Madingi praėjusio amžiaus maudymukai

Atėjo vasara ir daug žmonių traukia prie jūros, kur galima ne tik išsimaudyti, bet ir pasigrožėti merginomis ir maudymosi kostiumėliais. 
Tačiau tie, kas naršo internete, tegul pasigroži tais maudymosi kostiumėliais, kurie buvo madingi trečiame - šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Beje, čia pavaizduotos neeilinės moterys, o tuo metu gerai žinomos to meto aktorės, modeliai ir panašiai.  
   4.      
Originally posted by at Купальщицы 1920-50-х годов 

Kaip pripažinti vyrus

Visą laiką yra rašoma ir kalbama, kad moterims reikalingi komplimentai, kad jos myli ausimis ir trokšta, kad vyrai pripažintų jų pasiekimus, veiksmus, grožėtųsi jomis ir pan.

Bet ar teko kada nors girdėti, kad vyrams irgi reikalingi komplimentai? Kartą viena moteris pabandė ir netrukus jos gyvenimas pasikeitė. Ji ėmė sakyti vyrams komplimentus ir net fantazuoti jiems apie tam tikras savybes. Nuo to laiko visi jos gyvenime sutikti vyrai jai patikdavo. O buvo taip – ji dirbo reklamos agentūroje ir skubėjo pas klientą. Reikėjo pereiti gatvę. Tai pastebėjo automobilyje sėdintis vyras ir išlipęs iš jo, pasiūlė pavežėti skubančią moterį. Pakankamai standartinė situacija. Įvyko toks dialogas:

- Dėkoju, kilnusis riteri, bet aš jau esu vietoje, man štai į šį pastatą.

- O kodėl aš kilnusis riteris?

-Maža yra vyrų, kurie štai taip išliptų iš automobilio, mestų savo reikalustik tam, kad pavežėtų moterį.

- O jūs čia ilgam?

- Ne

- Tai jei galima, aš jus pavežėsiu po to?

Ir tas Vyras nuvežė ją į kitą susitikimą, po to jie kartu vakarieniavo, o po vakarienės nuvežė ją namo. Komplimentas vyrui taip pat turi stebuklingą galią. Po to atvejo moteris negailėjo komplimentų nei vienam vyrui. O jie elgėsi taip, kaip ji ir svajojo.

Bet yra tam tikras vyriškų komplimentų skirtumas nuo komplimentų moterims. Pirmiausia moterys mano, kad jei ims sakyti, jog jis pats geriausias pasaulyje, jis išpuiks ir gali nueiti pas kitą. Toks atvejis yra įmanomas, jei nebus išsiaiškinta vyriško komplimento esmė. Vyrai ir moterys yra be galo skirtingi. Komplimentas moteriai – tai jos savivertės pakėlimas. Gavusi jį moteris „nešasi su savimi“ ir išreiškia tai gera nuotaika.

Pass vyrus visiškai kitaip. Jiems reikalingi kitokie komplimentai. Tai bus labiau pripažinimas, nei komplimentas. Tai yra jo savybių pripažinimas. Jei pasakysite vyrui, kad jo akys – žavingos, nebus jokio efekto. Greičiau – priešingas efektas. Vyrams yra ypatingai svarbus pripažinimas. Jam svarbu, kad moteris jį pripažintų. Pripažintų jo poelgius, bruožus, veiksmus, pastangas, darbus. Tai yra moteris turi matyti ir vertinti tai, ką jis daro dėl jos, dėl jų santykių ir dėl šeimos. Toks pripažinimas daro stebuklus. Tokiu atveju vyras ima augti, sustiprėja pečiai, išauga sparnai ir jis pakyla ir užkariauja pasaulį, atneša jį prie jį pripažinusios moters kojų. Ir jokio skirtumo, kas yra ta moteris – žmona, motina, kaimynė ar traktoristė. Vyrui ji yra įkvepianti Moteris ir taškas.

Kaip kurti ir vystyti santykius poroje

Santykių kūrimas yra nuolatinis procesas. Būna, kad nuostabūs, į laimę vedantys santykiai sugriūna dėl kvailų klaidų. Visi nori sutikti tokį žmogų, su kuriuo bus lengva ir paprasta. Ir kai sutinkame savo dvasia artimą žmogų, trokštame atsipalaiduoti. Ima rodytis, kad pagaliau, be jokių pastangų galėsime būti savimi su mylimu žmogumi. Bet kaip tik nuo to ir prasideda problemos santykiuose. Čia nepakanka vien meilės. Kai siaučia emocijos, ne taip lengva pastebėti, kad ėmė blėsti santykiai. Bet vėliau, diena po dienos tampa vis neaiškiau, kur dingsta aistra, o pats artimiausias žmogus virsta eiliniu. Jei nebus dedamos abipusės pastangos, praeis ir meilė ir aistra.

Kai vyras ir moteris užmezga santykius, jie iš naujo atranda vienas kitą. Dar daugiau – jie siekia tapti vienu ir tai dažnai yra laikoma idealo įsikūnijimu. Bet kaskart žengiant po žingsnį vienas prie kito, santykiai praranda lengvumą ir naujumą. Iš pradžių jie iškeičiami į galimybę pilnai atsiverti vienas kitam. Bet neįmanoma priimti kitą žmogų, jei negali priimti visų savo savybių ir išraiškų. Bet apie tai beveik niekas nesusimąsto.

Dėl savo abejonių tiek vyrai, tiek moterys stengiasi pririšti prie savęs kitą. Jiems atrodo, kad tokiu būdu jie isšaugos savo santykius. Todėl jie pradeda kontroliuoti ir dėl viso pikto uždavinėti tokius klausimus: „Kur tu?“, „Su kuo tu?“ ir pan.

Liūdna pripažinti tą faktą, kad žmonės vienus prie kito traukia jų baimės: baimė likti vienam, baimė neturėti vaikų, baimė netekti meilės... Taip palaipsniui santykiai tampa būdu išvengti gyvenimo sunkumų. O sveikiems santykiams toks susiliejimas yra nereikalingas. Norint išlaikyti partnerį, reikia jam duoti laisvę. Prie netekties dažniausiai veda pati baimė netekti, nes pavydas ir troškimas pririšti yra alinantis.

Bet tai dar ne viskas. Kai tik atsiranda pojūtis, kad žmogus priklauso man, iš karto kyla melagingas jausmas, kad aš turiu kažkokias teises į tą žmogų, kad galiu kažko iš jo reikalauti, kad dabar jis privalo man kažką daryti. Kaip tik nuo to prasideda abipusės manipuliacijos ir skriaudos. Iš santykių palengva dingsta pakantumas ir vienas kito pagarba. Tai, ko vyras ir moteris niekada sau neleistų santykių pradžioje, jau po kelių mėnesių tampa normalu. Gali pasirodyti, kad tai ir yra ta pati saviraiškos laisvė, kuri taip vertinga artimuose santykiuose, bet iš esmės tai yra savikontrolės praradimas. Santykiai yra toks žaidimas, kur svarbiausia – procesas, o ne rezultatas. Daugeliui atrodo, kad santykių žaidimo tikslas – pasisavinti partnerį, o po to – atsipalaiduoti. Teisė į laisvę pagimdo gilų prieraišumą. Būkite savimi, bet nepamirškite, kad šalia jūsų yra žmogus, kuris taip pat turi likti savimi.

Laikui bėgant santykiuose lieka vis mažiau rūpesčio vienas kitu. Kodėl? Kodėl bet kuri pagalba gimsta iš pareigos ir kaltės jausmo, o ne iš noro pasirūpinti artimu? Santykiuose taip pat labai svarbu išmokti atiduoti, o ne tik reikalauti ir imti.

Dar norisi priminti apie manipuliacijas santykiuose. Manipuliavimas yra dar vaikystėje įsisavinta technika. Tai yra būdas gauti ką nors iš kitų, nerisiimant jokios atsakomybės. Prašyti yra sudėtingiau – reikia turėti drąsos pareikšti savo norą ir įsivelti į atsakomąjį įsipareigojimą. O kaip tik šito ir norisi išvengti. Todėl į darbą eina užuominos, nuskriaustas ar nusiminęs veidas – viskas, kas tik įmanoma, kad tik žmonės patys padarytų tai, ko mes norime. Kiekviename žmoguje galima rasti tas stygas, kurias galima užgauti. Bet kam? Kam reikia tokių žaidimų, jei dėl visko galima susitarti? Išmokite kalbėti apie savo norus tiesiai ir paprastai. Tai yra suaugusio pozicija – susitarti, nesiderėti, neskaičiuoti kiekvienos paslaugos kainos, bet ir nesigėdyti prašyti ir savo ruožtu – vykdyti kitų norus.

Dar viena klaida – manyti, kad vyras ir moteris viską turi daryti kartu, neturėti savo paslapčių ir priklausyti vienas kitam visiškai ir pilnai. Pradinėje santykių stadijoje labai nesinori atsiplėšti vienas nuo kito. Darbas, draugai, pomėgiai – viskas atidedama, kad tik būtume kartu. Kai vyras ir moteris susipažįsta, jei būna nepriklausomi žmonės su savo pažiūromis ir interesais. Kaip tik tokie jie vienas kitam ir patinka. Žmogus sužydi tik tada, kai gyvena pilnakraujį gyvenimą santarvėje su savimi. Bet tai neįmanoma, kai santykiai yra pernelyg tamprūs. Tada vietoje to, kad savo įprastą gyvenimą pripildytume kito žmogaus buvimu, atsisakome nuo savo gyvenimo. Aistros polėkyje nesunku sutikti su tokiais mainais. Bet nurimus jausmams vėl norisi į laisvę, bet jau gali nebelikti tam vietos. Šiame etape daugybė santykių patiria didelius sukrėtimus, nes matomos tik dvi kratštutinės išeitys – arba pašvęsti savo gyvenimą vienas kitam, arba išsiskirti. Nebūtina visą laiką leisti kartu. Svarbu turėti laiką savo vienatvei, savo draugams ir pomėgiams. Reikia leisti sau užsiimti mėgstamu darbu, o kartu būti tik tada, kai to iš tikrųjų reikia. Tą patį galima pasakyti apie fizinę erdvę. Savo kampą galima turėti netgi viename kambaryje. Tai turi būti asmeniška ir neliečiama teritorija. Kiekvienam žmogui laikas nuo laiko reikia vienatvės. Tai yra normalu. Reikia gerbti ir saugoti asmeninę savo sutuoktinio erdvę, kaip savo.

Tas pats ir su pinigais. Daugelis porų turi bendrą biudžetą ir jau paskui kartu sprendžia, kur leisti pinigus. Bet asmeninių pinigų neturėjimas atima iš žmogaus laisvės ir savarankiškumo jausmą. Todėl kiekvienas turi turėti galimybę neatsiskaitydamas išleisti tam tikrą sumą. Dažnai laikoma, kad normalu, jog moteris iš viso neuždirba pinigų ar uždirba per mažai, kad savarankiškai aprūpintų savo gyvenimą. Atrodo, kad čia nieko baisaus, jei vyras yra pasirengęs pasirūpinti ja. Bet psichologiniame lygmenyje tokia padėtis sukelia masę problemų. Sielos gilumoje vyras laiko save geradėju ir mano, kad moteris dabar lieka jam skolinga. O moteris patenka į priklausomybę – dabar ji yra pririšta prie santykio ir neturi jokios galimybės tapti laisva, kai tik to pareikalaus situacija. Kol santykiai geri, tokia situacija atrodo normali. Bet kai tik santykiai patenka į aklavietę, moteris atsiduria spąstuose, kuriuos pati sau paspendė. Todėl pageidautina, kad ir vyras ir moteris turėtų savo nepriklausomas pajamas, kurių pakaktų, kad kiekvienas galėtų gyventi savarankiškai. Jau nekalbant apie tai, jog asmeninės pajamos leidžia neatsiskaityti ir laikas nuo laiko dovanoti vienas kitam malonias ir netikėtas dovanas.

Ne mažiau svarbu, kad išmoktumėte kalbėtis apie tai, kas iš tiesų svarbu – apie save, apie savo išgyvenimus, apie santykius ir tai, kas vyksta tarp jūsų. Būtina dėl visko tartis – kam jums santykiai, kas jums juose patinka, o kas neramina, kurlink einate savo gyvenime, kokią savo ateitį matote. Nereikia kaupti nuoskaudų ir susierzinimo, nereikia atsisakyti nuo savo norų – kalbėkite apie tai. Nuoskaudos, nerimas, baimės, pavydas, pyktis – yra tai, nuo ko žmonNuoskaudos, nerimas, baimės, pavydas, pyktis – yra tai, nuo ko žmonės paprastai slepiasi. Būtinai reikia traukti juos į paviršių. Reikalinga įgyti drąsos, kad apie tai kalbėtum. Bet rezultatas neužtruks – pokalbio metu galima nusikratyti nuo daugybės problemų tarpusavio santykiuose. 

Linkstu Ten: Pėdkelnių istorija

Pėdkelnių istorija
Kojinės ir pėdkelnės yra tos aprangos dalys, kurias moterys atėmė iš vyrų kartą ir visiems laikams. Iš tiesų – šiuolaikinės moters drabužinėje visada rasi ir viena ir antra, o tuo tarpu vyrai jau senai jų nebeturi (išskyrus tuos, kurie dar vis nori būti panašūs į moteris). Tokia yra šiandiena, tačiau buvo laikai, kai vyriškas kostiumas būdavo skurdus, jei jame nebuvo kojinių. Todėl nenuostabu, kad kojinių istorija yra įdomi ir turtinga.

Linkstu Ten: Marquise de Pompadour

Linkstu Ten: Marquise de Pompadour
Prancūzų rašytojas ir filosofas Bernaras Le Bovje de Fontenelis yra pasakęs: „Niekas negali pilnai įvertinti to, ką Prancūzijai padarė ši moteris“. O juo galima tikėti, nes išgyvenęs šimtą metų matė, kaip ši valstybė tapo autoritetingiausia ir labiausiai išprususia Europoje.

Pėdkelnių istorija

Kojinės ir pėdkelnės yra tos aprangos dalys, kurias moterys atėmė iš vyrų kartą ir visiems laikams. Iš tiesų – šiuolaikinės moters drabužinėje visada rasi ir viena ir antra, o tuo tarpu vyrai jau senai jų nebeturi (išskyrus tuos, kurie dar vis nori būti panašūs į moteris). Tokia yra šiandiena, tačiau buvo laikai, kai vyriškas kostiumas būdavo skurdus, jei jame nebuvo kojinių. Todėl nenuostabu, kad kojinių istorija yra įdomi ir turtinga.

Kojinių istorija (o būtent iš jų ir „išaugo“ pėdkelnės) prasideda penktame amžiuje prieš mūsų erą. Koptų kapavietes tiriantys archeologai rado megztas vaikiškas kojines. Senovės graikų aprangoje buvo sykhos – tai savotiškos, ant kojos maunamos šlepetės iš minkštos odos. Jos dengė kulnus ir kojų pirštus. Sykhos buvo išimtinai moteriška aprangos dalis.

Kojinių mezgimo menas atgijo tik XIII amžiuje, nors ir tada megztos kojinės nebuvo ypatingai populiarios. Tuo metu iš vilnos, lino, šilko ir plonos odos būdavo siuvami tik vyrams skirti pantalonai.

Pantalonai tapo ypač madingi XIV amžiaus viduryje. Didžioji jų dalis buvo rožinės spalvos ir puošti giminės herbais. Jie buvo tokie ankšti, kad vyras negalėjo jų užsitempti be pašalinės pagalbos. Tokia aprangos rūšis ir tapo šiuolaikinių kojinių ir pėdkelnių protėviais. Jie buvo iš trijų dalių – antpirščių, kelties ir getrų. Karingieji britai ir vokiečiai ilgų karo žygių metu nutrindavo savo kojas, todėl tai tapo akstinu tobulinti kojinių konstrukciją, kol jos tapo panašios į šiuolaikines. Kojinės labai patiko šventikams, todėl ištisą šimtmetį pasauliečiai šnairavo į jų kojas, kol pagaliau ryžosi ir tai buvo bumas! Vilhelmo Užkariautojo sūnus Rufus turėjo tokias aptemptas kelnes-kojines, kad apie jas dvaro poetai rašė eiles.

Ant kairiojo karalienės Viktorijos peties –

Ordino Ženklas (keliaraištis).

Sidabrinės, deimantais puoštos raidės 

skelbia ordino devizą:

„Honi soit qui mal y pense“ 

(„Tesigėdi blogai apie tai pagalvojęs“).

1348 metų balandžio 23 dieną Anglijos karalius Edvardas III įsteigė aukščiausią Didžiosios Britanijos riterių pasižymėjimo ženklą - Keliaraiščio Ordiną. Jo pavadinimas kyla iš kojinių keliaraiščio. 

16 amžiaus pradžioje ispanai atgaivino kojinių ir pėdkelnių mezgimo meną ir pradėjo puošti jas spalvotais intarpais. Tokios kojinės buvo labai vertinamos visoje Europoje, o Anglijos karalius Henrikas VIII netgi yra gavęs jas, kaip karališką Ispanijos dovaną.

Megztos kojinės tapo būtinu kavalierių ir riterių atributu. Beje, pastarieji turėjo ir šarvažiedines kojines, kurios saugojo kojas nuo priešo strėlių ir kardų.

Skirtingai nuo moteriškų kojinių, kurios yra slepiamos po sijonais, ir jų demonstravimas buvo laikomas nepadoriu, vyriškos tapo viešo pasigėrėjimo objektu. Išlikusiuose 15 amžiaus Ispanijos karaliaus favoritės dienoraščiuose aprašomos erotinės fantazijos, kuriose minimos „raumeningas ikras dengiančios šilkinės kojinės“. Rokoko laikotarpio kavalieriai nešiojo aptemptus pantalonus iki kelių ir šilkines kojines. Karaliaus Liudviko XIV valdymo metu buvo nešiojamos šviesiai mėlynos arba raudonos kojinės iki kelių. Elegantiškos 18 amžiaus moterys perėmė madamPompadur sukurtą nėriniuotų kojinių madą.

16 amžiuje Britanijos dvaras nusprendė padovanoti Ispanijos karalienei šilkines kojines. Pagal protokolą dovana buvo įteikta Ispanijos pasiuntiniui, kad šis perduotų ją monarchei. Šis paniekinančiai atstūmė kojines ir sušuko: „Kvaili serai! Žinokit, kad Ispanijos karalienė neturi kojų!“ O 18 amžiuje apie tai panašiai rašė vienas istorikas: „Moterų kojos yra taip kruopščiai slepiamos, kad verta susimąstyti ar yra jos iš viso?“ 

Moterys ir vyrai 17, 18 ir 19 amžiaus kostiumais.

16 amžiuje kojinės tapo moteriško garderobo dalimi. Ypatingai jas populiarino Anglijos karalienė Elžbieta I, kuri tiesog fanatiškai mėgo šilkines kojines. Todėl nenuostabu, kad jos valdymo metu anglas Viljamas Li (William Lee) sukonstravo stakles, kurios „vienu siūlu nėrė daugybę kilpų“. Jos išlaisvino grakščias kojas iš „armonikų“ ties kulkšnimis ir „pūslių“ ant kelių. Tai buvo kojinių pramonės pradžia.

XVIII amžiaus pabaigoje daugelyje Europos šalių aksomines, šilkines ir gelumbės kojines pakeitė megztos it trikotažinės kojinės. 17 ir 18 amžiais šaltu metų laiku vyrai užisdėdavo kelias kojinių poras. Įdomu, kad tuo metu mezgimu užsiėmė vyrai.

Fransua Buše „Rytinis tualetas“ 1742 m.

Rokoko metu suknios tapo trumpesnės, todėl kojinės ties kulkšnimis pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.

XIX amžiaus pradžia tapo persilaužimo momentu kojinių ir pėdkelnių istorijoje. Tuo metu pasirodė vamzdžio formos kelnės, kurios labai sparčiai išstūmė kojines iš vyriško garderobo.  Jos ėmė trumpėti ir tapo panašios į šiuolaikines vyriškas kojines. O trumpėjančios suknelės padarė šilkines kojines būtina moteriškos drabužinės dalimi.  

XX amžiaus pradžioje specialiu medvilnės verpimo būdu pradėtas daryti škotiškas siūlas fildekos ir persiškas siūlas fildepers. Jie buvo panašūs į šilkinius slūlus ir naudoti kojinių gamyboje.

Kuo daugiau buvo atidengiamos moterų kojos, tuo daugiau buvo nėriniuotų, ažūrinių ir tinklinių kojinių. Laikotarpis nuo 1850 iki 1914 metų tapo aukso amžiumi. Nors moteriškos kojinės dar vis buvo slepiamos po ilgais sijonais, jos jau pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.

1870 metais pasirodė „dvigubos“ kojinės su aiškia linija, kuri skyrė tą kojinės dalį, kuri buvo avalynėje, nuo tos kuri buvo virš jos. Labiausiai žinomi to meto modeliai – kojinės „Maison Milon“, kurios vaizdavo ... 1871 metų karą. Plytų sienos fone buvo nupieštas karinis galvos apdangalas.

Umberto Bruneleski. „Sode“

1880–1890 metais moterys nešiojo languotas arba dryžuotas kojines, kurios buvo pardavinėjamos didžiosiose Paryžiaus parduotuvėse. Paskutinis 19 amžiaus dešimtmetis – juodų kojinių karaliavimo metas. Apie jas rašė visi to meto „moterų gyvenimo vadovėliai“, kuriuose buvo gausu patarimų apie tai, kaip atsikratyti juodų dėmių, kurias palieka pigios ir prastai dažytos kojinės.

Belle Epoque laikais kojinės išliko juodos, tačiau jau puošiamos įvairiaspalviais raštais, pajetėmis, perlais, turkiu, siuvinėjimais ir „Chantilly“ nėrinių inkrustacijomis (visi šie modeliai buvo elegantiškos grafienės de Gramon drabužinėje).

Turtingai dekoruotas šilkines kojines saugojo vakarui, o dieną dėvėjo paprastesnius modelius. Prancūzijos princesė Miura turėjo visokiausias įvairiaspalves kojines – nuo geltonų iki rudų, nuo koralinių iki oranžinių. Ji pradėjo derinti kojines prie suknelės ir avalynės.

1876 metais Fereolis Dedje sukūrė kojinių dirželį , tačiau net iki ketvirtojo 20 amžiaus dešimtmečio moterys dar naudojosi keliaraiščiais.

Pirmas pasaulinis karas privertė moteris eiti į darbą. Pradėjo trumpėti suknelės (taip patogiau) ir dabar jau matėsi ir koja ir kojinė. Populiariausios buvo kojinės su vos matomu juodu, rečiau – tamsių tonų ažūru.

Kojinių reklama, 1907 metai

Jau 1910 metais pradėtos gaminti iš dirbtinio šilko – viskozės, kurį 1889 metų parodoje pristatė grafas Hileris de Šardone. Jos buvo lygios, šiek tiek permatomos ir gražiai atrodė ant kojos. O svarbiausia – jos kainavo kur kas mažiau, nei natūralaus šilko kojinės, todėl tapo prieinamos net kokias pajamas turinčioms moterims. Po pirmojo pasaulinio karo moterys pamėgo šilkines kojines. Paklausa buvo tokia didelė, kad svarbiausi trečiojo dešimtmečio tekstilinės pramonės išradimai – dirbtinis šilkas ir sintetinis pluoštas savo pritaikymą visų pirma rado kojinių gamyboje.

Juodas, baltas, dryžuotas ir rudas kojines palaipsniui pakeitė kūno spalvos (nuo rožinės iki kaštoninės) kojinės – jose moteriškos kojos atrodo ypatingai gundančiai ir patraukliai. Tai susiję su tuo metu ypač populiariu įdegiu, kurį Pranzūzijos Rivjeroje propagavo amerikiečiai Sara ir Žeraras Merfi. Patys populiariausi spalvotų modelių raštai – „gyvatės“, „irisai“, „gėlių puokštės“ ir „povo uodegos“. Tuo pačiu metu pasirodė pirmieji tinkleliai, sidabro ar aukso spalvos kojinės, kurios buvo derinamos prie avalynės spalvos. Globalios ekonominės permainos numušė nekokybiškų kojinių kainą, o geriausios kojinės kainavo iki 9 dolerių. Tai prilygo naujos batų poros kainai.

Kojinių reklama 1920 metais

1802 metais įsteigta Eliutero Diupono de Nemuro kompanija gamino paraką. Tačiau 20 amžiaus pradžioje jos prioritetas pasislinko į dirbtinių medžiagų gamybą ir pritaikymą taikiais tikslais. Tame tarpe buvo ir tekstilės pramonė, žemės ūkis ir energetika.

1938 metais „Du Pont“ pateikė į rinką neiloną (nylon – prekybinis poliamidinio pluošto ir siūlų pavadinimas). Tai buvo pirmas pasaulyje ir tikrai sintetinis pluoštas. To meto reklamose sakoma, kad „neilonas yra tvirtas kaip plienas ir plonas kaip voratinklis“. Po tom sekė didžiulė reklaminė kampanija. 1940 metų gegužės 15 dieną Delavero valstijos Vilmingtono mieste pradėta neiloninių kojinių prekyba. Įsigyti šią naujovę čia atvažiuodavo pirkėjos net iš Niujorko. Per pirmąją dieną parduota daugiau nei 780 tūkstančių porų kojinių.

Netrukus amerikietės naująsias kojines ėmė vadinti paprasčiausiai „neilon“. Palyginus su šilkinėmis jos skyrėsi tuo, kad nesiglamžė, buvo labiau pastebimos, elastingesnės ir tampriau dengė koją. Be to jos kainavo pigiau, buvo plonesnės ir kas svarbiausia – seksualesnės, nes svarbiausia šiuolaikinių kojinių savybė – nuogos kojos įspūdis. Neiloninės kojinės buvo populiarios visais metų laikais – net ir šalčiausią žiemą damos kantriai kentė šaltį vien dėl to, kad galėtų parodyti savo seksualumą. 30-40 praeito amžiaus metai ženklino lūžį tieki vyrų, tiek moterų sąmonėje. Ponios tapo geidžiamos, pasijuto laisvos ir nepriklausomos ir jau ryžosi pačios rinktis sau partnerį. Neiloninės kojinės atsirado kaip tik tuo metu, kai suknelės buvo plačios ir ilgos, dengė kelius ir baigdavosi ties blauzdos viduriu. Toks ilgio, gracijos ir plono liemens derinys padarė šias kojines tiap geidžiamas. Jos visada būdavo su siūle ir susilaukė didžiulės paklausos. Parduotuvėse rikiavosi ilgos eilės, o damos atvažiuodavo ir iš kitų didžiųjų miestų. Per pirmuosius metus parduota 64 milijonai porų kojinių. 

„Du Pont“ kompanijos steigėjas

mesje Diuponas de Nemuras.

Viena iš labiausiai žinomų to meto mados skelbėjų buvo šokėja ir aktorė Ann Miller. Būtent ji pademonstravo pėdkelnes, kurios beregint tapo populiarios.

Kojinių ir pėdkelnių gamyba sulėtėjo Antrojo pasaulinio karo metais – visos reikalingos žaliavos būdavo nukreiptos armijos reikmėms.

Didžiojoje Britanijoje karo metais buvo įvesti talonai aprangai – vidutiniškai po 66 talonus žmogui per metus. Neturėdamos kojinių moterys dažydavo kojas arbatos nuoviru ir išpiešdavo siūles imituojančias juosteles. To meto parfumeriai Filpas de Bienaimé ir Sans Mailles René Rambaud sugalvojo aerozolį, kuriuo buvo galima imituoti kojines ant nuogos odos. Kojinių deficitas nulėmė ir tai, kad moterys pradėjo jas megzti pačios.

1944 metais Prancūzijoje išsilaipinę amerikiečių sąjungininkai kažkodėl tai su savimi turėjo ir tas žymiąsias neilonines kojines. Vėliau JAV kompanijos pradėjo jų importą, tad šilko ir viskozės kojinės palengva buvo išstumtos iš rinkos.

Ann Miller

Nors karo meto moterys jau buvo pripratusios vaiščioti nuogomis kojomis, po karo paklausa šoktelėjo į neįsivaizduojamas aukštumas – neturėjusios galimybių pirkti kojines karo metais moterys dabar skubėjo kompensuoti spragą ir papildyti savo drabužines.  Ilgos eilės prie kojinių tuo metu buvo kasdienis ir įprastas reiškinys. Nemažą įtaką padarė ir „moteriškų suknelių mada“, kuri žadino moteris dėvėti apatinius drabužius, korsetus ir kojines. Žymiausi kutiurje - Žakas Fatas, Kristianas Dioras ir Elza Skiapareli sukūrė net ištisas kojinių kolekcijas, o rinkoje atsirado tokios kompanijos, kaip „Exciting“, „Chesterfield“, „Le Bourget“, „Scandale“, „Vitos“, „Bel“ ir įžymiosios kojinės „Dimanche“, kurios vėliau pervadintos į  „Dim“.

Šeštojo dešimtmečio viduryje kojinių pramonė žengė dar vieną žingsnį į priekį – 1958 metais rinką užkariavo besiūlės kojinės. Patobulinta technologija leido sukurti įvairius modelius. Jie buvo tankūs ir ploni, įvairių spalvų ir įvairaus skaidrumo. Sumažėjo ir kaina, todėl suaktyvėjo ir pirkimas.

Pirmųjų neiloninių kojinių reklama

Šeštojodešimtmečio pabaigoje įvyko du reikšmingi įvykiai – koncernas „Du Pont“ išrado spandeksą arba elastaną. Tai elastingas pluoštas, kuris plačiai žinomas kaip LYCRA ®. Jis suaustas iš lygaus poliamidinio siūlo, todėl dabar pagerėjo bendras vaizdas ir prigludimas. LYCRA ® pėdkelnėse atsirado ne iš karto, mat ji buvo sukurta moteriškų apatinių drabužių kokybės gerinimo tikslu. Nuo devintojo dešimtmečio lykra pradėta masiškai naudoti pėdkelnių gamyboje. Dabar atsirado labai plonos ir tvirtos pėdkelnės.

Antrasis įvykis – 1962 metais paplitusi anglų stilistės Meri Kvant sukurta mini sijonėlių mada. Šią naujovę 1965 metais išplėtojo modeliuotojas Andre Kurežes. Dabar merginų keliai ir net klubai nebegalėjo likti paslaptyje - po mini buvo neįmanoma nešioti kojines ir tai padiktavo naują sprendimą.  Madą sekančios moterys iš karto pradėjo nešioti mini sijonus ir trumpas sukneles, o kartu su jomis – ir pėdkelnes, kurias iki tol dėvėjo tik vaikai. Nuo to laiko jos tapo neatsiejama visų socialinių statusų ir amžių moterų drabužinių dalimi.

Aštuntasis dešimtmetis buvo „gailestingas“ kojinėms ir pasiūlė tris suknelių ilgius – mini, midi ir maksi. Moterys masiškai pradėjo dėvėti kelnes, siluetas pradėjo vyriškėti ir tampa madingi praktiški apatiniai rūbai, todėl kojinės ir pėdkelnės nueina į antrą planą ir tik devinojo dešimtmečio pradžioje moterys pavargo nuo praktiškumo ir panoro rengtis kuo jausmingesniais ir elegantiškais apatiniais.

Šiandien pėdkelnės yra tapusios pilnateisiu aksesuaru, be kurio negalima įsivaizduoti išbaigto įvaizdžio.

Kojinių reklama

Nuo trečiojo dešimtmečio pradžios pradėjo sparčiai vystytis reklama spaudoje. Iki to laiko tik maža žurnalų dalis gyrė higieniškas ir terapines kojinių savybes. Tarpukario metu suaktyvėjusi kojinių reklama skelbia kojines, kaip labai svarbią moteriško silueto dalį ir nuo laiko kojinių reklama neišnyksta iš spaudos. Grakšti, kojine puošta kojytė įkvėpė daugelį reklamos dailininkų – Savinjaką, Griuo, Lušelį, Demašą ir Breno. O kai kurios afišos, tokios kaip „Femme au fauteuil rouge“ („Moteris raudoname krėsle“) tapo legendomis, o ją sukūrusi kompanija DD 1947 metais pirmoji patalpino kojinių reklamą metro stotyse.

Po gamybos nuopuolio aštuntajame dešimtmetyje, kojinių reklama prapuola iš mados žurnalų iki devintojo dešimtmečio, kuomet pieštus vaizdus pakeitė fotografija. Tuo metu kojinių reklama pasirodė TV reklamoje.