2019 m. spalio 4 d., penktadienis

Jūs tokia žavinga!!!

„Cafe in Lima“, 1948 Irving PENN
— Jūs tokia žavinga!!! Iš kur tokia atsiradote?
— Nebūkit toks griežtas, moteris visada gali būti gražesnė. Pakanka pasiūlyti jai kavos. 
— O gal geriau šampano?
— Kodėl ne kavos?
— Nemėgstu preliudijų.
— Pagal jus kava – tai preliudija? 
— Taip. O šampanas – tai jau flirtas. 
— Negaliu pakęsti flirtavimo. O ko reikia beprotybei? 
— Degtinės.
— Tuomet norėčiau degtinės su apelsinų sultimis. 
— Kodėl su sultimis?
— Noriu sultingos beprotybės.
— Tai iš kur jūs?
— Aš kilusi iš vienatvės. Jus nebijote, kad aš – seksuali?
 — Kas jums taip žiauriai sumelavo?
— Jūs.
— Kada?
— Kai pažvelgėte. Beje, kuo jūs dirbate? 
— Aš dirbu vienoje didelėje kompanijoje. 
— Pardavimų vadybininkas?
— iš kur žinai?
— Jau kelinta diena, kai bandai įpiršti man savo meilę. 

„Kiekvienas tylėjimas turi savo isteriją“ R.V.



Apie teisingas moteris ir gyvenimą be taisyklių


Arba gyventi, arba ruoštis gyvenimui.

Yra tokios „teisingos“ moterys. Dažniausiai tai uošvės ir mokymo dalies vedėjos. Jos visą laiką šiek tiek kare ir visada – kovinėje parengtyje, pasirengusios bet kam, bet labiausiai – pačiam blogiausiam variantui.  Jos rengiasi pagal sezoną, pagal orų prognozes ir derina savo aprangos spalvas. Pirštinės turi tikti prie batelių, kepuraitė – prie šalikėlio ir (santūraus) lūpdažio, o rankinė – prie pirštinių ir batelių. Nieko atsitiktinio, viskas taip, lyg rengtųsi tris metus. Viskas kokybiška ir patikima, kaip medžioklinis džentelmeno kostiumas. Viskam pasiruošta iš anksto, apgalvoti visi variantai ir pasirūpinta sveikata. Svarbiausia, kad būtų šilta, kad striukė dengtų užpakaliuką (reikia saugoti vaisingumo organus), kad kepuraitė dengtų pakaušį (gali perpūsti), o kaklas ir krūtinė būtinai pridengti (kam laukti kol peršalsi?)

Pas jas nieko nėra atviro ir visada su savimi privalomas skėtis.

Iš avalynės – ortopediniai įdėklai, profilaktinės pėdkelnės nuo varikozės ir sinteponinis pamušalas. Šalia to jos nuolat nuo kažko gydosi – nuo anginos, slogos ar cistito. Visa tai kyla nuo teisingo gyvenimo ir nuolatinės įtampos.

Vidinis tokios moters pasaulis, tai ne pasaulis o didelė ąžuolinė spinta. Joje abėcėles tvarka išrikiuotos knygos su instrukcijomis visiems gyvenimo atvejams. Visi puslapiai padalinti į dvi dalis – kairėje parašyta kaip yra neteisinga ir perbraukta raudonu brūkšniu (pavojus!), dešinėje – kaip teisinga. Jos visada žino KAIP REIKIA.

Jų veido išraiška tarsi lengvai iškreipta nuo įtampos, jų lūpos – suspaustos su neregimu šarvu aplink jas. Vienas anglų detektyvas pasakė taip: „Tokią niekuo nepaimsi, netgi žarstekliu, nes ir jį prarys“. Teisingų moterų jėgos skiriamos pasiruošimui gyventi ir apmąstymams apie tai ar teisingai pasielgė. Todėl nebelieka laiko gyventi, o tuo labiau – džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. Jos netgi įsigudrina prie žodžio „malonumas“ taikyti žodelyti „reikia“: "Taip, taip KARTAIS reikia suteikti sau malonumą, o tai gyveni, gyveni...“ O tai, kad malonumą gali suteikti kitas, joms net į galvą neateina.

Jos niekada nekvepia nei prakaitu nei alkoholiu, todėl sunku net įsivaizduoti, kad su ja trintųsi koks nors nedezinfekuotas vyras su nelygintom kelnėm. „Pasiausti“ – tai vakare suvalgyti slyvą, o „galutinai nužmogėti“ – nevalyti dantų.

Viskas pagal protokolą, o laimės nėra.

Manote, kad jų nekenčiu?  Ne! Man jų gaila, nes pati esu iš jų tarpo ir bandau išsikabaroti.
Todėl noriu išsiaiškinti, iš kur tas proto ir jausmų sustabarėjimas, ta baimė iššokti „už ribos“? Visiškai suprantama, kaip sąlygotumų ir taisyklių kalėjimas atsirasdavo pas moteris prieš 50 metų toje valstybėje, kur viskas buvo reglamentuota, unifikuota ir suvienodinta. Bet iš kur tos teisingos atsiranda dabar? Dabar, 21 amžiuje, kai viskas tapo galutinai aišku ir išaiškėjo pagrindinė taisyklė, skelbianti, kad dažniausiai nėra jokių taisyklių.

Kaip antai:
— O ką, buvo galima?

Kiek nori galima! Jūs ką, nematote? Variantų kiekį riboja tik jūsų fantazijos ribotumas. Tu arba gyveni, arba nuolat galvoji kaip atrodai ir nuolat bijai ką nors pažeisti. Šansą į laimę ir išsipildymą turi tik tie, kas užmiršo apie aplinkinių nuomones, o vertindami save vadovaujasi tik savo pojūčiais. Beje, visais laikais sėkmė lydėjo tuos, kurie patys nustatė sau taisykles.

Praėjo trisdešimt metų, kai madingomis tapo moterys-frikai. Tokios kaip Vivjen Vestvud arba Joanos Chmielevskos knygų herojės. Jos nuolat pakliūva į kvailas situacijas, elgiasi išimtinai impulsyviai, pažeidinėja taisykles ir nuolat laimi. Todėl tos moterys, kurios SSRS laikais suspėjo pabūti spaliukais, pionieriais ir net laikė egzaminus, kad įstotų į komjaunimą, staiga pamatė, kad yra kitoks, visiškai priešingas elgesys, nei aprašyta Marijos Uljanovos ir Nedeždos Krupskajos biografijose.

Staiga išaiškėjo, kad galima nešioti skirtingų spalvų kojines, dabintis ryškiu makijažu, šokti gatvėje, rinktis tuos vyrus, kurie patinka ir nebijoti, kad būsi teisiama draugiškajame teisme, kuris apkaltins amoraliu elgesiu ir dvasiniu nuopuoliu.

Jau senai išaugo ta mergaičių karta, kuriai vaikystėje niekas nekartojo, kad visuomeninis yra svarbiau nei asmeninis, o didžiausia puošmena – kuklumas. O jei ir kartojo, tai dabar atsivėrė ištisa informacijos jūra ir neribotos galimybės keistis, sveikti ir gyventi taip, kaip norisi. Nes „aš to verta“.
Beveik prieš 20 metų sąmonėje įsitvirtino mintis, kad „geros mergaitės eina į rojų, o blogos – kur nori“ (ši Ute Erhardt knyga vadinasi „Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas“).

Dabar pavargusios 30 - 60 metų moterys palieka ekscentriškus nuotykius ir nueina į asmeninį komfortą. Atrodo, kad atėjo suvokimas, jog nėra tokio žodžio „reikia“. O jei ką ir reikia daryti, tai rinktis tai, kas tinka tau – žmogus, pašaukimas, uždarbio būdai, gyvenamoji vieta ir tapetai. O visa kita – sumažinti iki minimumo.

Jei ką ir reikia daryti, tai įsiklausyti į savo poreikius ir norus, išryškinti savo talentą, ieškoti malonių užsiėmimų ir viso to, kas neša pasitenkinimą ir laimę. Ir dar kartais stabdyti savo ratus ir išleisti pasivaikščioti voveraitę.

Bet vis dar vaikšto „teisingos“ moterys, kurios stengiasi gyventi pagal pačias blogiausias užpraeito šimtmečio taisykles. Įsitempia pačios, sukelia įtampą aplinkiniams, augina kompleksuotus, kvadratinius ir „teisingus“ vaikus. O visų svarbiausia – joms taip knieti prisikabinti prie tų, kurios nebijo būti savimi, kurios dėl savo teisės kovoja su „baltosiomis apykaklėmis“ ir savo pačių demonais.

„Oi koks mielas daikčiukas! Oi, koks paltukas! Duokit pasimatuoti patį mažiausią. Na ir kas, kad ne mano išmiera? Numesiu svorį ir bus mano. Aš jau užsakiau specialų maistą. Mergičkos, kaip man patinka! Kodėl ne ta spalva? Ji tiks prie kitų lūpdažių. Turiu tokius aitriai raudonus, kaip pas Moniką Beluči. Na ir kas, kad vasarinis? Galima apsirengti po kitu paltu, su getromis ir šalikėliu. Bus netgi labai gražu ir moteriška. Vienareikšmiškai – perku.“

Nugirsta prisimatavimo kabinoje. Štai kaip reikia rinktis rūbus!