Sojuz-11: vožtuvas-žudikas

1971 metų balandžio 19 dieną SSRS iškėlė į kosmosą pirmąją pasaulyje ilgalaikę orbitinę stotį “Saliut”. Šios stoties istorija kupina dramatizmo. Prasidėjo nuo to, kad orbitoje neatsivėrė skyrius, kuriame buvo Saulės teleskopas. Nepaisant nieko jis ir liko užblokuotas.

Po to reikėjo patikrinti orbitinės stoties ir transportinio erdvėlaivio sujungimo eigą ir technologijas. Balandžio 23 dieną į stotį išskrido kosmonautai Šatalovas, Jelisejevas ir Rukavišnikovas. Erdvėlaiviu “Sojuz-10” priartėjo prie stoties ir prisijungė, tačiau po 5,5 valandų bendro skrydžio teko atsijungti ir grįžti Žemėn. Dėl gedimų sujungimo mazge jie negalėjo patekti į stotį.

Po jų atėjo kitos įgulos – Aleksejaus Leonovo, Valerijaus Kubasovo ir ir Piotro Kolodino eilė. Juos dubliavo Georgijus Dobrovolskis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas. 1971 metų gegužę abi įgulos baigė pasirengimą skrydžiui – jo trukmė beveik du kartus turėjo viršyti iki tol rekordinį Andrijano Nikolajevo ir Vitalijaus Sevastjanovo 18-os parų skrydį. Viskas klostėsi sėkmingai – įgulos išskrido į Baikonurą, kur prisipratino prie erdvėlaivio.

Likus trims paroms iki starto reikėjo praeiti paskutinę medicininę komisiją. Ir čia laukė netikėtumas: peršviečiant rentgenu Kubasovo plautyje pastėbėtas uždegiminis židinys. Pats Valerijus jautėsi gerai, todėl medikų verdiktą sutiko audringai – juk jis pagrindinėje įguloje, ir dėl tos menkos priežasties gali būti pašalintas….

Gydytojų ataskaita nedžiugino ir Valstybinės komisijos pirmininko: pagal nerašytas taisykles vieno kosmonauto nušalinimas reiškė visos įgulos nušalinimą ir ištisą kompleksą priemonių pritaikant erdvėlaivį dubliuojančiai įgulai. Aleksejus Leonovas reikalavo, kad vietoje Kubasovo skristų Volkovas. Bet čia nesutiko vyriausias konstruktorius. Galų gale sukandę dantis nusprendė – skris dubleriai.

Kosmonauto Pacajevo žmona vėliau pasakojo, kad jos vyras tiesiog džiūgavo sužinojęs apie skrydį. “Jis baisiai norėjo pakilti į kosmosą. Jų įgula buvo pagrindinė sekančioje ekspedicijoje į “Saliut” ir dėl to jie su Volkovu nesutarė. Vladislavas jau buvo skridęs į kosmosą ir neskubėjo. Jis net buvo prasitaręs, kad nenori kilti su pirmąja ekspedicija. Paklaustas - kodėl, atsakė: “Man išpranašauta, kad tokiu atveju žūčiau”.

Birželio 5 dieną, tradicinio susitikimo su starto komanda metu kalbėjo erdvėlaivio vadas Georgijus Dobrovolskis, o Leonovo įgula užėmė dublerių pozicijas. Starto komanda per tris paras sugebėjo atlikti visus darbus naujai įgulai.

1971 metų birželio 6 po trumpo vado Dobrovolskio raporto, jis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas pakilo į raketos viršūnę. Paskutiniai pamojavimai. Įgula užima vietas erdvėlaivyje. Tiksliai pagal grafiką – 7 valandą 55 minutės raketa pakyla nuo starto stalo. Po paros jie jau vykdė skrydžio programą stotyje. Ji buvo įdomi – juk pirmą kartą veikė ilgalaikė orbitinė stotis. Tuo labiau, kad automatinis transporto erdvėlaivio „Sojuz-11” suartėjimas ir susijungimas su stotimi įvyko sėkmingai. Sėkmingai ir be kliūčių jie pateko į pačią stotį.

Pati įgula niekada nepapasakos apie skrydį. Tik išlikę dokumentai leidžia atstatyti kasdieninius įvykius ir atmosferą stotyje. Už įprasto „Viskas puiku”, „Stotyje – tvarka”, kurie nuolat skambėjo radijo ir televizijos reportažuose buvo sekinantis darbas. Kartais ties galimybių riba.

Jie įvykdė visą mokslinių, karinių, medicininių ir techninių eksperimentų programą. Vėliau išaiškėjo, kad įguloje ne viskas klostėsi palankiai. Georgijaus Dobrovolskio bloknote rastas įrašas: „Jei tai suderinamumas, tai kas tada yra nesuderinamumas?” Tiesa, vadas tai parašė pirmąją, pačią sunkiausią skrydžio savaitę: veikė ekstremalios nesvarumo sąlygos, įkyrūs pašaliniai neapgyvendintos stoties kvapai, ir minutėmis surašyta programa. Kosmonautai dirbo ištisą parą – pamainomis. Jautėsi įtampa.

Neapsiėjo ir be įvykių. Buvo gaisras – degė jėgos kabeliai, virto aitrūs dūmai. Kosmonautai vos spėjo pereiti į nusileidimo aparatą ir jau rengėsi nusileidimui. Volkovas pranešė į Žemę, kad stotyje kilo gaisras ir jie evakuojasi. Bet Dobrovolskis su Pacajevu surado ugnies priežastį ir ją pašalino.

Birželio 29 dieną jie baigė programą ir buvo pasirengę leistis į Žemę. Patikrinę nuleidžiamojo aparato hermetiškumą gavo leidimą atsijungti nuo stoties. 21 valandą 28 minutės pajudėjo žemyn. Kai kurių ryšių seansų fragmentai tarp žemės („Zaria”) ir kosmonautų („Jantar”) buvo atspausdinti „Pravitelstvennyj Vestnik” puslapiuose:

„Zaria”: Visiems „Jantar”; nuo atsijungimo iki nusileidimo būtinai veskite nepertraukiamą reportažą apie savijautą ir stebėjimus. Būtinai – reportažas. Supratote?
„Jantar-2” (V.Volkovas): Supratome, supratome… Matau lietų. Lietų matau! Puikiai mačiau. Spindi.
„Zaria“: Užsirašykite laiką – 01:47:27.
„Jantar-2“: Kol kas Žemės nesimato, kol kas nematome.
„Zaria“: Kaip vyksta orientacija?
„Jantar-2“: Pamatėme Žemę! Pamatėme!
„Zaria“:: Gerai, neskubėk.
„Jantar-2“: „Zaria“, aš „Jantar-2“. Pradėjome orientaciją. Iš dešinės kabo lietus.
„Jantar-2“: Šauniai lekia, gražiai!
„Jantar-3“ (V.Pacajevas): „Zaria“, - aš trečiasis. Matau horizontą iliuminatoriaus apačioje.
„Zaria“: „Jantar“, dar kartą primenu orientaciją – nulis – šimtą aštuoniasdešimt laipsnių.
„Jantar-2“: Nulis – šimtą aštuoniasdešimt laipsnių.
„Zaria“: Teisingai supratai.
„Jantar-2“: Šviečia transparantas „Nusileidimas“.
„Zaria“: Tegul šviečia. Viskas gerai. Teisingai šviečia. Ryšys baigiamas. Laimingai

Skrydis dar tęsėsi. Birželio 30, po „Sojuz“ orientacijos įsijungė stabdantys varikliai. Jie veikė numatytą laiką. Netekęs greičio erdvėlaivis ėmė leistis iš orbitos. Po aerodinaminio stabdymo atmosferoje išsiskleidė parašiutas, suveikė minkšto nusileidimo varikliai, ir nuleidžiamasis aparatas minkštai nusileido Centrinio Kazachstano stepėje, į vakarus nuo Mundy kalno.

Bejausmiai matavimo komplekso prietaisai užregistravo ekspedicijos trukmę – 23 dienos, 18 valandų, 21 minutė 43 sekundės. Pasakoja tuomet kosmonautų rengimo centre dirbęs gydytojas Anatolijus Lebedevas:

"Birželio 30, 01:35 „Sojuz-11“ įjungė stabdymo variklį ir pradėjo leistis į Žemę. Mes skridome malūnsparniu ir atidžiai klausėme kitų paieškos grupių pokalbius – kuri pamatys erdvėlaivį pirmieji? Pagaliau pasigirsta lakoniškas: „Matau! Lydžiu!“. Ir garsų protrūkis eteryje. Vis balsai, išskyrus... Tikrai taip: stebino, kad niekas iš paieškos grupių negalėjo susisiekti su kosmonautais. Mes dar tada pamanėme, kad pas juos neveikia antena, todėl nėra ryšio.

Pagaliau ir mes per iliuminatorius pamatėme baltai-oranžinį parašiuto kupolą. Skridome tiesiai į nusileidimo vietą. Be garso (mums!) minkšto nusileidimo varikliai pakėlė dulkių debesis, minkštai subliuško parašiuto šilkas. Nutūpėmė iš karto po erdvėlaivio už 50-100 metrų. Kaip būna tokiais atvejais? Atidarai nuleidžiamojo aparato liuką, iš ten – įgulos balsai. O čia – metalo stuksėjimas, sraigtasparnių garsai ir .... tyla erdvėlaivyje.

Man teko traukti iš erdvėlaivio jo vadą Georgijų Dobrovolskį. Žinojau, kad jis sėdi viduriniajame krėsle. Neslėpsiu, kad nepažinau jo – kosmonautai apaugo barzdomis (sunkumai skustis orbitoje), o be to ir neįprastos nusileidimo sąlygos matomai pakeitė jų išorę. Po Dobrovolskio ištraukėme Pacajevą ir Volkovą.

Aplamai Volkovas buvo gražuolis, Žvaigždžių miestelyje jį vadino Marčelo – Mastrojani garbei. Jau vėliau apimtas mistinio jausmo namie radau raštelį. Prieš skrydį žaidėm šachmatais ir nebaigėm. Jis parašė tada: „Sugrįšiu – pabaigsim“. Sugrįžo...

Pirmomis akimirkomis viskas buvo neaišku. Greita apžiūra taip pat neleido daryti išvadų apie įgulos būklę: kas įvyko per tas tylėjimo eteryje sekundes, kol kapsulė skrodė atmosferą? Visų kosmonautų kūno temperatūra – normali. Tiesa sakant ne tik nesuvokimo, net minties apie tragediją nebuvo. Visa medicininė brigada akimirksniu išsiskleidė. Patyręs reanimatologas iš Sklifasovskio instituto nurodė pagalbos priemones ir charakterį. Šeši gydytojai ėmėsi dirbtinio kvėpavimo ir netiesioginio širdies masažo.

Minutė... Dar... Paieškos ir gelbėjimo grupės vadas generolas Goregliad pamenu trumpai drūtai paklausė : „Na?!“ Jokie iššifravimai nereikalingi. Jam jau reikia raportuoti Valstybinės komisijos pirmininkui. Tokio atvejo dar nebuvo – erdvėlaivis Žemėje, veikia visos ryšio linijos iki paties Kremliaus, o mes tylim. Ką aš galėjau atsakyti? Pamenu, kad paprašiau: „Duokite dar kelias minutes gydytojams“. Ir kažkodėl pridūriau „Įvertinimui“. Mes dirbome panaudodami visas priemones.

Vienas po kiti tūpė malūnsparniai, žmonės kankinančiai laukė medikų pranešimų. Buvo stebėtinai tylu. Tokia tyla visiškai neįmanoma normalaus nusileidimo metu.

Ir vėl generolas Goregliad griežtai ir garsiai pareikalavo, kad pateikčiau išvadą apie įgulos būklę: „Tai būtina pranešti Vyriausybei!“ Lyg tai reiktų kartoti!

Dar ir dabar negaliu pamiršti tos minutės, kai mano lūpos ištarė mane patį išgąsdinusią frazę: „Perduokite, kad įgula.... kad įgula nusileido be gyvybės požymių!“ Tai skambėjo, kaip nuosprendis. Kas žinojo, kad ši tragiška formuluotė atsidurs TASS`o pranešime. O juk prieš pusantros valandos mes girdėjome įgulos pokalbius; iki pat nusileidimo viskas klostėsi normaliai.

Kas gi atsitiko? Dar prieš startą medikai spėjo, kad po tokios trukmės skrydžio gali būti „perkrovų įveikimo sunkumų“.Na, bet ne toks finalas. Visi medikai vykdė savo pareigas iki absoliučių mirties požymių atsiradimo pas kosmonautus...“

Po kelių dienų buvo iššifruoti „juodosios dėžės“ įrašai. SOJUZ-11 nusileidimas vyko normaliai iki 150 kilometrų aukščio, kada kosminis laivas turėjo pasidalinti į tris dalis (nuo nuleidžiamojo aparato atsijungia orbitinis ir agregatų skyriai). Atsijungimo metu nelauktai atsidarė kvėpavimo ventiliacijos vožtuvas, jungiantis kosmonautų kabiną su išore. Jis turėjo suveikti daug vėliau – prie pat Žemės ir buvo reikalingas tam, kad besileidžiant prie pat Žemės galima būtų sulyginti slėgį kabinoje su slėgiu išorėje. Oras, švilpdamas veržėsi iš kabinos. Grėsmingai krito spaudimas. Per 20 sekundžių sumažėjo nuo 900 iki 500 gyvsidabrio stulpelio milimetrų . Dar po 20 sekundžių slėgis krito iki 300 mm. Praėjus vienai minutei nuo išsihermetinimo pradžios slėgis kabinoje buvo 170 mm. Kosmonautas Jelisejevas vėliau aiškino, kaip galėjo vystytis veiksmas erdvėlaivio viduje: "Kabinoje iš karto susidarė rūkas. Kosmonautai atrišinėjo diržus ir ėmė sukti vožtuvą. Tačiau tai buvo ne tas vožtuvas. Jei jie būtų susigaudę kuris vožtuvas atsidarė, galėjo išlikti gyvi. Tačiau jie sugaišo laiką, per kurį laivas išsihermetino. Jie neteko sąmonės, o vėliau užvirė kraujas ir kosmonautai žuvo. O laivas puikiame stovyje nusileido ten, kur jam buvo numatyta". Komisija nustatė, kad praėjus 4 sekundėms po išsihermetinimo pradžios Dobrovolskio kvėpavimas padidėjo iki 48 įkvėpimų per minutę (normalus jo ritmas buvo 16 įkvėpimų), prasidėjo agonija, o po 20 – 30 sekundžių jis mirė.

Kalba kosmonautas Aleksejus Leonovas: „Klaida buvo konstrukcijoje. Orbitinio skyriaus atjungimo metu įvyko išhermetinimas. Montuodami rutulinius vožtuvus montuotojai vietoje 90 kg užsuko juos tik 60-65 kg jėga. Atšaunant orbitinį modulį įvyko perkrova, kuri privertė suveikti vožtuvus. Jie subyrėjo. Atsirado 20 mm skersmens kiaurymė. Po 22 sekundžių kosmonautai apalpo“.

Slėgį kabinoje su išoriniu išlyginantis vožtuvas numatytas tam atvejui, kai erdvėlaivis nutupia ant vandens, ar nusileidžai liuku žemyn. Gyvybės palaikymo sistemų resursai yra riboti, todėl kad kosmonautai nejaustų deguonies trūkumo, vožtuvas „sujungia“ juos su atmosfera. Normaliu režimu jis gali suveikti tik 4 kilometrų aukštyje. Jis suveikė vakuume.

Kodėl atsidarė vožtuvas? Po ilgų bandymų ir modeliavimų komisija iškėlė savaiminio atsidarymo versiją, kuri ir tapo vienintele. Tuom iš esmės ir baigtas tyrimas.

Slėgis kabinoje nukrito iki nulio per sekundes. Po tragedijos kai kas iš vyresnybės iškėlė mintį: būk tai kiaurymę buvo galima užkimšti ... pirštu. Bet tai padaryti ne taip lengva, kaip atrodo. Visi trys buvo krėsluose, prisisegę diržais – to reikalauja instrukcija. Leonovas ir Rukavišnikovas atliko nusileidimo imitaciją. Barokameroje buvo sumodeliuotos visos sąlygos. Paaiškėjo, kad tam kad atsisegti diržus ir užkimšti penkių kapeikų dydžio skylę kosmonautams reikėjo ne mažiau, kaip 30 sekundžių. Jie daug anksčiau neteko sąmonės ir jau niekuo negalėjo sau padėti. Nors yra netiesioginių įrodymų, kad Georgijus Dobrovolskis dar spėjo atlaisvinti diržus. Kosmonautams išsiliejo kraujas į smegenis, trūko plaučiai, sprogo ausų būgneliai, iš kraujo išsiskyrė azotas.

Tuometiniame „Sojuz“ nebuvo įmanoma sutalpinti tris kosmonautus su skafandrais. Be to nei viename skrydyje iki tol nebuvo problemų su hermetizacija. Tragedija galėjo ir neįvykti, jei ne politinės ambicijos. Amerikiečiai jau seniai skraidė triviečiais APOLLO erdvėlaiviais. Politinė vadovybė reikalavo, kad ir sovietų erdvėlaiviai būtų triviečiai. Jei įgulą būtų sudarę tik du kosmonautai, jie būtų galėję skrieti su skafandrais. Tačiau trys skafandrai nepraėjo ir dėl svorio ir dėl gabaritų. Todėl vėl buvo nuspręsta skrieti su sportiniais kostiumais. Tai buvo ne pirmas kartas, kada trijų žmonių įgula skriejo su sportiniais kostiumais. Dar 1964 metais, kada amerikiečiai jau sėkmingai vykdė dviviečių erdvėlaivių GEMINI programą sovietų vadovybės paliepimu vienvietis VOSTOK buvo perdarytas į trivietį VOSCHOD tiesiog sugrūdant kosmonautus ankštoje vienvietėje kabinoje. Dėl to buvo pašalinta katapulta, kosmonautai skriejo be skafandrų. Bet kokiame skrydžio etape įvykus avarijai kosmonautai neturėjo jokių šansų išsigelbėti. Konstruktorius Koroliovas lydėdamas juos kiekvieną apkabino sakydamas: "Tu jau atleisk man jei kas. Tai ne mano valia". Tuomet pasisekė.

Po Dobrovolskio, Volkovo ir Pacajevo žūties imta skraidyti su specialiais kostiumais. Skubiai buvo sukurtos žmonių saugumą nuleidžiamojo aparato išsihermetinimo atveju garantuojančios rekomendacijos.

Kosmonautų kūnus kremavo, urnas užmūrijo Raudonosios aikštės Kremliaus sienoje.