Kas šiandien žinoma apie pirmąją Amerikos lakūnę ir tragiškai trumpą jos gyvenimą? Labai nedaug. Labai nedaugelis iš viso žino, kad buvo tokia lakūnė. Ji minima enciklopedijose ir aeronautikos istorijoje, bet tik keliomis frazėmis ir tai ne kaip pirmoji JAV pilotė, o kaip to meto žurnalistė ir rašytoja. Bet ji buvo viena iš tų, kurios keitė istoriją.
Ankstyvieji metai
Ankstyvuosius Hariet Kvimbi gyvenimo metus taip pat dengia nemaža paslapties skraistė. Buvo tikima, kad ji gimė 1884 metais Kalifornijos Arroyo Grande apelsinų plantacijose ir baigė privačią mokyklą Amerikoje, o po to - ir Europoje. Kiti tvirtina, kad Hariet Kvimbi gimė 1875 metų gegužės 11 dieną Mičigano valstijos Kouldvoter (Coldwater) vietovėje. Jos tėvas Viljamas ir mama Ursula užsiiminėjo žemdirbyste. Deją, neišliko nei gimimo liudijimas, nei dokumentai apie Hariet ir jos vyresniosios sesers Kiti mokslą mokykloje. Pati Kvimbi niekada neneigė, kad yra iš Kalifornijos.
Jų tėvai turėjo dar du vaikus – dvynius, kurie dėl įvairių ligų mirė dar prieš gimstant Kiti ir Hariet. Pagal 1880 metų surašymo duomenis 5-metė Hariet su savo šeima gyveno savo fermoje, Arkadijoje. Turintys įgūdžius gydyti vaistažolėmis tėvai atvyko iš Niujorko valstijos, nors kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jie buvo imigrantai iš Airijos. 1880 metų pabaigoje jie paliko savo fermą ir išvyko į vakarus, kartu su savimi išsiveždami Kiti ir jos vyrą, o 90-ųjų pradžioje persikėlė į San-Franciską. Tuo metu Hariet siekė aktorės karjeros, bet nepaisant to, kad pasižymėjo neeiliniu grakštumu ir grožiu, bei akivaizdžiu aktorės talentu, pasuko į žurnalistiką. Pirmieji straipsniai atspausdinti 1902 metais „San Francisco Bulletin“, kelios publikacijos paskelbtos miesto laikraščiuose „The Call“ ir „The Chronicle“. Ji rašė apie Monterėjaus menininkų kolonijas ir San Francisko apylinkes. 25-metė Hariet jau turėjo solidų išsilavinimą ir inteligentišką rašymo stilių.
Gyvenimas Niujorke ir drastiški siekiai
Karjera šiame leidinyje truko 9 metus. Per tą laiką Kvimbi parašė daugiau nei 250 straipsnių apie namų ūkį, konsultavo darbo paieškos, šeimyninio biudžeto klausimais, mokino, kaip gyventi turint nedideles pajamas, kaip ir kur remontuoti savo automobilius o taip pat paskelbė kelias dramines apžvalgas. Tuo pačiu metu bendradarbiavo ir kituose leidiniuose, kur pasirašinėjo vyriškais ir moteriškais slapyvardžiais. Gana greitai tapo žinoma Niujorko žurnaliste ir rengė foto reportažus iš Kubos, Europos, Egipto, Islandijos ir Meksikos.
Bet Kvimbi troško labiau įkvepiančių užduočių. Jos noras išsipildė 1906 metais, kai gavo užduotį parašyti apie Vanderbilt automobilių lenktynes. Savo skaitytojams pasakojo apie tą jausmą, kurį patyrė važiuodama atviru, 160 kilometrų per valandą greičiu lekiančiu automobiliu. Šis straipsnis pažadino norą domėtis mašinomis ir greičiais – būtent šie siekiai ir atvedė Hariet Kvimbi į aviaciją. 36 metų Hariet Kvimbi jau turėjo savo automobilį ir užkariavo Niujorką savo nepriklausomu būdu. Ji daug keliavo, padėjo savo tėvams ir nuolat plėtė savo interesų ratą.
Skrydžio aistra
Hariet Kvimbi garsėjo, kaip azartiška sportininkė ir patyrusi automobilistė, todėl jos noras išmokti skraidyti buvo logiškas ir nuoseklus. Nuo tos dienos apėmė naujas troškulys – skrydžio aistra. Tą vakarą pasisekė – ir ji ir Moisanas pietavo tame pačiame „Astor“ viešbutyje. Kvimbi netruko susipažinti su garsiuoju pilotu ir jo seserimi Matilda (vėliau ji tapo antrosios licencijos savininke tarp moterų) ir be jokių užuolankų paprašė išmokyti skraidyti. Tuo metu Džonas Moisanas ir jo brolis Alfredas vadovavo aviacijos mokyklai. Tokią pat mokyklą turėjo ir broliai Raitai, tačiau jie nepriiminėjo moterų. Tokios pat tvarkos laikėsi ir Moisanai, tačiau Kvimbi įkalbinėjo Alfredą, kol šis sutiko – matydamas gražią moterį tikriausiai pamanė, kad tai viena iš moteriškų užgaidų, kurios pranyksta po poros dienų. Bet Kvimbi nepamiršo savo noro netgi po Džono Moisano žūties Naujajame Orleane 1910 metų gruodžio 1 dieną
Laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pranešė apie „Aviatorių karaliaus“ žūtį, o laukas, kuriame jis žuvo pavadintas Moisano aerodromu. Bet Džono mirtis neatbaidė drąsių merginų nuo mokslo. Jau kitų metų gegužės mėnesį jos pradėjo mokslus ir gana greitai pasiekė nemažų pasiekimų. Bet nuo pat pirmų dienų abi moterys tylomis ir draugiškai varžėsi dėl teisės tapti pirmąja licencijuota nacijos pilote.
Hariet buvo žinoma, kaip žymi foto žurnalistė, pamilo skrydžius, bet rado laiką atkurti draugystę su senais bičiuliais iš San Francisko teatro – Deividu ir Linda Grifitais (David & Linda Griffith). Jie kūrė begarsius filmus ir užsakydavo scenarijus pas skirtingus autorius, tarp kurių atsidūrė ir Hariet Kvimbi. 1911 metais Grifitai pastatė septynis filmus pagal Hariet Kvimbi scenarijus, taip padarydami ją viena iš pirmųjų moterų- scenarisčių.
1911 metų liepos 31 dieną, po penkias savaites trukusio apmokymo, Hariet laikė pirmąjį Amerikos Aeroklubo egzaminą. Tą patį egzaminą (pakilimas, tūpimas, horizontalus skrydis, aštuoniukė virš aerodromo) laikė ir Matilda Moisan. Hariet nepavyko nutūpti iš pirmo karto, o tai reiškė, kad egzaminas neišlaikytas. Kitą dieną, 1911 metų rugpjūčio 1 dieną Hariet Kvimbi laikė egzaminą dar kartą ir pasiekė tikslumo rekordą, nutūpdama už 7 pėdų ir 9 colių nuo atžymos. Tą pačią dieną egzaminą išlaikė ir Matilda Moisan bei nuolat aviacijos renginiuose dalyvaujanti Blanš Stiuart Skot (Blanche Stuart Scott). Tik ji nebuvo padavusi prašymo licencijai.
Aeroklubo vadovai pastebimai nervinosi – į lakūno licenciją dabar kėsinosi moterys. Pirmaisiais 20 amžiaus metais joms buvo tiesiog nederama priartėti prie naujų veiklų ir technologijų. Moterų invazija į tas sritis, kur dominuoja vyrai, ypatingai į aviaciją buvo neginčijamai draudžiama. Bet neginčijama buvo ir tai, kad Hariet Kvimbi atliko visas užduotis ir įvykdė visus reikalavimus. Per keturis mėnesius ji pavyzdingai išmoko visas 33 pamokas, kartu su instruktoriumi skraidė 4,5 valandos. Aeroklubas ir Jungtinių Valstijų licencijų agentūra (o ji tiesiogiai pavaldi Tarptautinei Aeronautikos Federacijai) neturėjo kito pasirinkimo. Jai įteikta licencija Nr.37, bet tai buvo bendra licencija vyrams, o Hariet tapo pirmąja moterimi-pilote Jungtinėse Amerikos Valstijose ir antrąja pasaulyje (pirmąją licenciją 1910 metais gavo baronienė Raimonda de la Roš iš Prancūzijos). Tos dienos laikraštis replikavo, kad nepaisant anksčiau paskelbtų nuogąstavimų Aeroklubas buvo priverstas pripažinti, kad Nasau Bulvare buvo atliktas meistriškas skrydis. Paradoksalu, bet istoriniai sprendimai kartais daromi labai nenoriai... 1911 metų rugpjūčio 17 dieną antrąja licencijuota JAV pilote tapo Matilda Moisan.
Apie savo pamokas, apie egzaminą ir savo įspūdžius iš padangių Hariet Kvimbi pasakodavo žurnale „Leslie's Illustrated Weekly“. Kvimbi pasistengė nupiešti „didelį aviacijos ateities paveikslą“, kuriame įžvelgė , nuolatiniais maršrutais skraidančius daugiaviečius keleivinius, po visą pasaulį pašto krovinius gabenančius ir specialias užduotis – aerofotografavimą ir kartografavimą atliekančius lėktuvus. Ji taip pat perspėjo dėl per didelio pasitikėjimo savimi ir dėl pavojų, kurie gali ištikti neatsargius ir saugumą ignoruojančius lakūnus. Kvimbi rašė, kad prieš kiekvieną skrydį ji kruopščiai peržiūri visą įrangą ir techniką bei nuolat vadovaujasi nuojautomis dėl oro sąlygų, pasirinkdama tinkamą skrydžio laiką ir vietą.
Lapkričio mėnesį jos abi su Matilda Moisan sukūrė grupę „Moisant International Aviators“, nukeliavo į Mechiko miesto šventę, surengtą naujojo Meksikos prezidento Francisko Madero inauguracijos garbei ir savo pasirodymais stulbino vietinę publiką. Puikiai žinodama šou vertę ji nuolat dėvėjo garsųjį purpurinį kostiumą – juk to meto aviacija didžia dalimi buvo reginys, į kurį susirinkdavo tūkstančiai žiūrovų. Kvimbi beregint patraukė publikos dėmesį – o be to čia dar niekas nebuvo matęs moters ore. Jos pasiekimai darėsi vis labiau pastebimi, o prigimtinis žavesys ir elegancija tik stiprino publikos susidomėjimą. Laikraščiai vadino ją „miela“, „populiaria“, „žavinga“ ir „inteligentiška“. Išliko kelios Kvimbi nuotraukos, kurios liudija, kad laikraščiai buvo teisūs. Vienas žurnalistas pavadino ją „žavinga žaliaake gražuole“. Beje daugelis pirmųjų lakūnių ypatingai daug dėmesio skyrė savo aprangai.
Matilda Moisan su trupe liko tęsti pasirodymus Meksikoje, o Hariet Kvimbi grįžo į Niujorką. Ji turėjo slaptą svajonę – tapti pirmąja moterimi, lėktuvu įveikusia La Manšo sąsiaurį.
Skrydis per sąsiaurį
1909 metais po skrydžio per La-Manšo sąsiaurį, nepaprastai išgarsėjo prancūzas Lui Blerijo (Louis Blériot). Hariet Kvimbi pasiryžo tapti pirmąją moterimi, įveikusią tą patį maršrutą, bet priešinga kryptimi – iš Doverio (Anglija) į Kale (Prancūzija). Baimindamasi, kad šį rekordą pirmoji pasieks europietė, Kvimbi laikė savo sumanymą paslaptyje. Dar būdama Niujorke išsirūpino iš „Leslie's Illustrated Weekly“ išimtines teises teikti žinias ir publikacijas apie skrydį. Po to gavo rekomendacinį laišką pačiam Blerijo ir 1912 metų kovo mėnesį laivu išplaukė iš Niujorko į Angliją. Londone, kaip ji vėliau sakė pati „už gražias akis“ sutarė su „The Mirror“ kad šie finansuos jos skrydį. Paryžiuje susitiko su Lui Blerijo ir vėl sugudravo – užsakė sau naują lėktuvą su 70 a.g. varikliu (tuo metu gamykloje nebuvo nei vieno parduodamo lėktuvo – reikėjo laukti). Tuo pačiu metu pasiskolino kitą, taip pat naują „Blerio XI“ su 60 a.g. varikliu ir išsiuntė jį į Angliją. Abu lėktuvai buvo dviviečiai, tačiau pasiskolintas buvo tiksliai panašus į tą, su kuriuo ji skraidė Amerikoje. Bet tada atsirado kelios nors ir laikinos, bet labai erzinančios kliūtys. Pirmiausia – Prancūzijos pakrantėje pagedo oras. Hardelot kurorte Blerijo turėjo savo angarą, todėl Hariet Kvimbi buvo suplanavusi išbandyti ten lėktuvą ir šiek tiek pasimokyti. Tačiau orai negerėjo, todėl ji parengė nepatikrintą lėktuvą ir slapčia nugabeno jį į Angliją, į Doverio aerodromą. Jis vis dar bijojo, kad kuri nors europietė bus pirma.
Kelias dienas laikėsi blogas oras, trukdęs pakilti į taip trokštamą skrydį. Nuotaiką dar aptemdė liūdna žinia apie lainerio „Titanikas“ žūtį. Kvimbi atskleidė savo planus Gustovui Hameliui, o šis grubiai pažeidė susitarimą ir balandžio 2 dieną ėmė ir nuskraidino per La-Manšą pirmąją moterį – tai buvo Eleonora Deivis (Eleanor Trehawke Davies). Guodė tai, kad ši moteris buvo tik keleivė, tad viltis, kad sąsiaurio nugalėtojos vardas atiteks Hariet, išliko gyva.
O Hamelis? Jis netikėtai atsirado Doveryje ir pasisiūlė padėti Hariet Kvimbi – išbandyti jos lėktuvą ir techniškai konsultuoti. Jis primygtinai reikalavo, kad ji būtinai pasiimtų kompasą – Kvimbi niekada anksčiau nesinaudojo šiuo instrumentu. Jis perspėjo, kad net blogiausiu atveju jis galės ieškoti lakūnės pagal azimutą. Iš tiesų Hamelis netikėjo moters galimybėmis įveikti sąsiaurį. Po to pasišovė persirengti atlasiniu jos kostiumu, paslapčia nuskraidinti lėktuvą per sąsiaurį, nutūpti kur nors pakrantėje susitikti ją ten ir greitai užleisti jai vietą, kad Kvimbi atitektų visa šlovė. Ji atmetė šį avantiūristinį planą.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kodėl 22 mylių pločio sąsiauris buvo laikomas tokiu pavojingu. Tikra tai, kad keli lakūnai ten patyrė nesėkmę ir žuvo. O Hariet Kvimbi tai buvo pirmas skrydis su „Bleriot“, pirmas skrydis pagal kompasą ir pirmas skrydis virš vandens. Pridėkim prie šių aplinkybių lengvą kaip šapas lėktuvėlį, kurio sparnai taip ir nori susiglausti, variklį, dėl kurio beliko melstis, kad veiktų ir rūką, kuris dengė vandens paviršių didžiąją skrydžio dalį. Degalų atsargos irgi neteikė daug vilčių. Kai tik orai pasitaisė Hariet išsirengė į kelią. Hamelis mėgino dar kartą ją atkalbėti, bet gavęs neigiama atsaką galantiškai patikrino lėktuvą.
Ankstyvą 1912 metų balandžio 16 dienos rytą Hariet prabudo pusę ketvirtos ryto ir su visas savo manta išskubėjo į Doverio aerodromą, kur jos jau laukė sunerimę draugai. Oro sąlygos buvo idealios – visiškai giedras dangus ir kas labai svarbu – jokio vėjo. Bet visgi jai teko paskubėti ir išskristi anksčiau, nei kils vėjas. Hariet Kvimbi pakilo 5:30 ryto pamosavo sparnais Doveriui ir plačiu lanku ėmė kilti aukštyn. Vėliau Hariet Paštį aprašė savo skrydį:
„Dangus buvo giedras, bet kur ne kur matėsi debesų lopai ir rūko bei miglos masės ėmė temdyti giedrą. Visiškai nesimatė Prancūzijos krantų, nes juos dengė kylanti migla. Kol kas nebuvo jokio vėjo. Lygus aerodromo laukas sutekė puikias starto galimybes. Aš paisiau misterio Hamelio perspėjimų dėl šalčio skrendant virš sąsiaurio ir kruopščiai tam pasirengiau. Po atlasiniu kostiumu su vilnoniu pamušalu apsivilkau dvejus apatinius šilkinius marškinius, virš jo – ilgą vilnonį apsiaustą, o ant jo – amerikietišką lietpaltį. Ant pečių užklojau platų ruonio kailiuką. Bet ir tai nepatenkino rūpestingų mano draugų. Paskutinę minutę kažkas iš jų perdavė man didelę karšto vandens pūslę, o misteris Hamelis primygtinai reikalavo, kad pririščiau ją prie savo liemens, kaip kokią didžiulį medalį.
Buvo pusė šešių ryto, kai mano lėktuvas atsiplėšė nuo žemės. Pasirengimai buvo trumpi - keli greiti ir nuoširdūs rankų paspaudimai ir variklis pradėjo veikti 1200 apsukų per minutę greičiu. Pakėliau ranką ir daviau signalą atleisti mane. Po to pakilau. Variklio garsas užgožė apačioje esančių žmonių šūksnius ir sveikinimus. Po kelių akimirkų jau buvau ore ir nuolat kilau didžiuliu ratu. Po 30-ies sekundžių jau buvau pusantro tūkstančio pėdų aukštyje (apie 500 metrų). Iš čia matėsi Doverio pilis, ji dalinai skendo migloje ir pajutau artėjančią grėsmę. Pasukau link pilies flagštoko, nes buvau prižadėjusi „Mirror“ fotografams ir kino operatoriams, kad praskrisiu pro juos.
Netrukus praskridau uolas ir jau buvau virš sąsiaurio. Žemai apačioje mačiau vilkiką su „Mirror“reporteriais ir fotografais, Leisdamas juodus dūmus jis plaukė ta pačia kryptimi, bet aš beregint jį pralenkiau. Didėjantis rūkas netrukus apgaubė mane migla. Nesimatė Prancūzijos krantų, aš nieko nemačiau nei prieš save, nei po savimi, tad vienintelis darbas dabar buvo akylai stebėti kompaso rodyklę. Norėdama išskristi iš debesų nuleidau lėktuvo nosį ir tai atnešė nemažai bėdų – užsipylė karbiuratorius ir variklis ėmė veikti su pertrūkiais. Išlyginau vėl ir pasirengiau leistis ant vandens, tikėdama kad smūgis bus kaip įmanoma švelnesnis. Tačiau čia variklis vėl pradėjo veikti ritmingai.
Mano rankas dengė ilgos škotiškos vilnonės pirštinės – jos patikimai saugojo nuo šalčio ir rūko; bet lėktuvas pasidengė drėgme, mano veidas taip pat rasojo, tad turėjau užsidėti akinius, o pro juos labai blogai matėsi. Nuskrisdavau po mylią per minutę. Atstumas nuo Doverio iki Kale – tik 25 mylios ir aš žinojau, kad jau turėčiau matyti žemę, jei tik nusileisčiau žemiau debesų. Iš 2000 pėdų aukščio (apie 660 metrų) nusileidai iki tūkstančio. Tiesiai į veidą švietė saulė, o mano žvilgsniui atsivėrė balta ir smėlėta Prancūzijos pakrantė. Buvau laiminga, bet negalėjau rasti Kale. Aš gerai žinojau kranto liniją, tačiau niekaip negalėjau nustatyti, kur esu. Pasiryžau išžvalgyti vietovę iš arčiau, nusileidau į 500 pėdų aukštį ir pasukau pagal krantą. Netikėtai kilo vėjas ir ėmė ristis didelės bangos. Ieškodama tinkamos aikštelės nuskridau nedidelį atstumą gilyn į žemyną. Apačioje mačiau sudalintus žemės sklypus, tad nenorėdama gadinti fermerių laukų, nusprendžiau tūpti ant pajūrio smėlio. Man pavyko iš pirmo karto. Iššokau iš savo lėktuvo – pakrantėje daugiau nieko nebuvo. Bet tai truko tik kelias akimirkas – iš visų pusių link manęs bėgo vyrai, moterys ir vaikai. Visi jie plepėjo prancūziškai, tačiau man pavyko suprasti, jog jie žinojo, kad perskridau sąsiaurį. Šie paprasti žvejai žinojo, kas įvyko. Jie sveikino vienas kitą, kad pirmoji La Manšą perskridusi moteris nutūpė jų pakrantėje“.
Vietiniai žvejai vaišino ją šampanu ir nešė ant rankų. Tos dienos nuotraukose užfiksuota laiminga ir triumfuojanti Hariet. Pati ji pasakojo paprastais žodžiais: „Sėdau į savo automobilį ir išvažiavau į Kale... kad laiku spėčiau į greitąjį traukinį, kuris turėjo nugabenti mane į Paryžių septintai valandai vakaro... labai pavargusi, bet labai laiminga moteris...„ Vėliau laikraščiuose buvo rašoma, kad tokia kelionė per sąsiaurį yra ne mažiau sudėtingesnė, nei skrydis per visą šalį. Amelija Erhart kartą parašė, jog Kvimbi skrydis buvo „ko gero pavojingiausias sunkesnio už orą aparato skrydis, kurį atliko moteris....“
Nors atšiauri Prancūzijos pakrantė reikalavo nemažo sluoksnio storų rūbų, Kvimbi pozavo reporteriui su grakščiu pilotės kostiumu, kurį sukūrė pati. Ji dėvėjo spalvingą, gerai prigludusį žydrą šilkinį kostiumą su kepure gobtuvu ir pilka kailine mantija, vandens nepraleidžiančiu apsiaustu ir ruonio kailiuku. Skrendant plaikstėsi mėlyno šilko skraistė. „Vilkėjau tuos rūbus, kad vis žinotų jog ten aukštai skrenda moteris“ – aiškino lakūnė.
Nepaisant to, kad Hariet pasiekė milžinišką tais laikais pergalę, ji nesusilaukė tokio dėmesio, kokį prieš tris metus pelnė Lui Blerijo. „London Daily Mirror“ redakcija pasakojimą apie skrydį įdėjo į aštuntą puslapį, nes visą pirmąjį puslapį užėmė didžiulės antraštės apie „Titaniko“ netektį.
Harriet Quimby pagaliau tapo „Padangių Karaliene“ – ji buvo pagerbta Paryžiuje ir Londone.
Trumpas, bet turiningas gyvenimas
Po šio skrydžio Hariet Kvimbi grįžo į Niujorką kaip dviejų kontinentų įžymybė ir atnaujino parodomuosius skrydžius. Deja, jos karjera nebuvo ilga – 1912 metų liepos mėnesį su nauju dviviečiu „Bleriot“ dalyvavo kasmetiniame Bostono aviacijos sąskrydyje, kuris buvo surengtas prie Dorčesterio įlankos (Masačūsetso valstijos Squantum Harvardo lauke). Ten aviacijos šventės jau buvo rengtos 1910 ir 1911 metais. Šis sąskrydis nesisekė jau nuo pat pradžių – vietinių rėmėjų grupė susikivirčijo su Amerikos Aeroklubu, kuris nustatinėjo taisykles visuose sąskrydžiuose. Todėl daugelį įžymybių surinkusi aviacijos šventė baigėsi su 25000 dolerių skolomis ir nutrauktomis licencijomis septyniems pilotams. Negana to, šis sąskrydis atnešė dviejų svarbiausių asmenų mirtį.
Antroji sąskrydžio diena – liepos 1-oji prasidėjo gerai, vyko sėkmingi skraidymai. Pasibaigus varžyboms, prieš šeštą vakaro Kvimbi buvo paprašyta paskraidinti renginio organizatorių Viljamą Vilardą (William Willard). Jie turėjo skristi apie aštuonias mylias į įlanką ir aplenkti Bostono švyturį. Žinomo piloto Čarlzo F. Vilardo tėvas Viljamas prieš dvi dienas metė monetą su kitu savo sūnumi Hariu, norėdami išsiaiškinti, kuris iš jų galės paskraidyti keleivio vietoje su garsiąja lakūne. Laimėjo tėvas ir dabar jis tikėjosi, kad šiuo skrydžiu padarys sau ir jo rengiamam šou gerą reklamą. Juk jis investavo į šį reikalą nemažus šeimos pinigus.
Kvimbi sėdėjo pirmoje naujo „Bleriot“ (tai tas pats lėktuvas, kurį užsisakė būdama Paryžiuje) sėdynėje. Po ja į kairę ir į dešinę tiesėsi balti sparnai. Didžiulis, beveik 90 kilogramų sveriantis Vilardas įsiropštė į sėdynę už Hariet nugaros ir atsainiai paskyrė Erlą Ovingtoną (Earle Ovington) vietoje savęs, bet tik tuo atveju, jei pateks į katastrofą...
Lėktuvo svorio centras buvo ties sparnais, todėl Vilardo svoris padėjo išlaikyti pusiausvyrą. Mat kai Kvimbi skraidydavo viena, pakraudavo į keleivio vietą smėlio maišą. Tai padėdavo apsisaugoti nuo pernelyg didelio uodegos kilimo. Pakilę jie apskrido lauką ir nuskrido į rytus link švyturio, pakildami į 6000 pėdų aukštį.
Grįžtantis nuo švyturio „Bleriot“ leidosi tokiu pat dideliu lanku ir suko į rytus, kol pasiekė Neoponset upės žiotis. Hariet apsuko ratą virš Dorčesterio įlankos. Tada lėktuvas pradėjo sklęsti stačiau ir visiškai netikėtai 1500 pėdų aukštyje nėrė nosimi žemyn. 5000 siaubo apimtų žiūrovų akivaizdoje Vilardas nuskriejo tiesiai virš „Bleriot“ nosies. Atrodė, kad Kvimbi pavyko suvaldyti lėktuvą, tačiau po dviejų sekundžių išsviesta ir ji... Smūgis į seklius Dorčesterio įlankos vandenis buvo mirtinas, o lėktuvas nusklendė ir nusileido dumbliname krante.
Iki šios dienos neaišku, kodėl lėktuvas taip netikėtai smigo žemyn. Amžininkai stebėjosi, kad nevaldomas ir tuščias lėktuvas gana sklandžiai priartėjo prie įlankos ir tik tada apsivertė. Ilga laiką buvo perdėtai išpūstas teiginys, kad lėktuvas nebuvo apgadintas – iš tiesų jis buvo gana stipriai ir nepataisomai aplaužytas.
Rytiniame kitos dienos „Boston Globe“ buvo rašoma, kad šis incidentas „yra pati didžiausia tragedija per visą Amerikos aviacijos švenčių istoriją, privertęs moteris klykti, o vyrus - pajusti širdies skausmus“. Ten pat buvo sakoma, kad „... niekas negali paaiškinti tragedijos priežasčių“.
Tačiau kiti ekspertai ginčijo Ovingtono teoriją. Pripažindama kad toks patyręs pilotas turi visai pagrįstą ir garbingą nuomonę „The Globe“ paskelbė, jog „kruopšti tos mašinos dalies patikra atsižvelgiant į Ovingtono teoriją, nepatvirtino jo teiginių. Akivaizdus misterio Ovingtono išvadų klaidingumas įrodomas pateikiant foto nuotraukas“. Į Ovingtono teiginį, kad atsipalaidavusios traukės iššaukė kontrolės praradimą „The Globe“ replikavo: „Šį rytą buvo atliktas eksperimentas, kurio metu įrodyta, kad traukės.... negalėjo atsipalaiduoti nuo vairalazdės. Taip pat įrodyta, kad traukės niekaip negali susipainioti, nes jos apsaugotos nuo kontakto viena su kita“.
Šie eksperimentai parėmė Kvimbi mechaniko iš Prancūzijos teiginį, kurį „The Globe“ pavadino „rūsčiu ir negailestingu“ tam pačiam Ovingtonui, kuris praėjus vos kelioms minutėms po incidento jau buvo suformulavęs savo nuomonę ir išsakė ją šalia stovėjusiems draugams, tarp kurių buvo ir mechanikas Hardis. Tuomet jis atšovė Ovingtonui: „Per stačiai sklendė. Lėktuvas tiesiog prarado pusiausvyrą“. Jis labai abejojo ar iš viso galėjo būti kokios nors mechaninės priežastys. „Prieš išridenant lėktuvą iš angaro aš pats asmeniškai patikrinau kiekvieną varžtą ir veržlę ir visas traukes. Aš taip darydavau visada ir niekada nebūčiau leidęs mis Kvimbi užimti jos vietos ir tuo labiau – skraidinti keleivį. Aš privalėjau būti tikras, kad lėktuvas yra parengtas tobulai. Bet kas galėjo atsitikti? Galiu tik pasakyti, kas nuolat ištikdavo „Bleriot“ monoplanus... Didžioji incidentų dalis su šiais lėktuvais yra stebėtinai panašūs. Visais tais atvejais buvo prarasta pusiausvyra“.
Liepos 3 dienos „The Globe“ parėmė Hardžio teiginius savo informacija: „Pasirodo, kad panašūs atvejai ne kartą yra atsitikę Prancūzijoje. Visi atvejai buvo mirtini ir beveik visi – su „Bleriot“ monoplanais. Prancūzijos vyriausybė šiuo metu tiria šios rūšies incidentą su dar vienu „Bleriot“ monoplanu. Manoma, kad tai kyla dėl fiuzeliažo išlinkimolėktuvo gale“.
„The Globe“ prisiminė, kad Džonas Moisanas taip pat žuvo su monoplanu, kuris buvo sukurtas pagal naujausio „Bleriot“ lėktuvo pavyzdį.
Liudininkai kaip visada turėjo savų versijų – nutrūkusi traukė, lūžęs fiuzeliažas, netikėta „oro duobė“, Hariet apsvaigimas ar net apalpimas, staigus keleivio judesys į priekį. Viena iš istorijų teigė: „Lauke buvo pakankamai daug žmonių, kurie jautė, kad Vilardui nėra jokios būtinybės skristi. Jau ilgą laiką jis buvo pervargęs nuo pasirengimo šiai šventei. Jis buvo nervingas ir įsitempęs, todėl jo bičiuliai manė, kad jam neverta kilti į orą“.
Lemtinga buvo ir tai, kad sėdynės neturėjo saugos diržų. „The Globe“ rašė, kad prieš pakildama Kvimbi persijuosė plačiu savo gamybos diržu ir tai nieko nestebino. Keista buvo vėliau – ji niekaip negalėjo iškristi neatsijuosusi šio diržo. Bet kas tada galėjo žinoti apie tas jėgas, kurios veikia lakūną staigaus smigimo metu? Beje, visais ankstesniais atvejais, įskaitant Džono Moisano žūtį, skrydžio metu lakūnai būdavo išsviedžiami iš „Bleriot“ monoplanų. Kiti spėliojo, kad sunkus ir emocingas Vilardas netikėtai pasilenkė į priekį, norėdamas kažką pasakyti Hariet.... O po to, kai jis iškrito lakūnė nesugebėjo atstatyti pusiausvyros.
Hariet Kvimbi menedžeris Leo Stevensas teigė, kad tikroji nelaimės priežastis buvo staigus Vilardo judesys pirmyn, norint kažką pasakyti lakūnei. Žinomas oreivis ir brolių Raitų bičiulis prieš skrydį asmeniškai perspėjo Vilardą nesijudinti iš savo vietos jokiomis aplinkybėmis. „Buvo būtina jį perspėti, nes žinojau, kad Vilardas yra impulsyvus žmogus. Daug kartų kalbėdamas su juo mačiau, kaip jis pašokdavo iš savo vietos norėdamas išsakyti ką tik atsiradusią mintį... Neabejoju, kad besibaigiant skrydžiui, Vilardas buvo taip sužavėtas Mis Kvimbi meistriškumu, kad akimirkai pamiršo apie judesio pavojingumą ir netikėtai išsitiesė į priekį (Kvimbi buvo beveik per metrą nuo jo) tam, kad sušuktų savo sveikinimus“.
Hariet Kvimbi buvo prietaringa moteris, nešiojo „laimingus“ papuošalus ir niekada neskraidė sekmadieniais. Nepriklausoma ir svajinga Hariet niekada nebuvo aktyvi moterų teisių judėjimo dalyvė ir nepritarė sufražistėms. Savo straipsniuose ji pasisakė prieš korumpuotus politikus, nesirūpinimą vaikais, prieš nesaikingas medžiokles ir už nykstančių gyvūnų išsaugojimą. Žmonėms labai patiko Kvimbi žavesys ir stiliaus jausmas, bet nepaisant to ji visą laiką išliko vieniša ir nėra kokių duomenų, kad ji būtų ištekėjusi ar turėjusi vaikų.
Po jos mirties Amerika neteko vieno iš stipriausių savo „advokatų“ ir atsiliko nuo Anglijos ir Prancūzijos gamindama savos konstrukcijos lėktuvus, užtikrindama lakūnų saugumą ir panaudodama lėktuvus komercinėje bei humanitarinėse srityse. Tačiau novatoriški Kvimbi pasiekimai atvėrė kelią į aviaciją kitoms moterims – tarp jų buvo ir žymioji Amelija Erhart. Akivaizdu, kad jau 1912 metais jos vizijos toli pralenkė amžininkų svajones. Kvimbi rašė: „Lėktuvas turi būti prieinamas moterims. Aš nematau priežasties, kodėl jos negalėtų padidinti savo pajamas skraidindamos keleivius tarp gretimų miestų, gabenti krovinius, fotografuoti ar vadovauti aviacijos mokykloms“.Iš tiesų tuo metu mažiau nei penki milijonai JAV moterų dirbo toli nuo namų. Kvimbi padrąsino moteris atskleisti savo potencialą ir pati rodė pavyzdį – ji vairavo automobilį, fotografavo, daug keliavo viena ir skraidė. Pagrindinis jos drąsos įrodymas – pirmos JAV ir antroji pasaulyje moters – pilotės licencija.
Sunkoka vienareikšmiškai apibrėžti Kvimbi pomėgius – ji mėgo keliauti, rašė scenarijus kino filmams ir skraidė. Ji tiesiog mylėjo gyvenimą, o jos talentai tą gyvenimą pripildė įspūdingu turiniu.
Hariet Kvimbi palaidota 1912 metų liepos 4 dieną Niujorko Woodlawn kapinėse. Ji buvo su ta pačia suknele, kurią turėjo vilkėti per jos garbei iškeltus pietus. Po metų lakūnės palaikai perkelti į Valhalos Kenisco kapines Niujorke.
1991 metų balandžio 27 dieną žavingos ir mįslingos, universalių talentų moters portretas atspausdintas ant 50-ies centų JAV oro pašto ženklo. Tuo metu tai buvo vienintelė moteris, nusipelnusi tokios garbės.
„What Killed Harriet Quimby?“ Yankee magazine/1979/9
„U.S. Women in Aviation through World War I" ("Smithsonian Institution Studies in Air and Space"/Claudia M. Oakes/2)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą