampą ir tuo pačiu metu nesukelia mieguistumo, praskaidrina nuotaiką ir atstato emocinę pusiausvyrą. Gal dėl to šis medis buvo vertinamas, kaip saugojantis nuo dvasių. Krikščioniškoje tradicijoje kiparisas simbolizuoja teisiojo ištvermę, kantrybę ir šlovę. 
Cupressus leylandi
 Kiparisas pasižymi daugeliu savybių, todėl suprantama, kad jo mediena turėjo būti ir buvo laikoma išskirtine.  Ji yra atspari vabzdžiams, todėl jau Bizantijos laikais iš jos gamindavo ikonas, kryžius ir karoliukų vėrinius. Kaip žinome ikonų tapyba labai paplito Rusijoje. Bet po to kai žlugo Konstantinopolis, nutrūko ir kipariso medienos tiekimas, todėl vietoj jo pradėta naudoti liepa. Manoma, kad iš čia ir kilo plačiai paplitęs rusiškas žodis „lipovyj“, kas reiškia – pagamintas iš liepos, netikras.
Šis medis buvo svarbus visoms tautoms, tad nenuostabu, kad Šventajame rašte jis taip pat užima pagarbią vietą. Kai kurie biblistai teigia, kad pirmą kartą kiparisas minimas jau Pradžios knygoje, kaip medžiaga Nojaus laivui. Nusprendęs tvanu užlieti žemę, Dievas išsirinko savo kartoje teisų vyrą Nojų ir jo šeimą ir sudarė su juo sandorą. Jis pamokė Nojų, kaip pasidaryti arką: „Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva“ (Pr 6:14). Gofero medžiai minimi Šventajame rašte tik vieną kartą, tad nėra galutinai aišku, kas tai per mediena. Čia biblistų nuomonės išsiskiria – vieni teigia, kad tai galėjo būti kiparisas, kiti mano, kad tai – kedras. Vienoje Talmudo knygoje sakoma, kad Nojus auginęs kedrus ir juos nupjovęs. Tačiau šis medis auga kur kas ilgiau ir yra gerokai sunkiau apdirbamas. 
Izraelio archeologai pirmenybę teikia kiparisui, mat kedras augo Libane, o kiparisai buvo palitę plačiau.  O senieji rabinai, teigia, kad Nojaus arkai naudotas kedras, mat jis nuo seno – Asirijos ir Egipto laikų buvo laikomas tinkamu laivams. O jei tikėtume vertimais, tai graikų kalboje kiparisas yra vadinamas gofer. Tad lieka neaišku, kuris medis buvo vadinamas gofero vardu, aišku tik, kad tai turėjo būti smalinga, drėgmės nesugerianti ir nepūvanti mediena – kiparisas, kedras, eglė ar pušis.
Biblijoje šie abu medžiai – kiparisas ir kedras dažnai yra minimi kartu. Pasakojama, kad karalius Saliamonas naudojo kiparisą Jeruzalės šventyklos statyboje ir paprašė Tyro karaliaus Hiramo, kad atsiųstų medienos, į ką šis atsakė: „Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia“ (1 Kar 5:22). O vėliau savo pažadą įvykdė: „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar 5: 24).  Mes matome, kad abu medžiai buvo labai vertinami, nors kiekvienas buvo naudojamas skirtingai. Paties Saliamono rašytoje Giesmių giesmėje jis nurodo, kur kokia mediena naudota: „...mūsų namų sijos iš kedrų, gegnės iš kiparisų“. (Gg 1:17). Dėl savo kvapo ir gražaus rausvo atspalvio jis puikiai tiko vidaus apdailai: „Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis“ (1 Kar 6:15). ”Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, ir dvigubas duris iš kipariso“ (1 Kar 6: 33-34). Plinijus tvirtino, kad rausvas kipariso medienos atspalvis niekada nepranyksta, todėl dabar aišku, kad kipariso mediena buvo tikra Šventyklos puošmena, kaip pranašavo Izaijas: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“. (Iz 60:13).
Pranašas Ezekielis skelbia Viešpaties žodį Egipto faraonui ir jo gaujoms, klausdamas – į ką šis esąs panašus savo didybėje? Palyginimui pateikia Asiriją, kuri buvo lyg Libano kedras, kuriam neprilygo net kiparisai Edeno sode:   „...kiparisai neprilygo jam savo šakomis, – platanai negalėjo girtis jam šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“ (Ez 31:8). Tai liudija, kad kiparisas buvęs Rojaus sode.
Ten pat Ezekielis rauda dėl Tyro ir kaltina jį pagyromis dėl savo grožio. Tyras skelbėsi esąs gražus, lyg laivas, kurio statytojai naudojo kiparisą denio paklotui:: „Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų, o tavo denį iš Kitimų salų pušies, inkrustuotos dramblio kaulu“ (Ez 27: 6). Kitimo sala – tai Kipras, o jame augo kiparisai, kurie galėjo būti vadinami ir pušimis. Tačiau: „Tavo irklininkai nuirklavo tave į atvirą jūrą. Rytys sutriuškino tave atviroje jūroje“ (Ez 27: 26) ir Tyras guli jūrų sutriuškintas vandenų gelmėse. Tai gražus perspėjimas mums, kai imame naudoti savo puikybie kilnias medžiagas ir tapatinti save su jomis.
Todėl pranašas Ozėjas skelbia Viešpaties žodį, kviečiantį Izraelį į nuoširdų atsivertimą, nes: Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, – tavo ištikimybė ateina iš manęs“. (Oz 14,9). Visa, ką turime gražaus, ateina iš Viešpaties, todėl taip raudojo dėl Tyro paklydimų pranašas Ezekielis. Turime būti išmintingi, ir nesipuikuoti. Dėl to Šventajame Rašte ne kartą yra iškeliama išmintis. Štai dvidešimt ketvirtajame Siracido knygos skyriuje „Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje“ (Sir 24;1). Ir čia matome, kad net visa grindžiančią Išmintį išaugina pats Dievas: Išaugau <...> lyg kiparisas ant Hermono kalno“. (Sir 24,13).
Jėzaus globėjas Juozapas buvo dailidė. Manoma, kad šio amato jis pamokė ir Jėzų, tad galim teigti, kad Jam buvo pažįstama kvepianti ir tvirta kipariso mediena ir Jo rankos ne kartą apdirbinėjo šį taurų medį.