2019 m. birželio 29 d., šeštadienis

PRADŽIA

Viskas tau atrodys keista:

kitoks žemės kvapas, tankūs, vieni į kitus panašūs pušynai, degalais ir nurudusia žole užlietas karinis aerodromas, sunkus sluoksnis spyglių, tranšėjos, supuvę konservų dėžutės, dulkėti batai, dembelių šūksniai, kelnių dirželiai, lekiantys į Tavo pusę: pasikark, mes važiuojam dulkinti Tavo mergelių: pasikarkite patys – minioje spardomas moters vardas – jūsų mergaitės jau nuraškytos!.. tirpsta šūksniai be aido, be atsako ir be pykčio

vokiški užrašai, geležinkelio stotis, geležinė tvarka ir rimtis, bet ją griauna ateivių trepsėjimas, rikiuoja kažkas keiksmažodžius, balso kirvis aptašo ištęžusią masę, nykstančią pamažu vagonuose su langais.

Pasijusi esąs siurrealistinės pjesės statistas.

Traškiam vagone įsisiautėja rasinė diskriminacija – tamsiaodžių figūrų daugiau negu numatyta (kaip atrodo prievartaujančio negro veidas?)

Įžūliausios skubiai nacionalizuoja sausą davinį, apatinius, šratinukus, skutimosi mašinėles, laikrodžius, niekniekius – karo grobis pučia trimitą, įkaitina kraują ir seiles, iškviečia stepes, stato valdovo – tirono sostą ir dekoracijas, prieštaraujančių figūrų veidai čia pat aptalžomi, nors dar aimanuoja, maldauja grąžinti šukas...

Etapas: stumdydamas po tirštėjančias smegenis vienintelę mintį – greičiau į lineikę, į dalinį – prisiminsi įveiktą etapą, peresylką, persiuntimo punktą (konclagerio butaforija), prie barakų-valgyklų pagal komandą įlėkdavai į vidų be šaukšto – nes tau jį pavogė arba atėmė – dažnai be duonos susiversdavai vos šiltą viralą ir, palydimas uniformuotų eismo varovų su reguliuotojų lazdomis, nešdindavaisi lauk, - prisiminsi vieną naktį, tavo kaimyną (ukrainietį) girti seniai vertė sagą įsiūti jų zemliakui, nepaklususį spardė ilgai, plūkė batais sunkiais.

Tu klauseisi iš baimės, iš baimės byrėjo žemės tau į ausis, į apnuogintą galvą nuo narų viršum Tavęs, iš baimės užspaudė akis, iš baimės prarijęs šūksnį, kad tik be Tavęs, kad tik...

Ukrainietį , prie krašto gulėjusį, iš ryto paguldė į karo ligoninę, visą naktį vaitojo, iš ryto, pamėlusiu veidu numirusią šypseną siūlė Tau.

bet tu užsimerkei dar kartą...

Sigitas Parulskis / Nemunas 90/7