Pirmosios vidurinės mokyklos Lietuvoje

Jau XIV—XV amžiuje sutinkame lietuvių studentų, studijuojančių Europos universitetuose. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nei vidurinių, nei aukštųjų mokyklų, mokytasi namie. Jos ėmė kurtis XVI a. — renesanso, humanizmo laikotarpiu. Sparčiai plintant reformacijai ir aštrėjant politinei-religinei kovai tarp jos šalininkų ir priešininkų, mokyklos tampa viena kovos arenų. O reformacijos iškeltas gimtosios kalbos reikalavimas buvo lemtingas posūkis Europos švietimo demokratėjimo linkme.

Neatsitiktinai todėl pirmąją, reikia manyti, vidurinę ar bent platesnio už pradinę mokomojo turinio mokyklą įkūrė 1539 m. Vilniuje vienas iš reformacijos Lietuvoje pradininkų Abraomas Kulvietis. O XVI a. antroje pusėje Vilniuje jau veikė kalvinų ir jėzuitų vidurinės mokyklos. XVII a. jų įsikūrė 8, XVIII a. pirmuose trijuose ketvirčiuose — 4, o XVIII a. pabaigoje, kada švietimui ėmė vadovauti nebe atskiri vienuolynų ordinai ar reformatų sinodai, o pasaulietinė Abiejų tautų (t. y. Lietuvos ir Lenkijos) Edukacinė (švietimo) komisija, vidurinių mokyklų smarkiai padaugėjo, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje.

Vidurinės mokyklos tuomet buvo vadinamos kolegijomis, gimnazijomis, apygardinėmis bei apygardėlinėmis, vaivadinėmis, apskritinėmis (pavietinėmis). XVI—XVIII a. dėstomi dalykai buvo daugiausia humanitariniai, o XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje gamtos ir tiksliesiems mokslams skiriama kone pusė visų pamokų. XIX a. antrajame ketvirtyje vėl buvo pasukta į klasicizmą.

Lyginant vidurinių mokyklų išsidėstymą ir tankumą feodalizmo laikotarpiu su mūsų laikais, jis juokingai retas, bet ano meto sąlygomis anaiptol nebuvo atsilikęs: antai, Prūsija, po padalinimo užėmusi dalį Lenkijos—Lietuvos valstybės, stebėjosi čia radusi tankų vidurinių mokyklų tinklą, tik per retą pradinių. O carinė švietimo ministerija visą XIX a. pirmąją pusę konstatuodavo Vilniaus gubernijoje esant ypač daug vidurinių ir pradinių mokyklų, taip pat ir mokinių. Pvz., 1809 m., kaip pateikia prof. E. Medinskis, Petrapilio mokslo apygardoje buvo 5 apskritinės su 1066 mokiniais ir 3 gimnazijos su 294 mokiniais; Maskvos m. apygardoje — 44 apskr. (2356 mok.), 10 gimn. (447 mok.); Charkovo m. apygardoje — 18 apskr. (1747), 8 gimn. (447 mok.); Kazanės m. apygardoje — 5 apskr. (248 mok.), 5 gimn. .(315 mok.); Vilniaus m. apygardoje — 54 apskr[1].) (7422 mok.), 6 gimn. (1305 mok.).

Kam tarnavo vidurinės mokyklos tuo metu? Mokslo cenzo feodalinė valstybė ilgą laiką nereikalavo. Jis buvo reikalingas pirmiausia dvasininkui, norinčiam pakilti savo hierarchijos laiptais, ypač jei negalėjo pasigirti savo kilme. Tam tikrą išsilavinimo laipsnį turėti — pastudijuoti nors kiek aukštojoje mokykloje — nuo renesanso laikų vis daugiau reikalavo viešoji aukštosios visuomenės nuomonė ir iš pasauliečių bajorų. Tačiau nei teisme, nei seime, nei kitose valstybinėse institucijose nereikėjo būti baigusiam vidurinės ar aukštosios mokyklos. Tik feodalinei santvarkai irstant, plečiasi profesinės inteligentijos (gydytojų, inžinierių, mokytojų) sluoksnis, kuriam reikalingi specialaus išsilavinimo žmonės.

Vidurinės mokyklos Europoje kūrėsi iš pradžių dažniausiai vienuolynuose. Šie buvo drauge ir feodaliniai žemės savininkai, todėl juos matome kaimo vietovėse ar mažuose miesteliuose. Taip buvo ir Lietuvoje. Kražiai, Pašiaušė, Troškūnai, Padubysys (šiandien — Bazilionai), Kolainiai — vis tai labai negausios gyvenvietės. Iš pradžių mokiniai visi sutilpdavo pačiame vienuolyne ir buvo gana izoliuoti nuo vietos gyventojų. Tačiau gausėjant mokinių ir išsiskyrus toms mokykloms, kuriose tesimokė pasauliečiai, o ypač XVIII a. ketvirtame ketvirtyje atsiradus ir visai pasaulietiškoms mokykloms, vadinamoms akademinėmis, mokiniai tiesiog užtvindydavo miestelį ar kaimo vietovę, kur buvo įsikūrusi mokykla.

Gyvendavo jie trobose grupėmis, kurioms vadovavo vyresnieji mokiniai, vadinami naminiais prižiūrėtojais arba direktoriais (iš čia kilo ir daraktoriaus terminas). Maistą paprastai atsiveždavo iš namų ir duodavo buto šeimininkei virti. Vis dėlto neapsieidavo be pirkinių ir kitų patarnavimų vietoje. Todėl vietiniai gyventojai iš dalies gyvendavo iš mokinių. Kai carinė valdžia 1840 m. buvo nutarusi iškelti Kražių gimnaziją j Raseinius, miestelio gyventojai nutarė sudėti reikalingų lėšų griūvantiems mokyklos pastatams atremontuoti, kad tik jos neiškeltų iš Kražių. Prašymą valdžiai jie motyvavo, kad iškėlus mokyklą, nebeturėsią is ko gyventi. Savo ruožtu Raseinių gyventojai buvo pasiryžę apsidėti specialiais mokesčiais ir iš jų apmokėti butus mokytojams bei pačiai gimnazijai patalpas, kad tik miestelis gautų gimnaziją.

Mokykla teikė specifinių bruožų visai tai vietovei ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir gyvenimo stiliumi, papročiais ir t. t. Anksti rytą direktoriai būreliais vesdavo mokinius į bažnyčią, iš jos į mokyklą, pietų pertraukos metu į butus, paskui vėl į mokyklą ir t. t. Antradienių ir ketvirtadienių popiečiais, kai pamokų mokykloje nebūdavo, mokiniai klasėmis ar būreliais eidavo vaikščioti į tolimesnes apylinkes, žaisdavo kartais ir miestelio aikštėse bei pakraščiuose. Neapsieidavo ir be incidentų. Pvz., 1808 m. žiemą dar patamsyje einančius būreliais Dotnuvos mokyklos mokinius j bažnyčią užpuolė netolimo dvaro žmonės, pačiupę vieną mokinį, įsivertė į roges ir buvo benusivežą, tačiau sujudusi mokinių minia puolė vaduoti draugą. Kilusiose muštynėse nugalėjo mokiniai ir, vos nepasmaugtą nelaimingąjį išvadavę, skubiai nusivedė namo. Tai buvo be leidimo išėjęs mokytis baudžiauninkas. Jam teko tučtuojau pasišalinti, o Dotnuvos mokyklai, iškėlus dvarininkui bylą — teisintis ir gintis. Pasitaikydavo, kad mokiniai eidavo vaduoti pagrobtą draugą net iš paties dvaro. Mokyklos paprastai stengdavosi nuslėpti tokius mokinius ir teismuose visaip gintis, aiškiai nepalaikydamos dvarininkų pusės. Šitokie įvykiai praskambėdavo ne tik mokykloje, bet platesnėse apylinkėse.

Vėl kitaip nuteikdavo apylinkę mokyklinės iškilmės: iškilmingi mokslo metų pradžios ar pabaigos aktai, egzaminai, mokyklos ruošiami vaidinimai. Daugelis tų iškilmių vykdavo bažnyčioje, vietos ponybės akivaizdoje buvo sakomos mokinių ir mokytojų prakalbos, giedama, grojama. Ten nei valstiečiai, nei miestelio gyventojai nedalyvavo.

Mokykla turėjo poveikj apylinkės gyvenimui: sklido mokykloje auginami vaismedžių sodinukai, grįždavo iš atostogų mokiniai su knygomis ir žiniomis. Mokinių butuose, be to, gyveno ir mokėsi ne tik mokyklą lankantieji mokiniai, bet ir tie, kurie ruošėsi j ją stoti. Be abejo, didelis barjeras gilesniam mokyklos poveikiui buvo dėstomoji vidurinėse mokyklose kalba: pora amžių visai svetima ir kasdieniniame gyvenime mažai girdima lotynų, o nuo XVIII a. pabaigos — lenkų kalba.

Ilgą laiką nebuvo reikalo varžyti žemesniuosius sluoksnius, stojant į vidurines mokyklas. Priešingai, pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje, trūkstant kandidatų į mediciną, reikėjo jų ieškoti ekonomijų valstiečių tarpe. Pavojus esamai santvarkai atsirado, kai prasimokiusiųjų valstiečių jau buvo tiek, kad jie nebeištirpdavo feodaliniame sluoksnyje, ir nors maža jų dalelė grįždavo atgal į liaudį. Tada ir bajorai, ir carinė valdžia pasirūpino, kad liaudžiai pakaktų pradinės mokyklos ir profesinio turinio žinių. Vidurinė mokykla buvo aiškiai skiriama aukštesnei klasei. Kol dar nebuvo draudimų valstiečiui ar neturtingam miestiečiui stoti į ją, jos luominį charakterį iš dalies rodo mokinių pavardžių rašymas: XIX a. pirmoje pusėje vidurinėse nerasime nė vieno mokinio pavarde, besibaigiančia galūne -aitis, -ūnas, -as; visos jos sulenkintos priesagomis -ovič, ar -evič, arba numetant galūnę -as. Lietuviškos lieka tik tos pavardės, kurių daryba buvo siejama su bajoriška kilme: -aila, -yla ir t. t.. Vadinasi, mokykla iš pat pradžių pasirūpino, kad inteligentai įsilietų į valdantįjį sluoksnį. Tikrosios mokinių pavardės paaiškėja teismų bylose: mokinys Michalkievič pasirodo besąs pabėgęs baudžiauninkas Mykolaitis, Voitkievič — Vaitkeliūnas ir t. t.

Gausėjant besimokančių valstiečių, jie buriasi kurioje nors vienoie vidurinėje mokykloie. Antai. Kražiuose XIX amž. pradžioje mokėsi palyginti nemaža valstiečių. Kiek vėliau jų daugiau atsiranda Ž. Kalvarijoje, Padubysyje, Dotnuvoje. Rytinėje Lietuvos dalyje iš viso vidurinėse mokyklose valstiečių reta. Apie Suvalkiją—Užnemunę stingame žinių, bet antrajame amžiaus ketvirtyje ta pati tendencija labai ryški: 1839 m. Suvalkų gimnazijoje iš 386 mokinių mokėsi 49 valstiečiai; Seinų apskritinėje tais pačiais metais iš 110 mok. — 6 valstiečiai, bet perkėlus 1840 m. apskritinę į Marijampolę, valstiečių gausėja: 1852 m. jų 50 (iš 193), 1854 m. — 75 (iš 178), 1857 m. — 134 (iš 223), o Suvalkų gimnazijoj belieka tik po pora. Po 1831 m. carinei valdžiai planingai mažinant vidurinių ir pradinių mokyklų skaičių Lietuvoje, ypač Kauno gubernijoje, valstiečių mokinių daugiau suplaukia į Šiaulių, Telšių ir iš dalies į Panevėžio vidurines. Toks koncentravimasis valstiečių kilmės mokinių, o XIX a. pradžioje ir mokytojų, negalėjo neturėti tam tikro poveikio jų socialinės ir nacionalinės sąmonės brendimui.

Suprantama, žemesniojo sluoksnio plūdimas į vidurines mokyklas priklausė nuo pradinių mokyklų tinklo tankumo. Tuo atžvilgiu įvairios Lietuvos sritys visą laiką skyrėsi viena nuo kitos. Tikslesnių ir smulkesnių žinių apie pradinį tinklą XVIII a. Lietuvoje trūkstama, todėl tesiremsime XIX a. pirmąja puse. Šio amžiaus pradžioje Vilniaus mokslo apygardoje, kurią sudarė Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės, Podolės, Kijevo, Mogilevo ir Vitebsko gubernijos, pradinių mokyklų skaičiumi pirmavo Vilniaus gubernija (1809 m. iš 409 pradinių visoje apygardoje 139 teko Vilniaus gub.). Savo ruožtu, toje pačioje Vilniaus gub. visą laiką vyrauja žemaičiai, šiaurinės vidurio Lietuvos apskritys ir Suvalkija. Vienos Telšių apskrities mokinių skaičius, pagal amžininko V. Gadono pastebėjimą, sudarė 9% visos apygardos mokinių.

Vakarinių Lietuvos sričių švietimo lygis, o ypač socialinė mokinių sudėtis, stebino ne vieną ano meto ne tik tyrinėtoją, bet taip pat ir carinės valdžios atstovą, keldami net ir tam tikro nerimo. Labai apytikriai skaičiuojama XIX a. pirmajame ketvirtyje, be paplitusių valstiečių tarpe namų mokyklėlių-bakalorijų ir be žydų konfesinių mokyklų, vienas mokinys teko: Telšių apskr. — 58 gyventojams, Šiaulių—70, Raseinių — 82, Kauno—117, Upytės — 132, Ukmergės — 241, Trakų — 263, Ašmenos — 200, Breslaujos — 330, Užnerio — 520 gyventojų.

XIX a. viduryje Vilniaus mokslo apygardoje geriausias santykis buvo Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose: 1 mokinys apytikriai 250 gyv. Tačiau Kauno gubernijoje, paskaičiavus neoficialių „valančinių" mokyklų mokinius, 1854 m. santykis botų maždaug 1:100. Visa nulėmė, atrodo, seniai turėjusi susidaryti čia valstiečių mokymosi tradicija. Antai, 1844 m. iš 3149 mokinių Kauno gub. buvo 1082 valstiečiai, kai Vilniaus gub. iš 2804 mokinių — 307 valstiečiai, Gardino gub. iš 2676 — 290, Minsko gub. iš 2768 — 47. Penkiose Augustavo gub. apskrityse 1857 m. mokėsi 853 valst., iš jų Marijampolės apskr. — 557.

Išskiriant protestantiškas Latviją ir Estiją, šis reiškinys buvo retas visoje carinėje Rusijoje. Tur būt, jį reikia aiškinti gausėjančiais kapitalistiniais elementais tose Lietuvos srityse, kur buvo daugiau laisvų ir nelažinių valstiečių, kaip antai, Telšių, Šiaulių, iš dalies Raseinių apskrityse. Be to, čia turėjo susidaryti žymiai didesnis nei kitur laisvųjų skaičius. Istorinės sąlygos galėjo išugdyti ir išugdė psichologiškai atkaklesnį, didesnių kultūrinių poreikių žmogų. O tatai negalėjo neatsiliepti ir švietimui.

Ir vis dėlto vidurines mokyklos įtaka skverbėsi į mases labai lėtai, nes visa gyvenimo struktūra tam nebuvo palanki. Taikliai apibūdino šią švietimo pusę žemaitis nuo Tryškių, T. Dabševičius, savo įdomiuose atsiminimuose: „Be abejo, mokyklų ir mokyklėlių skaičiaus Žemaičiuose pakako civilizacijai pakelti. Kiekvienas gyventojas tada turėjo pašonėje parapijinę mokyklėlę, o aukštesniąją mokyklą — ne toliau, kaip per dvi ar tris mylias. Mokinio išlaikymas taip nedaug kainavo, kad ne tik šlėktelė iš savo turtelio, ar ekonomas, bet net ir činšininkai ir valstiečiai išsigalėdavo atiduoti vaikus į mokyklą [...]. Daugiau nei pusė žemaičių gyventojų mokėjo skaityti, ir retai ką iš vyrų, o taip pat moterų, pamatydavai bažnyčioje be knygos [...] Kodėl vis dėlto to krašto civilizacija mažai tekilo? Atsakymas labai paprastas: nes mokėti raštą ir būti civilizuotu žmogumi — tai du visai skirtingi dalykai. Iš dalies kliudė mokyklos auklėjimo ir sandaros ydos, vis dėlto daug daugiau politinė krašto padėtis ir privalomi įstatymai. Pusė besimokančio jaunimo buvo valstiečių klasės, kuriai visi visuomeninio gyvenimo keliai buvo uždaryti. Nerasdamas kur kitur laisvai įstoti arba prasisprausdamas tik nepaprastai sunkiai, šis žemaičių jaunimas perpildydavo visų senosios Lenkijos—Lietuvos provincijų vienuolynų naujokynus ir seminarijas, o gimtoji žemė dėl to tuštėjo ir skurdo. Vis dėlto dalis tų išsimokslinusių iš valstiečių ar šlėktų kilusių žmonių grįždavo į gimtąją žemę ar nebenutraukdavo su ja ryšių. Iš pradžių jų buvo nedaug, vėliau vis gausiau. Taip grįžo A. Strazdas, S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas, L. Ivinskis, M. Valančius, J. Pabrėža, K. Aleknavičius, M. Akelaitis ir kiti. Įsijungė ir nedidelė dalis vidutinių bajorų, kaip D. Poška, J. Goštautas ir kt. Neatsitiktinai tokių žmonių iš pradžių buvo gausiausiai Žemaičiuose, kur daugiau raštingos liaudies, kur didesnis lietuviškos knygos ir lietuviškos mokyklos poreikis. Vėliau nacionalinės inteligentijos eilės ėmė pasipildyti iš Suvalkijos ir kitų Lietuvos sričių.

Filolog. m. k and. M. Lukšienė

Mokslas ir gyvenimas 1967/07

---

[1]  Vilniaus apygardos bemaž visos apskritinės mokyklos savo kursu prilygo gimnazijoms, o kitose apygardose jos buvo 2 klasių.

Niekas nežino Sacharos

Laurensas GRINAS

Pietų Afrikos kilmės autorius yra surinkęs įdomios medžiagos apie Juodąjį kontinentą. Keliautojas ir žurnalistas L. Grinas priėjo išvadą, kad europiečiai dar nėra išaiškinę nemaža keistų reiškinių.

 „Žmonės taria, kad žino Sacharą, — šnabždėjo mirdamas iš troškulio prancūzų generolas Laperenas. — Niekas jos nežino. Aš ją perėjau dešimtis kartų, o vienuoliktąjį  ji mane nugalėjo.“

Niekas nežino Sacharos. Štai kodėl apie ją paplito tiek legendų. Tai didžiausioji pasaulio dykuma — daugiau kaip trys milijonai kvadratinių mylių [kiti mokslininkai nurodo ne 5 mln. km², o 7 mln. km²] sauso smėlio okeanas. Antrą valandą vidudienj čia galima iškepti kiaušinį ant smėlio, o antrą valandą nakties — sušaldyti jį. Joje yra karščiausieji pasaulio rajonai, kuriuose žmogus be vandens miršta po devyniolikos valandų.

Pažinojau žmonių, mirusių iš troškulio šioje dykumoje. Tai labai liūdna istorija. Pagalvojus apie ją, mano širdis ir dabar susispaudžia nuo skausmo. Bet nurodysiu tik vieną faktą, kuris mane tebestebina nuo tos dienos, kai sužinojau šios tragedijos detales. Dingo dvylika Pietų Afrikos piliečių. Kai juos surado, vienuolika buvo jau negyvi. Jie mirė labai greitai. Išsigelbėjo tik vienas. Ištisą savaitę jis klaidžiojo dykumoje be vandens. „Likęs gyvas rimtai serga,“ įsiminiau sakinį. Buvo vasaros pradžia. Man atrodė stebuklas, kad vienas vis dėlto išliko gyvas.

Vasarą Sachara — baisiausia pasaulio vieta. Karštis svilina akis. Jei skrendate lėktuvu, bekraštė nuoga dykuma baugina daugiau, negu bet kuris vandenynas. Bet iš viršaus dykuma yra tik trumpas kito pasaulio mirksnis. Lėktuve jūs esate baltų debesų ir mėlyno dangaus valdžioje. Pilkas smėlis apačioje — tiesiog niūrus vaizdas, švystelėjęs už lango. Kai pastebi ten žmones, jie atrodo kitos planetos būtybėmis.

Netgi kai lėktuvas skrenda žemai, visa atrodo netikra. Kaimeliai palei Nilą panašūs į fortus, apsuptus žemės pylimais. Matyti, kaip laivų meistrai dirba senoviškas valtis ir tuoj pat viskas dingsta. Akimirkai pasirodo cukrašvendrių plantacijos ir raudoni žydinčių aguonų lopai. Jie taip pat nerealūs, kaip ir senovės miestai, kapai ir šventyklos, nekropolis ir paminklai. Visą laiką apačioje vingiuojasi žalia juosta, gaubianti didžiosios upės krantus. Tačiau dargi ir Nilas iš dešimties tūkstančių pėdų aukščio [3 km] atrodo menkas upeliūkštis.

Tikrovė prasideda tik žemėje. Karštis ribuliuoja ir akina. Jis tiek įskaudina, kad negali būti netikroviškas. Kaip žmonės gyvena šiame pragare? Išbuvau dykumoje pakankamai ilgai, kad suprasčiau tai.

Visą Šiaurinę Afriką užima didžiausioji pasaulio dykuma Sachara. Skaičiais pažymėtos straipsnyje minimos vietovės: 1 — Tobrukas, 2 — EI Alameina, 3 — Siva. 4 — Dachla, 5 — Kufra, 6 — Timbuktu

Taip, Sachara — baisi dykuma. Bet štai jau du tūkstančiai metų per ją keliauja kupranugarių vilkstinės. Čia nusidriekia seniausi prekybiniai karavanų keliai. Kupranugariai, apkrauti druska, maišais su druska, žingsniuodavo per nepakeliamo karščio žemę! Su šiomis prekėmis, atstojančiomis pinigus, jie ėjo per kopas nuo oazės iki oazės. Druska, dramblių kaulai, vergai. Štai turtai, privertę žmones rizikuoti savo gyvybe dykumoje. Kai pagalvoju apie griaučius daugelio tūkstančių vergų ir nelaimingų eunuchų, priverstų leistis j tokias keliones, nesigailiu, kad tiek daug vergų pirklių žuvo iš troškulio.

Tur būt, tūkstančiai pirklių ir daug tūkstančių karių yra palikę savo kaulus dykumoje. Prieš penketą amžių iki mūsų eros čia žuvo ištisa armija, pasiųsta karaliaus Kambizo į Sivos oazę. Pereito šimtmečio pradžioje iš Timbuktu į Viduržemio jūros pakrantę iškeliavo dviejų tūkstančių kupranugarių ir tiek pat žmonių vilkstinė. Nė vienas žmogus, nė vienas kupranugaris neatvyko į paskyrimo vietą.

Kupranugarių vilkstinė keliauja per smėlynus

Senovėje vilkstines vesdavo aklieji keliavedžiai. Dykumos takai persisunkę kupranugario kvapu. Smėlio audros galėjo užpustyti pėdas, Jaet kvapas likdavo — silpnas, tačiau vis dėlto pakankamas jautriai aklo vadovo nosiai. Kas mylią jis imdavo saują smėlio ir uostydavo ją. Žemėje, kurioje nėra jokių ženklų, neregys buvo naudingesnis už regintįjį.

Keletą amžių iki radijo telegrafo atsiradimo Sacharoje stambiuose prekybos centruose — Timbuktu ir Kanoje, Kaire ir Chartume — pasitaikydavo žmonių, kurie išpranašaudavo vilkstinės atvykimą. Netgi dabar nuošaliose oazėse galima aptikti senius, iš anksto pasakančius, kokią dieną ir valandą tarp palmių pasirodys nauji žmonės, įdomu, ar šie pranašavimai pakankamai dažnai pasiteisina, idant nebūtų priskiriami prie paprastų sutapimų?

Kažkada Sacharos tyrinėtojais ir šeimininkais yra buvę tuaregai. Šie musulmonai senovėje buvo krikščionys, ir iki šiol jų balnus puošia kryžius. Jie kasdavo šulinius ir imdavo mokestį už vandenj. Bet nuo vienuoliktojo amžiaus juos ėmė išstumti arabai. Arabų vilkstinės būdavo milžiniškos. Penkiolikos tūkstančių kupranugarių karavanas pajėgdavo nugabenti į Timbuktu pusantro tūkstančio tonų ryžių, sorų ir karčiųjų kolos riešutų. Grįždavo jis su auksu ir druska. Kasmet iš Kairo speciali dvylikos tūkstančių kupranugarių vilkstinė keliaudavo į kalnakasybos centrą Takedą vario lydinių.

Keturioliktame amžiuje Mansa Muša, Malio mandigonų tautos karalius, vadovavo didingai kavalkadai, kuri iš Vakarų Afrikos per visą Sacharą vyko į Kairą, o paskui į Meką. Valdovas jojo arkliu, o penki šimtai jo vergų nešė aukso lydinius, vertus milijonų svarų. Mansa Musa sėkmingai nukeliavo ten ir atgal, bet daugelis žmonių žuvo pakelyje. Šitaip gimsta legendos apie Sacharos lobius.

Senovinėse „knygose apie lobius" (egiptiečiai astrologai jas mielai parduotų jums) kalbama apie karaliaus Kambizo turtus. Jau minėjau apie jo armiją, pasiųstą į Sivą sunaikinti Jupiterio Amono Šventyklos, ir tragiškai žuvusią iš troškulio. Nepaisant to, Kambizas vis dėlto užkariavo Egiptą. Jis turėjo vario rūdynų ir smaragdo kasyklų, o Sacharoje savo žemėse rasdavo natūralius aukso gabalus, sakoma, sulig moliūgu. Tačiau nepaisant astrologų pagalbos, šie turtai iki šiol nesurasti.

Garsiame arabų rankraštyje „Knygoje apie paslėptus perlus“ nežinomas XV a. autorius smulkiai aprašo keturis šimtus dykumos vietų, kuriose esą paslėpti lobiai. Ir daugiau kaip pusamžį archeologai keikė šio kūrinio autorių. Rankraštis buvo 1907 m. išleistas Kaire prancūziškai. Beveik visos vietos, nurodytos jame, buvo arti įvairių senovės paminklų. Beieškodami lobių, vandalai pridarė pastariesiems nepataisomos žalos.

Labai dažnai lobių ieškotojai pakliūdavo bėdon. 1922 m. trys žmonės — Hameris, Rusekas ir Fokleris — išvyko kažkokiu slaptu tikslu į Libijos dykumą ir buvo pagrobti senusitų genties. Moterys kankino Foklerį ir Hamerį, o paskui nužudė juos. Pusgyvis Rusekas, paženklintas karšta geležim, pabėgo į Dendero oazę.

Kitą nelemtą ekspediciją organizavo vokietis Erichas Baumgartneris, kariavęs hitlerinėje Romelio armijoje. Po antrojo pasaulinio karo jis nuvyko į Egiptą. Ištarnavęs keletą metų garlaivininkystės kompanijoje, sutaupė pinigų, nusipirko detektorių, dinamito ir automašinų. 1952 m. jis iškeliavo maršrutu, kuriuo 1874 m. jau buvo praėjęs jo tėvynainis Rolfsas, nes tikėjo, kad pastarasis aptiko karaliaus Kambizo kasyklas.

Sprendžiant iš darbininkų pasakojimų, Baumgartneris kažką atrado. Tačiau darbininkai nepadėjo jam kasinėti. Jie tarė, kad jis ardo seną šventyklą, saugomą džino arba piktosios dvasios. Tada Baumgartneris pakišo dinamitą. Tačiau užtaisas pasirodė kiek perdidelis. Milžiniška kopa prasmego, palaidodama po savim ir ieškotoją.

Abejotina, ar Sacharoje begalima surasti nors vieną „užmirštą oazę“, turinčią kokią nors vertę, nors paskutinė iš jų buvo aptikta ir pažymėta žemėlapyje tik tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Legendos apie oazes atsiranda įvairiai. Atidūs stebėtojai sekdavo palminių balandžių bei varnų skraidymo kelius ir nuspręsdavo, kad jie atlekia nuo kažkokio nežinomo vandens šaltinio.

Taip vienas žmogus stebėjo, iš kur į jo oazę atskrenda balandžiai ir kompasu nustatė kryptį. Paskui nušovė keletą balandžių ir išskrodė juos. Visų skrandyje rado alyvų. Tada išradingasis žmogus sugavo keletą vietinių balandžių ir ėmė šerti juos alyvomis. Kas valandą jis užmušdavo po vieną balandį ir ištirdavo jo skrandį. Pagaliau jis pastebėjo, kad ką tik užmušto balandžio skrandyje alyvos suvirškintos lygiai tiek, kiek ir alyvos nušautųjų svetimų balandžių skrandžiuose. Šis paukštis skraido 25 mylių per valandą greičiu, o jis nustatė, kad atskridusieji iš dykumos balandžiai buvo suvalgę alyvas prieš devynias valandas. Tada žmogus iškeliavo kompasu pasižymėta kryptimi ir kupranugariu įveikė apie 225 mylių nuotolį. Jis susilaukė pelnyto atlyginimo, atsidūręs iki tol nežinomoje oazėje su alyvmedžiais.

Kufros oazę, j kurią baltasis žmogus pirmą kartą pateko tik 1921 m., atrado pastabus beduinas iš Obejados oazės, esančios gerokai į šiaurę nuo Kufros. Beduinas stebėjo varną, reguliariai išskrendančią į pietus ir po kurio laiko grįžtančią į Obejadą. Vadovaudamasis vien tuo, beduinas narsiai leidosi į kelią ir pagaliau pasiekė finikines palmes bei vandenį. Šitaip buvo atrasta Kufra. Sis atradimas pasirodė labai vertingas, nes oazė teikė maistą ir vandenį pačioje rytinės Sacharos širdyje Ji tapo ne tik vilkstinių prieglobsčiu, bet ir rojaus sodu, kuriame įsikūrė didelė gyvenvietė. Naujoji oazė buvo tikras lobis.

Iki ją atrandant, Kufros rajone žūdavo daug vilkstinių. Kopų viešpatijoje tenka keliauti tarp aukštų smėlio keterų. Jei oazė yra kitoje kopos pusėje, jos neįmanoma aptikti net ir už kelių šimtų jardų [1 jardas = 0,91 m]. Žinojau žmonių, mirusių iš troškulio už šešiasdešimties mylių nuo oazės. Ir visai netoli buvo šulinys. Mylios nuotolyje pro juos praėjo tyrinėtojų partija, tačiau kopos dengė mirštančiuosius žmones.

Legenda apie Zerzurą [„paukščiukų oazę“] yra plačiausiai žinomas pasakojimas apie Libijos oazes. Daug ekspedicijų išvykdavo ieškoti šios vietos. Londono privilegijuoto klubo „Zerzura" nariai [į jį priimdavo tik tuos, kurie buvo dalyvavę paieškose] prie pietų stalo šnekučiuodavo apie šią nesurandamą oazę. Ilgus metus Karališkosios geografijos draugijos žurnalas skelbdavo Zerzuros oazę geografinių pavadinimų sąraše. Ir pagaliau paslaptis buvo atskleista.

Romantiškas „Zerzuros" vardas pirmą kartą minimas arabų rankraštyje prieš 700 m. „Knygoje apie paslėptus perlus“, atnešusioje tiek nelaimių, taip pat ypač viliojančiai aprašoma Zerzura. Pateiksiu tik vieną ištrauką:

„Nuo šio paskutiniojo vadžio (išdžiūvusi upės vaga) prasideda kelias, atvedęs į Zerzuros miestą, prie jo uždarų vartų. Šis miestas baltas, kaip balandis, o ant jo vartų išraižyti paukščiai. Paimkite raktą iš paukščio snapo ir atrakinkite miesto vartus, įeikite ir ten rasite didžiulius turtus, o taip pat karalių ir karalienę, miegančius savo pilyje. Neprieikite prie jų, bet paimkite turtus.“

 Zerzura, apie kurią pereito šimtmečio pradžioje rašė seras Gardineris Vilkinsonas, ne tiek pasakiška. Jis išgirdo apie Juodųjų oazę, pavadintą taip todėl, kad ši į vakarus nuo Nilo oazė buvo užimta juodų žmonių, atėjusių nežinia iš kur. Jie pagrobė keletą vyrų ir nusivedė juos į dykumą. Vilkinsonas, autorius, vertas pasitikėjimo, tarė, kad Juodųjų oazė gali būti Zerzura.

Tais laikais, kai Prancūzijos Ekvatorinėje Afrikoje .prekybiniai karavanai keliaudavo j Egiptą per Kufrą, atkakliai sklido gandai apie arabus, paklydusius dykumoje ir netikėtai patekusius j nuostabią oazę. Joje tarp palmių kilo auksinis minaretas ir saulės spinduliuose blizgėjo ežeras. Bet, matyt, dykuma juos apgavo savo miražais. Atgal šie arabai taip ir negrįžo.

Mūsų amžiaus pradžioje Hardingas Kingas iškeliavo į vakarus nuo Dachlos oazės, kur girdėjo daug pasakojimų apie Zerzurą. Buvo kalbama, kad į Dachlą iš smėlynų vėl atvyko paslaptingieji juodieji žmonės. Kingas sutiko du beduinus, pasakojusius, kad matė nedidelę oazę su palmėmis ir griuvėsiais ten, kur žemėlapyje buvo pažymėta balta dėmė.

Daug metų žmonės galvojo, kad lekiantis smėlis, artėjąs prie Dachlos, yra prarijęs Zerzurą. Kopos gali vėl persikelti tolyn ir atidengti prarastąją oazę, bet kas gi žino, kada tai įvyks? 1932 m. vasarą jaunas tyrinėtojas seras Robertas Kleiton-Ist-Kleitonas su automašinomis ir nedideliu lėktuvu iškeliavo ieškoti Zerzuros. Iš lėktuvo lakūnas pamatė ir nutraukė platų slėnį su akacijomis. Dėl baisaus karščio ir vandens trūkumo buvo per daug rizikinga nutūpti, todėl tolesni tyrinėjimai atidėti iki žiemos. Bet tyrinėtojas kažkuo užsikrėtė dykumoje ir mirė. Tuo reikalas ir baigėsi.

Vis dėlto po kurio laiko du aviacinės ekspedicijos nariai pasiekė šį slėnį, nepažymėtą žemėlapyje. Vienas jų, P. A. Kleitonas, aptiko į rytus nuo jo dar slėnį, o kitas rado vakaruose trečiąjį slėnį. (Tai buvo apie 1952—1954 m.) Kelionėje buvo sutiktas senas arabas, ilgus metus gyvenęs Kufroje ir kaip niekas kitas gerai žinojęs dykumą. Arabas tikino, kad šie slėniai, pastebėti iš lėktuvo ir vėliau tyrinėti, yra Kufros gyventojų žinomi kaip vadi Zerzura. „Slėnyje veisiasi kalnų avinai, lapės, bet ypač daug paukščių. Dėl to slėnis ir pavadintas vadi Zerzura,“ — pasakė senis.

Vienas iš labiausiai prityrusių ir drąsių Libijos tyrinėtojų, „Zerzuros“ klubo prezidentas, majoras R. A. Begnoldas tada nusprendė, kad šie vadžiai [vėliau pažymėti žemėlapyje Gilf Kebiro vardu] ir yra legendarinė Zerzuros oazė. Bet jis pažymėjo, kad oazės vardo kilmė vis dar neaiški, nes ji atsirado arabų rankraščiuose daug amžių iki tol, kai arabai aptiko šią vietą. „Aš vis tebemanau, kad Zerzura — vienas iš daugelio pavadinimų, teikiamų legendariniams miestams, susikuriantiems per ilgus amžius fantazijoje tų žmonių, kuriems paslaptinga didžiausioji Šiaurės Afrikos dykuma buvo neprieinama,“ — užbaigia Begnoldas.

Kas yra skraidęs nedideliame aukštyje viršum Afrikos dykumų, turėjo pastebėti ten daug vėžių. Atrodo, tarytum kai kurios dingsta begalybėje, ir tai daugiausia jaudina. Prieš dvidešimt metų aš pats palikau pėdsakus dykumoje. Ir nors jų neįmanoma atrasti, norisi tarti, kad jie vis dar išsilaikė, šiame sausame rajone pėdsakai išlieka daugiau kaip 100 metų. Karteris Vilsonas, šio šimtmečio pradžios aukštas Egipto valdininkas, aptiko Napoleono armijos gurguolių vėžių, paliktų 1798 m., žygiuojant iš Salchudžio j Kantarą. 1909 m. Rasel-paša rado patrankų ratų pėdsakus; iš tų patrankų buvo šaudoma 1882 m. mūšyje ties Tel-al-Kebira. Per pirmąjį pasaulinį karą kautynėse su senusitais Vakarų dykumoje pirmą kartą buvo panaudotos automašinos — ir iki šiol nuošalesnėse vietose randamos jų siaurų padangų vėžės. Specialistas gali surasti mūsų amžiaus trečiojo dešimtmečio dykumų tyrinėtojų Kemalio ed-Dino vilkikų vikšrų atspaudų ir Omaro Tusuno triašių automašinų vėžių. Beduinas-pėdsekys sugeba parodyti beveik kiekvienos sustojimo vietos, kiekvieno mūšio su smėliu, kiekvienos stovyklos pėdsakus. Aptikęs naują kupranugario pėdsaką jis, be abejo, parodys, kur miegojo žmonės, kur jie atliko rytinę maldą, kur jų kupranugariai ėjo iš lėto, o kur pradėjo bėgti.

Senus automašinos pėdsakus esu matęs ne tik Sacharoje, bet ir Pietvakarių Afrikoje — pajūrio dykumoje Nimbe ir raudonojoje dykumoje Kalacharyje. Bet aš manau, kad šiaurės Afrikos dykumos daug ilgiau išlaiko žmogaus įsibrovimo ženklus.

Keliautojai palieka ir kitokių savo kelionės pėdsakų negyvos dykumos plotuose. Lakūnai mato išilgai daugelio Sacharos kelių saulėje blizgančius butelius. O autokelias į pietus nuo Tanžero tiek nusėtas buteliais, išmestais iš autobuso, kad ten nereikalinga jokių kelio ženklų. Bet visų įdomiausias butelis Sacharoje buvo, mano supratimu, tas, kurį minėtasis Rolfsas paliko akmenų krūvoje į pietus nuo Sivos. 1922 m. tą butelį atrado Kernai ed-Dinas ir perskaitė jame esantį kreipimąsi: „Ar kada nors čia dar žengs žmogaus koja?“

Geologai iki šiol nepajėgia išaiškinti Sacharos smėliu okeano kilmės. Vienu metu buvo manoma, kad senovėje čia būta jūros. Bet paskui ši hipotezė atkrito. Kažkada Sacharoje buvo rojus. Šiandien išnykę miestai tada turėjo vandens, juose virė gyvenimas. Netgi drambliams pakako vandens. Prieš penkis tūkstančius metų Sachara ėmė džiūti, bet ten vis dar išsilaikė atviri žole dengti plotai, krūmokšniai, išsilaikė gvvybė.

Pagaliau upės išseko ir virto balomis. Gyvuliai susitelkė aplink oazes ir jau nebegalėjo jų apleisti. Antilopė ir gazelė, šakalas ir lapė, strutis ir putpelė, antis ir flamingas seniau braidydavo, kur norėjo. O paskui tik paukščiai begalėjo skraidyti viršum bevandenės dykumos.

Oazė iš lėktuvo

Ekspedicijos randa daugybę įrodymų, patvirtinančių, kad Sacharoje kadaise būta vandens. Toli nuo oazių, vietovėse, kur dabar nėra nė vieno žmogaus, mokslininkai ant uolų atrado ir nukopijavo raudonus ir baltus piešinius, vaizduojančius galvijus. Buvo atkasti akmeniniai požemiai ir ištirti griaučiai, ant kurių atrasta karolių iš brangakmeniu ir stručio kiaušinio lukštų. Tyrinėtojai aptiko nugludintus akmens kirvukus, grūstuves ir girnas. Aišku, jog kadaise čia buvo didelės gyvenvietės. Iš girnų galima spręsti, kad ten, kur dabar viešpatauja vien smėlis, senovėje buvo auginami grūdai. Kokie gi žmonės medžiojo Sacharos rojuje? Kas tie nežinomieji uolų piešinių autoriai? Tai taip pat paslaptis. Tačiau yra tariama, kad senovės Sacharoje, dar gerokai iki pasirodant berberams ir arabams, gyveno negroidinė rasė. Taigi ir Sachara turi savo kontrastus. Kadaise čia veisėsi krokodilai.

Oazių šaltiniuose iki šiol randama žuvies, o kalnuose — berberinių avių. Tai vis labai skirtingų klimatinių epochų liekanos. Ir beveik visur — smėlis, nesuvokiamas smėlis, prarijęs senovės rojų. Libijos dykumoje keliautojui nepaprastą įspūdį palieka smėlynai, nes tai visų didžiausieji smėlio plotai pasaulyje, ir smėlis čia guli labai giliai. Norėdamas pasiekti faraono Tutanchamono kapą. Hovardas Karteris buvo priverstas pašalinti ketvirtį milijonų tonų smėlio, bet tai tik lašas smėlėtame Libijos dykumos okeane.

Smėlis gali tapti baisus. Milžiniškos geltonos kopos nusidriekia į tolį lygiagretėmis virtinėmis, ketera už keteros. Jos nutolusios viena nuo kitos .per vieną-dvi mylias, siekia 200 pėdų (60 m) aukščio ir tęsiasi kokia trisdešimt mylių.

Tik senusitai jaučiasi čia kaip namie. Šis religinis beduinų ordinas buvo įkurtas daugiau kaip prieš 100 metų vieno iš pranašo Mahometo įpėdinių. Senusitai iš seno vertėsi vergų prekyba. Sacharoje pirmojo pasaulinio karo metu jie kovojo prieš Anglijos ir Pietų Afrikos kariuomenę, o antrajame pasauliniame kare palaikė Britanijos ekspedicinį korpusą.

Šie rūstūs žmonės nežino, kas yra alkoholis, tabakas ar kava, bet mėgsta arbatą.

Senusitai-dykumos keliavedžiai turi nepaprastą sugebėjimą orientuotis vietoje. Krypties pakeitimas nesutrikdo jų, nes kiekvieno vadovo galvoje yra savarankiškas kompasas. Ir netgi tamsią naktį, atsidūrę nežinomoje vietovėje, senusitai uztikrintai eina reikalinga kryptimi. Niekas nežino Sacharos, bet senusitas-keliavedys beveik niekada joje nepaklys. Gal būt, dėl to jis turi būti dėkingas savo kupranugario instinktui. Pasakojama, kad kupranugaris visada suras kelią atgal į oazę, kurioje kada nors yra ganęsis. Daug kartų vilkstinės būdavo išgelbėtos dėl to. jog kupranugaris lyg nujausdamas perimdavo keliavedžio vaidmenį.

Niekas nežino Sacharos, ir visur aplink oazes smėlyje palaidotos paslaptys, štai Sivos oazė. Jos namai iš žemės ir druskos prilipę vienas per kita prie didžiulės uolos. Sis žmonių skruzdėlynas iškyla viršum šventovės orakulo, prie kurio pasitarti atvykdavo Aleksandras Makedonietis. Netoli Sivos yra kitų senovinių miestų, vis dar laukiančių archeologų. Kažkur prie šios oazės slypi ir dingusiosios senovės smaragdų kasyklos. O Sivos palmių miškeliai jau trisdešimt amžių teikia geriausius pasaulyje finikus.

Tai tikrai nuostabi dykuma.

Mokslas ir gyvenimas 1967/07