1929 metų liepos 12 dieną, po 570
intensyvaus darbo dienų pravertos Šveicarijos miesto Altenrhein angaro durys. Atėjo
laikas paleisti į laisvę tikrą milžiną. Priekabios operatorių, fotografų, žurnalistų,
technikų ir darbuotojų akys stebėjo, kaip Dornier Do-X slysta Konstancos ežero
vandeniu. Ryto saulė apšvietė spindintš aliuminio liemenį, o aštuoni iš dvylikos
525 arklio galios variklių riaumojo, drumsdami ryto tylą. Beveik po valandos
prie jų prisijungė dar keturi keturmenčius propelerius sukantys varikliai.
Nesusilaikė nuo aistringų palyginimų
ir spauda. Berlyno “Lokal-Anzeiger” rašė: “Do-X yra laivas – viešbutis. Vokiškos
technologijos stebuklas ir milžiniška, kerinti naujovė aviacijos istorijoje. Tai
jau ne lėktuvas, o laivas – tikras laivas, galintis pakilti nuo vandens ir
skrieti oru. Žvelgiant į šį gigantą, į neprilygstamos drąsos darbą suvoki, kad
vizijos
1930 metų vasario 20 dieną Do-X
skrydžių bandymai buvo baigti. Tam reikėjo 71 skrydžio, kurie truko 37 valandas.
Lėktuvą oficialiai testavo Vokietijos Aviacinis Bandymų centras. Gigantas pradėjo
tarnauti Reichui. Jo statybą finansavo Vokietijos Transporto ministerija. O
statomas buvo Šveicarijoje, Altenrheine. Taip buvo apeitas sąjungininkų draudimas.
Tuo metu Dornje jau galvojo
apie ilgo nuotolio skrydžius naujuoju lėktuvu. Transatlantiniais skrydžiais turėjo
skrieti ne mažiau, kaip 100 keleivių. Jiems sukurtas visapusiškas komfortas. Keturiasdešimties
metrų ilgio fiuzeliažas turėjo tris denius. Lėktuve buvo atskiros miegamos
kajutės, poilsio salonas, rūkomasis, vonia, virtuvė ir valgykla. Visi patogumai
ir patalpos buvo pritaikyti patogiam transatlantiniam skrydžiui. Įgulos sudėtyje
buvo du pilotai, šturmanas, ryšininkas ir už variklių darbą atsakantis inžinierius.
Lėktuvo valdymo patalpos buvo viršutiniame denyje – kokpitas, kapitono ir šturmano
kabinos, variklių kontrolės ir radisto patalpos, ir 14 vietų įgulos nariams. Apatiniame
denyje buvo bagažo skyriai ir kuro talpos.
Šis lėktuvas pradžioje turėjo šešias
tandemines 525 a.g. "Siemens Jupiter” variklių poras. Devynių cilindrų varikliai
buvo patys galingiausi Vokietijoje. Tačiau
1930 metų lapkričio mėnesį prasidėjo kruopščiai suplanuota reklaminė kampanija. Pranašauta, kad keleiviai bus nuskraidinti į kitą Atlanto pusę per 40 valandų. 12 stiprių vyrų įgulai vadovavo buvęs laivynp pilotas Friedrich Christiansen. Pilotais paskirti “paskolintas” iš “Lufthansa” kapitonas Horst Merz ir amerikietis kapitonas Clarence Schildhauer. Jis buvo CURTISS atstovas, ir turėjo atsakyti už firmos variklių darbą skrydyje. Lapkričio 2 dieną Do-X pakilo Amsterdame, nuo Konstancos ežero. Per sekančias tris savaites kieviename tarpiniame punkte augo publikos entuziazmas. Lėktuvas atskrido į Calshot Anglijoje,
Lapkričio 29 dieną
Prie išskrendant į Pietų Ameriką lėktuvas buvo maksimaliai palengvintas, nuimant nesvarbią įrangą ir dalį įgulos. Pagaliau gegužės 3 dieną jie tęsė savo kelionę. Dabar – į Afriką. Vakarų Afrikos Bubaque saloje lėktuvas ištrauktas į seklumą, nes nepalankios oro sąlygos ir karinė padėtis
Kitą dieną vėl buvo bandoma
atsiplėšti nuo vandens, bet jokios naudos. Teko perpilti degalus ir 1931 metų gegužės
31 dieną pagaliau pavyko pakilti. Jie nuskrido į
Rugpjūčio 22 Do-X atskrido į Majamį,
o 1931 metų rugpjūčio 27 dieną baigė savo kelionę Niujorko įlankoje, kurią pasiekė
pakeliui nutūpdami Charleston ir Norfolk. Kelionė truko 10 mėnesių (okeaniniai
laivai buvo greistesni). Entuziastingą 50 000 žmonių minios sutikimą Amerikoje
ir paties Prezidento
Be finansinės Reicho transporto
Ministerijos paramos nebuvo įmanoma pargabenti Do-X į Vokietiją. RVM davė įgaliojimus
pelningai panaudoti lėktuvą JAV. Tačiau bandymas pelnytis užsakomaisiais skrydžiais
ir parduoti lėktuvą už pusantro milijono reichsmarkių buvo nesėkmingas. Negalėjo
padėti net “Dornier Corporation of
Tuo pačiu metu skraidančio
laivo savininkė RVM ieškojo praktinių sprendimų. Pagal sutartį su Reicho Finansų
ministerija DORNIER gavo paskolą einamųjų išlaidų apmokėjimui. Taip pat nuspręsta
nupirkti CURTISS variklius už tuo metu nusistovėjusią 327199 reichsmarkių kainą.
1930 metais pradėta reklaminė kelionė,
į kurią buvo dedamos didžiulės viltys, iš esmės buvo sėkminga. Apie lėktuvą sužinojo
ir jį pamatė daugelio šalių žmonės. Tačiau iš ekonominės pusės jis beveik sužlugdė
DORNIER. Technologinis eksperimentas nepavyko. Praktiškai buvo įrodyta, kad Do-X
yra neparduodamas. Atrodo, kad Klodas Dornje tai nujautė. Dar 1929 metais jis
pasakė, kad Do-X yra tik eksperimentas. Jis neketino naudoti skraidančio laivo
reguliariems transatlantiniams skrydžiams.
1930 metais du modeliai (Do X2 ir Do X3) parduoti italų aviakompanijai
1932 metų birželio 23 dieną baigėsi
paskolos sutartis su RVM. Do-X perėjo oficialion RVM atstovo Vokietijos
Aviacijos bandymų centro žinion. Tai reiškė, kad lėktuvas tapo Reicho nuosavybe.
Jis buvo sugrąžintas į gimtąjį Altenrhein angarą ir pradėtas rengti turams po
Vokietiją. RVM tikėjosi, kad iš apžvalgomųjų ir reklaminių skrydžių surinks
pakankamai lėšų, kad atpirktų lėktuvo bandymų išlaidas.
Birželio 23 dieną Do-X pakilo į
233 skrydį. Maršrutas driekėsi per Rytų Prūsiją, Dancigą, Šiaurės Vokietiją ir
miestus prie Reino. Lapkričio 14 dieną iš Ciuricho parskrido į Altenrhein.
Dažnos oro atakos prieš Reicho
sostinę antrojo pasaulinio karo metais vertė skubiai evakuoti muziejaus
eksponatus. Deja, Do-X buvo paliktas – jam taip ir nerado tinkamos patalpos. Tiesioginis
oro minos pataikymas iš bombonešio B-17 1943 metų lapkričio mėnesį nulėmė išdidaus
orlaivio baigtį. Kai pokario metais buvo išvalyti Aviacijos Kolekcijos griuvėsiai,
kolekcininkai ir suvenyrų medžiotojai visiškai sunaikino aliuminines Do-X
konstrukcijas. Yra išlikusios atskiros valdymo sistemos dalys, kurios buvo
sugadintos nusileidimo Dunojuje metu. Jos eksponuojamos DORNIER Meersburg
muziejuje.
Marton Szigeti
FLUG REVUE 6/99