Aidas Marčėnas

Rankos skinančios obuolį

tarkim obuolys vis mažėdamas žiedu pavirsta susiskleidžia žiedas ir pumpuras nyksta išardę lizdus iš obels atbuli lekia paukščiai į pietus vanduo tampa sniegu ir sniegas atpūsto kelius kuriais mylimoji sugrįžta.

Sena trečiadienio istorija

mergaitė kurią tariuosi mylįs avi raudonom kojinėm ak raudonom kojinėm trečiadieniais budi prie mokyklos durų trečiadieniais visada pavėluoju į pamokas noriu kad mano pavardę užrašytų tačiau net trečiadieniais ji nekreipia dėmesio.

Klaida

neatitaisoma mano klaida prieš penkiolika metų žaidžiant slėpynių įsilipti į klevą mokyklos kieme atsisėst ant sakos ir žiūrėt kaip neranda manęs neatitaisoma neatitaisoma klaida neišsiduot kai

visi užmiršę mane išsiskirsto nes prieš dešimtį metų tą klevą nukirto supjaustė ir išvežė o aš vis dar slepiuosi jame.

Namai

ten mano namai kur prasideda tavo širdies šviesa ten mano namai kur prasideda šiluma tavo rankų ten mano namai kur tu eini su saule su mėnuliu o kur tavo namai.

Aidas Marčėnas

Kokia kelionė be lagamino?

Žmonės lagaminais naudojosi dar iki jų atsiradimo. Tačiau dideli krepšiai ir nepatogios kelioninės dėžės, su kuriomis tekdavo vykti j keliones, galėjo „atmušti" norq keliauti net prisiekusiems keliautojams.

Atsiradus patogiam bagažui, kelias atrodė trumpesnis. Todėl atsirado vis daugiau pageidaujančiųjų pakeliauti po pasaulį. O kodėl gi ne? Sumetei savo daiktus į dėžę su rankena, pagriebei ją — ir pirmyn!

Viskam savas laikas

Kuo senovėje žmonės keliaudavo? Arba savomis kojomis, arba arkliais, arba laivais, Tačiau pėsčias keliautojas su savimi daug nepasiims — kuprinė ant nugaros, ir į kelionę. Turtingiesiems tarnai sukraudavo bagažą į vežimą arba atveždavo jį į  laivą. Taip buvo Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje bei daugybę šimtmečių vėliau. Pagrindinė transporto priemonė buvo karietos, vežimai, diližanai. Jie važiavo lėtai, per dieną geriausiu atveju nukeliaudavo iki 120 kilometrų. Tačiau norinčiųjų keliauti tai nesustabdė! Tuirtingi žmonės (tais laikais turizmas buvo prieinamas tik jiems) labai mėgo keliauti, tačiau tik tuo atveju, jei nejusdavo nepatogumų. Vojažai truko ilgus mėnesius, o kartais metus. Pavyzdžiui, didysis vokiečių poetas Gėtė su savimi į kelionę imdavo įspūdingą kiekį drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kelių knygų lentynų turinį. Žinoma, bagažas, kuris buvo supakuojamas į dėžes, tilpdavo keliuose ekipažuose. Iki šiol muziejuose galima pamatyti įvairių dydžių kelioninių dėžių, kurios buvo pagamintos iš medžio arba faneros ir aptrauktos oda. Kartais jas apkaldavo metalinėmis juostelėmis, o dangčius uždarydavo specialiais užsegimais. Šiuos panašius į valstietiškas skrynias daiktus vadino baulais. Jie nieko bendra neturi su tais, kuriuos tempia prekeiviai šiuolaikiniuose turguose. Itališkai „baule“ reiškia „pailga kelioninė skrynia, ypatingos apvalainos formos dėžutė“. Tokius baulus mūsų protėviai pritvirtindavo diržais prie dangčio arba diližano gale. Žinoma, bagažo šeimininkai patys jų nenešiodavo ir — gink, Dieve! — nekraudavo į ekipažą: tam buvo samdomi specialūs žmonės.

Viskas pasikeitė tuomet, kai XIX amžiuje pradėjo tiesti geležinkelius. Kelionės tapo prieinamos, atsidarė pirmosios turistinės kontoros. Todėl atsirado „portatyvinių baulų“, kurie butų patogūs pernešti iš vienos vietos į kitą, poreikis.

Plokščia dėžė su rankena

Žmoniją išgelbėjo mažai kam tuomet žinomas Lui Vjitonas. Pats jis kilęs iš Šveicarijos, o būdamas keturiolikos metų, išvyko ieškoti laimės į Paryžių. Vaikiną į pameistrius paėmė stalius, kuris gamino ir pardavinėjo kelionines skrynias ir kartonines dėžes. Po kelerių metų jaunuolis tapo profesionaliu meistru ir atidarė savo dirbtuvę. 1853 metais sąžiningas skrynininkas Lui Vjitonas pagaliau gavo Prancūzijos imperatorienės Eugenijos tiekėjo statusą. Daugelio panašių tiekėjų vardai išnyko, tačiau ponas Vjitonas tapo tikru išradėju.

Užuot gaminęs būtinus aristokratams apvalainus minkštus krepšius skrybėlėms ir krinolinams bei paprastas skrynias, jis išrado lagaminą. Per pusantro šimto metų visi galėjo įsitikinti, kad būtent jame visus daiktus laikyti patogiausia. Pervežimo metu jis užima mažai vietos, drabužiai nesusilamdo ir t.t.

1854 metais Lui Vjitonas pagamino pirmąjį savo lengvą lagaminą su pakaba ir parodė Paryžiaus publikai. Taip sumanus meistras savo vardą įrašė į mados istoriją. Naujiena buvo įvertinta deramai — juk iki tol buvo naudojami jau žinomi baulai, kurie, nors ir buvo talpūs bei dideli, turėjo daug trūkumų — iš jų išimti daiktai neatrodė tvarkingai. O legendinio skrynininko išradimas leido juos sudėti tinkamai.

O 1858 metais su ženklu „Louis Vuitton“ atsirado apmušti pilku audiniu plokšti lagaminai (anksčiau juos gamino išgaubtus). Tai iš esmės pakeitė bagažo kultūrą—dabar lagaminus buvo galima dėti vieną ant kito, Keturiasdešimtmetis Lui Vjitonas tapo populiarus tarp mados besivaikančių keliautojų. Tad ėmė įgyvendinti savo idėją — pradėjo gaminti bagažo pervežimo įrenginius (lagaminus, sakvojažus, krepšius ir rankines), pagamintus vienu stiliumi. Verslas Vjitonui sekėsi, jo biuras tapo Mados namais (jų prekės ženkle puikavosi įkūrėjo inicialai). Beje, jo bagažo įrenginiai su ženklu LV iki šiol yra tarp populiariausiųjų pasaulyje. Jau pusantro amžiaus Lui Vjitono žymus prancūzų prekės ženklas išlieka vieninteliu keliaujančio elito favoritu. Šios firmos gaminiai tapo būtinais monarchų, politikų, kino žvaigždžių, aristokratų bei sportininkų aksesuarais. Kompanijos klientų sąraše tokie vardai kaip: Nikolajus II, Marlena Ditrich, Čarlis Čaplinas, Vindzoro hercogai, Kerkas Duglas, Odrė Hepbern, Šeron Stoun... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti.

Jau XIX amžiaus pabaigoje prekyboje pasirodė galbūt ne tokių prabangių, tačiau nebrangių kitų gamintojų gaminių. Galimybė pakeliauti po pasaulį atsirado daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių. Beje, klasikinis lagaminas, su kuriuo į stovyklas keliaudavo mūsų tėvai, suapvalintais metaliniais kampais, pagamintas iš faneros, apmuštos kiaulės arba dirbtine oda, su rankena iš plieninių kilpelių ir blizgančiomis sagtelėmis, nuo to laiko beveik nepasikeitė.

Patvarumo patikrinimas

Tačiau netikėtų protrūkių „lagaminų kūryboje“ vis dėlto įvykdavo. Vieną iš jų įgyvendino belgas Džesis Sveidas. 1910 metais jis kartu su šešiais tarnautojais įkūrė savo kompaniją. Jo prekiniu ženklu tapo nuotrauka, kurioje nufotografuotas pats firmos šeimininkas, jo tėvas ir trys broliai, stovintys ant lagamino dangčio. Taip jie demonstravo savo gaminių patvarumą. Esmė ta, jog XX amžiaus viduryje įprasti traukiniai pradėjo konkuruoti su lėktuvais. Vadinasi, keleiviams jau reikėjo praktiškesnių lagaminų: patvaresnių, lengvų ir pigių. Suprasdamas, kad skrendant lėktuvu bus svarbus kiekvienas kilogramas bagažo, Džesis 1941 metais įregistravo naują prekės ženklą - „Samsonite“. O pavadino jį savo mylimo Biblinio personažo Samsono, kuris pasižymėjo nežmoniška jėga ir ištverme, garbei. Gamindamas savo produkciją Šveidas atsisakė medienos, kuri sudarė lagaminų pagrindą, ir pradėjo juos gaminti iš aliuminio bei plastmasės. Bendras svoris, kurį išlaikė jo gaminio dangtis, sudarė 500 kg.

„Tarsi lagaminas be rankenos: ir nešti sunku, ir numesti gaila“, — taip dažnai sako apie kažką reikalingo, tačiau sukeliančio nepatogumų. Tačiau ir su rankena pilną lagaminą buvo sunku traukti. „O kodėl nepastačius jo ant ratų?“ -  kartą sumąstė amerikietis Bernardas Devidas Sadou. Ši mintis jam kilo tada, kai jis su žmona vyko iš atostogų Amerikoje. Bevargdama jūros uoste su dviem dideliais sunkiais lagaminais, sutuoktinių pora pastebėjo uosto darbuotoją, lengvai ridenantį pakrautą vežimėlį. Taip Sadou kilo idėja pastatyti lagaminą vertikaliai, pritaikius jam ratukus. 1972 metais jis užpatentavo savo naujovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, sumanaus amerikiečio išradimo ilgai nesiėmė, įgyvendinti nė vienas fabrikas. Jis mynė daugelio firmų slenksčius, kol pagaliau jo įrenginiu susidomėjo kompanijos „Macy's“ viceprezidentas. Patogi naujovė buvo paleista į gamybą. O dabar lagaminas ant ratukų - vienas iš neatskiriamų tikro keliautojo atributų.

savaitė Nr.29, 2008 liepos 16 d.

 

Hello, Kitty!

Paskutiniais 2000 metų mėnesiais Rusijos laikraščiuose šmėkštelėjo sensacingi pranešimai. Juose buvo rašoma apie tai, kad Rusijos lakūnai sugebėjo įveikti amerikiečių lėktuvnešio „Kitty Hawk“ priešlėktuvinę gynybą. Lėktuvnešis plaukiojo neutraliuose Japonijos jūros vandenyse ir rengėsi dideliems manevrams, kuriuose turėjo dalyvauti Japonijos gynybos pajėgos ir Pietų Korėjos laivynas.

Šiek tiek vėliau Rusijos KOP vadas Anatolij Kornukov patvirtino faktą, kad rusų lėktuvas praskrido virš lėktuvnešio denio ir net papasakojo kai kurias smulkmenas: „Skrydžius atliko Tolimuosiuose Rytuose dislokuotos 11-os Oro armijos pilotai. Jie skraidė žvalgybiniais lėktuvais Su-24MR, o juos lydėjo perėmėjai Su-27. Ne iš pirmo karto pavyko prasibrauti iki lėktuvnešio. Tai atsitiko tuo metu, kai „Kitty Hawk“ priiminėjo kurą iš tanklaivio“.

Rusijos gyventojams tai nebuvo sensacija – jie tik džiūgavo, kad „mūsų lakūnai tai gali“. Sensacija buvo už vandenyno. Kaipgi – juk kariškiai nuolat išdidžiai tvirtino apie lėktuvnešių saugumą, o štai čia visiškai nekliudomai virš jo praskrenda rusų naikintuvų pora. Jei tai būtų atsitikę, realiose kovinėse sąlygose, vandenyno monstrui – galas.

Amerikiečių žurnalistai nedelsiant pareikalavo susitikti su JAV Gynybos Ministerijos atstovu spaudai Kenneth Beckon. Klausimai buvo labai konkretūs ir tiesūs. Iš brifingo stenogramos matosi, kad spaudos atstovas smarkiai jaudinosi ir painiojosi savo atsakymuose. Tačiau išaiškėjo kai kurios detalės – rusų lėktuvai tris kartus artėjo prie lėktuvnešio. „Pirmą kartą jie buvo per kelias mylias nuo „Kitty Hawk“. Antrą kartą – visai arti. Ir dar buvo trečias kartas.... Jie praskrido virš lėktuvnešio“.

Žurnalistai buvo nusiteikę agresyviai:

- Ar Gynybos Ministras ir kiti ministrai paklausė rusų kame reikalas?

- Ne mes nepareiškėme oficialaus protesto. „Šaltojo karo“ metais tokie incidentai buvo norma, tačiau nuo to laiko nieko panašaus nebuvo.

Sensacija reikalavo Pentagono pasiaiškinimo ir jis buvo pateiktas. Karinė žinyba niekaip nesuprato, kodėl eilinis karinių apmokymų faktas iššaukė tokią reakciją. Jie nuramino žurnalistus – lėktuvai buvo pastebėti, o laivo vadas sąmoningai rizikavo, nes buvo įsitikinęs, kad Rusijos lėktuvai neturi piktų kėslų.

Tad kas teisus – vyriausias vadas, kuris patvirtino, kad buvo pažeista priešlėktuvinė lėktuvnešio gynyba, ar demonstracine ramybe reagavusi JAV karinė žinyba? Šito neteks sužinoti. Incidentas buvo greitai pamirštas, tačiau visos detalės – užslaptintos. Visgi galima mėginti išsiaiškinti ir nors priartėti prie įminimo. Dėl to reikia prisiminti kai kuriuos amerikiečių lėktuvnešių ir Rusijos (anksčiau – SSRS) aviacijos „santykių“ atvejus. Kariniai žaidimai ne visada buvo saugūs.

1964 metų liepos 15 dieną iš žvalgybinio skrydžio virš JAV lėktuvnešio Japonijos jūros akvatorijoje negrįžo lėktuvas Tu-16R.

1968 metų gegužės 28 dieną Norvegijos jūroje prapuolė dar vienas žvalgybinis sovietų lėktuvas. Apie jo likimą nežinoma. Ryšys nutrūko tuo metu, kai pilotas raportavo, jog patruliavimo zonoje aptiktas amerikiečių lėktuvnešis „Essex“. Pagal vieną versiją lėktuvas skrido virš vandens ir, darydamas posūkį, sparnu kliudė jo paviršių. Rusai įtaria, kad jį tiesiog numušė. Amerikiečiai neigia šį faktą, tačiau parodė žemai skrendančio lėktuvo ir katastrofos vietoje kylančių Tu-16 gaisro dūmų nuotraukas.

Yra dar viena, legenda tapusi versija. Paprastai žvalgybinius lėktuvus ore perimdavo iš lėktuvnešio pakilę naikintuvai. Taip buvo ir šį kartą – amerikiečių pilotas priskriejo kuo arčiau ir parodė Tu-16 vadui, kad šis atidarytų bombų liuką ir parodytų, jog jis tuščias. Rusas įvykdė paliepimą. Amerikietis palindo po „pilvu“, įsitikino, kad ten tik foto kameros ir vėl susilygino su žvalgybinio lėktuvo kabina. Jis apsivertė ir parodė, jog ginkluotas raketomis oras-oras. Į tai Tu-16 atsakė kraipydami savo patrankų vamzdžiais. Po tokių „mandagumo reveransų“ amerikietis parodė ženklais:

- Tūpk.

Rusai nepatikėjo ir perklausė:

- Leistis ant lėktuvnešio?

- Yes.

- Ok, - parodė lėktuvo vadas ir ėmė leistis. Čia reikia pasakyti, jog Tu-16 sparno mostas – 33, o lėktuvo ilgis – 34 metrai. Ir štai šis monstras mažina greitį ir taikosi į lėktuvnešio taką. Negana to – jis išleidžia važiuoklę, užsparnius ir priešsparnius!!! Lėktuvo nosis pakyla. Sako, kad amerikiečių jūreiviai ėmė šokinėti į vandenį – o denis yra maždaug 9 gyvenamo aukšto lygyje. Rusai paskutinę akimirką pasuko pro šalį ir padidino greitį... Toliau versijos išsisikiria – vieni sako, kad lėktuvas grįžo į bazę kaip nugalėtojai, kiti teigia, kad darydamas manevrą jis rėžėsi į vandenį, treti – kad jį numušė amerikiečių priešlėktuvinė gynyba.

1980 metų liepos 26 dieną į bazę negrįžo dar vienas Tu-16R. Jis taip pat vykdė lėktuvnešio žvalgybą Japonų jūroje.

Buvo dar vienas atvejis, kai denio naikintuvas Phantom F-4 mėgino perimti Tu-95 ir atsitrenkė į jį. Amerikiečių lakūnai katapultavosi, o rusai vos vos atskrido iki bazės.

Kitą kartą du denio naikintuvai F-18 pavojingai manevravo šalia rusų lėktuvo mėgindami nukreipti jo skrydžio kryptį. Jie susidūrė ore – vienas pilotas žuvo, o kitas spėjo katapultuotis. Nuo sprogimo apgadintas ir rusų raketnešis, tačiau jam pavyko parskristi namo.

Vien 1989 metais denio naikintuvai iš lėktuvnešių 33 kartus gaudė rusų žvalgybinius lėktuvus. Todėl 1972 metais Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos pasirašė susitarimą „Dėl incidentų atviroje jūroje ir oro erdvėje virš jos“. Jame buvo sakoma, kad „kiekvienos šalies lėktuvų įgulų vadai privalo būti ypatingai atsargūs ir sąmoningai nuovokūs artėdami prie kitos šalies lėktuvų, kurie skrenda virš atviros jūros, ir kitos šalies laivų, kurie veikia atviroje jūroje, tame tarpe prie laivų, kurie užsiėmę lėktuvų paleidimu ir priėmimu“.

Tačiau kaip rasti atsargumo bei sveikos nuovokos ribą, kai reikalas liečia karinį prestižą? Amerikiečių denio naikintuvų pilotai veikdavo energingai – jie priartėdavo prie rusų lėktuvų ypatingai arti ir savo fiuzeliažais dengdavo fotokamerų objektyvus. O žvalgybinių lėktuvų įgulų užduotis – prasiveržti prie lėktuvnešio. Tiek vieniems tiek kitiems tai buvo rizikinga, bet būtina. Taip buvo tikrinamas tariamo priešo kovingumas, jo reakcija į žvalgybos veiksmus kontroliuojamoje oro erdvėje.

Mažiausias uždelsimas kainuodavo karininkams tarnybines karjeras. Kai prie lėktuvnešio prasiveržė Tu-16, buvo pakeista visa jo vadovybė.

Po 2000 metų rudens incidento „Kitty Hawk“ vadovybė liko savo vietose: kapitonas Allen J. Mayers ir aviacijos vadas Douglas McKlein liko savo pareigose. Na, o rusų lakūnai Aleksandr Renev bei Michail Aristarchov buvo apdovanoti.

Sunku įsivaizduoti, kaip JAV vadovybė užglaistė šį nemalonų įvykį. Aišku, kad buvo daug aiškintąsi ir nuspręsta nesiimti jokių priemonių. Juk jei pripažintų savo kaltę, tektų pripažinti, kad lėktuvnešiai nėra saugūs. O jų statyba – nepigi.

Tačiau panašu, jog rusų lėktuvai pasirodė nelauktai. Nejaugi akyla tolimojo radiolokacinio aptikimo sistema pražiopsojo? Tiek karo, tiek taikos metu aptikus svetimą oro taikinį iš lėktuvnešio nedelsiant kyla pirmoji budinti naikintuvų pora, o antroji pora lieka pilnoje parengtyje. Lėktuvnešio radijo lokatoriai gali patikti rusų lėktuvus net tada, kai jie kyla iš aerodromo. Todėl denio naikintuvai turėtų laukti žvalgybininkų ore. O rusų lėktuvai vadovaudamiesi „atsargumu bei sveika nuovoka“, turėtų atsisakyti nuo minties prašvilpti virš lėktuvnešio denio. Rusai nesutiko gaudytojų ir prašvilpė tiesiai virš laivo.

Tai matė juos radarai ar ne? Rusų pilotai tvirtino, matę ant denio paniką. Amerikiečiai neigia. Bet rusai siunčia jiems įrodymą – žiūrėkit, kaip prie lėktuvų bėga budinčios grandies lakūnai. Panašu, kad rusų lėktuvai buvo pastebėti virš denio, o ne anksčiau – prieigose. 11-os oro armijos vadas Anatolij Nagovicyn sakė, kad lėktuvnešyje buvo skubiai kertamos komunikacijos, kuriomis vyko resursų papildymas, o pats lėktuvnešis padidino greitį. Jų naikintuvai pakilo nuo denio praėjus penkioms minutėms nuo rusų antskrydžio.

Tačiau JAV karo žinyba tvirtino, kad rusų lėktuvai buvo pastebėti ir atpažinti, o lėktuvnešio vadas „sąmoningai rizikavo“, - ji būtų ramiai tesęs degalų papildymą. Kam gadinti inventorių?

Jei tai būtų atsitikę prieš pora dešimtmečių, Sovietų Sąjunga išdidžiai apdovanotų didvyrius už tai, kad šie eilinį kartą „išprausė“ arogantiškus ir savimylas amerikiečius. Tačiau 2000 metais Rusijos spaudos vertinimas nebuvo jau toks vienareikšmiškas. Kažkas rašė, kad nereikia tokių rizikingų žaidimų, nes „šaltasis karas“ baigėsi. Kažkas patarinėjo nežadinti „žvėries“ ir neversti jį imtis atsakomųjų priemonių.

Oro armijos vadas teigė, kad rizika buvo maža, o tarptautinio konflikto versija - išgalvota. Jis pasakė: „Viskas buvo daroma taisyklių ribose“. Tai, kad pasauliniame vandenyne tarp dviejų valstybių karo mašinų yra savo taisyklės – ne paslaptis. Ir todėl Tolimųjų Rytų KOP ir PLG žvalgybos vadas Jurij Urlanov ramiai pasakė, kad jo žinybai buvo būtina turėti šviežią informaciją apie operatyvinius pokyčius aprūpinant užsienio ginkluotas pajėgas. Ir toks būdas tiko.

Paskutinė detalė. Ji labiau charakteringa vaikams, nei suaugusiems vyrams. Atskridę į savo aerodromą lakūnai išryškino juostas ir nusprendė pasidalinti nuotraukomis su savo amerikiečių kolegomis. Įsivaizduokite – laivo vadovybė stebi kaip iš telefakso aparato lenda popieriaus lapas, kuriame ryškėja iš viršaus nufotografuotas „Kitty Hawk“ denis. Ir užrašas: „Hello, Kitty!”

Parengta pagal Viačeslav Fiodorov straipsnį iš www.warlib.ru 

panaudota medžiaga iš www.legion.wplus.ne

Nuotraukos iš legion.wplus.ne ir acig.org

Šuolis nuo Laisvės statulos

nuotrauka  iš 1912 metų 

vasario 3 dienos "The New York Times"

1912 metų vasario 2 dieną  aukštalipis amerikiečių darbininkas Frederikas Lou (Frederick R. Law) nušoko su parašiutu nuo Laisvės statulos.

To meto Niujorko telefonų knygoje Frederikas Lou pristatomas kaip samdomas aukštalipis ir turėjo bebaimio vyro šlovę. Vieną dieną jis žvalgėsi pro savo kontoros Church Street 30 langą ir nuobodžiavo. Būtent nuobodulys pastūmėjo jį nustebinti pasaulį drąsiu poelgiu.

35 metų vyras jau dalyvavo dažant Pulitcerio ir Zingerio pastatų flagštokus, o gandai teigė, kad jis sugeba be jokios baimės rūkyti cigarą 300 pėdų (apie 100 metrų) aukštyje. bet pačiam Lou darbas aukštumoje jau buvo pakyrėjęs, todėl jis juto nepaaiškinamą norą priimti iššūkį ir padaryti tai, ko dar niekas nebuvo daręs.

Vienas iš jo darbuotojų pasakojo, kad nuo pat vasario 1 dienos ryto jų bosas pro langą apžiūrinėjo aukščiausius Niujorko pastatus. Visiškai netikėtai jis atsigręžė į darbuotojus ir pareiškė, kad ketina šokti su parašiutu nuo Zingerio pastato. Bet apžiūrėjęs pastatą nuo keliais aukštais aukštesnio Metropolitan Building savo ketinimo atsisakė. Nulėmė ne baimė, bet eismas pastato papėdėje - Lou nenorėjo sukelti avarijų.

Kažkokiu būdu jis pajuto alternatyvą - kiek tolėliau lyg kviesdama prie savęs stovėjo Laisvės statula. Vidurdienį narsuolis išsiruošė ir nuvažiavo prie jos. Antrą valandą dienos jis jau turėjo specialų kapitono Leonardo Vaildmeno (Leonard D. Wildman) leidimą, pagal kurį į salą galėjo patekti žurnalistai. Jau po pusvalandžio čia buvo tuzinas kino operatorių ir keli tūkstančiai žiūrovų.

Lou įtempė į liftą 100 svarų sveriantį parašiutą ir kartu su vienu aukštalipiu pakilo į Laisvės galvą. Ten jis užsidėjo parašiutą ant savęs ir statulos rankoje esančiais laiptais pakilo iki fakelo rankenoje esančios aikštelės. Tuo metu pakilti į tą aikštelę buvo galima tik su specialiu leidimu. Ji yra pakankamai erdvi - ten gana patogiai telpa 12 žmonių. Todėl Lou ir jo pagalbininkui vietos netrūko. Jie pasirengė šuoliui ir užsitikrino, kad turėklai nesukliudys parašiuto išskleidimui.

Laukdamas, kol nurims vėjas Lou dar kartą pasižvalgė ir nutarė leistis rytinėje statulos pusėje. Visos kino kameros buvo nukreiptos į jį, kai 14 valandą 45 minutės, atsispyręs nuo turėklo šoko žemyn. Virš įlankos nusirito žiūrovų švilpesys. Jie sulaikė kvėpavimą stebėdami, kaip paskui parašiutininką tiesėsi neišskleistas parašiutas. Kelias akimirkas visus apėmė nelaimės nuojauta - Frederikas Lou krito akmeniu kokius dvidešimt penkis metrus, o parašiutas net nemanė skleistis.

Bet netrukus jis išsiskleidė ir vėjas nupūtė drąsuolį atokiau nuo statulos. Staiga jis karštligiškai pradėjo mosuoti rankomis, bet tai nebuvo pavojaus ženklas. Tokiu vairavimo metodu aeronautas stengėsi išvengti nusileidimo įlankoje ir sumažinti žemėjimo greitį.

Tačiau jis žemėjo per dideliu greičiu ir Lou užmiršo susigrupuoti. Dabar jis krito ant akmeninių plokščių per 30 pėdų nuo kranto. Nušlubavęs į šoną nuo audinio ir virvių krūvos jis pareiškė, kad jokių sužeidimų nepatyrė.

Kiek vėliau Frederikas Lou atsisakė duoti spaudai bet kokius interviu, pats susipakavo parašiutą ir išvyko į savo kontorą "Hudson Terminal Building" pastate.

Krueger Cream Ale

1935 metų sausio 24 dieną JAV Ričmondo mieste pradėtas pardavinėti pirmasis alus skardinėse. Jis buvo pavadintas "Krueger Cream Ale" ("Grietininis Kriugerio Elis"). Šį alų pagamino kompanija "Krueger Brewing Co". Naujo produkto sėkmė viršijo visus lūkesčius ir jau birželio mėnesį jo pardavimai išaugo 5,5 karto, palyginus su tuo laikotarpiu, kai alus nebuvo pilstomas skardinėse.

Metų pabaigoje alus į skardines jau buvo pilstomas 22-ose JAV gamyklose.

Alus į aliuminio skardines pradėtas pilstyti 1958 metais Havajuose, o tikroji "alaus revoliucija" kilo 1962 metais. Būtent tada įpakavimo kompanija "Alcoa" ir alaus darykla "Pittsburgh Brewing Co" pradėjo pilstyti alų į mums įprastas aliuminio skardines su mums įprastu atidarymo būdu.

Kojinės mene

Vyrų žvilgsnius visada traukė tos retos akimirkos, kai būdavo įmanoma žvilgtelti į kojine aptemptą koją. Tai domino ir dailininkus. 19 amžiaus viduryje nuo apnuogintio kūno vaizdavimo kanonų nutolę dailininkai pradėjo piešti daugiasluoksnių rūbų ir apatinių netekusias moteris. 

Female Nude Reclining on a Divan 1825-26 / Eugene Delacroix /

Musée Du Louvre, Paris, France

Pirmasis moters su kojinėmis atvaizdas pasirodė 1832 metais. Tai buvo Eženo Delakrua paveikslas „Odaliska su baltomis kojinėmis“. Bet tai – tik išimtis iš taisyklės. Demi-nu (pusiau apnuoginto kūno) tema atsirado arčiau 19 amžiaus pabaigos, kai afišose, laikraštiniuose ir humoristiniuose piešiniuose, erotinėje fotografijoje įsigalėjo modernizmo stilius. Todėl tų metų pusiau apnuoginto kūno tema taip ir nepateko į ‚aukštajį“ meną.

Teisėtai grožėtis moters kūnu 19 amžiaus vyrai galėjo tik operoje arba cirke. Moterų kojos užkulisiuose viliojo tokius dailininkus, kaip Edgaras Dega ir Žoržas Pjeras Sera. To paties amžiaus pabaigoje pasirodė pagal to meto moralės taisyklės nepadorus šokis kankanas. Šokio metu šokėjos pabrėžtinai rodydavo juodomis kojinėmis su daugybe nėrinių puoštas kojas. Todėl kai kurių dailininkų paveiksluose pasirodė tai, kas anksčiau buvo matoma tik miegamuosiuose.  

Simboliniu to laiko dailininku tapo Anri de Tuluz-Lotrekas. Jo ranka pieštos įžymiosios Mulen Ružo reklamos. Paskutiniais 19 amžiaus metais atsirado daugybė kafešantanų, kur būdavo šokamas kankanas. Dailininkai piešė žymiąsias to meto šokėjas, tarp kurių buvo Loi Fuler. Tačiau dauguma tų darbų nepraėjo dailės galerijų cenzūros ir žiūrovai jų neišvydo. 

Jean-Gabriel Domergue (1889-1962) Le French Can-Can

Nauja, 20 amžiaus pradžios karta, ypatingai fovistai erzino cenzūrą ir nusistovėjusias moralės normas piešdami kankano vaizdus. Ypatingai čia pasižymėjo Ogiustas Šabo (Auguste Chabaud) ir Žanas Domerk (Jean-Gabriel Domergue).

Jean-Louis Forain 1878 The Client

Antroji moterų su kojinėmis tema – prostitutės, Iki 19 amžiaus vidurio jos nebuvo vaizduojamos dailės kūriniuose ir tai liudija apie aukštą to meto moralę. Bet jau 1841 metais pradeant Gavarni darbu „Išlaikytinės“ prostitučių piešiniai pradėti publikuoti žurnaluose ir laikraščiuose. Prie šios temos dažnai sugrįždavo tokie meistrai, kaip Pikaso, Tuluz-Lotrekas, Gri, Diušampas ir Van Dongenas. Ir kiekviename darbe į pirmą planą ištraukiamos kojines su raišteliais. Mergina su kojinėmis tapo visuomeninio blogio ir nuopolio simboliu. Žano Lui Foreno (Jean Louis Forain) darbas „Klientas“ vaizduoja pusnuoges merginas skrybelėto vyro draugijoje ir taip dar labiau išryškina vaizdo nepadorumą.

Kees Van Dongen (1877 – 1968) Tango of the Archangel

19 amžiaus pabaigoje, kai kino ekrane parodytas filmas “Ivetos naktys” (“Les Couchers d'Yvette“), kuriame pirmą kartą rodomas striptizas, tapytojai pradėjo vaizduoti moterį jos kambaryje ir parodė publikai tai, kas anksčiau buvo labai asmeniška.  Paveiksluose vaizduojamos moteriško tualeto detalės ir dažniausiai – kojines besimaunanti moteris. Besirengianti moteris tapo mėgstamu to meto skulptorių siužetu. Ką jau ir kalbėti apie fotografus – jie tiesiog nardė po buduarus.
Visi šie nesuskaičiuojami darbai ir fotografijos paskatino, kad iki antrojo dešimtmečio beveik nepastebimo kojinės, dabar tapo stipriu erotiniu elementu ir fatališkos moters simboliu. Šiuolaikinio demi-nu pradininkas Felisjenas Ropsas (Félicien Rops) moterį su kojinėmis visada vaizduoja balansuojančią ant pornografijos ribos, o olandas Van Dongenas (Kees van Dongen) – priešingai, kaip be nuodėmės esančią dangišką būtybę.
Jau nuo pat 19 amžiaus vidurio pradėjo vystytis erotinė fotografija, kuri nuo 1880 metų pradėta publikuoti „specializuotuose“ leidiniuose. Viename 1850 metų degerotipe pavaizduota jauna moteris, kuri nusivelka kojines ir žvelgia tiesiai į objektyvą. Moters su kojinėmis atvaizdai foto nuoraukose fetišizavo šią aprangos detalę. Vėliau erotinės fotografijos tapo subtilesnės tiek formoje, tiek savo kompozicijomis.

 

Po Antrojo pasaulinio karo iš JAV į Europą atkeliavo pin-up stilius, kur kojinės yra pagrindinė piešinio žinia. Šiuolaikiniai menininkai ir toliau sėkmingai griauna kūno vientisumą. Kojine aptemptos kojos erotiškumas veda link to, kad ji tiesiog atskiriama nuo žmogaus ir vartotojo nebedomina asmuo. Koja tampa objektu, panašiu į lėlės detalę. Toks erotinis „iškapojimas“ pastebimas Man Ray ir Brassay fotografijose.

Hotel Honecker

Kažkada Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honekerį vežiojęs 1960 metais Sovietų Sąjungoje pagamintas laineris IL-18 dabar atgijo, kaip prabangus viešbutis – jame yra netgi džakuzi ir sauna. Olandų verslininkas Benas Tijsenas (Ben Thijssen) perdarė keturių variklių lėktuvą į viešbutį, įrengė jame barą, virtuvę, plokščius televizorius ir belaidį internetą. Jis investavo nemažai – 450 000 eurų. Nepaliestas liko tik lėktuvo kokpitas – jis tapo savotišku „žaidimų kambariu“ su „šaltojo karo“ dvasia – mat likę prietaisai čia yra su rusiškais užrašais. 

 Ofocialiai tais laikais lėktuvas priklausė Rytų Vokietijos aviakompanijai „Interflug“, tačiau juo naudojosi partijos ir vyriausybės vadovai. Juo aplankyta Kuba, Rusija, Kinija ir Vietnamas. Lėktuvas nurašytas 1988 metais. Benas Tijsenas sako, kad dažniausiai šiuo laineriu skraidė Rytų Vokietijos vadovas Erichas Honekeris. O pilotų kabinoje dar yra išlikusi Štazi agento sėdynė – jis nuolat būdavo šalia pilotų ir nuolat kontroliuodavo skrydžio kursą ir planą. 

 Lėktuvas – viešbutis yra Teuge oro uoste šalia Apeldoorn. Tai – į rytus nuo Amsterdamo. Kadangi jis yra aerodromo pakraštyje, tad viešbučio svečiai gali stebėti kylančius ir tupiančius lėktuvus. Verslininkas teigia, kad norėjo patalpinti viešbutį-lėktuvą jam tinkamoje aplinkoje.  

 40-ies metrų ilgio salonas skirtas dviem svečiams, o naktis čia kainuoja 350 eurų. Į tą kainą įeina ištisą parą budinti tarnaitė. Dieną čia gali būti surengta konferencija 15-ai žmonių.

 Verslininkas šį lėktuvą rado Vokietijos Saksonijos Anhalto žemėje esančioje Harbke gyvenvietėje, pasienyje tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos kur jis ilgai buvo naudojamas kaip restoranas. Restorano savininkas norėjo juo atsikratyti ir ieškojo pirkėjo. Tijsenas nusipirko lėktuvą, kaip metalo laužą ir sumokėjo savininkui 25000 eurų. Jis jau septinti metai ieškpojo tinkamo lėktuvo, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę ir pavesrti jį liukso viešbučiu.

Toks pat lėktuvas, kokį įsigijo Tijsenas yra Leipcigo gamykloje.

Kaip "įgrūsti" Boeing 737-400 per žemus vartus?

Neįtikėtini faktai

Mažiausias atstumas nuo Rusijos iki JAV yra 4 kilometrai.
Kasmet Mechiko (México) miestas nugrimzta apie 20 cm.
89 mln. kinų pavardė yra Li.
Metai turi 31 557 600 sekundes.
Apskaičiuota, kad vidutiniškai 16 proc. prekės kainos tenka pakuotei, kuri galiausiai išmetama.
Tik 55% amerikiečių žino, kad Saulė yra žvaigždė.
Per dieną pasakome vidutiniškai 31 500 žodžių.
Sliekas turi 5 širdis.
Šikšnosparniai, išlėkę iš urvo, visada pasuka kairėn.
Žiurkės be vandens išgyvena ilgiau nei kupranugariai.
Tikroji Coca Colos spalva yra žalia.
Krokodilai negali judėti atbulai.
Stiklas niekada nesusidėvi ir gali būti perdirbamas tūkstančius kartų nė trupučio nepakenkiant kokybei.
Raganosio ragas sudarytas iš tankiai susiraizgiusių plaukų.
Iki 1800 m. batai kairei ir dešinei kojai buvo vienodi.
Per didįjį Londono gaisrą (1666 m.) sudegė pusė miesto, bet buvo sužeisti tik 6 žmonės.
Pirmojoje telefonų knygoje buvo tik 15 vardų.
Per parą vidutiniškai įkvepiama 23 040 kartų.
Maždaug pusę valandos žmogus būna vienos ląstelės dydžio.
Tarp išsigelbėjusių iš "Titanic"o buvo 2 šunys.
Vyrų orgazmo trukmė per visą gyvenima yra 9,3 valandos, kai moters orgazmo trukmė žymiai mažesnė - 1,4 valandos.
Tigrai turi dryžuotą ne tik kailį, bet ir odą.
Šuns nasrai (snukis) apytiksliai 200 kartų švaresni nei žmogaus burna.
Pirmasis produktas, pažymėtas brūkšniniu kodu, buvo Wrigley's guma.
Kas 18 dienų mūsų galaktikoje susikuria nauja žvaigždė.
Norint atspausdinti vieną New York Times tiražą, reikia nukirsti 63 000 medžių.
Žaibo blyksnio temperatūra penkis kartus karštesnė nei Saulės paviršiaus.
Kiekvieną savaitę išnyksta apie 20 augalų ir gyvūnų rūšių.
Jei be perstojo rėktum 8 metus, 7 mėnesius ir 6 dienas, tai pagamintum pakankamai energijos užvirinti vandenį vienam kavos puodeliui.