„Svečiuose pas 40 tautų“

Dvidešimtas amžius turtingas plačiai pagarsėjusių kelionių. Čia prisimintinas daktaras A. Bombaras, T. Hejerdalas ir kiti. Senokai atsirado žurnalistinès kelionès. Šioje srityje, turbūt, nepralenkti šiandieną yra čekai Zikmundas ir Hanzelka. O kas neskaitème ir mūsų tautiečio Mato Šalčiaus daugiatomio pasakojimo iš jo kelionių po pasaulį?

Didelę aistrą kelionėms turėjo tas mūsų ,,riedantis žurnalistas“, kaip apie jį raše tuo metu Sirijos laikraštis. Ko ieškojo šis neramus žmogus?

... Su slapta mintim apkeliauti aplink pasaulį, vėlyvą, jau pirmo sniego nubaltintą, 1929 m. rudenį iš Kauno Kybartų link motociklu skubéjo du keleiviai. Pirmasis – M. Šalčius. Jam knietėjo ,,pamatyti, kaip žmonès kituose kraštuose gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, ir kaip jie tvarkosi, kad pats žinočiau ir kitiems galėčiau aprasyti“. Toks buvo Mato Šalčiaus kelionių tikslas.

Ketverius metus keliavo Matas Šalcius, grįžęs parašė šešias knygas, pavadintas „Svečiuose pas 40 tautų“.

Pirmoji iš keturiasdešimties lankytų tautų buvo suvokietintoji K. Donelaičio tėviskė. Su pagarba apsidairo keliautojas čia. Kelionės užrašuose atsiranda nemaža šio krašto istorijos pastabų, aprašyti susitikimai su pavieniais lietuviais. Nespėjo nė apsidairyti, o jau pravažiavo tuometinį ,,laisvąjį miestą Gdanską“ su visais jo keistumais. Dar gabalėlis Lenkijos, ir jau - Vokietija. Tai dar buvo ramūs laikai vokiečių žemėje.

Labai šiltai aprašyta kelionė per Čekoslovakiją, jos tvarkingus ir švarius miestus, ramius, draugiškus kaimus. Per Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją, Graikiją M. Šalčius pasiekia Egiptą. Aplinkybès vertė čia ilgiau užtrukti, todėl į keliautojo užrašus pateko daugiau įdomių įspūdžių. Vaizdingai aprašyti gyventojų papročiai, religijos įtaka moters daliai, žavi mūsų tautietį Egipto praeitis, didingi istorijos paminklai, meno kūriniai ir jų liūdnas likimas. Jis suartėja su Nilo žemdirbiais, stebi jų gyvenimą ir darbus, papročius, gamtos jėgų pažinimą ir prie jų taikymąsi. Daug užuojautos pasakojime apie felacho sunkia dalia. M. Šalčius, progą gavęs, stengiasi šiame įdomiame krašte kuo daugiau pamatyti: piramides, ju vidų, šventoves, universitetus, felachu šeimas. Prasibrauja net į slapčiausius gyvenimo pašalius — haremą.

Prakeliauja per Nubijos dykumą. Dykumų, beduinų gyvenimo aprašymai labai įdomūs. Per Palestiną keliautojas pasiekia Siriją - šalį, kurioje, gal būt, su didesniu įdomumu, nei kitur, buvo klausomasi pasakojimų apie Lietuvą. Stebėjosi keliaudamas senoviniais irigaciniais įrengimais, senovės išmintimi.

Gražiai ir vaizdingai aprašyti įspūdžiai,   patirti pas kurdus, Tigro ir Eufrato paupiai, dykumų miražai. Pravažiuota buvo tuo pačiu motociklu Turkija, Irakas. Nuo Teherano, susirgus bendrakeleiviui A. Poškai, M. Šalčius keliavo vienas. Įsistebėjęs į rytietiškus turgus, Matas Šalčius rašo:

,,...Štai, prekė jau išrinkta. Pardavėjas ilgai galvoja, kiek čia užprašyti, visą laiką tikindamas, kad atiduos savo prekę beveik dykai, o pirkèjas reikalauja, kad kaina būtų teisinga. Štai jis pasako ir kainą. Dažnai tatai daro pakuždomis į ausį, kad kiti negirdėtų. Pirkėjas, išgirdęs ją, atšoka atbulas, krato galvą, rimtai žiūri pardavėjui į akis, paskui žengia į šalį. Pardavėjas neduoda jam nueiti iki kaimyninio konkurento, šaukia jį atgal... Ir taip kelis kartus. Kartais susilygstama, kartais užverda barnis.“

Per Afganistaną autorius patenka į ,,slėpiningą šalį Indiją“. Motociklui sugedus, keliauja įvairiausiomis atsitiktinėmis priemonėmis, dažnai nukrypdamas nuo užsibrėžtos krypties. Indija mūsų keliautojui padarė neišdildomą įspūdį.   Svetimtaučiu kolonizatorių jungo, gilaus religinio prietaringumo išvarginta atrodė keliautojui Indijos liaudis. Daugelis Indijos gyvenimo reiškinių kelia nusistebėjimą, ir jis jais pasidomi giliau. M. Šalčius aplankė Radžputanos dykumą, kur auklėjasi jogai ir fakyrai. Čia jie ,,kaupia sąmonę ir valią“, gyvena tarp uolų, pusnuogiai, maitinasi žaliu gamtos maistu. Su vienu indu pateko net į jogo urvą, išsikalbėjo. Iš jogo išgirdo, kad atsiskyrimas jiems reikalingas ,,susikaupti, geriau pajusti žmogaus gyvybę, ją valdyti“. Jogas atsigulė ir liepė M. Šalčiui sekti rankos pulsą. Ketvirčiui valandos senis ,,numirė“. Aštuoniolika metų sunkios saviauklos darbo reikėjo jogui, kol taip galėjo valdyti savo kūno organus.

O pradeda nuo paprasčiausių valios pratybų, pavyzdžiui, išsėdi nejudėdamas dieną, žiūri į vieną tašką valandas ir išbūna nevalgęs, negėręs kelias paras. Paskui seka vis sunkesnės ir sunkesnės pratybos. M. Šalčius kitoje vietoje rašo, kad prie Gango matė jogą, užkastą pusantro metro gylio duobėje. ,,Jis pats įlipo į duobę, atsigulė, išsitiesė, prisitaikė prie vietos, giliau pakvėpavo keleta minučių, paskui užmerkė akis, nustojo kvėpavęs. Tuomet veidą jam uždengė popieriumi, kad neprikristų į akis žemių ir iš lėto užbėrė. Atlikę tai, iš viršaus padėjo akmenį ir jo ramentą, pažadèjo tik kitą dieną apie tą pat laiką atkasti. Atėjęs radau jį jau atkastą. Jis buvo smarkiai išblyškęs ir ilsėjosi išsitiesęs ant žemės.“

Pavyko keliautojui apžiūrėti „tylos bokštus“, kur kūrenama šventa ugnis, guldomi numirėliai plėšriems paukščiams sulesti. Stebėjo Benereso šventąjį miestą. M. Šalčius Indijoje surado daug naujų draugų, kurie vienaip ar kitaip jam padėjo keliauti, ne vienas lydėjo, vaišino ir laikė jį savo namuose. Keliautojas ir pats ieškojo pažinčių, lankėsi pas žymius to meto Indijos žmones. Kalbėjosi su Mahatma Gandžiu apie išvaduojamąją indų kovą, apie lietuvių kalbos giminingumą sanskritui.

Savo autografe Gandis palinkèjo Lietuvai gerovės. Buvo mūsų tautietis pas garsųjį Indijos ir pasaulio poetą Rabindranatą Tagorę. Tagorė sakėsi pakviestas į Lietuvą, bet dėl senatvės jis nesiryžęs leistis į kelią. Atsisveikindamas jis palinkėjo:

- Tamsta pranešk per savo spaudą, kad aš linkiu Lietuvai visokeriopo žydėjimo-klestėjimo ir jos žmonėms visokeriopo pasisekimo.

Prakeliavo M. Šalčius be jokių priemonių ir pinigų, tik gerų žmonių remiamas, Birmą, Indokiniją, Indoneziją.

M. Šalčius savo kelionės metu stengėsi pasinaudoti visomis pramogomis, aplankyti tolimiausias ir įdomiausias vietoves. Su keliais žvejais burine valtimi jis leidosi į Balio salą. Pėsčias apkeliavo, pamatė ir įdomiai aprašė šios salos gyvenimą, savitą kultūrą. Lankési Celebeso (dabar—Sulavesio) džiunglèse, domėjosi aukso ieškotojų gyvenimu, koraliniu atolų ir rifų grožiu, stengėsi suprasti perlų gaudytojų kančias.

Per Makao keliautojas pateko į Kiniją. Lankėsi Kantone. Žavisi kinų senąja kultūra, grandioziniais statiniais, kaip didžioji kinų siena ir kt. Tuo metu (1932 m.) Japonija buvo užpuolusi Kiniją, vyko kovos dėl Mandžiūrijos. M. Šalčius nesibijojo pavojų, leidosi į karinių operacijų rajoną, nejučiomis tapo karo korespondentu. Už palaikymą teisėtos kinų kovos M. Šalčius beveik nepamatė Japonijos, buvo ten persekiojamas. Pamatęs Korėją ir Mongoliją, pakeliui i namus pabuvojo dar Filipinuose, Ceilone, Somalyje, Adone, Arabijoje, Etiopijoje, Albanijoje.

Knygose randame daug pažintinès medžiagos. Jos pateiktos žurnalistinio reportažo forma, be gilesnių studijų ir atrankos, bet žvelgiant į viską iš arti. Aprašymuose daug nuoširdumo ir, svarbiausia, visur jaučiama humaniška sutiktų tautų ir tautelių atstovų tolerancija. ,,Svečiuose pas 40 tautų“ buvo 1936 m. premijuota.

Po šios kelionės 1936 m. M. Šalčius iškeliavo į Pietų Ameriką. Važinėjo po įvairius kraštus, bendradarbiavo lietuvių išeivių spaudoje, siuntinėjo korespondencijas į Lietuvą. Rašė naujas kelionių įspūdžių knygas, kurių rankraščiai, deja, autoriui svetimame krašte (Bolivijoje 1940 m.) staigiai mirus, dingo. Tuo metu jis baigė rengti knygą ,,Be tèvynės ir be meilès“.

Matas Šalčius gimė 1890 m. netoli Prienų. Mokėsi Marijampolėje. 1905 m. revoliucijoje gyvai domėjosi įvykiais ir net kelioms dienoms buvo areštuotas. Dar mokydamasis pradėjo rašinėti korespondencijas į ,,Naująją Gadynę“, ,,Vilniaus Žinias“, užsienio lietuvių laikraščius. Su laikraščiais savo veiklą siejo visą gyvenimą, nemažai redagavo. Nuo 1906 m. Šalčius mokytojavo įvairiose Žemaitijos vietose, Mosėdyje, Skuode, Vitogaloje, Bundzuose ir kt., vėliau mokèsi ,,Saulés mokytojų kursuose“.

Čia, o taip pat mokytojaudamas, dalyvavo kartu su to meto mokytojais ir švietėjais A. Krutuliu. G. Bite-Petkevičaite, F, Bortkevičiene, A. Bimba ir kitais kultūriniame ir švietimo darbe. Stengėsi organizuoti lietuvių kalbos kuo platesnį mokymą Lietuvos mokyklose. Priklausė kuopelei, ,,kur, - kaip pats rašo, - slaptuose posėdžiuose nežinomi pavardėmis asmenys, matyt, patyrę revoliucionieriai, dėstė rusų revoliucinį judėjimą ir įvairias visuomeninės santvarkos teorijas“. Aktyviai dalyvavo Šiaulių miesto lietuviu ruošiamose gegužinėse, kurios vykdavo užmiestyje. 1913 m. visos Rusijos mokytojų suvažiavime pasakè nelauktą kalbą apie mokyklų sąlygas Lietuvoje, apie prievartą, carizmo varomą rusinimą. Po to negalėjo dirbti, greit netgi buvo priverstas per Kiniją ir Japoniją emigruoti į Kaliforniją (JAV). Amerikoje kartu su K. Vairu-Račkausku rinko nukentėjusiai nuo karo Lietuvai aukas, siuntė į tėvynę. Rašė į Amerikos lietuvių laikraščius, pats redagavo. Be to, M. Šalčius JAV rašė šviečiamojo pobūdžio knygeles, brošiūras, paskaitas. Parašė ir išvertė (mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, rusų, prancūzų, lenkų kalbas) kelias dešimtis panašių knygučių. Jo parašytų pažintinio pobūdžio knygučių tarpe - ,,Paskaita iš Lietuvos istorijos“, ,,Kaip susikūrè JAV“. Rašė apie L. Pastorą, Dž. Stefensoną, J. Mase,  parengė nemaža pasakų, redagavo 1917 m. Niujorke Lietuvos žemėlapį, leido lietuviškus kalendorius.

Į Lietuvą M. Šalčius sugrįžo, baigiantis kovoms dėl Vilniaus krašto. Tuometiniame politiniame gyvenime dalyvavo kaip liberalinių-buržuazinių pažiūrų inteligentas.

Po 1926 metu fašistinio perversmo pasitraukė iš politinio gyvenimo, vertėsi atsitiktiniais darbais, dažniausiai žurnalistikoje, arba keliavo. Mato Šalčiaus pasitraukimas nuo politinès veiklos, atrodo, nėra atsitiktinis. Apie tai leidžia spręsti jo laiškai iš kelionių artimiems draugams, šeimai. Juose daug nusivylimo, nusiskundimo, kaltinimo savanaudiškiems buržuaziniams šulams. Jau 1930 m. atgavęs pusiausvyrą, jis iš kelionės rašo: ,,Aš atgavau vėl savo grynai sąmonę ir galiu vėl dalykus ramiai ir tiksliai vertinti...“ Šie jo laiško žodžiai lyg apibendrina tą nepasitenkinimą tuometine tvarka Lietuvoje, nors viešai ko nors panašaus jis ir neišdrįso pareikšti. Bet geriausiai Mato Šalčiaus pažiūras  iliustruoja jo kelionių knyga ,,Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje ne tik daug įdomaus apie ivairių tautų gyvenimą, bet išryškėjo autoriaus humaniškumas. Anot jo, knyga liudija, kad „Saulė šviečia lygiai visiems...“                    

Doc. Č. Kudaba

Riedantis žurnalistas

Prof. dr. Česlovas Kudaba

Taip Matas Šalčius buvo pavadintas viename Sirijos laikraštyje 1930 m. O štai šiemet jau 100 metų, kai Čiūdiškiuose netoli Prienų spalio 20 dieną gimė Matas Šalčius — raiškių gabumų žmogus, daug nusipelnęs švietimui, žurnalistas, apie 12 metų praleidęs kelionėse. Lygiai prieš 90 metų 1940 m. jis mirė Bolivijoje. Po to praėjo dar 50 metų, bet žmonių jis atsimenamas kaip žurnalistas, ketverius metus (1929 m. lapkričio 20 d. —1933 m. rugsėjo 20 d.) praleidęs kelionėje po Europą, Afriką ir Aziją, parašęs 6 tomų knygą „Svečiuose pas 40 tautų“.

Mūsų žurnalas daugiau kaip prieš 20 metų pirmasis po ilgų tarybinių draudimų priminė M. Šalčių Lietuvos visuomenei, paskelbdamas apie jį platesnį straipsnį (MG, 1967, Nr. 7), paminėjo jį 80-mečio proga (MG, 1970, Nr.9). Artėjant šimtmečiui (1989 m.) „Vagos“ leidykla išleido jo knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ sutrumpintą variantą.

Šalčių giminė, iš kurios yra keliautojas, parapijos metrikų knygose minima nuo XVIII a. vidurio. Jo tėvo šeimoje augo 9 vaikai, darbštūs, išmoningi. Jaunesnis už jį brolis Petras šalčius — žymus ekonomistas, vienas kooperacijos Lietuvoje organizatorių, kultūros veikėjas, svarbių mokslo veikalų autorius, (vairiose mokslo srityse reiškiasi ir dabartinės Šalčių kartos palikuonys.

Matas Šalčius mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose. 1905 m. įvykių metu buvo kartu su aktyviausia to meto moksleivija, suimtas ir tardytas. Mokydamasis pradėjo bendrauti spaudoje. įvairiais slapyvardžiais ir kriptonimais spausdino savo straipsnius kultūros klausimais „Naujojoje gadynėje“, „Vilniaus žiniose“, „Žarijoje“, „Darbininke“, „Vienybėje“, „Tėvynėje“, „Mokykloje ir gyvenime“ ir kt. 1910—1914 m. redagavo mokytojų sąjungos laikraštį „Mokykla“. Su spauda savo veiklą siejo visą gyvenimu nemažai redagavo. Nuo 1906 m. M. Šalčius mokytojavo įvairiose Žemaitijos bei Sūduvos vietose: Bundzuose, Skuode, Vytogaloje ir kitur. Mokytojaudamas pradėjo bendrauti su mokytojais švietėjais A. Krutuliu, G. Petkevičaite-Bite, P. Bortkevičiene ir kitais. Jungėsi prie reikalavimų greičiau įvesti lietuvių kalbą į Lietuvos mokyklas. Buvo vienas iš organizatorių slaptos kuopelės, kurios tikslas buvo rengti liaudies mokytojus švietėjiškai veiklai ir kovai už Lietuvos laisvę. Dalyvavo Šiaulių miesto lietuvių rengiamose gegužinėse, kur pasilinksminimų priedangoje vykdavo slaptos lietuvių konferencijos. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo sušauktas visos Rusijos mokytojų suvažiavimas. Ten dalyvavęs M. Šalčius pasakė kalbą apie mokyklų sąlygas Lietuvoje, apie prievartinį nutautinimą. Po to negalėjo ne tik dirbti mokytoju, bet ir likti Lietuvoje. Per Sibirą, Kiniją, Japoniją emigravo į Kaliforniją (JAV).

Amerikoje, iš pradžių Bostone, bandė studijuoti, bendradarbiavo su išeivija. Kartu su K. Račkausku-Vairu rinko nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje aukas. Aktyviai bendradarbiavo Amerikos lietuvių laikraščiuose, kurį laiką redagavo „Ateitį“. Be to, ten rašė ir leido šviečiamojo pobūdžio knygeles, brošiūras, paskaitas. Išvertė (mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbias) šviečiamojo pobūdžio brošiūrų, rūpinosi jų platinimu Lietuvoje. Tarp jo parašytų knygučių — „Paskaita iš Lietuvos istorijos“ (1918), „Kaip susikūrė JAV“ (1922), „Dešimt metų tautiniai-kultūrinio darbo Lietuvoje“ (1917) ir kt. Rašė apie atradėją L. Pasterą, išradėją Dž. Stefensoną, švietėją Ž. Masė ir kt. Į lietuvių kalbą vertė ir bandė leisti Č. Darvino veikalų ištraukas. Parengė ir išleido pasakų (H. Anderseno, V. Avenarijaus). 1918 m. Niujorke išleido Lietuvos žemėlapį, leido lietuviškus kalendorius.

Iš M. Šalčiaus archyvo, į kurį prieš 20 metų teko pažvelgti, tuokart tik pradedamą tvarkyti, patyriau, kad domėjosi kalbos, literatūros klausimais. Apie šį jo domėjimąsi kalba liudija sklandus jo paties rašymas, dažnas retų žodžių vartojimas. Pastebėjau, Dunojaus užlajas vadino atėniais, daugybę — tytveika, geležinę krosnelę — iešmele, liūdesį — skriudu, dažni tokie žodžiai, kaip vaizba, želvys, švoplė. Jų gana daug. Pasitaiko jo užrašų, darytų lietuvių kalbos žodynui. Mėginta eiliuoti. Daugybė laiškų... Tada dar gyva buvo M. Šalčiaus žmona, gyvenusi nuosavame namelyje Panemunėje. Daug laiškų tuo adresu buvo siųsta. Rašyta K. Būgos, J. Basanavičiaus, B. Sruogos, M. Jankaus, St. Šimkaus, Vydūno, L. Vaineikio, J. Šliūpo, J. Tysliavos, J. Savickio, A. Herbačiausko, L. Giros, A. Greičiaus, J. Paleckio ir dar labai daugelio.

1919 m. sugrįžęs į Lietuvą M. Šalčius vėl pasinėrė į politiką, visuomeninę veiklą: mokytojavo, dalyvavo mokytojų profsąjungose, kurį laiką buvo ELTOS direktoriumi, 1924 ir 1925 m. – Lietuvos rašytojų ir žurnalistu sąjungos pirmininku. Dalyvavo kuriant Šaulių sąjungą. Po 1926 m. įvykių nuo politinės veiklos pasitraukė, bet kokio valstybinio politinio darbo tiesiog vengė ir vertėsi pripuolamais uždarbiais, daugiausia žurnalistikoje. Galiausiai išvyko į minėtąją kelionę. Išleidęs knygą, 1936 m. vėl iškeliavo — tuokart i Pietų Ameriką, kur ir nutrūko jo gyvenimas.

M. Šalčiaus rašytinis palikimas nemažas. Kaune pas vaikus yra archyvas. Keliautojo dukra, gydytoja Raminta Šalčiūtė-Savickienė daugiausia padarė išsaugant, sutvarkant tėvo palikimą, aiškinantis jo gyvenimą, veiklą. Šiais metais su B. Setkumi išleido pirmą išsamesnę biografinę M. Šalčiaus apybraižą.

Kaip žinia, M. Šalčius kelionę pradėjo su kitu keliautoju, esperantininku, vėliau tapusiu antropologu, A. Poška, bet netrukus išsiskyrė. Keliavo vienas. Skaitydamas knygą sužinai, kad motociklas gedo, buvo taisomas, pagaliau Teherane sulūžo. Kelionę teko tęsti visomis įmanomomis priamonėmis: autobusais, sunkvežimiais, traukiniais, garlaiviais, joti arkliais, asilais, važiuoti dviračiu ir eiti pėsčiomis. Iš viso nukeliavo daugiau kaip 60 tūkst km, iš jų pėsčiomis — 6 tūkst. km, dešimtadalį kelio.

Koks tikslas skatino tą nenusakytą norą leistis į tokį drąsų žygį? Lakoniškai tai paaiškina pats knygos autorius: „pamatyti,- kaip žmonės kituose kraštuose gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, ir kaip jie tvarkosi, kad pats žinočiau ir kitiems galėčiau aprašyti“. Prie šių žurnalisto norų prisidėjo sporto pomėgis. Ketino važiuoti gana tiesiai: Kaunas - Konstantinopolis - Kairas - Kalkuta - Australija - Pietų Amerika - Šiaurės Amerika – Ispanija – Prancūzija – Vokietija - Kaunas. Iš tikrųjų jo kelionė buvo daug sudėtingesnė, be romantiško nerūpestingumo, su vėsa, lietumis, sniegu ir kaitra, nežinant ar naktį turės pastogę ir... be pinigų. Iš kur tiek imtų!

Kelionėje reikėjo užsidirbti, apie šeimą (žmona su keturiais vaikais) galvoti. Todėl šiandien, gėrėdamiesi tuo, ką jis atliko, turime pagalvoti ir apie tas neeilines pastangas — jėgą, valią, užsispyrimą, begalinį darbštumą, kantrybę. Lėšų (kiekvienoje šalyje kita valiuta) užsidirbdavo rašydamas laikraščiams, skaitydamas paskaitas apia Lietuvą, mokydamas kalbų, dirbdamas pas ūkininkus, imdamasis visokiausių darbų. Rašyti prisieidavo dažnai be jokių sąlygų, be stalo, kitkart apsigaubus apsiaustu ant žemės, prie žvakės, beje, labai smulkiai, ploname popieriuje, kad būtų paprasčiau laišku pasiųsti. Nuolat rašė korespondencijas į Kauną, į vietos laikraščių redakcijas, kurių honorarais laikėsi namai. Pasak šeimynykščių: „Mums namuose tai tik laiškai ir laiškai...“ Bet rūpestingi, guodžiantys, kupini džiaugsmo pasiektu, atrastu, suprastu, kupini vilties sugrįžti pas savus. Toks tų laiškų įspūdis šiandieną paskaičius.

Kelionėje M. Šalčius ne tik atrado sau naujus kraštus, bet juose pasakojo apie savo tėvynę. Nė vienoje šalių jo nuneštoji žinia apie Lietuvą buvo pirmoji. Antra vertus, ką patyręs svetur, toli nuo tėvynės, skubėjo aprašyti ir suntė į Lietuvą, dalijosi su savo žmonėmis. Jo pasakojimai Lietuvos spaudoje apie tolimus kraštus buvo patrauklūs, tolerantiški. A. Vienuolis, vertindamas M. Šalčiaus žurnalistinius sugebėjimus, pastebėjo, kad jis „kelionėse ne tik ieškojęs įspūdžių bei smagių pergyvenimų, bet kaip jautrios sielos žmogus mėgo visa, kas kilnu ir gražu, ir su savo atvira širdimi patraukė kitus prie to grožio“. Tą požiūrį patvirtina jo paties nusiteikimas: „....Saulė šviečia lygiai ir katalikui, ir protestantui, ir žydui“,— rašė jis keliaudamas po svečius kraštus. Tad visur durys jam buvo atidarytos, ir jis buvo svečias. Kad ir po didelių sunkumų, net pavojų, patirtų svetur, grįžęs tarėsi išties buvęs... svečiuose. Sirijoje, Irane, Indijoje, Javoje, Filipinuose, Kinijoje, kur uždarbiavo, kur siūlė jam pasilikti nuolatiniam darbui. Matyt, buvo vertas, kaip ir tie, daugelyje kraštų jo aptikti lietuviai, apie kuriuos jam tekę išgirsti kalbant gera, kuo M. Šalčius nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi. Daug lėmė jo paties būdo savybės, be kurių toks žygis tiesiog nebūtų buvęs įmanomas. Juk po didžiausių nesėkmių, bent laikinai nerimui nutolus, o priekyje ir toliau laukiant nežinios — likęs vienas... dainuodavo gimtinės dainas.

„Žmonės lyg žvaigždės - spindi iš tolo“,- byloja Rytų išmintis. Matas Šalčius patrauklus savo šviesumu buvęs ir iš arti. Iš daugelio metų atstumo jo asmenybė žavi paslaptimi. Gabumai ir drąsa, darbštumas, nepaprasta ištikimybė pradėtam siekiui. Ne kiekvienas be nustebimo ir šiandieną žiūrime į metais trukusią kelionę nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno skersai žemynus, kone vienu prisėdimu parašytą 6 tomų knygą (apie 1700 puslapių). Kaip kelionė, taip ir rašymas — įvykdyta staigiu susitelkimu. 1935 m. veikalas apdovanotas metine „Spaudos fondo“ pirmąja literatūrine premiją — 1000 litų. Premija įteikta 1936 m. vasario 17 d. Kitą dieną jis išvyko į Pietų Ameriką.

Mato Šalčiaus žurnalistinio žygdarbio įspūdis iki šiol neblėsta. Juolab, kad per tiek metų iš Lietuvos nieko panašaus (turint omenyje kelionės dydį, sunkumą ir aprašymo vertę) nepadaryta. Ne veltui netgi ne kartą nūnai pastebėta spaudoje: „Kur mūsų dienų Šalčiaus pasekėjai?“  „Bent pakartotų“... Mums sava, brangu tai, ką nuveikė Matas Šalčius.

M. Šalčius buvo neprilygstamas keliautojas, bet ar neatrodo, kad gimęs jis buvo ir giliam kūrybos darbui? Tik jam dažnai nesisekė. Pavargęs nuo nesėkmių — iškeliaudavo. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui kiek ir kokių darbų, kokių veiklos sričių nebuvo kupinas!? Rašė jaunimui knygas, steigė mokyklas, pats mokytojavo, organizavo Šaulių sąjungą, jaunimo turistinius sąjūdžius telkė. Po 1922 m. vasarą padarytos jo bute kratos savo dienoraštyje skundėsi: „Aš sunkiai gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 metų...“ O patyrė didelę nuoskaudą. Pradėjo šalintis politikos, uoliai ieškojo savo veikloje gilumos, susitelkimo. 1924 m. pradeda studijuoti ekonomiką Lietuvos universiteto Teisių fakultete. Tačiau dėl pradingusių dokumentų Pirmojo pasaulinio karo metais negalėjo įrodyti gimnazijos baigimo, tad Universiteto studijas 1928 m. baigė nors ir labai gerais pažymiais, bet laisvuoju klausytoju, be diplomo. Mėgino vykti studijoms į Angliją, bet dėl minėtųjų priežasčių ir ten nepateko. Galiausiai ir darbo redakcijose pradėjo negauti dėl jo neigiamos pažiūros į tautininkus. Liko bandymai telkti turizmo sąjūdį Lietuvoje, tuo užsidirbant pragyvenimą, pagaliau paties negirdėto užmojo kelionė.

Savo didžiąją kelionę sumanė tų pačių 1929 m. sausyje, dviese su A. Poška. Abu taupė pinigus iš žurnalistinių honorarų, pirko motociklą, siuvo patogius keliui drabužius. Planas kone fantastiškas — iš žurnalistinių honorarų verstis rašant be sąlygų kelyje ir dargi išlaikant čia paliktas šeimas su mažais vaikais. Vertos šia proga prisiminimo ir pagarbos jų moterys.

Grįžęs M. Šalčius kelionę tarsi „kartojo“, daug pasakodamas susitikimuose, rašydamas, pagaliau neįtikėtinai greitai „suręsdamas“ 6 knygų kelionės aprašymą. Kaip minėta, praėjusiais metais knyga išleista sutrumpinta (650 p.) 20 000 tiražu (pirmas leidimas prieš karą buvo tik kelių tūkstančių). Taigi įmanoma vėl paskaityti, tad knygos čia neatpasakosiu, kaip dariau ankstesniuose savo straipsniuose apie M. Šalčių. Buvau šio leidybinio knygos varianto rengėjas, tad paaiškinsiu trumpinimą: atsisakyta ilgų (kartais po spaudos lanką ir daugiau) istorinių atskirų tautų ar valstybių aprašymą, kuriuos, kaip atrodo, M. Šalčius parašė, pasiremdamas įvairia literatūra, informaciniais leidiniais. Originalūs pasakojimai, kai kur tik nežymiai patrumpinti, palikti.

Vis dėlto priminsiu, jog, puslapis po puslapio versdamas knygą, skaitytojas nemažai pasiskaitys apie lankytus kraštus, ras netikėtų dalykų. Ramiai žiūrės į taikliai aprašomą K. Donelaičio žemę ir būrų palikuonių gyvenimą bei naują būdą. Stebėsis tada karvėmis kinkytais vežimais Čekoslovakijoje. Bulgarai mūsų keliautojus atpažino kaip J. Basanavičiaus tėvynainius. Nesėkmės keliautojus pasitiko artėjant prie gražiosios Elados žemės — Balkanuose užsnigo! Egiptas nenorėjo įsileisti, o kitur, pavyzdžiui, Birmoje kunigaikštis davė M. Šalčiui įsakomąjį laišką, įpareigojantį teikti jam nakvynę, maistą, duoti vedlius (tiesa, už mokestį). Daug padėjo Irano, Indijos, Kinijos, Filipinų žurnalistai, ten sutikti lietuviai, iš Lietuvos svetur persikėlę gyventi žydai.

Indų poetas Rabindranatas Tagorė, atsisveikindamas su keliautoju, paprašė: „Tamsta pranešk per spaudą, kad aš linkiu Lietuvai visokeriopo žydėjimo it klestėjimo, jos žmonėms pasisekimo. Tepalaimina Aukščiausioji Būtybė jūsų žygius!“ O M. Gandis keliautojo dienoraštin įrašė: „Aš linkiu Lietuvai visokeriopo labo“.

Rašė apie M. Šalčių vietos laikraščiai, kartais per tai jį žmonės atpažindavo. Tuo pačiu sužinodavo apie Lietuvą. Kartais neįtikėtinai (net linksmai) iškraipydami parašydavo. Antai Japonijoje: „Į Nagasakį vakar atvyko žurnalistas Mo-te Sa-la-la-tsusa. Matyt, žydas. Jis nori aplankyti savo tautiečius ir tuo reikalu mano apvažiuoti visą Tekančiosios saulės šalį. Jis atvyko čia tiesiai iš Birobidžano ir pareiškė, kad ten viskas labai gerai sekasi, nors duonos ten nėra“. O Štai Turkijos pasienyje buvo pastatytas sušaudyti. Keliautojas, rodos, greit pamiršta nesėkmes, lyg vaikas stebi ir stebisi pasauliu. Antai, toje pačioje Turkijoje randa įdomų, niekada nematytą roplį, vargdamas neša... O Irane, ilgiau užtrukęs vienoje vietovėje, priglaudžia, globoja našlaitį Achmedą. Prisirišo vienas prie kito ir, pajudant toliau, vienas nenori pasilikti, kitam tėviškai gaila...

Versdami knygą, pasieksime su keliautoju „slėpiningąją Indiją“, Ramųjį vandenyną, Japoniją. Visur jis gėrėjosi paprastu, iš savo darbo gyvenančiu žmogumi. Vagis ir plėšikus sutiko civilizuotoje aplinkoje — miestuose, arti jų.

Grįžo po ketverių metų, pasak dukrų, kurios vaikais dar buvo, labai laukė... Jau kitoks, jau pasikeitęs. Keli, labai pavargusiais, nubraižytais šonais nuo vartaliojimo lagaminai rankraščių, suvenyrinių mažmožių...

Nors jau kelintą kartą rašoma apie M. Šalčių, bet tik dabar minėtojoje R. Šalčiūtės ir B. Šetkaus knygelėje randame nušviestą jo paskutinį gyvenimo etapą Pietų Amerikoje. Nuo 1936 m. lankydamasis įvairiose P. Amerikos valstybėse, M. Šalčius pamatė, kad lietuviai gyvena sunkiai, beveik visur vargsta. Jam pasirodė, jog susitelkus į vieną koloniją, jiems būtų lengviau. Ėmėsi darbo, parinkęs vietą prie Pilkomajo upės. Čia buvo geros sąlygos, tinkama žemė, gelmių turtų, geras susisiekimas, pagaliau Bolivijos vyriausybės palankumas. M. Šalčius to dėlei daug darė. Dargi nupirko žemės, važinėdamas lietuvius agitavo. Pradėjo leisti laikraštį „Išvien“. Bet tykojo ir nesėkmės, iš kurių svarbiausia nepritekliai, intrigos, liga.

Vėl ieško nusiraminimo kelionėse. Nutarė nukeliauti nuo Ugnies Žemės (pietinis Pietų Amerikos galas) iki Aliaskos (Šiaurės Amerikos priešingas galas). Pradėjo dviračiu (lėšų stoka). Po penkių mėnesių sustojo Čilės sostinėje Santjage, kur praleido pusmetį, daug rašė vietos spaudoje. Pagaliau nusprendė iš čia nuvykti į Robinzono Kruzo sala, kuri yra apie 500 km nuo vakarinių Čilės krantų. 1939 m. „Lietuvos aide“ pasirodė jo paskutinė kelionių apybraiža apie Čilę. Europoje prasidėjo karas. Dar pusę metų gyveno Bolivijoje, Las Pase, iš kur numatė patraukti į Amazonės baseino aukštupį, nusileisti upėmis iki Atlanto ir grįžti į Kauną. Keliavo sunkiai — savaitę Andų kalnais ėjo pėsčias, jojo mulais, kol pasiekė aukštupį. Čia susikalė plaustą ir leidosi žemyn, sunkiai įveikdamas seklumas, medžių sąvartas. Pagaliau pasiekė laisvesnius vandenis, įsigijo valtį ir du mėnesius Amazonės intakais leidosi žemyn pasroviui. Benio uve priplaukė prie Brazilijos. Bet Guajaramerino mieste susirgo drugiu. Gegužės 26 dieną mirė. Ten, pasak tautietės Veronikos Verkaitės liudijimo, palaidotas gražiai, to Bolivijos miesto bažnyčios šventoriuje. Žinia pasiekė Kauną. Birželio 11 d. Įgulos bažnyčioje buvo atlaikytos gedulingos pamaldos. Gedulingas minėjimas įvyko Šaulių sąjungos salėje. Po kelių dienų prasidėjo bolševikinė okupacija. Ar bereikia abejoti, kokia dalia šio neramaus žmogaus laukė Tėvynėje. Veikiausiai... „kelionė“.

Na, o šiandieną?... Apie tokias keliones sunku kalbėti. Ar jos dar įmanomos? Ar dar liko joms prielaidų? Labai pasikeitė pasaulis: griežtesnės ribos tarp valstybių, daugiau formalumų, apskaitos, o paprasto betarpiško pasitikėjimo be paliudijimo popieriais kažin ar iš viso bent kur liko. Skaitytojas, versdamas puslapį po puslapio M. Šalčiaus knygą, iš 60-metės praeities labiausiai gėrėsis brangiausia žygių vertybe — jų tarpusavio sugyvenimo, natūralaus artumo pajutimu. Kaip visa tai svarbu ir brangu šiandieną!.. Keliautoją ir tada ne kartą skaudino aptiktos baltojo „kultūros nešėjo“ purvinos ir kruvinos pėdos, pasėtas nepasitikėjimas. Ir jis taip pat ne kartą džiaugėsi, įsitikinęs, kad nėra žmonėse laukinio žiaurumo, nėra ir vadinamojo įgimto laukiniškumo. Nebūdinga tai nei turkams, nei armėnams, nei kurdams, nei afganams. Yra nepasitikėjimo, kruvinų skriaudų iš stipriųjų civilizuotųjų pusės, tai skaudanti atmintis. Keliautojo nuojautą pranoko Rytų kultūrų Indijoje, Indokinijos salyne gyvenusiųjų dvasinis taurumas. Šiais kraštais jis labiausiai žavėjosi.

M. Šalčiaus gyvenimo žygdarbis, neabejoju, žavi mūsų skaitytoją — ir tą, kuris prisimena keliautojo laikus, ir tą jauną, kuris gal net nustebs tik dabar sužinojęs, kokių turime žmonių, buvusių laikinoje užmarštyje. Ne veltui savo pasisakymą anais laikais apie knygą A. Vienuolis užbaigė mintimi, kad M. Šalčius yra „giliu žurnalistu, gamtos mylėtoju ir pasauliniu keliautoju“. Tai fenomenas mūsų kultūros istorijoje, kuriuo galime didžiuotis. O keliautojo knyga yra tarp tų mūsų Žurnalistinių kūrinių, kurie peržengia kelionių reportažus, yra autentiškos publicistikos, iš esmės neprasilenkiančios su mokslo tiesa, kūrinys.

M. Šalčiaus didysis žygis Lietuvos vardo garbei baigėsi tais pačiais 1933-aisiais, tragiškai užsibaigus Dariaus ir Girėno skrydžiui. Jungia tuos žygius lietuviškumas, atsidavimas Tėvynei. Ką galint veikti Lietuvos vardo garbei ir garsui.

Mokslas ir Gyvenimas 1990 Nr. 10