2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Paslaptinga aktorė

„Moteris yra gerai apsirengusi išvykai tada, kai jos palydovas norėtų likti su ja namie“ / Olga Čechova

Šios nuostabios moters gyvenimas ilgus dešimtmečius buvo apipintas paslaptimis. Didžiojo rusų rašytojo Antono Čechovo dukterėčia tapo žymiausia Vokietijos aktore, o jos gerbėjas Adolfas Hitleris suteikė jai trečiojo reicho Valstybinės artistės vardą.  Ji turi daugybę užtarėjų, tačiau tuo pačiu metu susilaukė ir griežtų kaltinimų. Vieni ją laiko laiminga moterimi, kiti – užkietėjusia sovietų šnipe, kuriai buvo patikėta nužudyti patį Adolfą Hitlerį. Kiekviena pusė savo naudai žeria nesuskaičiuojamus argumentus, bet iki pat šios dienos lieka neaišku kas čia teisus, o kas – ne... 
1897 metų balandžio 13 dieną Tiflisyje, geležinkelio inžinieriaus Konstantino Kniperio šeimoje gimė mergaitė. Beje, ji galėjo ir neišgyventi jei ne ištikimas šunelis taksas Fromas. Saulėtą tų pačių metų liepos dieną į vieną iš Armėnijos Pomri miestelio sodų pateko šakalas, griebė suvystytą kūdikį ir pasislėpė krūmuose. Fromas ėmė pasiutusiai loti ir taip išgelbėjo mergaitės gyvybę ir jau daug vėliau pasaulis pažino talentingą aktorę ir paslaptingą moterį. 
Žinomos tuo metu aktorės ir rašytojo Antono Čechovo žmonos Olgos Leonardovnos garbei (ji buvo Konstantino Kniperio sesuo) mergaitei suteikė Olgos vardą. Ši giminė išsiskyrė savo talentais – 1878 metais gimęs Olgos brolis taip pat paliko savo pėdsaką kultūroje – jis tapo kompozitoriumi, parašė kelias operas ir gerai Rusijoje žinomą dainą „Poliuško-Pole“.

Kniperių ir Čechovų šeimų giminystė
Kniperių ir Čechovų šeimos susigiminiavo ne vien Antono Čechovo ir Olgos Kniper santuokos dėka. Nuo pat vaikystės Olga išsiskyrė ne vien talentais, bet ir savo protu, savitvarda, valingu charakteriu bei grožiu. Jos tėvai buvo nutautėję vokiečiai, tačiau ištikimai tarnavo Tėvynei ir Carui, laikėsi pravoslavų tikėjimo, laikė save rusais, mylėjo Rusijos gamtą ir kultūrą. Tėvas ilgą laiką buvo susisiekimo ministras, o jų namuose nuolat rinkdavosi išsilavinę ir inteligentiški žmonės, buvo skaitomi literatūriniai kūriniai ir pjesės.

Kartu su tėvais tuo metu Carskoje Selo Imperatoriaus rūmuose gyvenanti grakšti ilgakojė mergina svaigo nuo minties apie teatrą, todėl 1914 metų vasarą tėvai išsiuntė ją į Maskvą pas tėvo seserį Olgą Čechovą-Kniper, kuri buvo ištekėjusi už garsaus rusų rašytojo Antono Čechovo. Ten ji greitai apsiprato, dažnai lankydavosi Stanislavskio teatro užkulisiuose ir padedant tetai Oliai mokėsi teatro studijoje. Visur, kur tik pasirodydavo graži, švelni ir žaisminga Olečka Kniper, ją lydėdavo susižavėję žvilgsniai. O ji pati tiesiog dievino teatro jaunimą, dalyvavo pašaipūniškuose pasirodymuose ir aktorių bei jų gerbėjų vakarėliuose.  Ji ištisas valandas galėjo kalbėti apie teatrą, cituoti klasikus  ir šiuolaikinius rašytojus, ginčytis apie naujus Maskvos ir Peterburgo teatrų pastatymus. Pirmuosius teatrinius vaidmenis suvaidino taip pat Maskvoje – Stanislavskio teatre, vaidino Čechovo pjesėse „Vyšnių sodas“ ir „Trys seserys“.

Tačiau daugelis matė joje tik moteriškumą ir romantizmą. Todėl atsidūrusi teatrinėje aplinkoje, Olgos Kniper-Čechovos dukterėčia stebėtinai greitai atsidūrė šeimininkės draugų ir pažįstamų rate. Paskui jaunąją Olgą driekėsi ilgas gerbėjų ir dūsautojų  šleifas. Visi stengėsi įgyti jos palankumą – kviesdavo į teatrą, koncertus, pasimatymus ar tiesiog – „pasivaikščioti“. O ji buvo visiškai abejinga vyrams. Visiems, išskyrus vieną. 

Nuo pat vaiskystės buvo įsimylėjusi į Antono Čechovo sūnėną Michailą. Vos tik jis atvažiuodavo į Carskoje Selo, Olečka stengėsi visą laiką būti kartu. Vyresnis Miša tuomet atrodė tikru princu – jis toks talentingas ir gražus ir ji neįstengdavo nuslėpti aistringo žvilgsnio. O jis elgėsi su Olia, kaip su maža mergaite. Jie buvo kartu, jie svajojo, bet jokio romano užmegzti nepavykdavo. Michailas mielai koketuodavo su kitomis panelėmis ir, atrodo, nepastebėdavo jos grožio. Dar aštuoniolikos neturinti Olga dėl to labai sielojosi. Savo knygoje „Mano laikrodis eina kitaip“ ji rašė:  „Mane giliai žeisdavo tai, kad buvau jam tiesiog maža mergaitė. Michailas Čechovas man yra gražesnis ir žavingesnis už visus aktorius ir netgi visus vyrus. Dėl jo kraustausi iš proto ir kasdieninėse, kasnaktinėse svajose vaizduojuosiu, kokia tai būtų laimė – visada, visada būti kartu“.

Tačiau jo brolis Vladimiras buvo įsimylėjęs į jaunąją Kniper iki ausų ir kartą išdrįso paprašyti jos rankos. Mergina mandagiai atsakė, kad negali už jo tekėti. Volodia nenurimo, rašė jai laiškus, ieškojo galimybės pasimatyti, kad galėtų pasakyti, jog įstengs suteikti jai laimę. Tačiau ji net nemanė susimąstyti – Olgą domino tik Michailas, troško ištekėti tik už jo. O Volodia jai buvo tik vienas iš nuolatinio gerbėjų rato.

Kartą viename šeimos pokylyje jie vaidino „Hamletą“. Miša buvo Danijos princas, Olga vaidino Ofeliją. Kai, suvaidinę savo sceną jie atsidūrė užkulisiuose, princas... pabučiavo Ofeliją. Mergina naiviai pastebėjo: „Dabar tu turi mane vesti...“ Michailas pažvelgė į akis - „Apie ką gi daugiau galėčiau svajoti?“ Taip buvo atskleista slapta Michailo Čechovo aistra. Jis matė, kiek gerbėjų supa Olgą ir nedrįso prisipažinti... Dabar galėjo džiūgauti – trofėjus jo.

Michailas tuo metu jau buvo tapęs Maskvos publikos numylėtiniu, o Stanislavskis apie ji sakė trumpai ir aiškiai – „Genijus“, tačiau aristokratiškos Olgos giminės laikė jį viso labo trečios eilės aktoriumi. Jis niekaip negalėjo būti tinkama pora merginai iš tokios kilmingos šeimos, kuri draugavo su pačiu imperatoriumi.  Olga niekam neprasitarė apie artėjančią santuoką. Miša Maskvos apylinkėse rado nedidelę cerkvę ir sugebėjo papirkti popą, kad šis sutuoktų juos be liudininkų. Apeigos buvo daromos paskubomis. Nuolat besitrankant cerkvės durims Olga kaskart krūpteldavo – „Tai nieko gero nežada“.

Nuo to laiko jos gyvenimas tapo pragaru

Jaunajam buvo 23 metai, o jo žmonai – tik 17. Išpaikinta mergina įžengė į Mišos mamos butą, kur jiems dabar reikėjo gyventi. Mažytis, tamsus, apleistas, mažas butas nė iš tolo nebuvo panašus į Kniperių apartamentus Carskoje Selo ir tetos Olios butą Maskvoje. Juos sutiko dvi dirbtinėmis šypsenomis pasidabinusios ir šalčiu dvelkiančios moterys. Miša supažindino - „tai mano mama ir mano auklė“. Nedžiugino ir šventinė vakarienė – visi tylėjo. Niekas nelaukė tokių vedybų - Miša keisdavo savo drauges, kaip pirštines, tad į Olgą moterys žvelgė, kaip į dar vieną laikiną mergužėlę. Pamanykit, žmona! Jos ne tokių matė ir žvelgė į ją iš aukšto.

Olečka negalėjo nuryti kąsnio. Nutaikiusi progą tyliai paprašė Mišos, kad šis paskambintų tetai ir pasakytų, jog ji negrįš, nes dabar yra ištekėjusi. Miša taip ir padarė. Jau po valandos bute siautėjo įniršusi tetulė: „Kraukis daiktus ir važiuojam namo!“. „Bet aš ištekėjau..“ – paprieštaravo Olga. Teta negirdėjo: „Greičiau! Aš jau išsiunčiau telegramą tavo mamai! Ji atvažiuos ryte!“

Olga raudojo visą naktį ir labai bijojo mamos. O ši, sužinojusi apie dukros santuoką,  pabučiavo į kaktą ir su palengvėjimu atsiduso: „Tai nėra pats baisiausias dalykas. Nepadaryk dar vienos kvailystės. Nepastok, kol gerai vienas kitą pažinsite. Tik... tau teks pasikalbėti su tėvu“. Tai buvo visų blogiausia, bet traukinyje mama sugalvojo planą: „Nusiimk žiedą ir paslėpk pasą. Dvi dienas gulėsi, tarytum sergi. Visa kita padarysiu aš“. Olga vaikystėje jau buvo išgąsdinusi tėvą, kai iššoko pro langą. Laimei tada ji nukrito ant šieno kaugės. Dabar vėl teks suvaidinti panašią sceną. Tada jos santuoka bus ne tokia svarbi. Ji juk aktorė. Sugebės.

Olga grįžo iš Peterburgo į Maskvą, pas savo vyrą. Motinos planas suveikė – tėvas atleido ir patikino, kad ji galės bet kada sugrįžti atgal. Bet ji net neketino - dabar ji visai teisėtai vadino save Olga Čechova, mylėjo savo Mišą beatodairiška meile ir labai juo didžiavosi. Sotyje ją sutiko išsiilgęs vyras ir jo mama, tačiau vos grėžusi namo senė vėl ėmė bambėti, o kai užmigo, pradėjo klaikiai knarkti. Visos Olgos iliuzijos dabar griuvo. Nors Miša be perstojo kartojo, kad pripras, ją apėmė abejingumas ir nuovargis. Tokia būsena tęsėsi kelis metus. Miša nebuvo angelas ir tuo Olga netruko įsitikinti.

Michailo Čechovo karjera buvo sparti. Praėjus metams po vedybų ji buvo žinomas abejose sostinėse, laikraščiai rašė, kad jis yra genijus ir suvaidins daug įsimintinų vaidmenų. Olgos tėvai pagaliau pripažino judviejų santuoką, o ji pati visapusiškai jį palaiko. Tačiau vis sunkiau išlaikyti gerą nuotaiką – rytais vyras vis dažniau aikštijasi, o vakarais užgeria ir trinasi su mergužėlėmis. Jo mama ir auklė pataikauja Mišai ir šaiposi iš Olgos. 

Ji pasistengė namuose būti rečiau – įstojo į Stanislavskio studiją. Stovėdama užkulisiuose stebėjo aktorių repeticijas ir drąsino save, kad sugebės. Tačiau visiems aplinkiniams ji liko ta pačia akinamai gražia, tačiau talentais neapdovanota moterimi.  Praėjus metams po vestuvių pastojo ir pranešė šia džiugią naujieną vyrui. O jis tik gūžtelėjo pečiais. Olgai sustojo laikas – pirmaisiais nėštumo mėnesiais ji išeidavo iš namų ir klajojo gatvėmis. Nejaugi vaikas prirakins ją prie tokio gyvenimo? O pilvas augo, ji ėmė storėti ir nuo skysčio pertekliaus. Sunku buvo ir sėdėtis ir stovėti. Užsirakindavo savo kambaryje ir stengėsi nieko nematyti.

Lemtingu pabaigos ženklu tapo Olią įsimylėjusio kito pusbrolio Volodios Čechovo savižudybė. Po jos Miša greitai atšalo ir ėmė žavėtis kitomis moterimis. Paaiškėjo, kad turėjo polinkį į alkoholizmą ir dažnai prarasdavo savitvardą. Įniršio priepuoliai ir netikėti poelgiai tapo nepakenčiami. Kai Olia pastojo, jis nesivaržydamas vesdavo namo gatvės kekšes ir ištisomis savaitėmis girtuokliavo, viešai kritikavo jos vaidmenis MCHAT`e ir išvadindavo negabia menkysta. Išblaivėjęs puldavo ant kelių ir prašydavo atleidimo. Nuolatinių išdavysčių įskaudinta Olga darė viską, kad įvyktų persileidimas – ji maudėsi karštose voniose, šokinėjo iš aukštai, tačiau tai nepadėjo. 

Likus trims savaitėms iki gimdymo Olga išvažiavo į vasarnamį. Ten ir neišlaikė jos nervai – pamačiusi, kad jos Miša teniso kortuose flirtuoja su kažkokia mergina, puolė jį kaltinti, rėkė ir raudojo. Jis ramiai išeidavo. Tomis akimirkomis ji nekentė savo vyro taip, lyg žemėje nebūtų blogesnio žmogaus. Gimdymo metu ji buvo tarp gyvybės ir mirties. Taip į pasaulį atėjo dukra Ada. Olga jau niekada gyvenime nesigailėjo ir buvo labai laiminga, kad Dievas apsaugojo nuo nuodėmės. Pasaulį išvydo dar vienas, brangiausiu tapęs žmogus. O po daugelio metų ji dėkojo už tai Michailui.

Jau po metų, 1917-aisiais santuoka iširo. Olga vėliau pavadino ją „beprotybe, už kurią vėliau teko brangiai mokėti“. Du asmenys netilpo po vienu stogu – vienas iš jų turėjo paaukoti savo talentą antrojo sutuoktinio naudai. Tačiau nei vienas iš jų nepanoro tai daryti. Tačiau ji jau niekada gyvenime nekeitė savo pavardės, nors to norėjo vėlesni jos vyrai ir Gebelso tipo asmenys, niekaip nesuprantantys, kaip arijų kino žvaigždė gali vadintis skandalinga slaviška pavarde.

Rusijoje įvyko perversmas, prasidėjo pilietinis karas, badas. Visa tai laužė milijonų žmonių gyvenimus ir ypač skaudžiai palietė rusų dvarininkus. Olga Čechova buvo aukšto caro pareigūno dukra ir vaikaitinė imperatorienės freilinos anūkė. Tik ryžtingas, netgi avantiūristinis Olgos charakteris leido išgyventi ir neleisti dukrai mirti badu. Dalis dailės teatro artistų su savo vadovu Vasiliju Kačialovu pabėgo pas baltuosius ir vėliau gastroliavo sočioje Europoje. Jų pavyzdys ir įkvėpė Olgą Čechovą.

Ji pagaliau išsiskyrė su Michailu, kuriam tai buvo sunkus smūgis. Jis vos neišsikraustė iš proto negalėdamas suprasti – kaip galima jį palikti? Palikusi Michailą, Olga neilgai buvo viena ir ištekėjo už buvusio austrų-vengrų belaisvio, gražuolio-gundytojo ir avantiūristo Frydricho Jaroši.

Netrukus ją pradėjo varginti ir aktorės darbas teatre. Tuo metu daugelis teatrą laikė senamadiška atgyvena ir vis dažniau kalbėdavo apie jo pakaitalą kiną. Naujasis menas sužavėjo ir Olgą. Tai ir nulėmė jos sprendimą emigruoti į Vokietiją, kur tuo metu lyg grybai po lietaus dygo kino studijos ir buvo filmuojama daugybė filmų.

Sprendimas išvažiuoti

1921 metais ji padavė prašymą dėl leidimo išvažiuoti pastoviam gyvenimui užsienyje. Tuo metu Sovietų Rusijoje kiekvienas pareiškimas buvo atidžiai tiriamas. Vienas iš GPU kontržavalgybos vadų, Artūras Artūzovas turėjo taisyklę – asmeniškai patikrinti kiekvieną anketą. Vienoje iš jų pamatė MCHAT aktorės Olgos Čechovos pavardę. Ji prašė leidimo trumpam išvykti į Vokietiją, kur „siektų kinematografinio išsilavinimo“. Artūzovas iš karto sumąstė, jog ji galėtų pasitarnauti GPU ir nutarė susitikti su Olga asmeniškai.
Radusi pašto dėžutėje pilką lapelį su kvietimu į Užsienio reikalų Komisariatą (dabartinės Užsienio reikalų ministerijos pirmtakė) aktorė nenustebo. Nieko ypatingo neįvyko ir pačiame Komisariate. Geranoriškai ir net nuoširdžiai priėmęs darbuotojas pasivadino ne šablonišku „draugo Artūzovo“ vardu, o Grigoriju Kristoforovičiumi. Jis klausinėjo apie Olgos gyvenimą, pasiteiravo nuomonės apie naujausius teatro pastatymus. Įprastai savitvardą išlaikanti Olga dabar staiga pradėjo atvirauti ir skundėsi, jog nauji pastatymai jai visai ne prie širdies, jie tampa panašūs į balaganą ir aplamai teatras yra atgyvena, o ateitis priklauso kinui. Kaip tik dėl to ir norinti išvažiuoti ir tapti tikra kino aktore. Dėmesingai išklausęs Grigorijus Kristoforovičius puikiai ją suprato ir pažadėjo padėti kuo greičiau įforminti išvažiavimą. Atsisveikindamas paprašė asmeninės paslaugos. Jis paklausė ar gerbiama Olga Konstantinovna pagal savo galimybes galėtų suteikti paramą jo draugams, jei jie kartais atsidurtų užsienyje? O kad nebūtų nesusipratimų dėl to nuo ko yra netikėti svečiai, jie pasakys tarsi ir slaptažodį: „nemėgstam nakvoti nendrėse, nes bijome uodų“. Visa, ką kalbėjo šis mielas žmogus Olgai atrodė žaisminga, todėl nedvejodama sutiko išpildyti jo prašymą, tuo labiau, kad ji jau turėjo švietimo narkomo Lunačarskio rekomendaciją. 

Vos atvykusi į Berlyną Olga skubėjo susitikti su savo drauge, tačiau... ši nepažino buvusios gražuolės. Tai buvo liesa, pablyškusi, išvargusi dvidešimt keturių metų moteris su įdubusiais skruostais, pajuodusiomis akimis. „Olia, nejaugi tai tu?“  Draugė nuvedė ją į kavinę ir nupirko pyragaitį su grietinėle. Nuvargintas Olgos skrandis maištavo kelias dienas. Jos pardavė žiedą ir vietoj aulinių batų Olgos kojas pasipuošė lengvais bateliais. 

Ji apsigyveno mažame kambarėlyje ir kaip daugelis emigrantų pradžioje vertėsi atsitiktiniais uždarbiais –karpė figūrėles iš kartono, lipdė jas iš molio. Draugė supažindino su daugeliu žmonių – tuo metu Berlyne buvo daug emigrantų. Olga išsiskyrė su antruoju vyru ir laikėsi nuostatos nesusitikinėti su rusų emigrantais. Jos nedomino tie pasimetę, mirtinai praeities besiilgintys ir bolševikų griūties laukimu gyvenę žmonės. Tam trūko ir laiko – reikėjo kuo skubiau mokytis vokiečių kalbos. Ji bandė gauti vaidmenis daugybėje mažų teatrų ir palaipsniui tapo vis įžymesnė. Ji noriai imdavo visus, net pačius nedėkingiausius vaidmenis ir kopė aukštyn. Jos atkaklumas, tikslo siekimas, gražus ir nesutrikdomas veidelis bei retas darbštumas („aš dirbu, kaip 100 arklių“), padarė stebuklą.

Iš pradžių tenkinosi vaidmeninis mažuose Berlyno teatruose, kol, pagaliau gavo pagrindinius vaidmenis teatre. 1924 metais ji rašė „tetai Oliai“: „Vakar buvo mano krikštas! Pirmą kartą plakatuose buvo mano vardas, apie mane rašė laikraščiai. Aš pirmą kartą vaidinau dramoje. Tik pamenu, kad niekaip negalėjau suvokti, kad šiuo šuoliu į sceną tapsiu artiste. Juk be užsiėmimų su Miša, nesimokiau jokioje mokykloje. Tai gali būti tik jo ir studijos, kur mes leisdavome dienas ir naktis įtaka. Patiriu pačią didžiausią tikrą sėkmę. Teatras nuolat pilnas. Man pačiai juokinga. Aš tapau žinoma. Žmonės eina į teatrą dėl manęs, manimi tiki. Nebijok, esu labai gero režisieriaus rankose. Neperimsiu nei vokiško patoso, nei vokiškos mokyklos. Kiekvieną vakarą vaidinu su tokiu džiaugsmu, su tokiu jauduliu, verkiu, visas mano gyvenimas susikoncentravo scenoje“.

Tuo tarpu Maskvoje likęs Artūzovas nepamiršo savo „krikštaduktės“. Kai 1923 metų vasarą sena jo pažįstama Larisa Reisner susiruošė į Vokietiją, kur Kominternas jau ruošė ginkluotą sukilimą, Artūzovas davė jai Olgos Čechovos adresą. Reisner tai buvo daugiau nei reikalinga, mat į Berlyną ji vyko su padirbtais dokumentais, todėl reikėjo kuo saugiau išspręsti apgyvendinimo klausimą. Na, o čekistams ši kombinacija leido patikrinti Čechovą ir nuspręsti ar ji gali būti naudinga ateityje.

Vos atvykusi į Berlyną Reisner iš karto patraukė į Kliukštrasse, kur gyveno Čechova. Ši neklausindėma apgyvendino pas save žavingą „žurnalistę“, kuri jau tarpduryje ištarė: „nemėgstam nakvoti nendrėse, nes bijome uodų“. Panašu, kad abiejų moterų santykiai susklostė, nes po nepavykusio sukilimo grįžusi iš Vokietijos Reisner entuziastingai raportavo Artūzovui: „O tavo artistė šaunuolė, ne bailė. Kai Hamburge prasidėjo mūšiai ir vokiečių biurgeriai virpėjo iš baimės, ji reagavo ramiai ir apgalvotai“.  1930 metais jai buvo suteikta išeiviams iš SSRS nelengvai gaunama Vokietijos pilietybė.

Kino aktorės karjera

Didelius pinigus kainavęs mokslas pas vieną profesorių ir nuoširdžios pastangos nulėmė, kad netrukus aktorė kalbėjo vokiškai be akcento. Iš karto po jos atvykimo į Vokietiją kino režisierius Frydrichas Murnau, pasiūlė jai vaidmenį nebylioje kino juostoje „Fogeled Pilis“. Filmo premjera įvyko 1921 metų balandžio 7 dieną. Po dviejų metų išbandė savo jėgas režisūroje ir nufilmavo kino juostą „Pagoda“, tačiau ji nepelnė žiūrovų dėmesio. Tais pačiais metai gavo Vokietijos pilietybę ir jau nebegalvojo apie jokį grįžimą į Rusiją. Olga Čechova išpopuliarėjo ir nuo 1923 metų nuolat filmavosi. Dabar ji sudomino didįjį vokiečių režisierių Maksą Reinhardą ir ėmė vaidinti geriausiuose savo antros Tėvynės spektakliuose. 1934 metais Vokietijoje sukurtas Vili Forasto filmas „Maskaradas“,  ir Ninos vaidmuo atnešė pasaulinę šlovę.

Čechova nusifilmavo 140 kino juostų. Daugiausia tai buvo nepaprastai Vokietijoje populiarūs kostiuminiai filmai „Sprendimų naktis“, „Imperatorienės favoritas“, „Gražiosios orchidėjos“, „Pavojingas pavasaris“, „Peras Giuntas“ , „Kerštas“, „Mielas draugas“, „Šiaudinė skrybėlaitė“,. Tačiau buvo ir viso pasaulio ekranuose demonstruotas ir pasauline kino klasika tapęs Rene Klero (Rene Clair) „Mulen Ružas“ ir Holivude nufilmuotas Hičkoko detektyvas „Meri“. Kaip ir pridera tokiais atvejais, bulvarinė spauda be perstojo mėgavosi Olgos Čechovos intrigomis su žymiausiais Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lovelasais.

Jos reikalai klostėsi taip sėkmingai, kad netrukus padėjo buvusiam vyrui Michailui su antra žmona apsigyventi Vokietijoje ir supažindino jį su žymiausiais vokiečių kino režisieriais.  1929 metais Olga išbandė save režisierės amplua, sukurdama kino juostą „Mano meilės pajacas“. Pagrindinį vaidmenį atliko buvęs vyras Michailas Čechovas. 1930 metais susidūrė su stipria varžove Marlen Dytrich, bet ši pasirinko Holivuda, taip užleisdama pirmosios kino deivės vietą Čechovai.

1928 metais į Vokietiją emigravo ir Michailas Čechovas. Rusijoje siautėjo čekistų cenzūra ir jis neišlaikė to spaudimo. Nepaisant to, kad Rusijoje jis buvo ryškiausia žvaigždė, Vokietijoje jis buvo nereikalingas niekam, išskyrus.... Frau Olga Tchechowa. Ji visapusiškai padėjo savo buvusiam ir teikė visokeriopą pagalbą. Jos pastangų dėka Michailas gavo vaidmenį pačios Olgos režsuojamame filme „Savo meilės pajacas“, kur pagrindinį vaidmenį vaidino ji pati. Kiek vėliau pagelbėjo angažuotis pas Maksą Reinhardtą. Bet visų svarbiausia – Miša pagaliau susitiko su savo dukra Olia. Jau po kelių metų Michailas pašventė save pedagoginei veiklai ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių Londone, o Merilin Monro padovanojo savo nuotrauką su tokiu užrašu: Kai mokiausi mokykloje, labiausiai žavėjausi Linkolnu. Dabar žaviuosi jumis“. Bet tai buvo vėliau, o tuo metu Vokietija žadėjosi Olga Čechova. Kasmet ji filmuodavosi 5 – 7 filmuose ir 30-ųjų metų pradžioje lengvai įveikė garsinio kino barjerą. Pirmasis garsinis Čechovos filmas „Trys iš benzino kolonėlės“ tapo pasaulinio kino klasika.

Dabar ji turėjo šlovę ir pasakiškus honorarus, tačiau... 1931 metų gruodžio 10 ji rašė „tetai Oliai“: „Kai kur aš priimu Vakarus, o kai kur spardausi iš visų jėgų. Šalinuosi žmonių. Viskas svetima, iškasenos... „ Kitame laiške rašo: „Čia kiekvienas žodis – pinigai, kiekvieną dieną – pinigai... Kviečia į Ameriką, bet aš nevažiuosiu, Negaliu dirbti su beširdžiais ir bedvasiais“.

Tačiau į Ameriką ji vis dėlto važiavo. Pasirašė kontraktą su „Universal“ dėl vaidmens filme „Meilė pagal užsakymą“ ir laineriu „Europa“ išplaukė į Niujorką. Tuo pačiu laivu plaukė Maksas Šmelingas, Henris Fordas ir Fricas Opelis.

Holivude ją lipdami vienas per kito galvas kvietė tokios žvaigždės, kaip Duglas Ferbenksas, Haroldas Loidas, Adolfas Manžu ir su Čarliu Čaplinu ji gliaudė saulėgrąžas. Juoko karalius spjaudė lukštus ir koketiškai klausinėjo: „Ar taip bus rusiškai?“ Holivude suvaidino Hičkoko filme „Meri“ ir laisvai galėjo likti, tačiau ji nusprendė grįžti atgal. Vokietija tinkamai įvertino aktorės žingsnį.  
 
1936 metais ištekėjo trečią kartą. Jaunikis – belgų miljonierius Marselis Robinsas. Netrukus Olgos sesuo Ada savo laiške „tetai Oliai“ pasakoja: „Olga gyvena gražiausioje miesto dalyje, ji turi puikų butą, tapo labai elegantiška. Olgos vyras – labai geras ir padorus žmogus, jis puikiai atrodo, yra labai išlepintas, bet sausas ir nejautrus verteiva. „Visiems su juo nelengva... Kodėl Olga ištekėjo – nežinau. Už viską moka pati“. Skyrybos neužtruko ir laisva bei nepriklausoma Olga vėl atsidūrė Berlyne.

Evos Braun draugė

1935 metais Miuncheno operoje atsitiktinai susipažino dvi moterys. Tą vakarą rodė Vagnerio „Tristaną ir Izoldą“. Čechovos kaimyne buvo jauna ir graži vokietaitė. Scenoje vystėsi tragiška prancūzų riterio ir karaliaus žmonos istorija. Šalia sėdinti moteris laikas nuo laiko šluostėsi ašaras. Kartą jai ištrūko: „Visai kaip ir mums su Adolfu, - pareiga žudo žmogų“. Ta frazė sujaudino Olgą ir ji ėmėsi guosti Evos Braun vardu prisistačiusią moterį. Tuo metu šis vardas dar buvo mažai žinomas, nors sklido gandas, kad jis yra vis stiprėjančio nacių lyderio meilužė.

Olgos intuicija pakuždėjo, kad tokia pažintis gali būti naudinga. Todėl kai po spektaklio vokietaitė paprašė palikti autografą ant teatro programos, Čechova nedvejojo ir pakvietė Evą aplankyti kino studiją ir pasižiūrėti, kaip filmuojami filmai. Taip prasidėjo judviejų draugystė. Vėliau ji peraugo į artimus santykius - jos dažnai važinėdavo kartu į premjeras, rengė piknikus ir dalinosi mažytėmis moteriškomis paslaptimis.

Su Olga draugavo ir  Magda Gebels, įžymioji trečiojo reicho režisierė Leni Rifenštal ir Geringo žmona, aktorė Emi Zoneman.

Pažintis su Hitleriu

Kai Čechova užkopė į šlovės zenitą, į valdžia Vokietijoje atrėjo nacistai. Olga ne kartą yra sakiusi, kad yra visiškai abejinga politikai, tačiau jai imponavo nacių peršamas jėgos kultas – kokia moteris nemėgsta ryžtingai tikslo siekančių raumeningų vyrų? Ji susipažino su vienu iš jų. Tai buvo lakūnas-asas Valteris Jepas (jis žuvo antrojo pasaulinio karo metais). Prasidėjo audringas romanas. Jepas buvo Luftwaffe šefo Geringo numylėtinis ir kartą pristatė šiam savo širdies damą. Na o Geringas susipažinti su artiste Olga Čechova pasiūlė Hitleriui. Fiureris suabejojo – ar verta turėti reikalą su slave, maža to – su ruse? Bet pamatęs žydriaakę gražuolę, apžvelgęs nutekintą figūrą žaismingai pagrūmojo pirštu: „Tu mane apgaudinėji, Hermanai. Kiek aš žinau rusų bobos yra storos ir su stambiais skruostikauliais. O šita – tikra arijė!“

Labai greitai Olga Čechova pateko į aukščiausius vyriausybinius Vokietijos sluoksnius, o aistringas kino megėjas Adolfas Hitleris suteikė jai reicho Valstybinės aktorės vardą ir padovanojo jai savo nuotrauką su tokiu užrašu: „Frau Olgai Čechovai – atvirai susižavėjęs ir nustebintas“. O štai ką rašė pati Čechova apie Hitlerį: „Jis be perstojo žeria komplimentus. Pirmas įspūdis – nedrąsus, negrabus, nors su damomis yra austriškai mandagus. Nieko demoniško, nieko užburiančio. Neįtikėtinas, beveik nesuvokiamas jo persimainymas iš gražbyliaujančio įkyruolio į fanatišką oratorių, kai jis atsiduria prieš mases. Čia jis uždega tūkstančius, o vėliau – ir milijonus. Kas gali tai paneigti! Hitleris bergždžiai stengiasi sužavėti. O Gebelsas toks yra. Kaip visada padengtas lygiu kvarciniu įdegiu, žarsto sąmojį į kairę ir į dešinę ir nuolat šmaikštauja. Neapdovanotas išore, sunkiai vaikštantis mažas žmogelis aiškiai mėgaujasi ministro postu ir galimybe būti kultūros veikėjų apsuptyje. SS Reichsfiureris Himleris sukelia visiškai nesvarbaus asmens įspūdį. Panašus į žemės matininką pensijoje. Apskritaveidis miesčioniškas žmogelis tyliai trypčioja ir aiškiai jaučiasi ne savo vietoje. Viename priėmime man pavyko jį šokiruoti – atėjau su gilia iškirpte. Jis suakmenėjo. Artimai jį pažįstanttys žmonės pasakoja, kad „apnuoginta moteris jį įsiutina“. „Ištikimas fiurerio riteris“, „imperatoriškas jagermeisteris“, uniformos fanatikas, garbėtroška Geringas linkęs į šarlataniškuma, bet žino etiketą ir moka priimti žmones, moka suteikti estetišką blizgesį valstybiniams priėmimams“

Tai dar viena Olgos paslaptis – kaip slavų nekenčiantis Adolfas Hitleris sugebėjo iki ausų susižavėti rusų aktore? Jau nuo pat pirmųjų pažinties dienų Olga turėjo savo kambarėlį fiurerio būstinėje. Jis asmeniškai į svarbiausius valstybės renginius kviesdavosi ne Evą Braun, o Olgą Čechovą ir visada sodindavo ją šalia savęs. Kai Vokietijoje lankėsi SSRS Užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas, Hitleris pirmąja pristatė būtent ją, kai lankėsi su oficialiu vizitu Italijoje pristatė diktatoriui Musoliniui. Apie jį Olga rašė: „....pasirodo jis yra išsilavinęs ir apsiskaitęs pašnekovas“.  

Buvo atvejis, kai kelių tūkstančių žmonių akivaizdoje fiureris švelniai pabučiavo jos ranką ir ... pasišalino kartu su ja į gretimą kambarį. Visi priėmime dalyvavę svečiai liko apstulbinti. 1937 metais Berlyne lankėsi jos teta Olga Leonardovna ir buvo sukrėsta tuo priėmimu, kurį surengė dukterėčia. Ten buvo visi fašistinės Vokietijos vadovai su pačiu fiureriu priešakyje.

„Nacių visuomenės karaliene“ vadinama Olga Čechova draugavo ir su Vokietijos užsienio reikalų reichsministru Ribentropu ir Musolinio žentu, Italijos užsienio reikalų ministru, grafu Čiano. Pastarasis ne kartą kvietė atvažiuoti į Italiją ir suvaidinti ten Aną Kareniną.

Fiureris vadino ją „mūsų Olli“ ir mėgo rytais užsukti pas ją puodeliui arbatos. Jis nereikalavo, kad pasikeistų savo slavišką pavardę. Kai hitlerininkai įsiveržė į Krymą, jis patenkino mažą Olgos kaprizą: įsakė nebombarduoti ir negriauti memorialinio A. Čechovo namo. Tai – neįtikėtina išimtis vermachto politikoje rytuose. Ji buvo labai aiškiai suformuluota viename generolo-feldmaršalo Reichenau įsakyme: „Jokios istorinės ar meninės vertybės Rytuose neturi jokios reikšmės“. Tai, kad šis įsakymas buvo vykdomas nepriekaištingai, liudija sugriauti memorialiniai Jasnaja Poliana, Michailovskoje, Turgenevo ir Spassko Lutovinovo muziejai. O čia 1942 metų spalio 4 dieną Taganrogo miesto komendantūra įsako užtikrinti Čechovo namos apsaugą.

Tuo metu, kai hitlerininkai paversdavo pelenais visus muziejus, jie ėmėsi saugoti Čechovo namą ir net paliko gatvės pavadinimą. Liko nepaliesti paveikslai, ikonos, baldai ir kiti Čechovo gyvenimą atspindintys daiktai. O vienas iš Berijos agentų informavo savo šefą, kad kai Krymas buvo okupuotas, ten su kažkuo iš Vokietijos vyriausybės narių lankėsi ir Čechova. .

Jos neįveikė nei Gebelso įtarumas nei Himlerio klasta 

Lankytis Čechovos rengiamuose vakarėliuose buvo prestižiška ir naudinga. Į ją kreipdavosi kultūros veikėjai, kariškiai ir tarnautojai ir kartais prašydavo tarpininkauti. Jos autoritetas buvo neįtikėtinas, daug aukštų pareigūnų netekę vilties išspręsti savo problemas įprastu būdu, prašė jos pagalbos. Taip vienas žinomas generolas ilgą laiką oficialiai kėlė klausimą apie naujų pabūklus Vokietijos armijoje, bet kai paprašė Olgos tarpininkavimo, klausimas buvo išspręstas be jokių kliūčių. 

Čechova daug kam pagelbėjo ir netrukus pateko į Reicho specialiųjų tarnybų akiratį. Ypatingai šie įtarimai paaštrėjo 1941 metų liepos mėnesį po vieno incidento Gebelso surengtame bankete. Kai Gebelsas pasigyrė, kad Vokietijos pergalė prieš Rusiją neišvengiama, Olga jam tiesiai į akis pasakė, kad tai neįmanoma, nes pavojaus akivaizdoje rusai tampa labai vieningi. 

Olga nemėgo Gebelso ir savo memuaruose rašė, jog labai bijojo šio žmogaus keršto. Ji taip charakterizavo propagandos ministrą: „Bando išsivaduoti iš kompleksų, - jis buvo šleivas, o jo figūra mažytė, visiškai ne vokiška. Todėl pasinaudodamas ministro postu siekia permiegoti su visomis subrendusiomis ir dailiomis aktorėmis“.

 Kaip ir daugelis galingų to meto žmonių, jis mėgino asistuoti rusų gražuolei, bet darė tai grubiai ir po eilinio atstūmimo sukeldavo isteriją. Vieno filmavimo metu Olga susipažino su trisdešimtmečiu kino režisieriumi Karlu Volfu. Tai buvo praeityje gerai žinomas sportininkas, rysškus ir įdomus žmogus. Po pusmečio jie tapo vyru ir žmona. Gebelsas įsakė patikrinti Volfo geneologiją. Išaiškėjo, kad jo senelė iš tėvo pusės buvo pusiau žydė. Pasipylė nemalonumai – Gebelso žinyba visokeriopai tempė filmavimo leidimų išdavimą. Olga asmeniškai kreipėsi į visagalį vadovą. Šį kartą – bergždžiai, Karlas taip ir negavo darbo. Jis kiekvieną kartą pasitikdavo ją po spektaklio, tačiau kartą neatėjo. Rytą Olgai paskambino iš policijos nuovados ir pranešė, kad Karlas Volfas rastas negyvas netoli teatro, kur ji vaidino. Policija kelis mėnesius „ieškojo“ žudiko, tačiau taip ir nerado...

Tačiau ja jau aktyviai domėjosi galingoji Imperijos Saugumo valdyba, kuriai vadovavo protingiausias to meto nacis, SS obergrupenfiureris Reinhardas Heidrichas. Jis buvo įsitikinęs, kad aktorė dirba rusų žvalgybai, tiesiog kol kas nerandama jokių įkalčių. O be to Čechovą nuolat gelbėjo draugystė su fiureriu ir reicho grietinėle. Kas žino – jei ne Heidricho žūtis Prahoje, gal jis būtų įminęs ir šią paslaptį.

1945 metų pradžioje ją suimti ryžosi Heidricho įpėdinis Imperijos Saugumo valdyboje SS Reichsfiureris Himleris. Kai Čechova nugirdo šią informaciją, paskambino Himleriui ir paprašė šia operaciją įgyvendinti taip, kad ji spėtų išgerti puodelį kavos. Į Čechovos svetainę įsiveržę Himlerio vadovaujami esesininkai nustėro - ji gėrė kavą kartu su... Hitleriu. Savaime suprantama, kad suėmimas nepavyko, Himleriui teko išklausyti nepatenkinto fiurerio pretenzijas, kad tai – visiškai nevykęs pokštas. Nuo to laiko specialiosios reicho tarnybos paliko ją ramybėje.

Karo metu Čechova neretai švykdavo į priešakines linijas ir koncertuodavo vokiečių kareiviams. 1940 metų rugsėjo mėnesį, karo prieš Britaniją metu ji lankėsi Normandijoje dislokuotuose Luftwaffe daliniuose, svečiavosi vermachto daliniuose Briuselyje ir Lilyje.  Tačiau ji kategoriškai atsisakinėjo važiuoti į Rytų frontą – Rusijos ir Vokietijos kare ji demonstratyviai laikėsi neutralios pozicijos.

Užkietėjusi šnipė?

Berlyno šturmo metu Olga su savo dukra gyveno prabangioje viloje Gros-Glinike rajone. 1945 metų balandžio 27 dieną ten pasibeldė SSRS karinės kontržvalgybos karininkai ir ją suėmė. Čia pat surengto tardymo metu ji pasakė savo agentūrinį vardą Merlin. Vyrai tik gūžtelėjo pečiais, tačiau paskubėjo susiekti su Maskva. Nedelsiant buvo gautas paties valstybės saugumo komiteto komisaro Abakumovo įsakymas specialiu lėktuvu pristatyti Čechovą į sostinę. Šis „vizitas“ Maskvoje buvo ypatingai užslaptintas, apie tai nežinojo net žiniasklaida. Dar daugiau – apie jos atvykimą į Maskvą nežinojo net tuo metu Rusijoje buvę giminaičiai. 

Olga Čechova buvo apgyvendinta konspiraciniame bute. Savo memuaruose ji rašo: „Mane čia lepina ir vykdo visus pageidavimus. Atsiuntė geriausią kirpėją, vyną, ikrų, citrinų ir pan. Tereikėjo tik vienos užuominos, kad Berlyne likusiai Oliai (jos dukrai) taip pat trūksta maisto produktų, kai viskas buvo iš karto padaryta. Aš turiu radijo imtuvą, gėles, kvepalus, geriausias knygas“. Iš tikro neprastas Hitlerio bičiulės priėmimas!

Kelis mėnesius ją tardė valstybės saugumo komiteto komisaras Viktoras Abakumovas, o po jo – ir pats Laurentijus Berija. Jau vien už arbatėlę su Hitleriu buvo galima sušaudyti be teismo. Bet čia pradėjo vykti visai nesuprantami dalykai – Čechovai suteikė apsaugą, aprūpino maisto atsargomis, įspūdinga pinigų suma ir po trijų mėnesių... grąžino atgal į Vokietiją. Dar daugiau – tas pats ją tardęs Viktoras Abakumovas asmeniškai rūpinosi aktorės buitimi. Jo įsakymu Čechovai išmokėjo penkis tūkstančius markių, išdavė maisto korteles. Jai suremontavo užmiesčio namą, kurį nuolat saugojo trys kareiviai, nupirko anglių jo apšildymui ir tiekdavo benziną dviem automobiliams.

Kodėl Olga nebuvo nukankinta Lubiankos rūsiuose, o su visa pagarba palydėta į Sovietų nekontroliuojamą Vakarų Berlyną? Viena iš versijų veda į politinių intrigų liūną. SSRS labai reikėjo mito apie neprilygstamą sovietų žvalgą, kuris žaismingai išgauna informaciją iš priešiškų šalių vadovų. Olga Čechova puikiausiai tiko šiam vaidmeniui. Todėl tai buvo kruopščiai suplanuota ir puikiai įgyvendinta dezinformacija, teigianti jog sovietų Mata Hari buvo pačioje nacių irštvoje, o sovietų žvalgyba – pati galingiausia. Aktorę iš tiesų užverbavo, tačiau padarė tai atbuline data. Ji nesipriešino ir tylėjo iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.

Visa eilė vakaruose paskelbtų šaltinių užtikrintai tvirtina, kad Olga Čechova buvo tas paslaptingas ir gerai informuotas šaltinis, su kuriuo palaikė ryšius karo metais Šveicarijoje įsikūręs sovietų žvalgybos rezidentas Šandoras Rado. Jau iš karto po karo pasklido sensacingas gandas, jog Olga Čechova dirbo sovietų žvalgyboje ir vykdė jos užduotis. Rusų istorikas, vienas iš sovietų karo meto žvalgybos vadų, generolas Pavelas Sudoplatovas savo knygoje „Kremlius ir žvalgyba“ rašo, kad iš tikrųjų buvo Hitlerio nužudymo planas. Pagal jį lenkų kunigaikštis Janošas Radzivilas ir Olga Čechova pasiremdami savo draugais vokiečių aristokratijoje užtikrinti sovietų žudikams priėjimą prie Hitlerio. Sklido gandai, kad užsitikrinusi Valterio Šelenbergo palankumą ji bandė išvaduoti iš koncentracijos stovyklos Stalino sūnų Jakovą Džiugašvilį. O Rusijos prezidentas Borisas Jecinas yra pareiškęs, kad prapuolusio Gintaro kambario pėdsakas driekiasi į Čechovą.

Vienas britų laikraštis netgi išspausdino karikatūrą, kurioje vaizduojama Berlyne vaikščiojanti Čechova su koketiškai pravertais kailiniais, o ant krūtinės puikuojasi Lenino ordinas. Iki pat šios dienos iškyla vis nauji ir nauji „neginčijami“ šnipinėjimo faktai. Tačiau iki šiol nerasta nei vieno dokumento, tarnybinio rašto ar raštelio, kurie kaip nors liudytų apie aktorės dalyvavimą kokiose nors slaptose operacijose. Anksčiau ar vėliau tapo žinoma apie Zorgę, Kuznecovą, Filbį, Matą Hari, o štai apie Čechovą – nei žodžio, nei raidės. 

Berijos sūnus Sergo Gegečkori rašė: „Olga Čechova daug metų bendradarbiavo su mano tėvu. Aš žinau, kas ją verbavo, kaip tai buvo daroma, bet nemanau, kad turiu teisę atskleisti tas jos gyvenimo detales. Galiu tik pasakyti, kad Olgos Čechovos atžvilgiu nebuvo jokių provokacijų ir strateginei sovietų žvalgybai ji dirbo ne dėl materialinių paskatų. Nei kiek nesistebiu, kad nei SSRS nei Rusijos valstybės saugumo organai negalėjo patvirtinti jos dalyvavimo sovietų žvalgybos veikloje. Greičiausiai nėra jokių dokumentų. O mano tėvas nusprendė nei tada, keturiasdešimt penktais nei vėliau jos neatskleisti. Reikia pasakyti, kad tai – tipiškas atvejis. Tiksliai žinau, kad šimtai agentų nebuvo įrašyti į Valstybės saugumo organų kartotekas. Tėvas buvo įsitikinęs, kad jokiais būdais negalima nelegalo leisti per aparatą“. Tačiau ar tai tiesa, ar Sergo Gegečkori bandymas pasidaryti sau piarą?

Kyla klausimas – o ką tokio ypatingo galėjo perduoti paprasta aktorė, su kuria asmeninį ryšį palaikė net pats sovietų saugumo vadas? Strategines karines paslaptis? Toli siekiančius politinius planus? Žinias apie ruošiamas žvalgybos operacijas ir propagandines kampanijas? Bet kuris išsilavinęs žmogus supras, kad tokie klausimai niekada nesvarstomi aukštųjų sluoksnių priėmimuose ir pokalbiuose, net jei tai vyktų siaurame rate. Nacių reicho vadovai nebuvo jokia išimtis. Atsakymas slypi kitur. Aktorė sugebėjo susidraugauti su oficialiai Hitlerio „mylima moterimi“ Eva Braun ir žinojo daug asmeninio fiurerio gyvenimo paslapčių. 

Eva Braun pasirodė esanti labai atvira ir papasakojo nemažai įdomaus apie savo aukšto rango bičiulį. Teigiama, kad būtent tokias „paslaptis“ Olga Čechova perdavinėjo Berijos patikėtiniams, o jis panaudodavo šią informaciją savo pranešimuose Stalinui. Stalinas visada domėjosi visomis Hitlerio savybėmis, todėl savaime suprantama, kad toks neįtikėtinas informuotumas kėlė ir paties Laurentijaus Berijos prestižą ir įtaką. Kaip tik todėl šį šaltinį Berija išsaugojo ‚asmeninėms reikmėms“ netgi tada, kai 1942 metais valstybės saugumo organai ir NKVD žvalgyba neteko jo pavaldumo. Čechovos saugumą garantavo ir tai, kad jos teikiama informacija nebuvo įtraukiama į jokias suvestines, o guldavo tiesiai ant Berijos stalo. Vaizdžiai kalbant tai buvo „žiūrėjimas pro rakto skylutę“, apie kurį nežinojo net Politbiuras.

Stalino susidomėjimą asmeniniu Hitlerio gyvenimu sąlygojo ne tiek smalsumas, kiek noras kuo geriau pažinti priešą, kad galėtų nuspėti jo veiksmus. Olga Čechova net pati nežinojo, kad teikdama tokią informaciją jau veikė didžiosios strategijos sferoje. Staliną labiausiai domino gydytojų išvados apie Hitlerio sveikatos būklę, diagnozes ir gydymo prognozes. Čechovos pranešimai apie fiurerio sveikatos pablogėjimus buvo geros naujienos ir stiprino Stalino įsitikinimą pergalinga karo pabaiga. 

1941 metų žiemą po pralaimėjimo prie Maskvos tapo aišku, kad blickrigas galutinai sužlugo. Hitleris pradėjo skųstis nuovargiu, jį pykino ir krėtė šaltis. Po Stalingrado prasidėjo psichogeniniai sutrikimai, - jis negalėjo pakęsti dienos šviesos ir prarasdavo lygsvarą.  1943 metų pradžioje Hitlerio degradacija augo katastrofiniu greičiu, kol karo pabaigoje jis tapo papuvusiais griuvėsiais...

Pokario gyvenimas

Po karo Olga Čechova ir toliau vaidino teatre, filmavosi kine. 1950 metais ji filmavosi septyniuose kino filmuose. Kai sukako 60 metų – pradėjo naują gyvenimą. Ji pardavė savo namą Berlyne ir išvažiavo į Miuncheną, kur atidarė kosmetikos saloną. Ir dabar viso pasaulio moterys naudojasi jos patarimu: „Pradžioje reikia nuvalyti odą, o po to – batus“. Olga pasinaudojo savo motinos receptais – vaikystėje jos kartu rinkdavo žoles ir darė iš jų įvairius kremus, losjonus ir kitas kosmetines priemones. Tai ji paleido į pasaulį sparnuotą frazę: „Kosmetika yra gimimo liudijimą neigiantis menas“ ir  įkūrė firmą „Olga Chekhova Kosmetik Geselchaft“, kuri buvo labai populiari kino žvaigždžių ir pop dainininkių tarpe. Pavelas Sudoplatovas savo atsiminimuose spėja, jog ir ši firma galėjo būti įsteigta už Maskvos pinigus, kad būtų patogiau sekti NATO karininkų žmonas. Gal ir teisus buvo Stalinas, sakydamas, kad Čechova galės būti naudinga  ir po karo? 

Gyvenimas tekėjo ramia vaga, tačiau 1966 metais smogė naują smūgį – aviacijos katastrofoje žuvo jos dukra Ada. Karo metais ji ištekėjo už žinomo vokiečių ginekologo Vilhelmo Rusto, po karo gyveno kartu su motina.
Tačiau Olga Čechova nepalūžo – ji išauklėjo anūką Mišą ir anūkę Verą (ji taip pat tapo aktore), sėkmingai vadovavo savo firmai, niekada neprisimindavo karo metų ir bijojo Rusijos. Artimieji pastebėjo, jog ji išjungdavo televizorių, kai tik jame pasirodydavo karo meto kadrai. Tačiau sovietų žvalgyba ir po karo aktyviai naudojosi jos ryšiais ir kontaktais. Ne atsitiktinai 1946-1951 metais su ja reguliariai susitikinėjo Valstybės Saugumo ministerijos užsienio kontržvalgybos viršininkas, generolas Utechinas. O 1953 metais į konspiracinį susitikimą su ją atvažiavo Vyriausiosios KGB valdybos užienio žvalgybos atsakinga darbuotoja, pulkininkė Zoja Rybkina.

1972 metais Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas už nuopelnus įteikė jai Didįjį kryžių. Olga Čechova mirė 1980 metais po sunkios smegenų vėžio mirties. 83 metų sulaukusi kino žvaigždė palaidota Miuncheno Obermencing (Friedhof Obermenzing) kapinėse
.
Ji asmeniškai pažinojo žinomus rašytojus, aktorius, režisierius, dainininkus, diktatorius, karalius ir prezidentus, tačiau taip ir neatsakė į svarbiausią klausimą – kas ji buvo iš tikrųjų. Šnipė? Avantiūristė? Žavinga kvailutė? Ar gal demoniška gundytoja, kuri meistriškai manipuliavo vyrais? Anapilin ji nusinešė daugybę paslapčių.