2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Mano maldos Dievas

Viešpatie, norėčiau pasikalbėti su Tavimi apie savo maldą. Nors man pačiam dažnai atrodo, kad Tu mažai kreipi dėmesio į tai, ką aš Tau bandau pasakyti savo maldose, vis dėlto šį kartą prašau manęs atidžiai išklausyti.

Viešpatie Dieve, aš visai nesistebiu, kad mano maldos Tavęs nepasiekia - juk aš pats dažnai kreipiu maža dėmesio į tai, už ką meldžiuosi. Pernelyg jau dažnai malda man tampa paprastu darbu, kurį turiu padaryti, pareiga, kurią privalau atlikti. Ja atsikratęs atsipalaiduoju ir džiaugiuosi, kad jau viskas baigta. Užuot buvęs su Tavimi, aš tik atlieku savo "budėjimo pareigas".

Taip, tai mano malda. Prisipažįstu. Ir vis dėlto, mano Dieve, man sunku prisiimti šią kaltę. Kaip gali žmogus tikėtis pokalbio su Tavimi? Tu toks tolimas ir toks paslaptingas. Kai meldžiuosi, mano žodžiai tarsi grimzta į gilų, tamsų šulinį, iš kurio nepakyla joks aidas, patvirtinantis, jog jie pasiekė Tavo širdies dugną.

Viešpatie, visą gyvenimą melstis ir neišgirsti atsako - ar ne per daug iš manęs prašai? Matai, kaip kartkarčiais bėgu nuo Tavęs pas žmones atsakymo, užsiimu darbu, kuris teikia atlygį. Matai, kaip man reikia atsakymo. Ir vis dėlto mano maldos niekad jo nesulaukia. O gal turėčiau priimti tuos vidinius krustelėjimus, kylančius maldoje, šviesą, kurią gaunu meditacijos metu, kaip Tavo žodį, Tavo apšvietimą? Tai, žinoma, yra iškeptas ir paruoštas atsakymas, kurį pamaldūs rašytojai yra pasiruošę pateikti. Bet man yra labai sunku tuo patikėti. Vėl visuose tuose patyrimuose aš randu tik save, tik tuščią savo paties šauksmo aidą, nors tuo tarpu aš trokštu išgirsti tik Tavo žodį, Tave Patį.

Aš ir mano mintys labiausiai reikalingos man tik kitų labui - netgi tada, kai jos sukasi apie Tave, ir kai žmonės mano, kad jie ir be to yra gana išmintingi. Aš susigūžiu pagalvojęs apie savo "išmintį", kuri tėra tik žmogaus lėkštumas ir dargi labai eilinis. O "vidinis gyvenimas", kuriame žmogus randa tik save, palieka širdį dar tuštesnę, nei bet koks išsiblaškymas ar pasitraukimas iš tuščio pasaulio triukšmo.

Aš galiu save pakęsti tik tuomet, kai galiu save užmiršti, kai galiu pabėgti nuo savęs maldoje ir atrasti gyvenimą Tavyje. Bet kaip man šito pasiekti, jeigu Tu niekad Savęs neparodai, jei visad lieki toks tolimas? Kodėl Tu taip tyli? Kodėl Tau patinka, kai aš Tau kalbu, tačiau Pats nekreipi jokio dėmesio į mane? Ar Tavo tyla nėra tikras ženklas, kad Tu neklausai?

O gal Tu klausai labai įdėmiai? Galbūt klausysi visą mano gyvenimą - kol jau viską būsiu tau išpasakojęs, kol būsiu išsakęs visą save? Ar Tu tyli būtent todėl, kad lauki, kol aš tikrai pabaigsiu, kad tada galėtum ištarti Savo žodį man, Savo amžinybės žodį? Ar Tu tyli todėl, kad vieną dieną galėtum užbaigti visą gyvenimą trukusį vargšo žmogaus monologą, prislėgtą šio pasaulio tamsos? Gal tada Tu ištarsi švytintį amžinojo gyvenimo žodį, kuriame išreikši Patį Save pačiose mano širdies gelmėse?

Ar mano gyvenimas - tai nieko daugiau, tik vienas trumpas troškimas, o visos mano maldos - tik skirtingos jo formuluotės žmogiškais žodžiais? Ar buvimas su Tavimi amžinybėje yra amžinas Tavo atsakymas į šį troškimą? Ar Tavo tyla maldoje iš tikrųjų nėra pokalbis, pripildytas begalinio pažado, kuris yra nenusakomai labiau reikšmingas nei bet koks girdimas žodis, kurį Tu galėtum ištarti mano riboto platumo širdžiai, žodis, kuris pats turėtų tapti toks mažas ir varganas, kaip ir aš?

Na, turbūt taip turi būti, Viešpatie. Bet jei toks yra Tavo atsakymas į mano priekaištą - jei jau iš tiesų nusprendei man atsakyti - tada esu parengęs Tau dar vieną, kylantį iš dar labiau sielvartaujančios širdies, nei tas, išsakytas dėl Tavo tylėjimo, o mano tolimasis Dieve.

Jei mano gyvenimas privalo būti vientisa malda, o mano malda - dalis šio gyvenimo, nuolankiai nešamo Tavo akivaizdoje, tada aš turiu rasti jėgų atiduoti jį Tau - visą, pačią savo esmę. Bet tai yra absoliučiai ne mano jėgoms.

Kai meldžiuosi, mano burna kalba, o jei melžiuosi "gerai", mano mintys ir valios aktai paklusniai suvaidina savo privalomą, gerai išmoktą mažą vaidmenį. Bet ar aš esu tas asmuo, kuris lemia maldos objektą? Pagaliau aš neprivalau melstis tik žodžiais, mintimis ar valios aktais, bet pačiu savimi - į savo maldą turėčiau sudėti save. Netgi mano valia pernelyg priklauso mano sielos išorei ir yra per silpna prasiskverbti į tuos gilius mano būties klodus, kur aš esu iš tikrųjų "Aš", kur požeminiai mano gyvenimo vandenys kyla ir krinta pagal savo unikalų įstatymą.

Kiek mažai galios aš turiu sau pačiam! Ar aš tikrai myliu Tave, kai noriu mylėti? Meilė yra visiškas savęs išliejimas, absoliutus prisišliejimas iš pačių savo būties gilybių. Ar tai yra taip, kai aš sakau, kad noriu mylėti Tave?

Kaip aš galiu melstis su meile, kai meilės malda yra absoliutus širdies atsidavimas iš savo giliausių šaknų, giliausios širdies šventovės atsivėrimas? Aš neturiu jėgų netgi pajudinti sunkius šios šventovės vartus - galiu tik bejėgiškai stovėti prieš didžiulę paslaptį, kuri yra aš pats, paslaptį, kuri palaidota, nepajudinama guli giliau, nei gali pasiekti mano įprastinė laisvė.

Žinau, mano Dieve, jog man nereikia melstis entuziastingai ar ekstaziškai, kad atiduočiau save Tavo galiai ir naudojimui, nepasilikdamas sau jokių rezervų. Malda gali būti tikra netgi tuomet, kai ji nėra pripildyta palaimos ir švytinčiai aiškaus beatodairiško savęs atidavimo džiūgavimų. Malda gali būti lyg lėtas vidinis kraujavimas, kuriame širdgėla ir liūdesys priverčia vidinio žmogaus "širdies kraują" tyliai sroventi į jo neišmatuojamas gelmes.
Būtų gerai, jei aš galėčiau melstis tuo ar kitu būdu, svarbiausia, kad galėčiau atiduoti Tau maldoje vienintelį dalyką, kurio Tu nori: ne savo mintis, jausmus ar apsisprendimus, bet patį save. Bet būtent to aš ir negaliu padaryti, nes kasdienės rutinos paviršutiniškume, kuriame skendi mano gyvenimas, aš esu nepažinęs net pats savęs. Tai kaipgi galiu matyti tave, o tolimasis Dieve? Kaip aš galiu atiduoti Tau save, kai dar nesugebėjau pats savęs surasti?

Mano Dieve, būk man gailestingas. Kai išsisukinėju nuo maldos, tai nereiškia, kad aš noriu pabėgti nuo Tavęs, bet nuo savęs ir savo paties paviršutiniškumo. Aš nenoriu pabėgti nuo Tavo Begalybės ir Šventumo, bet trokštu pabėgti iš savo paties sielos apleistos prekyvietės. Kaskart, kai bandau melstis, esu pasmerktas klaidžioti savo paties tuštumos tyrlaukiuose, nes palikau pasaulį už savo pečių, o vis dar negaliu surasti savo kelio į tikrąją vidinę sielos šventyklą, vienintelę vietą, kur Tu gali būti surastas ir pagarbintas.

Argi Tavo mylintis gailestingumas tau neparodo, kad kai durys į ten, kur gyveni Tu, yra man užtrenktos, o aš esu pasmerktas likti prekyvietėje prieš tavo katedrą, šią prekyvietę, deja, aš užpildau pasaulio nerimastimis? Ar Tavo gailestingumas Tau nepadeda suprasti, kad tuščias šių blaškymųsi tarškesys yra man daug mielesnis nei nuožmi ir grėsminga ramybė, kai bandau melstis? Ši siaubinga tyla yra vienintelis mano bergždžių pastangų maldoje rezultatas, nes aš sąmoningai nutildau pasaulio triukšmus, bet vis tiek išlieku beviltiškai kurčias iškalbingiems Tavo tylos garsams.

Ką gi man daryti? Tu įsakei man melstis, ir aš negaliu patikėti, kad būtum įsakęs kažką neįmanoma. Tikiu, kad Tu įsakei, o aš galiu įvykdyti šį įsakymą. Tavo malonės dėka. Ir kadangi visa yra taip, malda, kurios Tu reikalauji iš manęs, turi būti kantrus laukimas Tavęs, tylus stovėjimas greta kol Tu, visada esantis pačioje mano būties esmėje, atversi man vartus iš vidaus. Tokiu būdu aš galėsiu įeiti į save, į slaptą savo būties šventovę ir ten, nors kartą per visą savo gyvenimą, ištuštinti prieš Tave taurę savo "širdies kraujo". Tai bus tikra mano meilės valanda.

Ar ši valanda ateis maldos metu, tai, ką mes įprastai vadiname malda, ar kokią kitą apsisprendimo valandą, reikšmingą mano sielos išganymui, ar mano mirties valandą - nesvarbu. Ar ją aiškiai galėsiu suprasti, ar ne, ar ji tęsis ilgai, ar trumpai - visa tai yra žinoma Tau vienam. Bet aš turiu visada budėti ir būti pasiruošęs, laukdamas, kad tada, kai tu atversi duris šiai lemiamai mano gyvenimo akimirkai (galbūt Tu tai padarysi taip tyliai, jog aš nė neįtarsiu), aš nebūčiau taip įsitraukęs į pasaulio rūpesčius, kad praleisčiau šią vienintelę didelę progą įžengti į save ir į Tave. Tada savo drebančiose rankose laikysiu "save", tą bevardį kažką, kuriame visos mano jėgos ir esmė yra sujungtos lyg šaltinyje, ir aš grąžinsiu Tau šį bevardį kažką meilės atnašoje.

Nežinau, ar toji valanda mano gyvenime jau išmušė. Tik žinau, kad paskutinė jos akimirka bus mano mirties valanda. Tą palaimintą ir siaubingą valandą Tu vis dar tylėsi. Tu vis dar leisi man pačiam kalbėti, išlieti Tau visą save.

Tavo tylą tokią lemiamą valandą teologai vadina "tamsia sielos naktimi", o tie, kurie ją patyrė, vadinami "mistikais". Tai didžios sielos, kurios ne tik išgyveno šitą apsisprendimo valandą, kaip ir visi žmonės kad privalo ją išgyventi, bet sugebėjo save stebėti tame procese, kad kažkokiu būdu paliudytų savo reakcijas.

Ir po to, kai akimirka aplankys mane, po to, kai išmuš mano meilės valanda, kuri yra apgobta tavo tyla, ateis nesibaigianti Tavo meilės diena, palaimintojo regėjimo amžinybė. Bet kol kas aš turiu tik laukti aikštėje priešais Tavo ir savo šventovę. Turiu išvalyti ją nuo viso pasaulio triukšmo ir tyliai iškęsti karčią tylą ir vienatvę - baisią "jausmų naktį" - tavo malonėje ir tyrame tikėjime.

Tokia štai yra galutinė mano kasdienės maldos reikšmė - šis baisus laukimas. Mano maldose Tau patinka ne tai, ką aš jaučiu ar apie ką galvoju, ne išvados, kurias padarau, ne kažkoks dirbtinas proto ir valios darbas. Tau patinka Tavo įsakymo vykdymas ir tuo pat metu tai yra Tavo malonės dovana. Visa, kas taiso kelius, kad siela būtų pasiruošusi tam brangiam momentui, kai Tu pasiūlysi jai galimybę prarasti save tam, kad atrastų Tave, kad "įmelstų" save į Tave.

O mano maldos Dieve, duok man malonę laukti Tavęs maldoje.

Versta iš Karl Rahner "Encounter With Silence", 1993 - "Darbininkas", 1997 liepos 4, Nr. 27