2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Laisvė, lygybė, brolybė!



 Koks buvo Didžiosios 1789 prancūzų revoliucijos lozungas? Pasirodo, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.
Plačiai paplitusį lozungą „Laisvė, lygybė, brolybė!“ 1790 metais paskelbė liūdnai pagarsėjęs prancūzų revoliucionierius Maksimiljanas Robespjeras. 1793 metų birželio 21 dieną Paryžiaus komunos vadas įsakė, kad ant merijos fasado būtų parašyta „Laisvė, lygybė, brolybė arba mirtis“.
Tačiau būtų klaidinga šiuos žodžius laikyti prancūzų revoliucijos devizu. Prancūzų istorikas Mona Ozufas tvirtina, kad tai buvo vienas iš daugelio lozungų, tarp kurių sutinkamas ir toks: „Draugystė, gailestingumas, sąžiningumas, vienybė“. O 1793 metų birželio 3 dieną miesto galva Etampas iškėlė tokį variantą: „Laisvė, lygybė, nuosavybė!“. Ką gi – tai visai neblogai turint omenyje, kad didžiąją tuometinės respublikos gyventojų dalį sudarė nepasiturintys ir vargšai.
Akivaizdu, kad populiariausiu to meto žodžiu buvo „laisvė“, Prancūzų masonai ir revoliucijos ideologai galėjo pridėti ir „brolybė“. Tačiau gana turtingi slaptųjų draugijų nariai vargu ar troško „brolybės“. Todėl oficialiu sukilėliu lozungu šie žodžiai tapo tik 1848 metų Prancūzijos revoliucijos metu ir iki šiol išlieka nacionaliniu Prancūzijos respublikos devizu.

2012 m. spalio 9 d., antradienis

Maironis Kaune



Talentingo poeto kūryba visada sutampa su savo tautos istorija ir likimu. Toks neatsiejamas nuo mūsų pasaulėjautos, nuo praeities ir dabarties — Jono Mačiulio-Maironio vardas ir kūryba. Kiekvienai kartai ji atsiskleidžia nauju skambėjimu, kiekviena istorinė situacija atranda joje aktualių idėjų. Tolydžio ryškėja poeto siluetas, išlaikęs esmingiausias savo spalvas. Pakilus romantikas poezijoje buvo gyvenime santūrus ir proziškas, negreitas su bet kuo bendrauti, išoriškai lyg neprieinamas ir išdidus. Jo žmogišką portretą rėmino rimtis, savitvarda ir saikas. Tačiau poetas veržėsi iš tų rėmų savo veiklumu visose jam prieinamose srityse. Apie tai šiandien mums byloja ne vien kūrybos palikimas, bet ir namai, daiktai, albumai, prisiminimų puslapiai, laiškai.
Maironio vardas ir kūryba neatskiriami nuo Kauno. Poetas čia gyveno didesnę savo amžiaus dalį ir paliko žymių pėdsakų miesto kultūros panoramoje.
Visai dar vaikas jis atvyko iš kaimo į Kauno berniukų gimnaziją, kurioje praleido svarbų paauglio ir jaunuolio brandos dešimtmetį (1873—1883). Čia ėmė skleistis jo asmenybė, kaupė jėgą poetinės kūrybos pumpurai. Carinėje gimnazijoje visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Po kelių dešimtmečių atidarant Kauno Aukštuosius kursus — būsimąjį universitetą, Maironis prisiminė: „Šitoj pat salėj baigiau aš prieš 35 metus gimnaziją. Tuomet čia buvo parašyta: „Čia draudžiama kalbėti lietuviškai“. Dabar aš čia matau šviesių mokslo vyrų, kurie gražiai kalba tąja pat lietuvių kalba“.
Ketverius metus būsimasis poetas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, jau sąmoningai domėdamasis visuomenės bei tautinės kultūros reikalais. Jis pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje periodikoje, daugiausia „Aušroje“, siųsdamas savo eilių bei šviečiamojo pobūdžio straipsnių — ragino inteligentus domėtis Lietuvos praeitimi, rinkti bei tyrinėti tautosaką, ugdyti kalbą. Eiliuotos poemėlės „Lietuva“ rankraštį Maironis dedikavo ir įteikė A. Baranauskui, tada didžiausiam Lietuvos dainiui. Tas nenupeikė jauno autoriaus veikalo ir, kaip vėliau prisiminė poetas, „padrąsino talento neužkasti“. Šioje dar neįgudusią plunksna sukurtoje poemoje jau buvo galima nujausti stiprų talentą.
Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Maironis grįžo į Kauną ir dvejus metus (1892—1894) dirbo dėstytoju seminarijoje. Čia jis parengė pirmąjį „Pavasario balsų“ rinkinį, kuris buvo išspausdintas Tilžėje 1895 metais. Ši nedidelio formato, kukliais popieriaus viršeliais knygelė, pasirašyta St. Maironio slapyvardžiu, išgarsino poeto vardą, atvėrė naują lietuvių poezijos ir tautinės sąmonės aktyvumo etapą. O pats poetas vėl paliko tėvynę ir išvyko profesoriauti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten jis dirbo penkiolika metų. Tačiau atstumas neatitolino Maironio nuo Lietuvos reikalų. Jis gyvai domėjosi, kas čia dedasi, ragino bičiulius jam apie viską kuo smulkiausiai rašyti.
Maironio kūrybos idėjos išplaukė iš jo veiklos ir buvo nuo jos neatsiejamos. Jis ne tik ragino „į darbą, broliai“, bet ir pats darė viską, ką laikė reikalinga nuveikti gimtinės labui. Todėl darbas svetur poetui atrodė kaip „svetimų paukščių lesinimas“, ir kai 1909 metais jam pasiūlė rektoriaus vietą Kauno kunigų seminarijoje. Maironis nedvejodamas sutiko ir visam laikui grįžo į Lietuvą, nors Peterburge paliko geresnes sąlygas, didesnį atlyginimą. Atvykusiems jo išlydėti lietuviškų draugijų nariams jis kalbėjo, kad kiekvienas, progai pasitaikius, turi kuo veikiausiai grįžti į tėvynę ir ten suvartoti savo mokslo vaisius tautiečių naudai. Tapęs rektorium, Maironis seminarijoje pamažu pradėjo išgyvendinti lenkų kalbos vartojimo paprotį, kaip rašė autobiografijoje — „radęs bemaž viską lenkišką, su laiku perdirbo į lietuvišką mokyklą, o iš 4 kursų mokslą pakėlė iki 6 metų“. Seminarijoje buvo įvesta naujų reikalingų dalykų, pagerintas visų sričių veiklos organizavimas. Rektorius rado bendrą kalbą ir su lenkiškos orientacijos auklėtiniais, buvo visiems vienodai tolerantiškas, smerkė nacionalinį pasipūtimą ir šovinizmą. Seminarijos auklėtiniai gerbė ir mylėjo rektorių Maironį, garsiausią Lietuvos poetą. Santūrus ir griežtokas pedagogas J. Mačiulis buvo geranoriškas ir atlaidus kūrybiniams jaunimo bandymams, netgi tokiems, kuriais mėginta kritikuoti ar pajuokti seminarijos dėstytojus bei jų daromą tvarką. Pradedantis poetas K. Žitkus-Vincas Stonis prisiminė, kaip kartą seminaristai surengė programą „Užgavėnių skersvėjis“. Pabaigoje perskaičius vieno auklėtinio monologą apie seminarijos aktualijas, visi smagiai plojo. Kartu ir rektorius Maironis. Tik inspektorius ir prefektas sėdėjo apsiniaukę, piktai žvalgydamies. O kitą dieną prasidėjo klierikų apklausinėjimai — kas paskatino ir kas parašė tą monologą. Jo autorius išsigando. Tačiau jaunuolį pasikvietęs rektorius pasakė tą „bylą“ likvidavęs ir pagyrė jį už gabiai parašytą ir perskaitytą monologą, tik patarė ateityje būti atsargesniam su kritikomis, kurios ne visada galėtų gerai baigtis.
Kaip dvasininkų rengimo įstaigos vadovas, Maironis nevaržė čia esančių jaunuolių pasirinkimo laisvės. Matyt, nelaikė kunigo profesijos pačia geriausia veiklos sritimi. Kuriantis buržuazinei Lietuvos respublikai, visose viešojo gyvenimo srityse trūko išsilavinusių žmonių. Todėl iš įstaigų į seminariją ateidavo atstovai agituoti klierikų į valdines tarnybas. Maironis tam netrukdė, netgi pritarė, ir dalis auklėtinių paliko seminariją. Gabesnius literatūrai auklėtinius rektorius stengdavosi paskirti darbui arčiau didesnių kultūros centrų, kad neužsikastų provincijoje ir nepražudytų savo pomėgių bei talento. A. Miškinis pasakojo atvejį, kaip jaunas literatas S. Būdavas, baigęs seminariją, turėjo grįžti į Telšių vyskupiją, tačiau norėjo likti Kaune ar bent arčiau jo, kad nebūtų literatūros nuošalėje. Maironis Telšių vyskupijai savo pinigais už jį sumokėjo 632 litus ir paskyrė dirbti netoli Kauno.
Kaune paliktos meninės Maironio kūrybos žymės įaugo į kartų sąmonę, o materialinės — iki šiol tvirtai stovi senamiestyje, saugodamos poeto vardą.
Parvykęs dirbti į Kauną, Maironis įsigijo stilingus, tačiau apleistus feodalinės Lietuvos didikų rūmus senamiestyje ir ėmėsi juos tvarkyti. Reikėjo daug ką keisti ir naujinti. Centrinė įvažiavimo arka, dalijanti namą perpus, buvo panaikinta, pastačius prie fasado keturias apvalias mūro kolonas su balkonėliu virš jų. Erdviame koridoriuje išmūryti marmuro laiptai į antro aukšto kambarius. Už rūmų, kieme, išgriauti įvairūs mūro sandėliai, išlyginta aikštė ir užveistas sodas. Poetas čia ne tik planavo darbus, bet ir pats dirbo iš peties kartu su darbininkais ir meistrais. Kasė duobes, sodino medžius ir gėlynus. Vėliau, paaugus sodui, Maironis mėgdavo sėdėti mažoje medžio pavėsinėje su bičiuliais ir svečiais. Aptvarkęs namo išorę ir aplinką, poetas su jam būdingu atkaklumu ėmėsi pagal savo skonį gražinti kambarių interjerą. Nemažą salę antrame aukšte ketinta skirti oficialiems priėmimams, gausesniam bičiulių būriui. Šią svetainę dekoravo dailininkas ir etnografas T. Daugirdas. Palei medžio panelius driekėsi staltiesių ornamentą imituojantis dekoras, o nuo jo ligi lubų kilo siauros tautinio stiliaus juostos, sudarančios vientisą ažūrinį ornamentą. Apie poeto pomėgį istorinei atributikai galėjai spręsti iš heraldinių ženklų, išpieštų tarpulangiuose arba sienose virš durų. Ypač mėgo Maironis Žemaičių herbą, kuriame pavaizduota ant dviejų kojų stovinti meška. „Meška myli laisvę,— sakydavo jis.— Jaukink ją nejaukinęs, vis tiek neprijaukinsi. Kol laikai prie grandinės prirakintą, tol ji tavęs klauso. Taip ir žemaitis!“
Didžioji Maironio namų svetainė, kuri dabar restauruota, priminė lyg kokią kaimo seklyčią. Joje nebuvo nieko nereikalingo nei itin prabangaus, gal tiktai žvakių sietynas, kabantis lubų centre. Kambario vidury — ilgas lentų stalas, dengtas linine staltiese. Tokį stalą, uždedamą ant medinių „ožiukų“, reikalui esant, lengvai galima išardyti ir išnešti. Pasieny ir prie stalo — paprastos kėdės stačiomis atkaltėmis. Keli paveikslai, poeto tėvų ortretėliai. štai ir visa svetainės prabanga.
Šiandien atrodo keista, kad tokio aukšto rango dvasininkas ir žymiausias j Lietuvos poetas nevengė to beveik vargingo paprastumo savo didingame name. Tačiau tai būdingas Maironio asmenybės bruožas — neskirti daug reikšmės buities dalykams, tik tiek, kiek reikia, būtina, patogu. Tą rodo ir kitų jo kambarių sutvarkymas. Kiek prabangesnis savo architektūrine išraiSka ir apstatymu „raudonasis salonėlis". Jį puošė barokinė niša sienoje su paauksuotomis gipsatūrų linijomis bei girliandomis. Raudonas minkštų baldų komplektėlis teikė kambariui jaukumo ir šilumos. Kampe stovėjo fortepijonas, kuriuo pagrodavo svečiai bei giminaičiai. Maironis rūpinosi ne vien savo namu. Kaip seminarijos rektorius, jis ėmėsi pertvarkyti ne tik mokslo, bet ir ūkio bei materialinius šios įstaigos reikalus. Mokymo patalpos ir bendrabučiai buvo ankšti, apgriuvę, menkai apšildomi. Anot J. Tumo, „Maironiui tai žeidė akį nuo pat pradžios. <...> Pirmiausia perdirbo sugriuvusią lūšną Muziejaus g. N r. 7. Iš jos padarė tris butus, duodančius pelno. Paskui ėmė ruošti restauraciją vadinamųjų pirmųjų rūmų (1926 m.). Atstatė du aukštus ant dviejų esamų, įtaisė centralini šildymą, įvedė vandenį patogumams už 20.000 litų. 1929—1931 m. padirbtas dar didesnis statybos darbas. Nugriauta tretieji rūmai, o antriesiems atstatyta du aukštai. Dar fligelis keturiais aukštais bendrabučiams. Gauta grandiozinis stilingas pastatas, atsiėjęs daugiau kaip 400.000, o pašalpos iš vyriausybės tegauta 39.000“. Vien Šis protokolinis darbų sąvadas rodo, kokiai plačiai veiklai Maironis užsimojo. Okinės veiklos polinkį poetas tikriausiai paveldėjo iš tėvo, Šviesaus ir darbštaus valstiečio. Maironis rūpinosi, kad visur būtų tvarka, nepakentė vangumo ir apsileidimo.
Maironis domėjosi ir visuomeninių pastatų statyba mieste. Išvažiavęs kur nors vasarai, poetas grįždavo, pasiilgęs Kauno, smalsiai dairydamasis apeidavo senamiesčio kvartalus, stebėdavo, ar jau pakloti „trotuarai“, kuriuos išvažiuodamas paliko nebaigtus, domėdavosi, kaip sekasi statyti kokį namą bei tiltą. Jei kas iš poeto pažįstamų prašydavo pinigų namui statytis, Maironis mielai skolindavo. Laikė tai ne vien asmeninės, bet ir visuotinės žmonių gerovės požymiu. Tą statytojo bruožą jis išlaikė iki gyvenimo pabaigos. Būdamas užsiėmęs pedagoginiu darbu seminarijoje bei universitete, turėdamas įvairių pareigų visuomeninėje ir kultūros sferoje, jau senyvo amžiaus poetas ryžosi dar kartą imtis nelengvų statybos reikalų. „Aš šį pavasarį sumaniau pasistatyti namelius — villa Aleksote ant kalno, mat kaip tautai pasitarnavęs, gavau iš valdžios žemės sklypą arti desetino dydžio, žadu ten sodą įveisti, jei iki mirties suspėsiu: vasaros metu nereikės važiuoti į kurortus, nes užnemuny ant kalno oras grynas ir sveikas, o kartu ir miesto patogumai čia pat“,— rašė Maironis savo bičiuliui į Kaltinėnus 1931 m. pavasarį.
Nesinaudojo Maironis vienas ir nuosavu namu senamiestyje. Kol seminarijoje vyko statybos bei restauravimo darbai, dalis erdvių kambarių buvo atiduoti auditorijoms bei platesnio pobūdžio susirinkimams. Čia prisiglaudė ir pirmosios Kauno kultūrinės įstaigos, dar neturėjusios savo pastogės. Kaip prisimena amžininkai, paties Maironio iniciatyva apie 1913 m. šičia buvo įsteigta mergaičių namų ruošos mokykla bei dailiųjų amatų mokykla varguomenės vaikams. Joje buvo dėstoma piešimas, lipdymas, braižyba ir medžio darbai. Šias mokyklas Maironis leido lankyti ir savo namų tarnams bei giminių vaikams. Viename pirmo aukšto kambaryje buvo atidaryta skaitykla. Po Pirmojo pasaulinio karo, Maironiui grįžus iš Vašakėnų į Kauną, jo namuose įsikūrė literatūros leidykla „Sakalas“. Poetas nuomojo kambarius ne vienam žinomam visuomenės veikėjui.
Nuo pat įsikūrimo Maironio rūmai tapo ne tik jo artimųjų pastoge, bet ir kultūros židiniu, kuris neužgeso iki šiol. Savo namų aplinkoje poetas bendravo su režisieriais, aktoriais, kompozitoriais. Maironio pažįstami ir bičiuliai rinkdavosi jo jaukiame bute padiskutuoti meno klausimais, išgirsti, ką nauja kuria dailininkas, rašo poetas. Dažniausiai rinkdavosi nedidelis gerų draugų būrelis „raudonajame salonėlyje“. Čia prie kavos puodelio, grojant radijui (kurį mažai kas tuomet turėjo), skambėjo gyvos šnekos, fortepijono muzika, naujas poeto eilėraštis ar pagal jo žodžius sukurta daina. Ant sienų kabantys paveikslai, bareljefai, kampuose stovinčios skulptūrėlės, dailūs laikrodžiai tarsi įkvėpdavo susimąstymams, nuteikdavo bendravimui ir kūrybai.
Tačiau ir be svečių Maironio butas nebūdavo paskendęs tyloje. Gal tik jo darbo kambarys ir miegamasis. Kituose plotuose nuolat gyveno mokslus einantis jaunimas, daugiausia iš gausios poeto sesers Kotrynos šeimos. Gyveno čia ir tolimesni giminaičiai, o kartais net gerų pažįstamų vaikai. Jų buitimi daugiausia rūpinosi namų šeimininkė — poeto sesuo Marcelė. Visiems užteko duonos, vietos ir šilumos. Maironis kviesdavo vaikus ir prie svečių, kas moka, leisdavo skambinti fortepijonu, padeklamuoti. O šiaip jiems būdavo griežtokas, nelepino nei pinigais, nei pagyrimais. Giminaičių daliai jis sakėsi duodąs didžiausią vertybę — mokslą. Visa kita nuo jų pačių priklauso. Matyt, dėl to ir savo testamente nepaskyrė jiems nieko — nei pinigų, nei daiktų ar šiaip kokių vertybių. Ne per daug išlaidus, o kartais ir kietokas Maironis tačiau dažnai aukojo prieglaudoms, šelpė neturtėlius, turėjo nemaža globotinių įvairiose miesto mokyklose. Viena poeto pažįstama prisiminė, kad ją prašydavęs pasižiūrėti, ar ta pagalba tikrai reikalinga, ar tinkamai ji sunaudojama. Duoti pinigai ne visada eina į naudą. Kartais jie gali ir pakenkti, sakydavęs Maironis. Šio principo jis tvirtai laikėsi ir iš karto nustodavęs šelpęs, jei tik sužinodavo, kad pinigai ir laikas švaistomi veltui. Šie faktai rodo, kaip blaiviai poetas vertino tikrovę.
Amžininkai atmena Maironį buvus pedantiškai kruopštų ir tvarkingą. Deja, ne visada. Poetas beveik nedatavo savo eilėraščių, todėl šiandieną sunku nustatyti, kada jie sukurti. Maironio namų memorialiniame archyve yra keletas storų albumų su daugybe fotografijų. Portretinių ir grupinių. Daugelyje jų yra ir pats Maironis. Tačiau tiktai maža dalis nuotraukų datuotos, įvardyti asmenys ir vieta. Kitose gi — tik nebylūs veidai, šiandieną jau neatpažįstami. O jeigu būtų priešingai, kiek daug poeto gyvenimo ir net kūrybos faktų jie nušviestų!
Viename albume yra jaunos brunetės fotografija, kurios kitoje pusėje Maironio ranka užrašytas ketureilis: „Išvydau ją, kad vakarinė / Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, / O marių erdvė begalinė / Nuo pilno mėnesio tviskėjo“. „Pavasario balsuose“ (1913 m. leidime) šis ketureilis yra lenkišką moto „Vos išvydau ir myliu“ turinčio eilėraščio „Poezija“ pirmasis posmas. Eilėraštis datuotas 1909 m., o data nuotraukos kamputyje — „1902 m.“ Įrašyto posmo konkretumas bei situacijos vaizdumas dvelkia tikra gyvo susitikimo nuotaika.
Maironio eilėraščiai — tai jo biografija. Su jausmo pakilimais, ryžtu, viltimis, o vėlesniais metais — nusivylimo, skausmo skundais. Trečiajame dešimtmetyje suvešėjus Kaune literatūros sąjūdžiams, Maironis jautė, kad naujoji poetų karta ignoruoja jo lyriką, ir nemaža dėl to kentėjo. Tačiau širdies gilumoje numanė savo kūrybos reikšmę tautai: „Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, / Bet mano — išauštančiai metai“. Poetas pasirūpino savo muziejaus reikalu. Jam testamentu 1930 m. paskyrė net nepradėtą statyti namą Aleksote. Muziejaus „užvaizdą skirs švietimo ministras, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą...“ — nurodė poetas. Tuo „užvaizdu“ keletą metų buvo poetas B. Brazdžionis. Vis dėlto Maironio atminimą buvo nuspręsta palikti name, kur jis gyveno, tarp kurio sienų skambėjo jo balsas, aidėjo jo žingsniai. Praėjus ketveriems metams po Maironio mirties, rūmuose prie Rotušės aikštės buvo atidarytas poeto memorialinis muziejus, ilgainiui išaugęs į bendresnio pobūdžio kultūros įstaigą — literatūros muziejų. Jame — autentiškas Maironio butas, su tais pačiais baldais, paveikslais, knygomis, daiktais. Čia lankosi daugybė Lietuvos gyventojų bei respublikos svečių. Kiekvienam atveriančiam duris svetingai suskamba kanklės — J. Naujalio dainos „Lietuva brangi“ muzikinis fragmentas. Čia nuolat minimas Maironio vardas, gyva jo poezijos dvasia.
Pranciška GENEVlČIŪTĖ
Nemunas

2012 m. spalio 5 d., penktadienis

Žiedai tvinsta maloniais kvapais

Gėlės lydi žmogų visą gyvenimą. Jau nuo seniausių laikų priimta gėlėmis sutikti ir palydėti ypatingai svarbius svečius. Gėlėmis buvo sutinkamos kariuomenės, jomis puošiami šventyklų altoriai ir žmonių namai. Gal todėl gėlės žiedas yra tapęs ypatingu ženklu mūsų gyvenimuose ir kalba mums apie meilę bei pagarbą.

Henos žiedai (Lawsonia inermis)
Todėl visiškai suprantama, kad gėlių simbolika yra ypatingai svarbi Šventojo Rašto tekstuose. Juk ir pasaulio kūrime trečioji diena buvo skirta augmenijai, tame tarpe ir gėlėms. Daugybę amžių ši tema atsispindi dailininkų darbuose, kur vaizduojamas Rojus ir pirmieji žmonės.  Ypatingai tai matosi Bizantijos laikų mene – ten Gyvybės medis vaizduojamas ornamentuotų ir stilizuotų gėlių fone. Dažniausiai dominuoja lelijos, narcizai ir rožės. 
Biblijos laikų Palestinoje nebuvo mums įprastų gėlynų. Medžių giraitėse, apdirbamų laukų pakraščiuose ir tik retkarčiais – šalia namų augo laukinės gėlės. Jėzaus laikais gyvenę žmonės buvo puikūs žolininkai ir naudojo augalus ne tik maistui, prieskoniams, bet ir gydomaisiais tikslais – juk nei farmacijos nei poliklinikų tada nebuvo. Ypač gausiai gėlės suvešėdavo nulijus pavasario lietui. O juk vanduo yra nepamainomas Dievo išliejamos gyvybės šaltinis. Štai ir laiške žydams sakoma: Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos (Žyd. 6; 7) – čia kalbama, kad želmenys yra naudingi tiems, kurie dirba žemę, o ta nauda neįvyksta be Dievo pagalbos – dažno lietaus. Šie abu veiksmai yra susieti – lietus yra Dievo palaima, bet tos palaimos sulaukiama tik dirbant žemę. Dievo žodis nuolatos kalba apie neatsiejamą Dievo ir Žmogaus bendrystę ir bendradarbiavimą, o Jo malonės dėka žmogus išgydomas per augalus ir gėles.
Gėlės kaip, ir kiti augalai Biblijoje minimos, kaip analogija arba tam tikrų savybių apibūdinimas, kad skaitytojas iš konteksto suprastų Dievo žodį. Gėlės yra trapaus gyvenimo ir grožio simbolis ir tradiciškai naudojamos tam, kad perteiktų Dievo paguodą gendančiai žmogaus būčiai.
Kokios gėlės ir augalai minimi Šventajame Rašte ir kokios jų savybės bei paskirtis? Pamėginsime apžvelgti svarbiausias to meto augalus ir tuo pačiu šiek tiek pažinti Biblijos laikų Izraelio bei Palestinos gyvenimą.
Meilės ir grožio ženklas
Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba)
Tinkamiausia vieta gėlėms yra Meilės istorija, ir tokia istorija Šventajame Rašte yra Giesmių giesmė. Žinome, kad šioje knygoje poetiškai gėrimasi abipuse Dievo ir Tautos meile, čia Viešpats yra Mylimasis, o Tauta – Mylimoji. O ir pranašų Ozėjo, Izaijo, Jeremijo ir Ezekielio knygose Dievo sandora su Izraeliu apibūdinama, kaip Santuoka. Todėl dabar darosi aiškiau kas į ką kreipiasi, ir kaip tai romantiškai išsakoma. Štai lyg vilionė: „Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2:13). Išties maloniais kvapais tvinstantys vynmedžių žiedai savo jausmingumu puošia šį taip viliojantį meilės tekstą. Tauta atsiliepia ne ką prastesniu palyginimu: „Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė En-Gedžio vynuogių soduose“ (Gg 1,14). Mažyčiai ir gausūs balti Henos žiedai (Lawsonia inermis) yra ypatingai kvapūs. Kiek vėliau sužadėtinis nuotaką lygina su visu sodu: „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg 4, 13-14). Regime vienas kitą mylinčių „rungtyniavimą“ apdainuojant savo mylimojo savybes per gėlių įvaizdžius.
Lotoso žiedas (Nymphaea lotus)
O štai pranašo Ozėjo tekste žiedas yra suklestėjimo ženklas: „Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano kedrų“ (Oz 14:6). Viešpats pažada iškristi taip brangiu tose vietose vandeniu ir suteikti gyvybę visai tautai, kuri pražys pačiu gražiausiu lelijos žiedu.
Karaliaus Saliamono pastatyta šventykla, kurioje izraelitai manė esant Dievą ir soste tarp kerubų viršum Sandoros Skrynios gyvena jo Artumas, buvo laikoma švenčiausia vieta Žemėje. Jos aprašyme minimas dekoravimas gėlių žiedais: „Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais“ (1 Kar 6:18). Kaip matome įkvėptasis autorius nenurodo konkrečių žiedų, tad galime manyti, jog menininkai savo darbe panaudojo gausius pačių įvairiausių žiedų atvaizdus. 
Izraelitai gėles vertino dėl kvapo. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad kvapas, smilkymas yra žmogaus ir tautos pašventinimo ženklas. Tad vertindami gėlių kvapus izraelitai atgailauja už tautos nuodėmes, Dievas gydo ją kvapais. Giesmių giesmėje skaitome: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais“. (Gg. 2:12). Tai reiškia, kad mylimoji (Izraelis) jau paruošta mylimojo (Dievo) atėjimui – pasibaigė sunkmetis, Dievas vėl gailestingai dovanojo gyvybę ir visa išrinktosios tautos žemė pakvipo malonės kvapu ir pasipuošė malonės spalvomis.
Hibiskas (Hibiscus syriacus)
Dievo ir Jo tautos Meilės istorija negali būti papasakota kitaip – prisiminkime, kad kurdamas pasaulį jis kiekvieną kartą ištardavo, kad tai yra gera. Gera žmogui yra klestėti ir žydėti, gera kvepėti maloniu kvapu. Ir kiekvieną kartą Dievas atnaujina savo tautą, kurioje per Kristų esame ir mes visi.
Šventajame Rašte nuolat kalbama apie žydinčias lelijas, migdolo, granatmedžio, vynmedžių žiedus, nendres ir mandragoras, rožes, porus, mirtas, mėtas ir kitus augalus.  Daugelis iš šių augalų auga ir mūsų laikais.
Šarono gėlė
Baltoji lelija (Lilium candidum)  
„Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija“ (Gg 2:1). Šventojoje žemėje sutinkamos trys vandens lelijų rūšys. Tai – paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba ir Nymphaea coerulea) ir daugiausia Egipte sutinkamas Lotoso žiedas (Nymphaea lotus). Apie kurį iš jų kalba karalius Saliamonas – nėra aišku. Žinoma, kad jo paties statyta Šventykla buvo puošta lelijų ornamentais.  O  Šventajame Rašte su lelija nuolat lyginamas nuotakos ir jaunikio grožis.
Todėl suprantama, kad „Giesmių Giesmėje“ kalbama apie mylimąjį ir mylimąją ir šiuo atveju įkvėptasis autorius derlingojo Šarono slėnio gėlę lygina su mylimuoju, nes Izraelis yra slėnyje. Pats pavadinimas „Šarono gėlė“ išlieka paslaptimi. Matyt tai buvo labai gražus, visus žiedus savo kvapu ir forma pranokstantis žiedas, nuo seno laikomas visų žiedų žiedu. Jis buvo pinamas į religinių švenčių ir iškilmių vainikus. Tai vienur tai kitur sutinkami teiginiai, kad tai galėjo būti Hibiskas (Hibiscus syriacus), taurelinės jonažolės (Hypericum calycinum L.), baltoji lelija (Lilium candidum), rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse augantis narcizas (Narcissus tazetta), kalnuotuose Sirijos ir Libano vietovėse augančios kalnų tulpės (Tulipa montana) arba pajūryje augančios Šarono tulpės (Tulipa sharonensis).
Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys savo komentaruose spėja, kad Šarono gėlė galėjo būti jūrinis narcizas (Pancratium maritimum), mėgstantis derlingąją Šarono lygumą, kuri driekiasi tarp Karmelio kalno ir Jopės palei Viduržemio jūrą.
Tačiau sutinkama ir tvirtinimų, kad tai galėjo būti dykumoje sutinkama viena iš rožių atmainų. Per sausrą jos stiebas susiraito ir išrautas iš žemės rieda per dykumą. Bet vos tik jis gauna drėgmės, - išsitiesia ir atgyja. Todėl žydai savo tautą labai dažnai lygina su Šarono gėle. Žmonių darbas, meilė ir vanduo (Dievo malonė) atgaivina apleistas ir sausas žemes, todėl jos tampa derlingomis.
Pražysta kaip gėlė ir nuvysta
Narcizas (Narcissus tazetta)
Be savo grožio, gėlės pasižymi pažeidžiamumu ir trumpu amžiumi. Štai pranašo Nahumo knygoje skaitome apie Asirijos karaliaus Sancheribo sostinę Ninevę, kuri garsėjo žiaurumu ir godžiu plėšikavimu. Viešpats sunaikina miestą ir šis veiksmas parodomas per gamtinius palyginimus: „Sudraudžia jūrą Gimel ir ją nusausina, visas upes išdžiovina. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai“. (Nah. 1, 4). Bašanas, Karmelis ir Libanas buvo garsūs miškais, bet dabar viskas vysta. Nusidėję žmonės čia lyginami su Libano žiedais, kurie nuvysta ir tai vėl susieta su vandeniu – nusidėjęs ir neatgailaujantis nedirba savo žemės ir negali sulaukti Dievo malonės, išliejamos lietumi ir srauniomis upėmis.
Jobo knygoje žmogaus gyvenimas su gėlės žiedu lyginamas jau kiek asmeniškiau: „Mirtingasis, gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Job. 14:1-2). Čia gal galime aptikti pirmąsias užuominas į gimtąją nuodėmę, dėl kurios žmogus tapo mirtingas ir gyvena kaip Dievas prisakė: „.. tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3, 17-19). 
Šarono tulpės (Tulipa sharonensis)
Iš tikro nuodėmė apkartina ir sudarko žmogaus gyvenimą. Todėl čia paminėtos ir usnys bei erškėčiai Todėl Jobas pasmerkia savo laukus, jei yra padaręs nuodėmę: „...teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 40). Kova su nuodėme yra žmogaus kasdienybė, bet toje kovoje jis negali išsiversti be Dievo pagalbos.
Panašiai ir nedoro žmogaus gyvenimas palyginamas su neprinokusiais vaisiais ir byrančiais žiedais: „Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis“ (Job 15:33). Nuodėmingasis tampa nevaisingu, byra jo žiedai ir neprinokę vaisiai. Tačiau įdomu ir tai, kad mirtį skelbiantys palyginimai vis dėlto atremiami į grožio sąvokas. Matyt, kad suprastume, koks trapus yra nuodėmės pažeistas žmogus ir kaip greitai jo grožis pranyksta.
Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!
Jūrinis narcizas (Pancratium maritimum)
Šventajame Rašte yra dar vienas labai stiprus palyginimas, daugelio suprantamas, kaip kvietimas į lengvabūdišką gyvenimą: „Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“. (Mt. 6:28-29) Tačiau šis palyginimas kalba apie perdėta mūsų rūpestį savo gyvenimu ir nepasitikėjimą Dievu – juk iš tiesų lauko lelijos nedaro nieko savo grožiui palaikyti, o yra gražesnės už patį Saliamoną pačioje savo didybėje. 
Šiuo palyginimu mes kviečiami pasitikėti Dievu, nes jei jis pasirūpina lauko lelijomis, tai kur kas labiau rūpinasi žmogumi. Kaip jau matėme aukščiau – mums reikia triūsti Žemėje, rauti usnis ir erškėčius. Bet ar tai liudija, jog viską padarome patys? Mes galime tik paruošti žemę gaivinančiam Viešpaties gyvybės vandeniui, todėl čia ir siūloma nesirūpinti galutiniu pasiekimu, o daryti tai, kas priklauso padaryti dabar, nes visa kita bus pridėta. Jau ne kartą Šventasis Raštas liudijo apie tai, jog Dievas gaivina vandeniu iš Meilės tada, kai mes patys ruošiame save tos Meilės priėmimui. Iš tikro visi esame kuklūs Viešpaties vynuogyno darbininkai, o Jis tas vynuoges augina ir nokina. Dovanoja tuos vaisius mums – dovanoja daugybę mums reikalingų vaisių, kuriuos galime panaudoti maistui ir vaisui, rūbui ir pastogei. Tai jis užaugina medžius ir javus, gėles ir žoles. Tad nesirūpinkime savo drabužiu, pakaks, kad užlaikytumėte jį švarų. 

Arnoldas Stasiulis