Sveiki santykiai ir pyktis

Ar pyktis yra sveikų santykių dalis? Iš taip vadinamų negatyvių jausmų pyktis yra labiausiai stigmatizuota emocija. Todėl dauguma žmonių savo santykius įvardija kaip “komplikuotus” jei laikas nuo laiko patiria pyktį. Todėl pradėkime pripažinimu, kad mes visi laikas nuo laiko patiriame šią emociją ir aptarkime, kaip puoselėti sveikus santykius, kuriuose esama ir pykčio.

Pyktis yra sveikas atsakas į ribų nepaisymą  

Tai ne tas pat, kaip įniršis, agresija ar atsakas. Visiškai įmanoma būti piktam ir tuo pačiu metu tęsti prasmingą pokalbį be pakelto balso ir iškrovos.  

Problema yra tame, kad dauguma žmonių nepageidauja priimti sveikosios pykčio dalies. Priklausomai nuo to, kaip matai kitų žmonių išraiškas ir ko esi išmokęs apie sąvąjį pyktį, dažnai manai, kad nepriimtina išreikšti pykčio, nes žmonės tave atstums. Net imi manyti, kad “nereikia pykti” ir tiki, kad gali būti kitoks, lengvesnis santykio būdas.

Bet nepaisant tavo santykio su pykčiu, jis egzistuoja. Jei atsisakai tai pripažinti ir sveikai įprasminti, jis prasmenga ten, kur nebėra susivaldymo. Ir dažniausiai tampa pavojingu: mes malšini jį tol, kol sprogsta visi dangčiai ir tada nuneša stogą. O kartais nepripažintas ir nuslėptas pyktis tampa nerimo ar depresijos priežastimi. Kitais kartais jis yra dangstomas “sąžiningumu”ir “suteikia teisę” nukreipti tramdomą jausmą į artimą žmogų.

Daugelis iš mūsų augo su tikėjimu, kad pyktis yra “blogas”. Tačiau problema yra ne pyktis, o elgesys su juo. Svarbu tai, kaip tvarkaisi su pykčiu, nes tai daro įtaką ne tik kitiems jausmams, bet ir kitiems žmonėms.

Tai kaip atrodo sveikas pyktis? Sveikas pyktis yra pastebimas, pripažįstamas, jaučiamas ir suprantamas. Jis pasitinkamas klausimu: kas po tuo slepiasi? Dažnai pyktis slepia kitus pažeidžiamus jausmus – skausmą ir gėdą. Sveikas pyktis visada yra ranka rankon su pažeidimu.

Kai pyksti ir nesigilini į giliau glūdintį pažeidžiamumą, tik statai dar aukštesnes sienas. Būtina draugams ir artimiesiems pasakyti, kad ant jų pyksti ir tai yra teisingas būdas kreiptis į juos be gąsdinimų ar kitokios grėsmės. Daugiau laimėsi, jei savo pyktį pateiksi, kaip pažeidžiamumą. Tik tada gali tikėtis, kad kitas asmuo išklausys ir padės ištaisyti padėtį.

Todėl galima daryti išvadą, kad pyktis niekada nėra solinė emocija – po juo slypi kažkas daugiau. Dažniausiai tai yra pažeidžiamumas ir grėsmė. Kartais gali būti ir kiti legaliai negatyvūs jausmai – kaltė, gėda ir nerimas. Kartais vietoje to, kad paaiškintum savo pykčio priežastis, išreiški jį sarkazmu ar kandžiais komentarais. Toks veiksmas ne tik “užtikrina saugumą”, bet ir suteikia iliuzinį galios jausmą priš kitą. Iš tikrųjų tuo slepi sąvąjį pažeidžiamumą.

Kai pyktis yra sveikuose santykiuose, pripažįsti. kad po juo slypi kiti jausmai ir patirtys

Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Paprastai pyktis yra smerkiamas (kartais taip ir būna). Bet kartais – ne. Gali būti visiškai nekaltas žodis, tačiau elgesys sukelia gėdą ir prikelia praeities patirtis. Akimirksniu supyksti, net jei tai tėra atsakas į prieš daugelį metų (ar net dešimtmečių) patirtas žaizdas.

Turi ugdyti savimonę ir atsiriboti nuo šių vidinių pateisinimų, kad pamatytum situaciją tikroje šviesoje. Tik tada nustatysi tikrąjį savo pykčio šaltinį ir įvardinsi po juo esančius jausmus, galėsi nuspręsti, kaip nori bendrauti. Gali apeiti savo trūkčiojimus, praleisti pasimetimą ir reaguoti racionaliai, meiliai vertinti save ir kitus.

Kaip puoselėti sveikus santykius su pykčiu

1. Pradėk nuo kaukių

Pyktis ne visada pasireiškia pykčiu. Kartais tai apmaudas, kartais – nerimas, kartais – depresija. Šios kaukės dažnai atsiranda todėl, kad yra „saugesnės“ nei pyktis.

2. Išnagrinėk gautas nuostatas apie pyktį.

Geros mergaitės nepyksta. Pyktis prilygsta agresyvumui. Jei pyksi, žmonės nusigręš nuo tavęs. Tavo pyktis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Jei įsisavinai tokias nuostatas, nenuostabu, kad savo pyktį bandai nukreipti į tai, kas atrodo priimtiniau. Pripažink, kad pyktis yra tinkama ir priimtina emocija, lygiai taip pat, kaip džiaugsmas, liūdesys, sielvartas ar bet kuri kita emocija.  

3. Iš naujo apibrėžk savo santykius su pykčiu:

• Atmink, kad problema yra ne pyktis, o elgesys. Pyktis yra nepatogus jausmas, tačiau tai yra racionalus atsakas į skriaudos jausmą ir gali sukelti konstruktyvių rezultatų, jei yra suprantamas ir tinkamai nukreipiamas.  
• Atmink, kad pyktis nėra iškrova. Tyrimai parodė, kad pagalvės daužymas ar kitokia iškrova tik dar labiau supykdo.
• Ieškok kitų jausmų po pykčiu: dažniausiai tai yra įskaudinimo, gėdos, kaltės, nerimo ar panašių jausmų derinys. Tai yra pykčio šaknys, todėl turime juos pripažinti, kad galėtum suprasti ir sveikai išreikšti pyktį.

4. Sąmoningai išreikšk savo pyktį.

Tai atrodo taip: pastebėk, kad pyksti ir skirk laiko savo jausmų suvokimui, išsiaiškink pykčio priežastį ir nuspręsk, kaip nori reaguoti. Net jei kas nors ir skriaudė, santykiuose patirsi dar daugiau kliūčių, jei pyksi neišreikšdamas tų emocijų, kurios slypi po juo. Kai gali dalintis savo išgyvenimų visuma, kitam žmogui suteiki galimybę užjausti ir pasitaisyti.

Vieną dieną tu valgai mešką, kitą dieną - ji tave

 Randall Nyhof nuotrauka

Nuolankiai atsiprašau veganų ir gyvūnų teisių gynėjų. Tačiau tai tikrai gera gyvenimo analogija, nes kartais jaučiuosi, lyg gaučiau visa, ko tik panorėjęs, o kartais būna visiškai priešingai. O būna toks laikas, kai tas priešingas dalykas tęsiasi ilgai. Ir tada apima neviltis. Tai taip įprasta, kad neįsivaizduoju nė vieno žmogaus, įskaitant mane, kuris nebūtų pajutęs nusivylimą.

Žinoma, yra tokia neviltis, kuri panaši į agoniją – gedulas dėl mylimo žmogaus mirties, dėl artimo žmogaus išdavystės,  sužinojus rimtos ligos diagnozę ar matant kaip ugnis pasiglemžia tavo namus. Visa tai iš tiesų tragiška ir gali užtrukti ilgai. Kaip tik tuo metu mums reikia būti švelniais pačiam sau ir priimti visą nevilties laiką.  

Tačiau būna nusivylimų kasdienybėje, kai reikalai pakrypsta man netinkama kryptimi. Ir tada jaučiuosi lyg reikėtų surengti savigailos vakarėlį, pasikviesti draugus, parodyti jiems, kaip man nesiseka ir kažką dėl to apkaltinti!

O gal manęs tiesiog neišmokė priimti tuos nusivylimus dar tada, kai buvau vaikas? Ar kas nors prisėdo ir pasikalbėjo apie tai, kad nusivylimas yra gyvenimo dalis, tokia pat neišvengiama, kaip mirtis ir mokesčiai? Ar tėvai, mokytojai ir globėjai laikė savo glėbyje ir ramino tada, kai buvau sužeistas? Ar sakė “Taip, žinau, kad patiri sunkias patirtis. Suprantama, kad esi nusivylęs!“

Gal vietoj to, jie galėjo duoti tikrą priežastį verkti arba pasakyti, kad kiti žmonės patiria daug sunkesnius įvykius, kad aš tiesiog verksnys ir lieju ašaras kai tik pasidaro liūdna? Gal mano isterija yra tik priemonė gauti dėmesį, kurio nuolat trūksta?

Tai gyvenimo dalis

Tuo netenka abejoti – nusivylimas yra tai, kas įrodo, jog esu gyvas. Bet štai kas – priimdamas neišvengiamą nusivylimą  aš imu nusivilti savimi. Kai tik sutinku kliūtį, nedelsdamas traukiuosi į visiškai nesveiką komforto zoną “Kažkas su MANIMI netvarkoje!” Atrodo, kad tai visiškai neblogas pasirinkimas – tūnoti “aukos” urve, medituoti tuos jausmus ir formuoti priklausomą elgesį. Tačiau netrunku patirti, kad priklausomybė niekada neduoda norimo efekto. Labai gaila, bet toks sprendimas apsunkina mano padėtį ir aš vis labiau klimpstu į neviltį.

Reikalingas emocinis ir dvasinis suvokimas, kuris padės priimti tai, kad kažkuriuo metu meška ims ėsti mane. Tiesiog taip yra. Ir tai visiškai nereiškia, kad kažkas negerai su MANIMI. Atvirkščiai – neviltį laikas nuo laiko patiria kiekvienas žmogus.

Kai galėsiu žvelgti į situaciją, kurioje atsidūriau ir pasidomėti tuo, ko ji moko, išmoksiu ir imsiu valdyti nevaldomą mešką. Kai jaučiu, jog galėjau padaryti daugiau ar geriau, kad buvau nepakankamai geras ir dėl to nepasiekiau to, ko norėjau, galėsiu užjausti save. Vietoje to, kad kankinti save dar labiau, galėsiu suteikti sau atleidimą. Tai pagelbės, kai vėl reikės susidoroti su sunkia , nerimą keliančia situacija.

Ką daryti ir ko nedaryti

Kai pasijuntu nusivylęs savimi ar kitu žmogumi, galiu apsunkinti padėtį, bet galiu padėti sau ir pasijusti geriau. Žemiau surašau tai, ko nedaryti ir tai ką daryti, kai ima artintis alkana meška:

Ne

• Negėdyk savęs negatyviais įsikalbėjimais
• Nesitikėk, kad gyvenimas nuolat bus ramus
• Nesutrik, kai iškyla sunki situacija
• Neprarask humoro jausmo
• Neįtikinėk savęs, kad gyvenimas jau nebus geresnis
• Neužmiršk, kad sunkūs laikai suteikia svarbias pamokas  

Taip:

• Būk ypač švelnus sau.
• Primink sau, kad kievieną žmogų laikas nuo laiko ištinka nusivylimai
• Pasikalbėk su patikimu žmogumi, dalinkis savo jausmais nieko neslėpk.  
• Klausk savęs “Ko moko ši patirtis?”
• Leisk sau priimti tai, ko negali pakeisti
• Kuo greičiau nukreipk save į tąi, ką mėgsti daryti.  

Sukurk savo požiūrį  į leidimą

Nusivylimas yra gyvenimo dalis, panašiai, kaip ir nekontroliuojamos oro permainos. Turėdamas požiūrį į leidimą, kuris yra panašus į leidimą lyti, lengviau įveiksiu nevilties rūką. O gal net išmoksiu šokinėti per balas !

Taika su neviltimi yra nuostabi. Kaip ir draugystė su meška – tada lengviau abiems, nes … nei vienas nėra valgomas.