Šeimyninės paslaptys Renesanso paveiksluose (2)

Įdėmiai pažvelgę į Renesanso laikotarpio paveikslus galime daug ką sužinoti apie tų laikų šeimas. Kaip dailininkas vaizdavo, kad žmona ištikima vyrui? Kas per keistas daiktas virš jaunavedžių galvos? Kodėl šlapinasi Kupidonas? Ir kam meilužės portretas ant medalio?

2. Šeimininkė ar vergė?  

 

Domenico Ghirlandaio
Costanza Caetani Portrait of a member of the Medici family
1488 / 57.2 х 37.5 cm.
National Gallery – London.

XV-XVI amžiaus Italijoje paplito vestuvinis jaunojo ar jaunosios portreto tipas, nurodantis į tai ar jaunieji yra suižadėję ar susituokę. Costanza Caetani kilusi iš žinomos Mediči giminės. Ji gimė 1469 metais ir ištekėjo 1489 metais. Be to apie ją nežinoma nieko. Bet nepaisant duomenų trūkumo, kiekvienas pažvelgęs į šį paveikslą pasakys, kad mergina buvo su charakteriu. Drąsus ir tiesus žvilgsnis, jokio nuolankumo. Costanza taip pasitiki savimi, kad atrodo, jog ji net puikuojasi. Jos žvilgsnis tarsi meta iššūkį ir tai sunkiai dera su tuo, kaip delikačiai ir atsargiai ji laiko gėles.

Kaip (be įrašo) dailininkas mums duoda suprasti, kad Costanza yra ištekėjusi? Į kairę nuo žiūrovo vos matomas pilkas šunelis. Tai labai paplitęs ištikimybės vyrui ženklas.

Tiems, kam nepakanka šuns, yra tam tikri daiktai ant stalo. Pirmiausia – brangenybės. Trys, ant suvynioto popieriaus užmauti žiedai ir medalionas. Visa tai buvo vadinama contrados – būsimo vyro dovana nuotakai. Medalionas buvo vadinamas pendetta di moglianza (santuokos medalionu) ir užsidedamas tik ;per vestuves. Kartais jis būdavo perkamas, o kartais – išsinuomojamas.

Bet labiausiai netikėtas ir įdomiausias dalykas – adata, smeigtukai ir antpirštis. Dokumentai Visa tai – jaunikio dovana. Išlikę dokumentai byloja, kad tokios dovanos buvo labai paplitusios. Jei žiedai ir medalionas puošė nuotaką ir simbolizavo tai, kaip jaunikis ją vertina, tai siuvimo reikmenys buvo užuomina apie tai, kas dera moteriai, kad jos veiklos sfera – namai ir ūkis.

Tačiau šie nuolankūs daiktai nedera su savimi pasitikinčia Costanza. Vienu rankos judesiu ji gali nušluoti nuo stalo visus šiuos niekniekius ir įtvirtinti savo valią. Tuo galima tikėti arba ne.

Šeimyninės paslaptys Renesanso paveiksluose (1)

Įdėmiai pažvelgę į Renesanos laikotarpio paveikslus galime daug ką sužinoti apie tų laikų šeimas. Kaip dailininkas vaizdavo, kad žmona ištikima vyrui? Kas per keistas daiktas virš jaunavedžių galvos? Kodėl šlapinasi Kupidonas? Ir kam meilužės portretas ant medalio?

Venera - nuotaka

Venus and Cupid / Lorenzo Lotto (Italian, Venice ca. 1480–1556 Loreto) / Oil on canvas / 92.4 x 111.4 cm
The Metropolitan Museum of Art

Kad ir kaip būtų keistas, bet šis jausmingas ir atviras paveikslas yra ne kas kita, kaip.... vestuvinis portretas. Būtent taip nežinomas Šiaurės Italijos gyventojas panoro matyti savo jauną žmoną.

Iš ko galime spręsti, kad prieš mus ne Venera su nerūpestingu sūneliu, bet reali moteris? Visų pirma ši deivė visgi turi neįprastą aprangą. Apnuogintą krūtinę puošia Strofiumas (lot. strophium, iš gr. strophion, iš gr. strophos 'persukta juosta, raištis') - juosta, kuria moterys apjuosdavo krūtinę. Renesanso metu vyravo paprotys, kad merginos strofiumu puošdavosi pirmąją vestuvinę naktį, o teisė jį atrišti būdavo suteikiama jos vyrui. Tai simbolizavo mergystės praradimą.

Veneros galvą taip pat puošia neįprastas deivei apdangalas – venecijietiška vestuvinė tiara su vualiu ir vienu auskaru (!).  Jos rankoje – mirtos šakelė, ji pati apiberta rožių žiedlapiais. Riešai papuošti kaspinėliais, kurie simbolizuoja meilę.

Bet pati keisčiausia paveikslo tematiką nurodanti detalė susijusi su Kupidonu. Jis ne tik stovi šalia savo motinos, jis šlapinasi per vainiką su rūkstančia smilkalinė! Tokį nepadorų vaikelio elgesį galima paaiškinti tuo, kad XVI amžiuje besišlapinantys berniukai buvo laikomi juokingais ir valiūkiškais ir tuo pačiu metu simbolizavo vaisingumą ir gerovę. Jie buvo vaizduojami ant padėklų, kuriuos vyrai vaiko gimimo proga dovanodavo savo žmonoms.

Paveikslo personažus supa nevienareikšmiškos detalės, nurodančios į tai kas santuokoje gera ir tai kas bloga. Galiniame plane ąžuolo kamieną juosia gebenė (taip ir žmona turi vyniotis apie savo vyrą). O prieš Venerą matome gyvatę ir rykštė. Rykštė greičiausiai skirta Kupidonui auklėti (kad nepiktnaudžiautų savo strėlėmis ir nešaudytų kur papuolė). Na, o gyvatė yra šeimos santykius griaunančio pavydo simbolis.

Tam, kad visiškai aiškiai suprastume lengvabūdišką paveikslo charakterį, įsivaizduokim apnuogintos šių laikų merginos nuotrauką. Ir vienintelis ją puošiantis rūbas – vestuvinis nuometas. Net be to Kupidono aišku, kad toks vaizdas pasižymi stipriu erotiniu atspalviu. Greičiausiai užsakovas paveikslą pakabino kuo toliau nuo svetimų akių - savo miegamajame. Jis buvo pasimėgavimui, o mums primena, kad net tais laikais, kai santuoka būdavo sudaroma iš išskaičiavimo, joje visgi atsirasdavo vietos ir lengvabūdiškam seksui.

Siksto madona

Rafaelis Santis / Siksto madona / 1513-1514 /
Drobė, aliejus / 270 x 201 cm / Drezdeno Senųjų Meistrų  galerija
(Gemaldegalerie Alte Meister)

Šiais metais sukanka 500 metų žymiąjąm Rafaelio šedevrui „Siksto madona“. Paveikslą eksponuojanti Drezdeno Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) parengė naują ekspoziciją ir patalpino paveikslą paauksuotų korintinių kolonų ir masyvaus karnizo rėmuose.

1512 metais popiežius Julijus II rinko lėšas Pjačencos Šventojo Siksto benediktinų vienuolyno koplyčios statybai, kur turėjo būti saugojamos Šv. Siksto ir Šv. Barboros relikvijos.  Koplyčios Nekaltosios Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus altoriui reikėjo paveikslo ir kardinolas davė užsakymą nutapyti „Siksto madoną“ pripažintam madonų meistrui Rafaeliui. Pontifikas reikalavo, kad paveiksle būtų pavaizduota jo dėdė, šventasis popiežius Sikstas VI ir viena iš keturiolikos šventųjų pagalbininkių – šventoji Barbora.

Rafaelis metė visus svarbius ir neatidėliotinus darbus Romoje ir ėmėsi darbo gūdžioje provincijoje. Jis tarsi nujautė, kad šis darbas taps jo kūrybos viršūne. Įžymiausiąjį savo paveikslą Rafaelis tapė baigė 1513 arba 1514 metais. Kartais yra tvirtinama, kad Rafaelis troško amžiams palikti savo pėdsaką mylimoje Pjačencoje, kuri skirtingai nuo Romos buvo patikimai apsaugota nuo visų kataklizmų. Paskutinius šešis metus jis buvo pradėjęs tapyti ir kitas Madonas, tačiau užbaigti jų nespėjo - mirė 1520 metais, todėl juo užbaigė Rafaelio pagalbininkai.

„Siksto madonos“ paveikslas išliko koplyčios altoriuje iki 1754 metų, kuomet Saksonijos karalius Augustas III už 110 000-120 000 frankų. nusipirko jį iš benediktinų vienuolių. Kaip ir jo senelis bei tėvas, Augustas III buvo aistringas dailės kūrinių kolekcionierius. Tai jie sukūrė pasaulinės klasės Senųjų meistrų kolekciją, o „Siksto madona“ yra tos kolekcijos pažiba. Legenda sako, kad Augustas netgi patraukė savo sostą, kad paveikslas būtų gerai apšviestas pro langą sklindančia šviesa. 1747 metais  visa kolekcija buvo perkelta į Drezdeno pilį, kur buvo daug erdvesnis pastatas Stallgebäude (tai buvo ir Augusto rezidencijos vieta). Jis panoro, kad paveikslas kabotų sosto menėje.

Rafaelio „Siksto madona“ buvo vienintelis Rafaelio darbas Vokietijoje ir tai sukėlė sensaciją. Visa protesatntiškoji Saksonija, dabar gyveno nesantaikos metą su pontifikatu ir katalikybe aplamai, todėl atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Kai kas bandė traktuoti Madoną, kaip mitologinę Junoną, o paveikslo kompoziciją – kaip senovinę auskinės auros repliką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) buvo uždaryta, o jos kolekcija saugiai paslėpta Šveicarijos požemiuose. Kaip tik dėl to Rafaelio šedevras išliko per visą miestą nušlavusį Drezdeno bombardavimą. Smarkiai apgriauta galerija pilnai restauruota tik 1960 metais. „Siksto madona“ išsigelbėjo ir nuo sovietinių kareivių, nors SSRS spauda teigė, kad būtent jie išgelbėjo paveikslą iš užtvindyts šachtos. Iš tikrųjų jis buvo saugomas gerai apsaugotoje ir sandarioje kameroje. Iš tikrųjų jie tenorėjo apkaltinti nacius, kad šie barbariškai elgėsi su meno kūriniais.

1955 metais, kai po Stalino mirties praėjo jau du metai, SSRS nusprendė grąžinti „Siksto madoną“ Vokietijai ir tai nušvietė, kaip geros valios aktą stiprėjančių draugystės ryšių šviesoje. Taip Augusto sukauptos kolekcijos perlas vė sugrįžo į Senųjų Meistrų galeriją.

Paveiksle vaizduojama santūraus jaudulio kupina Marija. Dvasinio tyrumo ir žemiško grožio kupina moteris rimtai ir truputį liūdnai žvelgia tolyn. Ant jos rankų – vaikas, už kurį ji pasiruošusi atiduoti savo gyvenimą. Ji jaučia skausmą dėl savo bejėgiškumo pasipriešinti neišvengiamybei, ji yra susitaikiusi. Madonos veidas – antikinio grožio ir krikščioniškojo dvasinio idealų vienybė ir įsikūnijimas. 

Atrodo, kad prieš žiūrovus ką tik atsivėrė uždanga ir išryškėjo dangiška vaizdas – lengvai debesimis žengianti Marija ant rankų rūpestingai neša kūdikėlį Jėzų. Šis patikliai prigludęs prie motinos. Marija tarsi leidžiasi ant žemės, - Rafaelis labai meistriškai perdavė vos juntamą judesį. Nuslopinusi nerimą didinga madona eina pas žmones.

Tačiau jos šlovė niekaip neakcentuojama – Marija basa, tačiau priklaupęs, palaimingai nusiteikęs Šventasis Sikstas VI sutinka ją kaip valdovę. Jis žvelgia aukštyn – į motinos ir vaiko veidus. Kairioji Siksto ranka, tarsi priimdama Marijos nerimą, priglausta prie krūtinės, o dešinioji rodomuoju pirštu tiesiasi į žiūrovą. Vienuolyno globėjas popiežius Sikstas 258 metais mirė kankinio mirtimi ir buvo paskelbtas Šventuoju. Jis tarsi prašo Marijos, kad ji užtartų visus tuos, kurie jai meldžiasi prie altoriaus. Kairiajame apatiniame kampe yra popiežiaus tiara.

Marijai iš dešinės yra Pjačencos globėja Šv. Barbora. Čia ji pavaizduota, kaip žavi jauna mergina. Barboros poza ir veidas, nuleistas žvilgsnis išreiškia nuolankumą ir palaimą.

Paveikslo gilumoje, antrame plane, auksinėje migloje vos įžvelgiami angelų veidai. Jie sustiprina bendrą pakilią atmosferą. O priekyje, pačioje apačioje, parėmę savo galveles putliomis rankytėmis stovi du angeliukai su sparneliais. Jie svajingai ir mąsliai žvelgia aukštyn. Šie du angelėliai kiek primena mitologinius amūrus, tačiau suteikia visam paveikslui ypatingą šilumą ir žmogiškumą.

Ant madonos rankų esantis kūdikis yra kupinas nevaikiškos rimties, jo žvilgsnis įdėmus ir dėmesingas. Jis žvelgia į mus ir pasaulį su tokia jėga ir ryžtu, lyg matydamas savo likimą ir visos žmonijos likimą. Įspūdį sustiprina vėjo kedenami vaiko plaukai.

Rafaelio genijus tarsi įrašė dangiškąjį kūdikį į magišką kairiąja madonos ranka, krintančiu apdangalu ir dešiniąja Kristaus ranka apribotą ratą.  Grakščios užapvalintos linijos, minkštas piešinys, sodrios spalvos sukuria bendrą saikingumo, pusiausvyros ir harmonijos vientisumą. Šiuo savo kūriniu Rafaelis sukūrė labiausiai išaukštintą ir supoetintą Madonos įvaizdį Renesanso dailėje.

Tai tikras reginys – juk ne veltui pats autorius praskleidė žiūrovams sunkią uždangą. Tai savo didingumu, išmintimi ir grožiu realybę perkeičiantis reginys. Jis išaukština dvasią, pavergia ir taurina mus. Šio reginio troško ir jį gavo geresnio pasaulio savjonėse paskendusi Aukštojo Renesanso Italija. 

Ir jis jaudina mus iki pat šios dienos – kiek daug gražių ir teisingų žodžių apie jį ištarta visame pasaulyje. Jau XIX amžiuje į Drezdeną, prie „Siksto madonos“ driekėsi tikri piligriminiai keliai. Paveikslą aukštino daugybės poetų ir rašytojų lūpos. Rusų rašytojai Tolstojus ir Dostojevskis „Siksto madonos“ reprodukcijas buvo pasikabinę savo kabinetuose. Dostojevskis įžvelgė „Siksto madonoje“ aukščiausius žmogiškojo kilnumo bruožus ir aukščiausią žmogiškojo genijaus apsireiškimą. Jo žmona savo dienoraštyje rašė, kad „Fiodoras Michailovičius tapyboje labiausiai vertino Rafaelio kūrinius, o geriausiu iš jų laikė „Siksto madoną“.

Puškinas rašė, kad „tik vieno paveikslo amžinu žiūrovu būti norėčiau...“ Puškinas buvo ypatingas Rafaelio gerbėjas ir laikė jį giminingos prigimties.

Dailininkas Briulovas rašė: „Kuo daugiau žiūri, tuo labiau junti to grožio tobulumą: kiekvienas bruožas išmąstytas, perpildytas gracija ir apjungtas griežtu stiliumi...“

Išties Siksto madona įkūnija tuos grožio ir gėrio idealus, kurie vos vos alsavo liaudies sąmonėje Rafaelio laikais. Jis išdėstė tuos idealus iki galo, drąsiai praskleisdamas nuo kasdienybės skiriančią uždangą ir parodė juos pasauliui ir visiems tiems, kurie ateis vėlesniais laikais. 

Karlas Maratis taip išreiškė savo nuostabą: „Jei man parodytų Rafaelio paveikslą ir aš nieko apie jį nežinočiau, ir jei man paasakytų, kad tai angelo kūrinys, aš tuo patikėčiau“.

Rusų rašytojas Gercenas Madonos akyse įžvelgė neviltį, bet visgi jose daugiau gailestingumo. Susimąsčiusi ir įžvalgi madona tuo pačiu metu įkūnija ir protrūkis ir stabtelėjimas. Ji ir eina ir sklendžia. Jos žvilgsnis nepagaunamas – žiūri į jus ir tolyn; kažką žino, kažką įžvelgia.

Specialią giesmė Siksto madonai sukūręs didysis Gėtė taip pat buvo Rafaelio gerbėjas, ir savo pagarbą išsakė tokiais žodžiais: „Jis kūrė tai, apie ką kiti tik svajojo“. Richardas Vagneris specialiai vien dėl šio šedevro važiavo į Drezdeną, o Alfredas Retelis (Alfred Rethel) pasakė – „atiduočiau karalystę mainais į malonumą stovėti prieš šį paveikslą“.

Iš kur pas Mozę ragai?

Mikelandželas gyveno katalikiškoje Italijoje, o jo skaitytas Šv. Raštas yra romėniškas graikiškos „Septuagintos“ vertimas „Vulgata“.
Ten rašoma:
Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti. (Iš. 34, 29-30)
Iš ivrito kalbos žodis „qrn“ gali būti išverčiamas keliomis prasmėmis:
1) qeren - ragas
2) qeren - spindulys
3) qaran – švytėjo, spinduliavo
Todėl iš ivrito į europinės kalbas verstame tekste sakoma: „jo veido oda švytėjo“, o Vulgatoje tai buvo išversta kaip „ragai“.
Simboliškai ragą augaluose išreiškia spyglys. Todėl galima manyti, kad Kristaus erškėčių vainikas (uždėtas jam pasityčiojant iš Jo,  vadinusio save Žydų Karaliumi) gali būti suprastas kaip Šviesos karūna. Beje įdomu palyginti karūnos reikšmes įvairiose kalbose: rusiškai – „корона“, lotyniškai – „corona“, angliškai – „crown“, lietuviškai – „karūna“. Visuose šiuos žodžiuose galima atsekti žydiško „qrn“ atitikmenį.

Žadama įgyvendinti Mikelandželo projektą

Šiomis dienomis visi Florencijos gyventojai karštai aptarinėja vieną dalyką. Espresso kavos padavėjai ir Uficių galerijos lankytojai, parduotuvių lankytojai ir studentai diskutuoja Florencijos mero pasiūlymą – ką daryti su garsiuoju San Lorenco bazilikos fasadu? Meras pasiūlė pratęsti kažkada neužbaigtus darbus, tuo labiau, kad fasadas buvo sumanytas paties Mikelandželo. Taigi – ar tęsti prieš penkis šimtmečius paliktą darbą?   

1515 metais popiežius Leonas X nusamdė Mikelandželą, kad šis baltuoju Kararos marmuru dekoruotų vienos iš seniausių Florencijoje bažnyčios fasadą. Bet, kai tapo nepakeliama didžiulių šiaurės Toskanos marmuro gabalų kaina (Mikelandželui reikėjo šimtus tonų!), popiežius pats nutraukė projekto įgyvendinimą. Todėl fasado statyba nebuvo pradėta. Išliko tik keli eskizai bei medinis modelis – tai viskas ką galime žinoti apie 500 metų senumo Mikelandželo projektą.

Tačiau dabar Florencijos meras Matteo Renzi ketina įgyvendinti Mikelandželo planus ir 2015 metais užbaigti bazilikos fasadą. Kaip tik šis pasiūlymas ir įžiebė karštas diskusijas tarp miesto gyventojų ir istorikų. Vieni sako, kad nebaigtas aklinas plytų fasadas turi likti kaip istorijos testamentas. Kiti gi mano, kad galimybė užbaigti šį darbą būtų palanki su menu susijusioms profesijoms, o žymaus  dailininko eksterjeras pagyvintų pačią bažnyčią ir pritrauktų į miestą daugiau turistų.

Florencijos istorikas, Italijos Renesanso tyrinėtojas Waldemar de Boer sako: „Iš vienos pusės jūs tiria nenorite keisti to, kas buvo įprasta per amžius. Iš kitos pusės Florencijos istorijoje buvo įprasta užbaiginėti bažnyčių fasadus kur kas vėliau, nei jos buvo pastatytos. Aš manau, kad daugumos gyventojų nuotaika atspindi ketinimą nieko nekeisti“.

San Lorenco Bazilikos pastatas pradėtas stayti 1419 metais pagal žymaus Renesanso architekoto Filippo Brunelleschi projektą. Jis mirė 1446, palikęs nebaigtą statyti bažnyčią, tame tarpe ir jos fasadą.

1515 metais galingos ir įtakingos Medičių giminės narys, popiežius Leonas X (dar praeitame šimtmetyje prisiėmęs finasinę bazilikos statybos naštą) fasado užbaigimą pavedė Mikelandželui. Jis ruošė projektą ir kaupė medžiagas tris metus, o tada popiežius nutraukė finansavimą dėl sparčiai kylančių kainų – mat Mikelandželas fasado užbaigimui pareikalavo keturis kartus daugiau lėšų, nei kainavo paties pastato statyba. Eskizuose matoma, kad marmuriniame fasade turėjo būti 12 monilitinių septynių merų aukščio kolonų. Patį fasadą turėjo puošti marmurinės ir bronzinės religinės figūros.  

Meras Matteo Renzy

Per tą laiką mirė du Mediči klano nariai, tad popiežius nusprendė už tuos pinigus pastatyti mauzoliejų jo šeimos nariams. Kai buvo nutrauktas Bazilikos fasado statybos finansavimas, 1520 metais popiežius pavedė Mikelandželui pastatyti naują zakristiją. Ko gero tai buvo pati didžiausia neviltis Mikelandželo karjeroje, nes tiek jo, tiek jo užsakovo manymu tai turėjo būti didingiausias kūrinys. Jis pats sakė, kad tai bus pats gražiausias, kada nors Italijoje sukurtas dalykas.  

Menotyrininkai teigia, kad nepaisant to, jog Mikelandželas jau buvo įpratęs prie nuolat besikeičiančių popiežiaus planų, jis tikėjo, jog miestas kada nors sugebės užbaigti fasadą.

Italijoje tai įprasta – štai du didingiausi Florencijos Renesanso pastatų  - Florencijos Katedros ir Santa Kroče bazilikos fasadai buvo užbaigti XIX amžiuje. Ir iki šiol jie yra laikomi renesansiniais pastatais, o žmonės yra laimingi dėl to, kad jie – užbaigti.

O štai Vatikano muziejų direktorius Antonio Paolucci atmeta mero planus: „Pradėti darbus po 500 metų yra per vėlu, nes dabar bus naudojamos kitos konstrukcinės technologijos, kurios nebuvo numatytos tuo metu. Todėl jie turi palikti baziliką ir Mikelandželą ramybėje“.

Miesto meras sako, kad galutinį sprendimą tars vietos gyventojai. „Tai palikime Florencijos gyventojams, kurie galės balsuoti referendume“.

Da Vinčio freska "Paskutinė Vakarienė"

Leonardo da Vinčio gyvenimas Liudoviko il Moro rūmuose paliko tokį didelį pėdsaką Lombardijos Renesanso mene, kad beveik visi XVI amžiaus meno kūriniai buvo kuriami genialaus meistro įtakoje. "Paskutinė vakarienė" pradėta 1496 metais pagal Liudoviko il Moro užsakymą ir yra laikoma Leonardo kūrybos viršūne. Jo lėtumas tapant šią freską yra tapęs legenda. Viename iš laiškų, kuriuos Liudovikas il Moro rašė Markesino Stampai sakoma: "Turime vilties.... kad Leonardo netrukus baigs pradėtą darbą della Gracia valgykloje..." Tuom teigiama, kad laiško rašymo metu "Paskutinė vakarienė" turėjo būti baigta. Ji buvo baigta 1497 metais.
Leonardo gyvenimo aprašymą palikęs Vazaris pasakoja vieną įdomų epizodą, puikiai charakterizuojantį meistro darbo manierą ir kandžią kalbą. Nepatenkintas lėtai atliekamu darbu vienuolyno viršininkas primygtinai reikalavo, kad tas kuo greičiau baigtų savo darbą. "Jam buvo keista matyti visą pusdienį apmąstymuose skendintį Leonardo. Jis norėjo, kad dailininkas neišleistų teptuko iš rankų, panašiai kaip tie, kurie dirba daržuose. Jis neapsiribojo pastabomis ir pasikundė hercogui ir taip jam įgrįso, kad tas buvo priverstas pasikviesti Leonardo ir delikačioje formoje paprašyti imtis darbo, visomis užuominomis duodamas suprasti, kad visa tai daroma viršininko reikalavimu". Leonardo pradėjo pokalbius su hercogu meninėmis temomis ir pastebėjo, kad jau yra netoli pabaigos ir beliko nutapyti du portretus - Kristaus ir Judo. Pastarojo portreto personažo dar nėra radęs ir todėl gali pasinaudoti vienuolyno viršininko galva - juk jis toks įjyrus ir nekuklus. Ši pastaba prajuokino hercogą ir jis pritarė Leonardui, sakydamas, kad šis yra tūkstantį kartų teisus. Nuo tada viršininkas paliko Leonardą ramybėje ir užsiėmė daržo reikalais, kuris netrukus nutapė Judo galvą, įkūnijusią išdavystę ir nežmoniškumą.
Leonardo da Vinčis tapė ją (kartais neprisiliesdamas teptuku ištisą dieną, o kartais ir kelias dienas), naudodamas neįprastą techniką, kuri, deja, buvo nevykusi. Gana greitai visa freska patamsėjo ir tapo tokia, kokią matome dabar. Meistras naudojo ne aliejų, o temperą (kartais maišydamas ją su aliejumi), kuria dengė dviejų sluoksnių gipso paviršių. Jis ir neatlaikė drėgmės. Jau 1568 metais Vazari vietoje freskos matė "tamsią dėmę": po darbu kaupėsi drėgmė, iššaukdama salietros išsiskyrimą ir pelėsį.
1500 metais valgyklą užliejęs vanduo galutinai sugadino sieną. 1652 metais pramuštos durys po Jėzaus figūra. Prie viso to prisidėjo žmogaus padaryta žala: XVI amžiuje - prancūzų samdiniai ir XVIII amžiuje - Napoleono kareiviai. Nors pats imperatorius buvo įsakęs saugoti patalpą, jo generolai neklausė ir pavertė tą vietą į arklides, o dar vėliau - į šieno saugyklą.
Tačiau ir pusiau sužalota "Paskutinė vakarienė" palikdavo neišdildomą įspūdį. XVI amžiuje Milaną užgrobęs Pancūzijos karalius Francas I buvo tiesiog sužavėtas ir užsimanė pergabenti "Paskutinę vakarienę" į Paryžių. Jis siūlė didžiulius pinigus tam, kuris ras būdą nugabenti freską į Prancūziją. Šis projektas neįgyvendintas vien dėl to, kad niekas jo nesiėmė.
1943 metų bombardavimai beveik sunaikino valgyklą, o freska išliko per stebuklą. Vėliau "Paskutinė vakarienė" buvo restauruojama. Restauracijos buvo daromos ir anksčiau, tačiau jos nebuvo sėkmingos; paskutinioji buvo atlikta pasinaudojant šiuolaikiškiausiais metodais ir turėjo vienintelį tikslą - išgelbėti freską nuo visiško išnykimo.
Nepaisant to Leonardo da Vinčio "Paskutinė vakarienė" ir dabar jaudina ir stebina žmones. Šioje freskoje iš naujo sprendžiama perspektyva: visa erdvė traukiasi į gilumą, o iš ten sklinda šviesa, kuri aiškiai krinta ant stalo, suteikdama figūroms apčiuopiamą kūniškumą. Į Jėzaus figūrą nukreiptos visos kompozicinės linijos: apaštalų gestai ir žvilgsniai, kurie savo ruožtu ryškiai charakterizuoja kiekvieno iš jų psichologinę reakciją į Kristaus ištartus žodžius.
Dar niekada ši šventa scena neatrodė tokia artima ir tikroviška. Gal pirmą kartą vienuolius nustebino tai, kaip tikroviškai pavaizduotos visos detalės, indai, drabužių klostės. Tada, kaip ir dabar, daugelis vertino freską pagal jos tikroviškumą. Tačiau tokia galėjo būti tik pirmoji reakcija. Čia nebuvo nieko panašaus į ankstesnius šią sceną vaizduojančius kūrinius. Tradiciškai apaštalai sėdėdavo ratu apie stalą ir tik Judas būdavo atskirtas nuo kitų.
Kai pamirštame kompozicijos grožį, prieš mūsų akis staiga atsiveria tikrovės fragmentas, toks pat įtikinamas ir stulbinantis, kai Mazačio darbuose. Iš kairė į dešinę per visą paveikslą driekiasi stalas su valgiais. Už stalo grupėmis po tris sėdi dvylika apaštalų su Kristumi centre. Apaštalai energingai bendrauja tarpusavyje. Apie ką kalba šis paveikslas?
Rusų menotyrininkas V. Lazarev sako: "Paskutinė vakarienė" - brandžiausias ir labiausiai išbaigtas Leonardo kūrinys. Šiame darbe jis išvengė viso to, kas galėjo užgožti pagrindinį jo pavaizduotą veiksmą... Pagrindinis Leonardo sau iškeltas uždavinys - realus sudėtingiausių psichinių reakcijų atvaizdavimas išgirdus Kristaus žodžius: "Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos". Kiekvienas iš jo mokinių yra traktuojamas individualiai..." Tačiau sunku patikėti, kad "pagrindinis uždavinys" toks seklus - duoti "psichinę" Kristaus mokinių reakciją. O ir kas mums iš to?
Kitas menotyrininkas M. Gukovskij rašo: "Pasmerktas tragiškai žūčiai Kristus yra kupinas ramios išminties ir meilės žmogui, dėl kurio jis pasirengęs iškęsti mirtiną kančią. Jo nuostabi ir paprasta galva išnyra nežemišku pavidalu atviro lango fone, o rankos meiliai ir pasiaukojamai leidžiasi ant stalo. Ir kaip baisus kontrastas - niūrus ir žiaurus Judas... Jo galva pasvirusi atgal, ji panirusi klampioje tamsoje, kuri tragiškai(?) pabrėžia aštrius bruožus, plėšrią, kablio formos nosį ir piktą žvilgsnį iš padilbų. Besąlygiškam ir pasiaukojam tarnavimui tiesai, kurios kankiniu buvo ir pats Leonardas, priešpastatytas šaltas, egoistiškas išskaičiavimas..."
"Rūstumas ir žiaurumas" dar nėra pakankami, kad galėtume apkaltinti žmogų savanaudiškumu. Negalim to daryti ir dėl "plėšrios" nosies ar "pikto" žvilgsnio... Toliau jis sako:
"Skirtinga apaštalų reakcija pabrėžia ir paaiškina visą tragišką prarają tarp Kristaus ir Judos. Jie prisiekia (?) būti ištikimi mokytojui, tačiau nei vienas neras drąsos užstoti jį mirties valandą. Tik vienas išsiskiria iš šios tragiškos grupės - apaštalas Tomas..."
Tai, kad Kristus atėjo išgelbėti žmones, o Judas, atrodo, nelabai pelningai jį pardavė, yra žinoma iš Šventojo Rašto. Leonardas tai iliustruoja? Niekas neužstojo? Petras nukirto ausį vyriausiajam kunigo tarnui, kas buvo beprotiškai drąsu dešimties priešų apsuptyje. "Išsigandusių" apaštalų grupė? Bet žvelgiant į paveikslą matome, kad niekas neišsigando..
Kompoziciškai paveikslas išskiria Kristų centre ir keturias grupes apaštalų - po tris kiekvienoje. Visos perspektyvinės linijos sueina virš Kristaus galvos. Jis yra ir pati aukščiausia figūra - nors ir sėdi, bet yra beveik to paties aukščio, kaip ir stovinčios. Pati žemiausia figūra yra Judas. Jis toje pačioje eilėje kaip ir visi, tačiau pavaizduotas pasisukęs į kairę.
Abi Kristaus plaštakos - ant stalo. Į mus delnu į viršų tiesiasi kairioji ranka, pirštai liečia stalą, bet pats delnas - virš jo: iš jo tarsi rieda Kristaus žodžiai. Tuo pačiu metu šis delnas yra pasirengęs priimti mūsų žodžius. Iš riešo viršun ir į stiklinę liejasi neįtikėtinai plati (pusantro piršto pločio) kraujo srovė. Dešinė plaštaka su plačiai išskėstais, įtemptais ir pusiau sulenktais pirštais energingai juda į mus... po ja nieko nėra.
Nors kraujas liejasi srove, Kristus sėdi nors ir liūdnas, bet ramus. Keista, kad aplinkiniai (išskyrus Jokūbą) nekreipia į tai jokio dėmesio: niekas neskuba perrišti rankos. Vietoje to audringai kažką aptarinėja. Pacituosim evangeliją pagal Matą (26 sk.):
"Pradėjus valgyti, jis tarė: "Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos". Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" Jis atsakė: "Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti". Jo išdavėjas Judas paklausė: "Nejaugi aš, rabi?!" Jis atsakė: "Taip, tu!" Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas". Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: "Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti".
Žodžiai "Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" nelabai atitinka tą audringą nuotaiką, kurią apaštalai išreiškia paveiksle. Valgantys Kristaus laimintą duoną, valgo jo kūną: Mokytojo savybės tampa jų savybėmis. Kai mokiniai geria kraują-vyną, tai jie įsisavina Naujojo Testamento esmę, nes pagal seną tikėjimą kraujas buvo materiali sielos išraiška. Dešinioji Kristaus ranka staigiu judesiu siunčia į priekį Naująjį Testamentą, kurio pamokslus paskelbė kairioji ranka ir jos kraujas. Jis klausia apaštalų, ar šie priima ir gali juos įgyvendinti, nes vienas iš jūsų ne tik nesutinka su manimi, bet ir mane išduos. Apie tai kalba ir Kristaus poza: jo galva ir rankos sudaro platų trikampį, kurio kraštinėmis į kairę ir dešinę rieda atsitrenkiantys į apaštalus ir svaidantys juos į šonus, žodžiai. Vieni pasipiktinę - to negali būti! O kiti pasirengę nubausti išdaviką. Kairysis Mokytojo delnas priima mokinių atsakymą. Tai, ką jis išgirdo ir pamatė, sukėlė jam liūdesį, nes jis pamatė jų silpnumą. Jis nuleidžia galvą, pripažindamas jo iššūkį priėmusio teisumą. Tą atsakymą jam davė Judas.
Kairioji Judo ranka ir petys atkartoja atsilošusį Joną, tačiau su patikimai į stalą atremta dešiniąja ranka sudaro žemą ir pastovų trikampį. Judas yra neaukštas, pakumpęs ir beveik išsigimėliškos kūno sudėties. Juoda plaukų sruoga ir ruda barzda, atviras, galingas kaklas, po kakta paskendusios akys ir kreiva bei ilga nosis - net iki apatinės lūpos. Apatinė Judo lūpa ryžtingai atkišta į priekį, jo barzda aštri, o skruostai - susiraukšlėję. Judo įvaizdis ryškiai kontrastuoja su kilniu Petru, kuris yra į dešinę nuo jo. Tačiau svarbiausia - Judo rankos. Tai jos atsako Mokytojui. Dešinėje rankoje ne maišelis, ir ne trisdešimt sidabrinių - ten svarus maišelis su pinigais. Kairioji Judo ranka tiksliai atkartoja kairiosios pagrindinio personažo rankos gestą: lygiai taip pat guli ant stalo, taip pat įtempti pusiau sulinkę pirštai ir toks pat energingas judesys Kristaus plaštakos link vedančia linija. Jose - Judo atsakymas. Juda sako, kad pinigai - tai valdžia, jėga, garbė ir orumas. Ir gyvenimas. Tik juos turintis turi teisę mokyti žmones. Tavoji auka nieko neišgelbės, žmonės kaip buvo nuodėmingi, taip ir liks, nes nuodėmė - ne bėda. Bėda yra skurdas, neturtas ir priklausomybė. Tu kvieti iškelti dvasines vertybes aukščiau materialių. Norėdamas amžino gyvenimo kvieti dalintis turtu su neturčiais; priimti pagrindines tiesas - mylėti Dievą, mylėti artimą, kaip patį save. Bet kam mums amžinas gyvenimas? Ne, mylėk save ir savo gerbūvį, didink savo turtus! Tik nuosavybė ir pinigai užtikrins tau orų gyvenimą, pasitikėjimą savimi ir aplinkinių pagarbą bei laisvę. Pažiūrėk į žmonės už savo nugaros, į storus jų pilvus, apvalius skruostus ir putlias lūpas, - aš kalbų jų vardu. Pažiūrėk į žmones už vienuolyno sienų ir tu įsitikinsi, kad aš esu teisus. Atkreipk dėmesį į bejėgius savo mokinius, į tą naivių žmonių grupelę. Argi jų kūnuose jėga, o galvose - tiesa?
Kaip dailininkas patvirtina tai, kas pasakyta? Sėdintis Kristus aukščiau visų, perspektyvos linijos sueina virš jo galvos, jis sėdi šviesiame atidarytų durų fone. Už jų - atvira erdvė. Dailininkas pabrėžia ir atskiria aukštus dvasinius principus, tačiau įsitikinęs, kad jie neras palaikymo, jie naivūs, negyvi ir jų laukia tokia pat žūtis, kaip ir artėjanti paties Mokytojo mirtis (Kristaus akys yra horizonto linijos lygyje ir netrukus jis pats ir jo mokymas žus). Judas kalba iš dvasinių žemumų, tačiau ši žemiška žemuma yra jo pusėje.
Savo knygoje "Leonardo pasaulis" Robert Walles rašo: "Iš dviejų problemų, su kuriomis per amžius susidurdavo "Paskutinės vakarienės" autoriai, Judo atskyrimą Leonardas išsprendė paprasčiausiai. Jis patalpino Judą iš tos pačios stalo pusės, kaip ir kitus, tačiau atskyrė jį psichologine vienatve, kuri kur kas labiau gniuždo, nei tiesiog fizinis pašalinimas. Rūstus ir susikaupęs Judas pasitraukė nuo Kristaus. Jame matosi amžina kaltės ir vienatvės žymė".
Judas sėdi kartu su visais kaip apaštalas tarp apaštalų. Kristus vienišas o todėl ir liūdnas, tačiau labiausiai vienišas yra Judas. Iš čia toks pasitikėjimas savimi. Ir jo kaltės nėra , kadangi kalba eina ne apie išdavystę, bet apie žmonių sielų išgelbėjimą. Nes patys žmonės mažiausiai tuom rūpinasi. Ši freska kupina dramatizmo ir nerimo. Kaip anksčiau Džotas, Leonardas grįžo prie Evangelijos teksto ir bandė įsivaizduoti, kaip gi viskas atrodė po to, kai Jėzus ištarė: "Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos". Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" (Mt 26, 21-22).
Šis klausinėjimas ir gestai teikia scenai judesį. Kristus ką tik ištarė lemtingus žodžius. Išgirdę pranašystę, šalia sėdėjusieji atšoko nuo juos apėmusio siaubo. Kai kurie bandė ginti savo meilę ir nekaltumą, kiti svarstė, ką turėjęs galvoje Viešpats, dar kiti žvelgė į jį, tarsi laukdami paaiškinimo. Visų nekantriausias Simonas Petras palinko prie Jono, sėdinčio Kristaus dešinėje. Kažką šnibždėdamas Jonui į ausį nejučiomis pastumia Judą į priekį. Judas nėra atskirtas nuo kitų mokinių, bet tuom ir atskiriamas. Jis vienas negestikuliuoja ir neklausinėja, palinkęs žvelgia įtariai ir lyg piktai, tuom sudarydamas dramatišką priešpriešą Jėzui, kuris sėdi ramus ir susikaupęs pačiame sąmyšio viduryje.
Bet ir šis pasiekimas dar neišsemia tikrosios kūrinio didybės. Be techninių dalykų - kompozicijos, piešinio, mus žavi gili Leonardo įžvalga vaizduojant žmonių elgesį ir reakcijas, ir jo vaizduotės jėga, pateikusi mūsų akims šią sceną. Vienas liudininkas pasakoja, dažnai matydavęs Leonardą, tapantį "Paskutinę vakarienę". Jis užlipdavęs ant pastolių ir kiaurą dieną stovėdavęs sukryžiavęs rankas, kritiškai vertindamas savo atliktą darbą, ir tik po to imdavęs tapyti. Taigi mums jis paliko tų apmąstymų rezultatą ir net apnykusi "Paskutinė vakarienė" yra vienas didžiausių žmogaus genijaus sukurtų darbų.

Išnagrinėkim apaštalų reakcijas, nors po to kas pasakyta tai jau nieko nereiškia

12 11 10 9 8 7 Kristus 1 2 3 4 5 6

1. Durų angoje, šviesiame fone matome Tomą. Dešinioji plaštaka sugniaužta, o rodomasis pirštas rodo į viršų: "Dievas neleis atsitikti tokiam nusikaltimui".
2. Jokūbas su siaubu žvelgia į iš riešo trykštantį Naujojo Testamento kraują. Plačiai išskėstos rankos ir atviri delnai sulaiko Kristaus žodžius ir mėgina atitverti nuo jų stovinčius už nugaros.
3. Pilypas spaudžia pirštus prie krūtinės o veide - malda: "Tikėk man, aš to nepadaryčiau".
4. Abiem rankomis priima Kristaus žodžius ir žvilgsniu klausią pas Simoną: "Argi gali būti tai, ką jis kalba?"
5. Simonas dešiniu delnu priima Kristaus žodžius ir klausia 6-ojo.
6. Abu Mato delnai atsukti į Kristų - tarsi grąžinami atgal jo žodžiai "Tai neįmanoma!"
7. Jonas. Pirštai sugniaužti ir guli ant stalo, išreikšdami kančią ir silpnybę. Jis staigiai pasisuko dešinėn, o akys primerktos. Galva bejėgiškai nusviro ant pečių.
8. Petras. Evangelijoje pagal Joną dar sakoma: "Vienas mokinys, kurį Jėzus labai mylėjo, buvo prisiglaudęs prie krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: "Sužinok, apie kurį jis kalba" (Jn 13, 23-24). Dešinėje rankoje - peilis. Jis pasirengęs nužudyti išdaviką.
9. Judas. Tai pastovi žema jėga, įsitikinimas savo teisumu, ryžtingumas ir energija.
10. Delnai krūtinės aukštyje: "Kas gi išdavikas?" Žvilgsnis krypsta į peilį.
11. Dešinė ranka ant 10-ojo apaštalo peties. Jis sutinka su juo ir priima Kristaus žodžius.
12. Baltramiejus ryžtingai stojas ir yra pasiryžęs veikti.

Dešinioji apaštalų grupė nepriima išdavystės, kairioji - priima tokią tikimybę ir yra kupina pasiryžimo nubausti išdaviką. Iš to, kaip stipriai ir pilnai atidengdamas langą pasviro Jonas - galima spręsti apie Kristaus tiesos šviesą, o lango fone esantis Tomas nepasitiki savimi, jis pasitiki Dievu. Iš to, kad dešinėn pasviro Jokūbas, kaip pasimetė ir ėmė blaškytis kiti mokiniai aiškėja Leonardo mintis, kad apaštalai - tik silpni žmonės ir pasiaukojimo bei išgelbėjimo idėjos, Kristaus Naujojo Testamento tiesos nebus įgyvendintos ir jo auka - beprasmė. Tame yra Kristaus nusiminimo priežastis. Ir tuo pačiu pats dailininkas atiduoda duoklę aukštiems siekiams ir žemiškajam Dievui.

© 2002-2003 С.М.Сандомирский
В. Лазарев. Фреска "Тайная Вечеря" Леонардо да Винчи"
E.H. Gombrich / Meno Istorija / Alma Littera / Vilnius / 1997