Tvirta meilė neatgailaujančiam, nuo pornografijos priklausomam vyrui

“Aš negaliu nieko padaryti. Kaip krikščionė privalau “atleisti ir užmiršti”.

“Negaliu jo riboti. Aš ne jo mama!”

“Esu visiškai viena. Ir turiu išlikti viena, nes jei papasakosiu apie tai, padarysiu negarbę savo vyrui”.

 “Tai mano gyvenimas. Negaliu su juo skirtis. Jis neatgailauja, tad turiu visą likusį gyvenimą gyventi degradavusią, apgailėtiną ir emociškai vargingą santuoką”

Tai - melas! Yra daugybė melų, kuriais tikėjau, kai mano vyras buvo giliai priklausomas nuo pornografijos ir sekso nuodėmių. Koks gudrus yra priešas, kai suvarto tiesą mūsų galvose tam, kad padaryti nus bejėgiais, beviltiškais ir vienišais.

Su laiku mano vyras dėl pornografijos tapo toks beširdis, kad akivaizdžiai nesigailėjo dėl savo priklausomybės nuo porno. Ir tai, kas galėjo būti kovos pradžia, tapo totaliniu pasidavimu sekso stabams.

Taigi – ką galima padaryti, kai jūsų vyras visiškai neatgailauja ir nedovanotinai domisi porno? Kokius žingsnius galite žengti?

Yra kelis dalykai, kuriuos galite padaryti, tačiau leiskite paaiškinti kai kurias aplinkybes.

• Pirma –nesitikėkite pakeisti jo elgesį kuriam laikui. Siekite perkeistos širdies amžinybei. Perkeista širdis yra kur kas daugiau nei gailestis. Ji ateina per žaizdų išgydymą ir neapykantą nuodėmei, trokšta daryti viską, kad visiškai atsigręžtų į Viešpatį.
• Antra - jūs negalite pakeisti savo vyro ir tai ne jūsų darbas. Tai yra Šventosios Dvasios užduotis. Tai, ką galite padaryti jūs – sukurti tokią aplinką, kurioje jam bus nepatogu gyventi su akivaizdžia nuodėme ir kuri pagelbės jam paruošti kelią gydomajam Šventosios Dvasios gydymui.  
• Trečia – svarbiausia jūsų motyvacija turi tapti nesibaigianti meilė ir visiškas santykių atstatymas. Gali būti toks metas, kai jūs negalėsite mylėti ar nejausite meilės jam, bet kol meilė (ne kartėlis ar kerštas) išliks pagrindiniu motyvu, Dievas gerbs ir ves jus ir palaikys jūsų pastangas atstatant santuoką.

Taigi, kokie tai žingsniai, kuriuos turite žengti kai vyras nedovanotinai paniręs į porno?

1. Meilė priešinasi nuodėmei per tiesą

Akivaizdus, kad pradinis žingsnis yra pasipriešinti jam. Jūs turite labai aiškiai pasikalbėti apie tai, kaip jus verčia jaustis jo veiksmai ir kaip tai veikia jūsų santykius. Po to tvirtai paaiškinkite natūralias jo veiksmų pasekmes, kurios gali nubrėžti ribą, jei taip bus elgiamasi ir toliau.

Nuo Adomo ir Ievos Rojaus sode, iki stabmeldiško Izraelio, iki pasileidusios moters, iki Apreiškimo bažnyčios, laikas nuo laiko mes matome veiksmingą Dievo meilę, kai jis pasipriešina ir moko tuos, kuriuos myli (Apr. 3:20). Viešpats negailėjo atšiaurių žodžių Laodikėjos krikščionims, kai ištarė jiems: esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. (Apr 3:17). Ar tai reiškia, jog tardamas tuos žodžius, jis jų nekentė? Jokiu būdu. Jis priešinasi, ištardamas tiesą, nes Jo meilė verčia Jį pažadinti bedvasius šventuosius nuo širdžių nusigręžimo prieš Viešpatį ir amžinųjų pasekmių.

2. Meilė ištraukia nuodėmę į šviesą

Šėtonas veikia tamsoje. Tol, kol pora kovoje išlaiko tylą, nuodėmė slypi tamsoje. Tad priešui yra lengva įsitvirtinti. Bet kai stipriai tikinčių pagalbos dėka šviesa perskrodžia tamsą, Šėtono gniaužtai susilpnėja ir labai dažnai grandinės krenta nuo abiejų partnerių.

Laiške efeziečiams sakoma: ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. (Ef 5:11)

Atskleiskite problemą subrendusiems draugams. Tai visiškai nereiškia, kad reikėtų kuo skubiau kiekvienai draugei papasakoti, koks baisus yra jūsų sutuoktinis. Visgi šėtonas trokšta, kad jūs būtumėt izoliuota, kai tuo tarpu Dievas sukūrė jus tam, kad klestėtumėte bendruomenėje. Maldingai (ir labai atsargiai) prašykite vieno ar kelių dievobaimingų aukštos moralės vyrų, kad kartu su jumis, su pasitikėjimu ir meile pasipriešintų jo priklausomybei. Vėliau to paties ieškokite sau: susiraskite išmintingą moterį, kuri jus padrąsintų, patartų, pasimelstų, ir kuri galėtų jus pakontroliuoti žengiant šiuos sunkius žingsnius.

Atskleiskite tai Bažnyčiai. Po to, kai pasipriešinote jam asmeniškai ir su kitais, evangelistas Matas nukreipia jus į bažnyčią.  Biblijos bažnyčios disciplina nereiškia ekskomunikos (nors ji gali kaip kraštutinė priemonė). Bet tai yra parama, atskaitomybė, pabarimai, meilė ir ribos. Elgiantis nepopuliariai, bet teisingai, Bažnyčios įtraukimas gali būti vienas iš didžiausių meilės įrodymų.

3. Meilė nuodėmei nubrėžia ribą. Daug kartų žmona nesąmoningai trukdo natūralioms savo vyro nuodėmės pasekmėms, nes ji nesupranta, kaip įgyvendinti sveikas ribas. Tada ji ima priekabiauti, kaltinti ar emociškai manipuliuoti, nesuprasdama, kad visa tai yra pastangos kontroliuoti savo vyrą.

Ribos neturi nieko bendro su jūsų vyro kontroliavimu. Jos yra tam, kad kontroliuotumėte save.

Kai kurios pradinės ribos apima:

• Krikščionišką konsultavimą: Ribos gali kalbėti apie tai: „Negaliu priversti tavęs ieškoti pagalbos mūsų santuokai, bet aš myliu tave ir neketinu leisti, kad santuoka iširtų taip lengvai, todėl einu į konsultacijas.“ Tai yra aiški ir įvykdoma riba, nes ji kalba apie tai, ką galite padaryti jūs, o ne jis. Krikščioniškas konsultavimas yra puiki pradžia. Tai padės jums nubrėžti specifines ribas jūsų situacijoje.
• Tikintis tiesos: Jūs galite pasakyti: “pastaruoju metu tris kartus pagavau tave meluojant. Tikras intymumas ir meilė negali remtis melu. Todėl nuo šiol turėsiu būti atsargesnė su tavimi“.
• Fizinė separacija: Yra laikas, vieta ir situacija, kai separacija yra vienintelis tinkamas atsakymas. Tai nereiškia skyrybų ar, kad apleidžiate savo santuoką. Tai reiškia, jog leidžiate pasireikšti kraštutinėms nuodėmės pasekmėms tam, kad patrauktumėte jo dėmesį ir atgręžtumėte jo širdį Viešpačiui

Pranašas Jeremijas pasakoja, kaip Dievas išsako Izraeliui karčią tiesą ir po to išduoda jam skyrybų liudijimą. Tačiau tas liudijimas yra su pažadu visiškai atstatyti santykius ir palaiminti, jei tik jie atgailaus ir atsigręš į jį. Viešpats panaudojo separacijos laiką, kad pamokytų savo tautą ir suteiktų jos žmonėms atgailos galimybę.

Ieškokite išmintingo patarimo, paskęskite maldoje ir tada Dievas išskaidrins sprendimą.

4. Meilė užtaria nusidėjėlį

Ir galų gale – tai yra dvasinė kova, kuri negali būti laimėta be Viešpaties. Jūs turite pulti ant kelių ir pasinerti į Žodį.  Šio mūšio baigtis, tas turi amžinąsias pasekmes ir gali būti skirtumas tarp dangaus ir pragaro.

Laiške efeziečiams sakoma: Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. (Ef. 5:3-6)

Jūs vyro priklausomybė nuo  pornografijos gali būti išgelbėjimas klausimas. Jam reikia nuolatinio jūsų užtarimo. Mano vyras užaugo bažnyčioje ir žinojo visus teisingus atsakymus, tačiau tik separacijos metu patyrė asmeninį susitikimą su Viešpačiu, kuris atnešė jam tikrą Išganymą.  

Kad ir kaip žalinga pornografija, viltis yra. Priklausomybė nuo pornografijos neturi tapti santuokos pabaiga. Tiesą sakant, tai gali būti katalizatorius, kuris veda prie suirimo, prie tikros atgailos, iki visiško atkūrimo, iki stipresnės ir dar ištikimesnės santuokos, nei kada nors. Nebijokite. Kuo labiau neįmanoma, tuo didesnis stebuklas. Ir Dievas vis dar daro stebuklus!

Dievui nėra negalimų dalykų (Lk. 1:37).

Gverčino „Sūnaus palaidūno sugrįžimas"

Džovanis Frančeskas Barbjeris (Giovani Francesko Barbieri, 1591-1666 m.) amžininkų pramintas Gverčinu (Žvairiuku) užaugo neturtingoje. Šeimoje Čento mies­telyje, tarp Bolonijos ir Feraros. Beveik savamokslis dailinin­kas sukūrė savitą stilių, mokydamasis iš Feraros dailininkų Skarselino, (Scarsellino) ir Lodoviko Karačio (Lodovico Carraci). 1617 m. Lodovikas, pranešdamas apie šio jauno dailininko atvykimą į Boloniją, pristatė jį kaip puikų piešinio meistrą ir koloristą, natūros žinovą. Atvykęs į Boloniją, jau­nasis menininkas įsiliejo į Hanibalo, Lodoviko ir Agostino Karačių 1585 m. Bolonijoje įkurtos dailės akademijos gyve­nimą. Ši Accademia degli Incamminati (it. Keliaujančiųjų aka­demija) veikė ir kaip dirbtuvė, kurioje buvo tapoma, ir kaip mokykla, kurioje dėstyta plastikos teorija, Karačiai skatino piešti gyvus modelius, priešingai nei kitos akademijos, ku­rios siūlė kopijuoti meistrų kūrinius. Mokiniai (Gvidas Re­nis (Guido Reni), Domenikinas (Domenichino), Albanis (Albanis), Gverčinas (Guercino), kurie buvo laikomi labiau sekėjais, čia lankydamiesi savo eksperimentais teikdavo me­džiagos estetiniams debatams. Akademijos nuostatos for­mavosi veikiamos kontrreformacijos idėjų. Potridentinėje epochoje didelis dėmesys buvo skiriamas religiniam menui, kuriuo buvo siekiama išreikšti ir apginti Bažnyčios dogmas, tuo metu ypač puolamas protestantų. Tuo metu buvo iš­leista nemažai menui skirtų traktatų, kuriuos apibendrinę galėtume pasakyti, kad iš religinio meno buvo reikalaujama aiškumo, paprastumo ir suprantamumo, realistinės interpre­tacijos ir emocinės paskatos pamaldumui. Tad ir akademijo­je išryškėjo pagrindinės naujojo meno nuostatos: menas turi įtikinti ir jaudinti, sukelti įvairių įspūdžių. Ieškant metodų, kaip paveikti žiūrovą, orientuojamasi į jo socialinius porei­kius, jam artimą kultūros tradiciją. Buvo mėgstami Naujojo Testamento siužetai, o Senasis Testamentas traktuojamas kaip Naujojo pranašas.

Kai iš Bolonijos kilęs kardinolas Alesandras Liudovizis (Alessandro Ludovisi) 1621 m. tapo popiežiumi Grigaliu­mi XV, Gverčinas kartu su dauguma boloniečių dailininkų išvyko į Romą. Nors jis ten praleido tik keletą metų, sukūrė reikšmingų darbų ir galėjo dalyvauti svarbių dvasinių įvykių, kviečiančių Bažnyčios atsinaujinimui, sūkuryje. Trumpo popiežiaus Grigaliaus XV pontifikato metu tą pačią 1622 m. gegužės 22 dieną buvo kanonizuoti keturi didieji XVI a. Bažnyčios reformatoriai, uždegančio, asketinio ir mistinio gyvenimo liudytojai Teresė Avilietė, Pilypas Neris, Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras. Jie buvo naujas dvasios gūsis Bažnyčiai, gaivinęs paprastų tikinčiųjų širdis, priartinęs jiems krikščioniškuosius slėpinius.

Gverčinas buvo labai produktyvus dailininkas - yra žino­ma daugiau kaip šimtas jo sukurtų altoriaus paveikslų bei daugybė kitų paveikslų ir piešinių. Jo stilius per ilgą kūrybinį gyvenimą net keletą kartų dramatiškai keitėsi. Ankstyvieji darbai labai gyvi, dinamiški, kontrastingos šviesotamsos. Vė­liau kūrė šviesesnes, paprastesnes, jausmingesnes drobes. Esame taip pripratę prie Rembrandto panašiu metu (1662 m.) sukurto sūnaus palaidūno sugrįžimo paveikslo, saugomo Ermitaže, kad atrodo, jog jis bene vienintelis kūrė šia tema, tačiau iš tiesų yra daug šios temos plėtočių. Viena iš ankstyviausių žinomų sūnaus-palaidūn'o iliustracijų - iš XI a. Biblijos. Garsus Diurerio (1496 m.) paveikslas simbolizuoja nelaimingą sūnų, klūpantį prie lovio, apsuptą kiaulių. XVI-XVII a. daug kartų grįžta prie šios temos,nes ypatin­gas dėmesys buvo.skiriama sakramentų, ypač Atgailos ir Eucharistijos, vaizdavimui. Dažnai prisimenamas karalius Dovydas, Marija Magdalietė, atgailaujantis Petras, šv. Jonas Nepomukas, ątsisąkęs išduoti išpažinties paslaptį ir, žinoma, sūnus-palaidūnas.

„Pats Atgailos“ sakramentas buvo naujai apmąstomas. Jau 1215 m. Inocento III Romoje sušauktame IV Laterano su­sirinkime pirmą kartą kalbama apie privalomos išpažinties būtinumą bent kartą per metus, Tridento susirinkimas šį reikalavimą patvirtino pabrėždamas, kad Atgailos sakra­mentą įsteigė pats Kristus. Po Tridento susirinkimo Bažnyčia stengėsi skirti kiek galima daugiau dėmesio tinkamam nuodėmklausių parengimui, kartu siekdama, kad ir tikintieji sąmoningiau išgyventų šį sakramentą. Dažnos išpažinties praktika gimė pranciškonų ir dominikonų vienuolynuose, kur vienuoliai dažnai eidavo pasikalbėti su savo dvasios tėvu, kuris būdavo ir jų nuodėmklausys.

Šv. Ignacas Lojola savo „Dvasinėse pratybose“, skirtose ne tik vienuoliams, ragina jas atliekančius kuo dažniau atlikti nuoseklią sąžinės sąskaitą ir išpažintį. „Patariame kas savaitę išpažinti savo nuodėmes ir, jei gali, kas antrą savaitę priimti šv. Komuniją arba, jei trokštų, dar geriau - kiekvieną savaitę.“ Tad po truputį ir parapijose atsirasdavo žmonių, dažnai einančių išpažinties. Apmąstoma sūnaus palaidūno istorija bei ją vaizdavę paveikslai galėjo padėti tikintiesiems atrasti Susitaikinimo džiaugsmą.

Gverčino nutapytas paveikslas (saugomas Vloclaveko vyskupijos muziejuje, Lenkijoje) remiasi sūnaus palaidūno palyginimu, aprašytu Evangelijoje pagal Luką (15, 11-32): sūnus, iššvaistęs visą iš tėvo gautą palikimą, ganydamas kiaules apsisprendžia grįžti namo ir atgailaudamas prašyti, kad tėvas jį priimtų bent samdiniu. Dailininkas sutelkia dėmesį į jautrią tėvo ir sūnaus susitikimo sceną. Šį palyginimą savo drobėse Gverčinas vaizdavo ne vieną kartą. Ankstesnėse Sūnaus palaidūno meninėse interpretacijose Gverčinas didesnį dėmesį skyrė detalėms. Pvz., garsioje sūnaus palaidūno sugrįžimo drobėje, sukurtoje 1619 m., sugrįžęs sūnus velkamas nauju drabužiu, jam paruoštas žiedas ir nauji sandalai. Šios detalės turi gilią teologinę prasmę. Ant sugrįžusio sūnaus piršto užmautas žiedas reiškia, kad jam grąžinamos prarastos teisės, sandalai, kuriais vėl apaunamas, žymi, kad jis yra laisvas žmogus, ne vergas ir ne svečias, nes avalynę namuose turėjo teisę dėvėti tik šei­mininkas) o naujas drabužis reiškia, kad jam vėl grąžinamas nuodėmės nepažeistas tyrumas. Tad į namus jis priimamas kaip sūnus. „Tėvo ištikimybė sutelkta į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja. (...) Meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus orumu.“ (jonas Paulius II („Dives- in Misencordia, 6).

Tačiau visą šį koncentruotą teologinį turinį savo vėles­niuose darbuose Gverčinas bando išreikšti minimalistinėmis priemonėmis: žvilgsniu, gestu, susitelkdamas tik į patį tėvo ir sūnaus santykį. Atkreiptinas dėmesys į tėvą, kuris pavaizduotas kaip kupinas atjautos senolis su rytietišku gal­vos apdangalu, raudona tunika ir mėlynu apsiaustu. Galbūt neatsitiktinai. Raudoną tunika ir mėlynu apsiaustu dauge­lyje ikonų vaizduojamas Jėzus Pantokratas. Nors palygini­me kalbama tik apie Tėvą, jis yra kaip Gailestingojo Jėzaus, kurio vardu kunigas atleidžia nuodėmes, provaizdis. Jau šv. Augustinas bando kristologiją įžvelgti, kai sakoma, jog tėvas sūnų apkabino (plg. Lk 15,20). „Sūnus yra Tėvo ran­ka“, - aiškina jis. Gverčino paveiksle tėvas švelniai apkabina sūnų, dėdamas jam ranką ant širdies tarsi kurdamas naują širdį. Sūnaus nuogumas, pridengtas tik keliomis apdrisku­siomis drapanomis, primena Adomą, po nuodėmės besigė­dijantį savo nuogumo. _:

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad vyresnysis sūnus nedalyvavo toje graudinančioje tėvo ir sūnaus susitikimo scenoje, nes tuo metu buvo laukuose ir išgirdęs muziką ir šokius, pasišaukęs tarną sužinojo, kad sugrįžo jo brolis, o tė­vas liepęs papjauti nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko (plg. Lk 15,25-27).

Tačiau Gverčino nutapytame paveiksle matome vyresnėlį kaip nebylų liudininką, stovintį už tėvo nugaros, sutrikusį, nuliūdusį, sunėrusį rankas. Dažnai sunertos rankos reiškia maldos būseną - kartais ypatingai karštos, iš nevilties gelmių šaukiančios: „kodėl“? Tačiau šiame paveiksle sunertos ran­kos panašesnės į statomą sieną, negebėjimą suprasti ir priimti šio, tarsi neteisingo jo atžvilgiu, tėvo gailestingumo jaunėliui. Bet gal kaip tik tos sunertos rankos vieną dieną taps gailestin­gos maldos ženklu? Juk tėvas trokšta, kad vyresnysis sūnus dalyvautų ir jo gailestingume: „Visa, kas mano, yra ir tavo.“ į (Lk 15,31) Medituodamas sūnaus paklydėlio istoriją, Hen­ris Niumanas pastebi, kad ne tik jaunėlis kviečiamas užaugti į ir vieną dieną atrasti savyje tėvo širdį, bet ir vyresnysis turi tapti tėvo gailestingumą liudijančiu ženklu. „Tapimas gailes­tingu tėvu yra aukščiausias dvasios tikslas.“ Jis „leis išpildyti giliausius nerimstančios mano širdies troškimus. Juk ar gali būti didesnis džiaugsmas, kaip ištiesti nuvargusias rankas ir laiminant pailsinti jas ant mano sugrįžusių vaikų pečių?“

Jolanta Stupelytė

Linksmasis Dievo paukštelis

Šventasis Pilypas Neris

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.

Jaunystė

1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.

Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.

Šešiasdešimčiai metų į Romą

To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.

Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.

Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.

Pilypo Sekminės

Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,

Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.

Aktyvus apaštalavimas

Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.

Kunigas

1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.

Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.

Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą

Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.

Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).

Oratorija

Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.

O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.

Inkvizicija

Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.

Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.

Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.

Pilypas sensta

Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...

Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.

1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“

Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,

Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.

Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.

Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. birželis

Apie aštuonis žmogaus gundymo būdus ir kovą su jais

Senolis Kleopas (Ilija. Rumunija )

Šventieji tėvai sako, kad žmogus eidamas link išganymo būna puolamas iš aštuonių pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės.

Iš nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.

Iš priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime, ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis, numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse baimę.

Iš kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes; jis traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą ir sąmoningą nuodėmę.

Iš dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmas, kai žmogus daro gerus darbus ir elgiasi, sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi. Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Todėl darbai su tikslu, kuris nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis. Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule, suvedžiojimu.

Iš viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.

Iš apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia. Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar griežčiau pasninkauti, kas yra ne jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fiziniu ir dvasinių jėgų. Toks uolumas (užsispyrimas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė. Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento Rašto ir Dievo slėpinius neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu yra pats dvasiškai nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti" juos su karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na, o didžiausi ir aukščiausi Šventojo Rašto, Dievo mokslo Ir Dievo apvaizdos slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms, kurie patyrę dvasioje ir yra užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl palaimintos dieviškos ugnies veikimo).

Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.

Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.

Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".

Iš knygos „Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".

Amžinai žaliuojantis kiparisas

General Sherman

Amžinai žaliuojantis kiparisas (Cupressus sempervirens L.) priklauso tokiai medžių šeimai, kuriai tenka garbė turėti savo gretose atskirą, didžiausią ir aukščiausią pasaulio medį – Sekvojos nacionaliniame parke esančią Gigantišką Sekvoją. Jo amžius -  daugiau nei 2700 metų. Šis, 1487 m³ tūrio ir 1910 tonų sveriantį kamieną turintis medis pavadintas generolo Šermano vardu. Kamieno skersmuo ties pagrindu - 11,1 metro, apimtis 31,3 metro, o aukštis - 83,8 metro. Tai pačiai medžių šeimai priklauso ir storiausias pasaulio medis – Montesumos Kiparisas.

O be šių rekordų kiparisas yra antrasis medis pagal ilgaamžiškumą.  Šios šeimos medžiai plačiai paplito po pasaulį ir yra sutinkami nuo poliarinės Norvegijos iki Pietų Čilės. Jis auga Tibeto kalnuose – aukščiau neuga jokie medžiai. Vidutinis kipariso amžius - 200-300 metų, bet kalnuose galima aptikti ir 2000 metų senumo medžių. O štai Graikijoje, prie Spartos beveik tris tūkstančius metų auga 52 metrų aukščio kiparisas, kurio kamienas yra 3,7 metro skersmens. 

 Yra apie 14 kiparisų rūšių, tačiau labiausiai žinomos dvi – horizontalusis (jo šakos yra horizontalios)  ir piramidinis (jo šakos prigludusios prie kamieno). Paprastai šis tiesų, 60-70 centimetrų skersmens kamieną turintis medis išauga iki 30 metrų aukščio. Jis nėra reiklus gruntui, gerai atlaiko sausras ir šalčius. Kipariso mediena yra tanki, tvirta ir aromatingai kvepia. Istorija išsaugojo liudijimą, kad iš kipariso medienos buvo pastatytas Aleksandro Makedoniečio laivynas.

Laukinėje gamtoje paplitusi horizontalioji kipariso forma (f. horizontalis). O piramidinė (f. stricta) yra išvesta ir auginama dirbtiniu būdu. Kipariso lapai – tamsiai žali. Sulaukęs 5-6 metų medis veda apvalius 3,5 cm skersmens, ant trumpų šakelių kabančius kankorėžius. Kasmet priauga po pusę metro, toks augimas tęsiasi apie šimtą metų. Kiparisas yra nereiklus, lengvai prisitaiko akmenuotoje ir kalkinėje dirvoje, pakelia drėgmės trūkumą ir ilgalaikes sausras. Atlaiko trumpalaikius, iki -20°С šalčius. Beje, šalčiams atsparesnė yra horizontalioji kipariso atmaina.

Kipariso pavadinimo kilmę atsekti nesunku – taip graikai vadino dabartinę Kipro salą, kur ir dabar gausu šių medžių.

Cupressus sempervirens

Kiekvienoje tautoje kiparisas neša skirtingas prasmes. Vienose šalyse tai yra nemirtingumo ir tvirtumo simbolis, kitose – kapinėse sodintas liūdesio medis, nes manyta, jog jis apsaugo kūną nuo suirimo. Kiniečiai laikė jį amžinos žmogaus dvasios simboliu, finikiečiai kiparisą vadino „Gyvenimo medžiu“, o štai Irano miniatūrose kipariso fone dažnai vaizduojami įsimylėjėliai, ten jis laikomas Rojaus medžiu. Antikos laikais kiparisus sodino šalia šventyklų ir miestuose, nes buvo tikima, kad jis apsaugo nuo piktųjų dvasių. Todėl kiparisų giraitės laikytos šventomis. Iš tikro skaniai kvepiantys spygliai mažina įtampą ir tuo pačiu metu nesukelia mieguistumo, praskaidrina nuotaiką ir atstato emocinę pusiausvyrą. Gal dėl to šis medis buvo vertinamas, kaip saugojantis nuo dvasių. Krikščioniškoje tradicijoje kiparisas simbolizuoja teisiojo ištvermę, kantrybę ir šlovę. 

Cupressus leylandi

 Kiparisas pasižymi daugeliu savybių, todėl suprantama, kad jo mediena turėjo būti ir buvo laikoma išskirtine.  Ji yra atspari vabzdžiams, todėl jau Bizantijos laikais iš jos gamindavo ikonas, kryžius ir karoliukų vėrinius. Kaip žinome ikonų tapyba labai paplito Rusijoje. Bet po to kai žlugo Konstantinopolis, nutrūko ir kipariso medienos tiekimas, todėl vietoj jo pradėta naudoti liepa. Manoma, kad iš čia ir kilo plačiai paplitęs rusiškas žodis „lipovyj“, kas reiškia – pagamintas iš liepos, netikras.

Šis medis buvo svarbus visoms tautoms, tad nenuostabu, kad Šventajame rašte jis taip pat užima pagarbią vietą. Kai kurie biblistai teigia, kad pirmą kartą kiparisas minimas jau Pradžios knygoje, kaip medžiaga Nojaus laivui. Nusprendęs tvanu užlieti žemę, Dievas išsirinko savo kartoje teisų vyrą Nojų ir jo šeimą ir sudarė su juo sandorą. Jis pamokė Nojų, kaip pasidaryti arką: „Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva“ (Pr 6:14). Gofero medžiai minimi Šventajame rašte tik vieną kartą, tad nėra galutinai aišku, kas tai per mediena. Čia biblistų nuomonės išsiskiria – vieni teigia, kad tai galėjo būti kiparisas, kiti mano, kad tai – kedras. Vienoje Talmudo knygoje sakoma, kad Nojus auginęs kedrus ir juos nupjovęs. Tačiau šis medis auga kur kas ilgiau ir yra gerokai sunkiau apdirbamas. 

Izraelio archeologai pirmenybę teikia kiparisui, mat kedras augo Libane, o kiparisai buvo palitę plačiau.  O senieji rabinai, teigia, kad Nojaus arkai naudotas kedras, mat jis nuo seno – Asirijos ir Egipto laikų buvo laikomas tinkamu laivams. O jei tikėtume vertimais, tai graikų kalboje kiparisas yra vadinamas gofer. Tad lieka neaišku, kuris medis buvo vadinamas gofero vardu, aišku tik, kad tai turėjo būti smalinga, drėgmės nesugerianti ir nepūvanti mediena – kiparisas, kedras, eglė ar pušis.

Biblijoje šie abu medžiai – kiparisas ir kedras dažnai yra minimi kartu. Pasakojama, kad karalius Saliamonas naudojo kiparisą Jeruzalės šventyklos statyboje ir paprašė Tyro karaliaus Hiramo, kad atsiųstų medienos, į ką šis atsakė: „Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia“ (1 Kar 5:22). O vėliau savo pažadą įvykdė: „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar 5: 24).  Mes matome, kad abu medžiai buvo labai vertinami, nors kiekvienas buvo naudojamas skirtingai. Paties Saliamono rašytoje Giesmių giesmėje jis nurodo, kur kokia mediena naudota: „...mūsų namų sijos iš kedrų, gegnės iš kiparisų“. (Gg 1:17). Dėl savo kvapo ir gražaus rausvo atspalvio jis puikiai tiko vidaus apdailai: „Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis“ (1 Kar 6:15). ”Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, ir dvigubas duris iš kipariso“ (1 Kar 6: 33-34). Plinijus tvirtino, kad rausvas kipariso medienos atspalvis niekada nepranyksta, todėl dabar aišku, kad kipariso mediena buvo tikra Šventyklos puošmena, kaip pranašavo Izaijas: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“. (Iz 60:13).

Pranašas Ezekielis skelbia Viešpaties žodį Egipto faraonui ir jo gaujoms, klausdamas – į ką šis esąs panašus savo didybėje? Palyginimui pateikia Asiriją, kuri buvo lyg Libano kedras, kuriam neprilygo net kiparisai Edeno sode:   „...kiparisai neprilygo jam savo šakomis, – platanai negalėjo girtis jam šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“ (Ez 31:8). Tai liudija, kad kiparisas buvęs Rojaus sode.

Ten pat Ezekielis rauda dėl Tyro ir kaltina jį pagyromis dėl savo grožio. Tyras skelbėsi esąs gražus, lyg laivas, kurio statytojai naudojo kiparisą denio paklotui:: „Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų, o tavo denį iš Kitimų salų pušies, inkrustuotos dramblio kaulu“ (Ez 27: 6). Kitimo sala – tai Kipras, o jame augo kiparisai, kurie galėjo būti vadinami ir pušimis. Tačiau: „Tavo irklininkai nuirklavo tave į atvirą jūrą. Rytys sutriuškino tave atviroje jūroje“ (Ez 27: 26) ir Tyras guli jūrų sutriuškintas vandenų gelmėse. Tai gražus perspėjimas mums, kai imame naudoti savo puikybie kilnias medžiagas ir tapatinti save su jomis.

Todėl pranašas Ozėjas skelbia Viešpaties žodį, kviečiantį Izraelį į nuoširdų atsivertimą, nes: „Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, – tavo ištikimybė ateina iš manęs“. (Oz 14,9). Visa, ką turime gražaus, ateina iš Viešpaties, todėl taip raudojo dėl Tyro paklydimų pranašas Ezekielis. Turime būti išmintingi, ir nesipuikuoti. Dėl to Šventajame Rašte ne kartą yra iškeliama išmintis. Štai dvidešimt ketvirtajame Siracido knygos skyriuje „Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje“ (Sir 24;1). Ir čia matome, kad net visa grindžiančią Išmintį išaugina pats Dievas: „Išaugau <...> lyg kiparisas ant Hermono kalno“. (Sir 24,13).

Jėzaus globėjas Juozapas buvo dailidė. Manoma, kad šio amato jis pamokė ir Jėzų, tad galim teigti, kad Jam buvo pažįstama kvepianti ir tvirta kipariso mediena ir Jo rankos ne kartą apdirbinėjo šį taurų medį.

Žiedai tvinsta maloniais kvapais

Gėlės lydi žmogų visą gyvenimą. Jau nuo seniausių laikų priimta gėlėmis sutikti ir palydėti ypatingai svarbius svečius. Gėlėmis buvo sutinkamos kariuomenės, jomis puošiami šventyklų altoriai ir žmonių namai. Gal todėl gėlės žiedas yra tapęs ypatingu ženklu mūsų gyvenimuose ir kalba mums apie meilę bei pagarbą.

Henos žiedai (Lawsonia inermis)

Todėl visiškai suprantama, kad gėlių simbolika yra ypatingai svarbi Šventojo Rašto tekstuose. Juk ir pasaulio kūrime trečioji diena buvo skirta augmenijai, tame tarpe ir gėlėms. Daugybę amžių ši tema atsispindi dailininkų darbuose, kur vaizduojamas Rojus ir pirmieji žmonės.  Ypatingai tai matosi Bizantijos laikų mene – ten Gyvybės medis vaizduojamas ornamentuotų ir stilizuotų gėlių fone. Dažniausiai dominuoja lelijos, narcizai ir rožės. 

Biblijos laikų Palestinoje nebuvo mums įprastų gėlynų. Medžių giraitėse, apdirbamų laukų pakraščiuose ir tik retkarčiais – šalia namų augo laukinės gėlės. Jėzaus laikais gyvenę žmonės buvo puikūs žolininkai ir naudojo augalus ne tik maistui, prieskoniams, bet ir gydomaisiais tikslais – juk nei farmacijos nei poliklinikų tada nebuvo. Ypač gausiai gėlės suvešėdavo nulijus pavasario lietui. O juk vanduo yra nepamainomas Dievo išliejamos gyvybės šaltinis. Štai ir laiške žydams sakoma: Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos (Žyd. 6; 7) – čia kalbama, kad želmenys yra naudingi tiems, kurie dirba žemę, o ta nauda neįvyksta be Dievo pagalbos – dažno lietaus. Šie abu veiksmai yra susieti – lietus yra Dievo palaima, bet tos palaimos sulaukiama tik dirbant žemę. Dievo žodis nuolatos kalba apie neatsiejamą Dievo ir Žmogaus bendrystę ir bendradarbiavimą, o Jo malonės dėka žmogus išgydomas per augalus ir gėles.

Gėlės kaip, ir kiti augalai Biblijoje minimos, kaip analogija arba tam tikrų savybių apibūdinimas, kad skaitytojas iš konteksto suprastų Dievo žodį. Gėlės yra trapaus gyvenimo ir grožio simbolis ir tradiciškai naudojamos tam, kad perteiktų Dievo paguodą gendančiai žmogaus būčiai.

Kokios gėlės ir augalai minimi Šventajame Rašte ir kokios jų savybės bei paskirtis? Pamėginsime apžvelgti svarbiausias to meto augalus ir tuo pačiu šiek tiek pažinti Biblijos laikų Izraelio bei Palestinos gyvenimą.

Meilės ir grožio ženklas

Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba)

Tinkamiausia vieta gėlėms yra Meilės istorija, ir tokia istorija Šventajame Rašte yra Giesmių giesmė. Žinome, kad šioje knygoje poetiškai gėrimasi abipuse Dievo ir Tautos meile, čia Viešpats yra Mylimasis, o Tauta – Mylimoji. O ir pranašų Ozėjo, Izaijo, Jeremijo ir Ezekielio knygose Dievo sandora su Izraeliu apibūdinama, kaip Santuoka. Todėl dabar darosi aiškiau kas į ką kreipiasi, ir kaip tai romantiškai išsakoma. Štai lyg vilionė: „Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2:13). Išties maloniais kvapais tvinstantys vynmedžių žiedai savo jausmingumu puošia šį taip viliojantį meilės tekstą. Tauta atsiliepia ne ką prastesniu palyginimu: „Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė En-Gedžio vynuogių soduose“ (Gg 1,14). Mažyčiai ir gausūs balti Henos žiedai (Lawsonia inermis) yra ypatingai kvapūs. Kiek vėliau sužadėtinis nuotaką lygina su visu sodu: „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg 4, 13-14). Regime vienas kitą mylinčių „rungtyniavimą“ apdainuojant savo mylimojo savybes per gėlių įvaizdžius.

Lotoso žiedas (Nymphaea lotus)

O štai pranašo Ozėjo tekste žiedas yra suklestėjimo ženklas: „Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano kedrų“ (Oz 14:6). Viešpats pažada iškristi taip brangiu tose vietose vandeniu ir suteikti gyvybę visai tautai, kuri pražys pačiu gražiausiu lelijos žiedu.

Karaliaus Saliamono pastatyta šventykla, kurioje izraelitai manė esant Dievą ir soste tarp kerubų viršum Sandoros Skrynios gyvena jo Artumas, buvo laikoma švenčiausia vieta Žemėje. Jos aprašyme minimas dekoravimas gėlių žiedais: „Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais“ (1 Kar 6:18). Kaip matome įkvėptasis autorius nenurodo konkrečių žiedų, tad galime manyti, jog menininkai savo darbe panaudojo gausius pačių įvairiausių žiedų atvaizdus. 

Izraelitai gėles vertino dėl kvapo. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad kvapas, smilkymas yra žmogaus ir tautos pašventinimo ženklas. Tad vertindami gėlių kvapus izraelitai atgailauja už tautos nuodėmes, Dievas gydo ją kvapais. Giesmių giesmėje skaitome: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais“. (Gg. 2:12). Tai reiškia, kad mylimoji (Izraelis) jau paruošta mylimojo (Dievo) atėjimui – pasibaigė sunkmetis, Dievas vėl gailestingai dovanojo gyvybę ir visa išrinktosios tautos žemė pakvipo malonės kvapu ir pasipuošė malonės spalvomis.

Hibiskas (Hibiscus syriacus)

Dievo ir Jo tautos Meilės istorija negali būti papasakota kitaip – prisiminkime, kad kurdamas pasaulį jis kiekvieną kartą ištardavo, kad tai yra gera. Gera žmogui yra klestėti ir žydėti, gera kvepėti maloniu kvapu. Ir kiekvieną kartą Dievas atnaujina savo tautą, kurioje per Kristų esame ir mes visi.

Šventajame Rašte nuolat kalbama apie žydinčias lelijas, migdolo, granatmedžio, vynmedžių žiedus, nendres ir mandragoras, rožes, porus, mirtas, mėtas ir kitus augalus.  Daugelis iš šių augalų auga ir mūsų laikais.

Šarono gėlė

Baltoji lelija (Lilium candidum)  

„Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija“ (Gg 2:1). Šventojoje žemėje sutinkamos trys vandens lelijų rūšys. Tai – paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba ir Nymphaea coerulea) ir daugiausia Egipte sutinkamas Lotoso žiedas (Nymphaea lotus). Apie kurį iš jų kalba karalius Saliamonas – nėra aišku. Žinoma, kad jo paties statyta Šventykla buvo puošta lelijų ornamentais.  O  Šventajame Rašte su lelija nuolat lyginamas nuotakos ir jaunikio grožis.

Todėl suprantama, kad „Giesmių Giesmėje“ kalbama apie mylimąjį ir mylimąją ir šiuo atveju įkvėptasis autorius derlingojo Šarono slėnio gėlę lygina su mylimuoju, nes Izraelis yra slėnyje. Pats pavadinimas „Šarono gėlė“ išlieka paslaptimi. Matyt tai buvo labai gražus, visus žiedus savo kvapu ir forma pranokstantis žiedas, nuo seno laikomas visų žiedų žiedu. Jis buvo pinamas į religinių švenčių ir iškilmių vainikus. Tai vienur tai kitur sutinkami teiginiai, kad tai galėjo būti Hibiskas (Hibiscus syriacus), taurelinės jonažolės (Hypericum calycinum L.), baltoji lelija (Lilium candidum), rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse augantis narcizas (Narcissus tazetta), kalnuotuose Sirijos ir Libano vietovėse augančios kalnų tulpės (Tulipa montana) arba pajūryje augančios Šarono tulpės (Tulipa sharonensis).

Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys savo komentaruose spėja, kad Šarono gėlė galėjo būti jūrinis narcizas (Pancratium maritimum), mėgstantis derlingąją Šarono lygumą, kuri driekiasi tarp Karmelio kalno ir Jopės palei Viduržemio jūrą.

Tačiau sutinkama ir tvirtinimų, kad tai galėjo būti dykumoje sutinkama viena iš rožių atmainų. Per sausrą jos stiebas susiraito ir išrautas iš žemės rieda per dykumą. Bet vos tik jis gauna drėgmės, - išsitiesia ir atgyja. Todėl žydai savo tautą labai dažnai lygina su Šarono gėle. Žmonių darbas, meilė ir vanduo (Dievo malonė) atgaivina apleistas ir sausas žemes, todėl jos tampa derlingomis.

Pražysta kaip gėlė ir nuvysta

Narcizas (Narcissus tazetta)

Be savo grožio, gėlės pasižymi pažeidžiamumu ir trumpu amžiumi. Štai pranašo Nahumo knygoje skaitome apie Asirijos karaliaus Sancheribo sostinę Ninevę, kuri garsėjo žiaurumu ir godžiu plėšikavimu. Viešpats sunaikina miestą ir šis veiksmas parodomas per gamtinius palyginimus: „Sudraudžia jūrą Gimel ir ją nusausina, visas upes išdžiovina. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai“. (Nah. 1, 4). Bašanas, Karmelis ir Libanas buvo garsūs miškais, bet dabar viskas vysta. Nusidėję žmonės čia lyginami su Libano žiedais, kurie nuvysta ir tai vėl susieta su vandeniu – nusidėjęs ir neatgailaujantis nedirba savo žemės ir negali sulaukti Dievo malonės, išliejamos lietumi ir srauniomis upėmis.

Jobo knygoje žmogaus gyvenimas su gėlės žiedu lyginamas jau kiek asmeniškiau: „Mirtingasis, gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Job. 14:1-2). Čia gal galime aptikti pirmąsias užuominas į gimtąją nuodėmę, dėl kurios žmogus tapo mirtingas ir gyvena kaip Dievas prisakė: „.. tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3, 17-19). 

Šarono tulpės (Tulipa sharonensis)

Iš tikro nuodėmė apkartina ir sudarko žmogaus gyvenimą. Todėl čia paminėtos ir usnys bei erškėčiai Todėl Jobas pasmerkia savo laukus, jei yra padaręs nuodėmę: „...teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 40). Kova su nuodėme yra žmogaus kasdienybė, bet toje kovoje jis negali išsiversti be Dievo pagalbos.

Panašiai ir nedoro žmogaus gyvenimas palyginamas su neprinokusiais vaisiais ir byrančiais žiedais: „Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis“ (Job 15:33). Nuodėmingasis tampa nevaisingu, byra jo žiedai ir neprinokę vaisiai. Tačiau įdomu ir tai, kad mirtį skelbiantys palyginimai vis dėlto atremiami į grožio sąvokas. Matyt, kad suprastume, koks trapus yra nuodėmės pažeistas žmogus ir kaip greitai jo grožis pranyksta.

Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!

Jūrinis narcizas (Pancratium maritimum)

Šventajame Rašte yra dar vienas labai stiprus palyginimas, daugelio suprantamas, kaip kvietimas į lengvabūdišką gyvenimą: „Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“. (Mt. 6:28-29) Tačiau šis palyginimas kalba apie perdėta mūsų rūpestį savo gyvenimu ir nepasitikėjimą Dievu – juk iš tiesų lauko lelijos nedaro nieko savo grožiui palaikyti, o yra gražesnės už patį Saliamoną pačioje savo didybėje. 
Šiuo palyginimu mes kviečiami pasitikėti Dievu, nes jei jis pasirūpina lauko lelijomis, tai kur kas labiau rūpinasi žmogumi. Kaip jau matėme aukščiau – mums reikia triūsti Žemėje, rauti usnis ir erškėčius. Bet ar tai liudija, jog viską padarome patys? Mes galime tik paruošti žemę gaivinančiam Viešpaties gyvybės vandeniui, todėl čia ir siūloma nesirūpinti galutiniu pasiekimu, o daryti tai, kas priklauso padaryti dabar, nes visa kita bus pridėta. Jau ne kartą Šventasis Raštas liudijo apie tai, jog Dievas gaivina vandeniu iš Meilės tada, kai mes patys ruošiame save tos Meilės priėmimui. Iš tikro visi esame kuklūs Viešpaties vynuogyno darbininkai, o Jis tas vynuoges augina ir nokina. Dovanoja tuos vaisius mums – dovanoja daugybę mums reikalingų vaisių, kuriuos galime panaudoti maistui ir vaisui, rūbui ir pastogei. Tai jis užaugina medžius ir javus, gėles ir žoles. Tad nesirūpinkime savo drabužiu, pakaks, kad užlaikytumėte jį švarų. 

Arnoldas Stasiulis