2021 m. balandžio 28 d., trečiadienis

Michael Collins

Visa Maiklo Kolinzo giminė pašventė save karo tarnybai. 1916 metais Meksikoje jo senelis tarnavo kartu su generolu Džonu Peršingu (John Pershing) ir savo tarnybą baigė turėdamas generolo laipsnį. Jo dėdė buvo atsakingas už kadrinę JAV armijos sudėtį, kitas dėdė buvo brigados generolas, brolis – pulkininkas, o pusbrolis – majoras. Pagaliau ir jo tėvas Džeimsas Kolinzas taip pat buvo generolas-majoras ir tarnavo JAV misijoje Italijoje. Tačiau pats Maiklas savo knygoje „Carrying the fire“ rašė, kad nepaisant to, kad laikėsi tradicijos ir tarnavo JAV KOP, visada jautė, jog turi kur kas didesnes galimybes įgyvendinti savo pašaukimą. Nuojauta neapgavo – Maiklas Kolinzas pilotavo komandinį „Apollo-11“ modulį, kol abu jo kolegos – Armstrongas ir Oldrinas 24 valandas vaikščiojo Mėnulio paviršiuje.

Maiklas Kolinzas gimė 1930 metų spalio 31 dieną Romoje. Baigė Vašingtono Sent Albans vidurinę mokyklą ir įstojo į Vest Pointo karo akademiją, kurią baigė 1952 metais. Karo tarnybą pradėjo Kalifornijos Džordžo KOP bazės 21-ojoje naikintuvų-bombonešių eskadrilėje, kur skraidė su naikintuvais „Sabre“. Ten jis išmoko skraidinti ir numesti į taikinį atomines bombas. Vėliau buvo perkeltas į KOP Skrydžių bandymų centrą Kalifornijos Edvardso KOP bazėje, ten tarnavo lakūnu-bandytoju, o savo tarnybą karinėse pajėgose baigė turėdamas 5000 valandų skrydžių stažą reaktyviniais naikintuvais.

Kai 1963 metų rudenį NASA paskelbė trečią atranką į astronautų grupę, jos sąraše buvo ir Maiklo pavardė. Ir iš karto jis buvo paskirtas „Džemini-7“ piloto dubleriu.

1966 metų liepos 18 dieną Maiklas kartu su Džonu Jangu (John Young) pakilo į pirmą tris dienas trukusį kosminį skrydį. Tai buvo tikrai rekordinis skrydis – „Džemini-10“ sėkmingai susitiko kosmose ir susijungė su anksčiau paleistu nepilotuojamu zondu „Adžena“. Pasinaudodami jo varikliais astronautai pakeitė skrydžio orbitą ir ten susitiko su kitu nepilotuojamu taikiniu „Adžena“. Maiklas Kolinzas du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir vieno tokio išėjimo metu nuo „Adženos“ demontavo mikrometeoritų detektorių.  Po sėkmingo skrydžio „Džemini-10“ nusileido Atlanto vandenyne, už 529 mylių į rytus nuo Kanaveralo iškyšulio. Tai buvo antrasis „Džemini“ projekto erdvėlaivis, kuris nusileido pirminio gelbėjimo laivo kamerų regėjimo zonoje – nuo lėktuvnešio „Guadalcanal“ jį skyrė tik 2,6 mylios.

Istorinio „Apollo-8“ skrydžio metu Kolinzas dirbo skrydžio valdymo centro kapkomu (capcom – capsule communicator, kapsulės komunikatorius) ir buvo tas žmogus, kuris kalbėdavo su aplink Mėnulį skriejančiais Frenku Bormanu, Džeimsu Lovelu ir Viljamu Andersu. Iš karto po šio skrydžio astronautų biuro vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard) ir Skrydžio operacijų vadovas Dikas Sleitonas (Deke Slayton) pasiūlė Armstrongui, Oldrinui ir Kolinzui „galimybę pasivaikščioti Mėnulyje“. Bet tam reikėjo, kad sėkmingai pavyktų „Apollo-9“ ir „Apollo-10“ skrydžiai. Kolinzas sako, kad jei į pagalbą būtų buvę pasitelkti Las Vegas lažybininkai, jie neabejotinai būtų pasakę, kad „Apollo-11“ skrydžio sėkmė būtų vertinta ne daugiau kaip vienas prie dešimt, o po jų skristi besirengiančiai Čarlzo Konrado įgulai tokia tikimybė padidėtų iki vieno iš keturių.

Kolinzas gana greitai suprato, kad jam nelemta atsidurti Mėnulio modulyje „Erelis“, mat Dikas Sleitonas kietai laikėsi vienos taisyklės – visi komandinių modulių pilotai tuose skrydžiuose, kur bus naudojamas Mėnulio modulis, turi būti skridę erdvėlaivių pilotais. Anot Kolinzo, Sleitonas nenorėjo prileisti prie komandinio bloko valdymo naujokų.

1969 metų liepos 16 dieną NASA „Apollo-11“ su Neilu Armstrongu, Edvinu Oldrinu ir Maiklu Kolinzu išsiuntė į Mėnulį. Po keturių dienų nuleidžiamasis mėnulio modulis „Erelis“ atsijungė nuo komandinio modulio ir lėtai nuplaukė žemyn, link Mėnulio. Nuo pat pradžių Kolinzas paniškai kalbėjo į mikrofoną: „Kalbėkite su manimi, vaikinai“. Dabar jis tapo toliausiai nuo Žemės esančiu vienišu keliautoju... Komandiniame bloke jis rašė: „Dabar esu tikrai vienišas ir absoliučiai atskirtas nuo bet kokios žinomos gyvybės formos“. 

Po to visas pasaulis sulaikęs kvapą tiesioginės TV transliacijos metu stebėjo, kaip kopėtėlėmis į Mėnulį leidžiasi Neilas Armstrongas, išgirdo jo žodžius apie mažą žmogaus žingsnį ir didžiulį žmonijos šuolį. Niekas net negalvojo apie komandinio modulio pilotą Maiklą Kolinzą. Didvyriai buvo tie, kurie išsilaipino Mėnulyje. O juk Kolinzas turėjo realią galimybę grįžti į Žemę vienas... 

Jau vėliau, praėjus daugeliui metų jis papasakojo apie panišką baimę, kuri buvo sukausčiusi jį ten, Mėnulio orbitoje. Labiausiai jis laukė pranešimo apie sėkmingą „Erelio“ startą nuo Mėnulio paviršiaus. Tik šis pranešimas galėjo numaldyti giliausią Kolinzo baimę – būti vieninteliu išsigelbėjusiu įgulos nariu ir grįžti į Žemę su neištrinama žyme. Ištisus dešimtmečius „Apollo-11“ skrydis buvo pristatomas, kaip nepriekaištingai atliktas darbas, kai JAV triumfas, o astronautai vaizduojami, kaip šaltakraujiški vyrukai, be baimės įveikiantys visas kliūtis. Kolinzas parodė, kad buvo ne taip...

Tiesa, tuo metu daug kas nuogąstavo, kad misija gali baigtis nesėkme. Bet tokiu atveju Kolinzas būtų turėjęs atlaikyti milžinišką spaudimą. Todėl suprantama, kad jo baimė buvo pagrįsta ir pati realiausia. Ar patikimas Mėnulio kabinos variklis? Jis niekada nebuvo bandomas Mėnulio sąlygomis, nebuvo jokių garantijų, kad bus kibirkštis. Jei kibirkštis neįsižiebtų, abu astronautai būtų pasmerkti mirčiai. Tačiau netgi jei pavyktų atsiplėšti nuo Mėnulio paviršiaus, reikėjo, kad variklis veiktų 7 minutes. Priešingu atveju jie liktų žemoje orbitoje ir skrietų aplink Mėnulį tol, kol nukristų. Komandinio modulio pilotas neturėjo jokios galimybės nusileisti žemiau – tai būtų grėsę žūtimi visiems „Apollo-11“ astronautams. Išoriškai viskas atrodė ramiai, tačiau net patys skrydžio dalyviai davė ne daugiau kaip 50 procentų sėkmės tikimybę. Taip manė ir vienas iš labiausiai patyrusių Žemės lakūnų Maiklas Kolinzas.

Ne tik astronautai – tam buvo pasirengęs ir Jungtinių Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas. Ant jo stalo gulėjo paruošta kalba tam atvejui, jei „Erelis“ nepakiltų nuo Mėnulio. Bet Maiklas buvo vienas Mėnulio orbitoje. Vėliau jis pasakojo, kad laukdamas žinios apie „Erelio“ startą jis „prakaitavo, kaip nervinga nuotaka“. Jis rašė: „Paskutinius šešis mėnesius mane persekiojo baimė dėl to, kad teks palikti juos Mėnulyje ir keliauti į Žemę vienam. Dabar mane nuo žinios ar tai tiesa, skyrė minutės. Jei jiems nepavyks pakilti arba jie nukris atgal, aš nenusižudysiu, aš turėsiu nedelsdamas grįžti namo ir žinau, kad visą likusį gyvenimą turėsiu šį ženklą“. Iš tikrųjų Maiklas Kolinzas buvo pirmasis žmogus istorijoje patyręs dar niekam nepažintą vienišumo jausmą – apie tai jam po skrydžio rašė legendinis amerikiečių lakūnas Čarlzas Lindbergas.  Kiekvieną kartą kai erdvėlaivis pasislėpdavo nematomoje Mėnulio pusėje, jis tapdavo vienišiausiu žmogumi.

Armstrongas ir Oldrinas parengė Mėnulio kabiną startui, tada Armstrongas paspaudė variklio uždegimo mygtuką ir pakilęs nuo Mėnulio paviršiaus „Erelis“ nuskubėjo prie „Kolumbijos“, kur jų nekantriai laukė Maiklas Kolinzas. Jo baimei neteko įsikūnyti. Visi kartu sėkmingai grįžo į Žemę ir Maiklui nebuvo lemta patirti sunkios kančios.

Tačiau atsitiko kitas dalykas – Kolinzas buvo pamirštas. Dabar daugybė žmonių Žemėje žino Armstrongą ir Oldriną, tai pirmieji žmonės Mėnulyje, Maiklas prisimenamas retai. Lyg būtų buvęs savo kolegų vežikas. Jis pats dėl to nenuogąstauja ir viename interviu pasakė, kad „tai jam buvo garbė“.

Edvinas Oldrinas savo atsiminimuose rašė, jok Maiklas Kolinzas buvo labiausiai treniruotas komandinio modulio pilotas. Vien komandinio modulio simuliatoriuje ji buvo praleidęs 400 valandų ir didžiąją šio laiko dalį – savarankiškai. Astronautas Frenkas Bormanas gyrė Kolinzą dėl „pasiaukojimo“, nes jis niekada nepelnė tokio visuomenės dėmesio, kokį pelnė abu jo kolegos. Nepaisant to jis niekada nesiguodė, netgi privačiuose pokalbiuose.

Viename 2009 metais duotame interviu Kolinzas sakė, kad „aš niekada nesimėgavau dėmesiu. Iš tikrųjų didvyrių netrūksta, jie turi būti garbinami, bet prie jų nepriskiriu astronautų. Mes dirbame labai sunkiai, mes darome savo darbą, kaip įmanoma kruopščiai, bet mes tam ir esame“.

Maiklas Kolinzas parašė keturias knygas: „Carrying the Fire“, „Liftoff“, „Mission to Mars“ ir „Flying to the Moon“. Pastaroji buvo skirta vaikams. Jis buvo pirmasis Nacionalinio aeronautikos ir kosmoso muziejaus direktorius.

Jis puikiai gamino maistą, savo laisvalaikį skyrė žvejybai ir tapybai. Jo paveikslų tematika – peizažai ir laukinė Floridos gamta, taip pat jo paties pilotuotų lėktuvų paveikslai. 

2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Stipri moteris


Jos devizas – „Aš pati“. Nes jei nori, kad būtų normaliai padaryta – nieko neprašyk! Gyvenime visada yra vietos žygdarbiui. Sukurk problemą ir vyriškai ją įveik (svarbiausia – „vyriškai“).

Stiprios moters pasaulis yra kupinas kovų, intrigų ir laimėjimų. Gėrybes reikia iškovoti. Dėl to verta kažką padegti. Artimus žmones reikia apginti, nes jie kvailoki, išsiblaškę ir nenuovokūs. Akivaizdu, kad jie prapuls, vos tik ji nusisuks. Jie užmirš šalikus, neužsiriš batų, paslys ant arbūzo žievės, kurią patys ir numetė.

Stipriai moteriai nepadoru ilsėtis. Ko gi aš kaip kokia durnė sėdžiu ir nieko neveikiu? Ji atslenka iš darbo ir nenuilstamai kuičiasi šeimos labui. Na, o savisaugos jausmo apimta šeimyna krenta ant sofų ir demonstruoja neveiklumą. Kodėl? Apie tai vėliau...

Ji papilkėjusi nuo nuovargio. Bet herojiškai veržiasi kažką plauti ar rausti. Tai pasąmoninis reveransas savoms, kažkada mirtinai nusigalabijusioms moteriškos linijos atstovėms.

Tai toks paplitęs scenarijus! Jis skelbia – tegyvuoja beprasmiškas ir negailestingas darbas! Tai galiojo jos prosenelei, kuri išgyveno karą, nes tada tokia buvo gyvenimo kaina. Jos senelė sovietmečiu realizavo save “sukombinuodama” deficitinių prekių. Tai jos kasė nepabaigiamas lysves kooperatiniuose soduose, sodino bulves ir burokus. Bet net pačiais sunkiausiais laikais bulvės ir burokai kainavo kapeikas. Dabar moteriai ši tradicija įskiepyta su krauju ir kūnu, kurią pažeisti tolygu parodyti nepagarbą savo senelėms ir mamoms. Pats baisiauisias dalykas – mąstymo inercija. Jei taip darė senelė ir mama, ir dar kitos mamos, tai nulipti nuo šio medžio beveik neįmanoma.

Stipri moterisrūpinasi vaikais”. Ne augina, ne auklėjaRŪPINASI. Kodėl reikia rūpintis? Tie vaikai negali pasirūpinti savimi? Jie nukris be jos rūpesčio? Deja, bet stipri moteris galvoja būtent taip.

Jei nori, kad būtų padaryta – niekuo nepasitikėk! Namiškiai nieko negali jau vien dėl to, kad jie – namiškiai. Todėl jiems reikia maksimaliai ir suprantamai paaiškinti. Nes, PRISKALDYS MALKŲ!!! Vaikai pilni jėgų ir tai, kas suagusiam nuobodu, jiems – žaidimas. Jie sau malonumu išplaus indus ir šunį nukirps ir bulves nuskus. Na, kaip mokės. Ir neprastas dalykas yra užmigdyti jų entuziazmą, įkvėpimą ir norą padėti.

Bet mes kalbame apie stiprią moterį. Tokia užduotis kaip tik jai! Jos kritika („iš kur pas tave tokios rankos?“), nepasitikėjimas („pasitrauk, geriau aš pati, tu nemoki“), pasigailėjimas vietoj meilės („kas gi tave į žmonas ims?“) yra nuostabios priemonės įveikti vaikus per rekordiškai trumpą laiką. Po tokio poveikio atžala užmirš valyti dantis ir pamokas darys tik su mama.

- Ir už ką man šita bausmė? – meiliai žvelgdama į neveiklius namiškius atsidūsta stipri moteris.

Su vyru dar paprasčiau. Visų pirma – kandidatas jau pasirinktas atsižvelgiant į paveldėtą scenarijų. Geriausia – buvęs trejetukininkas, toks tipiškas vidutiniokas. Ne Apolonas, bet pageidautina – išgeriantis. Su laiku šis įprotis stiprės, o stipri moteris galės pasiguosti draugėms „Tai mano kryžius!“

Jos aplinkoje stebėtinai daug bejėgiškų ir beviltiškų kvailių. Sipri moteris juos traukia prie savęs. Bet įdomiausia tai, kad šalia jos tokiais pat tampa visiškai normalūs žmonės.

Pavyzdžiui dukros jaunikis – protingas vaikinas. Bet vos tik jaunieji apsikeičia žiedais, jis tampa nevykėliu. Ir tik uošvės pastangomis jis dar užima kažkokią vietą po saule. Ji neapleis jaunos šeimos. Tuo labiau, kai pasaulį išvys anūkai. Juk nepatyrę jaunikliai nugalabys savo vaiką. Juos reikia prižiūrėti.

Kontrolė ir dar kartą - kontrolė! Ausys – stačios, akys – plačios, ranka ant pulso, o rankovėje visada tūzas! Miegoti budriai, arti iki pergalingos pabaigos, lieti devynis prakaitus, kad net žiežirbos lėktų. Ramybė tik sapnuose.

Tiesa – ne visus pavyksta palenkti. Bet verta bandyti dar kartą! Ir jei atsiras jai lygus žmogus, prasidės lenktyniavimas – kuris kurį? Tokios imtynės stiprią moterį daro dar stipresne, didina jos azartą ir kelia savivertę. Jos priešininkas turi du kelius – arba pasiduoda arba traukiasi. Trečio neduota. Stiprios moters neįmanoma perauklėti. Beje, protingieji pasitraukia. Gero kelio, ar ne taip? Kvailys gi, nemato savo laimės. Gyventų šalia stiprios ir nieko nestokotų.

Beje, stipri moteris kažkuo panaši į dievą – ji visais rūpinasi ir myli. Ji žino artimųjų reikmes ir siekius geriau, nei jie. Ji nenuilstanti, jai nereikia poilsio ir meilės. Nes ji pati visais pasirūpins, pamils ir apgaubs neregėtu dėmesiu! Ji puikiai žino, ko jiems iš tikrųjų reikia!

Ką gauna mainais? Kokia vaikams, tėvams, kaimynams, darbui, benamiams šunims ir aplamai - visiems pašvęsto gyvenimo kaina?

Mainais stipri moteris gauna labai keistus dalykus...

Galimybę užmiršti savo gyvenimą. Ji lengvai niekina tas moteris, kurios „rūpinasi savimi“. Kur jos gauna laiką? Na, suprantama, - jos neturi problemų, joms nusispjauti į šeimą, darbą, vaikus. Sėdi ir laižosi kaip katės. Sipri moteris negaiš laiko tokiems niekams. Reikia bėgti. Reikia suspėti. Tada viskas bus – ir poilsis, ir gyvenimas, ir meilė, ir...

O kas tai – „ir“? Stipri moteris iš tiesų pati nežino ko nori. Užklausta atsakys, kad jos laimė – laiku ištekinti draugę, priversti vyrą daryti remontą ir prastumti sūnėną į matematikų konferenciją. Tai, kad tie norai neturi nieko bendro su ja, ji supras ne iš karto Tam reikia laiko, o jo nėra. Reikia veikti. Tiek reikalų! Per anksti nurimti – reikia būti pasiruošus. Nes priešai nesnaudžia...

Užtat galima graužti namiškius ir mėgautis nuoskaudomis: ari, ari ir jokio dėkingumo.. Visiems į viską nusispjauti. Nėra kam tempti šito vežimo, o REIKIA. Vietoj to, kad pasakytų „ačiū“, visi stengiasi pabegti kuo toliau. Kokie nedėkingi! Ji gi žino, kaip padaryti juos laimingais.

Pabaigai – nedidelis testas:

         Ar tavo sūnus pakankamai savarankiškas? Ar jam reikia priminti, kad pavalgytų, persiautų į vasarinius batus ir eitų į mokyklą?

         Tavo dukra – pilka ir nematoma pelytė, na ne pabaisa, bet kažkokia – jokia?

         Tavo draugai ir pažįstami kasdien skambina ir nori pasitarti?

         Tavo vyras – mielas, bet be jokio charakterio, todėl jo kolegos stumdo, kur nori?

         Tavo viršininkas pasitiki tik tavimi, nes nebuvai atostogų jau du metus?

         Tu esi nuolat renkama į tėvų komitetą, moterų rato vadove, tu esi nepamainoma lyderė?

         Jei kas įskaudins senutę, tu būsi pirma ją užstojusi?

Jei atsakei „taip“ – spaudžiu vyrišką tavo ranką!

https://vk.com/baryshni_i_bukovki