„Svečiuose pas 40 tautų“

Dvidešimtas amžius turtingas plačiai pagarsėjusių kelionių. Čia prisimintinas daktaras A. Bombaras, T. Hejerdalas ir kiti. Senokai atsirado žurnalistinès kelionès. Šioje srityje, turbūt, nepralenkti šiandieną yra čekai Zikmundas ir Hanzelka. O kas neskaitème ir mūsų tautiečio Mato Šalčiaus daugiatomio pasakojimo iš jo kelionių po pasaulį?

Didelę aistrą kelionėms turėjo tas mūsų ,,riedantis žurnalistas“, kaip apie jį raše tuo metu Sirijos laikraštis. Ko ieškojo šis neramus žmogus?

... Su slapta mintim apkeliauti aplink pasaulį, vėlyvą, jau pirmo sniego nubaltintą, 1929 m. rudenį iš Kauno Kybartų link motociklu skubéjo du keleiviai. Pirmasis – M. Šalčius. Jam knietėjo ,,pamatyti, kaip žmonès kituose kraštuose gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, ir kaip jie tvarkosi, kad pats žinočiau ir kitiems galėčiau aprasyti“. Toks buvo Mato Šalčiaus kelionių tikslas.

Ketverius metus keliavo Matas Šalcius, grįžęs parašė šešias knygas, pavadintas „Svečiuose pas 40 tautų“.

Pirmoji iš keturiasdešimties lankytų tautų buvo suvokietintoji K. Donelaičio tėviskė. Su pagarba apsidairo keliautojas čia. Kelionės užrašuose atsiranda nemaža šio krašto istorijos pastabų, aprašyti susitikimai su pavieniais lietuviais. Nespėjo nė apsidairyti, o jau pravažiavo tuometinį ,,laisvąjį miestą Gdanską“ su visais jo keistumais. Dar gabalėlis Lenkijos, ir jau - Vokietija. Tai dar buvo ramūs laikai vokiečių žemėje.

Labai šiltai aprašyta kelionė per Čekoslovakiją, jos tvarkingus ir švarius miestus, ramius, draugiškus kaimus. Per Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją, Graikiją M. Šalčius pasiekia Egiptą. Aplinkybès vertė čia ilgiau užtrukti, todėl į keliautojo užrašus pateko daugiau įdomių įspūdžių. Vaizdingai aprašyti gyventojų papročiai, religijos įtaka moters daliai, žavi mūsų tautietį Egipto praeitis, didingi istorijos paminklai, meno kūriniai ir jų liūdnas likimas. Jis suartėja su Nilo žemdirbiais, stebi jų gyvenimą ir darbus, papročius, gamtos jėgų pažinimą ir prie jų taikymąsi. Daug užuojautos pasakojime apie felacho sunkia dalia. M. Šalčius, progą gavęs, stengiasi šiame įdomiame krašte kuo daugiau pamatyti: piramides, ju vidų, šventoves, universitetus, felachu šeimas. Prasibrauja net į slapčiausius gyvenimo pašalius — haremą.

Prakeliauja per Nubijos dykumą. Dykumų, beduinų gyvenimo aprašymai labai įdomūs. Per Palestiną keliautojas pasiekia Siriją - šalį, kurioje, gal būt, su didesniu įdomumu, nei kitur, buvo klausomasi pasakojimų apie Lietuvą. Stebėjosi keliaudamas senoviniais irigaciniais įrengimais, senovės išmintimi.

Gražiai ir vaizdingai aprašyti įspūdžiai,   patirti pas kurdus, Tigro ir Eufrato paupiai, dykumų miražai. Pravažiuota buvo tuo pačiu motociklu Turkija, Irakas. Nuo Teherano, susirgus bendrakeleiviui A. Poškai, M. Šalčius keliavo vienas. Įsistebėjęs į rytietiškus turgus, Matas Šalčius rašo:

,,...Štai, prekė jau išrinkta. Pardavėjas ilgai galvoja, kiek čia užprašyti, visą laiką tikindamas, kad atiduos savo prekę beveik dykai, o pirkèjas reikalauja, kad kaina būtų teisinga. Štai jis pasako ir kainą. Dažnai tatai daro pakuždomis į ausį, kad kiti negirdėtų. Pirkėjas, išgirdęs ją, atšoka atbulas, krato galvą, rimtai žiūri pardavėjui į akis, paskui žengia į šalį. Pardavėjas neduoda jam nueiti iki kaimyninio konkurento, šaukia jį atgal... Ir taip kelis kartus. Kartais susilygstama, kartais užverda barnis.“

Per Afganistaną autorius patenka į ,,slėpiningą šalį Indiją“. Motociklui sugedus, keliauja įvairiausiomis atsitiktinėmis priemonėmis, dažnai nukrypdamas nuo užsibrėžtos krypties. Indija mūsų keliautojui padarė neišdildomą įspūdį.   Svetimtaučiu kolonizatorių jungo, gilaus religinio prietaringumo išvarginta atrodė keliautojui Indijos liaudis. Daugelis Indijos gyvenimo reiškinių kelia nusistebėjimą, ir jis jais pasidomi giliau. M. Šalčius aplankė Radžputanos dykumą, kur auklėjasi jogai ir fakyrai. Čia jie ,,kaupia sąmonę ir valią“, gyvena tarp uolų, pusnuogiai, maitinasi žaliu gamtos maistu. Su vienu indu pateko net į jogo urvą, išsikalbėjo. Iš jogo išgirdo, kad atsiskyrimas jiems reikalingas ,,susikaupti, geriau pajusti žmogaus gyvybę, ją valdyti“. Jogas atsigulė ir liepė M. Šalčiui sekti rankos pulsą. Ketvirčiui valandos senis ,,numirė“. Aštuoniolika metų sunkios saviauklos darbo reikėjo jogui, kol taip galėjo valdyti savo kūno organus.

O pradeda nuo paprasčiausių valios pratybų, pavyzdžiui, išsėdi nejudėdamas dieną, žiūri į vieną tašką valandas ir išbūna nevalgęs, negėręs kelias paras. Paskui seka vis sunkesnės ir sunkesnės pratybos. M. Šalčius kitoje vietoje rašo, kad prie Gango matė jogą, užkastą pusantro metro gylio duobėje. ,,Jis pats įlipo į duobę, atsigulė, išsitiesė, prisitaikė prie vietos, giliau pakvėpavo keleta minučių, paskui užmerkė akis, nustojo kvėpavęs. Tuomet veidą jam uždengė popieriumi, kad neprikristų į akis žemių ir iš lėto užbėrė. Atlikę tai, iš viršaus padėjo akmenį ir jo ramentą, pažadèjo tik kitą dieną apie tą pat laiką atkasti. Atėjęs radau jį jau atkastą. Jis buvo smarkiai išblyškęs ir ilsėjosi išsitiesęs ant žemės.“

Pavyko keliautojui apžiūrėti „tylos bokštus“, kur kūrenama šventa ugnis, guldomi numirėliai plėšriems paukščiams sulesti. Stebėjo Benereso šventąjį miestą. M. Šalčius Indijoje surado daug naujų draugų, kurie vienaip ar kitaip jam padėjo keliauti, ne vienas lydėjo, vaišino ir laikė jį savo namuose. Keliautojas ir pats ieškojo pažinčių, lankėsi pas žymius to meto Indijos žmones. Kalbėjosi su Mahatma Gandžiu apie išvaduojamąją indų kovą, apie lietuvių kalbos giminingumą sanskritui.

Savo autografe Gandis palinkèjo Lietuvai gerovės. Buvo mūsų tautietis pas garsųjį Indijos ir pasaulio poetą Rabindranatą Tagorę. Tagorė sakėsi pakviestas į Lietuvą, bet dėl senatvės jis nesiryžęs leistis į kelią. Atsisveikindamas jis palinkėjo:

- Tamsta pranešk per savo spaudą, kad aš linkiu Lietuvai visokeriopo žydėjimo-klestėjimo ir jos žmonėms visokeriopo pasisekimo.

Prakeliavo M. Šalčius be jokių priemonių ir pinigų, tik gerų žmonių remiamas, Birmą, Indokiniją, Indoneziją.

M. Šalčius savo kelionės metu stengėsi pasinaudoti visomis pramogomis, aplankyti tolimiausias ir įdomiausias vietoves. Su keliais žvejais burine valtimi jis leidosi į Balio salą. Pėsčias apkeliavo, pamatė ir įdomiai aprašė šios salos gyvenimą, savitą kultūrą. Lankési Celebeso (dabar—Sulavesio) džiunglèse, domėjosi aukso ieškotojų gyvenimu, koraliniu atolų ir rifų grožiu, stengėsi suprasti perlų gaudytojų kančias.

Per Makao keliautojas pateko į Kiniją. Lankėsi Kantone. Žavisi kinų senąja kultūra, grandioziniais statiniais, kaip didžioji kinų siena ir kt. Tuo metu (1932 m.) Japonija buvo užpuolusi Kiniją, vyko kovos dėl Mandžiūrijos. M. Šalčius nesibijojo pavojų, leidosi į karinių operacijų rajoną, nejučiomis tapo karo korespondentu. Už palaikymą teisėtos kinų kovos M. Šalčius beveik nepamatė Japonijos, buvo ten persekiojamas. Pamatęs Korėją ir Mongoliją, pakeliui i namus pabuvojo dar Filipinuose, Ceilone, Somalyje, Adone, Arabijoje, Etiopijoje, Albanijoje.

Knygose randame daug pažintinès medžiagos. Jos pateiktos žurnalistinio reportažo forma, be gilesnių studijų ir atrankos, bet žvelgiant į viską iš arti. Aprašymuose daug nuoširdumo ir, svarbiausia, visur jaučiama humaniška sutiktų tautų ir tautelių atstovų tolerancija. ,,Svečiuose pas 40 tautų“ buvo 1936 m. premijuota.

Po šios kelionės 1936 m. M. Šalčius iškeliavo į Pietų Ameriką. Važinėjo po įvairius kraštus, bendradarbiavo lietuvių išeivių spaudoje, siuntinėjo korespondencijas į Lietuvą. Rašė naujas kelionių įspūdžių knygas, kurių rankraščiai, deja, autoriui svetimame krašte (Bolivijoje 1940 m.) staigiai mirus, dingo. Tuo metu jis baigė rengti knygą ,,Be tèvynės ir be meilès“.

Matas Šalčius gimė 1890 m. netoli Prienų. Mokėsi Marijampolėje. 1905 m. revoliucijoje gyvai domėjosi įvykiais ir net kelioms dienoms buvo areštuotas. Dar mokydamasis pradėjo rašinėti korespondencijas į ,,Naująją Gadynę“, ,,Vilniaus Žinias“, užsienio lietuvių laikraščius. Su laikraščiais savo veiklą siejo visą gyvenimą, nemažai redagavo. Nuo 1906 m. Šalčius mokytojavo įvairiose Žemaitijos vietose, Mosėdyje, Skuode, Vitogaloje, Bundzuose ir kt., vėliau mokèsi ,,Saulés mokytojų kursuose“.

Čia, o taip pat mokytojaudamas, dalyvavo kartu su to meto mokytojais ir švietėjais A. Krutuliu. G. Bite-Petkevičaite, F, Bortkevičiene, A. Bimba ir kitais kultūriniame ir švietimo darbe. Stengėsi organizuoti lietuvių kalbos kuo platesnį mokymą Lietuvos mokyklose. Priklausė kuopelei, ,,kur, - kaip pats rašo, - slaptuose posėdžiuose nežinomi pavardėmis asmenys, matyt, patyrę revoliucionieriai, dėstė rusų revoliucinį judėjimą ir įvairias visuomeninės santvarkos teorijas“. Aktyviai dalyvavo Šiaulių miesto lietuviu ruošiamose gegužinėse, kurios vykdavo užmiestyje. 1913 m. visos Rusijos mokytojų suvažiavime pasakè nelauktą kalbą apie mokyklų sąlygas Lietuvoje, apie prievartą, carizmo varomą rusinimą. Po to negalėjo dirbti, greit netgi buvo priverstas per Kiniją ir Japoniją emigruoti į Kaliforniją (JAV). Amerikoje kartu su K. Vairu-Račkausku rinko nukentėjusiai nuo karo Lietuvai aukas, siuntė į tėvynę. Rašė į Amerikos lietuvių laikraščius, pats redagavo. Be to, M. Šalčius JAV rašė šviečiamojo pobūdžio knygeles, brošiūras, paskaitas. Parašė ir išvertė (mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, rusų, prancūzų, lenkų kalbas) kelias dešimtis panašių knygučių. Jo parašytų pažintinio pobūdžio knygučių tarpe - ,,Paskaita iš Lietuvos istorijos“, ,,Kaip susikūrè JAV“. Rašė apie L. Pastorą, Dž. Stefensoną, J. Mase,  parengė nemaža pasakų, redagavo 1917 m. Niujorke Lietuvos žemėlapį, leido lietuviškus kalendorius.

Į Lietuvą M. Šalčius sugrįžo, baigiantis kovoms dėl Vilniaus krašto. Tuometiniame politiniame gyvenime dalyvavo kaip liberalinių-buržuazinių pažiūrų inteligentas.

Po 1926 metu fašistinio perversmo pasitraukė iš politinio gyvenimo, vertėsi atsitiktiniais darbais, dažniausiai žurnalistikoje, arba keliavo. Mato Šalčiaus pasitraukimas nuo politinès veiklos, atrodo, nėra atsitiktinis. Apie tai leidžia spręsti jo laiškai iš kelionių artimiems draugams, šeimai. Juose daug nusivylimo, nusiskundimo, kaltinimo savanaudiškiems buržuaziniams šulams. Jau 1930 m. atgavęs pusiausvyrą, jis iš kelionės rašo: ,,Aš atgavau vėl savo grynai sąmonę ir galiu vėl dalykus ramiai ir tiksliai vertinti...“ Šie jo laiško žodžiai lyg apibendrina tą nepasitenkinimą tuometine tvarka Lietuvoje, nors viešai ko nors panašaus jis ir neišdrįso pareikšti. Bet geriausiai Mato Šalčiaus pažiūras  iliustruoja jo kelionių knyga ,,Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje ne tik daug įdomaus apie ivairių tautų gyvenimą, bet išryškėjo autoriaus humaniškumas. Anot jo, knyga liudija, kad „Saulė šviečia lygiai visiems...“                    

Doc. Č. Kudaba

Legendinis skraidantis laivas

1929 metų liepos 12 dieną, po 570 intensyvaus darbo dienų pravertos Šveicarijos miesto Altenrhein angaro durys. Atėjo laikas paleisti į laisvę tikrą milžiną. Priekabios operatorių, fotografų, žurnalistų, technikų ir darbuotojų akys stebėjo, kaip Dornier Do-X slysta Konstancos ežero vandeniu. Ryto saulė apšvietė spindintš aliuminio liemenį, o aštuoni iš dvylikos 525 arklio galios variklių riaumojo, drumsdami ryto tylą. Beveik po valandos prie jų prisijungė dar keturi keturmenčius propelerius sukantys varikliai. Po kelių pasisukinėjimų vyriausias DORNIER pilotas Richard Wagner pradeda įsibėgėjimą ir švelniai atplėšia nuo vandens 37 tonas sveriantį didžiausią pasaulyje skraidantį laivą. Klodas Dornje triumfuodamas stebėjo kylantį lėktuvą: “Tai vienas iš didingiausių mano gyvenimo momentų…”

Nesusilaikė nuo aistringų palyginimų ir spauda. Berlyno “Lokal-Anzeiger” rašė: “Do-X yra laivas – viešbutis. Vokiškos technologijos stebuklas ir milžiniška, kerinti naujovė aviacijos istorijoje. Tai jau ne lėktuvas, o laivas – tikras laivas, galintis pakilti nuo vandens ir skrieti oru. Žvelgiant į šį gigantą, į neprilygstamos drąsos darbą suvoki, kad vizijos tampa tikrove. Prieš tris metus tai buvo tik fikcija”.

Po bandymų serijos 1929 metų vasarą, kai buvo atlikti nesuskaičiuojami matavimai ir statiniai testai, teko padaryti struktūrinius fiuzeliažo pakeitimus. Kritikai pradėjo kalbėti, kad Do-X nesugebės pakelti nuo vandens daugiau, nei save patį. Klodas Dornje abejojantiems surengė įspūdingą reginį. Ūkanotą 1929 metų spalio 21 dienos rytą 159 darbuotojai, žurnalistai, bei 10 įgulos narių susirinko tam , kad patektų pro Do-X duris jo vidun. Iš tiesų pagal projektą turėjo skristi 150 žmonių, tačiau 9 sugebėjo atsidurti salone be bilietų. Visiems svečiams buvo paruoštos pintos kėdės, kaip laikinas krėslų pakaitalas. Giganto viduje jos sustatytos tarp atvirų aliuminio atramų ir sijų. Po 11-os valandos prasidėjo 50-ies sekundžių įsibėgėjimas, kuris išsitęsė į amžinybę… Pagaliau 44 768 kilogramus sveriantis lėktuvas atsiplėšė nuo vandens ir pakilo į 650 pėdų aukštį. Orlaivis su 169 žmonėmis per 53 minutes 105 mylių per valandą greičiu praskrido virš Bregenz, Lindau ir Friedrichshafen ir nusileido Konstancos ežere. Šiuo, labai svarbiu 42-uoju skrydžiu Do-X pasiekė neoficialų keleivių pervežimo rekordą, kuris buvo įveiktas tik 1949 metais. Tai padarė amerikiečių Lockheed “Constitution”. Juo skrido 168 keleiviai ir 11 įgulos narių.

1930 metų vasario 20 dieną Do-X skrydžių bandymai buvo baigti. Tam reikėjo 71 skrydžio, kurie truko 37 valandas. Lėktuvą oficialiai testavo Vokietijos Aviacinis Bandymų centras. Gigantas pradėjo tarnauti Reichui. Jo statybą finansavo Vokietijos Transporto ministerija. O statomas buvo Šveicarijoje, Altenrheine. Taip buvo apeitas sąjungininkų draudimas.

Tuo metu Dornje jau galvojo apie ilgo nuotolio skrydžius naujuoju lėktuvu. Transatlantiniais skrydžiais turėjo skrieti ne mažiau, kaip 100 keleivių. Jiems sukurtas visapusiškas komfortas. Keturiasdešimties metrų ilgio fiuzeliažas turėjo tris denius. Lėktuve buvo atskiros miegamos kajutės, poilsio salonas, rūkomasis, vonia, virtuvė ir valgykla. Visi patogumai ir patalpos buvo pritaikyti patogiam transatlantiniam skrydžiui. Įgulos sudėtyje buvo du pilotai, šturmanas, ryšininkas ir už variklių darbą atsakantis inžinierius. Lėktuvo valdymo patalpos buvo viršutiniame denyje – kokpitas, kapitono ir šturmano kabinos, variklių kontrolės ir radisto patalpos, ir 14 vietų įgulos nariams. Apatiniame denyje buvo bagažo skyriai ir kuro talpos.

Šis lėktuvas pradžioje turėjo šešias tandemines 525 a.g. "Siemens Jupiter” variklių poras. Devynių cilindrų varikliai buvo patys galingiausi Vokietijoje. Tačiau dėl per ilgo veikimo krisdavo jų galia. Tekdavo didinti apsukas, tačiau tada jie perkaisdavo. Vokietijos vyriausybė nė girdėti nenorėjo apie užsienietiškus variklius. Šis reikalavimas buvo pagrįstas iš karinės pusės, tačiau 1930 metų pavasarį laivynas nustojo domėtis Do-X galimybėmis. Tada oru aušinami "Siemens Jupiter” buvo pakeisti paskolintais vandeniu aušinamais amerikieškais “Curtiss Сonqueror”. “CURTISS” matyt darė tai reklaminiais tikslais. Dabar buvo garantuotas būtinas operacinis saugumas ir dar papildomai priedėta 1400 arklio galių. Po pakeitimų keleivių denyje 1930 metų rugpjūčio 4 dieną. lėktuvas pakilo į orą su naujais varikliais.

1930 metų lapkričio mėnesį prasidėjo kruopščiai suplanuota reklaminė kampanija. Pranašauta, kad keleiviai bus nuskraidinti į kitą Atlanto pusę per 40 valandų. 12 stiprių vyrų įgulai vadovavo buvęs laivynp pilotas Friedrich Christiansen. Pilotais paskirti “paskolintas” iš “Lufthansa” kapitonas Horst Merz ir amerikietis kapitonas Clarence Schildhauer. Jis buvo CURTISS atstovas, ir turėjo atsakyti už firmos variklių darbą skrydyje. Lapkričio 2 dieną Do-X pakilo Amsterdame, nuo Konstancos ežero. Per sekančias tris savaites kieviename tarpiniame punkte augo publikos entuziazmas. Lėktuvas atskrido į Calshot Anglijoje, Bordeaux – Prancūzijoje, Santander ir La Coruna Ispanijoje, bei Lisaboną Portugalijoje. Kiekviename uoste lėktuvą aplankydavo minios lankytojų. Vien Amsterdame jame pabuvojo 1200 žmonių. Tačiau tik turtingi galėjo mėgautis kelionėmis. Gyventojų atmiintyje išliko nenuplaunamas Do-X ženklas ant koloso liemens. Trumpų sustojimų metu įgulą nuolat aplankydavo svečiai. O paties Dornje pakviesta spauda nepaleido jų iš pirmųjų puslapių. Pagal planą lėktuvas turėjo pasiekti Jungtines Valtsijas kirsdamas atlanto vandenyną siauriausioje jo vietoje – tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. O iš ten – pakrantėmis nusigauti iki Niujorko.

Lapkričio 29 dieną dėl gedimo ilgiau teko užtrukti Lisabonos uoste. Ant atsarginio variklio išmetimo vamzdžio pateko tepaluotas audinys. Jis užsidegė. Pradėjo degti kairįjį sparną dengianti drobė. Remontas truko iki 1931 metų sausio, nes net šešias savaites teko laukti medžiagų iš Altenrhein. O sausio 31 dieną lėktuvas pakilo transatlantiniam skrydžiui į Pietų Ameriką. Po 7 valandų kelionės vidutinišku 190 km/val, greičiu jis nusileido Las Palmas. Lėktuvą lydėjo bloga lemtis ir vasario 3 dieną įvyko dar vienas nelaimingas atsitikimas. Prieš pakildamas į orą perkrautas Do-X susidūrė su jūros banga. Nuo smūgio į lėktuvą beveik nuplėšti sparnai ir Do-X trims mėnesiams įstrigo Las Palmas. Per tą laiką pagerinta struktūra. Klodo Dornje reikalavimu prie įgulos prisijungė patyręs pilotas, kapitonas Cramer von Clausbruch. Jis pakeitė amerikietį Clarence Schildhauer. Von Clausbruch buvo žinomas, kaip patyręs Pietų Amerikos pilotas, kuris intuityviai pajusdavo bangą ir mokėjo ją įveikti.

Prie išskrendant į Pietų Ameriką lėktuvas buvo maksimaliai palengvintas, nuimant nesvarbią įrangą ir dalį įgulos. Pagaliau gegužės 3 dieną jie tęsė savo kelionę. Dabar – į Afriką. Vakarų Afrikos Bubaque saloje lėktuvas ištrauktas į seklumą, nes nepalankios oro sąlygos ir karinė padėtis dėl nacionalinių neramumų neleido pakilti ištisas 4 savaites. Ištisą mėnesį įgula maitinosi vien ryžiais ir žuvimi. Kai išausšo starto diena, į lėktuvą pripilta 5000 galonų degalų. Sunkiai pakrautas lėktuvas net 22 kartus bandė pakilti nuo vandens, o vienas iš įsibėgėjimų truko 12 minučių. Lėktuvas niekaip negalėjo įveikti sukibimą su vandeniu. Vakarų Afrikos kranto karštis ir drėgmė apsunkino didžiulį Do X sparną.

Kitą dieną vėl buvo bandoma atsiplėšti nuo vandens, bet jokios naudos. Teko perpilti degalus ir 1931 metų gegužės 31 dieną pagaliau pavyko pakilti. Jie nuskrido į Cape Verde salas šiaurės vakaruose. Čia lėktuvas buvo palengvintas maksimaliai – prabnagios interjerio detalės nuimtos ir laivu išgabentos į Pietų Ameriką. Tuščias kaip lukštas lėktuvas nuplaukė į užuovėjinę salos pusę ir su pilnais degalų bakais stojo į paskutinį bandymą. Suriaumojo visi 12 variklių ir lėktuvas lėtai pajudėjo. Greitis didėjo iš lėto. Lėktuvas nenorėjo atsiplėšti nuo vandens. Po trijų mylių pilotas pradėjo siūbuoti korpusą norėdamas dar padidinti greitį ir pakilti. Kai jau atrodė, kad ir vėl nepavyko, Do X kilstelėjo nuo bangų. Įgula su palengvėjimu pasuko lėktuvą į Brazilijos pusę. Lėktuvas pakilo vos 30 pėdų ir pilna galia skrido tame aukštyje tol, kol išnaudojo pakankamai daug degalų, kad galėtų pakilti aukščiau. Skrydis iki Brazilijos buvo be nuotykių, tik pačioje pabaigoje teko leistis lagūnoje per 200 mylių nuo Brazilijos krantų – artėjo naktis ir ėmė trūkti kuro. Leistis teko mėnesienoje ir patamsyje apžiūrėti kuro bakus. Kuro buvo belikę tiek kad vos galėjo tilpti arbatos puodelyje. Ryte Birželio 5 dieną papildyti degalų bakai ir komanda pasiekė Pietų Amerikos kontinento Brazilijos Natal miestą. Ten buvo atstatytas interjeras. Pietų amerikiečiai entuziastingai sutiko prabangų lėktuvą ir privertė įgulą pamiršti paskutiniųjų mėnesių įtampą. Sekančias aštuonias savaites Do-X aplankė daugybę miestų Pietų Amerikos pakrantėje, kol atskridę iš Trinidado į San Chuaną ir Kubą, rugpjūčio 20 dieną susiruošė į JAV.

Rugpjūčio 22 Do-X atskrido į Majamį, o 1931 metų rugpjūčio 27 dieną baigė savo kelionę Niujorko įlankoje, kurią pasiekė pakeliui nutūpdami Charleston ir Norfolk. Kelionė truko 10 mėnesių (okeaniniai laivai buvo greistesni). Entuziastingą 50 000 žmonių minios sutikimą Amerikoje ir paties Prezidento Hoover sveikinimą aptemdė paskutinės naujienos iš Vokietijos. Prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė ir Dornier Metallbauten GmbH bankrutavo. Be to CURTISS pareikalavo, kad DORNIER įsigytų visus 12 variklių – po 300 valandų tarnybos jiem buvo būtinas kapitalinis remontas. DORNIER nepajėgė surinkti reikalingų 300 000 reichsmarkių. Su triumfu pradėta kelionė netikėtai baigėsi. Be to kelionės sunkumai ir trukmė akivaizdžiai rodė, kad tai yra komerciškai nepateisinamas projektas. Netrukus Do-X šlovę užtemdė mažesni Pan Am kliperiai, kuriuos sukūrė Igoris Sikorskis.

Be finansinės Reicho transporto Ministerijos paramos nebuvo įmanoma pargabenti Do-X į Vokietiją. RVM davė įgaliojimus pelningai panaudoti lėktuvą JAV. Tačiau bandymas pelnytis užsakomaisiais skrydžiais ir parduoti lėktuvą už pusantro milijono reichsmarkių buvo nesėkmingas. Negalėjo padėti net “Dornier Corporation of America", kuri buvo sukurta 1929 metais kartu su “General Motors”. “General Motors” nutraukė sutartį dėl finansinių priežasčių. Nebuvo jokių šansų pozityviam sprendimui. Do-X pradėtas rengti žiemojimui Niujorke.

Tuo pačiu metu skraidančio laivo savininkė RVM ieškojo praktinių sprendimų. Pagal sutartį su Reicho Finansų ministerija DORNIER gavo paskolą einamųjų išlaidų apmokėjimui. Taip pat nuspręsta nupirkti CURTISS variklius už tuo metu nusistovėjusią 327199 reichsmarkių kainą.

Po aštuonių mėnesių sausame doke Do-X pakilo vėl 1932 metų gegužės 14 dieną. Po bandomųjų skrydžių gegužės 21 dieną, lėktuvas pakilo kelionei į Vokietiją. Gegužės 24 dieną, po pusantrų kelionių metų Klodo Dornje kūrinys per Niufaundlendą ir Azorų salas pasuko namo nusileido Vokietijos sostinėje Berlyne, Müggelsee ežere. Čia jį sutiko 200 000 žmonių minia.

1930 metais pradėta reklaminė kelionė, į kurią buvo dedamos didžiulės viltys, iš esmės buvo sėkminga. Apie lėktuvą sužinojo ir jį pamatė daugelio šalių žmonės. Tačiau iš ekonominės pusės jis beveik sužlugdė DORNIER. Technologinis eksperimentas nepavyko. Praktiškai buvo įrodyta, kad Do-X yra neparduodamas. Atrodo, kad Klodas Dornje tai nujautė. Dar 1929 metais jis pasakė, kad Do-X yra tik eksperimentas. Jis neketino naudoti skraidančio laivo reguliariems transatlantiniams skrydžiams.

1930 metais du modeliai (Do X2 ir Do X3) parduoti italų aviakompanijai SANA. Abiejų lėktuvų skrydis virš Alpių 3200 metrų aukštyje buvo įspūdingas vaizdas. Šie sumontavo juose 550 arklio galių FIAT variklius ir perdavė KOP bandymams. Po dviejų turų po Italiją lėktuvai naudoti mokomaisiais tikslais ir transporto operacijoms. 1934 metais abu lėktuvai nurašyti ir negailestingai utilizuoti.

1932 metų birželio 23 dieną baigėsi paskolos sutartis su RVM. Do-X perėjo oficialion RVM atstovo Vokietijos Aviacijos bandymų centro žinion. Tai reiškė, kad lėktuvas tapo Reicho nuosavybe. Jis buvo sugrąžintas į gimtąjį Altenrhein angarą ir pradėtas rengti turams po Vokietiją. RVM tikėjosi, kad iš apžvalgomųjų ir reklaminių skrydžių surinks pakankamai lėšų, kad atpirktų lėktuvo bandymų išlaidas.

Birželio 23 dieną Do-X pakilo į 233 skrydį. Maršrutas driekėsi per Rytų Prūsiją, Dancigą, Šiaurės Vokietiją ir miestus prie Reino. Lapkričio 14 dieną iš Ciuricho parskrido į Altenrhein.

Po kelių mėnesių planuotas dar vienas turas po Europą. Buvo pasirinktas kelias išilgai Dunojaus į Stambulą. Balandžio 29 dieną kelionė startavo. Kapitonas Horst Merz neteisingai įvertino nusileidimo sąlygas Passau ir 40-ies metrų ilgio lėktuvo uodegą panardino į vandenį. Nelaimei kampas buvo per status, todėl buvo suniokota lėktuvo valdymo įranga uodegoje. Tai atsitiko 1933 metų gegužės 9 dieną ir laikinai sustabdė Do-X skrydžius. Po remonto ir kelių skrydžių naujasis savininkas – Reicho Aviacijos Ministerija (RLM) nusprendė nurašyti išdidų milžiną. Tai atsitiko 1934 metų spalio mėnesį. 1935 metų gegužės pabaigoje išrinktas Do-X nugabentas į Vokietijos aviacijos kolekciją Berlyne. 1936 metų iškilmingo atidarymo metu Berlyno parodų salėse prie Lehrter stoties Do-X buvo pagrindinis eksponatas.

Dažnos oro atakos prieš Reicho sostinę antrojo pasaulinio karo metais vertė skubiai evakuoti muziejaus eksponatus. Deja, Do-X buvo paliktas – jam taip ir nerado tinkamos patalpos. Tiesioginis oro minos pataikymas iš bombonešio B-17 1943 metų lapkričio mėnesį nulėmė išdidaus orlaivio baigtį. Kai pokario metais buvo išvalyti Aviacijos Kolekcijos griuvėsiai, kolekcininkai ir suvenyrų medžiotojai visiškai sunaikino aliuminines Do-X konstrukcijas. Yra išlikusios atskiros valdymo sistemos dalys, kurios buvo sugadintos nusileidimo Dunojuje metu. Jos eksponuojamos DORNIER Meersburg muziejuje.

Marton Szigeti

FLUG REVUE 6/99

 

Pirmasis skrydis per Atlantą be nusileidimo

Anglų karo aviacijos šturmanas Arturas Braunas pirmojo pasaulinio karo metu pašautu lėktuvu buvo priverstas nusileisti priešo teritorijoje. Nelaisvėje jam kilo mintis lėktuvu perskristi Atlanto vandenyną Ilgus mėnesius A.Braunas studijavo oro masių kryptis virš Atlanto, apgalvojo įvairiausius skridimo variantus, atliko skaičiavimus. Pasibaigus karui, jau laisvas A.Braunas nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Jis susirado draugą, taip pat patyrusį, nuo, 1912 metų skraidantį ir septynis vokiečių lėktuvus numušusį Anglijos karo lakūną Džoną Alkoką. Jis nedvejodamas ryžosi pavojingam žygiui, tuo labiau, kad 1913 metais Britanijos laikraštis „Daily Mail“ įsteigė 10000 svarų prizą (šiandien tai būtų apie 1,1 milijono dolerių) tam pilotui, kuris pirmasis perskris Atlanto vandenyną. Kąsnelis buvo viliojantis, bet pirmas pasaulinis karas tapo neįveikiama kliūtimi, todėl tik jam pasibaigus Alkokas ir Braunas galėjo siekti tikslo.

O be to nepanašu, kad 1913 metais, kas nors būtų galėjęs perskristi Atlantą. Bet karas ženkliai pastūmėjo aviacines technologijas ir jau 1918 metų pabaigoje kova dėl skrydžio per vandenyną atsinaujino. Laikraščio leidėjai pajuto, kad jų sąlyga netrukus bus įvykdyta ir teks atrėžti nemažą sumelę. Todėl jie sugriežtino sąlygas ir dabar reikalavo, kad skrydis truktų ne mažiau, kaip 72 valandas. O be to britų sąmonėje dar gyveno karo kovos, todėl pagal naujas taisykles į prizą negalėjo pretenduoti „priešo“ komandos.

1919 metų pavasarį Niūfaundlende susirinko kelios komandos. Jos lenktyniavo viena su kita dėl pirmenybės ir prizo. Jų buvo tiek daug, kad Alkokas ir Braunas su vargu rado tinkamą lauką pakilimo takui. Savo skrydžiui lakūnai pasirinko vieną iš didžiausių tuo metu dviejų variklių bombonešį Vickers F.B.27 Vimy. Tai buvo medinės konstrukcijos biplanas su dviem dvylikos cilindrų 360 AJ „Rolls-Royce“ varikliais. Jis buvo 13,30 metrų ilgio su 20,73 metro ilgio sparnais. Tuščias svėrė 3220 kg. skridimo svoris - 5445 kg. Maksimalus lėktuvo skridimo greitis - 168 km/h. Jis turėjo kariauti pirmojo pasaulinio karo frontuose, bet nespėtas baigti iki karo pabaigos, todėl taip ir nesudalyvavo karo veiksmuose. Jis buvo specialiai perdarytas šiam skrydžiui – pašalinti bombų skyriai ir įrengti papildomi kuro bakai. Po tokio patobulinimo „Vickers Vimy“ bakuose tilpo 3274 litrai degalų. Abu lakūnai sėdėjo atviroje kabinoje.

Tuo metu nebūdavo jokių aerodromų ir kol pilotai ieškojo lauko, lėktuvas garlaiviu keliavo per vandenyną. Gegužės viduryje Alkoko ir Brauno konkurentai skrido virš vandenyno beveik 20 valandų, kol variklio gedimas privertė tūpti ant vandens. Laimei, netoli buvo laivas. Lakūnai buvo išgelbėti. Kitų konkurentų lėktuvas sudužo dar nepakilęs į orą.

Pagaliau gegužės 26 „Vickers Vimy“ atgabentas į Niūfaundlendą. Iš kovos jau pasitraukė dvi komandos ir prizas bent jau tuo buvo arčiau. Alkokas ir Braunas gavo nedidelį lauką, kur pradėjo surinkinėti lėktuvą, bet jis buvo per mažas jam kilti. Visos detalės buvo supakuotos į 13 dėžių ir per dvi savaites, kol buvo surinkinėjamas lėktuvas, Alkokas rado tinkamą startui lauką ir pasiuntė ten žmones, kad išrinktų akmenis ir užpiltų duobes, bei paruoštų taką.

Iškentę kelias dienas trukusį blogą orą nusprendė užpildyti lėktuvą degalais ir pradėti pirmąjį skrydį virš Atlanto be nutūpimų (JAV Karo laivyno lėktuvas „Curtiss“ gegužės mėnesį jau nuskrido iš Niūfaundlendo į Portugaliją, bet buvo 10-čiai dienų sustoję Azorų salose.

Po paskutinio nedidelio remonto – teko taisyti kuro svorio neatlaikiusią važiuoklės atramą, 1919 metų birželio mėnesio 14 dienos popietę iš Džonas Alkokas ir Arturas Braunas pakilo iš Niūfaundlendo Lesterio lauko. Jie ketino perskristi Atlantą ir nusileisti Airijoje.

Tuoj po pakilimo ėmė blogėti. Netrukus per radiją Braunas perdavė pranešimą: „Viskas prasideda gerai“ ir passkelbė, kad kelionė prasideda. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis radijo pranešimas, nes netrukus sugedo vėjo energija pakraunamas generatorius. Visą likusią kelionės dalį pilotai liko be radijo ryšio.

Nors vėjas pūtė į nugarą taip didindamas skridimo greitį, skristi reikėjo per rūką ir vadovautis tik prietaisų parodymais. Tai labai vargino lakūnus. Nusileidus nakčiai Braunas įkalbėjo Alkoką kilti virš debesų, kad būtų matomos žvaigždės. Tada Braunas pasinaudojo sekstantu ir taip nustatė lėktuvo koordinates. Paaiškėjo, kad kursą reikia koreguoti – jų skrydžio greitis yra 106 mylios per valandą, tai buvo greičiau nei jie planavo.

Bet greitai jie vėl įskrido į debesį, kur Alkokas prarado orientaciją ir dėl sugedusio greičio indikatoriaus ne iš karto suprato, kad skrenda per lėtai. Galų gale lėktuvas sustojo ir krito į suktuką. Jie krito į vandenyną daugiau nei 1200 metrų. Kai jie išniro iš debesų, iki vandens buvo apie 30 metrų. Alkokas sugebėjo išvesti lėktuvą iš suktuko kai iki vandens bebuvo likę keli metrai Taip jie tęsė kelionę link Airijos.

Paryčiui „Vickers "Vimy“ pateko į didžiulę audrą. Ją praskridus prasidėjo smulkus lietus su sniegu. Lėktuvą padengė plonas ledo sluosknis, jis pasunkėjo ir tapo blogiau valdomas. Pilotai pastebėjo, kad pasikeitė variklių gausmas ir sunaudojama daugiau kuro. Norėdamas palikti pavojingą apledėjimo zoną, Alkokas ėmė kilti vis aukščiau, kol pasiekė 4000 metrų aukštį. Tačiau ir ten apledėjimas nesibaigė. Storas ledo sluoksnis jau dengė ne tik sparnus, lėktuvo spyrius, bet ir variklių oro angas... Braunas beregint suprato, kad jų padėtis – sunki. Jis atsisegė saugos diržus, pasiėmė peilį ir išlipo iš kabinos ant apatinio sparno. Laikydamasis spyrių bei atotampų priartėjo prie dešinio variklio. Variklio oro anga buvo pazdengta ištisiniu ledu. Po kelių stuktelėjimų ledas nukrito ir iš karto pagerėjo variklio darbas. Tą patį teko pakartoti ir su antrojo variklio anga. Bet apledėjimas nesiliovė. Abu lakūnai bijojo, kad reikia sustabdyti apledėjusį variklį, nes kitaip jis perkais ir sudegs.

Ieškodamas išeities, Alkokas nusprendė gerokai nusileisti, išeiti iš debesų ir surasti zoną, kurioje negrėstų apledėjimas. Apatinis debesų padas buvo 300 metrų aukštyje. Ten dulkė smulkus lietus ir ledas pradėjo tirpti nuo lėktuvo dalių. Galima buvo ramiai skristi toliau. Alkokas vėl paleido variklius.

Dabar atrodė kad jau niekas nesukliudys sėkmingai užbaigti skrydį. Ir iš tiesų - Brauno navigacija buvo tiksli ir po pusvalandžio horizonte pasirodė žemė. Jie priartėjo prie nedidelių salelių į Vakarus nuo Airijos krantų. Nuo kurso buvo nukrypta tik keliolika kilometrų. Toks nukrypimas neturėjo jokios reikšmės trijų tūkstančių kilometrų kelyje. Šturmanas džiaugsmingai plojo pilotui per petį ir iš visų jėgų šaukė, bergždžiai stengdamasis perrėkti variklių gausmą.

Lakūnai pasiekė Airijos krantus netoli Clifden žvejų miestelio. Nusižiūrėjo pievą ir nutarė leistis. Dvimotoris lėktuvas švelniai palietė žolę, tačiau, mažėjant greičiui, ratai ėmė klimpti į minkštą gruntą. Ratams įklimpus į žemę, lėktuvas sustojo ir smigo nosimi aukštai pakeldamas uodegą. Mirtinoje tyloje šturmanas į borto žurnalą užrašė paskutinius žodžius: „Atlantas perskristas. Aštuntą valandą keturiasdešimt minučių nusileista Airijoje“. Išlipę draugai džiaugsmingai apsikabino. Alkokas išsitraukė viskio butelį ir abu atšventė savo pergalę.

 Taip jau atsitiko, kad šio tikrai didvyriško skridimo dalyviai kukliai grįžo prie savo darbų ir niekas nekėlė jiems tiek ovacijų, kiek 1927 metais, žymiai vėliau ir tobulesniais lėktuvais Atlantą perskridusiems – „Atlanto nugalėtojui“ Č. Lindbergui arba K.Čemberlenui.. Piniginį laikraščio prizą Londone jiems įteikė Britanijos Karo ir Aviacijos sekretorius Vinstonas Čerčiilis. Karalius Jurgis V suteikė abu lakūnus pakėlė į riterius.

Tik kuklus paminklas didžiuliame aerodrome primena šį didvyrišką skridimą. O Anglijos Enciklopedija rašo: „1919 metų birželio 14 dieną du buvę Anglijos karo lakūnai, pilotas D. Alkokas ir šturmanas A.Braunas startavo dvimotoriu biplanu Vickers "Vimy" iš Harbom Grace Niūfaundlende ir po 15 valandų 57 minučių skrydžio vidutiniu 190.7 kilometrų per valandą greičiu, sunkiomis oro sąlygomis nuskrido 3041 kilometrą ir nusileido vakarinėje Airijos pakrantėje. Tai buvo pirmasis aviacijos istorijoje perskridimas per Atlantą be nutūpimo“.

2005 metais du lakūnai – Styvas Fosetas (Steve Fossett) ir Markas Rebholcas (Mark Rebholz) pakartojo legendinį skrydį su „Vickers Vimy“ kopija.

 

 

Alkatrazas

Alkatrazas arba "Uola" - tai 12-os akrų (apie 5 hektarai) uolos masyvas San Francisko įlankoje ir viena iš žinomiausių salų Jungtinėse Valstijose. Jos pavadinimas ispaniškai reiškia "Pelikanas" (saloje gyveno pelikanai) .

Nuo seno sala buvo puikus atraminis taškas žvejybai San Francisko įlankoje. Pati Pelikanų sala ilgą laiką saugojo įlanką ir pati save nuo tyrinėtojų akių. Unikali pozicija užstoja patekimą į įlanką (arba "Aukso Vartus") - mat iš didelio atstumo Alkatrazas atrodo, kaip Kalifornijos kranto dalis. O nuolat tvyrantis rūkas ilgus metus gana gerai slėpė įlanką nuo pašalinių akių.

Pro salą praplaukė Chunas Rodrigezas Kabriljo (Juan Rodriguez Cabrillo), jos nepastebėjo seras Frensis Dreikas (Francis Drake). Net netiesiogiai San Franciską atradęs Sebastjanas Rodrigesas Cermeo nepastebėjo salos. Pagaliau į Kaliforniją kolonijų steigti plaukęs Gasparas de Portola 1769 metų spalio 31 dieną atrado Aukso Vartų įlanką, bet neteisingai identifikavo ją kaip Cermeo atrastą San Francisko įlanką (toks šios įlankos pavadinimas yra dabar).

Netrukus ispanų tyrinėtojas Chuanas Manuelis de Ajala sudarė žemėlapį. 1775 metų rugpjūčio 11 dieną jis rašė:

"Nuleidome valtį ir aš ėmiau ieškoti patogios vietos inkaro išmetimui. Ieškodamas geresnės vietos švartavimuisi pasukau link didžiausios salos, kurią pavadinau "de los Angeles". Manau, kad radau neblogą vietą, tačiau nutariau plaukti pirmyn, ieškodamas kitos salos. Pasiekęs ją pamačiau, kad ji yra sausa ir stati - čia nebuvo jokios įlankėlės valčiai. Pavadinau ją "La Isla de los Alcatrazes" dėl gausiai čia gyvenusių pelikanų".

Tai pirmasis europiečių paminėjimas apie Alkatrazo salą (originaliai vadinta Alcatrazes). Nepraėjus nei 100 metų sala įgijo vertingą praktinę reikšmę.

Karinė Tvirtovė

1846 metų birželio 8 dieną Meksikos Kalifornijos gubernatorius Pio Pico išnuomavo Alkatrazo salą Julianui Vorkmanui (Julian Workman). Tai pirmasis žinomas Alkatrazo savininkas. Jam buvo leista valdyti salą, kol joje bus pastatytas švyturys. Vėliau tais pačiais metais Kaliforniją nuo Meksikos atskyręs Lokio vėliavos sukilimo lyderis Džonas. S. Fremontas Jungtinių Valstijų vyriausybės vardu nusipirko salą vos už 5000 dolerių. Po Meksikos-Amerikos karo ir Lokio veliavos sukilimo Kalifornija kartus su Alkatrazu tapo JAV dalimi. Fremontas salą valdė ne ilgai - po nedidelio mūšio ji atiteko JAV vyriausybei. Fremontas buvo pastebėjęs, kad sala yra geroje strateginėje padėtyje ir gali būti panaudota, kaip gynybinis fortas augančiam San Franciskui.

Aukso Karštligė

Sudarius kruopštų Alkatrazo žemėlapį, nuspręsta, kad čia tinka pastatyti fortą. 1849 metais Kalifornijoje kilo aukso karštligė. Milijonai žmonių patraukė į vakarų pakrantę, tikėdamiesi praturtėti iš lengvai pasiekiamo aukso. San Franciskas suklestėjo ir pasidarė vienu iš turtingiausių pasaulio miestų, bei pagrindiniu Vakarų pakrantės uostu. Natūralu, kad Jungtinės Valstijos norėjo apginti miestą nuo kitų šalių užpuolimų, tad Alkatrazo forto idėja buvo kaip tik. Tais pačiais 1849 metais ten pastatytas švyturys, kviečiantis į judrų San Francisko uostą. Tai buvo pirmasis švyturys Vakarinėje JAV pakrantėje.

Forto statyba pradėta 1853 metais ir iš karto iškilo dideli sunkumai. Tik didelių pastangų dėka buvo galima įveikti kietą salos pagrindą. Leitenanto Džeimso Makfersono (James McPherson) vadovaujami statybininkai baigė statybą tik 1859 metais - praėjus 10-čiai metų nuo Aukso Karštligės pradžios. Alkatrazas tapo svarbiu karinės galios simboliu JAV Vakaruose ir buvo galingas fortas.
Pilietinio karo metu Kalifornija buvo laisva valstija. Kol JAV vyko vidaus karas, Alkatrazas buvo laikomas atraminiu Vakarų fortu, galinčiu apginti San Franciską nuo Konfederatų armijos ar užsienio interventų, kurie ieškojo landų užpulti miestą, . Tačiau nieko tokio neįvyko ir tai džiugino, nes Alkatrazo fortas paseno vos tik pastatytas. Per visą savo istoriją jis taip ir nebuvo panaudotas mūšyje ir tik vieną kartą - 1876 metų birželio 3 dieną iš jo šaudyta patrankomis. Tos dienos įvykiai yra žinomi istorijoje Kaip "Didysis Apsimestinis Mūšis" ir ilgai kėlė gėdą kariškiams. Buvo numatyta, kad fortas valstybės šimtmečio proga parodys karinę savo galią. Iš Alkatrazo į seną škuną, kurioje prikrovė sprogmenų, turėjo būti šaudoma patrankomis. Tačiau nei vienas šūvis taip ir nepasiekė tikslo. Tada, prisidengiant dūmais į laivą buvo pasiųstas kareivis, kuris ir uždegė škuną. Šitokiu būdu buvo išgelbėta kariškių garbė.

Karinis kalėjimas

Vis labiau aiškėjant, kad Alkatrazas yra nenaudingas karine prasme, kariškiai nesunkiai rado jam kitą pritaikymą. Dėl izoliacijos nuo žemyno tai buvo puikus kalėjimas. 1861 metų rugpjūčio mėnesį čia atkeliavo pirmieji Pilietinio karo belaisviai . Tuo metu dar nebuvo kalėjimo pastato, tad juos apgyvendino sargybos pastato rūsyje. Su laiku čia daugėjo karo belaisvių, todėl 1868 metais buvo paskelbta, kad čia yra ilgą laiką kalinčių kareivių kalėjimas. Mūrinis kalėjimo pastatas baigtas 1867 metais. Kiek vėliau buvo pastatytas laikinas medinis pastatas – kalinių vis daugėjo.
1907 metų kovo 21 dieną Alkatrazas oficialiai paskelbtas Kariniu JAV Vakarų pakrantės kalėjimu. 1909 metasi majoras Reubenas Terneris (Reuben Turner) suprojektavo visus būdingus konstrukcinius elementus turintį kalėjimą. Pabėgimas iš jo buvo laikomas neįmanomu. Pastatą statė nuteistieji, todėl jau tada daugelis pradėjo suprasti, kad net galvoti apie pabėgimą neverta. Be to šiame kalėjime buvo nustatytos griežtos, kartais žiaurios gyvenimo sąlygos. Ir tai yra dar vienas skiriamasis Alkatrazo bruožas. Tačiau buvo dar viena problema – prakutę ir laisvi San Francisko žmonės nepageidavo turėti šaltą ir atšiaurų kalėjimą įlankos viduryje. Jie didžiavosi savo įlanka. Todėl sala buvo apsodinta gėlėmis, jos ten žydi ir dabar. Kaliniai prižiūrėjo sodus – ši darbo prievole buvo viena iš mėgstamiausių.
1930 metais kariškai nebegalėjo išlaikyti kalėjimo ir nusprendė jį uždaryti. Bet kol jie sprendė uždarymo klausimą, sala įgijo naują paskirtį.

Federalinis kalėjimas

Pažeisk taisykles ir pateksi į kalėjimą, pažeisk kalėjimo taisykles ir pateksi į Alkatrazą.
1920 metai JAV įsimintini didžiuliu nusikaltimų kiekiu. Prohibicija išaugino gangsterius, kurie Niujorke ir Čikagoje pardavinėjo alkoholį nelegaliai. Dėl šios priežasties Federalinis Tyrimų biuras (FTB) ir kitos nusikaltimų prevencijos įstaigos tapo agresyvesnės. Po to, kai 1924 metais Edgaras Huveris (Edgar Hoover) tapo FTB direktoriumi, jis planavo įsteigti „super kalėjimą“, kuriame būtų kalinami gangsteriai ir perauklėjami užkietėję nusikaltėliai. Tai buvo organizuotų nusikaltimų sutriuškinimo planas.

Tuo metu, kai kariškiai suprato, jog negali ilgiau išlaikyti Alkatrazo, Huverio galia pasiekė maksimumą. Todėl jis buvo pajėgus įgyvendinti „super kalėjimo“ idėją. Dar prieš paliekant salą kariškiams, 1933 metų spalio 12 dieną Teisingumo departamentas paskelbė, jog planuoja paversti Alkatrazą į Federalinį kalėjimą. Šeimininkai pasikeitė ir 1934 metų sausio 1 dieną Alkatrazas tapo Federaliniu kalėjimu.

Alkatrazo kalėjimas yra laikomas vienu iš švariausiu pasaulyje. Kaliniai buvo skatinami didžiuotis savo atliktu darbu, todėl kaip taisyklė skalbiniai būdavo švarūs, o grindys visada blizgėjo. Kiekvienas kalinys turėjo savo kamerą, kurioje buvo lova, tualetas, ventiliacija, praustuvė ir stalas su Biblija. Kameros taip pat visada buvo švarios.

Kalėjimas pasižymėjo ypatingu saugumo lygiu. Saugumo lygiai dengė vienas taip, kad kaliniai turėjo būti ypač kūrybingi, norėdami juos įveikti. Per dieną buvo daroma 12 patikrinimų, o kiekvienas prižiūrėtojas saugojo ne daugiau kaip tris kalinius.

Alkatrazo kalinys iš esmės skyrėsi nuo eilinio kalinio. Nei vienas ten kalėjęs vyras nepakliuvo į salą tiesiai iš teismo salės. Tam, kad patekti į „Uolą“ reikėjo būti nepaklusniu eiliniame kalėjime. Kiekvienas kalinys turėjo paklusti griežtai dienotvarkei. Jie turėjo keltis vienu metu, valgyti vienu metu, atlikti savo pareigas ir grįžti į kameras prieš užgesinant šviesas. Penktoji Kalinio vadovo taisyklė bylojo: „Tau duota teisė į maistą, aprangą, pastogę ir medicininę priežiūrą. Visa kit, kas tau gali būti suteikta yra privilegijos. Tu gali užsitarnauti privilegijų deramu elgesiu“. Be to galiojo griežta tylos taisyklė, kuri ypatingai slėgė kalinius pirmaisiais nelaisvės metais.

Daugelis kalinių paklusdavo Alkatrazo taisyklėms. Iš tiesų keli ankstesnieji kaliniai net teigė, jog tai yra geriausias kalėjimas, jie laikaisi jame nustatytų taisyklių.

Bandymai pabėgti

Viena iš priežasčių, kodėl Alkatrazas yra idealus kalėjimas yra tai, kad jis randasi saloje. Iki artimiausio kranto - daugiau nei mylia. Jei kas mėgintų bėgti iš Alkatrazo, jam tektų įveikti kalėjimo apsaugą (o ji sukurta taip, kad nebūtų jokių landų, todėl bėgliai turėjo būti ypač išradingi), o po to plaukte įveikti vieną mylią šaltame įlankos vandenyje. 1934 metų rugpjūčio 11 dieną į federalinį Alkatrazo salos kalėjimą San Francisko įlankoje atvyko pirmoji nuteistųjų partija.

Yra žinoma 14 atvejų, kurie gali būti laikomi bandymu pabėgti. Septintasis ir tryliktasis bandymai yra žinomi labiausiai. Ar kokie nors iš jų buvo sėkmingi? Tai priklauso nuo to ar pavyko antrojo ir tryliktojo pabėgimo dalyviams pasiekti krantą.

Pirmasis bandymas buvo 1936 metų balandžio 27 dieną. Džo Bovers (Joe Bowers) dirbo prie šiukšlių deginimo krosnies. Tą dieną jis užlipo ant kalėjimo tvoros, kur jį nušovė kalėjimo apsauga. Visai tikėtina, kad tai buvo savižudybė.

1937 metų gruodžio 16 dieną bėgo du kaliniai – Teodoras Koulas (Theodore Cole) ir Ralfas Rou (Ralph Roe), kurie buvo žinomi, kaip patyrę bėgliai iš kalėjimų ir geri draugai. Visą dieną abu dirbo ceche, o vakare perpjovė plienines lango grotas. Kol apsaugos policininkas buvo pasitraukęs, išdaužė langą ir iššoko laukan, bėgo iki tvoros, perlipo ją ir paniro vandenyje. Daugiau jų niekas nematė. Tą dieną buvo stipri srovė, o vanduo – šaltas, ore tvyrojo rūkas. Nepanašu, kad jie pasiekė krantą. Po ilgo ir kruopštaus tyrimo paskelbta, kad abu kaliniai mirė vandenyje. Tačiau pabėgimo iš Alkatrazo negalimumas nublanko visiems laikams.

Arturas „Dokas“ Parkeris yra tikrasis
ketvirtojo pabėgimo sumanytojas bei įkvėpėjas.

1938 metų gegužės 23 dieną kaliniai Tomas Robertas Limerikas (Thomas Robert Limerick), Džeimsas Lukas (James Lucas) ir Rufus Franklinas (Rufus Franklin) įvykdė vieną iš labiausiai smurtinių bandymų. Viename pastate smogė į galvą prižiūrinčiam policininkui Rojal Klain (Royal Cline). Po to užlipo ant stogo ir mėtė metalo gabalus į ant žemesnio pastato stogo budintį jaunesnįjį karininką Haroldą Staitsą (Harold Stites). Po trumpo smurto priepuolio Limerikas buvo sužeistas šūviu į galvą, Lukas pasidavė, o Franklinas buvo nušautas. Vėliau tiek Limerikas, tiek jaunesnysis karininkas Klainas mirė nuo žaizdų.

Ketvirtajame bandyme 1939 metų sausio 13 dieną dalyvavo penki kaliniai – Henris Jangas (Henri Young), Rufus MakKainas (Rufus McCain), Viljamas Martinas (William Martin), Deilas Stamphilas (Dale Stamphill) ir Arturas „Dokas“ Parkeris (Arthur 'Doc' Parker), kuris ir yra tikrasis šio plano sumanytojas bei įkvėpėjas. Sumanymas paprastas – jie turėjo grotų plėtiklį ir metalo pjūklo geležtę. Trečią nakties, po eilinio patikrinimo, išslinko iš savo kamerų į bloką „D“, kur buvo senesnės grotos. Kaliniai iš anksto buvo paslėpę plėtiklį ir veržliaraktį. Įveikę grotas išlipo pro langą ir nušoko ant žemės. Čia jie mėgino sukonstruoti penkis plaustus kiekvienam pabėgėliui. 45 minutės po trijų apsauga pastebėjo, kad kameros tuščios ir pradėjo paiešką. Netrukus visi buvo rasti užutekio vandenyje. Pirma aptikti Jangas ir Mak Kainas, po jų rastas Stamphilas – jis buvo sužeistas dviem šūviais (apsauga šaudė į naktinį įlankos vandenį). Barkeris patyrė kelis rimtus sužeidimus ir vėliau mirė. Paskutinis rastas Martinas – jis buvo sužeistas ir beveik sušalęs.

1941 metų gegužės 21 dieną įvyko vienas iš nervingiausių bandymų Alkatrazo istorijoje. Jame dalyvavo keturi bėgliai – Džozefas Kretzeris (Joseph Cretzer), Semas Šoklis (Sam Shockley), Arnoldas Kailas (Arnold Kyle) ir Loidas Barkdol (Lloyd Barkdoll). Po pietų į pastatą kuriame dirbo kaliniai atėjo apsaugos karininkas Klainas Stopsas (Clyne E. Stoops). Jis buvo užpultas ir nuginkluotas. Vėliau nuginklavo ir suėmė dar du kapitonus, tačiau netrukus kapitoną Madiganą teko paleisti – mat artėjo metas, kai karininkai turi rinktis Administracijos pastate. Kaliniai išsigando, kad apsauga pajus pavojų ir paskelbs paiešką. Jie suprato, kad pasprukti nepavyks, todėl be kovos pasidavė ir buvo įkalinti vienutėse.

1941 metų rugsėjo 15 dieną antrasis vieno žmogaus bandymas palikti salą. Džonas Beilis (John Bayless) rūšiavo šiukšles ir spontaniškai apsisprendė bėgti – salą apgaubė tirštas rūkas.

Nedvejodamas šoko į įlankos vandenis, tačiau netrukus suvokė, kad kito kranto nepasieks. Apsauga be vargo „išgaudė“ impulsyvųjį „bėgiką“ ir pasiuntė į geriau saugomą D bloką.

1943 metų balandžio 13 dieną įvyko vienas iš labiausiai intriguojančių ir įdomiausių bandymų. Jo autoriai – Džeimsas Bormanas (James Boarman), Fredas Hanteris (Fred Hunter), Haroldas Brestas (Harold Brest) ir Floidas Hamiltonas (Floyd Hamilton). Viskas prasidėjo pastate, kur buvo liejami betono blokai povandeniniams laivams, kad jie greičiau panirtų į vandenį. Tokiu būdu Alkatrazo gyventojai pagelbėjo JAV kovose Antrajame pasauliniame kare. Bėgliai paėmė į nelaisvę karininką Džordžą Smitą (George Smith), o vėliau – kapitoną Henrį Vienholdą (Henry Wienhold). Tada išlipo per langą, kurio grotas buvo perpjovę anksčiau. Jie buvo pusnuogiai, kadangi savo rūbus sukrovė į kelis mažus kanistrus, kurie tuo pačiu turėjo tarnauti, kaip lengvinantys plūdurai. Tačiau niekaip neįstengė šių kanistrų iškišti pro langą, tad pakrantėje atsidūrė vos su keliais rūbeliais. Negana to, Hanteris jau buvo susižeidęs, ir pasuko į olą. Kiti trys ryžosi šturmuoti rūko miglos dengiamus įlankos vandenis. Netrukus Hamiltonas suvokė, kad tiek toli nenuplauks ir išlipo ant nedidelės uolos, kuri vadinosi Mažasis Alkatrazas. Tuo tarpu vienas iš surištų karininkų sugebėjo išspjauti kamštį iš burnos ir pradėjo šaukti pagalbos. Jo niekas neišgirdo, bet bokšte budintis karininkas pastebėjo vandenyje tris figūras. Surištas karininkas kažkokiu būdu pasiekė savo švilpuką ir ėmė švilpti. Bokšte esanti apsauga pradėjo šaudyti ir pataikė Bormanui į kairę ausį. Kai apsaugos kateris rado juos vandenyje, karininkai pamėgino įkelti Bormano kūną, tačiau netyčia išmetė jį. Bormanas nuskendo. Persekiotojai buvo įsitikinę, kad Hamiltonas nušautas vandenyje kartu su Bormanu, todėl jie puolė ieškoti Hanterio, kurį netrukus ir rado. Hamiltonui pavyko pasislėpti. Jis tris dienas slapstėsi pakrantėje, tačiau nusilpo ir buvo alkanas... Tada pats parėjo į pastatą, iš kurio bėgo ir buvo suimtas.
1943 metų rugpjūčio mėnesį Alkatraze buvo mažai darbuotojų – vyrai tarnavo Antrojo Pasaulinio karo kovose. Rupjūčio 7 dieną tuo pasinaudojo Huronas Tedas Votersas (Huron Ted Waters). Jis pabėgo nuo apsaugos, pasiekė pakrantę ir mėgino perlipti tvorą. Tai nepavyko, todėl kalinys sumanė grįžti, tačiau neišsilaikė ir nukrito nuo tvoros bei susižeidė nugarą. Kai tik jis atsidūrė ant pakrantės, nuskambėjo aliarmo signalas. Votersas net nemėgino plaukti per įlanką. Apsauga jį rado pusnuogį su keliomis plūdrumą didinančiomis priemonėmis.

1945 metų liepos 31 dieną Džonas Džiles (John Giles) pabandė bėgti išmoningiausiu būdu Alkatrazo istorijoje. Tai buvo vienišius, nuolat stebintis, kaip reguliariai į salą tiekiami skalbiniai (tuo metu Alkatrazo kaliniai skalbė armijos skalbinius ir siųsdavo juos atgal). Jam tekdavo darbuotis pakrantėje, kai skalbinius pristatydavo į salą. Pasinaudodamas savo padėtimi vogdavo armijos kostiumų dalis ir sugebėjo sukomplektuoti sau Technikos Seržanto uniformą. Liepos 31 dieną Džiles apsirengė karine uniforma ir sėkmingai pateko į karinį laivą, kuriame jo niekas nepažinojo. Tuo tarpu Alkatraze vyko eilinis patikrinimas, kurio metu paaiškėjo, kad Džiles nėra savo vietoje. Bėglys suimtas iš karto po to, kai laivas atplaukė į McDowell fortą.

1946 metų gegužės 2-4 dienomis įvyko dešimtasis bandymas, žinomas „Alkatrazo mūšio“ vardu. Šeši kaliniai pagrobė ginklus iš vakarinės ginklų galerijos ir nužudė karininkus. Jie mėgino palikti kalėjimo pastatą jėga – pagrobę raktus rakino duris ir visiškai netikėtai sau patiems ... užrakino save. Mat kalėjimo spynos buvo sukonstruotos taip, kad mechanizmas blokuojasi jei panaudojama ne ta raktų pora. Jiems beliko paimti įkaitus ir po ilgo atsiribojimo stoti į mūšį, kuriame buvo nukauti. Pradėjo dešimt metų, kol įvyko kitas bandymas pabėgti.

11-asis bandymas įvyko 1956 metų liepos 23 dieną. Po eilinio patikrinimo dingo Floidas Vilsonas (Floyd Wilson. 11 valandų buvo naršoma po visą salą. Visgi bėglys buvo rastas nuostabiai paslėptoje vietoje – jis turėjo šiek tiek medžiagų ir gaminosi sau plaustą.

1958 metų rugsėjo 29 dieną įvykdytas paskutinis bandymas mėginant naudoti jėgą. Aaronas Burgetas (Aaron Burgett) ir Klaidas Džonsonas (Clyde Johnson) dirbo prie šiukšlių rūšiavimo, kur juos saugojo karininkas Haroldas Mileris (Harold Miller). Jis buvo naujokas Alkatraze, tad prie šiukšlių rūšiavimo budėjo pirmą kartą. Netikėtai kaliniai išsitraukė peilį ir lipnia juosta užklijavę karininko burną ir akis, pririšo prie medžio. Abu kaliniai ėmė vykdyti sumanytą pabėgimo planą, tačiau atsisakė jo, kai pasiekė šaltą vandenį. Saloje paskelbta, kad abu kaliniai dingo ir pradėta paieška. Džonsonas rastas ir suimtas, o mirusio Burgeto kūnas rastas vėliau prie pat vandens.

Alkatraze kalėjo Al Kaponė

1962 metų birželio 11 dieną įvykdytas žinomiausias bandymas pabėgti. Gali būti, kad tai vienintelis pasisekęs mėginimas. Jį surengė Frenkas Morisas (Frank Morris) bei Džonas ir Klarensas Anglinai John & Clarence Anglin). Jiems padėjo Alenas Vestas (Allen West), kuris liko saloje. Prie pabėgimą jie ilgai ruošė tunelį per ventiliacijos šachtą. Tą naktį lovose paliko popierines savo galvų imitacijas, kad apsauga eilinio patikrinimo metu nesukeltų aliarmo. Per tunelį patekę į pagalbinį koridorių, juo pakilo iki stogo, nuo kurio nusileido iki pat pakrantės. Iš lietpalčių pasigamino gelbėjimo liemenes, kuriomis pasinaudojo plaukdami į kitą krantą.

Pabėgimas aptiktas ir paieška paskelbta tik ryte. Įlankoje rasti keli lietpalčiai ir asmeniniai daiktai, tačiau pabėgėlių kūnų neaptikta. Šiuo metu jie yra laikomi dingusiais be žinios ir manoma, kad nuskendo, tačiau niekas negali tvirtinti, kad taip ir įvyko. Nepanašu, kad kas galėjo tiek nuplaukti šaltoje srovėje, tačiau Frenkas Morisas buvo laikomas puikiu plaukiku. Gali būti, kad jam pavyko. Šis dramatiškas ir labai kruopščiai parengtas pabėgimas pavaizduotas kino filme „Pabėgimas iš Alkatrazo“, kuriame vaidino Klintas Ystvudas (Clint Eastwood).

1962 metų gruodžio 14 dieną paskutinį kartą bandyta bėgti iš Alkatrazo ir įrodyta, kad kalinys gali pasiekti žemyną plaukte. Bet paaiškėjo, kad tai nerekomenduojama. Du kaliniai – Džonas Skotas (John Scott) ir Darilas Parkeris (Daryl Parker) pabėgo pro grotuotą virtuvės langą. Jie sėkmingai pasiekė pakrantę ir puolė į vandenį. Netrukus Parkeris buvo išmestas į nedidelį žemės plotelį, kuris vadinosi Mažuoju Alkatrazu. Ten jį ir aptiko kalėjimo pareigūnai. Džoną Skotą srovė nunešė į Fort Pointą, kuris jau laikomas žemyno dalimi. Vanduo gana ilgai daužė bėglį į pakrantės uolas. Po kiek laiko sunkiai sužeistą Skotą aptiko vietos gyventojai ir nedelsiant nugabeno į ligoninę. Jis vos vos išgyveno. Po to kai išgijo buvo grąžintas į Alkatrazą ir savo kolegų tarpe pelnytai naudojosi šlove, kaip vienintelis žmogus, kuriam beveik pavyko pabėgti iš Alkatrazo ir likti gyvam.

Kalėjimas uždaromas

Per visą kalėjimo egzistavimo laiką - nuo 1934 iki 1963 metų jame kalėjo 1545 kaliniai, o kai kurie iš jų - kelis kartus. Pirmasis buvo Frankas Lukas Boltas (AZ-1), o paskutinis – Frenkas Klėjus Vetermanas (AZ-1576). Kalėjimas garsėjo griežta tvarka ir absoliučiu saugumu. Aštuoni kaliniai žuvo nuo kitų kalinių, penki nusižudė, 15 mirė nuo ligų. kalėjime kalėjo Al Kaponė, žymusis gangsteris Džordžas Kelis ir Robertas Straudas, pagal kurio gyvenimą parašyta knyga ir pastatyta filmas „Alkatrazo paukštelis“. Filme jį vaidino Bertas Lankasteris (Burt Lancaster).

Po 13-ojo bandymo pabėgti Alkatrazas buvo tikrinamas kruopščiau nei bet kada. Nustatyta, kad sąlygos nuolat blogėja, o kalinių išlaikymas – brangsta (visa, ko reikėjo kalėjimui ir kaliniams, buvo atplukdoma laivu). Todėl Vyriausiojo Prokuroro Roberto Kenedžio įsakymu (prezidento Džono Kenedžio administracijos valdymo metu) 1963 metų kovo 21 dieną kalėjimas oficialiai uždarytas. Vyriausybė ilgai negalėjo nuspręsti, ką daryti su sala, o idėjos plaukė iš visos šalies. Kol valstybė svarstė atsitiko kiti dalykai...

Indėnų okupacija

Ištisus šešis metus po to kai nustojo veikti Alkatrazo kalėjimas, sala buvo apleista. Tuo pačiu metu Amerikos indėnai reiškė į ją pretenzijas. 1969 metų lapkričio 20 dieną išsilaipino saloje ir planavo įsteigti kultūros centrą. Tuo metu šalyje jautėsi aiškus protestas dėl JAV karo Vietname, todėl Amerikos čiabuviai buvo palaikomi visuomenėje. Jų išvarymas iš salos tapo problematiškas. Bet iš kitos pusės jie vogė ir pardavinėjo varinius laidus tam, kad galėtų finansuoti nuolatinį tiekimą iš žemyno. Pagaliu ėmė griūti organizacinė struktūra ir atsirado narkotikų vartojimas. 1970 metų birželio 1 dieną kilo gaisras, sunaikinęs dalį pastatų ir apgadinęs švyturį.

Po šio incidento visuomenės palankumas ėmė kristi, todėl Federalinė valdžia galėjo juos ištremti iš salos. Kai kurie tos okupacijos pėdsakai išlikę iki šiol – pavyzdžiui lankytojai gali matyti grafiti piešinį, kuris skelbia, kad sala yra Indėnų Žemė.

Nacionalinis Parkas

1972 metais Nacionalinių parkų departamentas perėmė Alkatrazo valdymą. Sala tapo Nacionalinės Aukso Vartų tilto (Golden Gate Bridge) rekreacinės zonos dalimi. Šiandien ji yra atvira turistams, kurie keliasi į Alkatrazą keltu.

Ispaniškosios Meksikos keliais

Aurimas Andriušis

Meksika mums — egzotiško ir tolimo pa­saulio įvaizdis. Vieniems ji asocijuojasi su senųjų majų ir actekų civilizacijų didybe, ki­tiems — su didžiausia beuždūstančia nuo smogo pasaulio sostine, dar kitiems — su korida, sombrero, gitaros muzika ar futbolu. Taip, visa tai yra tenykštės krauju ir prakaitu persunktos žemės realybė, kaip realus kasdieninio darbo ritmas, pažįstamų rūpesčių ar kalendoriniu švenčių seka.

Meksikos kelias į dabartį būdingas Lotynų Amerikos šalims. Jis susiformavo negailestin­gai kovojant dviem priešiškoms kultūroms — pavergtųjų ir užkariautojų. Buvo praėjęs ket­virtis šimtmečio nuo Naujojo Pasaulio atra­dimo, kai 1517 m. vasario 8 d. ispanų ka­pitonas Franciskas Fernandesas de Kordoba pirmą kartą išsilaipino dabartinės Meksikos teritorijoje, Jukatano pusiasalyje. Pirmoji pa­žintis be sentimentų — sunkiai sužeistas mūšyje su majais įgulos vadas spruko atgal į Ku­bą. Tolesnė istorija mums gerai žinoma: pra­sideda konkista — užkariavimas, kruvinasis Imperinių Ispanijos karalystės ambicijų pusla­pis. Ispanų kolonizacija iš esmės pakeitė šalies etninę struktūrą, ių kalba tapo ne tik dominuojanti, bet ir vienijanti naują visuome­ninę bendriją. Išvystytos indėnų žemdirbys­tės rajonai centrinėje Meksikoje, actekų, taraskų žemėse tapo kolonizatorių atsparos centrais. Ant sugriautųjų miestų pamatų kūrė­si nauji, jau ispaniškų statybos tradicijų pa­grindu. Visuomeniniame gyvenime įsitvirti­no kreolai — ateivių ispanų ainiai, sparčiai daugėjo metisų, ir tik nedidelis nuošimtis tikrųjų šios žemės šeimininkų kantriai nešė sa­vo jungą. Ir dabar 4/5 visų Meksikos gyven­tojų metisai, reto meksikiečio gyslomis nete­ka indėniškas kraujas. Laikas sulydė ne tik kraują, bet ir papročius, legendas, tradicijas ir šventes, meną ir amatus į vieną įspūdin­giausių Naujojo Pasaulio civilizacijos fenome­nų — meksikietiškąjį.

"Mirusiųjų šventės" suvenyrai

Du tūkstančiai kilometrų, įveiktų kolonijinę epocha bei nepriklausomybės kovas menan­čiomis vietomis, užkrėtė meile ir nostalgija šiai nuostabiai žemei.. Pirmoji pažintis su šia katalikiška šalimi įvyko vienos reikšmin­giausių ir meksikietiškiausių „Mirusiųjų šven­tės“ išvakarėse. Tai linksma šventė, po gedu­lingų apeigų laisvame kapinių kampe ar jų pašonėje vyksta triukšminga prekyba, o mar­ga suaugusiųjų minia pradeda linksmintis. Pramogauja ir vaikai. Karnavaliniais rūbais, barškindami žaisliniais skeletais, mosuodami karsto pavidalo piniginėmis, jie kaulija iš pra­eivių pinigų ar dovanų. Greta kiti ramiausiai čiulpia cukrinius griaučius ar šokoladines kaukoles. Nuo vaikystės meksikiečiams pažįstama karnavalinė, besišypsanti mirtis tik­riausiai yra aidas senosios actekų pasaulėjau­tos, laiką matuojančios gyvybės ir mirties vienove.

Meksikoje gausu šimtmetinių tradicijų. Vie­na jų — tai didieji, jau keturi amžiai rengiami penktadienių turgūs Tolukoje (Toluca), su­traukiantys plačių apylinkių indėnus su savo gaminiais. Toluka (indėn. Tolokan —„vieta, kur nulenkiame galvas^“) — viena iš 31 vals­tijos sostinė, pastatyta beveik 3000 m aukšty­je. Tai aukščiausiai pakilęs šalies miestas. Jo rimtį saugo du baltasniegiai vulkanai Istaksiaatlis (Baltoji motina) ir Popokatepelis (Rūkstantis kalnas). Legenda pasakoja, kad nepaklusni deivė už sunkią nuodėmę buvo paversta kalnu, o mylimasis jos nepaliko, ir abu nuo to laiko stovi žemės rūpesčių sargyboje.

Indėnų legendos ispanų lūpo­mis — tai nenuostabu. Daugybė kaimų, mie­stų, gamtovardžių yra indėniškos kilmės. Val­stybės herbo erelis, draskantis gyvatę, taip pat atklydęs iš senųjų legendų. Indėniška praeitimi čia didžiuojamasi. Net kolonijinės Meksikos laikais dažna aristokratiška kreolų šeima prie savo ispaniškų pavardžių prisidė­davo kokio nors žymaus indėnų vado vardą. Beje, didingi vulkanai saugo ne tik padavimus,- šalia vingiuojanti puiki keturių eilių autostrada primena, jog esame vis „besivys­tančioje“ šalyje. Žinoma, svečiui prabėgomis sunku pajusti visas ekonomines, socialines, politines problemas. Tačiau ir nevartant sta­tistinių ekonominės apžvalgos žinynų, aki­vaizdu, jog Meksika — didelės ateities šalis, įkandin Brazilijos ir Argentinos reprezentuo­janti Lotynų Amerikos veržlumą. Nepaisant technikos progreso, vis dėlto daugiausia žmonių užimti žemės ūkyje — apie 40%, per­pus mažiau yra darbininkijos bei dirbančių aptarnavimo sferoje. Pastarųjų kasmet daugė­ja plečiantis turizmo ir poilsio industrijai.

Vienas iš labiausiai turistų pamėgtų marš­rutų yra Guanachuato (Guanajuato) miestas ir jo apylinkės, menančios pirmuosius kolonis­tus ir kovą už Meksikos nepriklausomybę. Pravažiuoti keli šimtai kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės nevargina. Vėl lygi greitkelio juosta, o pusiaukelėje, išsukus link provincijos miestelių, - ne prastesnis plentas. Keliai Meksikoje geresni už mūsų. Juos išlaikyti pa­deda ir mokesčiai, kurie, važiuojant federaliniais keliais, renkami kertant valstijų sienas. Mokesčiai diferencijuoti — priklauso nuo transporto rūšies. Kiekvienas toks pinigų su­rinkimo punktas kartu ir penkių minučių poil­sis. čia ir būtiniausių prekių parduotuvė, už­kandinė, degalinė ir atkaklūs gatvės amati­ninkai bei kulinarai. Neatsiejamas peizažo atributas — automatais ginkluota policija. Ginklą ir mundurą meksikiečiai gerbia. Dar Meksiko aerouoste išgąsdino televizoriaus ekrane pamatytas koks šimtas orių generolų sostinės Dailiųjų Menų Rūmuose. Mat tuo me­tu prezidentas Karlas Šalinas de Gortaris (Carlos Šalinos de Gortari) pirmą kartą pre­zidentavimo metu tautai ir kongresui dėstė savo politinės programos perspektyvas. Beje, Meksikos nepriklausomybė paskelbta 1821 m. ir iki 1946 m. su labai retomis išimtimis šalį valdė tik prezidentas ir generolai. Gink­luotas automatu ir gumine lazda policininkas budi ne tik prie banko, bet ir didesnėje uni­versalinėje, antikvarinėje parduotuvėje, mu­ziejuose, kur pas mus snaudžia moterėlės. Akis greitai pripranta prie ginklo ir jo nebepastebi, užtat smalsumą žadina neįprastas gamtovaizdis. Du trečdaliai šalies gyventojų susitelkę Meksikos aukštikalnėje —1000 m virš jūros lygio. „Kiekvienas kaimas turi savo kalną“ - mėgstamas čia posakis. Ir iš tikro, gana dažnas provincijos miestelio vaizdas — įkalnėje išsistiebę bažnyčios bokštai, šalia ne­didelė aikštė, sekmadieninių turgų vieta, val­džios pastatai ar mokykla ir į šonus bėgančios gatvės, apstatytos vieno-dviejų aukštų mūri­niais trobesiais. Senųjų namų stiliuje vyrauja ispaniškoji tradicija. Daugybė kambarių išsidėstę aplink vidaus kiemelį, lauko sienose mažai langų, stogai nusėti betoniniais cilindro formos rezervuarais vandeniui šildyti. Kon­trastas gelsvai rusvai pakelės monotonijai — dykumos horizonte ar kalnų atšlaitėje žaliuo­jantys kaktusai ir agavos, kurių yra keli šimtai rūšių. Agavos — ne vien egzotiško peizažo dalis. Šie augalai čia plačiai vartojami buity­je ir pramonėje. Jie ir gyvatvorės, ir pašaras galvijams, ir kuras, statybinė medžiaga. Netgi kapai apsodinami kaktusais. Maistui naudojamos jų sultys, minkštimas ir vaisiai, o stiebai — audinių gamybai. Alkoholis ir far­macija, dažų produkcija —matyt, tai dar ne visos šių augalų panaudojimo galimybės.

San Migelis de Aljendė (San Miguel de Allende), Dolores Hidalgas (Dolores Hidalgo), Keretaras (Oueretaro) — romantiškos Ir hero­jiškos praeities miesteliai, supantys Guanachuatą. Pirmasis Šioje grandinėje — Kere­taras, tokio pat vardo valstijos sostinė, išsi­dėsčiusi vaizdingoje lygumoje. Šis miestas tu­ristiniuose prospektuose skambiai vadinamas pasauline opalo sostine. Dar actekų imperijos laikais čia buvo garsios opalo kasyklos. Ispanai šią indėnų gyvenvietę išpuoselėjo iki ža­vaus kolonijinės architektūros miesto. Jį kaip styga kerta grakštus antrą šimtmetį baigiantis 9 kilometrų ilgio akvedukas, pasak padavimo — vietinio barono meilės žaviai vandens nešėjai vienuolei įrodymas. Netoliese, Varpų kalne, 1867 m. birželio 18 d. su savo gene­rolais buvo sušaudytas Napoleono III statyti­nis imperatorius Maksimilianas, atstovavęs okupaciniam prancūzų režimui. Dabar šioje vietoje stovi didingas nepriklausomybės kovų monumentas.

Akmeniniai memorialai ar kuklesni pamin­klai indėnų ar išsivadavimo laikų herojams — įprastas vaizdas ne tik Meksikos miestų aik­štėse, bet ir paplentėse, atokesnėse vietovė­se. Todėl ir du tapybiški miesteliai San Mige­lis de Aljendė ir Dolores Hidalgas — ne išim­tis. Pirmasis žavus puikiai išsilaikiusiais aris­tokratiškos viduramžių architektūros paminklais ir didžiausia meno mokykla šalyje, an­trasis— Meksikos laisvės simbolis, čia 1810 m. rugsėjį, tuomet dar Doloro kaime, prasidė­jo pirmasis sukilimas, siekiant išsivaduoti iš metropolijos gniaužtų. Jam vadovavo vėliau rojalistų sušaudytas vietinis šventikas Migelis Hidalgas. Vienas pirmųjų maištingajam kuni­gui pasidavė šalimais esantis Guanachuatas. Tai miestas paminklas, miestas gražuolis. Vy­riausybės parėdymu jame uždrausta moder­naus stiliaus statyba. Šimtatūkstantinis Guana­chuatas yra Meksikos nepriklausomybės lopšys. Jame, jo apylinkėse prasidėjo ne­priklausomybės judėjimas, šiose vietose vyko nuožmūs mūšiai tarp sukilėlių ir karūnos ša­lininkų. Apie tai byloja ir ant aukštos kalvos sustingusi didinga kario, sutraukiusio ver­govės grandines, statula. Pats miestas, išsi­dėstęs plačiame kalnų tarpeklyje, įkurtas 1534 m. Ankstyvieji ispanų kolonistai, o vėliau si­dabro magnatai perkėlė i mūrą savo senosios tėvynės tradicijas ir dvasią. Siauros vin­giuotos gatvelės susieina į jaukias aikštes ir vėl išsisklaido spalvingų, sulipusių į korį iš namų spiečiuje. Centre tuzinas meksikietiškojo baroko ir vėlesnių laikų stilių baž­nyčių. Greta — puošnių ir kuklių fasadų rū­mai, įvairios įstaigos, restoranai ir viešbučiai.

Kubileto kalnas su 20 m aukščio 80 tonų Kristumi

Pats šviesiausias ir didžiausias pastatas centre — universitetas. Nors universitetui tik ketvirta dešimtis, tačiau humanitarinės tradicijos čia turi gilias šaknis. Miestas didžiuojasi teatru, kuris kasmet tampa tarptautinio servantinos festivalio centru, sukviesdamas operos, bale­to, liaudies šokių, dramos, klasikinės muzi­kos artistus bei dailininkus iš viso pasaulio. Ne tiek muziejai, klek paslaptingos požeminės gatvės, gausybė mugių ar maldininkų pamėg­tas Kubileto kalnas šalia miesto, vainikuo­tas 20 m aukščio 80 tonų Kristumi, traukia tu­ristus. O kartu ir gausybė užeigų, nepriekaiš­tingas aptarnavimas, proga įkvėpti skaidraus kalnų oro. Pats miestas užsiėmęs kasdieniais rūpesčiais, žavi rami provincinė gyvenimo tėkmė. Kai rytą miestą pažadina skardūs bažnyčių varpai, kviečiantys maldai ir darbui. Gatves užtvindo prekijų klegesys ir specifi­nis, čia pat ant grindinio gaminamo, kepamo maisto kvapas. Vakare miestas tampa panašus į dekoraciją „Sevilijos kirpėjui“— slėpiningas šviesos ir šešėlių žaismas, gardus alus lauko kavinėje ir, žinoma, gitaros lydima aistringa meksikietiška daina.

Nuotaikinga liaudiška melodija lydėjo ir priešinga nuo Guanachuato kryptimi, keliau­jant prie Ramiojo vandenyno pakrantės per­lo Alcapulkos. Pakeliui du istoriniai miestai Kuernavaka (Cuernavaca) ir Takskas (Taxco). Pastarasis vertas išsamesnio aprašymo. Taks­kas — nacionalinis monumentas, pasaulio si­dabro sostinė, fotografų svajonė,— šie gidų superlatyvai — beveik tiesa. Miestas yra Sie­ra Madrės kalnyno širdyje, beveik 3000 m aukštyje įsitvėręs į stačius šių kalnų šlaitus. Siauros, beveik vertikalios gatvės sunkiai įvei­kiamos pėstiesiems, užtat keliems šimtams folksvagenų-taksi savininkų garantuoja amži­ną uždarbį. Miesto centrą vainikuoja didin­gas šventųjų Prisko ir Sebastijono katedros siluetas. Takskas šlovę pelnė gausiais sidab­ro telkiniais. Tai seniausias sidabro kalnakasy­bos centras Šiaurės Amerikoje. Kuklus indėnų kaimelis aptiktas Hernano Korteso, praėjus keleriems metams po Meksikos užkariavimo pradžios, tapo intensyvios šio tauraus metalo gavybos centru. Mūsų Palangos dydžio mies­te yra per 500 sidabro parduotuvių. Čia gali pamatyti daug įvairesnių sidabro gaminių, kainos žemesnės. Bet labiausiai nustebino šių įstaigų apsauga: jokios signalizacijos — tik spynos ir sklendės. Be sidabro gaminių, Takskas garsėja ir tradiciniais indėniškais ver­slais—keramika, vario bei alavo dirbiniais, veidrodžiais, siuvinėta medvilne, liaudies tapyba, gitaromis.

Ir štai pagaliau iš svaiginančių senovės aukštumų nusileidę į Ramiojo vandenyno pakraštį, atsiduriame šių dienų pasaulyje. Tai Akapulkas — vienas garsiausių pasaulio ku­rortų. Atogrąžų klimatas ištisus metus, trupu­tis Riveros, truputis Floridos, truputis Vest Indijos, o šiaip — puspenkto kilometro ilgio įlanka su daugiau kaip 20 paplūdimių. Ir nors vietovė žinoma nuo 1512 m., vietines tradicijas primena nebent stilizuoti šiaudastogiai restoranai, imituojantys žvejų sodybas. O viena seniausių atrakcijų, kas vakarą jau keliasdešimt metų sutraukianti turistaujančius žioplius,— naktiniai kelių drąsuolių — profe­sionalų šuoliai nuo uolėto 30 m skardžio į siaurą pakrantės tarpeklį. Tokių kaip pas mus, neturinčių kuo užsiimti, žmonių vaka­re centrinėje kurorto gatvėje nepamatysi, nes viskas, ko geidžia poilsiaujantis, yra vieš­butyje. Brangiausias numeris viešbutyje kai­nuoja. 1200 dolerių parai. Kas kita paplūdi­myje. „Amigos“ — įkyriai maldaujantys pre­kiautojai Šaltu alumi, kola, sidabro papuo­šalais ar kurortiniu trikotažu nori nenori ver­čia slėptis sūriose, karščiu alsuojančiose ban­gose. Bet ir čia ramybę reikia išsikovoti, atsikratant katerių savininkų gundančių siūly­mų išbandyti jų techniką, pasikratyti ant ban­gų apžergus tempiamą guminį bananą ar, įsibėgėjus vandens slidėmis, pasklandyti pa­rašiutu. Taigi pagundų daug, o kiaurakišeniui svarbiausios pasaulio šalies reprezen­tantui belieka pasipliuškenti ant viešbučio stogo esančiame baseine ir, atsirėmus į turėk­lus, pasvajoti, žvelgiant į naktinio Akapulko žiburius.

Meksikas—Vilnius

Mokslas ir Gyvenimas 1990/10