2015 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Vienišumas yra mirtinas



Nuo socialinės izoliacijos miršta daugiau žmonių, nei nuo nutukimo. Bet ji sukelia tik panieką
Žiemą išvažiavau iš Niujorko į Portlendą. Priežastis – labai logiška. Niujorkas yra brangus ir neramus miestas. Aš maniau, kad Porlende turėsiu daugiau erdvės ir laiko mano darbui.
Atvažiavusi išsinuomojau namą ir visa laiminga patraukiau ieškoti “mano žmonių”. Ėjau į parkus, knygynus, barus ir į pasimatymus. Kartą net žaidžiau golfą. Nebuvo taip, kad nesutikau žmonių. Aš sutikau jų pakankamai. Bet niekam nepajutau jokio santykio.  
Po tokio socialaus ir optimistiško nusiteikimo mano nuotaika nukrito ir aš tapau rūsti paranojikė. Aš žinojau, kad man reikia santykių su žmonėmis, kad jausčiausi geriau, bet tuo pačiu metu jaučiau, kad jau fiziškai nepajėgiu susidoroti su tuščiu bendravimu. Naktį pabusdavau panikoje. Per pietus lyg potvynio banga užliedavo vienišumo priepuoliai. Neturėjau nei menkiausio supratimo, kaip tai ištaisyti.  
Jaučiausi netikrai, todėl pradėjau tyrinėti vienišumą. Tada ir aptikau kelias, didelį nerimą keliančias studijas. Vienatvė nėra koks nors negalavimas, ji mus žudo. Vienatvė yra rimtas pavojus žmogaus sveikatai. Vyresnių žmonių tarpe atlikti tyrimai liudija, kad socialinę izoliaciją ir nepakankamą socialinį bendravimą turintys žmonės miršta anksčiau laiko dvigubai dažniau, nei tie, kurie yra socialiai aktyvūs.
Tokia padidėjusio mirtingumo rizika yra palyginama su rūkalių mirtimis. Šalia to vienišumas yra dvigubai pavojingesnis už nutukimą.
Socialinė izoliacija susilpnina imuninę sistema ir paskatina uždegiminius procesus. Tai sukelia artritą, diabetą ir širdies susirgimus. Vienišumas žaloja mūsų širdis, bet nepaisant to mūsų kultūroje nepriimta apie jį kalbėti.    
Vienišumas padvigubėjo: paskutiniai du tyrimai parodė, jog vienišiems žmonėms save priskiria apie 40 procentų suaugusių. Palyginimui – devintame praeito amžiaus dešimtmetyje vienišų žmonių buvo apie 20 procentų.
Internetas nepadeda, o tik dar labiau padidina vienišumo riziką. Facebook vartotojų apklausa parodė, kad tinkle praleistas laikas rodo atvirkštinį laimės pojūtį. Kuo ilgiau žmogus užsilaiko internetiniuose tinkluose, tuo jis vienišesnis.  
Visuomenėje, kur vertinami platūs socialiniai tinklai, sunku prisipažinti, ad esi vienišas. Tai laikoma gėdingu dalyku.  
Maždaug prieš dešimt metų mano mama skyrėsi su mano patėviu. Jis jautė vienatvę ir desperaciją, todėl paskambino savo pusseserei, su kuria nesikalbėjo kelis metus. Pusseserė ironiškai paklausė: “Nejaugi neturi jokių draugų?”
Kai būdama Portlende kovojau su savo vienišumu, nuolat pagaudavau save galvojant: “Jei būčiau geresnė, nebūčiau vieniša”.
Vienišumo ir socialinės izoliacijos įtaką sveikatai tiriantis Čikago Universiteto profesorius John T. Cacioppo sako: “Prisipažinimas, kad esi vienišas yra tolygus didelės V raidės užrašymui ant savo kaktos”
Jis prisipažino, kad kartą lėktuve jam teko gerokai sutrikti, kai laikė rankose savo paties knygą, ant kurios viršelio buvo antraštė “Vienišumas”. Jis pajuto nenugalimą spontanišką norą užversti viršelį, kad žmonės jo nematytų. “Tada aš pirmą kartą supratau, ką reiškia jaustis vienišam, kai visi apie tai žino”.
Jau vėliau visuomenė sužinojo apie žinomo anglų aktoriaus Stephen Fry savižudybę. Savo bloge jis rašė apie kovą su depresija. Vienišumą jis įvardijo kaip pačią blogiausią tos kančios dalį.
“Vienišas?” Kiekvieną dieną pašto dėžutėje randu pačius įvairiausius pakvietimus. Esu kviečiamas į Wimbledon karališką pokylį, turiu rimtus ir viliojančius savo draugų pasiūlymus – šią vasarą jie mane kviečia į Prancūzijos pietus, Italiją, Siciliją, Pietų Afriką, Britų Kolumbiją ir į Ameriką. Per du mėnesius turiu pabaigti savo knygą ir važiuoti į Brodvėjų statyti “Dvyliktą naktį”.   
Galiu dar kartą perskaityti paskutinį sakinį ir pastebėti, kad nesvarbu – bipoliari aš ar ne, ir jei aš iš tikrųjų nori išgyti, o ne depresuoti, kurių galų turiu būti vieniša, nelaiminga ir beviltiška? Aš neturiu tokios teisės. Bet iš kitos pusės aš neturiu teisės neturėti tokių jausmų. Jausmai neateina ir nepasišalina su teisėmis.
Ir galų gale vienišumas yra pati baisiausia ir prieštaringiausia mano problema.
Daugelis iš mūųs puikiai žino, ką reiškia būti vienišam kambaryje, kur yra pilna žmonių. Ir dėl tos priežasties net pati dižiausia įžymybė gali būti vieniša. Jus gali supti šimtai garbinančių fanų, bet jų tarpe nebus nei vieno, kuris parems, nei vieno, kuris pažins ir jūs jausitės izoliuotas.
Kalbant apie bendravimą, mums pažįstamų žmonių kiekis nėra pats geriausias matas. Tam, kad jaustumėmės socialiai patenkinti, mums visiškai nereikia tiek daug žmonių. Cacioppo teigia, kad esmė yra ne tųb žmonių kiekyje, bet jų kokybėje. Mums reikia tik kelių žmonių, nuo kurių priklausytume ir kurie mainais priklausytų nuo mūsų.
Mūsų kultūroje esame apsėsti įvairiausių kovos su nutukimu strategijų. Mes imamės priemonių, kad sumažintume r įveiktume rūkymą. Bet aš niekad nesu girdėjusi savo gydytojo klausiant – kiek ir kaip prasmingai aš turiu socialinio bendravimo patirčių. Ir net jei jis paklaustų, tai nereiškia, kad galėtų duoti prasmingo socialinio bendravimo receptą.
Kai esame vieniši, mes prarandame impulsą kontroliuoti savo užimtumą. Mokslininkai tai pavadino “socialiniu vengimu”. Mes vis mažiau rūpiname socialiniais ryšiais ir vs daugiau – savisauga. Iki tokio lygio, kad jau net sunku įsivaizduoti save besikalbantį su kitu žmogumi.
Evoliucijos psichologai spėja, kad vienišumas įjungia bazinį kovos ar pabėgimo išlikimo mechanizmą, todėl mes pasitraukiame atokiau nuo žmonių, nes nežinome, ar galime jais pasitikėti.
Vieno tyrimo metu Cacioppo miego metu išmatavo vienišo ir ne vienišo žmogaus smegenų aktyvumą. Vieniši žmonės buvo labiau linkę į mikro prabudimus, kas parodo jog jų smegenys visą naktį būdrauja ir saugo nuo pavojų. Tai panašu į tai, kaip jausdavosi nuo genties atskirti pirmykščių bendruomenių žmonės.   
Viena iš priežasčių, kodėl mes vengiame kalbėti apie vienišumą yra tai, kad jį konstatuoti nėra jau taip ir lengva.
Net didžiulį indėlį į vienišumą įnešęs internetas gali būti būdas atpažinti jį. Cacioppo žavisi tomis internetinėmis pažintimis, kuomet vienas kitą suradę žmonės išlieka poroje. Jie patiria didesnį tarpusavio ryšį, išlieka kartu ir rečiau skiriasi, nei kitu būdu susipažinę žmonės. Jei tokia statistika išsilaikytų, ji paskatintų tokiu būdu užmezgamas draugystes ir interneto pagalba palengvintų periferijoje esančių žmonių kelią į pasaulį.
Aš? Grįžau į Niujorką.

2015 m. gegužės 16 d., šeštadienis

Aš noriu ištekėti,.... bet nenoriu susitikinėti



Geras gyvenimas gali atsigręžti sunkumais ieškant vyro.
“Man labai patiko. Nėra žodžių. Tai buvo nuostabu”.
Kai ekrane pasirodo finaliniai filmo autorių, veikėjų, kūrėjų vardai, vienas iš mano draugų sėdi svajingai susimąstęs. Kitas baigia žiaumoti užsakytą picą. Po to mes visi apsivelkame paltus ir aunamės batus. Šiltai atsisveikinę, kiekvienas patraukiame savo keliais.
Tai jau tapo neoficialiu, savaitiniu mūsų grupės ritualu: mes susirenkame, mes žiūrime, mes valgome, mes juokiamės, mes laimime. Bet kartą vienas iš mūsų stebuklingu būdu eina į pasimatymą. Tada žlunga visa įprasta rutina.
Pasimatymai ir draugai, draugai ir pasimatymai. Kartu šie abu žodžiai dera, tačiau aš kaskart suprantu, kad mano gyvenime jie yra pakankamai nesuderinami. Iš tiesų aš galėčiau ryžtis daug kam, kad ištekėčiau, bet man nepatinka tas kelias, kuris ten veda. Todėl kad, mano patirtyje pasimatymai yra siaubingas dalykas.
Trūkstama dalis
Aš gyvenu gerą gyvenimą, aš turiu darbą, gerai sutariu su savo seserimi, turiu draugus, su kuriais linksma ir reguliariai su jais susitinku, palaikau gerus santykius su daugybe žmonių, kurie mane moko politikos, kultūros, religijos subtilybių ir kartu su manimi aptarinėja žvaigždžių gyvenimus. Daugybė mano poreikių ir norų yra išpildomi su kaupu.
Tačiau aš ilgiuosi santuokos, bet man labai nepatinka tas kelias, kuris į ją veda....
Trūksta tik vienos nedidelės dalies. Ir ši rakštis kaskart iškyla ir didėja, kai tik perskaitau straipsnį apie motinystę, ar tai kas primena apie gilų intymumo santuokoje poreikį. Bet tomis dienomis, kai mano gyvenime vis dar dominuoja kavos puodelis, gyvenimas atrodo nuostabus, mano draugai užpildo jį iki pat kraštų ir tuomet rakštis tampa neįtikėtinai maža ir nereikšminga.
Tačiau aš niekada nepamirštu, kad ji vis dar čia. Žinodama tai, aš kelis kartus metuose pasiryžtu tikrai aukai – vakarui su draugėmis, kuomet mes kvatojame iki ašarų, ar kikename iš nerangaus padavėjo (pasimatymas su toku vaikinuku atrodo viliojantis 16-metei, bet jau niekaip ne 26 metų merginai), ar nejaukiai ir iš aukšto kalbamės su vyru, kuris nedvejodamas pasigiria, kad mėgstamiausias jo užsiėmimas – pasivaikščiojimas su kate. O po to mes visos apmokame sąskaitą lygiomis dalimis.
Pagaliau aš suvokiu, kad geras gyvenimas apsunkina pasimatymus, nes pasimatymai yra taip toli nuo santuokos ir, kad trokšdama jos, neturėsiu garantijų, kad galėsiu mėgautis ankstesniu gyvenimu. 
Pasirodo, kad pasimatymai nėra jau tokie smagūs. Jie yra sudėtingi, juose būtina išlaikyti sveiką pusiausvyrą. Tada tampa keblu atsakyti į tokius klausimus, kaip “Ar jis pakankamai gražus, kad galėtų taip nerišliai kalbėti?” arba “Juk jis taip myli Jėzų, kad tai leidžia jam neatsakingai žvelgti į savo pareigas?” Teks investuoti savo laiką ir pinigus, sukurti tokį ritualą, kuris iš esmės turi labai mažai galimybių baigtis sveikais ir laimingais santykiais. Ir tai dar labiau apsunkina apsisprendimą.
Trokštu susitikinėti?
Visai nesenai susitikau su vienu, labai nelaimingu vyru. Jis gyveno su tėvais, buvo įstrigęs savo darbe, pasipiktinęs bažnyčia ir jautėsi visiškai izoliuotas nuo savo vedusių draugų. Kai jis paklausė manęs, kodėl atėjau į pasimatymą, atsakiau, kad turiu nuostabų gyvenimą, bet noriu jį dar labiau praturtinti pažintimi su patraukliu, išsilavinusiu, linksmu ir tikrai Jėzų mylinčiu vyru.
Žinote, ką jis atsakė?
“Jei tavo gyvenimas toks nuostabus, kodėl eini į pasimatymus?”
Labai dažnai to aiškiai nesuvokiame, tad leisiu sau duoti vertingą patarimą. Tas žmogus buvo apimtas nesveiko noro turėti pasakišką žmoną, kuri ateis ir lengvu judesiu ištaisys visas jo problemas. Tai ir verčia jį kuo skubiausiai susitikinėti su mergina tam, kad ji taptų jo žmona.
Tai nėra visiškai nebūtinas dalykas, tačiau dažnas žmogus žvelgia į pasimatymus su sunkiai nuslepiamu geismu įgyvendinti būtent tokius sumanymus. Aš taip paskendusi dabartinėje būsenoje, kad pasimatymui galiu skirti daugiausiai dešimt minučių, nes man būtina peržvelgti FB draugų pranešimus ir pakomentuoti atsitiktinius pokalbius. Tiesą sakant net ir tai ima varginti, kai tampa akivaizdu jog po mandagaus virtualaus “tylėjimo” ir kelių mandagių frazių tampa akivaizdu, jog ateina laikas pasimatymui.
Kai visas mano laikas taip puikiai leidžiamas kitose srityse (draugai, šeima, Facebook,, ketvirtadienio susitikimai ir penktadienio filmų peržiūros), tampa neįtikėtinai sunku susitaikyti su ta mintimis, kad dabar reiks eiti į keblų pasimatymą, kuomet keliomis vienas kito pažinimo frazėmis tiri ar tinka tau ta pora, ar tai tik vienos dienos nuotykis. 
Neįmanoma pusiausvyra
Galų gale mano neryžtingumas susitikinėti su vienu žmogumi yra grindžiamas tuo, kad su draugais – daug lengviau. Mes vieni kitus pažįstame, ir net jei nepažįstame pakankamai gerai – vis tiek tai labai natūralu. Mes labai lengvai šnekučiuojamės apie ką tik nori – nuo Šventosios Dvasios iki kulinarinių subtilybių.
Man nekelia jokio nerimo ta aplinkybė, kad pokalbis gali pasukti bet kuria kryptimi ir aš niekaip neplanuoju sekančio pokalbio, nesiremiu paskutinio pokalbio tema ir nežaidžiu to žaidimo, kuomet vargšas vaikinukas net nenutuokia, esąs manipuliuojamas. Man patinka apie save galvoti, kaip apie tikrą, nesumeluotą ir autentišką asmenį, bet vos tik iškyla pasimatymo galimybė, visa tai pakeičia išankstinis nusistatymas ir apsimetinėjimas.
Gyvenimas su draugais yra smagus. Mes nuolat ir dėl visko juokaujame ir juokiamės. Mums juokingi namų kino vaizdeliai, įvairūs nutikimai, kalbos ypatybės. Mes galima juokauti ištisas valandas ir nepavargstame. Mes puikiai leidžiame laiką. Mes geriame vyną. Mes žiūrime filmus. Mes valgome. Mes kalbamės. Kartais net verkiame. Mes mokomės ir investuojame.
Net neketindami to daryti mes vieni kitiems suteikiame tokius gilius ir įspūdingus poveikius, kad tik stebėtis galima.
Ir, ko gero visų svarbiausia yra tai, kad per tuos santykius mes daug ko išmokstame. Išmokstame, kaip patarnauti vieni kitiems, kaip atleisti ir prašyti atleidimo, sužinome, ką mano gyvenimui duoda malonė, kaip Viešpats veikia per kitus žmones ir ką reiškia nešioti kitų naštas ir koks vaisingas gali būti bendravimas ir pažeidžiamumas. O per pirmą pasimatymą aš sužinau tik tai, ką jis dirba, kokios jo stalo manieros (jei tai man rūpi), na ir dar mėgstamą jo spalvą.
Būna dienų, kai noriu būti labiau nepatenkinta gyvenimu. Arba norėčiau, kad mano draugai nebūtų tokie smagūs, o santykiai teiktų mažiau pasitenkinimo nei dabar. Man reikia to, kas padėtų suderinti gilų santuokos troškimą su vis mažėjančiu noru eiti į pasimatymus.
Mano gyvenimas yra perpildytas ir labai dažnai tas “trūkstamas gabalėlis” atrodo toks menkas ir nereikšmingas, kad rizikuoti tuo pilnatvišku gyvenimu, kurį gyvenu dabar, būtų per didelė auka.  Tačiau tuo pat metu suvokiu, kad dabartinis pasitenkinimo jausmas gali būti trumpalaikis. Po metų ar net mažiau, Dievas bus toks pat geras, kaip ir dabar.
Dabar aš žinau, kad tai yra (pakankamai) gero gyvenimo palaiminimas ir prakeiksmas tuo pačiu metu. Ir kol rakštis lieka rakštimi, aš vis dar tikiuosi mėgautis gyvenimu ateityje. 

2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Santuokinis vandalizmas



Kaip demaskuoti pasislėpusį diversantą, kuris gresia jūsų artumui
Les ir Leslie Parrott
Kai mes lipome iš automobilio, žmona nerimastingu tonu paprašė: “Tu išsiurbsi kambarius prieš jiems ateinant, gerai?”
Aš sumurmėjau: “Gerai, aš tuo pasirūpinsiu”.
Abu kartu su pilnais maisto produktų maišais atėjome į virtuvę. “Aš sudėsiu produktus, o tu jau gali pradėti siurbti kilimus” – pasakė žmona. Įtampa namuose kilo, nes už poros valandų laukėme ateinant dviejų pažįstamų porų.
“Neužmiršk uždegti žvakes ir parink kokią muziką, kad jiems būtų jaukiau” – sušuko man iš virtuvės. Girdėjau, ką ji pasakė, tačiau nieko neatsakiau, nuėjau į savo kambarį, kad peržvelgiau elektroninį paštą – ar nėra kokių “skubių” laiškų.
Vos po poros minučių atėjo žmona ir susierzinusi paklausė: “Ką tu darai?”
“Skaitau laiškus” – mano balsas pakvipo savigyna o veido išraiška rodė sutrikimą. Jai tai nerūpėjo. “Nesijaudink, aš tuo pasirūpinsiu” – kaltai pasiteisinau.
Ji giliai atsiduso ir išėjo. Po penkių minučių išgirdau ūžiant dulkių siurblį. “Aš jau beveik baigiau ir einu tau padėti” – sumurmėjau panosėje. Dar po dešimties minučių ūžesys nutilo. Pašokau iš kėdės ir nuėjau į svetainę.
-Aš galvojau, kad tai turiu padaryti aš, – ištariau.
-Aš padariau pati, - atšovė žmona
Laikas nuo laiko mes visi išsisukinėjame nuo to, kas mūsų sutuoktinių planuose yra būtina padaryti. Juk mes galime būti pavargę, užsiėmę, išsunkti ir panašiai. Yra daugybė priežasčių, kurios pateisina mirtinus mūsų santuokos diversantus. Visa tai yra labai subtilus savanaudiškumas. Jis pamurkdo mus gilyn, kai mes būname pavargę, o reikia padaryti kelis būtinus darbus. Todėl gana dažnai mes apsimetame, jog nepastebime namų ruošos, “pamirštame”, ką reikia padaryti ir tikimės, kad tai padarys sutuoktinis, o mums to nereiks. 
Subtilus savanaudiškumas įslenka į santuokas daugybe būdų. Kai kada žmona savanaudiškai kaupia sau vyro laiką. Ji  apgailestauja dėl įtempto savo vyro darbo grafiko, tačiau niekad nesvarsto, jog galėtų savo grafiką pakeisti jo naudai. Arba galvoja sau, jog nieko tokio, kad išgers kavos puodelį su savo draugėmis, o vėliau papriekaištaus savo vyrui, kad tas “be reikalo” naršo internete. Mes visi savo naudai daugiau ar mažiau savinamės vieni iš kitų pinigus, energiją, laiką ir nesuvokiame, jog taip švaistome nesuskaičiuojamas galimybes rodyti savo gerumą ir dosnumą, kas vestų mus į dar gilesnį inymumą ir betarpišką tarpusavio ryšį.
Problema yra tame, kad mes fokusuojamės į save. Ir visiškai nesvarbu, kiek tai subtilu, svarbu, kad tai yra smūgis tiesiai į santuokos širdį. Mes galime be perstojo racionalizuoti savo savanaudiškumą, tačiau bet kuriuo atveju nedarydami tai ko reikia, mes prarandame partnerystės dvasią. Subtilus savanaudiškumas užtikrina ne dvasinę, bet kambario bendrystę. O baisiausia, kad jis sukelia konfliktus. Dievo Žodis sako kad Dievas atmokės: “….išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe“ (Rom 2:8). Kai mes švaistome gerumą ir esame užsiėmę savimi ,mes neišvengiame vaidų ir rietenų.
Ar kalbame apie tai, jog santuokoje nėra vietos mūsų poreikiams, asmeniniam laikui ir tam tikro “pasišventimo sau”? Ne. Jei gyvenate po vienu stogu, nėra jokios abejonės, jog savanaudiškumas iškils vėl ir vėl. Tačiau reikia žinoti vieną faktą – savanaudiškumas mažina intymumą. Tam, kad patirtumėte tą artumą, kurio ilgitės, turite elgtis taip, kad dosnumas atsvertų į save nukreiptus veiksmus. Kuo dažniau stengsitės pasiaukoti savo sutuoktiniui, tuo gilesnis bus jūsų intymumas.
Dažniausiai tenka ilgai ir kantriai mokytis, kad suprastum tikrąją pasiaukojimo vertę. Žingsni po žingsnio tenka atiduoti savo šykštų būdą ir atrasti tuos neišmatuojamus privalumus, kurie kyla iš dosnumo.
Reikia nuolat tramdyti savo troškimus ir nustoti savintis sutuoktinio laiką. Nei vienas iš mūsų nėra nesavanaudiškas šventasis. Ir mes visi žinome, kad niekada nepasieksime mus tenkinančio sielos ryšio su kitu žmogumi, tokio, kuris šlovintų Dievą ir vienas kitą. Nepasieksime, jei neatidėsime į šoną savanaudiškus troškimus ir neauginsime savo dvasios vienas kitame.

Besivaikant “ilgai ir laimingai gyveno”


Tai skamba labai romantiškai. Likimas sujungs mane su tuo žmogumi, su kuriuo užsimegs nenutrūkstamas ryšys. Ir visa ko man reikia – surasti tą žmogų, ir tada beregint mus ištiks nesibaigianti palaima. Ir kai tik mudu paskęsim vienas kito glėbyje, praeityje liks visi galvos skausmai ir visos problemos….
Visuomenę yra apsėdusi Giminingos Sielos Paieškos manija. Joje skęsta vienišiai, Holivudo turčiai ir vilties netekusios sutuoktinių poros, kurios dėl to apleidžia puikiai veikiančias santuokas. Tačiau tiesa yra tokia, kad Giminingos Sielos Paieška yra labiau fantazija, nei realybė, todėl to besivaikantys žmonės kur kas dažniau patirs nusivylimą ir skausmą, nei taip geidžiamą tobulos ir nesibaigiančios meilės ekstazę.
Giminingos Sielos Paieška duoda suprasti, kad sėkmingų santykių palaikymas yra labai lengvas – tereikia surasti tinkamą asmenį ir tada patirsi nesibaigiančią laimę.  Tačiau jokie realūs santykiai  negali išlikti ilgai, jei nebus aktyvaus investavimo ir sąmoningo pasiaukojimo, nes tikra meilė yra davimas, o ne gavimas.
Kai santykiai neišvengiamai atneša mums nusivylimą ir tampa neatsparūs, vėl suaktyvėja Giminingos Sielos Paieška. Tada mes ištariame: “tai ne mano kaltė, aš tiesiog pasirinkau ne tą asmenį”.
Giminingos Sielos Paieška mums teigia, kad iš kito asmens aš laukiu, kad jis man būtų “viskuo”. Žmonės tikisi, kad Gimininga Siela turėtų atsiliepti į visus jų poreikius – būti geriausiu draugu, idealiu meilužiu, praeities žaizdų gydytoju, pasišventusi ir džiugi jų asmeninio augimo paramos komanda, bet kurio užsiėmimo kompanjonu, intelektualiai, fiziškai ir socialiai lygiaverčiu partneriu. Iš tikro tai yra visiškai neįmanomo darbo aprašymas ir kvailas košmaras tiems, kurie mano, jog gali tai išpildyti.
Tikintieji Gimininga Siela nori pernelyg greitai patekti į tobulos santuokos perspektyvą ar bent jau turėti tobulai normalią santuoką, todėl tobulai klysta, kad kažkur yra tas “vienintelis”.
Nusileiskite į realybę ir atidėkite į šoną Giminingos Sielos fantazijas. Pradėkite gyventi tuose santykiuose, kurie yra, o ne tuose, kurių trokštate, kaip niekad nepasiekiamos žvaigždės.