2008 m. birželio 16 d., pirmadienis

Šventasis Arnoldas Janssenas

Romos Katalikų bažnyčios kunigas, Dievo žodžio bendruomenės misijos steigėjas Šventasis Arnoldas Jansenas gimė 1837 metų lapkričio 5 dieną Vokietijos Goch mieste, prie pat Olandijos sienos, prekių vežėjo Gerhardo Janseno ir Anos Katarinos šeimoje. Arnoldas Jansenas buvo antras vaikas Jansenų šeimoje. Kartu su juo augo penki broliai ir dvi seserys. Nuo pat vaikystės tėvai įskiepijo jam gilų katalikiška tikėjimą. Tėvas Gerhardas dažnai primindavo vaikams apie Bažnyčios stoką kitose šalyse, apie misijas Indijoje ir nesėkminga krikščionių pasidalijimą Vokietijoje. Nuo spalio iki balandžio mėnesio jie kartu kalbėdavo rožinį dėl visuotinės Bažnyčios ir visada užbaigdavo jį malda iš Jono Evangelijos:
„Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.“

Nuo to laiko Arnoldas Jansenas visą gyvenimą išliko ištikimas Rožinio maldai ir ypatingai mylėjo Dievo Žodį bei Eucharistiją. Tėvas išmokė ištikimybės Šventajai Dvasiai.
Į kunigus įšventintas 1861 metų rugpjūčio 15 dieną Miunsterio diecezijoje. Paskirtas mokyti gamtos mokslų ir matematikos į Bocholt (Vestfalija) vidurinę mokyklą. Buvo griežtas ir teisingas mokytojas. Dėl gilaus pasišventimo Šventajai Jėzaus širdžiai paskirtas Diecezijos apaštališkos maldos vyresniuoju. Didžiąją laisvalaikio ir atostogų dalį jis paskirdavo maldos stiprinimui parapijoje ir vokiškai kalbančiose šalyse. Šis apaštalavimas padrąsino jį atsiverti kitų denominacijų krikščionims. Jansenas daug meldėsi dėl Vokietijos krikščionių suvienijimo. Augo supratimas, kad Bažnyčios misija turi plėstis į visą žmonių giminę.
Palengva jis vis labiau įsitikino, kad dvasiniai žmonių poreikiai peržengia diecezijos ribas ir iššaukia susirūpinimą dėl universalios Bažnyčios misijos. Jis nusprendė pašvęsti save Vokietijos bažnyčios atgaivinimui ir mesijinei atsakomybei. Su šia mintimi 1873 metais pasitraukė iš mokytojo pareigų ir 1874 metais išleido pirmąjį „Mažąjį Šventosios Širdies Pasiuntinio“ numerį. Tai buvo patrauklus mėnesinis žurnalas, pateikiantis žinias apie misijų veiklą. Jis skatino vokiškai kalbančius katalikus pagelbėti misijų veikloje.
Tuo metu Vokietijoje buvo sunkus laikas Katalikų Bažnyčiai. Kancleris Otto von Bismarkas ėmėsi kampanijos „Kulturkampf“ („Kova už kultūrą“) ir išleido visą antikatalikiškų įstatymų seriją. Daugelis kunigų ir vyskupų buvo suimti ir ištremti. Šioje chaotiškoje situacijoje Jansenas pasiūlė, kad daugelis išvarytų kunigų keliautų į užsienio misijas arba padėtų šias misijas parengti. Lėtai ir užtikrintai su nedideliu Honkongo apaštališkojo vikaro pritarimu Jansenas suprato, kad Dievas pašaukė jį įveikti šią sunkią užduotį. Daugelis sakė, kad jis nėra tinkamas šiam darbui, kiti tvirtino, kad ne tie laikai. Arnoldas atsakydavo: „Dievas išbando mūsų tikėjimą pasiūlydamas visiškai naujus sprendimus kaip tik tuo metu, kai Bažnyčioje viskas griūva“.
Arkangelo Mykolo Misijų namai

1874 metų gruodžio mėnesį Rormundo vyskupas J. A. Paredis rašė: „Pas mane buvo rektorius iš Kempeno Jansenas. Tik pagalvokite, jis nori pastatyti misijų namus – ir jis yra beturtis. Jis arba kvailus arba šventas“. Su daugelio vyskupų pritarimu ir pagalba Jansenas nupirko žemės plotą Steyl (Nyderlandai) ir 1875 metų rugsėjo 8 dieną įsteigė misijų namus, kuriuos pavadino „Arkangelo Mykolo Misijų namais“. Per kelis metus čia misijoms pasirengė seminaristai, kunigai ir vienuoliai. Iš čia 1879 metų kovo 2 dieną į Kiniją išsiųsti pirmieji du misionieriai – Jozefas Freinademetsas (Joseph Freinademetz) ir Jonas Anceris (John Anzer).
Studentų skaičius augo, todėl 
reikėjo statyti naujus pastatus. Steyl publikacijos padėjo skelbti pašaukimus ir rasti tam būtinas lėšas. 1876 metų sausio mėnesį Arnoldas Jansenas atidarė savo spaustuvę. Ši spaustuvė gana greitai tapo labai populiari – čia dirbo gerai apmokyti Broliai. Po 25 metų mėnraštis „Stadt Gottes“ ("Dievo Miestas") jau buvo leidžiamas 200 000 egzempliorių tiražu, o Šventojo Mykolo kalendorius – daugiau nei 700 000 egzempliorių tiražu. Šios publikacijos lėmė susidomėjimą užsienio misijomis Vokietijos Bažnyčios ribose. Arnoldas Jansenas pradėtas vadinti „misijų animatoriumi“. Tūkstančiai pasauliečių aukojo savo laiką ir pastangas misijų išplitimui vokiškai kalbančiose šalyse platindami Janseno spausdintus žurnalus. Nuo pat pradžių naujoji kongregacija vystėsi kaip Brolių ir Kunigų bendruomenė.
Ilgainiui spaustuvė išgarsino Steyl, kaip misionieriško įkvėpimo centrą. Tėvas Jansenas buvo jėzuitiškų dvasinių pratybų pradininkas vokiškai kalbančiose šalyse. Kiekvienais metais šiose pratybose dalyvavo tūkstančiai šventikų ir pasauliečių, kurie parsinešdavo namo maldos dvasią. Be to kiekvienas parsinešdavo namo kelis rožinius. Ko gero mažai pasaulyje žmonių padovanojo tiek rožinių, kiek Arnoldas Jansenas !
Ne visi, kurie beldėsi į Steyl duris su troškimu padėti misijoms, norėjo tapti pašvęstaisiais. Daugelis iš jų troško savo darbu prisidėti prie misijų sėkmės. Arnoldas Jansenas mielai juos priimdavo, netgi jei tai nebuvo jo plano dalis. Taip atsirado Broliai. Arnoldas Jansenas suteikdavo techninį ir profesionalų išsilavinimą ir vėliau paskirdavo į atsakingas pareigas. Tokiu būdu jis sukūrė naują ne pašvęstųjų brolių bendruomenę. Šios Bendruomenės darbas ir maldos ypatingai prisidėjo prie misionieriškų bendruomenių augimo, užtikrino tiek materialinę, tiek dvasinę misijų veiklą. Čia, kaip ir kitose srityse Arnoldas Jansenas buvo pionierius ir suprato, kad Dievas veda jį ypatinga kryptimi.
Pirmajame Generalinės Kolegijos vyresniųjų susirinkime 1885 metais bendruomenė įvardijo save, kaip vienuoliška kongregacija, kurią sudaro pašvęstieji ir broliai. Ji pasivadino „Dievo Žodžio Bendruomene“ (Societas Verbi Divini, SVD). Savo tikslu laikė Evangelijos skleidimą nekrikščioniškose tautose. Pats Arnoldas Jansenas išrinktas pirmuoju generaliniu vyresniuoju.
Moteriškos kongrgacijos

Savanorių tarpe buvo tiek vyrai tiek moterys. Praktiškai nuo pirmos dienos bendruomenėje tarnavo moterų grupė, kurioje buvo palaimintoji Marija Helena Štolenverk (Maria Helena Stollenwerk, beatifikuota 1995 metų gegužę). Bet jos norėjo tarnauti kaip vienuolės – seserys. Ištikima ir pasiaukojanti tarnystė bei pripažinimas, kad moterys vaidina svarbų vaidmenį misijose paskatino Arnoldą 1889 metų gruodžio 8 dieną įsteigti „Šventosios Dvasios Misijos seserų“ (jos vienuolės vadinamos „Šventosios Dvasios tarnaitės seserys“) kongregaciją. Pirmosios seserys išvyko į Argentiną 1895 metais.
1896 metais Jansenas atrinko kelias seseris dar vienai atšakai - 1896 metų rugsėjo 8 dieną įkūrė uždarą „Šventosios Dvasios Adoracijos seserų“ („Šventosios Dvasios nuolatinės adoracijos tarnaitės- seserys“) kongregaciją. Pagrindinė šių seserų misija – nenutrūkstama Švenčiausiojo Sakramento adoracija, malda dieną ir naktį palaikant dvi aktyvias misijų kongregacijas.
Dvasingumas

Arnoldas Jansenas mirė 1909 metų sausio 15 dieną. Tuo metu jam buvo 71 metai, 2 mėnesiai ir 10 dienų. Išorinė Steyl sėkmė nebuvo svarbiausia jos steigėjo gyvenime. Visų pirma jis troško, kad bendruomenės ir broliai bei seserys meile ir drąsa atsilieptų į Dievo valią. Sekimas Dievo valia buvo pagrindinis viso jo gyvenimo tikslas. Arnoldas Jansenas sprendimus priimdavo ne greitai, pageidaudavo surinkti visą būtiną informaciją ir konsultuotis su kompetentingais žmonėmis. Bet kai tik suprato, kad šis projektas - Dievo valia, drąsiai žengė pirmyn ir nekreipė dėmesio į kritiką bei įvairias nuomones. Savaime suprantama, kad jį jaudino svetimi komentarai ir nuomonės, bet jis tai priimdavo, kaip privalomą iškęsti. Tai buvo jo kelias sekti nukryžiuotąjį Kristų.
Jis dažnai cituodavo laiško Žydams ištrauką: „Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd. 10; 7) ir stengėsi įgyvendinti tai savo gyvenime. Pirmiesiems misionieriams Kinijoje jis sakė: „Eikite į Kinija. Jūs nežinote, ką Dievas rengia Jums; ar atneš jūsų pastangos vaisų ar ne... Susidurkite su ateitimi, kurios nepažįstate, su tikėjimu. Eikite į šį nuodėmingą pasaulį, laikydamiesi mylinčio Dievo rankos“ („Mažasis Pasiuntinys“ Nr. 6, 1879. Pamokslas Tėvo Anzero ir Freinademeco išvykimo ceremonijos metu).
Tai buvo nuoširdus palinkėjimas dar ir dėl to, kad jis pats stengėsi gyventi tokiu būdu. Faktiškai tie žodžiai yra Arnoldo Janseno dvasingumo raktas. Meilė Triasmeniam Dievui buvo aukščiau visko.
Antroji mėgiama Janseno citata buvo iš Jono Evangelijos: „ Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn3;16). Jis su džiaugsmu stengėsi įgyvendinti Dievo planą pasidalinant savo gyvenimu su visa žmonija. Tai buvo jo apaštališko entuziazmo, dvasingumo ir gyvenimo prasmės šaltinis.
Šventasis Arnoldas Jansenas ypatingai sekė Biblijiniu gyvenimo būdu, o jo santykis su Trejybe buvo be galo gilus ir asmeniškas. Jis nebuvo geras oratorius, bet liudininkai teigia, kad kai Jansenas kalbėdavo tikėjimo temomis, tapdavo ypatingai įkvėptas. Daugelis charakterizavo Arnoldą Janseną kaip „žmogų, kuris nuolat gyvena Dievo akivaizdoje“. Tie žmonės, kurie jį supo ir visa jų prigimtis jam liudijo apie Dievo buvimą. Nuo to laiko, kai jis buvo gamtos mokytoju – visa gamtos įvairovė, Visatos begalybė, spalvų grožis – viskas liudijo Dievo buvimą. Netgi žmogaus rankomis sukurti stebuklai ir žmonių akys kalbėjo jam apie Dievą ir apie tai jis nuolat kalbėdavo savo konferencijose. Jis sukūrė maldą, kurią garsiai skaitydavo kiekvieną valandos ketvirtį – toks buvo jo Dievo šlovinimo būdas. Šio pavyzdžio laikėsi ir visi Kongregacijų nariai.
Toks artumas Trejybei, kuri gyvena kiekviename padėjo jam atverti širdis visiems. Nes jis Dieve jis rado žmogiškumą. Jo kelias į Dievo širdį ėjo per praktinę Meilės žmonėms išraišką. Savo dvasinio gyvenimo rezultatą jis apibendrino žodžiais „Leiskite Trejybei karaliauti Jūsų širdyse ir visų žmonių širdyse“.
Visas jo gyvenimas užpildytas nuolatine Dievo valios paieška, didžiuliu tikėjimu Dievo Apvaizda ir sunkiu darbu. Po jo mirties Kinijoje, Italijoje, Argentinoje, Austrijoje, Brazilijoje. Papua Naujojoje Gvinėjoje. JAV, Čilėje, Japonijoje ir Filipinuose dirbo 430 kunigų, 600 vienuolių, 450 misionierių ir adoracijos seserų. Dievo žodžio bendruomenė turėjo 6 mokymo įstaigas. Šis darbas buvo laiminamas nuolatiniu ir nenutrūkstamu jo įsteigtų bendruomenių augimu: daugiau nei 6000 Dievo Žodžio misijų aktyviai veikia 63 šalyse, dirba daugiau nei 3800 Šventosios Dvasios seserų ir daugiau nei 400 Šventosios Dvasios Nuolatinės Adoracijos seserų.
Šiuo metu visuose kontinentuose dirba daugiau nei 10000 didžiulės Arnoldo Janseno šeimos narių.
Beatifikacijos apžvalga

Beatifikacijos byla pradėta 1935 metais.
Informatyvinis Rormond (Nyderlandai) procesas pradėtas 1938 metų lapkričio 28 dieną.
Dekretas apie įvedimą į bylą 1942 metų liepos 10 dieną.
Procesas “super miris” pradėtas Trire (Vokietija) 1944 metų sausio 18 dieną.
Ypatingąjį posėdį “in specie”, pradėtą 1972 metų spalio 10 dieną, tų pačių metų lapkričio 28 dieną palaikė Plenarinis Susirinkimas.
1973 metų gegužės 10 dieną išleistas dekretas dėl Didvyriškų Ypatybių.
1973 metų liepos 6 dienos dekretu, po dviejų procesų Triro Kurijoje paskelbta apie stebuklo buvimą.
1975 metų sausio 14 dieną surengtas specialus Teologų Konsultantų suvažiavimas dėl stebuklo.
1975 metų gegužės 23 dieną paskelbta apie beatifikacijai reikalingų stebuklų patvirtinimą
1975 metų spalio 19 dieną Popiežius Paulius VI paskelbė Armoldą Janseną Palaimintuoju.
Kanonizacijos patvirtinimas

Kanonizacijai pateikta Pamelos Avenaloza išgijimo byla. Nuo 1999 metų birželio 25 iki spalio 20 dienos Filipinų Apaštališkasis Baguajo Vikariatas vykdė parapinę apžvalgą. 2000 metų balandžio 7 dieną šią apžvalgą patvirtino Šventųjų Reikalų Kongregacija.
2000 metų rugpjūčio mėnesį Apaštališkasis Baguajo Vikariatas vykdė papildomą apžvalgą, kuri patvirtinta 2000 metų lapkričio 17 dieną.
Medicininėmis konsultacijomis tirtas 2002 metų balandžio 18 dienos įvykis. Nustatyta, kad „rimta kaukolės smegenų trauma su epiduralinės hematomos susidarymu dešinėje pusėje, gili koma su centrine asfiksija, endokrinaline hipertenzija ir maumenėlio lūžiu“ išgydyta greitai, visiškai, be pasekmių ir moksliškai nepaaiškinamu būdu.
2002 metų spalio 18 dieną įvyko konsultacinis teologų pasitarimas, o lapkričio 19 dieną – kardinolų ir vyskupų posėdis dėl galimybės teigti, jog buvo stebuklas. Abeijų pasitarimų reakcija buvo teigiama.
2002 metų gruodžio 20 dieną dalyvaujant Popiežiui Jonui Pauliui II paskelbtas dekretas apie stebuklą.
Kanonizavimas
„Tautos ateis prie tavo šviesos
ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“. (Iz 60: 3).

Pranašiškas naujosios Jeruzalės vaizdas, skleidžiantis Dievo šviesą visiems žmonėms labai ryškiai iliustruoja Šventojo Arnoldo Janseno gyvenimą ir nenuilstamą apaštalavimą. Jis su užsidegimu vykdė kunigišką darbą, skleisdamas Dievo Žodį masinės informacijos priemonių, ypatingai spaudos pagalba.
Jis nesibaimino kliūčių. Jis mėgo kartoti: „Gerosios Naujienos skelbimas yra pirma ir svarbiausia Meilės artimui išraiška“. Dabar jis iš Rojaus padeda tikinčiai šeimai ištikimai keliauti tomis gairėmis, kurias jis paliko liudyti nuolatinę Bažnyčios Evangelizacijos misijos vertę“
Jonas Paulius II (homilija per Arnoldo Janseno paskelbimą šventuoju 2003 metų spalio 5 dieną).
Arnoldas Jansenas ir Jozefas Freinademecas kanonizuoti 2003 metų spalio 3 dieną. Tai paskelbė popiežius Jonas Paulius II. Jansenas kanonizuotas po to, kai Filipinuose stebuklingai pasveiko dviračiu važiavusi ir galvos traumą patyrusi paauglė,. Gydytojai nedavė jam jokių vilčių, tačiau po maldų į palaimintąjį Janseną ji pasveiko.
Katalikų Bažnyčia mini Arnoldą Janseną sausio 15 dieną.
Dievo Žodžio Bendruomenė

(Societas Verbi Divini, SVD), - katalikų vienuolių kongregacija. Pagrindinė veiklos kryptis – misionieriška veikla ir tautų evangelizacija. Kongregacija leidžia krikščionišką literatūrą dirba krikščioniško švietimo srityje.
Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį tai buvo pasauliečių ir šventikų susivienijimas, o pasauliečių gyvenimą bendruomenėje reguliavo dominikonų terciarijų įstatai. Nuo 1884 metų bendruomenė performuota į vienuolišką kongregaciją ir jos nariai privalėjo duoti vienuolių įžadus. 1905 metais kongregacijos įstatus patvirtino Šventasis Sostas.
20 amžiaus pradžioje Societas Verbi Divini buvo daugiau nei 2000 žmonių. Pirmoji misija įsteigta 1882 metais Pietų Kinijoje. Amžių sandūroje organizuotos misijos Pietų Amerikoje, Afrikoje, Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose ir Japonijoje. 1920 metais Societas Verbi Divini JAV pietuose įsteigė specialią seminariją afroamerikiečiams.
Bendruomenės nariai užsiima mokslu – daugiausia etnografija ir antropologija. Žymų indėlį čia įnešė austrų etnografas Vilhelmas Šmitas, įkūręs Šveicarijoje Antropologijos institutą.
20-ųjų praėjusio amžiaus metų pradžioje Societas Verbi Divini dalyvavo Šventojo Sosto pagalbos akcijoje Pavolgio badaujantiems.
2006 metais kongregacijoje buvo 6102 vienuoliai, iš jų 3721 kunigas. Kongregacijai priklauso vienuolynai 67 šalyse. 2006 metais Societas Verbi Divini vadovu 6 metams perrinktas filipinietis Antonio Pernia.

Šventasis Arnoldas – Aludarių globėjas

,
Šventas Arnoldas gimė 580 metais žinomoje Austrijos šeimoje. Dar tais laikais austrai garsėjo kaip alaus mėgėjai ir buvo geri aludariai. Alus jau tada buvo garbinga Austrijos tradicija ir jaunasis Arnoldas tuo didžiavosi.
Jaunystėje jis tapo kunigu, o sulaukęs 32 metų įšventintas į vyskupus. 612 metais jis jau žinomas, kaip „Arnoldas, Metz`o vyskupas“ (Metz`as yra Prancūzijoje).
Sakoma, kad savo gyvenimą jis pašventė valstiečių apsaugai nuo susirgimų, kuriuos sukelia nevirintas vanduo. Tuo metu gerti vandenį iš natūralių vandens šaltinių buvo nesaugu, ypač jei tie šaltiniai buvo miestų ir kaimų apylinkėse. Tuo tarpu alus buvo gana saugus gėrimas. Todėl Arnoldas nuolat primindavo tai savo parapijos tikintiesiems. „negerkite vandens, bet gerkite alų“ – perspėdavo Arnoldas, susirūpinęs dėl to pavojaus, kurį keldavo užterštas vanduo. Jis manė, kad užterštas vanduo sukelia ligas, kai tuo tarpu alaus gamyboje reikalingas virinta vanduo buvo kur kas saugesnė alternatyva. Legenda byloja, kad Arnoldas nutraukė maro epidemiją panardindamas nukryžiuotąjį alaus raugo katilą, taip įtikindamas žmones gerti vien alų iš palaiminto katilo. Jam priskiriami šie žodžiai: „Alus atėjo į šį pasaulį iš Dievo meilės ir žmogaus prakaito“. Žmonės mylėjo ir gerbė vyskupą Arnoldą.
627 metais pasitraukė į vienuolyną prie Remiremonto (Prancūzija), ten 640 metais mirė ir buvo palaidotas.
641 metais Metz`o gyventojai išsireikalavo, kad Arnoldo kūnas būtų ekshumuotas ir iš vienuolyno perkeltas į Metz`ą ir palaidotas jo bažnyčioje. Tojė pačioje bažnyčioje, kurioje jis nuolat pamokslaudavo apie alaus pranašumus. Miestiečių reikalavimas buvo patenkintas.
Kelionė į Metz`ą su mirusiu vyskupu buvo ilga ir troškinanti. Kai procesija ėjo per Šampinjolio (Champignuelles) miestą , pavargę procesijos dalyviai sustojo pailsėti ir užėjo į taverną išgerti mėgstamo gėrimo alaus. Didžiam jų nusiminimui buvo pasakyta, kad alaus liko vos vienas puodelis ir jiems teks juo pasidalinti. Bet alaus puodelyje niekaip nesibaigė, o ištroškusi minia buvo pagirdyta.
Kiti teigia panašiai – vyskupo kūną lydintys palydovai kentėjo nuo karščio ir troškulio. Jie pradėjo maldauti Dievą, kad šis pagirdytų juos alumi. Neilgai trukus po maldos iš karsto pasipylė alus ir visi numalšino troškulį.
Tam, kad paskelbtų šventuoju reikia stebuklo. Tik taip Bažnyčia nusprendžia, jog tas žmogus – šventas. Istorija su stebuklingu puodeliu ir procesijos palydovų troškulio numalšinimu paplito ir Katalikų Bažnyčia kanonizavo Arnoldą. Tačiau kanonizacijos procedūra, kokia naudojama šiandien yra taikoma nuo dešimto amžiaus. Anksčiau – pradedant pirmuoju amžiumi šventaisiais buvo skelbiami tie, kuriuos pripažindavo tokiais pačios bendruomenės. Nprs pačios bendruomenės požiūriu tai būdavo teisinga, tačiau Vatikanas ne visada pritardavo tokiems vertinimams, bet paskelbdavo šventuoju pasiremdamas bendruomenės liudijimu.
Šventąjį Arnoldą Katalikų bažnyčia laiko Šventuoju Aludarių globėju.
Šventasis Arnoldas yra vienas iš seniausių žinomų Karolingų dinastijos protėvių.
Šventojo Arnoldo diena švenčiama liepos 8 dieną.

Palaiminimas alui:
Viešpatie, palaimink šį alų, kurį Tu teikeisi sukurti iš grūdo saldumo. Tebūnie jis vaistas žmonių giminei ir pašlovinimas Šventajai Dvasiai, kad kiekvienas, kuris jį gers išlaikytų kūno sveikatą ir apsaugotų savo sielą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.