2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Migdolo medis



Pirmasis po saikingai šaltos Šventosios Žemės žiemos pražysta migdolas. Jau sausio mėnesį, prieš lapų išsiskleidimą pasirodo ir artėjantį pavasarį pranašauja kvapnūs balti penkialapiai žiedai. Todėl nuo seno jie buvo laikomi prisikėlimo simboliu. Migdolo vaisiai subręsta jau kovo mėnesį. Hebrajiškasis medžio vardas sudaro žodžių žaismą: šaged – migdolo medis ir šoged – aš budžiu. Ankstyvas sužydėjimas tarsi skelbia, jog medis nemiegojo visą žiemą.
Palyginus su šimtmečius augančiais alyvmedžiu ir figmedžiu, migdolo medis (Amygdalus communis) yra sąlyginai trumpaamžis. Pradėjęs vesti vaisius 4—5 metais, vaisingas būna dar 30—50 metų. Vidutinis medžio amžius -  130 metų.  Jo gimtinė – vakarinė Azijos dalis, tačiau vėliau paplito visose Viduržemio jūros pakrantėse.
Į Europą migdolas pateko per Graikiją, kur senovės mituose jis buvo laikomas vaisingumo simboliu. Antrame amžiuje jis atvežtas į Romą ir augintas patricijų soduose. Iš ten paplito po Pirėnų pusiasalį ir Prancūziją. Augintas ir kitose šalyse.
Dabar migdolo medžiai auginami ne tik Viduržemio jūros rajone, bet ir Kinijoje, JAV, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze ir Krymo pusiasalyje. Pavienius medžius galima aptikti ir šiltesnėse Slovakijos dalyse, Pietų Moravijoje ir Čekijoje, nors gali iškęsti ir −25°с šaltį.
Migdolai auginami akmenuotuose 800 – 1600 metrų aukščio šlaituose. Paprastai jie auga agrupėmis po 3—4 medžius. Medžiui reikia daug šviesos, todėl grupė nuo grupės nutolusi per 5-7 metrus. Dėl gerai išvystytos šaknų sistemos puikiai atlaiko sausras.  Medis išauga iki 3 – 8 metrų aukščio ir yra šiek tiek panašus į trešnę.
Šventajame Rašte jis sutinkamas dešimt kartų. Senojo Testamento knygose migdolas atspindi paklusnumą Dievo valiai. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Izraelį, kuris stengėsi likti Egipto krašto valdytojo Juozapo malonėje. Todėl jis pasiuntė savo sūnus, kad nupirktų grūdų ir liepė jiems pasiimti dovaną: „Jų tėvas Izraelis jiems atsakė: „Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite: įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite juos tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų“. (Pr 43:11). Migdolai buvo viena iš svarbiausių Kanaano krašto gėrybių, o juk visuomet norėdami pagerbti žmogų nešame jam pačias vertingiausias dovanas. O juk Egipte migdolas buvo labai brangus malonumas, kurį sau leisti galėjo tik faraonai ir jų artimieji.
Štai taip, per paprastą palyginimą Šventojo Rašto žodžiai mus įkvepia gyvenimui.
Migdolo žiedai
Kitoje istorijoje pasakojama, kaip Viešpats iš dvylikos protėvių namų vadų išsirinko vyriausiąjį. Jis liepė Mozei ant dvylikos lazdų surašyti protėvių namų vadų vardus ir padėti jas prieš Sandoros įsakymus. „Kai rytojaus dieną Mozė įėjo į Sandoros įsakymų palapinę, žiūri, Levio namų Aarono lazda buvo išsprogusi, – išskleidusi ne tik pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais“. (Sk 17:24). Taip Viešpats parodė savo valią ir išsirinko Aaroną vyriausiuoju šventiku. Dabar tauta turėjo Devo išrinktąjį, kuris ves ją per dykumą ir žinojo, kad Viešpats yra jo pusėje.
Bet kodėl Aarono lazda pražydo migdolų žiedais? Apie ką tai kalba? Vienas iš Biblijos aiškintojų, XI amžiuje gyvenęs Rašis aiškina, kad migdolo vaisiai užsimezga greičiau nei kiti riešutai, todėl reiktų suprasti, kad Dievo bausmė prieš maištaujančius bus tokia pat greita. Peršasi išvada, kad migdolo medyje slypi žinia apie ankstyvą žydėjimą ir greitą brandą. Todėl akivaizdu, kad Aaronas pasirinktas vadu, nes žino, kaip elgtis įvairiose situacijose, o iš kitos pusės – vis jam besipriešinantys bus baudžiami nedelsiant. Todėl jis yra pats švenčiausias judėjų medis.
Kai Dievas savo pranašu pasirinko Jeremiją jis taip pat tai darė per migdolo šaką: „VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: „Ką matai, Jeremijau?“ – „Budriojo medžio šaką“, – atsakiau. (Jer 1:11). Migdolo medžiui būdinga pavasarį pirmajam iš medžių sužydėti – tai yra būti budriam. Psalmėse galime perskaityti, kad: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Ps 121:4) Tokią dalią Viešpats skiria ir pasirinktam pranašui ir pažada jį apsaugoti. 
Migdolų žiedai Šventajame Rašte yra ryškus išminties ženklas, o Senojo Testamento laikų raižytojai - izraelitai naudojo juos kaip pavyzdžius dekoruodami sakralinius ir liturginius reikmenis. Štai Išėjimo knygoje (Iš 25, 33-34) nuodugniai aprašomas septynšakės žvakidės – menoros dekoravimas:  „Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais“.  Matome, kad migdolo žiedas čia yra būtinas atributas – Dievas panorėjo, kad žmonės niekada nepamirštų jo valios ženklo. O ir pačios žvakidės konstrukcija, medžiagas Mozei išaiškino pats Viešpats. Jis nurodė, kad žvakidė turi būti padaryta iš vieno talento (apie 33—36 kg) aukso. Tai buvo vienintelis auksinis šventyklos reikmuo.
Migdolo žiedus sutinkame ir išminties mokytojo Koheleto knygoje. Čia jau kitas kontekstas – mat žydintis migdolo medis yra panašus į žmogaus baltus plaukus senatvėje, o penktame skyriuje kalbama kaip tik apie ją: „Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė, Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus“ (Koh 12:5). Čia balti migdolo žiedai simbolizuoja išmintingą senatvę, kurią atpažįstama iš žilų plaukų,  nerangus žiogas – lėtus seno žmogaus judesius, o kapario uoga žadino lytinį potraukį ir galią bei apetitą.  Todėl bejėgė kapario uoga galėjo ženklinti šių galių praradimą, kas irgi yra senatvės požymis. 
Taigi apžvelgdami migdolo simboliką pastebime, kad jis atspindi ir ženklina išmintingą Dievo valią. Tai patvirtina ir nuo seno žinomos gydomosios migdolo savybės, o juk mes žinome, kad Dievas liepia saugoti mums savo sveikatą. Todėl Jis išmintingai yra parinkęs tai vienus tai kitus vaisius, kurie gydo mūsų negalavimus. Dar Avicena pastebėjo, kad migdolai palankiai veikia gydant odos defektus (strazdanas, nudegimus, kraujosruvas), riešutai stabdo apsvaigimą nuo alkoholio. O migdolų aliejus yra rekomenduojamas sergant kvėpavimo takų, inkstų, skrandžio ir ginekologinėmis ligomis.
Migdolo medis nebyliai kreipiasi į mus, kviesdamas paklusti, atgailauti ir kuo greičiau ištaisyti savo klaidas. Juk tie žiedai yra ankstyvi, todėl turime apsaugoti juos nuo šalnų.

Apie aštuonis žmogaus gundymo būdus ir kovą su jais



Senolis Kleopas (Ilija. Rumunija )
Šventieji tėvai sako, kad žmogus eidamas link išganymo būna puolamas iš aštuonių pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės.
Iš nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.
Iš priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime, ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis, numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse baimę.
Iš kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes; jis traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą ir sąmoningą nuodėmę.
Iš dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmas, kai žmogus daro gerus darbus ir elgiasi, sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi. Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Todėl darbai su tikslu, kuris nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis. Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule, suvedžiojimu.
Iš viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.
Iš apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia. Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar griežčiau pasninkauti, kas yra ne jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fiziniu ir dvasinių jėgų. Toks uolumas (užsispyrimas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė. Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento Rašto ir Dievo slėpinius neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu yra pats dvasiškai nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti" juos su karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na, o didžiausi ir aukščiausi Šventojo Rašto, Dievo mokslo Ir Dievo apvaizdos slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms, kurie patyrę dvasioje ir yra užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl palaimintos dieviškos ugnies veikimo).
Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.
Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.
Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".
Iš knygos „Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".