2015 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Felix Vallaton. Europos pagrobimas



.


Dailininkas priklauso dviem šalims — Šveicarijai, kurioje jis gimė ir kurią mylėjo, ir Prancūzijai, kur brendo, mokėsi meno ir kūrė, kuriai ištikimas liko visą gyvenimą. Nors dirbo dailininkų avan­gardistų grupėje, išliko realistu, gal kiek susipainiojusiu simbolizmo idėjose, bet neišsižadėjo sveiko proto, aštraus žvilgsnio, tikslaus po­tėpio. Mėgo grafiką, daug dėmesio skyrė medžio graviūrai. Plačiai paplitę Paryžiaus gatvių vaizdeliai, intymiojo gyvenimo scenos puošniuo­se interjeruose. Nemažai laiko skyrė literatūriniam darbui, rašė kriti­nius straipsnius apie parodas ir teatrų premjeras, kūrė pjeses, ret­karčiais lipdė skulptūras, parašė porą romanų (vienas jų — autobiog­rafinis — „Kankinantis gyvenimas").
Intensyviai tapyti pradėjo gan vėlai, apie 1900-uosius metus. Kūrė portretus, peizažus, vieną kitą kompoziciją mitologinėmis-istorinėmis temomis. Nedidelė dailininkų grupė „Nabi“ („Pranašai“), kuriai F. Valatonas priklausė, išpažino griežtą, beveik vienuolišką tvarką, senovinius ritualus, turėjo slaptą, tik nariams suprantamą kalbą. K. Valatonas nesistengė laikytis šios tvarkos, bet kai kuriuos grupės neigiamus įvaizdžius, spalvas ar nuotaikų nuobiras pasiimdavo ir, pridėjęs truputį ironijos, pateikdavo žiūrovams. „Nabi“ grupė nariai garbino baltas lelijas ant balto kalnų sniego, baltas gulbes putotose jūros bangose.
Ir tada ryškiai dalioje pajūrio pievoje žydėjo baltos lelijos, kai jaunutė ir nepaprastai graži Finikijos karaliaus Agenoro duktė Europą, lydima žaidimų draugių, atbėgo pasigrožėti jų baltumu, pa­sidžiaugti galingu jūros alsavimu. Ir auksinę, dievo Hefaisto dovanotą pintinėlę atsinešė — ruošėsi suskinti puokštę dievams. Nusimetė baltus drabužius, panirdama į mėlynus jūros vandenis. O kūnas jos buvo rausvas ir kvepiantis lyg hiacinto stiebas. Laiminga ir ne­rūpestinga Europa giedojo giesmes Laisvei ir Meilei,— gyvenimas buvo gražus, tėvų namai saugūs ir geri. Nerūpestingai žaidė Euro­pa, nors praėjusią naktį ir buvo ją aplankęs keistas pranašiškas sapnas: dvi paslaptingos moterys — vieną jų atpažino esant Azija — tempė ją į save, norėdamos pasiglemžti, pagrobti. Nebuvo jos šiurkš­čios Europai. Saldžiu balsu senoji Azija žadėjo jai puikų gyvenimą, santarvę ir bendrus namus. Sapne Europa lyg ir išsigando, bet nubudusi tą išgąstį užmiršo. Tik neužmiršo savo kėslų tas, kuris ir buvo šį sapną siuntęs — Olimpo dievų valdovas griausmavaldis Dzeu­sas. Įsižiūrėjo jis Europą, gal net pamilo. Ir užsigeidė ją turėti savo garbėtroškiškoms (tokia nepaprastai patraukli ji buvo!) užma­čioms tenkinti.
Taigi mato Europa — išpūtęs galingas šnerves, akis paslėpęs po nuleistais vokais (kad neišsiduotų), per žalias lankas ateina didžiu­lis baltas jautis.
Neišsigando Europa. Ko gi jai bijoti — jos tėvas galingos prekijų ir išminčių valstybės valdovas, šalia sesės ir draugės. Nuleido jautis galingą galvą, priklaupė prieš mergaitę — pakvietė sėstis ant plačios nugaros. Neatsispyrė Europa, įsikabino į paauksuotus ragus ir — tiek ją tematė tėvas, brolis, sesės.
Jautis puolė į putotus vandenis, parplukdė išsigandusią Europą į negyvenamą salą, ten ir atšventė meilės naktį. Neilgai ji buvo galingojo numylėtinė,— jis buvo nepastovus, daugianoris, o ramus Eu­ropos grožis bei padorumas greit atsibodo valdovui. Ir liko Europa viena, pamesta ir paniekinta, su kūdikiu ant rankų.
Tokia tad sena legenda, pavaizduota šiame paveiksle.
Kaip žmonės sako — nieko nėra naujo po Saule. Kartais tik iškyla užmiršti dalykai, kuriuos mes linkę vadinti jau šių dienų istorijomis.
LAIMĖ LUKOŠIŪNIENĖ

Peteris Paulius Rubensas (1577—1640) „Keturi filosofai“




Peteris Paulius Ru­bensas (1577—1640) „Keturi filosofai“,
1611—1612. Piti ga­lerija, Florencija
  


Didysis flamandų dailininkas Peteris Rubensas buvo ge­riausias to meto dai­lininkas, įvairiapusiškai išsilavinęs, skvarbaus proto žmogus, talen­tingas diplomatas. Dau­gelio kartų meno mė­gėjai žavėjosi nepap­rastu jo paveikslų ko­loritu, stebinančia ta­pybinės manieros laisve. Su pagarba ir dvasios virpėjimu se­kame neišsenkamą jo fantazijos polėkį, kū­rybinės minties didybę.
Paveikslo „Keturi filosofai“ pavadinimas sąlyginis. Tai grupinis portretas. Už knygomis apkrauto stalo susėdo jaunesnysis dailininko brolis Filypas, žymus filologas Justas Lipsijus (Lipsius) ir garsus Niderlandų moksli­ninkas Janas van den Vauveras (Van den Wauwere). Kairėje paveikslo pusėje sto­vi pats Peteris Paulius Rubensas. Lipsijaus rankos mostas leidžia manyti, jog savo myli­miems mokiniams jis komentuoja kokj nors antikos filosofo vei­kalą. Tikriausiai tai Seneka, kurio gėlė­mis apkaišytas bius­tas stovi nišoje, virš susirinkusiųjų galvų, šiame kūrinyje iš­reikšti Rubenso gyve­namojo meto estetiniai, visuomeniniai - politi­niai, moraliniai ir fi­losofiniai idealai,
Ilgame kūrybiniame kelyje Peteris Pau­lius Rubensas prisi­lietė ir prie Lietuvos kultūros istorijos. 1632 m. Antverpene buvo išleistas Vilniaus aka­demijos profesoriaus, poeto Motiejaus Ka­zimiero Sarbievijaus kūrinys „Lyrikos kny­gos“. Titulin5 puslapį šiai knygai nupiešė Rubensas. Vienas šios labai retos knygos eg­zempliorius saugomas Vilniaus universiteto mokslinėje biblioteko­je.
LAIMĖ LUKOŠIŪNIENE