Pirma dalis
Jis sukūrė pirmąsias pasaulyje balistines raketas ir
galingiausias raketas-nešėjas „Saturn“, vadovavo kuriant ir sėkmingai
įgyvendino žmogaus išlaipinimą Mėnulyje. Sakoma, kad jis buvo vienintelis NASA
filosofas. Prieš pat mirtį, žinodamas, kad serga nepagydoma vėžio forma jis
daug mąstė apie tai, ką iš tikrųjų reiškia kosmoso užkariavimas.
„Dabar mes gyvename Žemės planetoje, kuri sukasi
aplink Saulę. Saulė yra deganti žvaigždė ir vieną dieną ji sudegs, o
skriejančios aplink ją planetos pasidarys negyvenamos. Todėl mes turime
nutiesti tiltą į kitas žvaigždes, nes kiek žinoma, esame vienintelės mąstančios
būtybės visoje Visatoje. Kada mes pradėsim statyti tiltą į žvaigždes? Mes
pradėsim, kai tik būsim pajėgūs ir tas laikas yra dabar. Negalime patirti nesėkmę
įsipareigodami išsaugoti vienintelę mums žinomą prasmingą gyvybę“.
Verneris Magnusas
Maksimiljanas fon Braunas (Wernher von Braun) gimė 1912 metų kovo 23 dieną
Virzice mieste, kuris buvo Prūsijos provincijoje Pozen. Jo tėvas buvo žinomas
Vokietijoje politikas ir finansistas. Buvęs reichskanclerio pavaduotojas, Rytų
Prūsijos vyriausybės vadovas ir Reichsbanko direktorius baronas Magnus fon
Braun dar ilgai išliko įtakinga asmenybe Vokietijoje.
Prieš mokyklą Vernerį
prižiūrėjo ir auklėjo jo mama, baronienė Emi. 10-metis Verneris išvažiuoja į
Berlyną ir ten pradeda mokytis Prancūzų gimnazijoje. Dėl prastų fizikos ir
matematikos žinių jis buvo paliktas antriems metams. Bet užtat jis garsėjo savo
originalumu ir užsiiminėjo bet kuo, kas tik pakliūdavo po ranka. 12-metis
moksleivis pritaisė prie vaisių dėžės ratus ir prikrovė į ją fejerverkų. Tai
buvo „automobilis-raketa“. 1925 metais po eilinio policijos sulaikymo už
„skraidančios taros“ bandymus, buvo perkeltas į griežtesnę mokyklą – šalia
Veimaro esantį Hermano Litco internatą.
Kartą viename
astronomijos žurnale Verneris aptiko H. Oberto knygos „Keliai į kosminę
kelionę“ („Wege zur Raumschiffahrt“) reklamą. Svajonė apie skrydžius kosmose
privertė rimčiau imtis matematikos studijavimo – mat be jos buvo sunku suprasti
Oberto knygą. Tuo metu subūrė aplink save klasiokus ir pastatė observatoriją,
kurios širdimi tapo frau Emi dovanotas teleskopas.
1927 metais Vokietijoje
įkuriama Tarpplanetinių susisiekimų draugija („VfR“). Apie tai jis sužinojo
raketinio M. Valje automobilio demonstracijos metu. 1928 metais datuojamas ir
Vernerio rankraštis „Lunetta“. Tai buvo orbitinės kosminės stoties projektas.
1928 – 1929 metais aktyviai lankėsi „VfR“ susirinkimus ir susirašinėjo su
draugijos steigėju V. Lėjumi.
1929 metų vasarą į
Berlyną atvažiavo H. Obertas, Jis turėjo konsultuoti fantastiniame F. Lango
filme „Moteris Mėnulyje“ („Frau im Mond“) ir iki filmo premjeros sukurti tikrą
raketą. Tuo metu „Ufa“ kino studijos paviljone dirbo ir 17-metis Verneris.
Tačiau raketa premjerai liko neparengta...
1930 metų balandžio
mėnesį Verneris fon Braunas įstojo į Berlyno technikos institutą. Laukdamas
semestro pradžios įsidarbino praktikantu į Borzigo garvežių gamyklą. Tą patį
pavasarį Berlyno chemijos-technikos institutas pasiūlė VfR ir F. Obertui savo
cechą ir lėšas, kad būtų užbaigtas ir patentuotas skystojo raketinio variklio
degimo kameros modelis. Tuomet Verneris fon Braunas ir susitiko su H. Obertu.
Po šio susitikimo Obertas rekomendavo jaunuolį į pirmąją VfR raketinės
technikos parodą Berlyne. O visą savo laisvalaikį Verneris ir jo kolegos –
raketų konstruktoriai K. Ridelis ir R. Nebelis skyrė darbui dirbtuvėse ir kūrė
H. Oberto konstrukcijos kamerą.
1930 metų rugsėjo
mėnesį linksma vyrukų kompanija dviem automobiliais ir priekaba atvežė į
Berlyno Reinikendorf priemiestį keistų daiktų. Į apleistas armijos kareivines
įtempė cigaro formos daiktą, o ant vartų pakabino metalinį pusantro metro ilgio
kosminio laivo maketą, kuris buvo naudojamas filmo „Moteris Mėnulyje“ filmavimo
metu. Taip pradėjo veikti vėliau pagarsėjęs VfR raketodromas
(Raketenflugplatz). Šio raketodromo istorija sutampa su Vernerio fon Brauno
mokslo metais (1930-1934). 1930 metais vieną semestrą jis mokėsi Berlyno
technikos institute, 1931-1932 metais – tris semestrus Ciuricho technikos institute
ir 1933-1934 metais tris semestrus Berlyno universitete.
Vyresnysis Vernerio
brolis siekė politinės karjeros ir 1932 metais jau buvo žemės ūkio ministru. Jų
namuose dažnai lankėsi politikai, tačiau pokalbiais sukosi visa ne apie žemės
ūkį. Vis dažniau buvo kalbama apie ginkluotę ir raketas. Pagal Versalio sutartį
pokarinei Vokietijai buvo leista turėti tik 204 lauko pabūklus ir 84 haubicas.
Apie raketas ten nebuvo kalbama, todėl reichsvero generolai greitai suprato,
kad tuo galima pasinaudoti. 1930 metais įkuriamas Karo ministerijos raketų
skyrius, o raketinio ginklo kūrimas buvo patikėtas Armijos ginkluotės
inspekcijos (AWB) šaudmenų ir balistikos skyriaus viršininkui Karlui Bekkeriui
ir Berlyno technikos instituto dėstytojui, skystųjų reaktyvinių sviedinių
kūrimo vadovui, kapitonui Valteriui Dornbergeriui. 1927 – 1932 metais AWB tyrė
„raketinės idėjos“ taikymo galimybes artilerijoje ir finansavo jau vykdomus
projektus. 1932 metais Bekkeris ir Dornbergeris nusprendė pakviesti į
eksperimentinę Kummersdorf stotį (poligonas į pietus nuo Berlyno) vokiečių
raketinės technikos specialistus M. Valje ir V. Ridelį iš „Opel-Heylandt“, I.
Vinklerį iš „Junkers“ ir R. Nebelį bei K. Ridelį iš „VfR“.
1932 metų rugsėjo
mėnesį finansinės raketodromo perspektyvos buvo apgailėtinos. Verneris fon
Braunas išsireikalavo asmeninės K. Bekkerio audiencijos. Finansavimas buvo
atnaujintas, o Verneriui pasiūlyta užbaigti savo disertaciją Berlyno Frydricho
Vilhelmo universitete, nepasitraukiant nuo darbo Ginkluotės Valdyboje. 1932
metų spalio 1 dieną fon Braunas įtrauktas į techninės-raketinės dokumentacijos
analizės grupę.
1933 metais į valdžią
atėjo Adolfas Hitleris. Jis labai vertino tuos mokslininkus, kurie galėjo kurti
naują ginkluotę ir reikalavo, kad tai būtų absoliučiai lojalūs ir pageidautina
– grynakraujai arijai. Baronas Verneris fon Braunas idealiai atitiko šiuos
reikalavimus, tuo labiau, kad tais pačiais metais kartus su 2000 mokslininkų
įstojo į SS gretas.
1934 metais Verneris
fon Braunas Berlyno universitete apgynė daktaro disertaciją ir birželio 27
dieną tapo jauniausiu Vokietijoje technikos mokslų daktaru. Tuo metu jam buvo
tik 22 metai. Jam paskirta laboratorija „Kummersdorf - Vakarai“ ir bandomosios
aikštelės vadovo pareigos. Tai buvo nedidelė laboratorija, o Verneriui mokama
tyrinėtojo „stipendija“.
1934 metų pabaigoje fon
Brauno grupė jau išbandė skystuosius dviejų raketų „A-1“ ir „A-2“ raketinius
variklius. Jie svėrė po 150 kg ir išvystydavo 300 kg trauką. Išbandę variklius
paleido ir dvi raketas „A-2“, kurias praminė tuo metu populiarių komikų Makso
ir Ridelio vardais. Raketos pakilo į pusantros mylios aukštį.
Kitais metais
laboratorijoje lankėsi sausumos kariuomenes vadas generolas fon Fričas. 1935
metais fon Brauno grupė išaugo iki 80-ies žmonių ir reguliariai vykdė statinius
1 ir 1,5 tonų traukos variklių bandymus. Susipažinęs su darbais pasirūpino, kad
Adolfas Hitleris išskirtų 20 milijonų markių.
Šių bandymų metu ne
kartą aidėjo sprogimai, todėl iškilo būtinybė surasti saugesnę vietą raketiniam
poligonui. Vernerio tėvas pasiūlė perkelti poligoną į Baltijos jūros Uzedom
salą, šalia Penemiundės žvejų kaimelio visai greta Peene upės žiočių. Ten dar
jo senelis medžiodavo antis.
1935 – 1936 metais buvo
„Luftwaffe“ aukso amžius – tuomet dar nebuvo išaugęs toks didelis valdymo
aparatas. Esanti valdžia tampriai bendradarbiavo su armija kuriant lėktuvus su
raketiniais varikliais, todėl jautė raketų konstruktorių poreikį. Tuo ir
pasinaudojo Verneris fon Braunas bei Karlas Bekeris. Gauti fondai ženkliai
pastūmėjo naujojo centro statybas. Be aerodromo, stendų ir „Luftwaffe“ cechų
saloje augo ir gamybiniai pastatai bei įrenginiai raketų bandymams ir startui.
Ketvirta dalis - Himlerio kerštas
Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti?
Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis
Septinta dalis - "Aukso amžius".
