Sveiki santykiai ir pyktis

Ar pyktis yra sveikų santykių dalis? Iš taip vadinamų negatyvių jausmų pyktis yra labiausiai stigmatizuota emocija. Todėl dauguma žmonių savo santykius įvardija kaip “komplikuotus” jei laikas nuo laiko patiria pyktį. Todėl pradėkime pripažinimu, kad mes visi laikas nuo laiko patiriame šią emociją ir aptarkime, kaip puoselėti sveikus santykius, kuriuose esama ir pykčio.

Pyktis yra sveikas atsakas į ribų nepaisymą  

Tai ne tas pat, kaip įniršis, agresija ar atsakas. Visiškai įmanoma būti piktam ir tuo pačiu metu tęsti prasmingą pokalbį be pakelto balso ir iškrovos.  

Problema yra tame, kad dauguma žmonių nepageidauja priimti sveikosios pykčio dalies. Priklausomai nuo to, kaip matai kitų žmonių išraiškas ir ko esi išmokęs apie sąvąjį pyktį, dažnai manai, kad nepriimtina išreikšti pykčio, nes žmonės tave atstums. Net imi manyti, kad “nereikia pykti” ir tiki, kad gali būti kitoks, lengvesnis santykio būdas.

Bet nepaisant tavo santykio su pykčiu, jis egzistuoja. Jei atsisakai tai pripažinti ir sveikai įprasminti, jis prasmenga ten, kur nebėra susivaldymo. Ir dažniausiai tampa pavojingu: mes malšini jį tol, kol sprogsta visi dangčiai ir tada nuneša stogą. O kartais nepripažintas ir nuslėptas pyktis tampa nerimo ar depresijos priežastimi. Kitais kartais jis yra dangstomas “sąžiningumu”ir “suteikia teisę” nukreipti tramdomą jausmą į artimą žmogų.

Daugelis iš mūsų augo su tikėjimu, kad pyktis yra “blogas”. Tačiau problema yra ne pyktis, o elgesys su juo. Svarbu tai, kaip tvarkaisi su pykčiu, nes tai daro įtaką ne tik kitiems jausmams, bet ir kitiems žmonėms.

Tai kaip atrodo sveikas pyktis? Sveikas pyktis yra pastebimas, pripažįstamas, jaučiamas ir suprantamas. Jis pasitinkamas klausimu: kas po tuo slepiasi? Dažnai pyktis slepia kitus pažeidžiamus jausmus – skausmą ir gėdą. Sveikas pyktis visada yra ranka rankon su pažeidimu.

Kai pyksti ir nesigilini į giliau glūdintį pažeidžiamumą, tik statai dar aukštesnes sienas. Būtina draugams ir artimiesiems pasakyti, kad ant jų pyksti ir tai yra teisingas būdas kreiptis į juos be gąsdinimų ar kitokios grėsmės. Daugiau laimėsi, jei savo pyktį pateiksi, kaip pažeidžiamumą. Tik tada gali tikėtis, kad kitas asmuo išklausys ir padės ištaisyti padėtį.

Todėl galima daryti išvadą, kad pyktis niekada nėra solinė emocija – po juo slypi kažkas daugiau. Dažniausiai tai yra pažeidžiamumas ir grėsmė. Kartais gali būti ir kiti legaliai negatyvūs jausmai – kaltė, gėda ir nerimas. Kartais vietoje to, kad paaiškintum savo pykčio priežastis, išreiški jį sarkazmu ar kandžiais komentarais. Toks veiksmas ne tik “užtikrina saugumą”, bet ir suteikia iliuzinį galios jausmą priš kitą. Iš tikrųjų tuo slepi sąvąjį pažeidžiamumą.

Kai pyktis yra sveikuose santykiuose, pripažįsti. kad po juo slypi kiti jausmai ir patirtys

Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Paprastai pyktis yra smerkiamas (kartais taip ir būna). Bet kartais – ne. Gali būti visiškai nekaltas žodis, tačiau elgesys sukelia gėdą ir prikelia praeities patirtis. Akimirksniu supyksti, net jei tai tėra atsakas į prieš daugelį metų (ar net dešimtmečių) patirtas žaizdas.

Turi ugdyti savimonę ir atsiriboti nuo šių vidinių pateisinimų, kad pamatytum situaciją tikroje šviesoje. Tik tada nustatysi tikrąjį savo pykčio šaltinį ir įvardinsi po juo esančius jausmus, galėsi nuspręsti, kaip nori bendrauti. Gali apeiti savo trūkčiojimus, praleisti pasimetimą ir reaguoti racionaliai, meiliai vertinti save ir kitus.

Kaip puoselėti sveikus santykius su pykčiu

1. Pradėk nuo kaukių

Pyktis ne visada pasireiškia pykčiu. Kartais tai apmaudas, kartais – nerimas, kartais – depresija. Šios kaukės dažnai atsiranda todėl, kad yra „saugesnės“ nei pyktis.

2. Išnagrinėk gautas nuostatas apie pyktį.

Geros mergaitės nepyksta. Pyktis prilygsta agresyvumui. Jei pyksi, žmonės nusigręš nuo tavęs. Tavo pyktis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Jei įsisavinai tokias nuostatas, nenuostabu, kad savo pyktį bandai nukreipti į tai, kas atrodo priimtiniau. Pripažink, kad pyktis yra tinkama ir priimtina emocija, lygiai taip pat, kaip džiaugsmas, liūdesys, sielvartas ar bet kuri kita emocija.  

3. Iš naujo apibrėžk savo santykius su pykčiu:

• Atmink, kad problema yra ne pyktis, o elgesys. Pyktis yra nepatogus jausmas, tačiau tai yra racionalus atsakas į skriaudos jausmą ir gali sukelti konstruktyvių rezultatų, jei yra suprantamas ir tinkamai nukreipiamas.  
• Atmink, kad pyktis nėra iškrova. Tyrimai parodė, kad pagalvės daužymas ar kitokia iškrova tik dar labiau supykdo.
• Ieškok kitų jausmų po pykčiu: dažniausiai tai yra įskaudinimo, gėdos, kaltės, nerimo ar panašių jausmų derinys. Tai yra pykčio šaknys, todėl turime juos pripažinti, kad galėtum suprasti ir sveikai išreikšti pyktį.

4. Sąmoningai išreikšk savo pyktį.

Tai atrodo taip: pastebėk, kad pyksti ir skirk laiko savo jausmų suvokimui, išsiaiškink pykčio priežastį ir nuspręsk, kaip nori reaguoti. Net jei kas nors ir skriaudė, santykiuose patirsi dar daugiau kliūčių, jei pyksi neišreikšdamas tų emocijų, kurios slypi po juo. Kai gali dalintis savo išgyvenimų visuma, kitam žmogui suteiki galimybę užjausti ir pasitaisyti.

Aštuoni izoliacijos simboliai

Kiekvieną dieną, kiekvienas sutuoktinis daro pasirinkimus, kurie veda į vienatvę ir izoliaciją.

Dennis Rainey

Ši istorija liudija apie tai, kaip aš ir Barbara jaučiamės jau daug dienų.

Mano vyras dirba naktimis, o aš – dienomis. Kas rytą mūsų automobiliai prasilenkia netoli namų. Prasilenkdami mes atidarome langus ir šūktelime vienas kitam: “Aš myliu tave!”. Vieną dieną, po to, kai mes prasilenkėme ir aš sustojau prie raudono šviesoforo signalo, šalia sustojo kitas automobilis. Jame sėdėjo vyras, kuris, kaip supratau ne kartą stebėjo mūsų prasilenkimus. “Ei, ponia,- jis šūktelėjo pro pravirą savo automobilio langą, - atrodo, kad jūs vienas kitam labai patinkate. Tai kodėl nesustojate susipažinti?”

Vienatvė. Ji supa mus nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios. Bet panašu, kad plečiantis žmonijai ji įgauna pagreitį

Mes sukurti ne tam, kad gyventume vienatvėje. Mes trokštame intymumo. Santuoka yra ta vieta, kur dauguma iš mūsų tikisi jį rasti. Bet tragedija tame, kad tai pavyksta tik nedaugeliui. Kai kurie iš tiesų patiria intymumą. Tačiau daugumai santuoka tampa tuo, ką Vudis Alenas ciniškai pavadino “vilties mirtimi”.

Visoje kultūroje randame pasikartojančius izoliacijos simbolius. Štai tik keli iš jų, pastebėti skirtingose santuokose.

1 simbolis: “Įeiti draudžiama”

Pauliaus ir Mišelės santuoka stabiliai augo visus 25 metus. Jie laisvai bendravo ir kartu įveikė kelias labai sudėtingas problemas. Jie puikiai jautėsi kartu ir daug žmonių matė tikros santuokos pavyzdį.

Tačiau per daugelį metų jie susvetimėjo dėl abi puses netenkinančių lytinių santykių. Ieškoti šios srities konsultanto jie nedrįso. Ir tada jie suvokė, kad jau nebegali atvirai aptarinėti šios temos, todėl nebyliu abipusiu susitarimu buvo paskelbta, kaip netinkama. Nuo šiol atviras duris pakeitė ženklas “Įeiti draudžiama”.

2 simbolis: Tiksintis laikrodis

Benas ir Marija užaugino savo vaikus ir dabar jau didžiavosi anūkais. 35 metus trukusi santuoka atlaikė laiko išbandymus. Tačiau nei vienas iš jų nepastebėjo, kaip į santykius įsėlino tyla.

Vaikai tai matė. Augdami jie jautė abiejų tėvų vienatvę, kai jie vienas kito nesuprasdavo ar konfliktuodavo. JIe matė, kaip Tėtis savo gyvenimą pašventė darbui, o Mama – vaikams. Ir dabar, kai jie lankydavo tėvelius, matė kad mažai kas liko iš santuokinio ryšio.

Namie įsivyravusią tylą kartas nuo karto nutraukdavo supamo krėslo girdždėjimas ir laikrodžio tiksėjimas.

3 simbolis: Perkrautas kalendorius

Styvas ir Andžela yra tikri savo darbo profesionalai ir aktyviai dalyvauja bažnytinės bendruomenės veikloje. Tačiau kai jie sukūrė šeimą, pastebėjo, kad santuoka neatitinka lūkesčių. Iš jų gyvenimo dingo vėlyvi naktiniai pasivaikščiojimai ir pokalbiai mėnesienoje. Jie yra pernelyg užsiėmę ir dabar gyvena tik dėl savaitgalių. Nuovargis atima visą romantikai reikalingą energiją.

Jų vaikai prideda savo “prioritetų” rinkinius, todėl abu sutuoktiniai jaučiasi vis labiau atskirti vienas nuo kito. Jų gyvenimai susiliečia tik tada, kai susikerta jų keliai.

4 simbolis: Užrakintos durys

Bilas ir Teresė susituokė vos prieš pusę matų. Tačiau jau spėjo giliai vienas kitą sužeisti. Svajonės ir viltys apie intymumą dingo tamsoje už užrakintų durų. 

Bilas galėjo atsiverti, kai buvo sužadėtinis, bet dabar jam darosi vis sunkiau dalintis savo jausmais. Jis jaučiasi įstrigęs savo asmenybės rėmuose. Teresė trokšta intymumo ir desperatiškai nori tapti jo partneriu visam gyvenimui. Ji negali patekti ten, iš kur jis nenori išeiti.

5 simbolis: Pernelyg didelis bagažas

Bobas ir Janina atėjo iš sudarkytų namų, todėl jų santuoka buvo nulemta tapti kitokia. Ir nors jie nemažai kalbėjosi apie tai, nei vienas nepripažino to poveikio, kuri padarė tėvų skyrybos.

Net neturėdami geros santuokos pavyzdžio, jie sugebėjo progresuoti, tačiau vis dar nežinojo kokį didelį bagažą tamposi su savimi. Laikas nuo laiko į paviršių iškildavo baimė, pyktis, jausmas, kad esi niekam  tikęs. Tačiau abu sutartinai greitai sugrūsdavo visa tai į perpildytas kuprines.

6 simbolis: TV vakarienė

Valteris ir Eugenija dirbo toli nuo užmiestyje esančių namų, todėl kai atvykdavo namo, būdavo pervargę nuo ilgos darbo dienos ir kelionės namo. Jie lyg užhipnotizuoti vakarieniaudavo užsakytą maistą prie TV ekrano, žiūrėdavo vakaro naujienas permaišydami jas su lėkštomis komedijomis. Nepastebimai jie užgesino vienas kitą savo gyvenimuose.

Penkis metus trunkanti santuoka dar gyvuoja, bet vėliau, kai paaugs vaikai, ji jausis kažkur futbole, krepšinyje ar žvejyboje dingusio vyro našle. Ji – vieniša. O jis net nenutuokia, kad ji taip jaučiasi.

7 simbolis: Padalintas greitkelis

Sju ir Timas vedę jau 18 metų. Jų santuoka puiki tiek išoriškai, tiek ir iš vidaus. Tačiau augindami vaikus keliauja skirtingomis kryptimis.

Vienas yra pernelyg švelnus - kitas per griežtas. Vienas iš jų yra perfekcionistas, kitas nėra. Vienas linkęs būti kritiškas, kitas per kantrus.

Dabar, kai jų vaikai yra paaugliai, intymumas dar sunkiau pasiekiamas. Ji įsitraukia į visas emocines kovas, kurios kyla dviem bręstantiems žmonėms, o jis slaptai piktinasi, kad vaikų poreikiai traukiami į santuoką. Tarp jų – vis didėjantis atstumas.

8 simbolis: Planai

Kai Robertas ir Šeri buvo susižadėję, skyrė daug laiko ir pinigų ruošdamiesi vestuvių pokyliui. Tačiau nei vienas iš jų neskyrė laiko santuokiniam pasiruošimui.

Bet kai jiems teko kovoti dėl visko – nuo finansų tvarkymo iki kaip praleisti išeigines, palaima tapo našta. Kai jie susituokė, net nenutuokė, kad jų santuoką ištiks krizė po krizės – jie patyrė bedarbystę, sveikatos netekimą, finansinį nestabilumą ir tėvų netektį. Dabar jie abu vieniši ir nors nei vienas nesikalba su kitu, abu slaptai tikisi, kad santuoka atgis savaime.

Izoliacijos požymiai

Visose porose izoliacija prasideda, kai vyras ir žmona iš lėto ima tolti vienas nuo kito. Svarbiausia, kad nei vienas iš pradžių to nepastebi.

·         Jausmas, kad tavo sutuoktinis tavęs negirdi ir nenori suprasti.

·         Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”. “Apie tai pasikalbėsim ryt, o dabar miegokim”.  

·         Jausmas, kad esi nepajėgus patenkinti sutuoktinio poreikius.  

·         Jausmas, kad jis/ji atsiskyrė nuo manęs. 

·         Jausmas, kad jis/ji eina savo keliu.  

·         Atsisakymas skaitytis su tuo, kas iš tikrųjų blogai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.

·         Jausmas, kad ramybė išvengiant konflikto yra geriau, nei skausmas akistatoje su realybe.

Kiekvieną dieną, kiekvienas partneris daro pasirinkimus, kurie veda link vienatvės santuokoje. Darykite teisingus pasirinkimus ir pažinsite meilę, švelnumą, priėmimą ir tikrojo intymumo laisvę bei autentišką vyro ir žmonos vieningumą. Darykite klaidingus pasirinkimus ir pažinsite tylią “sumesto” gyvenimo desperaciją, niekada taip ir nepažinsite vienas kito.

Kodėl nepaskyrus vieno vakaro ir nepažvelgus atgal, į aštuonis izoliacijos simbolius? O tada kartu aptarkite savo santuoką. Atsakykite:

1.       Kurioje santuokos vietoje patiriate izoliaciją?  

2.       Koks žingsnis padėtų įveikti izoliaciją ir užtikrinti intymumą?

Mano žmogus

Moterims būdinga viena žavinga iliuzija. Ji vadinasi „Jis – mano žmogus“. Ji tuo gilesnė, kuo daugiau laiko ir jėgų moteris investuoja į vyrą. Ir jai ima rodytis, kad geriau būti negali. Taip, yra kiti. Jie geri. Bet ties juo – viskas. Jis yra geriausia, ką galėjo padovanoti Dievas. Ir visi jo privalumai matomi per padidinamą stiklą, o trūkumų nesimato ir tai reiškia, kad jų nėra. Ji sako „Idealių nėra“ ir yra teisi, jei tik išmoko gyventi su tuo, ką turi. 

Bet ji nesusitaikė. Ji stengiasi pakeisti vyrą. Ir jos galvoje „mano žmogus“ visiškai nedera su konkrečiomis jo savybėmis. 

Pavyzdžiui jis geria. Arba laksto su mergom. Arba visas naktis praleidžia garaže. Arba savo darbą myli labiau, nei bet ką pasaulyje. 

Objektyviai jis yra „jos žmogus", bet tik tuo atveju jei ji yra pasirengusi susitaikyti ir priimti. Jei ne – apgaudinėja pati save. Jei „tai mano žmogus, bet...“ tai jau ir yra saviapgaulė. 
Suprasti vyrą labai lengva. Pakanka išgirsti, ką jis sako. Daugiau nieko. Dėmesingai išklausyti tai, ką jis sako. Ir nekurti jokių iliuzijų. 

Jei jis sako – „negalvoju vesti“, galvokite. Kas geriau – eikvoti laiką tam, kad jį „palenktum“, „motyvuotum“, „suviliotum“, nes tau jau norisi ištekėti, ar tiesiog išgirsti, ką jis sako? Na, papasakokite kaip tokie užsispyrę „nenoriu vesti“ vis dėlto susituokė. Ir pamatysite, kad moters dėka. Viskas paremta jos manipuliacijomis, įkalbinėjimais, gudrybėmis. Formaliai jis vedė. Faktiškai jis susituokęs. O iš esmės pasikeitė tik jo statusas. Bet ne mąstymas. Jis vis dar viengungis. Susitaikysit? Ar ir toliau perdirbinėsit ir kontroliuosite? 

Jei jis sako: „man nieko nėra svarbiau už mano darbą ir mano misiją“ – jokiomis pastangomis neperprogramuosite ir ne instaliuosite naujų programų. Jis tiesiai iš lovos lėks į savo darbą, o iš jo – skris gelbėti pasaulio. Viskas. Gali derėtis, mušti galva į sieną, prašyti, kad viską pamirštų, pažadėk jam oralinio sekso šventę, atsakymas bus vienas – „ne“. Karlsonas išskrido, ir daugiausia ko gali tikėtis – jis žadėjo sugrįžti. 

Jei jis sako: „aš neuždirbu, nes tokia yra valstybė, idiotiška vyriausybė, kuri nedidina mano algos“, galite siuntinėti jo CV į visas pasaulio šalis, ir net jei gausite atsakymą, jis neis į pokalbį, o atsiguls ir žiūrės teliką. Jis nenori dirbti už pinigus. Jis trokšta gyventi skurde. Ar esat pasiruošusi prigulti šalia ir maitintis avižine koše? O gal esate pasiruošusi pati maitinti šeimą ir priimti jį tokį, koks yra? Nes jis „tavo žmogus“? Okey. Bet jei ne... Na, kuo jis „tavo“?

Paradoksas, bet „mano žmogaus“ problema sutampa su skausminga vieta jūsų galvoje. Kodėl po žodžių „mano žmogus“ visada seka „tačiau yra vienas bet...“? Todėl, kad jis „mano“ tik iliuziškai. Iš tikrųjų jis yra toks, koks yra. Ir nėra tam, kad atitiktų lūkesčius. Jis yra sau. Jis turi tokią nuomonę, kokią turi. Jei sumanėte, kad bazinė komplektacija turi būti papildyta dar vienu „bonusu“, tai – jūsų problemos ir jis neprivalo nupiešti brangakmenių skrynios vien dėl to, kad jūs taip norite. 

Bet kažkodėl jis turu keisti savo pažiūras ir įsitikinimus. Tiesiog privalo. Pavyzdžiui jis turi mesti rūkyti. Jis gi – „tavo“. 

Arba atsikratyti darboholizmo. Nes „mūsų“ pasaulio suvokime „mano žmogus“ nelekia vidury nakties į pasaulio kraštą, kur vyksta kažkoks antžmogių ir superherojų simpoziumas.
Iš tikrųjų gerų vyrų yra daug. Laisvi, užimti, ieškantys, tingintys, rizikuojantys – visa tai sąlygotumai. Nes svarbiausia, kad „tarp mūsų daug bendro“. Praktiškai apie 80% vyrų  turi daug bendro su jumis ir visiškai įmanoma, kad su laiku gali įgyti statusą „tai mano žmogus“.  Tiesiog reikia geriau vienas kitą pažinti. Ne taip jau daug yra džiaugsmų, liūdesių, įpročių, išgyvenimų kurie nesikartotų daugumos žmonių gyvenimuose. 

Apie 50% jūsų amžiaus grupės vyrų turės tokius pačius požiūrius į maistą, muziką, interjerą, svaigalus ir dar daug kur. Apie 20% potencialių kandidatų į „mano žmogų“ taip pat mėgsta detektyvinius trilerius, sūrio traškučius, steikus ir saperavi vyną. 

Apie 30% jus supančių ir pagal amžių tinkamų vyrų yra panašaus socialinio statuso, savo vaikystę praleido daugiaaukščių kiemuose, spardė futbolą, trypė klombas ir vogė obuolius. 
Ir praktiškai nulinė tikimybė, kad sutiksite tą „patį pačiausią“. Ir tokia pat tikimybė, kad net jei sutiksite, jis turės daugiau trūkumų nei tas dabartinis „vienintelis“. 

Jei dabartinis postringauja apie tai, kad „kur tu rasi geresnį?“ arba „kam tu reikalinga su dviem vaikais?“ ir taip įteigia mintį, kad neįmanoma nieko ištaisyti, sveikinu – jis turi problemų su saviverte. Jis stengiasi įtikinti, kad yra svajonių svajonė. Viskas tinka, kad tik nespręsti problemų ir išlikti drauge. Su problemomis. 

Vyrą reikia išgirsti. Ir tiesiogiai išklausyti. Ne interpretuoti. Jei sako „nemyliu“, tai ir reiškia, kad nemyli. O tai vaikšto tokios ir pasakoja, kad „jis pats nežino, kaip myli…!“

Vyras sako: „aš nesuteiksiu tau, ko nori“. Ir nereikia gaišti laiko ir daug kartų prašinėti. Jis bent jau nežada aukso kalnų.   

... Bet kartais man atrodo, kad geriau išgirsti kokį banalų melą, nei imtis atsakomybės dėl išgirsto tiesos. Juk lengviau apgaudinėti save, kad tai „mano žmogus“, nei pradėti viską iš naujo. 

O metai eina...

9 apleidimo santuokoje įveikimo žingsniai

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas

Dennis Rainey

Apleidimas yra tam tikru laiku kiekvieną santuoką pažeidžianti liga. Vyras ir žmona iš lėto tolsta vienas nuo kito. Dažnai pradžioje jie to net nepastebiimo. Apleidimo požymiai yra šie:

• Jausmas, kad sutuoktinis negirdi ir nesupranta, ką jam sakote.
• Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”
• Jausmas, kad nesugebate išgirsti ir patenkinti sutuoktinio lūkesčius.
• Jausmas, kad sutuoktinis yra atskirtas nuo jūsų.
• Atsisakymas tvarkytis su tuo, kas iš tiesų negerai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.
• Jausmas, kad taikus sugyvenimas vengiant konfliktų yra geriau, nei skausmas ir akistata su realybe.

Jei imate pastebėti šiuos simptomus savo santuokoje, jūs jau sergate liga, kuri vadinasi apleidimas ir izoliavimas.

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas. Apleidimas yra panašus į virusą, kuris tyliai, lėtai ir iš pradžių – neskausmingai įsiveržia į santuoką. Ir tuo metu, kai dauguma porų įsitikina klastingu poveikiu, jau būna per vėlu.
Ilgainiui jūsų santuoką suluošina nuobodulys ir apatija. Dažnai dėl emocinio bado ir nepriežiūros ji net atsiduria mirtiname pavojuje. Todėl ženkite šiuo devynis žingsnius, jei norite nugalėti apleistumą santuokoje:

Pirmas žingsnis: Pažinkite Dievo planą santuokai 

Jei atliksite porų apklausą ir paklausite: “Koks yra jūsų santuokos gyvybingumo planas?”, dažniausiai išgirsite tokius atsakymus: “Mūsų santykiai yra 50/50. Mes kiekvienas darome savo dalį ir palaikome pusiausvyrą”. Žvelgiant paviršutiniškai planas “50/50” skamba sąžiningai ir pagrįstai. Relybėje jis yra pasmerktas žlugti. Nes problema yra labai paprasta: Neįmanoma nustatyti, kur yra tas pusiausvyros taškas. Kurioje vietoje jūs turite susitikti?

Didžiąją satuokos laiko dalį abu sutuoktiniai būna užsiėmę, pervargę, persidirbę ir jaučiasi “savaime suprantamai”. Ir jei bandysite elgtis pagal planą “50/50”, tai kažkuriuo momentu pradėsite vertinti savo sutuoktinį pagal jo pasirodymą. Jūsų vertinimą temdys natūralus jūsų savanaudiškumas, todėl pradėsite manyti, kad sutuoktinis per mažai stengiasi dėl santuokos ir šeimos. Thomas Fuller taikliai įvardijo šį, daugelyje santuokų vykstantį procesą: “Kiekvienas arklys mano, kad jo našta – sunkiausia”.

Todėl galiausiai pasaulio sugalvotas “50/50” santykių planas yra pasmerktas žlugti, nes jis prieštarauja Dievo planui. Jūs galite perskaityti daugybę knygų apie tai, ką žmonės mano apie santuoką, apie tai kokia ji turi būti, bet kadangi santuoką sukūrė Dievas, jums verta pasieškoti santuokos statybos brėžinių. Todėl laikykitės trijų pagrindinių principų:

1. Gyventi panašumu į Dievą. 

Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. (Pr 1:25–27).

Jūsų santuoka turi atspindėti Dievo paveikslą pasauliui, kuriam labai reikia pamatyti Jį.  Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tie žmonės, kurie negali pažinti Dievo, gali pažvelgti į mus.

2. Abipusiai užbaigti vienas kitą ir patirti asmenų bendrystę. 

Raštas aiškiai parodo ir antrąjį santuokos tikslą: abipusiai užbaigti vienas kitą. Štai kodėl Dievas sako: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. (Pr 2:18).

Adomas jautėsi vienišas Rojaus sode, todėl Dievas sukūrė moterį, kad panaikintų jo vienatvę. Kai apaštalas Paulius pirmaisiais amžiais kreipėsi į Korinto bažnyčią, jis ataidėjo Pradžios knygai tvirtindamas: Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters. (1Kor 11:11).

Jums reikia vienas kito. Dabar tai žinote. Ir jei savo santuoką kosntruosite pagal Dievo brėžinius, bėgant metams patirsite tikrą dėkingumą už Dievo didybę, kuri sukūrė jums tokį tinkamą sutuoktinį.

3. Padauginti Dievo palikimą

Ištisos Dievo palikuonių – jūsų vaikų eilės, perduos Dievo paveikslą iš kartos į kartą. Jūs dar tik planuojate turėti vaikų, bet jei Jis laimina šią jūsų dovaną, jūs jau dabar esate nuostabaus nuotykio dalimi.

Pradinis Dievo planas kviečia sukurti savotišką dvasinį šiltnamį, tokią vaikų puoselėjimo vietą, kur jie augs, įgis charakterį, vertybes ir vientisumą. Viena iš jūsų užduočių – įdiegti vaikams dvasinės misijos jausmą. Jūsų namai turi būti ta vieta, kur vaikai išmoks ką reiškia mylėti Dievą ir Jam paklusti. Jūsų namai turi tapti treniruočių sale, kur jie išmoks žvelgti į žmones ir pasaulį Jėzaus akimis.

Jūsų santuoka yra kur kas svarbesnė, nei kada nors įsivaizdavote, nes ji turi įtakos Dievo reputacijai. Štai kodėl taip svarbu Jėzų padaryti jūsų namų statytoju.

Antras žingsnis: Nuolat patvirtinkite savo įsipareigojimą

Ar žinote, kad santuoka buvo pirmoji Dievo pašventinta žmonių organizacija?  Antrasis Pradžios knygos skyrius aprašo tą dramą, kuri įvyko po to, kai Dievas sukūrė dangų ir žemę:

VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.  (Pr 2:18-25)

Pirmiausia pastebėkite, kad Adomas besąlygiškai priėmė Dievo dovaną – Ieva jam buvo suteikta, kaip dovana. Jis besąlygiškai pasitikėjo Dievu ir taip žinojo, jog moteris yra Dievo rūpestis jo poreikiais.

Šiandien daugybė santuokų yra nesaugios ir griūna dėl to, kad vyras ir žmona nebepriima vienas kito. Jie nebetiki Dievu. Vietoje to jie koncentruojasi ties vienas kito skirtumais ir silpnybėmis.
Šios ištraukos pabaigoje yra galingas teiginys: Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. (Pr 2:24). Šiame sakinyje mes randame tris papildomas gaires kelyje į stiprią ir dievišką santuoką: palikite, junkitės ir tapkite vienu kūnu. Ir čia nėra pasirinkimo, nes sėkmei reikia visų trijų komponentų.

Palikti savo tėvą ir motiną reiškia tapti nuo jų nepriklausomu nuo jų ir visų kitų, kurie jus augino. Stebėtina, kiek daug žmonių nesugeba to padaryti. Jie atrodo labai suaugę, elgiasi lyg subrendę, bet giliai viduje jie vis dar laikosi už mamų prijuosčių.

Hebrajiškai tiesioginė žodžio “palikti” reikšmė yra “tapti nepriklausomu”. Daug žmonių susituokia, bet ir toliau priklauso nuo savo tėvų pinigų ir emocinių paramų. Priklausomybė nuo tėvų kenkia kuriant vyro ir žmonos tarpusavio santykius. Labai svarbu “palikti” tėvus, bet tuo pačiu metu laikytis ir ketvirtojo Dievo įsakymo, kuris skelbia “Gerbk tėvą ir motiną”. Jis kviečia į pagarbą tėvams.
Būti sujungtu su savo sutuoktiniu reiškia sukurti su juo nuolatinį ryšį. Tai – pasišventimas visą gyvenimą trunkančiai santuokai. Deja, tenka apgailestauti, bet įsipareigojimas yra trūkstama daugelio santuokų dalis. Daugelis savo santuoką ima gelbėti tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamu ir pasikeičia santykiai. Bet Dievo plane nėra gelbėjimosi liukų ir gelbstinčių kontrakto išlygų. Kai Dievas sujungia du žmones, jis tai daro visam gyvenimui. Santuokos priesaikoje sakoma “Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu”.

Ir paskutinė šios pastraipos gairė – tapti vienu kūnu. Ji nurodo ne vien į fizinį vyro ir žmonos susijungimą santuokoje, bet ir kiekvienoje gyvenimo srityje, įskaitant dvasinę, intelektinę, emocinę ir socialinę. Pradžios knygos ištrauka vėliau sako: Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos. (Pr 2:25). Jie nejautė nei baimės, nei atmetimo. Atvirkščiai – jie jautė visišką vienas kito priėmimą. Kai tu maudaisi kito žmogaus priėmimo šilumoje, santuoka tau tampa tikru džiaugsmu.

Kai vyras ir žmona tikrai palieka, susijungia ir tampa vienu kūnu, jie patiria tai, kas vadinama “vienove”. Tai yra visiška priešingybė vienatvei santuokoje. Tai – tikra kūno ir dvasios vienybė, besąlygiškas įsipareigojimas Dievui ir vienas kitam.

Prisimenate, ką anksčiau sakiau apie pasaulio “50/50 planą” santuokai? Tam, kad patirtumėte santykių vienovę, jūs turite pasišvęsti kitam planui. Jis vadinasi “100/100 planas” ir reikalauja 100-procentinių kiekvieno pastangų tarnaujant savo sutuoktiniui. Vietoje to, kad sakytume “tu padarysi savo dalį, o aš – savo”, kiekvienas sutuoktinis turi pasakyti „Aš darysiu viską, kas yra mano jėgose ir nereikalausiu lygiaverčio atsako. Aš esu įsipareigojęs tau visam gyvenimui ir darysiu viską, kad santuoka būtų gyvybinga”.

Trečias žingsnis: Susitvarkykite su savo egoizmu

Atvirai kalbant, daugelis į santuoką einančių porų neįvertina to, kaip egoizmas gali paveikti santuoką. Piršlybų ir sužadėtuvių laiku mes darome viską, kad tik patrauktume ir patenkintume savo mylimuosius. Mes pristatome save, kaip pačias geriausias, labiausiai mylinčias, užjaučiančias ir jautriausias būtybes pasaulyje. Bet kai mes susituokiame ir užkariavimas jau baigtas, į paviršių pamažu ima kilti savanaudiškumas, nepriklausomas būdas ir puikybė.

Ir staiga mes patiriame konfliktą, mus šokiruoja tai, kad ta idealioji meilė nėra jau tokia tyra, kaip mes įsivaizdavome. Kiekvienas iš mūsų tada nori eiti savo keliu. Apaštalas Jokūbas sako: Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. (Jok 4:1-2)

Santuoka – tai puiki proga pradėti dorotis su savo egoizmu. Kažkas gali pasakyti: “Nėra jokios vilties. Negaliu jo pakeisti” arba “Kokia nauda. Ji jau nebus kitokia.” Mano žmona ir aš žinome, kad yra viltis, nes mes išmokome taikyti tą planą, kuris yra didingesnis, nei egocentriškas žmogaus planas. Per Šventajame Rašte išdėstytus principus mes išmokome, kaip nustumti į šalį egositiškus savo norus vardan kiti gerovės ir dėl mūsų abiejų santuokos naudai.

Atsakymas į egoizmą yra Jėzus ir Jo mokymas. Jis parodė mums, kad vietoje to, kad stengtumės būti pirmi, mes trokštume būti paskutiniai. Vietoje to, kad norėtume būti aptarnaujami, mes turime tarnauti patys.Vietoje to, kad gelbėtume savo gyvybę, mes turime ją prarasti. Mes turime mylėti savo kaimynus (sutuoktinius) taip, kaip mylime save.

Santuoka statosi tada, kai du asmenys paneigia savo savanaudiškumą ir randa išeitį Jėzuje, tam, kad galėtų mylėti savo sutuoktinius ir jiems tarnauti. Jėzus pradės statyti jūsų namus, jei tik pasiaukosite Jam.

Ketvirtas žingsnis: Melskitės kartu

Kai aš dar buvau jaunavedys, paklausiau savo dėdės, ką jis galėtų patarti man mano santuokoje. Jis buvo vedęs jau daug metų ir turėjo keturis vaikus. Atsakymas buvo toks: “Tai labai lengva. Kasdien melskitės kartu.”

Aš tikrai norėjau būti sėkmingu vyru, todėl nedelsdamas paklusau. Tą patį vakarą įsteigiau mūųs paprotį melstis kartu. Jis gyvuoja jau trisdešimt metų. Šis įprotis padėjo mums išspręsti daugybę konfliktų ir išlaikyti gyvybingą bendravimą.O svarbiausia – jis parodė abiejų mūsų priklausomybę mūsų šeimos Viešpačiui Jėzui Kristui. Kaioe jūs pasikviesite Dievą į savo santuokos kasdienybę, Jis perkeis viską.

Dievas sukūrė santuoką, kaip dvasinę trijų asmenų – ne tik vyro ir moters, bet ir Paties Dievo bendrystę. Visi susiję dvasiškai ir yra įsipareigoję visam gyvenimui. Ar tad nebūtų natūralu Tam, Kuris sukūrė šia bendrystę, norėti, kad pora kasdien dalintusi su juo savo vargais, rūpesčiais ir šlove?

Penktas žingsnis: Vystykite bendravimo įgūdžius.

Ar žinote, kad galite plėtoti savo bendravimo įgūdžius taip, kaip plėtojate golfo, kulinarinius ar tapymo įgūdžius? Dauguma iš mūsų per daug metų išvysto blogus bendravimo įgūdžius, todėl mums reikia lavinti savo įgūdžius tokiose praktinėse ir gyvybinėse santuokos dalyse, kaip:

• Prisitaikymas prie abipusių skirtumų
• Konfliktų sprendimas
• Vienas kito išklausymas
• Su meile sakyti tiesą
• Bendravimo lūkesčiai
• Atleidimas vienas kitam

Jūsų apsisprendimas pagerinti savo įgūdžius šiose srityse parodys, kiek rimtai žvelgiate į savo santuokos atgaivinimą.

Šeštas žingsnis: Kartu tikslingai leiskite laiką

Žmona nori, kad vyras pakeltų ją, nuneštų į pilį ir pasakytų: “Praleiskime laiką kartu”. Kryptingas dėmesys bendravime yra lyg taurusis auksas.

Šalia reguliarių pasimatymų suplanuokite ir pabėgimus kartu. Prieš kiek laiko jūs abu leidote laiką kryptingai sutelkę dėmesį vien į sutuoktinį? Ne vakarą ar fantastišką vakarienę prabangiame restorane, bet pora dienų kitoje aplinkoje, kad galėtumėte pabūti vienas su kitu?

Daugelyje santuokų kasdienė rutina užgožia neeilinio susižavėjimo galimybes. Dėl pernelyg didelio mūsų laikų tempo mums reikia sustoti ir bent kartą ar du metuose pailsėti, pasiimti savo palaimininus ir svajoti svajones. Mes su žmona turime taip vadinamus “suplanuotus savaitgalius”, galimybę įvertinti savo santuoką ir tėvystę ir jei reikalinga – sukurti naujus planus.

Pabėgimas yra svarbus, kad išlaikytume pastovius santykius ir tuo pačiu metu jis yra pramoga. Kai netrukdo kasdieniai rūpesčiai, mes galime susikoncentruoti vienas į kitą. Jūs galite dovanoti žmonai gėles ir sakyti jai švelnius žodžius. Ji gali skirti visą dėmesį ir daryti tai iš visos širdies. Mes ir toliau kalbamės, užkandžiaujame ir klausomės muzikos žinodami, kad rytoje nebus griežtos dienotvarkės.

Septintas žingsnis: Dalyvaukite santuokos įgūdžių atnaujinimo užsiėmimuose.

Tai yra viena iš didžiausių investicijų jūsų santuokoje. Tokiuose užsiėmimuose pažinsite Dievo planą jūsų santuokai, praktinius santykių pagerinimo būdus ir geriau suprasite biblinius vyro ir žmonos vaidmenis. Visa tai išmoksite per savaitgalį, atsitraukę nuo kasdieninių rūpesčių.

Aštuntas žingsnis: Palaikykite santykius su kitomis poromis. 

Dievas sukūrė mus ne vien bendrystei vienas su kitu, bet ir bendrystei su kitomis poromis. Šiandieninis tempas ir gyvenimo būdas yar ne kas kita, kaip “vienatvė minioje”. Kiekvienas turi įvairiausius kasdieninius ryšius, bet tarp tų asmenų yra tik keli, kurie žino, kas vyksta mano gyvenime. Mums reikalinga draugystė – tai savotiškas palaikymas iš tos mažos žmonių grupės, kuriai mes esame atskaitingi  už savo santuokos ir šeimos augimą.

Devintas žingsnis: Pasitikėkite Dievo jėga 

Kodėl vis daugiau santuokų ištinka nesėkmė? Problema tame, kad santuoką sudarantys tikintieji nepasinaudoja tais resursais ir įrankiais, kuriuos jiems suteikė Dievas, kad sukurti vienovę. Psalmė teigia: Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. (Ps 127:1)

Nesvarbu ar jūs santuokoje ar dar ne – turite žinoti, kad yra du pagrindiniai dinamiško krikščioniško gyvenimo komponentai. Jie tampa dar svarbesni, kai būdami sutuoktiniais stengiatės sukurti santuokos vienatinumą. Juos galima išreikšti dviem klausimais:

1. Ar tu ir tavo sutuoktinis esate Dievo šeimos dalis?
2. Ar abu jūs leidžiate Šventąjai Dvasiai vesti ir pripildyti jūsų gyvenimus?

Dabar klausykite atidžiai, nes pasakysiu patį svarbiausia pareiškimą: Jei į abu klausimus neatsakysite “taip”, jums nuolat stigs jėgos sukurti tokią santuokos vienovę, kurią suplanavo Dievas.

Idealus Dievo planas sutuoktiniams – prieš nusprendžiant sukurti savo šeimą, pažinti Jį asmeniškai.
Daug žmonių vadina save krikščionimis, bet jie niekada nepažino Dievo. Daugelis iš jūsų žinote Kristų, bet tie sunkumai, kuriuos patyrėte santuokoje leidžia teigti, kad nepatyrėte Jo pilnai. Svarbus klausimas – jei Jėzus Kristus ateitų į jūsų gyvenimą tiesog dabar, kaip jis pasikeistų rytoj ar kitą savaitę? Jei manote, kad jūsų veiksmai, mintys ir žodžiai išliktų tokie pat, jums teks pripažinti, kad Kristus nėra jūsų gyvenimo Viešpats.

Kiekvienas iš mūsų nori, kad kažkas įveiktų jo savanaudiškumą santuokoje. Prisimenu, kad ne vieną kartą norėjau pykti ant žmonos, bet tuo pačiu metu aiškiai suvokdavau, kad mano gyvenimas yra Dievo šventykla, kad manyje gyvena Šventoji Dvasia, kuri prikėlė iš numirusių Jėzų. Dvasia padeda man kontroliuoti savo temperamentą, nekantrumą ir mano ketinimus pasakyti tokius žodžius, dėl kurių gailėčiausi vėliau.

Man ir dabar nesiseka, bet aš suvokiau, kad širdimi savo valią pavedu Dievui, kad manyje noksta Šventosios Dvasios vaisiai. Tad ar ne keista, kad gerai žinomi kūno darbai - ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai (Gal 5:19-21) sukelia apleidimus santuokoje? Bet kai mes savo gyvenimus pavedame Šventajai Dvasiai, jos vaisiai – meilė, džiaugsmas, kantrybė ir kiti, veda mus link santuokos vienovės.

Žodis “skyrybos”

Reikės daug mokytis, kad įveiktumėte apleidimą santuokoje, bet leiskite ištarti jums vieną paraginimą: nevartokite žodžio “skyrybos” ! Net negalvokite apie tai. Perenlyg daug santuokų išyra po to, kai vienas iš sutuoktinių svarsto skyrybų galimybę.

Santuokinis įsipareigojimas reikalauja atkaklumo. Jūsų, jūsų vaikų ir mūsų kultūros labui reikia, kad išliktumėte įsipareigoję Sandorai, kurią sudarėte prieš Dievą:

"Kai mes susituokėme aš buvau 15-os, o jis – 17-os. Dabar mums 61 ir 63. Mes būtume išsiskyrę daugybę kartų, tačiau mes giliai vienas kitą mylime, o Dievas nekenčia skyrybų,todėl mes ir neišsiskyrėme”. 

Me sesame susituokę nuo 1984 metų. Per tą laiką mums teko patirti ligas, tragedijas ir nesutarimus, bet mes niekuomet nesakėme žodžio „skyrybos“. Šis žodis neišėjo iš mūsų lūpų. Ar galiu mesti jums iššūkį daryti taip pat?

Apie bendravimo etapus

Visi mes norime harmoningo bendravimo – jei mūsų santykiai šeimoje ir su kitais žmonėmis geri, mes jaučiame vidinę ramybę ir esame tiesiog… laimingi. Bendravimas mums gyvybiškai svarbus – nuo santykių kokybės priklauso viskas: šeimos laimė, draugystė, sėkmė, kūrybingumas, darbingumas, sveikata..

Sunkus ir įtemptas bendravimas atima daugybę energijos, o nuolatinė įtampa sukelia depresijas ir net kūno ligas. Todėl visuomet verta ieškoti būdų pagerinti santykius, nelaukiant, kol jie savaime “pagerės” – gyvenimas įrodė, kad nevaldoma situacija paprastai linkusi blogėti..

Įdomu tai, kad visi mūsų santykiai gyvenime – draugiški, šeimyniniai, darbiniai ir t.t.. – kuriami pagal tam tikrus vienas kitą dėsningai keičiančius etapus. Kiekviename etape vystomos reikalingos savybės bendravime, kurios ir bus pagrindas sekančiam etapui.

Jei tų savybių neišvystome – “užstringame” kažkuriame etape ir santykių toliau nevystome, bet einame tarsi užburtu ratu, automatiškai kartodami ydingą elgesį. Ir net jei tokiame “užstrigime” nutraukiame santykius – naujuose santykiuose kartosime tas pačias klaidas, kol.. nesuprasime, kad reikia keistis, arba – kol besikartojančios gyvenimo situacijos neprivers susimąstyti.

Tai savotiški spąstai, kuriuos galime atpažinti, jei žinome – kokie yra bendravimo vystymosi etapai. Psichologijoje jie apibūdinami taip:

Pasitikėjimo ir saugumo kūrimo etapas. Jame svarbiausi nuoširdumas, atvirumas, buvimas savimi tikruoju – tai gerų santykių pagrindas. Jei šis etapas sėkmingas – gimsta saugumo jausmas bei pasitikėjimas vienas kitu, ir mes keliaujame į sekantį santykių vystymosi etapą.

Jei nesėkmingas – užstringame jame. Dažniausiai pasitaikančios šio etapo problemos – pastangos pasirodyti ne tuo kuo esame (keičiame kaukes), įtarumas, nepasitikėjimas, uždarumas, baimė.

Individualių skirtumų pripažinimo etapas. Mokomės priimti žmogų tokį, koks jis yra, gerbti jo interesus, laikytis susitarimų. Taip pat mokomės išreikšti ir savo poreikius bei jausmus – be kaltinimų ir kritikos. Mokomės klausyti ir išgirsti.

Užstringame šiame etape, jei pradedame kovoti dėl “valdžios”, reikšti pretenzijas, slėpti nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Užstrigę šiame etape, žmonės dažnai skiriasi, bet santykių nutraukimas būna skausmingas dėl susikaupusio pykčio, abipusių pretenzijų ir ilgai kauptų nuoskaudų.

Dialogo, bendradarbiavimo, bendrumo ir sutarimo etapas. Gilaus emocinio ryšio užgimimas, ramūs ir harmoningi santykiai: bendri ir asmeniniai tikslai, palaikymas, patikimumas, vienybė.

Šio etapo problemos – nuklydimas į paviršutiniškumą (apsileidimas dėl gyvenime atsiradusio santykių stabilumo), bendrų tikslų nebuvimas (kai kiekvienas užsiima tik savais tikslais), susvetimėjimas.

Tam tikro santykių lygmens užbaigimas. Pasirengimas pereiti į aukštesnį, kokybiškesnį bendravimo lygmenį, suvokimas, kad turime tobulėti ir pradėti naują santykių etapą. Po šio etapo santykiai arba pasibaigia (tačiau pozityviai, be negatyvumo), arba tęsiami – bet jau kokybiškai aukštesniame lygmenyje.

Jei užstringame šiame etape, pajuntame, kad gyvenimas – lyg stovinti bala, kad viskas įgrįso. Bet.. ir pakeisti kažką sunku, nes nėra taip paprasta atsisveikinti su įprastais dalykais ir pereiti į aukštesnį, bet.. dar nepažįstamą bendravimo lygmenį.

Taigi, turime nuolat kurti santykius – kad tobulėtume, kad sukurtume tvirtą pagrindą sekančiam etapui, kad skleistume harmoniją.. Juk šiame pasaulyje nėra nieko statiško: viskas juda, sąveikauja, vystosi. Mūsų santykiai taip pat: keičiamės mes, keičiasi aplinkybės bei žmonės mūsų gyvenime – todėl turime keisti (tobulinti) ir mūsų bendravimą.