2018 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Kai nustojau į seksą žvelgti kaip į seksą

Jie sakydavo: “Seksas yra ir tau”. Aš užversdavau akis ir stebėjausi – kodėl jie stengiasi įgrūsti man tą Stepfordo žmonų- pašluosčių būdą.
Visai nesvarbu, kas tai sakydavo – vyrai ar moterys, krikščioniški autoriai, pasaulietiniai rašytojai, išsilavinę ar neišsilavinę žmonės, vedę ar išsiskyrę.
Kas liečia mane, bet kuris sakantis, kad aš turiu daugiau mylėtis su savo vyru, teigdavo, kad mano poreikiai nesvarbūs, kad mano jausmai nesvarbūs ir visiškai nesvarbu, koks mano vyro santykis ir elgesys su manimi. Kalbant trumpiau, jie man sakė, kad nesvarbi.
Seksas man būdavo tarsi griūtis, auka ir karti piliulė. Net tada, kai mėgavausi fiziškai, jaučiausi tarsi vartojama ir ištuštinama.  
Ir štai aš, atradusi visišką laisvę santuokiniame guolyje, kupina dėkingumo Dievui už tai, kad jis sukūrė mane, kaip seksualią būtybę ir pagaliau supratusią, kad seksas yra ne vien mano vyrui, bet ir man.
Savo straipsnyje "Kaip negalvoti apie seksą", rašiau,
Skirtumas tame, kad suvokiau, jog seksas man yra toks pat svarbus, kaip ir mano vyrui. Praeityje galvojau apie jo domėjimąsi seksu, smalsavau, ko jis norėtų, o aš galėčiau padaryti. Praeityje seksas visiškai nebuvo skirtas man. Net tada, kai pradėjau savo permainų kelią, taisiau savo pačios sekso kokybę ir kiekybę, dariau tai tik tam, kad mano vyras būtų laimingas. Palaipsniui atėjau į tą vietą, kur suvokiau, kad tos permainos yra tam, kad seksas būtų geras ne tik mano vyrui, bet mūsų santuokai.
Pagaliau visa širdimi supratau, kad mano (ir mano vyro) seksualumas yra taip pat ir man!
Aš nukeliavau iš vyro-centriškos sekso perspektyvos į abipusišką santuokos-centriškumo perspektyvą.
Bet kaip? Kaip aš supratau, kad seksas yra ir man?
Mano vyras nuolatos sakydavo, kad seksas yra intymumas. Bet man seksas buvo tik seksas. 
Kol mano vyras kalbėjo apie seksą, aš troškau emocinio intymaus ryšio – kalbėtis, vertinti jausmus, ir būti dėmesingu tiems dalykams, kurie man rūpi. Man tai reiškė intymumą.
Mano auka
Mano sprendimas pagerinti santuokinį seksą buvo mano auka tikintis atkurti santuokinį intymumą. Aš troškau emocinio ryšio ir buvau įsitikinusi, kad pasiaukojimas seksui atneš man viltį patirti taip trokštamą intymumą.
Mano vyras niekada nebuvo tikras, kad “jam pasiseks”, todėl nuolatos mane įkalbinėjo ir prašinėjo tam, kad turėtų lytinius santykius. O aš tvirtai tikėjau, kad vienintelis jo tikslas – seksas, buvau įsitikinusi, kad kai tik jis patenkins savo poreikį, daugiau ir nesistengs ar net neapsimetinės dėl emocinio ryšio su manimi.
Nežinojau, kaip juo pasitikėti ir jaučiausi nemylima. Baiminausi, kad jis nemyli manęs (o kas galėtų mylėti?) ir jaučiasi nemylimas, nes nesitiki sekso.
Tokia buvo mano minčių realybė: kai tik jis gaus reguliarų seksą, nustos daryti tai, kas mano manymu rodytų meilę man.
Kai nusprendžiau nesipriešinti, tikėjau, kad suteikiu jam galimybę mylėti mane. Bet kai supratau, kad turiu paleisti šią viltį, labai nuliūdau.
Šalutinis sekso produktas
Dar prieš tai, kai mano vyras suprato, kad keičiasi lytinis mūsų gyvenimas, mano pastangų dėka mūsų santuoka praturtėjo.  
Dabar išnyko didžiausioji tarpusavio problema – mes abu pajutome fizinius lytinio aktyvumo privalumus ir išsilaisvinome iš sekso temą kaustančios įtampos.
Kitas dalykas įvyko man net to nesuvokiant – dabar daugiau laiko leidome miegamajame, o tai reiškia, kad daugiau laiko buvome drauge.
Mes kalbėdavomės prieš pasimylėdami ir šnibždėjomės po to. Palaipsniui iš santykių pasitraukė įtampa ir man nebereikėjo nerimauti, kada jis vėl prabils apie sekso stoką. Dėl tos priežasties namuose tapo saugiau ir jaukiau.
Praeityje mano vyro dėmesys man susitelkdavo į mano sutikimą pasimylėti ir kaip maniau aš – į mano pojūčius, mano aimanas, mano nuotaikas. Dabar jam nebereikėjo susitelkti vien į didžiausią stresą savo gyvenime, jis ėmė pastebėti ir kitus dalykus.
Jam nebereikėjo baimintis, kad turi nusipelnyti ar užsitarnauti seksą. Todėl dabar jis be baimės dalinosi tokiais dalykais, kurias anksčiau dalintis negalėjo.
Aš vis dar galvojau, kad seksas yra svarbus mano vyrui, tačiau palaipsniui pastebėjau kad ėmiau jaustis arčiau jo, nei anksčiau.
Vieną dieną į galvą atėjo mintis, kad patiriu emocinį intymumą su savo vyru.  
Pala, pala? Ar tai ir yra tas dalykas, kai žmonės man sakydavo – seksas yra ir tau?
Ar gali būti, kad tai, ką aš laikiau auka, buvo man skirtas palaiminimas?
Vienas tikslas, skirtingi keliai
Ir mano vyras ir aš troškome intymumo vienas su kitu. Mes abu ilgėjomės vienybės, troškome būti priimti ir mylimi tokie, kokie esame. Ir tai, ko norėjo jis visiškai nesiskyrė nuo to, ko noriu aš.
Skirtumas buvo tame, kad mes manėme, jog yra vienas kelias
Intymumas buvo bendras mūsų abiejų tikslas. Aš galvojau, kad kelias į intymumą – per emocijas ir pasikalbėjimus. Mano vyras savo kelią matė per lytinį santykį.
Po ilgų apmąstymų, kad turėtume keliauti mano keliu, mano vyro kelias nuvedė ten, kur troško būti mano širdis.
Kai pamačiau, kad emocinis intymumas kilo iš mano pastangų lytiniame gyvenime, ėmiau dar kartą galvoti apie posakį “Seksas yra ir tau taip pat”.
Ira š manau, kad tai buvo teisinga, nes tai tiesiog kitas kelias į taip troštamą intymumą.  
Iš naujo įrėmintas seksas
Aš pergalvojau kai kuriuos dalykus, ir iš naujo juos įrėminau tam, kad galėčiau matyti tai kitaip.
Intymumas nėra kodinis sekso pavadinimas, kaip ir seksas nėra kodinis intymumo pavadinimas. Aš suvokiau, kad seksas nėra ir man taip pat, bet man ir mano vyrui yra svarbus intymumas.
Vietoje to, kad galvočiau kad seksas yra mano poreikių slopinimas vyro poreikių naudai, pamačiau kad atrandu mus abu tenkinantį intymumą. Į seksą nustojau žiūrėti kaip į seksą. Dabar jis mano tapo intymumu.
Nuo šiol seksas jau nebuvo tikslas ar mane varginantis darbas ilgame ir varginančiame “reikia padaryti” sąraše. Vietoje to jis tapo visišku ir taip ilgai trokštu intymumu.
Nuo tada, kai į seksą pradėjau žiūrėti kaip į man ir mano vyrui skirtą intymumą, mano požiūris tik plėtėsi.  
Seksas nėra kuriam nors iš mūsų. Jis yra porai. Lytinis intymumas stiprina santuoką.
Labiau už tai, kiek jis reiškia mano vyrui ir man, aš labiausiai vertinu tai, ką jis reiškia mūsų santuokai. Lytinio santykio vientisumas nurodo į vieningumą Kristuje.
Mano požiūris į seksą nuėjo ilgą kalią nuo minties, kad tai yra auka. Iš naujo permąstydama savo nusistatymą, kad seksas yra seksas, žengiau labai svarbų žingsnį santuokoje.  
Chris Taylor
forgivenwife.com
Vertė Arnoldas Stasiulis

2018 m. rugpjūčio 11 d., šeštadienis

PAKOPOS

Vasilijus KANDINSKIS/ Ištraukos iš knygos

Pirmosios manyje įstrigusios spalvos buvo sodri šviesiai žalia, balta, raudonas karminas, juoda ir geltona ochra. Tie įspūdžiai atsirado trečiaisiais gyvenimo metais. Šias spalvas mačiau įvairiuose daiktuose, mano akyse išlikusiais ne taip ryškiai, kaip pačios spalvos.

Nuo plonų stiebelių pjaudavome žievę spiralėmis. Pirmąja juosta nuimdavome tik viršutinę odelę, antrąja – ir apatinę. Taip gaudavosi trispalviai žirgeliai: ruda juostelė (buvo tvanki - ją nelabai mėgau ir mielai būčiau pakeitęs kita spalva), žalia juostelė (kurią ypač mėgau ir kuri net pavytusi išsaugodavo kerinčias savybes), ir balta juostelė, t.y. labiausiai apnuoginta ir panašus į dramblio kaulą pagaliukas ( šviežias - nepaprastai kvepiantis – norėdavosi lyžtelti, o lyžtelėjus – kartus, - tačiau vystant sausas ir liūdnas, ir tai aptemdydavo šio gėrio džiugesį ).

Pamenu, kad prieš išvažiuojant mano tėvams į Italiją (kur su jais vykau būdamas trejų metų), mano mamos tėvai persikėlė į naują butą. Atsimenu, kad butas buvo visiškai tuščias, jame nebuvo nei baldų nei žmonių.  Vidutinio dydžio kambaryje ant sienos kabojo laikrodis. Stovėjau visiškai vienas prieš jį ir mėgavausi baltu ciferblatu, ir išpiešta ant jo rausvai – raudona rože.

Visa Italija spalvinasi dviem juodais įspūdžiais. Aš, juodoje karietoje važiuoju su mama per tiltą (po juo – lyg geltonai – purvinas vanduo): mane veža į vaikų darželį Florencijoje.  Ir vėl juoda: pakopos į juodą vandenį, o ant jo – baisi juoda ir ilga valtis su juoda dėže viduryje: naktį mes sėdame į gondolą.

Iš esmės šiame paveiksle ( „Senamiestis“, nutapytas Miunchene) aš medžiojau tą laiką, kuris buvo ir bus pačiu nuostabiausiu Maskvos dienos laiku. Saulė jau žemai ir pasiekė tą savo didžiausią jėgą , į kurią veržėsi  visą dieną, kurios visą dieną taip laukė. Ne ilgai trunka šis vaizdas: dar kelios minutės ir saulės šviesa ima raudonuoti nuo įtampos, vis raudonyn, iš pradžių raudonai - šaltais tonais, vėliau vis šilčiau.  Saulė tirpdo visą Maskvą į vieną gabalą, skambantį tarsi tūba, stipria ranka sukrėsdama visą sielą. Ne, ne šita raudona vienybė yra geriausia Maskvos valanda. Ji tik paskutinis, kiekviename tone išvystančios aukščiausią gyvybę, simfonijos akordas, priverčiantis visą Maskvą skambėti tarsi didžiulio orkestro fortissimo. Rožiniai, alyviniai, balti, mėlyni, žydri, raudonai liepsnojantys namai, cerkvės – kiekvienas iš jų kaip atskira giesmė – beprotiškai žalia žolė, žemai gaudžiantys medžiai arba tūkstančiais balsų dainuojantis sniegas, arba nuogos šakelės bei sausuoliai, raudonas, kietas ir nepajudinamas, tylus Kremliaus sienos žiedas, o virš jos viršydamas viską, tarsi pergalingas šūksnis, visą pasaulį užmiršęs aleliuja, baltas, ilgas, grakščiai-rimtas Ivano Didžiojo bruožas. O ant jo ilgo, amžinai besiilginčio dangaus, įtempto ir ištempto kaklo – auksinė kupolo galva, teigianti savimi tarp kitų auksinių, sidabrinių, margų ją apsupusių kupolų – Maskvos Saulę.

Jaunystėje nutapyti šią valandą rodėsi labiausiai neįmanoma ir pačia aukščiausia dailininko laime.
Šie įspūdžiai kartojosi kiekvieną saulėtą dieną. Tai buvo džiaugsmas iki sielos gelmių sukrėtęs mano sielą.

Tuo pačiu metu tai buvo ir kančia, nes menas aplamai ir mano jėgos man rodėsi tokiais be galo silpnais palyginus su gamta. Reikėjo, kad praeitų daug metų, kol jausmų ir minties kelių aš atėjau prie to paprasto įminimo, kad gamtos ir meno tikslai (o todėl ir priemonės) iš esmės, organiškai bei savo pasaulėtvarkoje skirtingi – ir vienodai dideli, tai reiškia ir vienodai stiprūs. Šis įminimas, dabar vedantis mano darbus, toks paprastas ir natūraliai – nuostabus, išvadavo mane nuo nereikalingų veržimosi kančių, užvaldžiusių mane, nepaisant jų nepasiekiamumo. Jis išbraukė tas kančias, ir gamtos bei meno džiaugsmas pakilo manyje į neužtemdomas aukštumas. Nuo to laiko man buvo suteikta galimybė nekliudomai mėgautis šiais abiem pasaulio elementais. Prie pasitenkinimo prisijungė ir dėkingumo jausmas.

Šis įminimas išlaisvino mane ir atvėrė naujus pasaulius. Visa „mirtinga“ sudrėbėjo ir ėmė virpėti. Ne tik apdainuotieji miškai, žvaigždės, mėnulis, gėlės, bet ir peleninėje sustingusi nuorūka, iš gatvės balos žvelgianti kantri ir drovi balta saga, nuolankus žievės gabalėlis, kurį per tankią žolę nežinomiems, bet svarbiems tikslams savo galinguose nasruose tempia skruzdėlė, sieninio kalendoriaus lapelis, į kurį tiesiasi pasitikinti savimi ranka, tam, kad prievarta išplėštų jį iš šiltos liekančių kalendoriuje lapelių kaimynystės – visa tai teikė man savo veidą, savo vidinę esmę, slaptą sielą, kuri dažniau tyli nei kalba. Taip man atgijo kiekvienas taškas ramybėje ir judesyje (-linija) ir atskleidė man savo sielą. Šito užteko, kad „suvokti“ visa esybe, visais jausmais meno galimybę ir buvimą, kuris dabar skirtingai nuo „daiktiškojo“ vadinamas – „abstrakciniu“.

Aš mėgau mokslus ir dabar su dėkingumu galvoju apie tas vidinio pakilimo, o gal būt ir įkvėpimo valandas, kurias tuo metu pergyvenau. Tačiau jos blankdavo nuo pirmo prisilietimo su menu, kuris vienintelis išvesdavo mane už laiko ir erdvės ribų. Niekada moksliniai užsiėmimai neapdovanodavo manęs tokiais pergyvenimais, vidiniais pakilimais, kūrybinėmis akimirkomis.
Tam laikui galima priskirti du įvykius, uždėjusius antspaudus visam mano gyvenimui. Tai buvo: prancūzų impresionistų paroda Maskvoje ir ypač Klodo Mone „Šieno kupeta“ – ir Vagnerio „Lohengrino“ pastatymas Didžiajame teatre.

Prieš tai aš pažinojau tik realistinę tapybą, ir tai beveik vien rusišką. Dar būnant vaiku gilų įspūdį padarė „Nelaukė“, o ankstyvoje jaunystėje keletą kartų ėjau ilgai ir dėmesingai studijuoti Franco Listo ranką Repino portrete, daugybę kartų atmintinai kopijavau Polenovo Kristų, žavėjausi Levitano „Irklu“ ir jo ryškiai tapytu vienuolyno atspindžiu upėje ir t.t.

Ir štai pirmą kartą pamačiau paveikslą. Man rodėsi, kad be katalogo nesuprastum, kad tai – šieno kupeta. Tas neaiškumas man buvo nemalonus: man rodėsi, kad dailininkas neturi teisės tapyti taip neaiškiai. Miglotai jutau, kad šiame paveiksle nėra daikto. Su nuostaba ir sutrikimu pastebėjau, kad šis paveikslas jaudina ir užkariauja, neištrinamai įsirėžia į atmintį ir staiga iškyla prieš akis iki smulkiausių detalių. Aš negalėjau tame susigaudyti ir juo labiau padaryti iš pergyventų įspūdžių tokių paprastų šiandieniniu požiūriu išvadų. Tačiau man tapo visiškai aišku – net nenutuokiama anksčiau ir iki tol nuo manęs slėpta, viršijanti visas mano drąsiausias svajones paletės jėga. Tapyba atskleidė pasakiškas jėgas ir žavesį. Bet giliai pasąmonėje tuo pačiu metu buvo diskredituotas daiktas, kaip būtinas paveikslo elementas. Aplamai manyje susiformavo įspūdis, kad mano Maskvos – pasakos dalelytė visgi jau gyvena ant drobės.

Lohengrinas gi pasirodė visišku mano pasakiškos Maskvos įgyvendinimu. Smuikai, gilūs bosai ir visų pirma pučiamieji instrumentai mano pojūčiuose įkūnijo visą pavakario jėgą, mintimis mačiau visas savo spalvas, jos stovėjo prieš akis. Man piešėsi pasiutusios ir beveik beprotiškos linijos. Nesiryžau pasakyti sau, kad Vagneris muzikaliai nutapė „mano valandą“. Tačiau tapo visiškai aišku, kad menas yra kur kas galingesnis, nei man rodėsi, ir, kad iš kitos pusės tapyba gali išryškinti tokias pačias jėgas, kaip ir muzika. Nesugebėjimas pačiam siekti ir atrasti tas jėgas buvo kankinantis.

Mane pakerėjo Rembrantas.Tamsos ir šviesos padalijimas į dvi dideles dalis, antraeilių tonų ištirpimas šiose dalyse, jų susiliejimas, veikiantis dviem garsais bet kokiu atstumu (ir primenantis man Vagnerio triūbas) atvėrė prieš mane visiškai naujas galimybes, antžmogiškas spalvos jėgas, ir taip pat ypatingai ryškiai – tos jėgos padidėjimą  palyginimo pagalba, tai yra naudojant priešpastatymo principą.  Buvo aišku, kad kiekviena didelė plokštuma pati savaime nėra antgamtiška, kad kiekviena iš jų atskleidžia savo kilmę iš paletės, ir kad ta ta pati plokštuma priešingos jai plokštumos pagalba neabejotinai įgyja tą antgamtišką jėgą ir kad jos kilmė iš paletės iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina. Tačiau neturėjau įpročio naudoti pastebėtus būdus savo darbuose.  Į svetimus paveikslus nesąmoningai žvelgiau taip, kaip dabar žvelgiu į gamtą: jie iššaukdavo manyje pagarbų džiaugsmą , tačiau likdavo svetimi savo individualia verte.  Iš kitos pusės pakankamai sąmoningai suvokiau, kad toks Rembranto būdas suteikia jo paveikslams tą savybę, kurios aš iki šiol niekur nemačiau. Susidarė įspūdis, kad jo paveikslai yra besitęsiantys, o tai galima buvo paaiškinti tuom, kad buvo būtina pakankamai ilgai suvokti vieną dalį, o vėliau ir kitą.  Palaipsniui aš supratau, kad toks dalinimas suteikia tapybai jai lyg ir nepasiekiamą elementą – laiką.

Tuo laiku aš labai daug dirbau, kartais net iki vėlyvos nakties, kol mane užkariaudavo iki fizinio pykinimo pakilęs nuovargis. Tos dienos, kai man nepavykdavo dirbti (kad ir kaip retai tai būdavo), rodėsi prarastos, lengvabūdiškai ir neprotingai iššvaistytos. Kai oras būdavo vos pakenčiamas, aš kasdien tapydavau etiudus senajame Schwabinge, tuomet dar galutinai nesusiliejusiame su miestu. Nusivylimo kompozicinių bandymų ir darbo dirbtuvėje dienomis aš ypač atkakliai tapiau peizažus, kurie jaudino mane kaip priešininkas prieš mūšį, galų gale imantis viršų: mane retai tenkino tie etiudai, netgi dalinai, nors kartais mėgindavau išspausti iš jų sveikas sultis paveikslų formoje. Visgi klaidžiojimas su molbertu rankose ir medžiotojo jausmu širdyje rodėsi mažiau atsakingi , nei mano mėginimai tapyti paveikslus , jau tada kartais sąmoningi, kartais nesąmoningi ieškojimai kompozicijos srityje. Pats žodis kompozicija iššaukdavo manyje vidinę vibraciją. Vėliau nutapyti „Kompoziciją“ tapo mano gyvenimo tikslas. Neaiškiose svajonėse nepagaunamomis nuotrupomis man piešėsi neapibrėžti ir savo drąsa gąsdinantys vaizdai. Kartais sapnuodavau grakščius paveikslus, pabudus paliekančius neaiškius nereikšmingų smulkmenų pėdsakus. Kartą šiltinės apimtas labai ryškai mačiau paveikslą, kuris subyrėjo manyje, kuomet pasveikau. Po kelių metų per kelis laikotarpius nutapiau „Pirklių atvažiavimą“, paskui „Margą gyvenimą“ ir galop po daugelio metų „Kompozicijoje2“ man pavyko išreikšti šio kliedesio esmę, ir tai aš suvokiau visai nesenai. Nuo pat pradžių žodis „Kompozicija“ man skambėjo kaip malda.  Jis pripildydavo sielą palaima.  Ir iki šiol skausmingai jaučiu , kai lengvabūdiškai su juo elgiamasi.

 Tapydamas etiudus suteikdavau sau pilną laisvę, paklusdamas netgi vidinio balso „kaprizams“.  Špachteliu ant drobės tepdavau štrichus ir potepius, mažai galvodamas apie namus ir medžius iš visų jėgų keldamas paskirų spalvų skambesį.  Manyje skambėjo pavakarinės Maskvos valanda, o prieš mano akis dėliojosi galinga ir spalvinga , savo šešėliuose giliai griaudžianti Miuncheno spalvos pasaulio uola. Vėliau, ypač sugrįžus namo, ateidavo gilus nusivylimas. Mano spalvos atrodydavo silpnos, plokščios, visas etiudas – nesėkminga pastanga perteikti gamtos jėgą.  Keista buvo girdėti, kad aš iškreipiu gamtos spalvas, kad tas utriravimas daro mano daiktus nesuprantamais ir kad vienintelis mano išsigelbėjimas būtų išmokti „perlaužti tonus“.

Polinkis į „paslėpta“ ir „užslėpta“ padėjo man nutolti nuo liaudies meno kenksmingosios pusės, kurią pavyko pamatyti natūralioje aplinkoje ir savoje dirvoje mano kelionės į Vologdos guberniją metu. Niekada neišnyks iš atminties didžiulės dviaukštės raižytos trobos su spindinčiu virduliu lange. Tas virdulys čia nebuvo „prabangos“ daiktas, o būtinybė: kai kuriose vietovėse gyventojai maitinos išimtinai arbata (Иван - чай), neskaitant avižinės duonos, nepasiduodančios nei dantims nei skrandžiui – visi gyventojai vaikščiojo išpūstais pilvais. Šiose nepaprastose trobose sutikau tą stebuklą, kuris vėliau tapo vienu iš elementų mano darbuose. Čia aš išmokau į paveikslą žvelgti ne iš šono, o pats suktis paveiksle, jame gyventi.  Ryškiai prisimenu, kaip sustojau ant slenksčio prieš šį netikėtą reginį. Stalas, lentynos ir didžiulė krosnis, spintos, padėklai – viskas buvo ištapyta margais dideliais ornamentais. Ant sienų:  simbolinis galiūnas, kova, spalvomis išreikšta daina. Gražiausias kampelis  apkabinėtas tapytais ir spausdintais vaizdais, o prieš juos – raudonuojanti žibalinė, tarsi pati sau gyvenanti, paslaptingai – šnibždanti, kukli ir išdidi. Kuomet aš įėjau į kambarį, mane apsupo tapyba, ir aš įėjau į ją. Nuo to laiko tas jausmas gyveno manyje nesąmoningai, nors ir pergyvenau jį dar Maskvos šventyklose, o ypač Uspenijos ir Vasilijaus Palaimintojo soboruose. Grįžęs iš šios kelionės ir lankydamas tapybiškas rusiškas cerkves, o vėliau ir bavariškas ir tirolietiškas kapelas ėmiau jį suvokti apibrėžtai. Vidujai, žinoma, šie pergyvenimai spalvinosi visiškai skirtingai viens nuo kito, nes juos iššaukiantys šaltiniai buvo skirtingai nuspalvinti: Cerkvė! Rusiška cerkvė! Kapela! Katalikų kapela!

Aš dažnai nusipiešdavau tuos ornamentus, niekada neištirpdančius savo detalių ir tapytus su tokia jėga, kad pats daiktas juose ištirpdavo. Kaip ir kiti, šie įspūdžiai mano sąmonėn atėjo daug vėliau.
Ko gero būtent tokiu įspūdžių keliu manyje įsikūnijo tolimesni siekiai,  tikslas mene. Keletą metų užtruko priemonių paieškos reikalingos žiūrovo įvesdinimui į paveikslą, taip kad jis suktųsi jame, beatodairiškai jame ištirptų.

Gerokai vėliau, jau Miunchene, savo dirbtuvėje buvau pakerėtas nelauktai atsivėrusio vaizdo. Artėjo sutemos. Grįžinėjau namo iš etiudo, dar įsigilinęs į savo neapsakomai – nuostabų, vidinio degimo prisodrintą paveikslą. Pradžioje nusistebėjau, tačiau dabar sparčiu žingsniu artėjau prie to paslaptingo, savo išoriniu turiniu visiškai nesuprantamo, sudaryto išimtinai iš spalvingų paukščių paveikslo. Buvo rastas raktas mįslei įminti: tai buvo mano paveikslas, atremtas į sieną, ir paverstas šonu. Kitą dieną bandymas iššaukti tą patį įspūdį dienos šviesoje pavyko tik per pusę: nors paveikslas stovėjo taip pat ant šono, tačiau dabar mačiau jame daiktus, trūko jautrios sutemų lesiruotės. Tą dieną man tapo neginčijamai aišku, kad daiktiškumas kenkia mano paveikslams.

Baisus gylis, visaapimanti įvairiausių klausimų atsakomybė stojo prieš mane. Ir visų svarbiausia: kas turi pakeisti atstumtą daiktą? Man buvo aiškus ornamentiškumo pavojus, negalėjau pakęsti apgaulingo mirusių stilizuotų formų gyvenimo. 

Būdamas trylikos ar keturiolikos metų už sutaupytus pinigus nusipirkau sau nedidelę poliruotą dėžutę su aliejiniais dažais. Iki dabar manęs neapleidžia įspūdis, teisingiau pasakius, pergyvenimas, kurį pagimdo iš tūbelės išeinanti spalva. Tereikia tik paspausti pirštais  - ir iškilmingai, skambiai, svajingai, susimąstę ir įsigilinę, labai rimtai ir su nesutramdomu žaismingumu, su palengvėjimo atodūsiu, su santūriu liūdesio skambesiu, su nepaaiškinama jėga ir atkaklumu, su nenumaldomu  santūrumu, su svyruojančiu pusiausvyros nepatikimumu vienas po kito pasirodo tos keistos būtybės, kurias vadina spalvomis – gyvos pačios savyje, savarankiškos, apdovanotos visomis būtinomis savybėmis tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Ir kiekvieną akimirką pasiruošusios paklusti naujiems deriniams, maišytis tarpusavyje ir kurti nesuskaičiuojamą naujų pasaulių  kiekį. Kai kurios iš jų guli čia pat - pavargusios, nusilpusios, sukietėjusios, panašios į mirusias jėgas ir gyvos atsiminimais apie būtas, likimo apribotas galimybes. Tarsi kovoje ar mūšyje iš tūbelių išeina šviežia jėga, pašaukta pakeisti savimi  senas pasitraukusias jėgas. Paletės viduryje – jau dalyvavusių veiksme, įvairiuose įsikūnijimuose klajojusių drobėse, ir toli nuo savo pirmapradžio šaltinio atsidūręs spalvų liekanų pasaulis. Tai – iš nutapytų paveikslų liekanų atsiradęs pasaulis, sukurtas atsitiktinumais ir paslaptingu, dailininkui svetimų jėgų žaidimu. Esu labai dėkingas šiems atsitiktinumams: jie išmokė mane daugelio dalykų, kurių niekada neišgirsi nė iš vieno mokytojo ar meistro lūpų. Ilgas valandas žiūrinėjau  juos su nuostaba ir meile. Kartais man rodėsi, kad nenumaldoma valia iš šių gyvų spalvingų būtybių išplėšiantis spalvas teptukas, gimdė ypatingą muzikinį skambesį. Kartais išgirsdavau besimaišančių spalvų šnabždesį. Tai buvo panašu į tai, ką, ko gero galima buvo pajusti paslaptingoje paslapčių kupino alchemiko laboratorijoje.

Tapyba yra griaudžiantis skirtingų pasaulių susidūrimas, pašauktas kovos būdu ir pačioje pasaulių kovoje sukurti naują pasaulį, kuris vadinamas kūriniu. Techniškai kiekvienas kūrinys gimsta taip pat, kaip atsirado kosmosas – katastrofų keliu, panašiu į chaotišką orkestro kaukimą, galų gale išsiliejančiu į simfoniją, kurios vardas – sferų muzika. Kūrinio sukūrimas yra pasaulio sukūrimas.

Vasilijus Kandinskis Kompozicija 5
Įspūdžiai nuo spalvų paletėje, o taip pat ir nuo tų, kurios dar gyvena tūbelėse, panašios į vidujai galingus, tačiau iš pažiūros kuklius žmones, nelauktai atskleidžiančius iki tol slėptas jėgas,   tapo vidiniais dvasinio gyvenimo įvykiais.  Su laiku šie pergyvenimai  tapo minčių ir idėjų išeities tašku, mano sąmonę pasiekusiu prieš penkiolika metų  Aš užrašinėjau atsitiktinius pergyvenimus ir tik vėliau pastebėjau, kad jie turi tamprų organišką tarpusavio ryšį. Man vis aiškiau matėsi, ir vis stipriau jutau, kad  meno svorio centras yra ne „formalioje“ srityje, bet išimtinai vidiniame siekyje (turinyje), įsakmiai pajungiančiam savo formalumą. Nelengva buvo atsisakyti įprasto požiūrio į stiliaus, epochos, formalios teorijos pirmenybę ir dvasioje pripažinti, kad meno kūrinio kokybė priklauso ne nuo formalios laiko dvasios išraiškos, ne nuo pripažinimo teisingu pagal to laiko mokymą,  ir nepriklausomai nuo vidinių menininko  siekių ir būtent jo pasirinktų jam reikalingų formų.
Man tapo aišku, kad, tarp kitko ir pačią „laiko dvasią“  formaliai  sukuria  būtent ir išimtinai  tie garsūs dailininkai, kurie savo įtaigumu pajungia ne tik amžininkus, turinčius išorinius gabumus ir  ne tokį intensyvų turinį, bet ir vėlesnių amžių menininkai.  Dar vienas žingsnis, pareikalavęs tiek daug laiko, kad man gėda apie tai galvoti – ir aš padariau išvadą, kad visa klausimo apie meną esmė sprendžiama tik ant vidinio būtinumo pagrindo, turinčio savyje kraupią jėgą akimirksniu apversti aukštyn kojomis visus žinomas teorijas ir ribas. Tik paskutiniaisiais metais galutinai išmokau su meile ir džiaugsmu  gėrėtis „priešišku“ mano asmeniniam menui „realistiniu“ menu ir abejingai šaltai  praeiti pro „formaliai tobulus“ kūrinius, lyg ir giminingus man savo dvasia. Tačiau dabar aš žinau, kad „tobulybė“ nėra tai kas matoma, laikina ir kad negali būti  tobulos formos be tobulo turinio: dvasia apsprendžia materiją, o ne atvirkščiai. Nepatyrusi akis greit susižavi ir atšąla, o apgauta dvasia netrukus nusisuka. Mano pasiūlytas matmuo turi vieną silpną pusę – jis yra „neįrodomas“ (ypatingai tiems, kurie neturi ne tik aktyvaus, kūrybiško, bet ir pasyvaus suvokimo, t.y. tiems, kurie pasmerkti pasilikti formos paviršiuje, nesugeba įsigilinti į turinio begalybę). Tačiau Didžioji Istorijos Šluota, nušluojanti išvaizdos šiukšles nuo vidinės dvasios, bus čia paskutinis ir nepaperkamas teisėjas.

Meno vystymasis panašus į nematerialių žinių vystymąsį -nesusidaro iš naujų atradimų, paneigiančių senas tiesas ir skelbiančių jas klaidingomis (kaip tai matomai vyksta moksle). Jo vystymasis susidaro iš netikėtų, panašių į žaibus pliūpsnių, iš panašių į fejerverkų „puokštes“ sprogimų, besiskleidžiančių aukštai danguje ir barstančių apie save įvairiaspalves žvaigždes. Šie akinančios šviesos žybsniai iš tamsos išplėšia naujas perspektyvas, naujas tiesas, kurios, beje, yra ne kas kita kaip tik senų tiesų organiškas vystymasis ir augimas, kurių tos naujos tiesos nenaikina, o tęsia savo būtiną kūrybinį gyvenimą, kas neatskiriamai būdinga kiekvienai tiesai ir išminčiai. Jei išaugo nauja šaka, kamienas neturi tapti nereikalingu: juo sąlygojamas šakos gyvenimas.

Tai yra prigimtinio kamieno išsišakojimas –nuo kurio „viskas prasidėjo“. O šakojimasis, tolimesnis ir sudėtingas augimas, dažnai pasirodantis kaip beviltiškai supainiotas ir žmogaus kelius painiojantis , - ne kas kita kaip būtinos pakopos į galingą vainiką: tos sąlygos ir dalys, kurios ir sudaro žalią medį.
Tame kelyje priėjau išvados, kad nedaiktinė tapyba nėra viso ankstyvesnio meno išbraukimas, tačiau svarbiausia ir pirmiausia – svarbus kamieno padalinimas į dvi pagrindines šakas, be kurių medžio vainiko susidarymas būtų neįmanomas.

Šias aplinkybes daugiau ar mažiau aiškioje formoje įsisavinau jau senai, todėl tvirtinimai, kad aš noriu nuversti senąjį meno pastatą, veikia mane nemaloniai. Savo daiktuose niekada nejaučiau jau egzistuojančių meno formų naikinimo: juose mačiau tik vidujai logišką, išoriškai  ir organiškai neišvengiamą vėlesnį meno augimą.  Buvęs laisvės jausmas palaipsniui vėl pasiekė mano sąmonę, ir taip griuvo šalutiniai, neturintys įtakos meno esmei reikalavimai, kuriuos aš anksčiau kėliau. Jie griuvo vardan vieno vienintelio reikalavimo: dėl vidinio gyvenimo meno kūrinyje. Savo nuostabai pastebėjau, kad šis reikalavimas išaugo ant pagrindo, savo esme panašaus į dorovinį vertinimą.

Daiktiškumo pašalinimas iš tapybos natūraliai kelia aukštus reikalavimus grynai meninės formos vidinio suvokimo savybėms. Iš žiūrovo reikalaujamas ypatingas pasiruošimas šioje srityje, ir tai yra neišvengiama. Taip kuriamos naujos atmosferos sudarymo sąlygos. O joje, savo ruožtu daug, daug vėliau kursis naujas menas, dabar mums pasirodantis neapsakomai žavus ir nenusakomas savo vietomis.

Svetimų kūrinių pergyvenimas plačiją prasme panašus į gamtos suvokimą. Aklas ir kurčias negali būti dailininku. Atvirkščiai su daug džiaugsmingesne širdimi, su tvirtesniu užsidegimu jis dirba savo darbą, matydamas, kad ir kitos galimybės ( o jos begalinės), tikrai (arba daugiau ar mažiau tikrai) naudojamos mene. Kas liečia mane, tai man miela bet kuri, būtinai sudvasinta forma.  Ir nepakenčiama bet kuri dvasiai svetima forma.

Manau, kad ateities filosofija, be daiktų esmės, su ypatingu dėmesiu užsiims jų dvasia. Tada dar labiau sutirštės atmosfera, kuri turi būti reikalinga žmogui tam, kad jis suvoktų daiktų dvasią, ją pergyventų nors ir nesąmoningai, taip pat kaip dabar pergyvena daiktų išorę, kas ir paaiškina pasigėrėjimą daiktiniu menu. Ši atmosfera yra būtina salyga, tam kad žmogus iš pradžių suvoktų materialių daiktų dvasinę esmę, o vėliau – dvasinę esmę atitolusiuose daiktuose. Šios naujos savybės dėka, kuri stovės „Dvasios“ ženkle gims pasigėrėjimas abstrakčiu – absoliučiu menu.

Vertė Arnoldas Stasiulis / 2003 vasaris

Biografiniai faktai:
Vasilijus Kandinskis gimė 1866 metų gruodžio 4 dieną Maskvoje. Šeimos kronikos liudija apie kilmę iš  aristokratiškos mongolų giminės pagal tėvo liniją.
1869 metais kartu su tėvais išvyksta į Italiją (Veneciją, Romą, Florenciją)
1871 metais atvyksta į Odesą.
1874 metais moksi groti pianinu ir violončele
1876 metais priimtas į aukštąją mokyklą. Atostogas praleidžia Kaukaze. Nuo 1879 metų – kiekvieną vasarą – Maskvoje.
1880 nusiperka pirmąją aliejinių dažų dėžutę.
1886 metais grįžta į Maskvą, priimtas į Teisės studijas Maskvos Universitete
1889 metais kūrybinė kelionė į Vologdos apskritį. Kelionė į Paryžių (dalyvauja pasaulinėje parodoje)
1892 metais laiko egzaminus ir veda giminaitę Ania Čemiakiną. Antra kelionė į Paryžių.
1893 metais skaito paskaitas Maskvos Universiteto Teisės fakultete
1895 metais atranda Mone tapybą prancūzų impresionistų parodoje Maskvoje.
1896 metais atisako pasiūlymo dirbti Dorpato Universitete (Estija) Pasiryžta būti tapytoju..Iš Maskvos persikelia į Miuncheną.
1897 metais lanko Anto Azbe mokyklą. Susipažįsta su Javlenskiu ir Marianne Werefkin
1900 metais įstoja į Miuncheno akademiją kartu su Paul Klee. Pirmieji paveikslai
1901 metais įkuriama dailininkų grupė „Phalanx“. Tapybos darbų paroda.
1902 metais „Phalanx“ grupės prezidentas. Atidaro trumpai veikusią „Phalanx“ tapybos mokyklą.
1905 metais keliauja į Odesą ir Rapalo (1905 gruodis – 1906 balandis)
1907 metais vasara Šveicarijoje, ruduo ir žiema – Berlyne.
1908 metais grįžta į Miuncheną (šešeriems metams). Mokosi Pietų Tirolyje.
1910 sutinka Franką Marką.Kelionė į Rusiją. Rusų žurnalo „APOLLO“ korespondentas Miunchene. Pirmoji abstrakti akvarelė.
1911 metais išsiskiria su Ania Čemiakina. Susirašinėjimas su Delaunay. Su Franc Marc įkuria „Mėlynojo raitelio“ grupę. Gruodžio mėnesį įvyksta pirmoji „Mėlynojo raitelio“ grupės paroda Tanhoizerio galerijoje Miunchene.
1912 metais Miunchene atsidaro antroji „Mėlynojo raitelio“grupės paroda.
Miunchene išleidžiamas „Mėlynojo raitelio“ metinis almanachas. Spalio mėnesį Berlyno miestiečių galerijoje atsidaro pirmoji didelė paroda.
Paroda Šveicarijoje, kelionė į Maskvą. Komunistų manifeste „Antausis publikos skoniui“  be jokio sutikimo paskelbtos keturios Kandinskio poemos.
1913 metais spaudoje sukyla įnirtingi ginčai tarp Kandinskio šalininkų ir priešininkų. Berlyne paskelbiamos „apžvalgos“, o Miunchene – „garsai“, kuriose paskelbiami 53 juodai-balti ir spalvoti medžio raižiniai.
Dalyvauja pirmajame Vokiečių rudens salone Berlyno miestiečių galerijoje, ir garsiojoje Armory Show galerijoje Niujorke.
1914 metais paskutinė „Mėlynojo raitelio“ paroda Berlyno miestiečių galerijoje. Priverstas aplikti Vokietiją dėl karo. Gyvena Šveicarijoje, paskui per Ciurichą, Brindizį ir Balkanus parvažiuoja į Odesą ir Maskvą.
1915 metais nuo 1915 gruodžio iki 1916 kovo gyvena Stokholme, vėliau grįžta į Maskvą, kur patiria revoliuciją. Maskvoje lieka iki 1921 metų. Čia jis netapė (K.Malevičius paskelbė komunistų Suprematizmo manifestą)
1916 metais parodos Stokholme, Ciuriche. Oslo, Berlyne.
1917 metais vasario mėnesį veda Niną von Andreewsky.
1918 metais – kino ir meno Departamento prie Liaudies švietimo Komisariato narys. Profesorius. Darė eskizus arbatos gėrimo indams Porceliano manufaktūrai Petrograde. „Apžvalgos“ išverstos į rusų kalbą (vertime ir naujoje publikacijoje yra daug pakeitimų). Paroda Storm galerijoje Berlyne. Nuo 1917 lapkričio iki 1919 liepos  nieko netapė.
1919 metais su bendraminčiais įkuria Vaizdinės kultūros muziejų Maskvoje. Tiesiogiai dalyvauja 22 provincijos muziejų veikloje. Parodos Maskvoje ir Petrograde. Steigia BAUHAUS Veimare.
1920 metais – Maskvos Universiteto profesorius. Oficiali Kandinskio paroda Maskvoje. Paroda Niujorke.
1921 metais – steigiamojo Meno mokslų akademijos komiteto narys, vėlesnis vice-prezidentas. Pagrindinių tapybos elementų paskaitos. Gruodžio mėnesį išvyksta į Berlyną.
1922 metais Veimaro Statybos namų BAUHAUS profesorius. (vėliau – vadovo pavaduotojas dirbtuvėje ir tapybai.) Dalyvauja didžiulėje Rusų parodoje Berlyne. Berlyne publikuoja „Mažus pasaulius“ (12 grafikos lakštų – medžio raižiniai, raižiniai, litografijos.
1924 metais Kandinskis, Clover, Feininger ir Jawlensky įsteigia grupę „žydras ketvertas“.
1925 metais BAUHAUS ir Kandinskis persikelia į Dessau. Produktyvusis laikotarpis : nuo šiol kiekvienais metais tapoma daug paveikslų.
1926 metais 60 gimtadienis. Daugybė apdovanojimų. Miunchene publikuojamas teorinis darbas „Taškas ir linija plokštumoje“
1927 metais kelionės į Austriją ir Šveicariją. Daugelis parodų Vokietijoje ir užsienyje.
1929 metais Belgijoje susitinka Ensor, o Dessau – Marceil Duchamp.
Pirmoji paroda Paryžiuje (Zako galerijoje).
1930 metais parodos Paryžiuje (gallery de France, Cercle Carré ). Vasaros atostogos Ravenoje prie Adrijos.
1931 metais kelionė į Artimuosius Rytus. Berlyne rengiama tarptautinė architektūros ekspozicija. Publikuojamas darbas “Žvilgsnis į abstraktųjį meną”
1932 BAUHAUS persikelia į Berlyną. Kelionė į Jugoslaviją.
1933 metais kovo mėnesį BAUHAUS likviduojamas. Kandinskis važiuoja į Paryžių.
1934 metais Susipažįsta siu Pit Mondrian, Chuan Miro, Brent, Max Ernst.
1935 metų vasarą praleidžia Cote d`Azur.
1937 metais keliauja į Šveicariją pas Paul Klee. Nacinal socialistai aiškina Kandisnkio meną, kaip išsigimųsį. Pagrobti arba parduoti 57 darbai iš Vokiečių muziejų. Kandinskis dalyvauja tarptautinėje parodoje Paryžiuje.
1939 metais gauna Prancūzijos pilietybę
1940 metais du mėnesius praleidžia Pirėnuose, po to grįžta į Paryžių
Miršta Paul Klee

1944 metais kovo mėnesį suserga, dirba iki birželio. Miršta gruodžio 13 dieną.


2018 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Ledi Hamilton

Kartą ji prisipažino: „Sutikčiau mirti po dviejų valandų, jei vieną iš jų būčiau Nelsono žmona“. 


George Romney - Lady Hamilton
Ji buvo avantiūristė ir kurtizanė, bet tapo garbinga Anglijos ledi ir Europos rūmų pažiba. Jai buvo rašomos eilės, o karalienės galėjo pavydėti žinomų dailininkų tapytų portretų kiekio. Jos portretą tapė didysis anglų dailininkas Reinoldsas ir madinga to meto portretistė Viže Lebren.

Vėjavaikiškos gražuolės gyvenimą gaubė legendos ir gandai, ir galiausiai jos žavesys privertė kapituliuoti legendinį jūrų vilką,

1763 metų balandžio 28 dieną Češyro grafystės Česterio lūšnynuose gimusi ir skurdžiai augusi neraštingo kalvio dukra Ema Laion (Emy Lyon), negalėjo net svajoti apie tai, kuo taps. Bet jau tada, skarmalais apsirėdžiusi mergina laikėsi, kaip tikra ledi. Jos įgimtas grožis ir protas bei neabejotinis aktorinis talentas nutiesė kelią į aukštuomenę. Tačiau šis kelias buvo tikrai sunkus ir dažnai – nešvarus.

1765 metų gegužės 12 ji buvo pakrikštyta Great Nistone bažnyčioje. Netrukus mirė tėvas ir jos motina išvežė Emą pas savo tėvus Anglijos ir Velso pasienyje. Mergaitė augo kaime ir dažnai žingsniuodavo paskui anglis nešiojantį asiliuką. Vėliau kartu su mama persikėlė į Londoną, dirbo pigiose Londono smuklėse, buvo samdoma tarnaitė ir neretai pelnydavosi atsitiktiniais uždarbiais.
Ema anksti patyrė moteriško žavesio galią ir už tai paaukojo savo mergystę. Tai buvo gana banalus pasiaukojimas. Amerikos kolonijų nepriklausomybės karo pradžioje jos pusbrolį prievarta paėmė į armiją ir pasiuntė matrosu į laivą. Ji paskubėjo užtarti jaunuolį ir atsidūrė laivo kapitono, būsimojo admirolo Džono Peino apartamentuose. Kapitonas negalėjo atsakyti tokiai žaviai būtybei ir įvykdė jos prašymą. Jaunuolis buvo paleistas, tačiau Emai buvo iškelta sąlyga – ji turi tapti kapitono meiluže. Nugalėjo giminystės jausmas ir Ema sutiko. Bet Peinas net nemanė kaip nors prisirišti. Jis paskubomis atsisveikino su Ema vos tik gavęs įsakymą kelti bures. Meilės svajos ištirpo... 17-metė mergina grįžo pas mamą ir pagimdė dukrą ir pavadino tokiu pat vardu – Ema. Po daugiau nei dviejų metų atidavė ją garbingai porai iš Mančesterio. Nuo to laiko savo dukrą matė vos kelis kartus. Ji pernelyg stokojo motiniško instinkto.

Po gimdymo išgražėjusi Ema gana greitai atsigavo nuo rūpesčių ir vėl iškeliavo į Londoną. Bet dabar niekas nekreipė į ją dėmesio, tad netrukus ji buvo priversta uždarbiauti savo kūnu. Bet čia vėl padėjo laimingas atsitiktinumas.

„Sveikatos Šventyklos“ deivė

Ją pastebėjo aukštuomenės plevėsa ir avantiūristas Džeimsas Grehemas (James Graham). Įgudusi „empiriko ir šoumeno“ akis akimirksniu komerciškai įvertino Emos grožį ir pakvietė ją tarnauti keistoje įstaigoje, kuri vadinosi „Sveikatos Šventovė“. Grehemas savotiškai mylėjo Emą ir gana sėkmingai rūpinosi jos išsilavinimu, ketindamas panaudoti ją kaip savo gydomųjų praktikų triumfo pavyzdį. Sveikatos ištroškusių „parapijiečių“ akivaizdoje atlikdavo deivės Gebos-Vestinos vaidmenį. Vyriškoji auditorijos dalis sulaikiusi kvapą žiūrėdavo, kaip jaunoji „deivė“ nusimeta beveik visus rūbelius ir priiminėja purvo vonias.

Grehemas buvo tikrai talentingas šarlatanas. Mūsų dienomis jis neabejotinai pelnytų „netradicinio gydymo ir žiniuonio“ vardą. Jis užtvindė Londoną reklaminiais lapeliais, kuriuose žavingoji Ema kvietė naudotis naujausiais gydymo metodais, kad įgytų tokią pat kaip jos jaunystę ir grožį.
Manoma, kad kaip tik tuo metu jai ėmė rašyti pradedantis dailininkas Džonas Romnis (George Romney). Jo drobėse galima atsekti visą Emos gyvenimą – nuo vos pridengtos „sveikatos deivės“ iki elegantiškos anglų diplomatų žmonos. Ema pradėjo uždarbiauti pozuodama Dailės Akademijoje (jos užtarėjai teigia, kad Ema niekada nepozavo nuoga) ir dar vienoje įstaigoje, kur rinkdavosi tuometinė bohema – aktoriai, muzikantai, dailininkai.

Pirmoji prabanga ir puikybė

Nežinoma, kiek laiko truko Emos Laijon tarnyba šarlatanui Džeimsui Grehemui. Tačiau kai tik atsisveikino su juo, patyrė dar viena lemties šuolį, kuris atvedė į senovišką pilį. Ji suartėjo su jaunu baronetu, gražuoliu ir gundytoju Hariu Fezerstounu (Harry Featherstonhaugh). Jis gana lakoniškai paaiškino merginai, kad yra apimtas meilės aistros. Ema išklausė, sužinojo apie Sasekso grafystėje esančią Ap-Park pilį ir...sutiko. Na, o jei vadinti daiktus savais vardais – tapo šio plevėsos išlaikytine ir meiluže. Tai buvo ir tebėra tipiškas jaunų deivių kelias.

Prasidėjo naujas ir niekuo neribojamas gyvenimas. Dabar joje prabudo puikybė – Ema paniekinamai elgėsi su gausiu tarnų būriu. Vienas po kito sekė pobūviai ir priėmimai, pasijodinėjimai su žirgais ir šunų medžioklės. Sakoma (nors tai nėra įrodyta), kad kad kartą ji nuogutėlė šoko Fezerstouno draugams, atvirai ir neretai net rizikingai su jais koketuodavo.

Rodės, kad pilies šeimininko turtai niekada nesibaigs. Bet taip nebūna ir netrukus teko nutraukti lengvabūdišką gyvenimą. Be to baronetui pabodo jauna kurtizanė, tuo labiau, kad per kelias savaites ji ženkliai ištuštino jo iždą ir atvedė prie bankroto ribos. Jei ir buvo kokios nors Emos pastangos ištekėti už Hario, jos jau buvo bergždžios.

Kai ji pasakė jam esanti nėščia, šis suabejojo, kad kūdikis – jo. Ema atsidūrė mažame pigaus Londono kvartalo bute, kurį jai išnuomavo Haris. Jis neatsakė nei į vieną iš daugybės laiškų ir dabar Emai vėl grėsė skurdas ir gatvės gyvenimas. O netrukus mirė ką tik gimęs kūdikis.

Gelbėtojas Čarlzas Grevilas

Laimei ji prisiminė vieną iš Hario draugų – žinomos Varvikų giminės dvarininką, Čarlzą Grevilą (Charles Francis Greville). Jis visada buvo rodė dėmesį Emai. Pirmąja tikra jos meile tapęs Grevilas buvo aistringas paveikslų kolekcionierius ir palaikė draugiškus santykius žinomais to meto tapytojais. Ji ėmėsi globoti buvusią savo bičiulio meilužę. Norėdama galutinai nutraukti ryšius su praeitimi ji net pakeitė savo vardą ir pavardę ir tapo Emili Hart.
Dabar jau praeityje liko audringi lėbavimai pas Fezerstouną. Ema nugrimzdo į savo meilę ir mokėsi būti „tikra ledi“ – šalino tarmišką kalbą, mokėsi prideramai priimti Grevilo svečius, lankė muzikos ir dainavimo pamokas.  Per tą laiką ji įgijo išsilavinimą, išmoko kelias užsienio kalbas, mokėjo groti, dainuoti, piešti, įsisavino rafinuotas Londono aukštuomenės manieras.
Jie išgyveno beveik keturis metus, bet Emili taip ir netapo teisėta žmona. Ar jis ją mylėjo? Gali būti, bet tik tiek, kiek leido sausai racionali jo paties natūra ir niekada neturėjo minties pavadinti ją savo žmona. O vėliau atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Neturėdamas pakankamų lėšų pragyvenimui jis nusprendė vesti turtingą įpėdinę. Ir kai tik tokia pasirodė jo horizonte, visu aštrumu iškilo klausimas: kur dėti Emą? Išmesti į gatvę?

Parduota? 

Visgi Grevilas rado visiškai neįprastą sprendimą kaip išlikti džentelmenu. Kai į Londoną iš Neapolio grįždavo Čarlzo dėdė, jis su malonumu leisdavo laiką Emos draugijoje. Seras Viljamas Hamiltonas (William Hamilton) turėjo subtilų skonį, todėl iš karto įvertino jaunos moters grožį bei protą. Ar jis nustebo iš sūnėno gavęs laišką, kuriame be skrupulų buvo siūloma nebereikalinga meilužė? Istorija tai nutyli, nors reikia pastebėti, kad pakankamai ciniškas seras Viljamas neblogai žinojo žmogiškas silpnybes. 

„Jūsų amžiuje tvarkinga ir paslaugi moteris – ne paskutinės vertės dalykas“ – tokiais žodžiais sūnėnas gundė savo dėdulę. Ir pagunda pradėjo veikti: „Gali būti tikras, kad padarysiu viską, kad paguosčiau Emą dėl jos netekties, bet numatau, kad man dažnai teks sausinti ašaras nuo gražaus veidelio“.  1786 metų pavasarį Ema atvyko į Neapolį. Grehemas tikino, kad tik pasisvečiuoti...

Seras Viljamas Hamiltonas

Iš tikrųjų ji sunkiai pergyveno išdavystę. Tačiau šią būseną padėjo įveikti Emos išdidumas ir įžeista savimeilė. Viename iš paskutinių laiškų ji rašė Grehemui: „Aš niekada netapsiu sero Viljamo meiluže. Ir jei tu mane taip įžeidi, perspėju, - padarysiu viską, kad priversčiau jį mane vesti“. Tai buvo ne šiaip sau grasinimas. O ir ar galėjo seras Viljamas pasipriešinti tokiam žavesiui? Tuo metu jis buvo Anglijos pasiuntiniu Neapolio karalystėje. Visas Neapolis – nuo paties karaliaus Ferdinando iki paskutinio gatvės elgetos žavėjosi žydriaake Ema. Iš tikro jos veido bruožai buvo tikrai dieviški, todėl išvydę ją Iskja salos valstiečiai puolė ant kelių, manydami, kad regi Mergelę Mariją. O kitą kartą jos akivaizdoje pradėjo raudoti kunigas. Jo supratimu toks grožis įmanomas tik Dievo apreiškimo valia. Anglų portretistas Džonas Romnis laikė ją  gražiausia visų laikų moterimi ir nutapė daugiau nei penkiasdešimt Emos portretų.

Išsvajota santuoka 

Sklinda gandas, kad seras Viljamas gražią moterį gavo mainais už apmokėtas Grevilo skolas. Ar tai tiesa, ne taip jau ir svarbu. Bet būtent senstančio aristokrato dėka Emili galėjo įgyvendinti seną svajonę ir per kelis metus iš meilužės tapto teisėta žmona. Kalbama, kad čia neapsieita be Neapolio rūmų įtakos - jie negalėjo priimti Anglijos pasiuntinio meilužės.

Lordas Viljamas Hamiltonas buvo subtilus meno (ypač antikinio) vertintojas. Į Emą nuo pat pradžių jis žvelgė, kaip į nuostabų kūrinį ir ketino jį ištobulinti. Jis nusamdė dainavimo, muzikos, užsienio kalbų mokytojus, o pats diegė jai aukštuomenės manieras. Jai suteikti prabangūs apartamentai su vaizdu į Neapolio įlanką ir keletas tarnaičių. Bet netrukus jis įžvelgė ir kitas Emos savybes: lankstų protą, valią, įgimtą taktą. Daug faktų liudija apie nepaprastą gerumą. Jų tarpe ir tai, kad ji iki pat mirties rėmė pinigais savo senelę, ir, nesivaržydama, visur su savimi vežiojosi savo beraštę mamą. Beje, vėliau misis Kadogan išmoko rašyti, visuomet išlaikė orią laikyseną ir prvertė pelnyti Hamiltono ir Nelsono pagarbą.

Atvira, impulsyvi ir geraširdė Ema lengvai pelnydavo aplinkinių meilę. Lordas Hamiltonas nusprendė: „Po nedidelio pašlifavimo ši moteris gali tapti diplomato žmona“

Viljamo Hamiltono Neapolio Palaco Sessa rezidencija
1791 metų rugsėjo 6 dieną Londono Šv. Marijos bažnyčioje atsitiko tai, ko Emili laukė ilgus metus. Šventikas iškilmingai paskelbė ją sero Viljamo Hamiltono žmona. Jam buvo šešiasdešimt vieni, jai – dvidešimt šešeri, bet tai nieko nereiškė! Ema nuoširdžiai pamilo pagyvenusį džentelmeną, o jis buvo nepaprastai švelnus ir kilnus. Ji tapo pilnateise Neapolio Palaco Sessa šeimininke.

Tačiau naujo gyvenimo pradžia buvo aptemdyta –karalienė atsisakė priimti pasiuntinio žmoną. Dabar jau nebuvo galima tiesiog taip grįžti į Neapolį, nes tenykštis dvaras galėjo pasekti Anglijos pavyzdžiu. Bet ledi Hamilton rado išeitį. Į Neapolį sutuoktiniai grįžo per Paryžių, kur dar nebuvo žinoma apie ką tik „iškeptos“ ledi fiasko. Prancūzijos sostinėje seras Viljamas be ypatingo vargo išsirūpino audienciją savo žmonai pas Neapolio karalienės seserį Mariją Antuanetę. Dabar buvo galima „užkariauti“ ir Neapolį. Ledi Hamilton atsivėrė visi salonai. Ji puikiai dainavo ir kartą net gavo pasiūlymą dainuoti operoje. Išgirdęs tai seras Viljamas atšovė: „Atleiskite, bet aš ketinu angažuoti šią damą visam gyvenimui!“ Ji buvo ne tik Neapolietiškos visuomenės pažiba, bet ir veikli savo vyro padėjėja diplomatinėje tarnyboje.

Ledi Hamilton labai greitai susidraugavo su karaliene Marija-Karolina ir atskleidė Londonui ne vieną europinės politikos paslaptį. Ledi Hamilton nuopelnams priskiriamas ir pranešimas apie Ispanijos pasiruošimą karui su Anglija.

Šios draugystės priežasties verta paieškoti ne tik Emos žavesyje, bet ir politiniuose žaidimuose. Europa baimingai žvilgčiojo į Prancūziją, kur tuo metu riaumojo kruvina revoliucija ir buvo rengiami pergalingi kariuomenės žygiai. Neapolis yra labai pažeidžiamas iš jūros pusės. Todėl čia ypatingai vertino anglų pagalbą, todėl buvo verta draugauti su anglų pasiuntinio žmona. Marija-Karolina siaubingai bijojo prancūzų respublikonų teroro, o Ema Hamilton nuoširdžiai jų nekentė. Jos abi žavėjosi tais žmonėmis, kurie drąsiai stoja į kovą su prancūzais.

Pažintis su admirolu Nelsonu

Todėl, kai 1798 metų rugsėjo 12 į Neapolį atvyko kare su prancūzais Nilo upėje pasižymėjęs didvyris Horacijus Nelsonas, jo pasitikti išėjo visas miestas. Kiekvienoje gatvėje kabojo užrašai „Viva Nelson!“

O ji, laukdama atvykstant karo didvyrio, rašė: „Niekad, niekad čia nebuvo nieko, net pusėtinai šlovingo, tokio kupino. Išgirdusi šią džiugią naujieną aš apalpau.... Aš vaikštau ir žingsniuoju išdidžiai kvėpuodama, nes jaučiu, kad gimiau toje pat žemėje, kaip ir nugalėtojas Nelsonas... mes rengiame jūsų apartamentus... seras Viljamas ir aš nekantraujame laukdami, kol galėsim jus apkabinti“.  O laiško prieraše neiškentusi išsidavė: „Mano suknia nuo galvos iki pėdų – „a la Nelson“... Žydra net mano skarelė, ji padabinta aukso inkarais. Mano auskarai – tai Nelsono inkarai; aplamai mes visi čia esame Nelsonizuoti. Siunčiu jums kelis sonetus, tačiau, kad nusiųsčiau jums tai ką parašiau, turėsiu nusamdyti laivą“. 

Kai pasiuntinys supažindino savo žmoną su 35 metų kapitonu, ji iš karto pajuto, kad akimirksniu žlugo visas iki tol buvęs nerūpestingas gyvenimas. Kresnas (5-6 cm už Emą žemesnis), mūšiuose sužalotas vienaakis ir berankis jūreivis tiesiog tryško energija. Kas patraukė ledi Hamilton prie šio vyro? Didvyrio šlovė, protas ir vyriškumas ar beribis susižavėjimas ja? Bet ar galima paaiškinti kodėl gimsta meilė? O tai buvo tikra abipusė, pasiaukojanti, ištikima ir su amžinybe nesiskaitanti meilė. Iš tikrųjų, jų susitikimas Neapolyje nebuvo pirmas – prieš penkis metus Nelsonas penkias dienas svečiavosi Hamiltono namuose, tačiau tuo metu kapitono širdis nepalinko link nuoširdžios šeimininkės.

Šio susitikimo garbei Ema surengė grandiozinį priėmimą, kuriame dalyvavo 1740 žmonių! Dabar admirolas buvo apsvaigintas – jis atrado nepaprastą Emos jausmingumą ir seksualumą. Savo žmonai nedelsdamas parašė, kad ledi Hamilton yra nepaprastais talentais apdovanota moteris.

Likimas pasisuko taip, kad Neapolyje jis liko ne penkias dienas, o du metus. Suprantama, kad ne ledi Hamilton žavesys čia kaltas, - tai buvo „karinis Anglijos interesas“. Bet kaip tik dėl to Nelsonas visą likusį gyvenimą už tai buvo dėkingas Britanijos imperijai. 

Visą laiką kartu

Dabar visą įmanomą laiką Ema ir Nelsonas leido kartu. Ji rodė Neapolio įžymybes, dainavo jam ir slaugė, versdama gerti „labai sveiką“ asilės pieną. Ji buvo gera Nelsono jūreivių užtarėja ir išsireikalaudavo, kad šis nuimtų nuobaudas. Tačiau karininkai buvo atsargūs ir įtarūs, tad kartais tai pasibaigdavo netikėtai. Štai vieną kartą laivo įgula pažeidė discipliną ir kaip visada prašė, ledi Hamilton pagalbos. Ji sugebėjo įkalbėti laivo kapitoną ir šis pažadėjo būti maloningas. Bet jau kitą rytą liepė kiekvienam nusikaltusiam duoti po tuziną smūgių už pražangą ir dar po tuziną už tai, kad jie kreipėsi į Emą. Tačiau tai buvo išimtis iš taisyklės. Daugumoje atvejų jūreiviai būdavo atleidžiami nuo bausmių.

Nelsonas visiškai pasitikėjo Ema, kuri dabar tapo angelu-sargu ir patarėja viename asmenyje. Ji buvo sekretorė, vertėja, jo atstovė karaliaus dvare. Ji buvo viskuo, išskyrus... meiluže. Iš tikro, meilužiais jie tapo ne iš karto – Nelsonui prireikė dviejų metų, kad palaužtų Emos pasipriešinimą. Beje, ir pats jis buvo ištikimas savo žmonai ir susilaikydavo nuo trumpalaikių ryšių su kurtizanėmis.
Daug kas vėliau tvirtino, kad Ema užmezgė ryšius su Nelsonu tik tam, kad „pasišildytų“ jo šlovės spinduliuose. Bet ar reikia šlovės moteriai, kuri nešioja Hamiltono pavardę? O ir ar galėjo ji tikėtios tapti ponia Nelson? Skyryboms būtų reikėję Britanijos parlamento pritarimo. Tiesa, seras Viljamas buvo nejaunas, tačiau Nelsono žmona Fani buvo vos vyresnė už Emą ir tikria nesiskundė sveikata. Be to ir Nelsonas negalėjo išsiskirti būdamas tokio rango žmogumi, nors jau negyveno kartu su Fani ir mokėjo jai nemažą pašalpą.

Nors Ema ir Nelsonas beveik neslėpė savo ryšio, kuris buvo tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kankinantis. Visuose nacionalinio didvyrio Nelsono garbei rengiamuose priėmimuose ir ceremonijose jie buvo kartu ir taip pagimdė nesibaigiančius gandus. Viename savo laiške jai jis rašė:
„Mano brangioji Ema, visi tavo laiškai tokie patrauklūs ir taip giliai atskleidžia tavo esmę, kad perskaitęs juos, aš pajuntu arba neįtikėtiną malonumą arba neįtikėtiną skausmą. Tai dar viena būties su tavimi pusė.  Aš tik pageidauju, mano brangiausioji Ema, kad tu visada tikėtum, jog Nelsonas yra tavo; Nelsono alfa ir omega – tai Ema. Aš negaliu pasikeisti – mano prieraišumas ir meilė tau glūdi už šio pasaulio ribų! Niekas negali jos sunaikinti, tik tu. Bet nei akimirkai neleidžiu sau apie tai galvoti. Aš jaučiu, kad ti esi tikras mano sielos draugas ir brangesnė man nei pats gyvenimas; aš tau esu toks pat. Niekas negali prilygti tau.“

Tačiau jau 1798 metų pabaigoje tapo aišku, kad prancūzų invazija į Neapolį – neišvengiama. Nelsonas evakavo Hamiltonus karališką šeimą, jų dvariškius, atvykusius svečius ir pagrindinius Neapolio aristokratus į Siciliją. Nelsonas, Ema ir Seras Viljamas išsinomavo namą Palerme ir apigyveno ten kartu su Emos mama ir keliais bičiuliais iš Anglijos. O spauda nesiliovė liežuvavusi apie nacionalinio didvyrio ir ledi Hamilton romaną. Jo žmona Fani nuolat prašė leidimo atvažiuoti, tačiau gaudavo griežtą atsaką. Dabar visą nelsono dėmesį buvo užkariavusi Ema. Jie abu buvo vedė, tačiau savo santuokose taip ir nepatyrė taip trokštamos romantikos ir jausmingumo. Nelsonas ir Ema buvo to paties temperamento, turėjo gerą jumoro jausmą ir nežabotą energiją. Jie abu siekė tapti įžymybėmis. Šie jausmai sustiprėjo, kai teko bėgti iš Neapolio. Abu prisipažino vienas kitam meilėje. 1800 metų gegužės mėnesį Ema tapo nėščia...

Atgal į Angliją

Tais pačiais metais Admiralitetas sunerimo dėl Nelsono atsitraukimo nuo prancūzų armijos ir atšaukė jį į Angliją. Sutapimas ar ne, bet lygiai tuo pačiu metu užsienio reikalų ministerija iš diplomatinės tarnybos atšaukė 72 metų Viljamą Hamiltoną. Taigi, trijulė ir jų bičiuliai patraukė namo per Italiją, Austriją-Vengriją ir Vokietiją. Ir kiekviename mieste, kur tik pasirodydavo Nelsonas, jam buvo rengiami iškilmingi priėmimai. Ordinais ir deimantais puoštu munduru vilkintis Nelsonas ir visa dar efektingai atrodanti ledi Hamilton traukė visų dėmesį. O jie stengėsi rodyti, kad jų santykiai visiškai nekalti. Tačiau ir Ema ir admirolas persistengė - žmonės negalėjo nematyti, kaip ji patarnauja Nelsonui – pjaustė mėsą jo lėkštėje, pripildavo jam vyno – juk jam sunku tai daryti su viena ranka. Vokietijos ir Austrijos viešbučių šeimininkai valgio metu atverdavo valgomųjų duris, kad tam tikrą sumą paaukoję žiopliai patys galėtų pasigrožėti šiuo reginiu. Pagaliau lapkričio mėnesį didvyris ir Ema sugrįžo į Angliją. Tik septynis mėnesius per visą bendro septynių metų gyvenimo laiką Nelsoną mačiusi Fani, lyg uodega sekiojo Hamiltonus ir Nelsoną po nesibaigiančius priėmimus.

Neapsikentusi ji pareikalavo, kad Nelsonas paliktų meilužę. Šis ultimatumas taip įsiutino admirolą, kad jkis nusprendė nutraukti santykius, palikti namus ir sumokėti jai 1200 svarų sterlingų per metus. Jie daugiau niekad nesimatė.

Apie Emos nėštumą niekas nieko neįtarė – paskutiniais metais ji rubensiškai papilnėjo, o be to pasikeitė ir mada. Dabar moterys nešiojo graikiško stiliaus sukneles su aukštai iškeltu juosmeniu. Korsetai liko praeityje, o figūra imta puošti šaliais ir skraistėmis.

Bet tai apie pašalinius. O seras Viljamas? Ar jis žinojo apie savo žmonos ir bičiulio meilės ryšį? Žinoma. Tokią gyvenimo patirtį turintis žmogus negalėjo klysti. Senasis džentelmenas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jis mylėjo Emą, nors tokiam amžiuje jau negalėjo būti kalbos apie fizinį artumą. Tuo pačiu metu jis nuoširdžiai buvo prisirišęs ir prie Nelsono. Todėl nusprendė nekelti skandalo, nes būtų netekęs abiejų. Jis pasirinko diplomatišką kelią – „nematyti“.
Toks Hamiltono elgesys buvo tikras išsigelbėjimas. Jie negalėjo nuslėpti savo meilės, bet galėjo apsimesti, kad ji yra platoniška. Mat visuomenė teisdavo tik už paleistuvystę, o ją turėjo konstatuoti nukentėjusioji pusė. Seras Viljamas to nepadarė.

Horacija

Kai Emai atėjo laikas gimdyti, Nelsonas buvo priverstas išplaukti į jūrą. Jie ėmė susirašinėti, tačiau baiminosi, kad pašto tarnautojai susigundys ir perskaitys jų laiškus.  Todėl jie sutarė naudoti gana naivų „kodą“. Jie sutarė, kad Ema rašys tokios ponios Tompson vardu, kuri laukiasi kūdikio nuo Nelsono laive tarnaujančio jūrininko.  Na, o pats Nelsonas, savaime aišku, buvo tos jūreivio „draugas“.

Admirolas jaudinosi. Visų pirma Emai buvo trisdešimt penki metai, o jis manė, kad tai pirmasis jos gimdymas. Ji taip ir neišdrįso papasakoti apie pirmą kūdikį... O antra – pats Nelsonas niekad neturėjo vaikų ir daugelis mane, kad negali turėti. Dėl abiejų priežasčių viską teko laikyti paslaptyje. Nekvietė net gydytojo – niekad nuo dukros nesiskiranti motina buvo gera akušerė. Visiems tarnams pasakyta, kad miledi nesveikuoja, o seras Viljamas užsidarė savo kambariuose ir „nieko nematė, nieko negirdėjo“ 1801 metų sausio 30 jiems gimė dukra, kurią tėvo garbei pavadino Horacija. Seras Viljamas Hamiltonas apsimetė, kad nepastebėjo kai gimė mergaitė, išoriškai ramiai priėmė keistą gyvenimą ir stengėsi iš to patirti politinius dividendus. Tai sukėlė naują apkalbų bangą.
Kai Nelsonas sužinojo, jog gimė dukra rašė Emai: „Aš manau, kad vargšės Mis Tompson draugas išprotėjo nuo džiaugsmo. Jis šaukia, meldžiasi ir visą laiką klejoja apie ją ir dukrą“. 

Aštuonių dienų Horacija ledi Hamilton karietoje buvo išvežta pas tokią misis Gibson. Šios matronos namai ir tapo Horacijos pastoge keliems metams. Tai buvo rūpestinga moteris, ji prožiūrėjo kūdikį ir mergaitei iš tiesų nieko netrūko, išskyrus... mamos. Nors Ema dažnai ją lankydavo ir kartais net parsiveždavo namo, visiems ji vis dar buvo mergaitės globėja. Bet, norint išvengti viešo skandalo teko mokėti tokią brangią kainą.

Namai ir pavydo scenos

Tuo tarpu susirašinėjimas tęsėsi ir ne visada jis buvo be dūmų. Kartą Ema parašė, jog ji su Viljamu laukia atvykstant į svečius Velso princą. Sosto įpėdinis, būsimasis karalius Jurgis IV garsėjo kaip širdžių ėdikas. Nuolat Emos pavyduliavusį Nelsoną apėmė siaubas. Baimės mūšyje nežinantis admorolas rašė: „Esu taip susijaudinęs, kad vargiai valdau plunksną“. Jam jau vaidenosi, kaip princas šnibžda Emai į ausį meilius žodelius o po stalu siekia paglostyti jos koją. „Nesėdėk šalia jo ir neleisk jam tave liesti. Tegul Viešpats atima iš jo regėjimą, jei jis geidulingai žvelgs į tave. Aš žinau, kad taip kalbėdamas išduodu valstybę ir jei kas pamatys šį laišką, manęs laukia kartuvės...“ Laimei, to laiško niekas nepamatė, o ir princas negalėjo apsilankyti.

Ema taip pat kartais iškeldavo nepagrįstas pavydo scenas. Ji žinojo, kokios pagundos persekioja jūreivius svetimuose uostuose ir pareikalavo: „Kad tavo laive nebūtų jokių moterų!“ Šį įsakymą Nelsonas vykdė su karišku stropumu. Ji neleido į laivą net karininkų žmonų. Dar daugiau – jis pažadėjo be ypatingos būtinybės svetimuose uostuose nenužengti nuo savo laivo. „Be tavo sutikimo nepriimsiu kvietimo pietauti. Prisiekiu, kad jaučiu tau tokį jausmą, kad net uždarius mane tamsiame kambaryje  su penkiasdešimčia nekaltų mergaičių, nepaliesiu jų net pirštu!“

Jis vis dažniau susimąstydavo apie savo namus, kur galėtų gyventi su Ema. Savaime aišku, kad kartu su jais bus ir seras Viljamas. Admirolas padrąsino Emą, kad ši ieškotų namo ir netrukus toks buvo rastas netoli Londono, Mertone. Ji pati vadovavo namą perstačiusiems darbininkams. Kaimynai jau buvo girdėję apie ekscentrišką ponią Hamilton ir visgi – nepatikėjo, kai pamatė ją su prijuoste ir klumpėmis. O ji lengvai žingsniavo pro ūkinius pastatus. Jos rankoje buvo plaktukas, o dantyse - kelios vinys.  Kai 1802 metų kovo mėnesį baigėsi karas, Nelsonas sugrįžo į savo namus Merton dvare, kur kartu apsigyveno ir seras Hamiltonas.

Dabar visą, laisvą laiką jie leisdavo trise. Pats Nelsonas tas dienas vadino „brangiausiomis“, o Emą - „žmona prieš Dievą“, savo „pasididžiavimu ir žavesiu“. 1803 metų balandžio 6 mirė seras Hamiltonas. Visą savo palikimą jis užrašė sūnėnui, tam pačiam Čarlzui Grevilui! Gali būti, kad tai buvo svaotiškas Hamiltono kerštas žmonai, kuri, ką čia jau slėpti – sulaužė santuokinę ištikimybę. Tiesa, jis paliko jai kažkiek lėšų, kurių galėjo pakakti jei gyventi taupiai. Tačiau bet koks taupymas buvo svetimas plačiai gyventi išmokusiai Emai. Todėl tai nelabai jaudino našlę. Dabar ji gyveno išlaikoma Nelsono, kuris pagaliau įteisino dukrą pavadindamas ją Horacija Nelson-Tompson.
Admirolas tiesiog dievino savo dukrą Horaciją ir dažnai atsivedavo ją į Mertoną. Horacija priėmė Nelsoną, kaip tėvą, o su Ema jos santykiai nesusiklostė. Ji niekada nevadino jos mama – arba miledi arba ledi Hamilton. Ema taip bijojo apkalbų, kad iki pat savo gyvenimo pabaigos oficialiai pripažinta Nelsono dukra Horacija netikėjo, jog Hamilton yra jos mama.

1803 metų pavasarį Nelsonas vėl turėjo plaukti į jūrą ir palikt namie nėščią Emą. Slaptoje įvykęs gimdymas buvo sėkmingas. Mergaitė atidavė tai pačiai misis Gibons, tačiau po metų kūdikis mirė nuo infekcijos. Sužinojęs tai Nelsonas verkė. Tai buvo tas pats bebaimis Nelsonas, kuris su savo laivu abordažu užimdavo dvigubai didesnius priešo laivus, tas pats, kuris drįsdavo nepaklusti karaliaus pasiuntiniui, kai buvo leipiama atsiraukti nuo gausesnių priešininko pajėgų. Jis tik pakeldavo žiūroną prie nereginčios akies ir atsainiai numesdavo: „Kodėl trauktis? Nematau jokių nerimauti verčiančių priežasčių!“ Dabar jis verkė.. 

Nelsono mirtis

1805 metų rugpjūčio mėnesį jis paskutinį kartą lankėsi Mertone ir jau ruošėsi žygiui prie Trafalgaro kyšulio. Ten turėjo susiremti su galingu prancūzų-ispanų laivynu, iškovoti pergalę ir žengti į savo paties nemirtingumą.

Tai buvo paskutinis, taip ir nebaigtas admirolo Nelsono laiškas ledi Hamilton. Lapkričio 15 naktį Emai pasigirdo, kad vėjas atpučia Londono Tauerio pabūklų garsus. „Turi būti ypatinga priežastis“ – pagalvojo Ema r vėl užmigo. O paryčiais ją pažadino į kiemą įriedančios karietos garsas. Tarnaitė pranešė, kad atvyko kapitonas Vitbis iš Admiraliteto. Vos įžengęs į kambarį karininkas sustingo. Po akimirkos ištarė: „Mes laimėjome pergalę“. „Manęs nedomina pergalė“, - kimiai atsiliepė savo balso neatpažinusi Ema. – „Jūs atvežėte jo laišką? Duokite jį man“. Kapitonas tylėjo... Ema tūžmingai pažvelgė ir pamatė jo akyse ašaras.

Ji susmuko, bet neapalpo – tiesiog nelaikė kojos. Devynias valandas gulėjo nejudėdama, neištarė nei žodžio ir neišspaudė nei vienos ašaros.

Taip, Anglijos laivynas laimėjo triuškinančią pergalę, bet prancūzų muškietininko kulka nutraukė admirolo gyvybę. Daug vėliau Vinstonas Čerčilis pasakė, kad Nelsonas savo krūtine užstojo Angliją nuo napoleono įsiveržimo. Tačiau paskutinės gyvenimo minutės buvo skirtos Emai Hamilton. Tąsyk daktarui Skotui jis sakė: „Ačiū Dievui, aš įvykdžiau pareigą Tėvynei. Perduokite, kad lenkiuosi mano brangiai ledi Hamilton. Tegul ji paima mano plaukus ir visus man priklausančius daiktus“. Ir, susijaudinęs pridūrė: „Pavedu ledi Hamilton savo šaliai“. Jo kajutėje kapitonas Hardis rado Emai skirtą laišką: „Mano pati brangiausia, mylimiausia Ema, mano brangus intymus drauge. Man jau pranešė, kad jungtinis priešo laivynas palieka uostą. Vėjas toks silpnas, kad nesitikiu juo išvysti anksčiau nei ryt. Tevainikuoja Karo dievas visas mano pastangas! Bet kuriuo atveju padarysiu viską, kas tik įmanoma, kad mano vardas būtų vertas tavęs ir Horacio, nes abi jus myliu labiau nei savo gyvenimą. Tu esi paskutinė, kam rašau prieš šitą bataliją ir tikiuosi, kad Dievas išsaugos mano gyvybę tam, kad po mūšio galėčiau užbaigti šį laišką. Telaimina dangūs tave: to meldžia tavo Nelsonas...“

Kai šį laišką perdavė Emai ji drebančia ranka prirašė: „O vargšė, nelaiminga Ema! O šlovingas ir laimingas Nelsonas!“

Paminklas ledi Hamilton


O po to Ema gyveno dar dešimt kančios, liūdesio, nuoskaudų ir stokos metų. Ji įvykdė Nelsonui duotą priesaiką – Horacija įgijo gerą išsilavinimą ir buvo išauklėta. Po Nelsono mirties ji dar turėjo šiek tiek lėšų, bet jos tirpo kaip sniegas pavasarį. Ledi Hamilton jautė, kad viskas bus būtent taip: šalis šlovins didvyrį ir tryps ją. Niekas net nesvarsttė Nelsono prašymo pasirūpinti Ema ir jo dukra. Nei karalius, nei tėvynė nepajudino nei piršto. Jie netgi bevelijo užmiršti jos pačios nuopelnus Neapolyje ir taip ir nepaskyrė pensijos. Juk ne kartą jos ryšių su Neapolio karaliene dėka buvo atskleisti Europos valstybių suokalbiai prieš Angliją. Kai kurie Neapolio karaliui skirti dokumentai dažnai prieš tai atsidurdavo ant Anglijos pasiuntinio stalo. Karalienė perspėdavo Emą, kad ši grąžintų juos iki dvyliktos valandos, kad Neapolio karalius nieko neįtartų...

Ji dar stengėsi išlaikyti įprastą gyvenimo būdą, bet karalienė nesuteikė Hamiltono paliktos pensijos. Ema netgi remdavo Nelsono draugus ir stokojančius kapitonus. Ji buvo sumaniusi paversti Mertoną Nelsono memorialu ir be atodairos leido pinigus ir nuolat prašė vyriausybės pagalbos. 1812 metais jos skola siekė kelis milijonus svarų. Sero Hamiltono sūnenas ir buvęs Emos mylimasis Čarlzas Grevilas be jokių skrupulų išvijo ją iš Mertono ir pardavė iš varžytynių. Dabar toje vietoje yra kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė.

1814 metais pavogti ir publikuoti „Nelsono laiškai ledi Hamilton“ atėmė bet kokias viltis, kad Anglijos vyriausybė ją kada nors parems. Ema buvo priversta parduoti kruviną Trafalgaro didvyrio uniformą bei dukrai dovanotą sidabrinį medaljoną. Jos kartu su Horacija kėlėsi iš vieno buto į kitą ir galų gale atsidūrė kalėjime. Draugai ją išlaisvino ir nenorėdama daugiau bandyti likimo kartu su dukra pabėgo į Prancūzijos Kale miestą.

Yra pasklidęs gandas, kad savo gyvenimą jį baigė skurde. Tai netiesa. Kartu su Horacija jos gyveno neturtingai, bet nebadavo, netapo ji ir alkoholike. Taip, ji mėgdavo išgerti vyno ar porterio, bet nepiktnaudžiaudavo. Tą gandą paskleidė jos dukra, kuri apie tai prabilo tuo metu, kai Prancūzijoje buvo skelbiamas visiškas atsisakymas nuo alkoholio.

Ledi Hamilton mirė 1815 metų sausio 25 dieną. Jos mirties valandą virš lovos kabojo Nelsono ir motinos portretai bei nukryžiuotas Kristus. Netiesa, kad ją palaidojo bevardžiame kape, - laidotuvės buvo kuklios ir jas apmokėjo Anglijos konsulas Kale. Savo admirolą be galo mylėję jūreiviai liko jam dėkingi ir ištikimi. Į paskutinę kelionę Emą lydėjo visų Kale reide stovėjusių Anglijos laivų kapitonai, karininkai ir matrosai.

Antrojo pasaulinio karo metais kapinės buvo subombarduotos ir Emos kapas išnyko. Netoli nuo tos vietos, kur ji gyveno yra memorialinė lenta su jos vardu. Tai viskas, kas liko iš ledi Hamilton. Atmindamo jos vardą sodininkai vieną, skaisčiai raudonų rožių rūšį pavadino „ledi Hamilton“.

Tačiau ar jai reikia paminklo? Londono Trafalgaro aikštėje yra „Nelsono kolona“. Paklauskit – ar kas nors išgirdęs jo vardą neprisimins ir antrą – „ledi Hamilton“?

Arnoldas Stasiulis

2018 m. liepos 10 d., antradienis

9 apleidimo santuokoje įveikimo žingsniai

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas

Dennis Rainey


Apleidimas yra tam tikru laiku kiekvieną santuoką pažeidžianti liga. Vyras ir žmona iš lėto tolsta vienas nuo kito. Dažnai pradžioje jie to net nepastebiimo. Apleidimo požymiai yra šie:

Jausmas, kad sutuoktinis negirdi ir nesupranta, ką jam sakote.
Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”
Jausmas, kad nesugebate išgirsti ir patenkinti sutuoktinio lūkesčius.
Jausmas, kad sutuoktinis yra atskirtas nuo jūsų.
Atsisakymas tvarkytis su tuo, kas iš tiesų negerai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.
Jausmas, kad taikus sugyvenimas vengiant konfliktų yra geriau, nei skausmas ir akistata su realybe.

Jei imate pastebėti šiuos simptomus savo santuokoje, jūs jau sergate liga, kuri vadinasi apleidimas ir izoliavimas.

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas. Apleidimas yra panašus į virusą, kuris tyliai, lėtai ir iš pradžių – neskausmingai įsiveržia į santuoką. Ir tuo metu, kai dauguma porų įsitikina klastingu poveikiu, jau būna per vėlu.
Ilgainiui jūsų santuoką suluošina nuobodulys ir apatija. Dažnai dėl emocinio bado ir nepriežiūros ji net atsiduria mirtiname pavojuje. Todėl ženkite šiuo devynis žingsnius, jei norite nugalėti apleistumą santuokoje:

Pirmas žingsnis: Pažinkite Dievo planą santuokai 


Jei atliksite porų apklausą ir paklausite: “Koks yra jūsų santuokos gyvybingumo planas?”, dažniausiai išgirsite tokius atsakymus: “Mūsų santykiai yra 50/50. Mes kiekvienas darome savo dalį ir palaikome pusiausvyrą”. Žvelgiant paviršutiniškai planas “50/50” skamba sąžiningai ir pagrįstai. Relybėje jis yra pasmerktas žlugti. Nes problema yra labai paprasta: Neįmanoma nustatyti, kur yra tas pusiausvyros taškas. Kurioje vietoje jūs turite susitikti?

Didžiąją satuokos laiko dalį abu sutuoktiniai būna užsiėmę, pervargę, persidirbę ir jaučiasi “savaime suprantamai”. Ir jei bandysite elgtis pagal planą “50/50”, tai kažkuriuo momentu pradėsite vertinti savo sutuoktinį pagal jo pasirodymą. Jūsų vertinimą temdys natūralus jūsų savanaudiškumas, todėl pradėsite manyti, kad sutuoktinis per mažai stengiasi dėl santuokos ir šeimos. Thomas Fuller taikliai įvardijo šį, daugelyje santuokų vykstantį procesą: “Kiekvienas arklys mano, kad jo našta – sunkiausia”.

Todėl galiausiai pasaulio sugalvotas “50/50” santykių planas yra pasmerktas žlugti, nes jis prieštarauja Dievo planui. Jūs galite perskaityti daugybę knygų apie tai, ką žmonės mano apie santuoką, apie tai kokia ji turi būti, bet kadangi santuoką sukūrė Dievas, jums verta pasieškoti santuokos statybos brėžinių. Todėl laikykitės trijų pagrindinių principų:

1. Gyventi panašumu į Dievą. 

Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. (Pr 1:25–27).

Jūsų santuoka turi atspindėti Dievo paveikslą pasauliui, kuriam labai reikia pamatyti Jį.  Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tie žmonės, kurie negali pažinti Dievo, gali pažvelgti į mus.

2. Abipusiai užbaigti vienas kitą ir patirti asmenų bendrystę. 

Raštas aiškiai parodo ir antrąjį santuokos tikslą: abipusiai užbaigti vienas kitą. Štai kodėl Dievas sako: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. (Pr 2:18).

Adomas jautėsi vienišas Rojaus sode, todėl Dievas sukūrė moterį, kad panaikintų jo vienatvę. Kai apaštalas Paulius pirmaisiais amžiais kreipėsi į Korinto bažnyčią, jis ataidėjo Pradžios knygai tvirtindamas: Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters. (1Kor 11:11).

Jums reikia vienas kito. Dabar tai žinote. Ir jei savo santuoką kosntruosite pagal Dievo brėžinius, bėgant metams patirsite tikrą dėkingumą už Dievo didybę, kuri sukūrė jums tokį tinkamą sutuoktinį.

3. Padauginti Dievo palikimą

Ištisos Dievo palikuonių – jūsų vaikų eilės, perduos Dievo paveikslą iš kartos į kartą. Jūs dar tik planuojate turėti vaikų, bet jei Jis laimina šią jūsų dovaną, jūs jau dabar esate nuostabaus nuotykio dalimi.

Pradinis Dievo planas kviečia sukurti savotišką dvasinį šiltnamį, tokią vaikų puoselėjimo vietą, kur jie augs, įgis charakterį, vertybes ir vientisumą. Viena iš jūsų užduočių – įdiegti vaikams dvasinės misijos jausmą. Jūsų namai turi būti ta vieta, kur vaikai išmoks ką reiškia mylėti Dievą ir Jam paklusti. Jūsų namai turi tapti treniruočių sale, kur jie išmoks žvelgti į žmones ir pasaulį Jėzaus akimis.

Jūsų santuoka yra kur kas svarbesnė, nei kada nors įsivaizdavote, nes ji turi įtakos Dievo reputacijai. Štai kodėl taip svarbu Jėzų padaryti jūsų namų statytoju.

Antras žingsnis: Nuolat patvirtinkite savo įsipareigojimą


Ar žinote, kad santuoka buvo pirmoji Dievo pašventinta žmonių organizacija?  Antrasis Pradžios knygos skyrius aprašo tą dramą, kuri įvyko po to, kai Dievas sukūrė dangų ir žemę:

VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.  (Pr 2:18-25)

Pirmiausia pastebėkite, kad Adomas besąlygiškai priėmė Dievo dovaną – Ieva jam buvo suteikta, kaip dovana. Jis besąlygiškai pasitikėjo Dievu ir taip žinojo, jog moteris yra Dievo rūpestis jo poreikiais.

Šiandien daugybė santuokų yra nesaugios ir griūna dėl to, kad vyras ir žmona nebepriima vienas kito. Jie nebetiki Dievu. Vietoje to jie koncentruojasi ties vienas kito skirtumais ir silpnybėmis.
Šios ištraukos pabaigoje yra galingas teiginys: Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. (Pr 2:24). Šiame sakinyje mes randame tris papildomas gaires kelyje į stiprią ir dievišką santuoką: palikite, junkitės ir tapkite vienu kūnu. Ir čia nėra pasirinkimo, nes sėkmei reikia visų trijų komponentų.

Palikti savo tėvą ir motiną reiškia tapti nuo jų nepriklausomu nuo jų ir visų kitų, kurie jus augino. Stebėtina, kiek daug žmonių nesugeba to padaryti. Jie atrodo labai suaugę, elgiasi lyg subrendę, bet giliai viduje jie vis dar laikosi už mamų prijuosčių.

Hebrajiškai tiesioginė žodžio “palikti” reikšmė yra “tapti nepriklausomu”. Daug žmonių susituokia, bet ir toliau priklauso nuo savo tėvų pinigų ir emocinių paramų. Priklausomybė nuo tėvų kenkia kuriant vyro ir žmonos tarpusavio santykius. Labai svarbu “palikti” tėvus, bet tuo pačiu metu laikytis ir ketvirtojo Dievo įsakymo, kuris skelbia “Gerbk tėvą ir motiną”. Jis kviečia į pagarbą tėvams.
Būti sujungtu su savo sutuoktiniu reiškia sukurti su juo nuolatinį ryšį. Tai – pasišventimas visą gyvenimą trunkančiai santuokai. Deja, tenka apgailestauti, bet įsipareigojimas yra trūkstama daugelio santuokų dalis. Daugelis savo santuoką ima gelbėti tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamu ir pasikeičia santykiai. Bet Dievo plane nėra gelbėjimosi liukų ir gelbstinčių kontrakto išlygų. Kai Dievas sujungia du žmones, jis tai daro visam gyvenimui. Santuokos priesaikoje sakoma “Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu”.

Ir paskutinė šios pastraipos gairė – tapti vienu kūnu. Ji nurodo ne vien į fizinį vyro ir žmonos susijungimą santuokoje, bet ir kiekvienoje gyvenimo srityje, įskaitant dvasinę, intelektinę, emocinę ir socialinę. Pradžios knygos ištrauka vėliau sako: Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos. (Pr 2:25). Jie nejautė nei baimės, nei atmetimo. Atvirkščiai – jie jautė visišką vienas kito priėmimą. Kai tu maudaisi kito žmogaus priėmimo šilumoje, santuoka tau tampa tikru džiaugsmu.

Kai vyras ir žmona tikrai palieka, susijungia ir tampa vienu kūnu, jie patiria tai, kas vadinama “vienove”. Tai yra visiška priešingybė vienatvei santuokoje. Tai – tikra kūno ir dvasios vienybė, besąlygiškas įsipareigojimas Dievui ir vienas kitam.

Prisimenate, ką anksčiau sakiau apie pasaulio “50/50 planą” santuokai? Tam, kad patirtumėte santykių vienovę, jūs turite pasišvęsti kitam planui. Jis vadinasi “100/100 planas” ir reikalauja 100-procentinių kiekvieno pastangų tarnaujant savo sutuoktiniui. Vietoje to, kad sakytume “tu padarysi savo dalį, o aš – savo”, kiekvienas sutuoktinis turi pasakyti „Aš darysiu viską, kas yra mano jėgose ir nereikalausiu lygiaverčio atsako. Aš esu įsipareigojęs tau visam gyvenimui ir darysiu viską, kad santuoka būtų gyvybinga”.

Trečias žingsnis: Susitvarkykite su savo egoizmu


Atvirai kalbant, daugelis į santuoką einančių porų neįvertina to, kaip egoizmas gali paveikti santuoką. Piršlybų ir sužadėtuvių laiku mes darome viską, kad tik patrauktume ir patenkintume savo mylimuosius. Mes pristatome save, kaip pačias geriausias, labiausiai mylinčias, užjaučiančias ir jautriausias būtybes pasaulyje. Bet kai mes susituokiame ir užkariavimas jau baigtas, į paviršių pamažu ima kilti savanaudiškumas, nepriklausomas būdas ir puikybė.

Ir staiga mes patiriame konfliktą, mus šokiruoja tai, kad ta idealioji meilė nėra jau tokia tyra, kaip mes įsivaizdavome. Kiekvienas iš mūsų tada nori eiti savo keliu. Apaštalas Jokūbas sako: Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. (Jok 4:1-2)

Santuoka – tai puiki proga pradėti dorotis su savo egoizmu. Kažkas gali pasakyti: “Nėra jokios vilties. Negaliu jo pakeisti” arba “Kokia nauda. Ji jau nebus kitokia.” Mano žmona ir aš žinome, kad yra viltis, nes mes išmokome taikyti tą planą, kuris yra didingesnis, nei egocentriškas žmogaus planas. Per Šventajame Rašte išdėstytus principus mes išmokome, kaip nustumti į šalį egositiškus savo norus vardan kiti gerovės ir dėl mūsų abiejų santuokos naudai.

Atsakymas į egoizmą yra Jėzus ir Jo mokymas. Jis parodė mums, kad vietoje to, kad stengtumės būti pirmi, mes trokštume būti paskutiniai. Vietoje to, kad norėtume būti aptarnaujami, mes turime tarnauti patys.Vietoje to, kad gelbėtume savo gyvybę, mes turime ją prarasti. Mes turime mylėti savo kaimynus (sutuoktinius) taip, kaip mylime save.

Santuoka statosi tada, kai du asmenys paneigia savo savanaudiškumą ir randa išeitį Jėzuje, tam, kad galėtų mylėti savo sutuoktinius ir jiems tarnauti. Jėzus pradės statyti jūsų namus, jei tik pasiaukosite Jam.

Ketvirtas žingsnis: Melskitės kartu


Kai aš dar buvau jaunavedys, paklausiau savo dėdės, ką jis galėtų patarti man mano santuokoje. Jis buvo vedęs jau daug metų ir turėjo keturis vaikus. Atsakymas buvo toks: “Tai labai lengva. Kasdien melskitės kartu.”

Aš tikrai norėjau būti sėkmingu vyru, todėl nedelsdamas paklusau. Tą patį vakarą įsteigiau mūųs paprotį melstis kartu. Jis gyvuoja jau trisdešimt metų. Šis įprotis padėjo mums išspręsti daugybę konfliktų ir išlaikyti gyvybingą bendravimą.O svarbiausia – jis parodė abiejų mūsų priklausomybę mūsų šeimos Viešpačiui Jėzui Kristui. Kaioe jūs pasikviesite Dievą į savo santuokos kasdienybę, Jis perkeis viską.

Dievas sukūrė santuoką, kaip dvasinę trijų asmenų – ne tik vyro ir moters, bet ir Paties Dievo bendrystę. Visi susiję dvasiškai ir yra įsipareigoję visam gyvenimui. Ar tad nebūtų natūralu Tam, Kuris sukūrė šia bendrystę, norėti, kad pora kasdien dalintusi su juo savo vargais, rūpesčiais ir šlove?

Penktas žingsnis: Vystykite bendravimo įgūdžius.


Ar žinote, kad galite plėtoti savo bendravimo įgūdžius taip, kaip plėtojate golfo, kulinarinius ar tapymo įgūdžius? Dauguma iš mūsų per daug metų išvysto blogus bendravimo įgūdžius, todėl mums reikia lavinti savo įgūdžius tokiose praktinėse ir gyvybinėse santuokos dalyse, kaip:

Prisitaikymas prie abipusių skirtumų
Konfliktų sprendimas
Vienas kito išklausymas
Su meile sakyti tiesą
Bendravimo lūkesčiai
Atleidimas vienas kitam

Jūsų apsisprendimas pagerinti savo įgūdžius šiose srityse parodys, kiek rimtai žvelgiate į savo santuokos atgaivinimą.

Šeštas žingsnis: Kartu tikslingai leiskite laiką


Žmona nori, kad vyras pakeltų ją, nuneštų į pilį ir pasakytų: “Praleiskime laiką kartu”. Kryptingas dėmesys bendravime yra lyg taurusis auksas.

Šalia reguliarių pasimatymų suplanuokite ir pabėgimus kartu. Prieš kiek laiko jūs abu leidote laiką kryptingai sutelkę dėmesį vien į sutuoktinį? Ne vakarą ar fantastišką vakarienę prabangiame restorane, bet pora dienų kitoje aplinkoje, kad galėtumėte pabūti vienas su kitu?

Daugelyje santuokų kasdienė rutina užgožia neeilinio susižavėjimo galimybes. Dėl pernelyg didelio mūsų laikų tempo mums reikia sustoti ir bent kartą ar du metuose pailsėti, pasiimti savo palaimininus ir svajoti svajones. Mes su žmona turime taip vadinamus “suplanuotus savaitgalius”, galimybę įvertinti savo santuoką ir tėvystę ir jei reikalinga – sukurti naujus planus.

Pabėgimas yra svarbus, kad išlaikytume pastovius santykius ir tuo pačiu metu jis yra pramoga. Kai netrukdo kasdieniai rūpesčiai, mes galime susikoncentruoti vienas į kitą. Jūs galite dovanoti žmonai gėles ir sakyti jai švelnius žodžius. Ji gali skirti visą dėmesį ir daryti tai iš visos širdies. Mes ir toliau kalbamės, užkandžiaujame ir klausomės muzikos žinodami, kad rytoje nebus griežtos dienotvarkės.

Septintas žingsnis: Dalyvaukite santuokos įgūdžių atnaujinimo užsiėmimuose.


Tai yra viena iš didžiausių investicijų jūsų santuokoje. Tokiuose užsiėmimuose pažinsite Dievo planą jūsų santuokai, praktinius santykių pagerinimo būdus ir geriau suprasite biblinius vyro ir žmonos vaidmenis. Visa tai išmoksite per savaitgalį, atsitraukę nuo kasdieninių rūpesčių.

Aštuntas žingsnis: Palaikykite santykius su kitomis poromis. 


Dievas sukūrė mus ne vien bendrystei vienas su kitu, bet ir bendrystei su kitomis poromis. Šiandieninis tempas ir gyvenimo būdas yar ne kas kita, kaip “vienatvė minioje”. Kiekvienas turi įvairiausius kasdieninius ryšius, bet tarp tų asmenų yra tik keli, kurie žino, kas vyksta mano gyvenime. Mums reikalinga draugystė – tai savotiškas palaikymas iš tos mažos žmonių grupės, kuriai mes esame atskaitingi  už savo santuokos ir šeimos augimą.

Devintas žingsnis: Pasitikėkite Dievo jėga 


Kodėl vis daugiau santuokų ištinka nesėkmė? Problema tame, kad santuoką sudarantys tikintieji nepasinaudoja tais resursais ir įrankiais, kuriuos jiems suteikė Dievas, kad sukurti vienovę. Psalmė teigia: Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. (Ps 127:1)

Nesvarbu ar jūs santuokoje ar dar ne – turite žinoti, kad yra du pagrindiniai dinamiško krikščioniško gyvenimo komponentai. Jie tampa dar svarbesni, kai būdami sutuoktiniais stengiatės sukurti santuokos vienatinumą. Juos galima išreikšti dviem klausimais:

1. Ar tu ir tavo sutuoktinis esate Dievo šeimos dalis?
2. Ar abu jūs leidžiate Šventąjai Dvasiai vesti ir pripildyti jūsų gyvenimus?

Dabar klausykite atidžiai, nes pasakysiu patį svarbiausia pareiškimą: Jei į abu klausimus neatsakysite “taip”, jums nuolat stigs jėgos sukurti tokią santuokos vienovę, kurią suplanavo Dievas.

Idealus Dievo planas sutuoktiniams – prieš nusprendžiant sukurti savo šeimą, pažinti Jį asmeniškai.
Daug žmonių vadina save krikščionimis, bet jie niekada nepažino Dievo. Daugelis iš jūsų žinote Kristų, bet tie sunkumai, kuriuos patyrėte santuokoje leidžia teigti, kad nepatyrėte Jo pilnai. Svarbus klausimas – jei Jėzus Kristus ateitų į jūsų gyvenimą tiesog dabar, kaip jis pasikeistų rytoj ar kitą savaitę? Jei manote, kad jūsų veiksmai, mintys ir žodžiai išliktų tokie pat, jums teks pripažinti, kad Kristus nėra jūsų gyvenimo Viešpats.

Kiekvienas iš mūsų nori, kad kažkas įveiktų jo savanaudiškumą santuokoje. Prisimenu, kad ne vieną kartą norėjau pykti ant žmonos, bet tuo pačiu metu aiškiai suvokdavau, kad mano gyvenimas yra Dievo šventykla, kad manyje gyvena Šventoji Dvasia, kuri prikėlė iš numirusių Jėzų. Dvasia padeda man kontroliuoti savo temperamentą, nekantrumą ir mano ketinimus pasakyti tokius žodžius, dėl kurių gailėčiausi vėliau.

Man ir dabar nesiseka, bet aš suvokiau, kad širdimi savo valią pavedu Dievui, kad manyje noksta Šventosios Dvasios vaisiai. Tad ar ne keista, kad gerai žinomi kūno darbai - ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai (Gal 5:19-21) sukelia apleidimus santuokoje? Bet kai mes savo gyvenimus pavedame Šventajai Dvasiai, jos vaisiai – meilė, džiaugsmas, kantrybė ir kiti, veda mus link santuokos vienovės.

Žodis “skyrybos”


Reikės daug mokytis, kad įveiktumėte apleidimą santuokoje, bet leiskite ištarti jums vieną paraginimą: nevartokite žodžio “skyrybos” ! Net negalvokite apie tai. Perenlyg daug santuokų išyra po to, kai vienas iš sutuoktinių svarsto skyrybų galimybę.

Santuokinis įsipareigojimas reikalauja atkaklumo. Jūsų, jūsų vaikų ir mūsų kultūros labui reikia, kad išliktumėte įsipareigoję Sandorai, kurią sudarėte prieš Dievą:

"Kai mes susituokėme aš buvau 15-os, o jis – 17-os. Dabar mums 61 ir 63. Mes būtume išsiskyrę daugybę kartų, tačiau mes giliai vienas kitą mylime, o Dievas nekenčia skyrybų,todėl mes ir neišsiskyrėme”. 

Me sesame susituokę nuo 1984 metų. Per tą laiką mums teko patirti ligas, tragedijas ir nesutarimus, bet mes niekuomet nesakėme žodžio „skyrybos“. Šis žodis neišėjo iš mūsų lūpų. Ar galiu mesti jums iššūkį daryti taip pat?